Full text of "Europos kultūros istorija. T. 4: Viduramžių kultūrai bekylant ir iškilus"

See other formats

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETO RAŠTAI XVI t. 
REDAG. PROF. V. KRĖVĖ-MICKEVIČIUS 


L. KARSAVINAS 


EUROPOS KULTŪROS 
ISTORIJA 


IV 


VIDURAMŽIŲ KULTŪRAI 
BEKYLANT IR IŠKILUS 


V. D. UNIVERSITETO HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETO LEIDINYS 
KAUNAS „SPINDULIO“ B-VĖS SPAUSTUVĖ" 1934 


HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETO RAŠTAI XVI t. 
REDAG. PROF. V. KRĖVĖ-MICKEVIČIUS 


L. KARSAVINAS 


EUROPOS KULTŪROS 
ISTORIJA 


IV 


VIDURAMŽIŲ KULTŪRAI 
BEKYLANT IR IŠKILUS 


V. D. UNIVERSITETO HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETO LEIDINYS 
KAUNAS „SPINDULIO“ B-VĖS SPAUSTUVĖ 1934 


TURINYS 


I 


INNOCENTIJUI III BEPOPIEŽIAUJANT 


1. Heinricho VI Staufeno laikais sumažėjo popiežių valdžia, bet ne 
kurijos troškimai (3—4). Juos vėl ėmė vykdyti Innocentijus III 
(4—7). 

2. Atgaivino ir susistemino jis kurijos ideologiją, nuosekliai didi- 
no tiek bažnytinę, tiek politinę valdžią — gudriai naudojosi politine 
konjunktūra (7—13). 

3. Sustiprino savo valdžią Romoj ir Romos valstybėj 
(13—14), pradėjo grąžinti Bažnyčiai jos žemes vidurinėj Italijoj 
(14—15) ir tapo tikru Sicilijos karalystės siuzerėnu (15—16). 

4. Daug čia jam padėjo dviejų imperatorių — Pilypo Ššvabo ir 
Ottono IV — kova. Pirma rėmė popiežius Welfą Ottoną, paskui pri- 
verstas buvo susitaikinti su Staufenu Pilypu, pagaliau, Pilypą nužudžius, 
gavo iš Ottono visa ko tik norėjo (16—20). Tačiau Ottonas nė nemanė 
tesėti savo pažadų ir ėmė politikuoti staufeniškai. Innocentijus jį eks- 
kcmunikavo ir sutiko pripažinti Vokiečių karalium (imperatorium) jauną 
Friedrichą II, kuris, paskyręs Sicilijos karalystę savo sūnui, greit 
nuveikė Ottoną (20—22). 

5. Tuo metu Innocentijus laimėjęs buvo kovą su Jonu Bežemiu 
(III $ 101) ir laikė savo feodais Ispanijos ir Balkanų valsty- 
bes, Lotynų imperiją, Sicilijos karalystę, Vengriją, Len- 
kiją ir Daniją. Ruošėsi jis išvaduoti šv. Žemę (22—23) ir rėmė 
Livoniją krikščioninančius vokiečius bei danus. Tikėjosi ir čia įsi- 
gysias naujų feodų (23—26). Ispanijos valdovams padėjo jis ka- 
riauti su maurais (26—27). Ne tik Bažnyčiai, bet ir valdovams pirmi- 
ninkavo savo sušauktame IV Laterano sinode. Innocentijaus dekre- 
talijos kūrė Bažnyčios teisę (27—30). 


II 


ELGETAUJANTIEJI ORDINAI IR INKVIZICIJA 


6. Kurijai įsigalėti padėjo religinis - moralinis Bažnyčios atgiji- 
mas. — Innocentijaus laikais ėmė apaštalauti šv. Pranciškus Assi- 
sietis (31—35), kuris 


IV 


7. baigtinai subažnytino eretikų skelbiamąjį evangeliškojo gyvenimo 
idealą ir mistinę vienuolių meilę Kristui apaštališkąja veikla pavertė 
(35—40). 

8. Kurija greit suprato Pranciškaus brolijos reikšmę Bažnyčiai, 
Innocentijus III 1210 m. palaimino Pranciškų ir jo fratres mino- 
res (40—42). Pranciškonai paplito po visą Italiją; atsirado jų eremito- 
riumų, jų seserų - klarisų vienuolynų, „draugų“ ir tretininkų 
(42—43). Greit auganti brolija buvo betgi nevienoda: Pranciškui ir bro- 
liams prasčiokėliams reikėjo kovoti su mokytiniais, kuriuos rėmė ir 
kurija. Brolijos suvaldyti nebegalėdamas, Pranciškus pats kreipėsi į 
popiežių, prašė brolijai protektoriaus, kardinolo Ugolino (43—47); 
pagaliau, 

9. 1220 m., atsisakė vadovauti broliams. Ir ne jis, bet generalinis 
ministeris Elijas su Ugolino pagelba sutvarkė broliją ir pavertė ją 
ordinu (47—48). Buvo surašyta Regula (48—49), ir ordinas tapo 
paklusniu kurijos įrankiu. Pranciškus iki pat mirties gyveno kaip pa- 
prastas brolis (49—51). 

10. Su popiežių pagelba išaugo ir kiti elgetaujantieji ordinai — 
eremitai-augustinininkai, karmelitai (51—52), dominy- 
konai (52—55) — nauja kurijos kariuomenė. Dar labiau sustiprino 
Bažnyčią 

11. Sanctum Officium, inkvizicija (55—58). 


III 


FRIEDRICHAS II 


12. Pranciškonų sąjūdis buvo iš esmės tautinis ir sakė italų tautą 
gimstant (59—61); o gimstančiai tautai reikėjo ir politinės savo formos. 
Ištikrųjų, popiežiai mėgino suvienyti Italiją ir panaudoti tam augančią 
tautos savižiną, bet Italijai seniai jau trūko politinės vienovės (61—62): 
pilietinės kovos ardė ir visą pusiasalį, ir kiekvieną atskirą miestą. Tiesa, 
atskirų miestų partijos, kaip ir atskiri valdovai, jieškojo sau sąjungi- 
ninkų svetur, ir tuo būdu visi būrėsi į dvi — popiežininkų-guelfų ir 
imperatorininkų -ghibellinų — partijas (62—65). Tačiau ne tik 
popiežiai stengėsi suvienyti Italiją, bet ir Heinrichas VI, ir jo 
sūnus 

13. Friedrichas II ($ 4). Jis susiejo Staufenų imperijos ideo- 
logiją su savo pirmtakūnų normanų Sicilijoj ir net su muslimų valdovų 
tradicijomis. Genijaliajam valdovui ir žmogui išviso turėjo įtakos rytų 
kultūros. Joms ir Europos kultūrai iš dalies ir tarpininkavo tiek jis 
pats, tiek susispietusių apie jį mokslininkų bei literatų būrelis ($ 12, 
65—70). 

14, Vokiečių kunigaikščių pasiūlytąją karūną priimdamas ($ 4) 
Friedrichas nutarė atgaivinti Staufenų imperiją, kurios branduoliu turė- 
jo, jo manymu, tapti Sicilijos karalystė (70—71). Vokietija ma- 


V 


žiau jam terūpėjo, ir jis įsiviešpatavo čia tik kunigaikščiams nusileisda- 
mas; bemanąs betgi buvo sujungti ją su Sicilija (71—72). Su gudria 
Friedricho diplomatija negalėjo sėkmingai kovoti taikingas Honori- 
jus III; juo labiau, kad kaip įmanydamas stengėsi įvykdyti Innocen- 
tijaus III sumanytąjį kryžiaus karą, o be imperatoriaus kryžiuo- 
čiai laimėti negalėjo (72—74). Tačiau, kad ir daug pasiekė savo diplo- 
matija, Friedrichas žygį į rytus vis atidėliojo, nes reikėjo jam pirma 
sutvarkyti Sicilijos karalystė (74—75). 

15. Grįžęs jon, numalšino jis sukilėlius ir pertvarkė visą valdymą — 
feodalinę santvarką pakeitė biurokratine; prisistatė tvirtovėlių, saracėnus 
nuveikė ir pavertė nuolatine kariuomene (75—78), pasistatydino laivyną, 
panaikino pirklių svetimšalių privilegijas ir ėmė ugdyti pačios kara- 
lystės pramonę bei prekybą (78—81). 

16. Visa tai jam sekėsi tik todėl, kad Vokietijoj, kur nomi- 
naliai karaliavo jo sūnus Heinrichas, nusileidinėjo kunigaikščiams 
ir atsisakė nuo tautinės Vokiečių politikos (81—82); nesipriešino net 
Danijai įsigalint (82—83), Patys rytų Vokietijos kunigaikščiai ir 
miestai nuveikė Waldemarą II ir ėmė varyti toliau jo sustabdytąjį 
kolonizacinį vokiečių darbą (83—84). Tiesa, tuo darbu ir Frie- 
drichas pagaliau susidomėjo, nes Vokietijos rytuose susidūrė su imperi- 
jalistine kurijos politika (plg. $ 5, 84—85). 

17. Teutonų ordino magistras Hermann von Salza pa- 
tardinėjo jam rytų Vokietijos reikaluos, o jis savo rėžtu globojo ordiną 
(85—87), kuris tapo valstybe ir ėmė vadovauti vokiečių kolonizacijai: 
naikino, vokietino ir krikščionino Prūsus. Didysis ordino magistras 
pripažintas buvo imperijos kunigaikščiu; bet ne tik imperatoriaus globa 
rūpėjo ordinui — ir popiežiaus (87—90). 

18. Kad ir kaip menkai karaliavo Vokietijoj Heinrichas, Frie- 
drichas negalėjo dar įsikišti į Vokietijos reikalus, kaip negalėjo ir 
padėti kryžiuočiams ($ 4), kuriuos išvijęs buvo iš Aigipto Al-Kami- 
las (90—91). Užimtas buvo Friedrichas Sicilijos ir Italijos reikalais. 
Norėjo įsiviešpatauti vidurinėj Italijoj ir Lombardijoj, kad žemių plotu 
sujungtų Siciliją su Vokietija. Tačiau kovą su popiežiaus remiamąja 
Lombardų Sąjunga pralaimėjo ir nutare pagaliau atidėti Italijos 
klausimą, kol grįš iš kryžiaus žygio (91—93), 


IV 


POPIEŽIŲ PERGALĖ IR IMPERIJA 


19, Karščiausias politinės Innocentijaus III programos atstovas, 
Grigalius IX (94—96) greit susivaidijo su Friedrichu. Pasinaudojęs 
tuo, kad Friedrichas vėl atidėjo savo žygį į rytus, atskyrė jį nuo Baž- 
nyčios ir ėmė priešintis pačiam žygiui. Su visais Friedricho priešais 
dėdamasis, ruošėsi Grigalius atimti iš jo Sicilijos karalystę. Po- 
piežius ir imperatorius abu vienas antrą kaltino ir dėstė savo pažiūras 


VI 


į Bažnyčios santykius su imperija (96—98). Popiežiaus neteisumą visiems 
įrodyti norėdamas Friedrichas 1228 m. išplaukė į Siriją. Tuoj prasidėjo 
popiežiaus karas su Sicilijos karalyste (98—100). Be to, 

20. sukurstė Grigalius prieš ekskomunikuotąjį imperatorių - kry- 
žiuoti Jeruzalės patriarchą, kitus Sirijos vyskupus, jonininkus ir temp- 
lierus. Pastarieji net išdavinėjo imperatorių Aigipto sultonui. Vis dėlto 
diplomatija, ne karu, gavo Friedrichas iš sultono Jeruzalę ir apsi- 
karūnavo Jeruzalės karalium (100—102). 

21. Grįžęs Italijon, nuolaidžia savo politika privertė jis popiežių 
panaikinti ekskomuniką ir pasirašyti Ceprano taiką. Daug nusileido 
Grigaliui, bet kovą su juo laimėjo, nes tuo sustiprino savo valdžią Si- 
cilijoj ir Vokietijoj (102—104). Sicilijai išleido įstatymų kodeksą 
(Melfi Constitutiones), kur išdėstyta buvo visai nauja val- 
stybės ideologija ir valdovo valdžia apginta nuo kurijos pretenzijų 
(104—107), 

22. Sunkiau rados sutvarkyti Vokietija, kur savo valdžią padi- 
dinti norėdamas susikivirčijo su kunigaikščiais Heinrichas. Dar 
blogiau, kad turėjo Heinrichas kunigaikščiams nusileisti, o Friedrichas 
priverstas buvo visa tai patvirtinti. Nukentėjo ypačiai miestai (108 
—109), kuriuos ir mėgino globoti Heinrichas ir jo patarėjai - ministe- 
rialai. Kovojo be to Heinrichas — čia išvien su juo ėjo ir kunigaiščiai — 
su popiežiaus inkvizicija, o pagaliau sukilo prieš tėvą. Jo vieton paskyrė 
Friedrichas kitą savo sūnų Konradą (IV), bet pertvarkyti valdy- 
senos ir sustiprinti savo valdžios jau nebegalėjo (109—112). 

23. Rišo jam rankas Italija, Bet ir čia jam nebesisekė. — Tik ką 
pasiruošus jam kariauti su Lombardų Sąjunga (112), prasidėjo 
religinis sąjūdis, vadinamoji Aleliuja, o juo pasinaudojo popieži- 
ninkai (112—114). Po ketverių metų, 1237 m., Friedrichas sumušė Lom- 
bardų kariuomenę, pasiglemžė kuone visą šiaurės Italiją bei Toskaną, 
greit — Spoleto ir Ankonos marką ir Sicilijos pavyzdžiu ėmė biurok- 
ratinti pusiasalį. Bet susirėmė jis čia su miestais, o miestai susidėjo 
su popiežium, kuris 1239 m. vėl ekskomunikavo Friedrichą (114—118). 

24, Antrusyk prasidėjo popiežiaus polemika su imperatorium (plg. 
$ 19). Žmonės ėmė dvejoti. Tūli dvasininkai ir pranciškonai abejojo 
popiežiaus teisumu. Friedrichas kurstė prieš Grigalių pačius kardinolus, 
stengėsi suburti visus Europos valdovus (118—122). 

25. Kova su popiežium nedavė jam vadovauti naujam kryžiaus 
žygiui (122—123) ir atremti įsibrovusių Europon mongolų — iš- 
pildyti imperatoriaus pareigų (123—125). Bet 

26. ekskomunika padėjo jam vergti Italiją, juoba, kad daug kam 
įkalbėjęs buvo, jog ne su popiežium, o su savo priešu žmogumi Griga- 
liumi kovojąs. Į visuotinį sinodą Grigaliaus šaukiamiems 
pralotams nedavė jis susivažiuoti, daugelį jų paėmė nelaisvėn; bemanąs 
buvo paimti ir Romą, kai Grigalius numirė (125—128). 

27. Tačiau Grigalius tikrai atstovavo kurijos politikai: popiežiaus 
negalėta tapti ghibellinu. Iš Friedricho derybų su Innocentijum 
IV nieko neišėjo. Innocentijus tik taktiką tepakeitė: slapta paspruko iš 


VII 


Romos ir įsikūrė Lyone (128—132). Sušauktame čia 1245 m. sino- 
de paskelbė Friedrichą ekskomunikuotą ir nuverstą esant, jo valdiniams 
priesaiką nuėmė (132—133). 

28. Aiškiai išdėstė Innocentijus IV kurijos programą ir ideologiją 
(133—134). Tiesa, Europos valdovai ir po Lyono sinodo tebepripažino 
Friedrichą imperatorium, o popiežiaus pasiūlymu išrinktasis V okie- 
čių karalium Heinrichas Raspe, jam numirus — Vilhelmas 
Olandas neįsigalėjo (134—138). Taip pat sėkmingai kovojo su savo 
priešais Friedrichas ir Italijoj. Iš esmės kovą su popiežiais jis 
betgi pralaimėjo; 1250 m, numirė (138—140). 


v 


PASKUTINIOSIOS KOVOS DĖL DIEVO KARALYSTĖS 


29. Friedrichui II numirus, imperija suskilo. Neilgam įsikaraliavo 
Neapoly Konradas IV. Po jo mirties Sicilijos karalium pa- 
skelbtas buvo Manfredas. Innocentijui IV reikėjo ir su juo 
kovoti, ir savo valdžia Italijoj, net pačioj Romoj gaivinti. Manfredą 
nuveikti stengdamasis siūlė jis Sicilijos sostą pirma Liudviko šv. 
broliui, paskui Heinricho III sūnui Edmundui (141—144), 

30. Tuo tarpų Manfredas tapo Italijos ghibellinų vadu; 
susidėjo su Romos senatorium Brancaleone ($ 29, 145—146). 
Bet Innocentijaus IV įpėdiniai laikėsi jo politikos, o Italija, kaip rodo 
ilagelantų sąjūdis (146—148), troško taikos. 

31. Romos valdovu, nei tautiniu Italų karalium Manfredas netapo; 
pačioj savo karalystėj turėjo kovoti su maištininkais. O popiežiai — 
Urbanas IV ir Klementas IV — investino Sicilija Liudviko šv. 
brolį Karolių Anjou ir paskelbė prieš Manfredą kryžiaus žygį. 
Karolius ties Beneventu sumušė Manfredą ir pasivergė karalystę 
(148—152). 

32. Bet ghibellinų jis nebuvo dar nuveikęs. Tik Italijon įsibrovusį 
Konradiną sumušęs (152—154) tepasiglemžė jis vidurinę Italiją ir 
iki 1282 m. plėtė savo valdžią Viduržemių pajūriu (154—156). 

33. Vokietijoj ir po Konrado IV mirties neįsiviešpatavo Vil- 
helmas Olandas, nors susidėjo su miestais, su Reino Sąjunga 
(157—158). Vilhelmui žuvus, kurfiurstai (158) negalėjo susitarti: 
išrinkti buvo kartu du karaliai — Alfonsas Kastilijietis ir 
Richardas Cornwallietis, ir ėmė stiprėti kunigaikščių val- 
stybės, teritorijos (158—159). Ypač įsigalėjo Čechų karalius Otaka- 
ras II, kuris stengėsi tapti ir imperatorium (159—160). Tačiau kur- 
fiurstai išrinko ne ji, bet Rudolfą Habsburgą. šis pripažino 
visas popiežių pretenzijas, ir Grigalius X viešai jį patvirtino 
(160—161). 

34. Tas popiežius vėl ėmėsi Bažnyčios reikalų, mėgino susitaikinti 
su Bizantija ir suruošti naują kryžiaus žygį (161—162). Bet ne- 
pasisekė jam ilgam išvaduoti pačios kurijos iš Karoliaus Anjou 


VIII 


valdžios ($ 32), kuris naudojosi popiežiaus autoritetu imperijalistinės 
savo politikos tikslams. Karoliaus planus panaikino Sicilijos su- 
kilimas: joj įsikaraliavo Aragono karalius Petras (162—166). 

35. Rudolfas Habsburgas nugalėjo Otakarą II, baisiai 
apkarpė jo valstybę ir susikūrė didelę kunigaikštystę (166—167). Kaip 
tik todėl išrinko kurfiurstai Vokiečių karalium ne Rudolfo sūnų 
Albrechtą, bet Adolfą Nassaujietį. Tiesa, Albrechtas pa- 
galiau karalium tapo (167—169). Tačiau, jam žuvus, kurfiurstai atidavė 
Vokietijos sostą Luxemburgo grafui Heinrichui VII, kuriam 
pasisekė ir imperatoriaus karūna Romoj užsidėti. Daug svarbiau, kad jo 
sūnus Jonas išrinktas buvo Čechų karalium. Tuo būdu Luxem- 
burgai, kaip ir Habsburgai, tapo galingais kunigaikščiais. Heinrichui nu- 
mirus, kurfiurstų kolegija suskilo dviem partijom: viena išrinko Frie- 
drichą Habsburgą, antroji — Liudviką Bavarą (169—170). 


VI 


EKONOMINIS IR SOCIJALINIS XIII AMŽIAUS GYVENIMAS, 
MIESTELĖNAI IR MIESTAI 


36. Popiežių kova su imperatoriais reiškėsi Europos kultūros vie- 
novė. Nei tiems, nei tiems nepasisekė betgi politiškai suvienyti Euro- 
pos, kuri išsisklaidė atskiromis valstybėmis. Naują pamatą toms valsty- 
bėms kūrė ekonominė Europos evoliucija (171—173). 

37. Nepaprastai XIII amžiuje suklestėjo europiečių, ypač italų, 
prekyba su rytais (173—174), o su ja sijo įvairių Europos kraštų 
tarpusavio prekyba. Į Champagnės muges susivažiuodavo italų, 
ispanų, prancūzų ir vokiečių pirkliai. Su Italija ėmė savo prekėmis 
lenktyniuoti Flandrija, kuri, kaip ir Italija, prekiavo ir su Vokie- 
tija bei Anglija (174—178). Vokiečių miestai, ypačiai Vokiečių 
Hansa, tarpininkavo centralinei Europai ir Pabaltei (178—180). 

38. Visa tai transformavo ekonominės apyvartos būdą, pirmiausia 
padėjo išaugti kredito operacijoms; atsirado vekselių (180—181). Mies- 
tuose įsivyravo stambieji pirkliai, kurie tapo ir pramonininkais, ir ban- 
kininkais (181—184). 

39. Tie pirkliai - kapitalistai reikia skirti nuo cechininkų - amatnin- 
kų, smulkiosios buržuazijos. Jos gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra sutiko 
su agrarinės visuomenės (plg. II, 25) idealais; kapitalistai ir jų eksploa- 
tuojamieji darbininkai - proletarai atstovavo visai naujai, racijonalistinei 
pasaulėžiūrai. XIII amžiuje ir prasidėjo tų socijalinių sluoksnių kova 
savybėj ir su feodaline diduomene (184—190). 

40. O socijalinė kova pasireiškė ir politine miestų evoliucija, kuri 
buvo labai įvairi. — Venecijoj visą valdžią pasigriebė pagaliau 
stambiųjų pirklių oligarchija (190—193). Pirklių - kapitalistų kova su 
„tauta“ susilpnino Genovą (193—194) ir Pisą (194). Milane 
ir kitur šiaurės Italijoj socijalinė - politinė kova pasibaigė tironija, 
arba signorija (194—195). 


IX 


41. Ir oligarchija, ir signorija tebuvo tik labai savotiškos ir iš esmės 
demokratinės miestų evoliucijos rezultatai. šiuo atžvilgiu ypačiai įdomi 
(195—197) 

42. Florencijos (197—204) ir 

43. Flandrijos miestų istorija (204—208). Italijos miestų evo- 
liucijai maža reikšmės teturėjo imperatoriai, popiežiai bei kiti valdovai. 
Elandrijoj socijalinė miestelėnų kova susijo su Flandrijos grafų santy- 
kiais su Prancūzija ir Anglija (208). Prancūzų karaliai naudojosi 
miestais savo iždui pripildyti ir galiai padidinti, pavergdavo miestus 
savo valdžiai ir prižiūrėdavo (208—209). 

44, Miestuose augo naujosios Europos visuomenė, bet tik ir feoda- 
lija remiasi valdovai tegalėjo suvienyti miestelėnus į vieną visos val- 
stybės luomą (209—210). Daugelio valdovų pasidalintoj Italijoj 
miestai greičiau ją skaldė, nei jungė; Prancūzijoj ir Anglijoj 
valdžia vienijo kraštą su miestelėnų pagelba; Vokietijoj miestų 
augimu pasinaudojo kunigaikščiai (210—214). 


VII 


ANGLIJA IKI EDWARDO III LAIKŲ 


45. Įsigalėjusi XII amžiuje Prancūzija XIII-jo pradžioj 
grąžinus buvo kuone visas Plantagenėtų žemes, kas padėjo ne tik pran- 
cūzų, bet ir anglų tautai susivienyti (215—216). 

46. Heinrichui III jaunam tebėsant, Anglų vyriausybė sustipri- 
no karaliaus valdžią ir ėmė išsivaduoti iš Romos įtakos (216). Bet, 
įmetėjęs, Heinrichas atgaivino imperijalistinę Plantagenėtų politiką, 
kuri jam nesisekė, ir pasidavė svetimšalių bei Romos įtakai; tuo pats 
sukurstė prieš save baronus ir kitus karalystės luomus ir, nuolat iš visų 
reikalaudamas pinigų, visus prieš save sutelkė (216—221). 

47. Pradėjo kovą su juo baronai, o jų kova dėl Didžiosios 
Chartijos pakėlė parlamento reikšmę (221—223), ir, Simo- 
nui de Monfort vadovaujant, baronų sąjūdis pavirto tautos kova 
su karalium, kurią laimėjo Simonas. Jis sąmoningai rėmėsi parlamentu, 
apdemokratino jį ir aptvarkė; bet greit buvo karaliaus sūnaus Edwar- 
do (I) nuveiktas (223—226). 

48, Tačiau, kovą laimėję, Heinrichas ir Edwardas nusileido kiek 
visuomenei ir ėmė valdyti kraštą su parlamento pagelba (226). Valdžia 
sutautėjo; paaiškėjo politinės Anglų santvarkos ypatybė (227—228) ir 
nejučiomis išaugo ir susitvarkė parlamentas (229—230). 

49. Anglų tauta XIII amžiuje pasijuto jau gyvenanti ir vieninga 
esanti (230—231). Tiesa, šviesuomenė tebekalbėjo prancūziškai, bet, 
viena, ėmė stiprėti anglų kalba, antra, anglų literatūra (net prancūziš- 
koji) vis patrijotiškesnė darėsi (231—234). 

50. XIII-XIV amžiuje anglų kalba (Middle - English, 
Semi - Saxon) tapo literatūrine ir atsirado nemaža angliškai para- 


X 


šytų veikalų (234—237). Reiškėsi Anglų tautos ypatybės ir architektūra 
(237—238). 

51. Pats Edwardas I buvo tikrai tautinis Anglų karalius ir tau- 
tiškai politikavo; užkariavo Airijos dalį, kur įsteigė Airių parla- 
mentą, Walesą ir Skotiją, kurioj, tiesa, greit įsikaraliavo Ro- 
bertas Bruce (239—242). 

52. Tų karų ir karo su Prancūzija verčiamas turėjo jis žiūrėti 
tautos norų ir dažnai kreipėsi į parlamentą, kuris dar geriau su- 
sitvarkė (242—245). "Taip pat Edwardo laikais nusistojo visa politinė 
Anglų santvarka, kuri, ypačiai teisė, labai rūpėjo pačiam karaliui 
(245—247). 

53, Net blogas jo sūnaus Edwardo II karaliavimas nesustabdė 
tos santvarkos augimo. Bet Skotija tebebuvo nepriklausoma, ir 
Edwardas turėjo kariauti tiek su ja, tiek su jos sąjungininke Pran- 
cūzija. Kovą su baronais pralaimėjo ir buvo parlamento nuverstas 
(248—251). 


VIII 


PRANCŪZIJA IR LIUDVIKAS šVENTASIS 


54. Liudvikui VIII numirus, jo našlė Blanka Kastilijietė 
iki gyvos galvos savo sūnaus Liudviko IX vardu tvirtai valdė kara- 
lystę ir nuveikė maištininkaujančius baronus (252—253). Pamaldžiajam 
jos sūnui (253—256) 

55. labiau rūpėjo kryžiaus karas su muslimais: 1248—1254 m. kovojo 
su jais Aigipte ir Sirijoj (256—259), 1270 m. užpuolė Tuniso 
sultoną ir, tik ką išlipęs Afrikoj, numirė (259—261). 

56. Liudviko IX suruoštieji kryžiaus žygiai sako Prancūziją Euro- 
pos kultūrai vadovaujant, bet pats kryžiaus karas su muslimais nustojo 
savo reikšmės, o Prancūzijos politikai buvo greičiau kenksmingas (261 
—263). Idealistas Liudvikas laikė jį krikščioniškojo karaliaus pareiga. 

57, Taip pat karališkųjų savo pareigų ir teisybės žiūrėjo jis ir poli- 
tikuodamas bei karalystę valdydamas,  Saugojo betgi bažnytines savo 
teises ir nuo Prancūzijos Bažnyčios, kurią apdėdavo mokesčiais, ir nuo 
popiežių, kuriems priešinosi ir jo baronai (263—266). 

58.. Krikščioniškuoju savo valdymu karalystės Liudvikas nepadidino, 
užtai padarė juo didelį įspūdį savo amžininkams ir pakėlė moralinę-reli- 
ginę karaliaus valdžios reikšmę (266—268). Visa tai galima buvo, nes 
karalystę, gali sakyt, pati augo ir tvarkėsi: Liudviko pirmtakūnų išauk- 
lėtoji valdininkija ėjo jų pėdomis (268—269). 

59. Nuo Pilypo II iki Karoliaus IV laikų susitvarkė centralinės įstai- 
gos (Karaliaus Dvaras ir jo tarybos, ypačiai parlamentas), bailivų ir 
senešalų valdininkija (269—271), įsigalėjo legistai, karšti karali- 
ninkai, ir su jų pagelba karaliai ėmė tvardyti feodaliją, remtis mieste- 
lėnais, kištis į didžiųjų savo vasalų reikalus (271—276). 


XI 


IX 


PILYPAS GRAŽUSIS IR BONIFACIJUS VIII 


60. Visa naujosios valdininkijos reikšmė išėjo aikštėn Pilypo IV 
kiti legistai. Pilypo IV karaliavimas, tai jų viešpatavimo laikai 
(277—279). 

61. Mėgino ta naujoji valdžia išspręsti senąjį Prancūzų ginčą su 
Anglais, su kuriais susidūrė dėl Akvitanijos ir Flandrijos; 
bet nepasisekė Pilypui laimėti tos kovos, nes turėjo kovoti ir su popie- 
žium Bonifacijum VIII (279—282). 

62. Mat, kaip tik tuo metu, Vokiečių imperijai nusmukus, popiežiai 
ir susikramtė su tautinėmis valstybėmis (282—283). 

63. Italijoj kurija rėmėsi savo vasalu Sicilijos-Neapolio 
karalium ir padėdinėjo jam kovoti su savarankiška valstybe tapusia 
Sicilijos sala; pačioj Romos valstybėj — kovojo dėl valdžios su 
įsigalėjusiais didžiūnais (283—284). Nikalojui IV numirus (1292 m.), 
kardinolai išrinko popiežium spiritualams artimą šventą atsisky- 
rėlį — Coelestiną V (284—286), kuris tuoj pakliuvo Karoliaus II 
Anjou valdžion. Coelestinui išsižadėjus sosto, išrinktas buvo Boni- 
facijus VIII (286—287), 

64, išdidus ir valdingas politikas (287—289). Su Karolium II sąjun- 
gininkaudamas, ėmė jis karštai kovoti su Sicilijos salos karalyste 
(289—290). Be to, stengėsi padidinti savo valdžią vidurinėj Italijoj 
ir Romoj, kur susidūrė su Colonnų gimine. Jos galią pagaliau 
sunaikino (290—294). Kaip ir jo 1300 m. paskelbtojo jubiliejaus 
iškilmės rodo, laikė jis save vyriausiu visos krikščionybės valdovu 
(294—295), 

65. Lenkiją, Vengriją ir kai kurias kitas valstybes — savo 
feodais. Į jų, kaip ir į Vokietijos bei Danijos, politiką val- 
dingai kišosi; griežtai gynė kunigiją bei jos turtus nuo Prancūzų ir 
Anglų karalių. Clericis laicos bule viešai paskelbė savo ideolo- 
giją (295—296). Bet Pilypas ir jo legistai popiežiui nusileisti nenorėjo 
(296—299), karštai ji puolė. Karalius šaukė talkon savo karalystės luo- 
mus (299—301). 

66. Bonifacijui garsiąją savo Unam Sanctum bulę paskelbus 
(301—305), 

67. Pilypo Italijon nusiųstas Nogaretas Anagni mieste suėmė 
popiežių. Nutarta buvo sušaukti visuotinis sinodas ir teisti Bonifacijus, 
simonija ir erezija kaltinamas (305—308). Bonifacijų jo šalininkai išva- 
davo, bet po kelių savaičių jis numirė (309), o 

68. jo įpėdiniai — Benediktas XI, Klementas V — prisi- 
bijojo Pilypo grasinimų, kad iškelsiąs numirusiam Bonifacijui procesą 
dėl erezijos, ir su Prancūzija susitaikino. Klementas V taip ir pasiliko 
Prancūzijoj — pradėjo Avignono nelaisvės perijodą (309—312). 


XII 


69. Nenuostabu, kad baisiai išaugo Prancūzų valdžios imperijaliz- 
mas. Tai be kitko rodo Pierre Dubois projektai (312—315). 

70. Bet imperijalistinei politikai trūko pinigų, nes valstybės finansai 
ir pinigų apyvarta buvo blogai tvarkoma (315—317). Pinigų stoka pir- 
miausia ir aiškintini lombardų bei žydų persekiojimai (317— 
319) ir 

71. Templierų procesas (319—326). 

72. Pati karaliaus valdžia, kaip jau minėta ($ 59), sustiprėjo ir tapo 
populiari. Karalius vienijo visą prancūzų tautą, sušaukdavo luomų atsto- 
vus, ypačiai rėmėsi miestelėnais (326—328). Bet, Pilypui IV numirus, 
reikėjo valdžiai kovoti su feodaline reakcija, kuri truko iki naujai V a- 
lois dinastijai įsikaraliaujant (328—331). 


X 


UNIVERSITETAI, AVERROIZMAS IR PRANCIšKONŲ 
TEOLOGIJA 


73. Tos pačios tendencijos, kurios reiškėsi politine istorija, išėjo 
aikštėn ir dvasios kultūros srity. Ji, kaip ir politinė valdžia, rūpėjo po- 
piežiams. Popiežiai kūrė ir sistemino kanonų teisę (332—333), 
globojo universitetus, kurie XIII amž. visai susitvarkė (333— 
338). 

74. Su universitetais, ypačiai su Paryžiaus universitetu, susi- 
jus buvo ir mokslo bei pasaulėžiūros krizė (338—339), kuriai didžios 
reikšmės turėjo XIII amžiuje atgaivintoji Aristotelio metafizika. 
Ji sunku rados suderinti su teologų augustinininkų tradicija 
(339—341). Sigeras Brabantietis ir kiti averroesinin- 
kai, arabų apiplatonintąją Aristotelio metafiziką dėstydami, griežtai 
ėmė skirti filosofiją bei mokslą nuo teologijos, o filosofavo visai ne- 
krikščioniškai (341—345). 

75. Kiti filosofai mėgino susintetinti tradicinę teologiją su aristo- 
telizmu. Aleksandras Halesietis ir jo mokiniai pasinaudojo 
juo augustinininkų pasaulėžiūrai sistemiškai išdėstyti (345—348). O x- 
fordo mokslininkai, ypačiai Grossetestė, daugiau dėmesio kreipė 
į mokslo problemas (348—349), 

76. atstovavo tai pačiai augustinininkų tradicijai, kuriai atstovavo 
Aleksandras Halesietis ir jo mokinys Bonaventūra (349—351). 

77. Bonaventūra stengėsi suderinti filosofiją su teologija, bet 
filosofiją pamatavo tikėjimu ir teologija, darė ją teologijos priklau- 
sančia. Aristotelį geru mokslininku, bet blogu filosofu pripažino (351— 
353); dėstė mistinio pažinimo teoriją, kurią rėmė tikėjimu ir krikščioniš- 
ku gyvenimu (353—357). 

78. Savo Itinerarium aprašė, kaip žmogus pažįsta Dievą pir- 
ma gamtą (357—360), paskui savo sielą tyrinėdamas ir kaip pasiekiąs 
pagaliau Dievo būtį (360—365). 


XIII 


79. Pažinimo viršūnė, tai, Bonaventūros nuomone, mistinis aktas, 
susivienijimas su Dievu (365—368). Bet nei Bonaventūrai, nei jo moki- 
niams nepasisekė įkūnyti savo sumanytosios sintezės, ir visa pranciš- 
konų-augustinininkų mokykla nesutiko su vyraujančiomis kultūros ten- 
dencijomis (368—369). 

80. Grossetestės sekėjas minoritas R. Baconas mėgino atgaivinti 
tikrąją, teologiją remiančiąsi filosofiją ir skelbė scientia experi- 
mentalis (369—373). Kaip ir kiti oxfordiečiai, savo tikslo nepasiekė 
(373). 

81. Taip pat nedaug turėjo įtakos kitas augustinininkas Ramon 
Lull (373—376). 


XI 


TOMAS AKVINIETIS IR DUNSAS SKOTAS 


82. Ne augustinininkai-neoplatonininkai nulėmė tolimesnę filosofijos 
ir teologijos eigą, bet aristotelininkai dominykonai (377—378) — 
Albertas Didysis (378—381) ir jo mokinys 

83. Tomas Akvinietis (381—383). 

84. Sužavėjo jį Aristotelio moksliškumas ir sistemiškumas (383— 
384). Suėmė savin sensualistinę Aristotelio gnoseologiją ir abstrakcijos 
teoriją (384—387), bet tų savo mokslo pagrindų neįrodė ir individua- 
lybės reikšmės nesuprato (387—388). 

85. Kadangi su jo gnoseologija nesutiko, atmetė Tomas ontologiškąjį 
Dievo buvimo argumentą ir iš esmės perdirbo, suaristotelino kitus 
(389—392). Tačiau savo mokslui apie Dievą pasinaudojo jis kiek ir 
augustinizmu, net negatyvine teologija; tuo būdu analogijos meto- 
du įrodinėjo Dievo atributus, ne visus, nes griežtai atskyrė mokslinę 
filosofiją nuo autoritetu besiremiančios teologijos (392—395). 

86. Tomas buvo neoriginalus mąstytojas, bet nepaprastai gabus siste- 
mininkas (395—396). Savo sistemoj surado vietą ir politikos klau- 
simams, kuriuos naujoviškai nušvietė (396—397). Iš visų XIII amžiaus 
filosofų vienam Tomui tepasisekė sistemiškai išdėstyti savo pasaulėžiūra 
ir tuo nulemti filosofijos bei teologijos evoliucija — viena nuo antros 
atskirti. Be to, sutiko Tomo aristotelizmas su romaniškosios vakarų 
krikščionybės dvasia (397—400). 

87. Tomizmas, o per jį ir aristotelizmas, paveikė pačius augustini- 
ninkus (400—401). Minoritas Jonas Dunsas Skotas (401) atgai- 
vino augustinizmo idėjas tomizmą perdirbdamas. Kėlė jis aikštėn au- 
gustiniškąją tikėjimo sąvoką, bet dar griežčiau, nei Tomas, skyrė teolo- 
giją nuo filosofijos; buvo nuoseklesnis už Tomą aristotelininkas. Kri- 
tikavo argumentus, kuriais Tomas įrodinėjo Dievo buvimą, bet gaivino 
ontologiškąjį (402—404). Kovojo jis su Tomo intelektualizmu; aiškino 
Dievo asmeniškumą, absoliutumą ir laisvąją valią, patį gyvąjį Dievą 
(404—407). Nesutiko Dunsas ir su Tomo universalizmu — pabrėžė indi- 
vidualybės reikšmę (407—408). 


XIV 


88. Kad ir pats aristotelininkas, Dunsas savo sistema privertė betgi 
perdirbti Aristotelio gnoseologiją ir ontologiją (408—409). Jo įpėdžiui 
Durandas ir Pierre d'Auriole ėmė gaivinti nominaliz- 
mą (konceptualizmą). Jie, Occamas ir averroesininkai tie- 
sę kelią naujiems sistemininkams (409—411). Čia ir svarbi atsilikusi 
vokiečių teologija ir simptomingas Dietrichas Freisber- 
gietis (411—413). 


XII 
MISTIKŲ SAJŪDIS IR MEISTERIS ECKEHARTAS 


89. Kad ir kaip abstrakti buvo, XIII amžiaus teologija reikšdino 
betgi visuomenės pasaulėžiūrą, o filosofai ir su liaudimi bendravo. Visa 
tai rodo grožinė literatūra, pamokslai, beginių ir begardų sąjūdis (414— 
416), erezijos. Filosofija bei teologija vaizdavo pačios kultūros proble- 
matiką. Savaime suprantama, kad su liaudies sąjūdžiais ir mistika senoji 
religinė pasaulėžiūra, augustinizmas, labiau buvo susijus, nei Tomo ar 
Dunso modernizmas (416—418). 

90. Metafizinės, panteistinės kiek mistikos pilni pranciškonų treti- 
ninkės Angelos Folignietės regėjimai (418—421). 

91. šv. Bernardo ir viktoriečių mistiką konkretina Flandrijos 
beginės ir jų bijografai (421—423). Metafiziškesnė kiek Mecht- 
hildės Magdeburgietės ir kitų vokiečių beginių bei 
vienuolių mistiką (423—426). Panteistinę mistiką skleidė amalrikini- 
ninkai, ortlibininkai ir laisvosios dvasios broliai bei 
sesers (426—429). Savo mokytoju laikė tie eretikai ir 

92. Meisterį Eckehartą, kuris tikrovėje su jais kovojo, bet 
skleidė panašias į jų mokslą mistines idėjas. Tos idėjos iki šiol nevisai 
mums aiškios (429—432). 

93. Eckehartas buvo Akvinato sekėjas, bet iš esmės jo mokslą per- 
dirbo, visų pirma — būties sąvoką: skyrė jis Dievybę nuo Dievo, 
o kūriniuose esmę nuo būties, kurią su Dievybe tapdino. Tuo būdų 
aiškino Trejybės paslaptį (432—437) ir 

94. dėstė neoplatoniškojo pobūdžio mokslą apie pasaulį, žmogų ir 
sielą (437—446). 

95. Pagaliau Eckehartas buvo apkaltintas erezija, svarbiosios jo 
mokslo tezės pasmerktos, o jo sekėjai ekskomunikuoti. Bet jo mokslą 
tebeskelbė tiek eretikai, tiek jo mokiniai (446—448), 


XIII 
PRANCŪZŲ LITERATŪRA XIII-XIV AMŽIUJE 


96. Su popiežių bei imperatorių politikos internacijonalizmu ir su 
internacijonalistine metafizika sutiko ir tai, kad XIII amžiuje tebebuvo 
vartojama lotynų kalba. Ji patapo net nauja gyva kalba, Tačiau 
ėmė jau su ja lenktyniuoti literatūros ir net mokslo srity tautinės kalbos 
(449—457). 


XV 


97. XIII amžiuje dar tebevyravo prancūzų kalba. — Kurtuazi- 
nė literatūra, nebekalbant apie chansons de geste, ilgainiui mirė 
(457—458), ir jos atstovais tapo poetai - miestelėnai, kurie nuo kurtua- 
zinės visuomenės skonių vis daugiau tolo. Kūrė jie ir naujus žanrus, 
rašė miraklius, fabliaux ir satirinius veikalėlius. Ypačiai svar- 
būs Pikardijos poetai (458—461) ir Rutebeuft (461—463). 

98. XIII amžiuje parašyta daugumas fabliaux (463—467) ir 
daugumas Lapino Romano branches (467—468). 

99. Kurtuazinį meilės idealą naujoviškai nušvietė Guillaume 
de Lorris, bet jo pradėtajį Rožės Romaną (468—469) pabaigė, iš- 
kraipė ir publicistinio - filosofinio pobūdžio enciklopedija pavertė Jean 
Clopinel de Meung (469—473). 

100. Visa ta literatūra charakterizuoja ne tik miestelėnų sluoksnį, 
bet ir pačią prancūzų tautą (473—476). 

101. Didžiausieji prancūzų istorininkai XIII amžiuje buvo betgi 
feodalinės šviesuomenės atstovai Villehardouin (476—477) ir 
Joinville (477—479). 


XIV 


VOKIEčIŲ IR ITALŲ LITERATŪRA 


102. Kaip ir Prancūzijoj, kurtuazinė literatūra XIII-XIV amžiaus 
Vokietijoj gurdo. Tedirbo, žinoma, didžiųjų poetų sekėjai — 
Rudolfas Emsietis, Konradas Wūrzburgietis ir kiti. 
Bet daugelis jų buvo miestelėnai. Pakito ir tematika, kaip rodo Der 
Pfaffe Ameis ir Meier Helmbrecht (480—486). 

103. Lirikos srity Neidhard von Reuental (486—488) ir 
Tannhžuser (489), Ulrich von Lichtenstein parodijavo 
kurtuazinę poeziją ir turtino naujais motyvais (489—490). Amžiaus ga- 
le minnesšngeriai ėmė tapti meistersingeriais (490— 
491). 

104, Paskutinis didis spilimanų epo veikalas, tai Gudrūna 
(491—494). Tas epas pavirto pagaliau avantiūriniu romanu (494—496). 

105. Italijoj XIII amžiuje stipri buvo prancūzų literatūros įtaka 
(496—497). Atsirado betgi ir originalių poetų, taip antai Jacopone 
di Todi (496—499), ir prozaikų (499—500). 

106. Maža kuo tesiskyrė nuo siciliškosios lirikų mokyklos 
Guittone dArezzo. Jo mokinys Guido Guinicelli įsteigė 
naująją poetų mokyklą (dolce stil nuovo), kuriai priklausė Gui- 
do Cavalcanti ir jo draugas Dantė (500—504). 

107. Dantė pagarsėjo savo sonetais ir poetine autobijografija, 
Vita Nuova, kur aprašė savo meilę Beatricei (504—510). 

108. Beatricei numirus, atsidavė jis mokslui, filosofijai ir teologijai, 
parašė Convivio, De vulgari eloguio, kur gynė italų kalbą 
(510—513); dalyvavo politiniame gyvenime, buvo ištremtas iš Floren- 


XVI 


cijos, tapo imperatorininku ir išdėstė politines savo pažiūras traktate 
De Monarchia (513—515). Iki gyvos galvos rašė didįjį savo 
veikalą 

109, Divina Commedia (515—523), 

110. kuri buvo tikra Viduramžių enciklopedija, o iš dalies ir publi- 
cistinis veikalas (523—524). Dantės poema aktualina jaunosios italų tau- 
tos potencijas, kaip ir XIII amžiaus menas (524—526). 


RODYKLĖS 
527—528 


BIBLIOGRAFIJA 
529—535 


INDEKSAS 
536—601 


VIDURAMŽIŲ KULTŪRAI BEKYLANT 
IR IŠKILUS 


Innocentijui III bepopiežiaujant 


1 


Paskutiniaisiais Friedricho I laikais ir — dar daugiau — 
Heinrichui VI imperatoriaujant Romos kurija turėjo iš- 
sižadėti imperijalistinių savo planų; nebeteko net senųjų politinių 
savo teisių. Šv. Petro valstybėj įsiviešpatavo imperatoriaus ge- 
nerolai ir valdininkai; pačios Romos prefektas tapo jo vasalu; ir 
nebe popiežius, nebe kurija, bet senatas arba jam atstovaująs se- 
natorius rados Romos miesto bei dukato vyriausybė. Po Alek- 
sandro III nebebuvo ir drąsiai bei nuosekliai politikuojančių po- 
piežių. Negalėjo jie nei su imperatorium bekovoti, nei Romėnų 
besuvaldyti. Dienagalis Coelestinas III (1191—1198 m.) 
buvo net bemanąs pats atiduoti savo valdžią bei tijarą kardinolui 
Colonnai, bet kiti kardinolai privertė senį atsisakyti nuo ne- 
girdėto sumanymo. Kurija popiežiškesnė už popiežių buvo; sau- 
gojo Romos Bažnyčios tradicijas ir ideologiją.  Coelestinui III 
popiežiaujant, kardinolas diakonas ir Šv. Sosto kamerarijus 
Cencijus Savelli (vėliau, 1216—1227 m., — popiežius 
Honorijus III) išleido vadinamąjį Liber censuum 
Romanae Ecclesiae (1192 m.). Čia surašyta Romos 
Bažnyčios pajamos, privilegijos, dovanojamieji aktai, sutartys 
ir t. t. Žinoma, vėlybesnieji dovanojamieji aktai nevisai sutiko 
su Karolingų chartijomis — konkretino ir siaurino pastarąsias. 
Išėjo betgi, kad Šv. Petro tėvonystei priklausą ištisi dukatai ir 
markgrafystės. | 

Taigi, teritorinės kurijos pretenzijos net paaiškėjo. Tas 
pretenzijas aiškiai matė Heinrichas VI; savo sūnelio Frie- 
dricho sostą apsaugoti norėdamas sutiko pagaliau, kaip rodo va- 
dinamasis jo testamentas (III, $ 96), jas iš dalies net įvykdyti. 
Mat, žinoma jam buvo, kad nenustojo kurija ir politikavus: ben- 


=—2 


dravo ji su Sicilijos maištininkais, visoj Italijoj dėjosi su Vokiečių 
imperijos priešais, o Vokiečiuose kurstė prieš imperatorių vysku- 
pus. Pačiam Heinrichui toji kurijos politika buvo dar nepavo- 
jinga, nes visi bijojo baisiojo valdovo; be to, vadovavo kurijai 
bailus senis. Tačiau — 1197. IX. 28 Heinrichas VI numirė, pa- 
likęs trejų metų sūnelį Friedrichą-Rogerą, 1198. III. s 
Vokiečių karalium išrinktas buvo Heinricho brolis Pilypas 
Švabas, 1198. VI. 9 Staufenų priešai išsirinko karalium Welfą 
Ottoną IV, o 1198. I. 8 numirė ir Coelestinas III. Tą pačią 
dieną kardinolai vienu balsu išrinko popiežium kardinolą-diakoną 
Lotharą, Segni grafo Trasmundo ir romėnės Cla- 
ricijos Scotti sūnų. 

Naujajam popiežiui, Innocentijui III (1198—1216), 
tebuvo sukakę tik 36 metai. Išaugo jis Romoj, studijavo teolo- 
giją Paryžiaus ir kanoniškąją teisę Bolognos universitete. Gri- 
galiui VIII popiežiaujant, tapo jis subdiakonu, o savo dėdės Kle- 
mento III laikais ir kardinolu-diakonu.  Coelestino III giminės 
Orsini nuo sena kovojo su Scotti, ir tai, žinoma, apstabdė 
kiek jaunojo kardinolo karjerą. Bet šitą laiką panaudojo Lotha- 
ras literatūriniam darbui: išleido tris De contemptu 
mundi sive de miseria humanae conditio- 
nis knygas, šešias Mysteriorum evangelicae le- 
gis ac sacramenti Eucharistiae knygas ir De 
guadripartita specie nuptiarum. Negalima čia 
rasti naujų originalių minčių. Pasaulio tuštybes aiškindamas, 
dėstė mokytas kardinolas šablonines asketų pažiūras, be to, rašė 
greičiau kaip pamokslininkas retorius, nekaip teologas ar filoso- 
fas. Tačiau sako tie veikalai autorių esant labai žiningą žmogų, 
ypačiai — gabų bei vingrų teisininką. Ištikro, Lotharas-Inno- 
centijus III pirmiausia buvo teisininkas. Nepareiškė jis nė vie- 
nos naujos idėjos, neišrado nė vienos naujos metaforos: tiktai su- 
tvarkė ir susistemino idėjinį savo pirmtakūnų, ypačiai Grigaliaus 
VII, turtą. Lanksčiai betgi vartojo juridines sąvokas, definici- 
jas ir teisininkų-dialektikų metodus; jautė, ką reiškia norma ir 
sistema, ir metodiškai, net pedantiškai kiek kūrė popiežininkų 
ideologijos sistemą. O tai daug svėrė, juo labiau, kad Innocen- 
tijus III tąją sistemą nuosekliai ir vykdė. Tik ką pradėjęs popie- 
žiauti, ėmė jis tvarkyti Romos kuriją: atleido aibę nereikalingų 
valdininkų, kurių daug buvo privisę Coelestino III laikais, iš 1i- 


“L 


kusių reikalavo didesnio ir sąžiningesnio darbo, uždraudė jiems 
imti iš prašytojų „dovanas“. Uždraudė klastoti bules ir nusakė, 
kiek turėjo mokėti prašytojai už tikrąsias. Viską pats prižiūrė- 
davo, nesibodėjo nė smulkmenų, bet niekuomet neišleisdavo iš 
akių didžiųjų savo politikos tikslų. Innocentijus mielai pats 
spręsdavo visokius keblius kanonų teisės klausimus ir bylas, dėl 
kurių kreipėsi į „naująjį Saliamoną“ visos Europos dvasininkai ir 
šiaipjau žmonės. 

Grigalius VII buvo karštas naujosios popiežių ideologijos 
kūrėjas, Innocentijus — jos sistemintojas ir metodiškas vykdy- 
tojas. Aistringai, pultim kovojo su savo idėjų priešais ir su savo 
kūnu Grigalius, nekantrus buvo, ir, gali sakyt, maitino ir degino 
jį liepsnojanti kovos dėl Dievo karalystės aistra. Innocentijus ne 
mažesnis už jį, bet ramesnis, tvarkingesnis, metodiškesnis aske- 
tas buvo. Savimarša ir nepakeliamų darbu kankino jis liguistą 
savo kūną — greit nyko. Sakė žmogų sutvertą esant vargo 
vargti, kaip paukščius — skrajoti. Nemėgo pomėgių; kaip įma- 
nydamas mažino išlaidas savo dvaro, tačiau, kaip ir Grigalius, 
nesišykštėjo, kai reikėjo pabrėžti popiežiaus pirmenybė. 

Septintą savaitę po rinkimų, vasario 21 d. buvo Innocentijus 
įšventintas kunigu, o 22 d. — vyskupu ir popiežium. Paskui, 
kaip senas paprotys reikalavo, iškilmingai išėjo iš šv. Petro Ba- 
zilikos ir atsisėdo ant pastatyto ties durimis krėslo. Arkidiako- 
nas nuėmė jam vyskupo mitrą ir, laiptuose ir ties laiptais susi- 
rinkusiai tautai šūkaujant, uždėjo regnum, arba phry- 
gium, brangiais akmenimis išsagstytą tijarą, Konstantino do- 
vaną popiežiui Silvestrui. — „Pasiimk tijarą, kad žinotum, jog 
esi valdovų bei karalių tėvas, pasaulio valdovas, žemėje vikaras 
mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus, kurio garbė ir šlovė amžių am- 
žius yra“. Atsistojo pasaulio valdovu  karūnuotasis popiežius, 
nulipo nuo Bažnyčios laiptų ir sėdo ant raudona gūnia apdengto 
žirgo, kurį lydėjo Romos miesto senatoriai. Susėdo ant savo 
žirgų ir visi procesijos dalyviai.  Priešaky lydimas buvo vienas 
gražiai papuoštas popiežiaus žirgas, užpakaly jojo su kryžium 
kryžininkas (crucifer), paskui jį — dvylika raitelių su rau- 
donomis vėliavomis (bandonarii), du riteriai su auksiniais 
cherubinais ant savo jiečių, du jūros prefektai, skrinijarijai, ad- 
vokatai, riteriai, dvasininkai, kardinolai ir pats senatorių bei ba- 
jorų lydimas popiežius, užpakaly — subdiakonai, teisėjų kolegi- 


——— 


jos, Romos cechai ir milicijos, riteriai ir didikai. Visas miestas 
buvo ištaisytas, visi varpai gaudė skambėjo. Praėjusi trijumifa- 
lines Gratiano, Theodosijaus ir Valentiniano arkas, procesija pri- 
ėjo Stepono Serpetri bokštą (dabar Campo di 
Fiori), kur popiežius priėmė Romos žydų atstovus. Tora ant 
peties nešinas jų rabinas pasveikino naująjį Romos valdovą, kaip 
kadaise žydai kad buvo sveikinę savo globėjus imperatorius. 
Prašė rabinas popiežiaus viešai pripažinti Mozės Įstatymą. 
„Mes“, sakė popiežius, ,„pripažįstame Įstatymą, bet smerkiamc 
žydų pažiūras; nes Įstatymą yra įvykdęs Kristus, kurio akloji 
Judo tauta vis tebelaukia Mesiju ateinant“. Visų susirin- 
kusiųjų romėnų pajuokiami, žydai atsitraukė, ir procesija nuėjo 
toliau. Pakelėje sveikino popiežių įvairių Romos bažnyčių kuni- 
gai — giedojo ir smilkė; liaudis dainavo juokingas dainuškas ir 
linksminosi; popiežiaus kamerarijai penkis kartus bėrė liaudžiai 
auksinių pinigų: taip darydavo kadaise naujieji Romos konsulai. 
Pagaliau per forumus, pro Severo ir Tito arkas pasiekė procesija 
Laterano Rūmus. Laterano bažnyčios kunigai iškilmingai sutiko 
popiežių ir nuvedė jį į bažnyčios portiką, kur — nusižeminimo 
ženklan — atsisėdo jis ant sella stercoraria. Bet kar- 
dinolai tuoj padėjo popiežiui atsistoti, sakydami: „Jisai pakelia 
vargšą iš dulkių ir varguolį iš mėšlo“. Atsistojęs, pasėmė popie- 
žius iš kamerarijaus tris saujas aukso, sidabro bei vario ir, pilda- 
mas liaudžiai, prabilo: ,„Ne man auksas ir sidabras, o ką tik turiu 
— tau duodu“. Paskui įėjo popiežius į bažnyčią, pasimeldė, atsi- 
sėdo ant sosto už altoriaus esančio — čia pasveikino jį kapitulos 
kunigai — apėjo visus Laterano Rūmus ir ties Šv. Silvestro koply- 
čia pasiėmė iš Laterano prijoro ganytojo lazdą ir bažnyčios bei 
rūmų raktus, pasaulinės ir dvasinės savo valdžios ženklus. Šil- 
kine raudona juosta su 12 antspaudų, apaštališkos valdžios ir 
krikščioniškųjų dorybių simboliais, apjuostas, ant porfirinio krės- 
lo sėdėdamas, davė popiežius bučiuoti sau koją visiems rūmų tar- 
nams, vėl meldėsi, apdovanojo jam linkinčius kardinolus bei pra- 
lotus ir priėmė Romos senato priesaiką. Iškilmės pasibaigė po- 
kyliu Laterano rūmuose Popiežius sėdėjo už atskiro stalo, ir 
tarnavo jam kilniausieji ponai. 

“Tokios buvo senosios popiežiaus karūnavimo apeigos, ne- 
kartą vadinamųjų Ordines Romani aprašytos. Jos sakė 
popiežių ne tik krikščionių tėvą, bet ir pasaulinį valdovą, net val- 


A a 


dovų valdovą esant; simbolino tiek realią popiežiaus valdžią, tiek 
— ir daug daugiau — beribes jo pretenzijas. Tų pretenzijų 
dviejų rūšių būta. Viena, norėjo kurija atgaivinti visą politinę 
popiežiaus valdžią Romoj bei Romos dukate, praplėsti Bažnyčios 
valstybę Italijoj ir panaikinti Sicilijos karalystės uniją su Vo- 
kiečių imperija; antra, nuo Grigaliaus VII laikų laikė save popie- 
žiai ir politiniais visos Europos vadais, didesniais už pačius im- 
peratorius. Priversta visur nusileisti Heinrichui VI, kurija neat- 
sisakė betgi nei nuo savo ideologijos, nei nuo savo pretenzijų. 
Laukė galingojo Staufeno mirties, o jam numirus, buvo beprade- 
danti vykdyti politinę savo programą Italijoj — susidėjo su 
Lombardų Sąjunga (1198. IV. 28), įsteigė Toska- 
nos miestų Sąjungą (1197. XI. 11) ir ėmė kurstyti prieš 
imperijos valdininkus Spoleto ir Anconos markos mies- 
telėnus. Innocentijaus III šventimų ne tik senojo papročio būta. 
Simbolino jie ir naują, drasią bei nuoseklią kurijos politiką. Tu- 
rėjo juk kurija pagaliau tikrąjį popiežių, suėmusį savin Griga- 
liaus VII ideologiją, dorą, autoritetingą ir nepaprastų organiza- 
cinių bei politinių gabumų žmogų, vieną iš didžiausių Šv. Petro 
įpėdinių. 
2 


„Aš esu paskirtas Dievo namų valdyti“, sakė Innocentijus 
romėnams viename savo pamoksle, „kad mano nuopelnai ir mano 
vieta viską viršytų. Man yra sakę pranašai: — Noriu padaryti 
tave viršesnį už visas tautas ir karalystes. — Apie mane sakė 
apaštalas: — Noriu duoti tau dangaus karalystės raktus. — Vi- 
siems namams valdyti paskirtasai tarnas yra Kristaus vietinin- 
kas, Petro įpėdinis, Viešpaties pateptas, Dievo faraonas; žemes- 
nis už Dievą, bet didesnis už žmogų būdamas, jis yra tarp Dievo 
ir žmonių.“ Tiesa, ir popiežius esąs Žmogus, tad — ir nusidė- 
jėlis; tačiau atstovaująs jis Nenusidėjusiajam, licet pecca- 
tores simus,...illius tamen vices exerce- 
mus in terris gui peccatum non fecit. Inno- 
centijus aiškiai matė, kad negali būti ant autoriteto rymančio 
tikėjimo be popiežiaus neklaidingumo: nisi ego solida- 
tus essem in fide, guomodo possem aliosin 
fide firmare? Tąją popiežiaus neklaidingumo idėją seniai 
jau buvo skelbę Innocentijaus pirmtakūnai — ir Viktoras I 


Šo 


(189—198 m.) bei Innocentijus I (401—417 m.), ir 
Grigalius VII —, bet greičiau savo veikla, kaip žodžiu, ir ne- 
tiesiog, vadinasi, turėjo popiežiai galvoj savo neklaidingumą Baž- 
nyčios mokslą aiškindami arba erezijas smerkdami. Be to, pats 
Grigalius VII stačiai nevadino popiežiaus neklystančiu (sakė tik- 
tai, kad niekuomet neklydusi ir neklysianti Romos Bažnyčia), 
nors tai ir manė, nes laikė popiežių meritis b. Petri 
šventu, o savo nutarimus — paties Dievo įkvėptais. Innocenti- 
jus III, gali sakyt, pirmas formulavo 1869—1870 m. Vati- 
kano sinodo dogmą ir parodė bažnytinę jos reikšmę; tuo iškėlė 
aikštėn charakteringiausią vakariečių tikėjimo ypatybę. Aišku 
buvo popiežiui, kad negali jis klysti, nes jo valdžia esanti ne iš 
žmonių, bet iš Dievo, non est ex homine, sed ex 
Deo. Kaip ir Grigalius VII, visai nuosekliai laikė jis savo žo- 
džius ir savo aktus paties Dievo žodžiais ir aktais; sakėsi veikiąs 
ne žmogaus, bet greičiau Dievo autoritetu, non humana, 
sed divina potius auctoritate. Nepaklusnieji, jo 
nuomone, turėsią paskutinio teismo dieną atsakyti ne Dievui, bet 
jam, popiežiui. Innocentijaus pirmtakūnai lygino popiežių su 
Šv. Petru, Innocentijus — su Kristumi. Kad ir kaip garbino po- 
piežių tų laikų žmonės, kad ir kaip jų pažiūras aktualino Innocen- 
tijaus ideologija, — ir jiems atrodė, kad popiežiaus pertoli už- 
griebta. Tūli pašiepdavo išdidųjį popiežių — pasakodavo, kad 
jis derinęs, ar tinkąs jam Laterane saugojamas Viešpaties rūbas, 
mat, norėjęs sužinoti, ar nebuvęs Kristus žemesnio ūgio, kaip jis. 
Kiti piktinosi ir — ne be pagrindo, nes, kaip ir Grigalius VII, ne- 
varžė Innocentijaus nei žmonių įstatymai bei papročiai, nei doros 
principai. Prireikus meluodavo. "Taip antai, apšmeižė Pilypą 
Švabą ir Markwardą: rašė, kad pirmasis norįs atimti Siciliją iš 
Friedricho, o antrasis trokštąs Sicilijos karūnos. Tvirtino, kad 
Coelestinas III investinęs Heinrichą VI imperija, nors Heinri- 
chas nenorėjo prisiekti popiežiui net už Sicilijos karalystę. Tiesa, 
tais laikais visi taip politikavo, o gal ir išviso negalima kitaip po- 
litikuoti. Melo ir apgaulės vengdamas turėjęs būtų Innocentijus 
išsižadėti visos popiežių programos. 

„Aš pasakysiu jums“, rašo Walter von der Vo- 
gelweide, „ką buvo davęs Romos sostui karalius Konstanti- 
nas, — jietį, kryžių ir karūną. "Tučtuojau garsiai sušuko ange- 
las: — Dėja! dėja! ir trečią kartą dėja! Anksčiau gera buvo 


aa 


krikščionims ir jų dorai. Dabar užnuodijo juos nuodai, ir krikš- 
čionybės medus pavirto tulžimi. Paskui bus žmonėms visai blo- 
ga. — Dabar visi valdovai gerbiami, vienas vyriausias“ (vadinasi, 
imperatorius) „tėra žeminamas: todėl, kad kunigai imperatorių 
rinkosi. Tau, Viešpatie, skundžiamės! Kunigai nori pasaulinin- 
kų teisę apversti. Teisybę yra sakęs mums angelas“. 


Kiinc Constantin der gap so vil, 

als ich ez in bescheiden wil, 

dem stuol ze Rome, sper kriuz' unde krėne. 
Zehant der engel lūte schrė: 

„Owė, owė, zem dritten wė! 

6 stuont diu kristenheit mit zilhten schone: 
Der ist nū ein gift gevallen, 

ir honec ist worden zeiner gallen. 

daz wirt der werlt her nach vil leit“. 

alle fiirsten lebent nū mit ėren, 

wan der hoehste ist geschwachet: 

daz hat der pfaffen wal gemachet. 

daz si dir, siiezer got, gekleit. 

die pfaffen wellent leien reht verkėren 

der engel hat uns war geseit. 


Bet argi galėjo popiežius išsižadėti amžinųjų kurijos planų? — 
Tr Innocentijus rėmė tuos planus Konstantino Konstitucija. Ta- 
čiau tikrasis jų pagrindas buvo visai religinis — popiežiaus val- 
džios ir pareigų idėja. Antra vertus, sveiko proto politikas ir 
rūpestingas Bažnyčios tėvas būdamas, gerai suprato Innocenti- 
jus, kad be politinės nepriklausomybės negali popiežius nė baž- 
nytinių savo pareigų pildyti ir kad, norint politiškai nepriklauso- 
mam būti, reikėjo sugriauti Staufenų imperija. 

„Pasaulio kūrėjas, Dievas patalpino dangaus skliaute du di- 
džius šviesulius, didesnį šviesulį, kad valdytų dieną, ir mažesnį 
šviesulį, kad valdytų naktį. Taip pat dangumi vadinamos vi- 
suotinės Bažnyčios skliaute įsteigė Dievas dvi didžias garbingas 
valdžias, didesnę, kuri valdo sielas, gali sakyt -— dieną, ir ma- 
žesnę, kuri valdo kūnus, gali sakyt — naktį. Tai yra popiežiaus 
autoriteto ir imperatoriaus (regalis) valdžios. Mėnulis yra 
kiekiu, kokybe, būkle bei veikla mažesnis už saulę ir iš jos gauna 


55 i o 


savo šviesą. Taip pat spinduliuojančią savo garbę imperatoriaus 
valdžia gauna iš popiežiaus autoriteto. Juo arčiau ji prie to au- 
toriteto, juo mažiau šviečia, o juo labiau nuo jo nutolsta, juo 
daugiau spinduliuoja“. Taip — metodiškai, bet ir pedantiškai 
kiek — pasinaudojo Innocentijus seniai jau popiežininkų varto- 
jamu simboliu popiežiaus ir imperatoriaus bei karalių valdžios 
santykiams paaiškinti. Jo nuomone, Dievas panoręs, kad apašta- 
liškasis sostas visai žemei pirmininkautų, ir davęs Šv. Petrui val- 
dyti ne tik Bažnyčią, bet ir visą pasaulį Taigi, Šv. Petras ir, 
savaime suprantama, jo įpėdiniai popiežiai turį tiek vyriausią 
bažnytinę, tiek vyriausią pasaulinę valdžią; ir neveltui kai kurie 
vadino popiežių „tikruoju imperatorium“. Nenuostabu, kad 
Innocentijus pabrėždavo ir pasaulinę kiekvieno vyskupo valdžią. 
Bažnyčia iškelianti vyskupus, kad jie drauge su žemės valdovais 
teistų tautas, ut cum terrae principibus sedea- 
tis ad faciendam vindictam in nationibus. 
(Mat, išnykus buvo ginčų dėl investitūros problematika). Bet, 
jeigu vyskupai drauge su valdovais teisią žmones, tai popiežius 
teisiąs ir pačius valdovus. Jis net turįs prižiūrėti valdovus Ir 
valstybes. Tai esą jo officium apostolatus. 

Ištikro, argi neaiškiai rašęs apie tai apaštalas (Rom. I, 
14): „Graikams ir negraikams, išmintingiems ir neišmintingiems 
aš esu skolininkas“? "Tačiau daugiau įrodinėjo savo mintis Inno- 
centijus religinio-filosofinio ir juridinio pobūdžio argumentais. 
Aišku — Evangelijos tekstų čia jam trūko, ir ne visi tikėjo jo 
perdrąsiais tekstų aiškinimais. 

Sakėsi Innocentijus nenorįs brautis į valdovo teisės sritį ir 
savintis jo valdžios, potestatem nobis indebitam 
usurpare. Bet niekas negalįs abejoti, kad turįs popiežius 
teisti, mokyti ir, prireikus, bausti kiekvieną nusidėjėį, de guo- 
cungue mortali peccato corripere guemli- 
bet christianum et, si correctionem con- 
tempserit, coercere, Šiuo atžvilgiu valdovai ir pats im- 
peratorius nesiskirią nuo kitų krikščionių, juo labiau, kad Dievas 
įsakąs Savo teisėjui nekreipti jokio dėmesio į nusikaltėlio garbę 
bei galią. Dvasios dalykuose, in spiritualibus, valdovas 
priklausąs popiežiaus. Kadangi kiekvienas valdovo aktas galima 
vertinti ir etiškai, aišku, kad popiežius galėjo visuomet ir visur 
kištis į politiką ir spręsti grynai politinius klausimus. O tokiam 


o 


įgudusiam teisininkui bei dialektikui, kaip Innocentijus, tai leng- 
viausias dalykas buvo. Be to, Šv. Rašte (Deuter. XVII, 
8—12) aiškiai esą pasakyta, kad, norint abejotini klausimai iš- 
spręsti, reikią kreiptis į paties Dievo išsirinktąją vietą, į kunigus 
ir į teisėją. Aišku, kad minėtoji vieta ne kas kita, kaip apos- 
tolica sedes, o vyriausias teisėjas, be abejo, esąs pats po- 
piežius, sacerdos inaeternum secundum ordi- 
nem Melchisedech, constitutus a Deo iu- 
dex vivorum. Innocentijus nebijojo prisitaikinti šito, Šv. 
Povilo apie Kristų pasakytojo sakinio. Citavo ir aiškesnį apaš- 
talo sakinį (I Kor. VI, 3): „Ar jūs nežinote, kad mes teisime 
angelus? juo gi labiau žemiškus dalykus?“. 

Atrodė, kad patys senieji papročiai gali patvirtinti jo preten- 
zijas. — Nuo Karoliaus Didžiojo laikų popiežiai šventino impera- 
torius. Savaime suprantama esą, kad šventinantis turįs teisę 
ištirti, ar išrinktasis imperatorium tinkąs, ar ne. Šiaip, turėtų 
popiežius tvirtinti bei šventinti net šventvagį, eretiką ir stab- 
meldį, kad tik išrinktas jis būtų kunigaikščių. Est enim re- 
gulariter et generaliter observatum, ut ad 
eum examinatio personae pertineat, ad guem 
impositio manus spectat. O kadangi imperatorius 
esąs apaštalų sosto „advokatas“ bei gynėjas ir kadangi negalinti 
apseiti be jo Bažnyčia, tai, kunigaikščiams negalint susitarti dėl 
kandidato, galįs popiežius įšventinti bei vainikuoti tą kandidatą, 
kurį pats pripažįstąs tinkamesniu. Žinoma, tokia teorija nieku 
vertė Vokietijos kunigaikščių teisę rinktis imperatorių. Bet 
buvo ji logiškai būtina ir nenuginčijama išvada iš visų pripažįsta- 
mos ideologijos. Niekas ir nebūtų ginčijęs tos teorijos, kad pats 
popiežius būtų griežtai bei sąžiningai skyręs tikėjimo ir doros da- 
lykus nuo politinių tikslų. O popiežius kaip tik politinių tikslų 
pirmiausia ir siekė. 

Kaip pasaulinės politikos tikslus su religiniais, taip ir juri- 
dinius argumentus su teologiniais painiojo Innocentijus. Visi 
argumentai buvo jam geri, kad tik įrodytų jie popiežiaus pirme- 
nybę. Minėdavo jis ir Konstantino Konstituciją, ir Silvestrą, ku- 
ris buvęs ne tik didis, bet didžiausias ir pasauline bei bažnytine 
savo valdžia visus pralenkęs. Karoliaus Didžiojo karūnavimą 
aiškino jis taip pat, kaip ir Nikalojus I. Reiškiąs tas karūnavi- 
mas, kad popiežius atėmęs iš Graikų imperatoriaus valdžią ir da- 


=. 


vęs ją Karoliu, Romanum imperium in persona 
magnifici Karoli a Graecis transtulit in 
Germanos. Todėl iš pat pradžios Romėnų imperija esanti 
popiežiaus dalykas, ir vienas popiežius, imperatorium karalių ka- 
rūnuodamas, imperijos idėją teįvykdąs: imperii Romani 
provisio principaliter et finaliter nos 
contingat, imperia ad nos principaliter et 
žinaliter noscitur pertinere 

Tikrovėje Innocentijus tik principaliter et fina- 
liter, netiesiog, ir tegalėjo imperatoriauti, nors laikė tai nenor- 
maliu dalyku ir troško „natūraliosios“, vadinasi, tiesioginės, val- 
džios, naturale apostolicae sedis dominium, 
kurią turėjo Romos valstybėj. Reikėjo jam čia nusileisti istori- 
niams faktams ir sakyti, kad nenorįs savo naudai mažinti kitų val- 
dovų jurisdikcijos ir valdžios. Kaip ten bebūtų, bet pasisekė jam 
teoriškai apginti politinės savo pirmenybės principas. Pasinaudojo 
jis tam reikalui feodalinės sistemos sąvokomis. Kaip kadai kit- 
kart kardinolas Rolandas (Aleksandras III), aiškino 
imperatoriaus karūnavimą feodalinės investitūros prasme; taigi, 
laikė save imperatoriaus siuzerėnu. Stengėsi ir kitas valstybes 
paversti Šv. Sosto feodais. O kur nebuvo formalių feodalinių 
ryšių tarp popiežiaus ir valdovų arba kur valdovai nepripažino 
popiežiaus siuzerėnu, Innocentijus vistiek savo siuzerenitetą kil- 
dino vartodamas šiuo atveju grynai teologinius argumentus. 
Taip antai, prireikus nuimdavo jis žmonėms jų priesaiką valdo- 
vui, nes neturį žmonės būti ištikimi tam, kas priešinąsis Dievui 
bei Jo šventiesiems ir kas niekinąs jų įsakymus. 

Visa tai buvo darni idėjų sistema, giliai įgudusio teisininko 
apgalvota ir aiškiai bei nuosekliai išdėstyta. Vaizdavo ji, žinoma, 
ne tiek objektyvią popiežių galią, kiek jų politikos tikslus bei 
idealus. Tačiau daug kas pasisekė Innocentijui ir įkūnyti, daug 
daugiau, kaip Aleksandrui III. Nepaprastai gabus sistemininkas, 
Innocentijus, vykdydamas savo ideologiją, tapo nuosekliai sie- 
kiančiu savo tikslų, bet atsargiu, metodišku politiku ir lanksčiu 
diplomatu; ir pralaimėdamas kovą mokėjo gudria definicija ap- 
ginti savo teisę arba į gražią formulą įkišti kitiems nematomų 
pretenzijų. Kadangi laikė save paties Dievo vietininku, nesivar- 
žė jis žmonių papročių ir doros: kitus mokydamas, smerkė prie- 
saikos laužytojus, destetabile crimen periurii, o 


= 5 


pats ir Dievo akivaizdoj coram Deo sub testimo- 
nio conscientiae nostrae, pameluodavo. Tikrai 
nuostabi Innocentijaus energija ir darbštumas. Kartu rūpinosi 
jis ir politine savo pirmenybe, ir katalikų tikėjimo bei Romos 
Bažnyčios augimu, ir kova su stabmeldžiais bei eretikais, ir kova 
dėl savo valdžios pačioj Romoj, Romos dukate bei Italijoj, ir Baž- 
nyčios monarchinimu. Norint tikrai įvertinti didžiojo popiežiaus 
veikla, reikia visuomet turėti galvoj šitas jos daugingumas, juo 
labiau, kad dėstyti jos negalima chronologiškai, tik — tema- 
tiškai. 


3 


Visų pirma Innocentijus atgaivino popiežiaus valdžią Roo- 
moj ir Romos dukate. To dukato dalis buvo patekus į 
Heinricho VI generolų rankas, o pačios Romos apylinkėse buvo 
įsiviešpatavę Romos didikai ir Senatas. Formaliai Senatas atsto- 
vavo Romos tautai, bet faktiškai tapo jis imperatorium besire- 
miančia oligarchija, kurios valdžią 1198 m. pasigrobė vienas se- 
natorius, kilnusis Scottus Paparone. Jis skyrė rekto- 
rius ir teisėjus Romos teritorijos miestams ir popiežiaus nebepri- 
klausė. Jo pirmtakūnai ir jis pats prisisavino be to daug Romos 
prefekto teisių. Vis dėlto XIII amžiaus pradžioj prefektas tebe- 
turėjo dar savo tribunolus tiek pačioj Romoj, tiek dukate ir daug 
žemių ties Viterbo miestu ir Toskanoj, savo feodą. Pre- 
fektas Petras buvo imperatoriaus Heinricho VI vasalas ir 
— formaliai — atstovas. 

Kadangi, Heinrichui numirus, nebeteko prefektas didžiau- 
sios savo paramos, Innocentijui lengva rados paversti jis savo 
vasalu: 1198. II. 22 Petras prisiekė popiežiui ir gavo iš jo per 
feodą savo valdžią ir žemes. Taip pat pasisekė popiežiui paša- 
linti senatorius Paparone ir atpirkti iš Romėnų teisė rinkti sena- 
torius. Paties popiežiaus paskirtasis „tarpininkas“ (media- 
nus) išrinko maują senatorių. Scottaus teisėjų (justicia- 
rii) vieton paskirti buvo nauji, ir popiežius grąžino sau Šv. Pet- 
ro tėvonystę. Tiesa, tik savo siuzerenitetą teatgaivino Romoj 
Innocentijus, nes Roma liko, kaip ir buvus, autonominė respu- 
blika, tebeturėjo savo finansus ir kariuomenę, net be popiežiaus 
sutikimo kariaudavo ir sąjungininkaudavo su kitais miestais. 
Daugelis Romos dukato miestų tebemokėjo duoklę tiesiog Romos 


= kom 


miesto iždui, ir Romos senatorius (tiesa, popiežiaus išrinktas arba 
patvirtintas) skyrė jiems podestas. Ir Innocentijaus III atgai- 
vinta, popiežiaus valdžia Romoj toli gražu nebuvo absoliutinė. 
Greit prireikė Innocentijui kovoti dėl valdžios su dviejų buvusių 
senatorių vadovaujamąja partija. Sukurstė tie respublikos vadai 
Romėnus prieš popiežių, kuris panaikinęs Romėnų laisvę, apipe- 
šęs juos, kaip vanagas vištą. Popiežius turėjo daug nusileisti 
Romėnams, o 1203 m. priverstas buvo net pabėgti iš Romos, kur 
tiktai po 10 mėnesių tesugrįžo. Pasikvietė jį didikų spaudžia- 
moji liaudis. Bet, Innocentijui grįžus ir naują senatorių pasky- 
rus, priešpopiežininkai išsirinko savo boni homines de 
Communi ir ėmė kovoti su popiežium dėl jo 1198 m. sulau- 
žytos konstitucijos. Ilgai siautė Romoj pilietinis didikų popie- 
žininkų (paties Innocentijaus giminė Conti, ypačiai popie- 
žiaus brolis Richardas, Aleksijai, Anibaldi, se- 
natorius Pandulfas iš Suburros ir kiti) ir didikų 
priešpopiežininkų (Capocci, Baroncelli, Frangi- 
pani ir kiti) karas. Priešai stiprino senuosius pastatus, Ko- 
losseumą, šventoves, pirtis ir bažnyčias, statydinos bokštų ir ba- 
rikadų, dieną ir naktį vieni kitus puldinėjo ir šaukdavosi miestan 
savo vasalus. Priešų apsiaustas popiežius turėjo laukti Laterano 
rūmuose, kol nusibodo romėnams kariauti. Pagaliau, 1205 m. 
miestas pripažino popiežiaus siuzerenitetą: Innocentijus vėl ėmė 
skirti Romai senatorių. 

Kovodamas dėl savo valdžios su Romėnais, Innocentijus tuo 
pat metu gaivino ir Romos valstybę, ir savo autoritetą 
Italijoj. Heinrichui VI numirus, pats Coelestinas III susidėjo 
prieš vokiečius su italais patrijotais. Jo legatas, esam jau matę, 
įkalbėjo Toskanos miestams (išskyrus Pisą) susidėti są- 
jungon; kitas jo legatas veikė Lombardijoj, kur, Innocen- 
tijui įsipopiežiavus, buvo atgaivinta garsioji Lombardų Sąjunga 
(1198. VI. 28). Be to, imta jau kurijos kurstyti Spoleto 
dukato miestelėnai prieš Heinricho paskirtąjį jiems duką Kon- 
radą von Uerslingen ir Ankoniečius, prieš jų 
markgrafą ir Ravennos duką Markwardą von Anwei- 
ler. Innocentijui reikėjo tiktai varyti toliau šita politika, juo 
labiau, kad Toskanos dukas mirusio Heinricho VI brolis Pilypas 
Švabas priverstas buvo skubotai grįžti Vokietijon ir, jos karalium 
išrinktas, išsijuosęs kovojo su Ottonu IV. Drąsiai ėmė Innocen- 


A 


tijus vadovauti Italijos patrijotams. Italijoj, rašė jis (1198. X. 
30) Toskanos Sąjungos rektoriams, esąs abiejų valdžių sostas. 
Todėl popiežiaus pareiga esanti tėviškai Italija rūpintis. Tiesa, 
popiežiui rūpėjo ne Italijos nepriklausomybė, bet Bažnyčios vals- 
tybė, kurią baisiai buvo apkarpęs Heinrichas. Antra vertus, ir 
galingieji miestai žiūrėjo ne tiek bendros savo itališkosios tėvy- 
nės, kiek kiekvienas savo paties laisvės ir prekybos. 

Visų pirma išvadavo Innocentijus iš Vokiečių Romos 
dukatą, paskui — dovanojamaisiais Karolingų aktais remda- 
masis — ėmė „grąžinti“ (recuperare) Bažnyčiai ir kitas 
žemes (recuperationes). Lengvai atėmė iš Konrado Spo- 
leto marką, prisiekdino sau jos miestus, patvirtino jiems jų 
autonomiją ir paskyrė markos rektorium ištikimą sau kardinolą; 
pavergė net Umbrijos sostinę Perugiją. Taip pat 
pasisekė Innocentijui ir kita recuperatio: negalėjo Mark- 
wardas apginti nuo popiežiaus Anconos markos. Su popie- 
žiaus pagelba nusikratė to gabiausiojo Heinricho generolo, paties 
Heinricho Sicilijų regentu paskirto, valdžia ir Romagnos 
miestai bei Ravenna. Tiktai nei tie miestai, nei Toska- 
nos Sąjunga nesutiko pripažinti popiežiaus savo siuze- 
rėnu: kaip ir Lombardų Sąjunga, norėjo nepriklausomi būti. Vis 
dėlto praplėtė Innocentijus savo valstybę nuo Tyrrheno jūros iki 
Adriatikos. Dar svarbiau, kad atskyrė jis nuo imperijos Sici- 
lijos karalystę ir atgaivino čia popiežiaus siuzerenitetą. 

„Kadangi“, rašė Innocentijus, „Sicilijos tauta ir kiti kara- 
lystės gyventojai betinginiaudami subobėjo, ilgai be karo gyven- 
dami pasileido ir, savo turtu didžiuodamies, pasiutiškai pasidavė 
kūno pomėgiams, pakilo jų dvakas iki dangaus, ir devynios galy- 
bės jų nuodėmių atidavė juos į persekiotojų rankas“. Kaip ten 
yr buvę — tiektos, bet sicilijiečiai nekentė „nerangių, storžievių 
ir nemandagių“ vokiečių, ir tironiškas Heinricho VI karaliavimas, 
žinoma, tos neapykantos nesušvelnino. Nenuostabu, kad, Hein- 
richui numirus, pavirto ji kova su visa jo valdininkija ir išviso 
su vokiečiais. Imperatorienė našlė Konstancija tuoj ėmė 
vadovauti patrijotams ir išvijo iš karalystės imperatoriaus sene- 
šalą Markwardą, kuris norėjo tapti karalystės regentu, ir kitus 
vokiečių didžiūnus. Palermo mieste karūnavo ji savo sūnelį, 
ketverių metų vaiką Friedrich ą, Sicilijos karalium (1198 m.). 
Jos manymu, turėjo jis būti normanų karalių įpėdiniu, Sicilijos ir 


= 


pietų Italijos valdovu; visai nemagino jos imperijos karūna, ku- 
rią, be to, buvo užsidėjęs Friedricho dėdė Pilypas Švabas. 
Gerai suprato senoji karalienė, kad, neatsisakius nuo politinių 
Heinricho VI planų, negalės nei savo karalystės suvaldyti, nei 
jos nuo popiežių apginti. 

Noroms nenoroms Konstancija įvykdė tuo senąjį kurijos 
sumanymą — atskyrė karalystę nuo imperijos; įsigijo ir galingą 
sąjungininką kovoj su Heinricho VI generolais vasalais. Mat, 
pripažino ji karalystę Šv. Sosto feodu, o jauną Friedrichą po- 
piežiaus vasalu. Deja, Innocentijui ir to maža buvo. Brangiai 
vertino jis savo pagelbą — turėjo Konstancija išsižadėti beveik 
visų bažnytinių Sicilijos karaliaus teisių, nusileido čia popiežiui 
net daugiau, kaip kadaise Tankrėdas (III, 433 t.). Tik tada 
nusiuntė Innocentijus į Palermo savo kardinolą su Friedrichą 
karalyste investinančiu laišku, bet nebesulaukė pasiuntinio kara- 
lienė — 1198. XI. 28 numirė; prieš mirdama paskyrė Innocentijų 
Friedricho globėju. Apvaizdusis Dievas davęs Friedrichui, pa- 
sak Innocentijaus, vieton žemiškojo tėvo dvasiškąjį ir, mo- 
tinai numirus, — motiną Bažnyčią, kad, subrendęs ir savo sostą 
įsitvirtinęs, dar labiau gerbtų jis ją, tiek aukštai jį iškėlusią. Tie- 
sa, dešimt metų kovojo Innocentijus dėl Friedricho karalystės 
su Markwardu bei kitais imperatorininkais ir su savavališkais 
jaunojo karaliaus baronais; rūpinosi ir valstybės tvarka: 1208 m. 
sušaukė San Germano miestely karalystės didžiūnus ir 
paskelbė žemės taiką. Tačiau pirmiausia turėjo popiežius galvoj 
ne Friedricho, bet Romos Bažnyčios naudą ir kai kur savo glo- 
bojamąjį net nuskriaudė. Taip antai, investino Tarentu ir 
Lecce prancūzų riterį Gautiers de Brienne, trokš- 
tantį Sicilijos sosto. 


4 


Niekuomet nebūtų tiek laimėjęs Italijoj Innocentijus, kad 
Vokiečių karalystė nebūtų tuo metu „pati su savim nesutikus“. 
— Nuo 1198 m. kovojo čia dėl karūnos Pilypas Švabas 
su Welfu Ottonu IV, kunigaikščiai siekė egojistinių savo 
tikslų ir begėdiškai pereidavo iš vienos stovyklos į kitą, o Pran- 
cūzija ir Anglija, palaikydamos pirmoji Pilypą, antroji — Otto- 
ną, naudojosi Vokiečių suirute. Tiek Pilypui, tiek Ottonui svar- 


S 


bi rados popiežiaus pagelba. Žinoma, Staufenų laikais buvo jau 
įsigalėjus nuomonė, kad kunigaikščių Vokietijos karalium išrink- 
tasis tuo pat tampąs ir imperatorium, kuriam bereikią tik vienas 
formalumas atlikti — būti popiežiaus karūnuotam. Tačiau, vie- 
na, du imperatoriai išrinkus, ir formalumas reikšmės įgijo; antra, 
nebegalima buvo niekinti politinės popiežiaus jėgos. 

Trim mėnesiais vėliau už Pilypą karalium išrinktas, Ottonas 
tučtuojau kreipėsi į popiežių; siekė atiduosiąs jam Ravennos eg- 
zarchatą, Pentapolį bei Spoleto ir atsisakysiąs nuo kai kurių 
bažnytinių karaliaus teisių pačioj Vokietijoj, prašė patvirtinti už 
tai rinkimus, karūnuoti jį imperatorium, o Pilypą ekskomuni- 
kuoti. Tuo metu Innocentijus buvo jau pradėjęs derėtis su Pi- 
lypu. Popiežiaus legatas paaiškino Pilypui, kad jis buvęs Coele- 
stino III ekskomunikuotas, bet žadėjo, kad tam tikromis sąlygo- 
mis popiežius jam ekskomuniką nuimsiąs. Pilypas, rodos, nusi- 
leido kiek popiežiui, nes legatas pripažino Pilypą karalium ir da- 
lyvavo jo karūnavimo iškilmėse. "Tačiau Ottonas žadėjo popie- 
žiui daugiau, antra vertus, labiau patiko Šv. Tėvui, kaip Staufe- 
nas. Ištikrųjų, Staufenų imperija reiškė Sicilijų karalystės uniją 
su Vokietija ir Bažnyčios vergavimą imperatoriui; ne popiežius, 
bet Pilypas buvo natūralus savo sūnėno Friedricho globėjas, ir 
dėl imperijos bei Pilypo teisių kovojo su popiežium Italijoj 
Markwardas. Todėl pasmerkė Innocentijus savo paties 1e- 
gatą; nenustojo betgi derėjęsis su Pilypu, o Ottonui tikrai nieko 
nežadėjo — bendrais žodžiais atsakė. Mat, suprato, kaip silp- 
nino Vokietiją pilietinis karas ir kiek tas karas buvo naudingas 
Bažnyčiai. Innocentijus delsė, laukė, kol vienas karalius nu- 
veiks antrą. Norėjo kuobrangiausiai parduoti savo pagelbą ir 
dėjosi svarstąs dalyką ir norįs būti objektyvus. 

Nei pasitikėjo tuo objektyvumu staufenininkai, nei pripa- 
žino popiežiaus pretenzijų. Speyero mieste susirinkę, 26 
kunigaikščiai surašė griežtą laišką ir nusiuntė jį popiežiui 
(1199. V. 28). Laikė savo išrinktąjį tikru karalium, tad nepra- 
šė, kad popiežius jį patvirtintų. Reikalavo, kad Innocentijus 
nebeniekintų imperijos teisių ir kad padėtų Markwardui. Žadėjo 
patys atvykti su Pilypu ir su kariuomene, kad greičiau karū- 
nuotų Pilypą Innocentijus. Deja, Pilypas pralaimėjo karą su 
Saksonais, o Mainzo miestas pasidavė jo priešui. In- 
nocentijus nutarė pagaliau išspręsti ginčą ir slaptame savo kon= 


Istorija LL > — į 


LE, 


BB 


sistorijos posėdy juridiškai išnagrinėjo visą klausimą, įvertino vi- 
sus tris kandidatus (nes apsvarstė net savo globojamojo Frie- 
dricho teisę) ir išaiškino, ką Bažnyčia galinti leisti, kas jai derą 
ir naudinga (Deliberatio papae super facto 
imperii de tribus electis, 1201. I. 5). — Friedri- 
chas buvo 1196. XII išrinktas karalium. Bet, popiežiaus nuomo- 
ne, rinkdami jį kunigaikščiai turėję galvoj, kad, įžengdamas sos- 
tan, Friedrichas galėsiąs karaliauti, vadinasi, kad jis iki to meto 
išaugsiąs ir tapsiąs vyru. Negalėję kunigaikščiai rinktis karalium 
vaiko, koks Friedrichas ir dabar tebėsąs. Be to, tuo metu Frie- 
drichas tebebuvęs dar nekrikštytas ir buvęs visų vadinamas Kon- 
stantinu, Taigi, ne Friedrichą kunigaikščiai ir išsirinkę. Antra, 
galima esą sakyti, kad Friedricho globėjas būdamas popiežius 
turįs ne pulti, bet ginti jo kandidatūrą. Tačiau, popiežius esąs 
paskirtas Friedricho globėju ne tam, kad įgytų jam imperiją, bet 
kad gintų jam jo motinos žemę, Sicilijos karalystę. O iš esmės 
klausimas svarstant, reikią prisiminti Šv. Rašto žodžiai: ,,Nelai- 
mė yra kraštui, kur vaikas karaliauja!“ "Tiesa, esąs pavojus, kad, 
išaugęs, tas vaikas imsiąs kovoti su „atėmusia“ jam imperiją Ro- 
mos Bažnyčia, nebepripažinsiąs Sicilijos karalystės Bažnyčios 
feodų ir Bažnyčios nebeklausysiąs. Bet Innocentijus pats atšau- 
kė tuos, pranašingus, savo žodžius: ne jis, popiežius, bet Frie- 
dricho dėdė Pilypas atėmęs jam imperiją ir Švabiją, o dabar no- 
ris atimti ir Siciliją, kurią ginanti nuo jo savo globojamam Šv. 
Bažnyčia. Netinkąs Bažnyčiai ir antrasis Staufenas Pilypas, nes, 
imperatorium tapęs, mėginsiąs jis vėl prijungti prie imperijos 
Siciliją. Pilypas tebėsąs ekskomunikuotas; jis esąs Staufenų 
giminės, kuri nuo seniai tebekovojanti su Romos Bažnyčia ir no- 
rinti imperatoriaus valdžią paversti paveldėtine. ,,„Negaliu aš pri- 
pažinti Pilypo, kuris tik ką buvo pasisavinęs Bažnyčios tėvonys- 
tę, vadino save Toskanos ir Kampanijos duku ir sakė savo val- 
džią plintant iki Romos vartų, net į Trastevere!“ Karalium ir bū- 
simuoju imperatorium Innocentijus pripažino Ottoną, kurio „gi- 
minė visuomet buvus ištikima Bažnyčiai“. 

Po dviejų mėnesių Innocentijus viešai paskelbė savo nutari- 
mą, ir 1201. VI. 8 iškilmingai apsikarūnavęs Ottonas aktu bei 
priesaika patvirtino visus savo pažadus (Neusser Ver- 
sprechen). Popiežius ėmė remti savo karalių: ekskomuni- 
kavo Pilypą ir jo šalininkus, vienus vyskupus nubaudė, kitus 


= 40 


dovanomis prisiviliojo, visur kurstė ir intrigavo. Atskira enci- 
klika (Venerabilem) išaiškino Pilypui ištikimiems kuni- 
gaikščiams imperatoriaus karūnavimo prasmę ir popiežiaus teisę 
nagrinėti, ar jų išrinktasis vertas imperatoriaus karūnos, ar ne. 
žiaus pagelba neilgam teįsigalėjo Ottonas. Greit Pilypas ne tik 
jį nuveikė, bet galėjo atgaivinti ir itališką Staufenų politiką: jo 
legatas Wormso vyskupas Lupoldas grąžino Pilypui As- 
sisi, Ferrarą, Anconą ir Spoleto dukatą, o po- 
piežiaus ekskomunikuotas, pats savo-rėžtu jį ekskomunikavo 
(1204 m.). Tiesa, kardinolo vadovaujamoji kariuomenė sumušė 
Lupoldą ir nedavė jam įsibrauti į Apuliją. Vis dėlto didelis 
pavojus grėsė Romos Bažnyčiai, ir Pilypas galėjo tikėtis, kad 
popiežius sutiks pagaliau su juo taikintis. Žadėjo karalius at- 
sisakyti nuo tūlų bažnytinių savo teisių Vokietijoj, teisino visą 
savo elgimąsi, siūlė, kad kunigaikščių ir kardinolų komisija iš- 
spręstų ginčą dėl popiežiaus žemių Italijoj, ir piršo savo dukterį 
mylimajam Innocentijaus sūnėnui (1206 m.). Kadangi 1206. 
VII. 27 Pilypas visai sumušė Ottono kariuomenę (ties Was- 
senbergu) ir Ottonui jo sąjungininkas jonas Bežemis 
padėti nebegalėjo, Innocentijus verkdamas nusileido. Jo legatas 
ir giminė Ostijos vyskupas kardinolas Ugolinas 1207. 
VIII Wormso mieste nuėmė Pilypui ekskomuniką. Pilypas at- 
sisakė nuo minėtųjų bažnytinių teisių, pripažino Innocentijų 
Friedricho globėju bei siuzerėnu, pripažino net popiežiaus teisę 
tvirtinti Vokietijos karaliaus rinkimus. Bet popiežius savo rėžtu 
atsisakė nuo Toskanos, Spoleto ir Anconos markos „rekupera- 
tijos“. Tiesa, tikėjosi Innocentijus, kad jo sūnėnas, Pilypo duk- 
terį vesdamas, gaus kraičio bent Toskaną. Pagaliau, pažadėjo 
popiežius karūnuoti Pilypą imperatorium (1208 m.) 

Baisiai pralaimėjo popiežius, bet — laimingo politiko jo būta: 
1208. V Pilypo įgaliotiniai pasirašė sutartį su popiežium, o lie- 
pos mėn. 21 dieną Bavarijos pfalzgrafas Ottonas von Wit- 
telsbach nužudė 33 metus užkliudžiusį Pilypą.  Suvargo- 
Vokietija ilgą pilietinį karą bekentėdama, ir greit visi susitarė 
pripažinti karalium Ottoną IV. Vokiečių kunigaikščiai sumanė 
baigtinai sutaikinti Staufenus su Welfais — sutuokti Ottoną su 
Pilypo dukteria. Pritarė tam sumanymui ir Staufenų ministe- 
rialai ir ėmė spiestis apie Ottoną. Susiję su Welfų ministerialais, 


tapo jie įtakingiausiu sluoksniu ir ilgainiui įskiepijo Ottonui ir 
jo vyriausybei politinę Staufenų programą. 

Vėl išrinktas buvo karalium Ottonas (1208. XI. 11), ir, ži- 
noma, mielai patvirtino jį, „savo širdies vyrą“, popiežius. Pats 
Ottonas vadino save „popiežiaus malone karalium“, žadėjo būti 
paklusnus popiežiui, prašė jo įsakymų ir Speyero Paktu 
(1209. III. 22) patvirtino, net padaugino senuosius savo pažadus. 
Tuo aktu pripažino, kad Bažnyčios valstybė tyso nuo Radico- 
fani iki Ceprano, kad popiežiui be to priklauso dar A n- 
conos marka, Spoleto dukatas, Matildės Pali- 
kimas, Romagnos dalis, Ravennos egzarchatas, 
Pentapolis ir visos (išskyrus Toskaną) „rekuperatijos“, 
kad, pagaliau, Sicilijos karalystė yra Bažnyčios feodas, 
prie imperijos nejungtinas. Karalius sutiko net padėti Bažny- 
čiai apginti tą jos feodą. Nesiginčijo jis su Innocentijum ir dėl 
bažnytinių savo teisių Vokietijoj: popiežiui pasisekė visai išva- 
duoti vyskupai iš karaliaus valdžios ir pagniaužti jie sau. 

Nepasitikėjo betgi Innocentijus Ottonu ir turėjo pagrindų 
nepasitikėti, nes perdaug žadėjo jam Ottonas ir pergreit. Kai 
apkūranavo jį popiežius imperatorium Romoj (1209. X. 4), ėmė 
Ottonas priešintis popiežiaus politikai ir atsisakinėti pildyti savo 
pažadus. Paveikė jį pagaliau politinė Staufenų tradicija; o čia 
aplankė jį Pisoj Sicilijos galiūnų, jaunojo Friedricho priešų, pa- 
siuntiniai, siūlė Ottonui vėl prijungti Siciliją prie imperijos; pri- 
tarė tam planui ir Pisiečiai, norį atgaivinti Sicilijoj ekonominę 
savo galią. Šiaip ar taip, bet Ottonas nuvedė savo kariuomenę į 
pietus, užėmė Spoleto dukatą, investino juo kovojantį su 
Friedrichu ir su popiežium Acerros grafą, atidavė An- 
conos marką kitam karštam ghibellinui Azzo Este ir už- 
puolė pačią Romos valstybę (1210 m.). Netrukus įsibrovė 
Ottonas į itališkąsias Sicilijų karalystės provincijas ir ėmė ruošti 
žygį į Siciliją. Apie savo pažadus popiežiui nė manyt nebemanė 
— sulaužė savo priesaiką, ir tiek. Sakėsi neturėjęs teisės nieko 
žadėti be kunigaikščių sutikimo, be to — prisiekęs saugoti impe- 
rijos teises. Mat, šitą savo priesaiką didžiau vertino, kaip prie- 
saiką Šv. Tėvui. 

Žinoma, Innocentijus priešingos nuomonės buvo ir 1210. XI. 
18 paskelbė Ottoną nuo Bažnyčios atskiriančią bulę. Popiežiaus 
„širdies žmogus“ pasidarė excommunicatus et ma- 


ti 


ledictus „tironas“, „slibinas“, „bedievis persekiotojas“, ku- 
ris „į velnią panašus būdamas, slankioja, kaip staugiąs liūtas“. 
Primindavo popiežius visiems Ottono šalininkams karaliaus Sau- 
liaus likimą. Tačiau gerai suprato, kad čia permaža smarkių žo- 
džių, Šv. Rašto posakių ir ekskomunikos. Susidėjo jis su Otto- 
no priešais — su kai kuriais Vokietijos kunigaikščiais, Italijos 
miestais ir su Pilypu Augustu. Nelabai popiežium tepa- 
sitikėdami, kunigaikščiai reikalavo, kad pirma popiežius ir kar- 
dinolai viešai pažadėtų nebesitaikinti su Ottonu, nuimtų visiems 
priesaiką Ottonui ir paskelbtų naujojo karaliaus rinkimus. Pi- 
lypas Augustas piršo savo kandidatą — Friedrichą II 
Staufeną. Prancūzijos karaliui, tikrai, pasisekė patraukti sa- 
vo pusėn Vokiečių kunigaikščiai : (211 TA. "Nuxnbergo 
mieste paskelbė jie karūnuotinu imperatorium (elegerunt 
in imperatorem coronandum, futurum im- 
peratorem declararent) seniai jau (1196 m.) visų 
(ab univiersitate) Vokietijos karalium išrinktąjį Frie- 
drichą ir nusiuntė savo įgaliotinius į Palermo jo Vokietijon 
pakviesti. 

Tuo metu Ottonas buvo jau pavergęs pietų Italiją ir laukė 
Kalabrijoj Pisos laivyno, norėdamas įsibrauti į pačią Siciliją, o 
Friedrichas bemanąs buvo bėgti į Afriką. Ottonas „spjaudė“ į 
visus popiežiaus ir Friedricho pasiūlymus; tačiau, gavęs žinių 
apie tai, kas darėsi Vokietijoj, „pakorė nosį“ ir, kuone gautos 
Sicilijos karūnos išsižadėdamas, nuskubėjo Vokietijon imperato- 
riškos savo valdžios ginti. Nė nemėgino su, gali sakyt — nu- 
veiktais, priešais šiek tiek susitarti. Netikėtai išgelbėtas, Frie- 
drichas tuoj priėmė kunigaikščių pasiūlymą, kad ir kaip tam pa- 
siūlymui priešinosi visi 17-0s metų karaliaus patarėjai. ,,Nus- 
kurdęs ir, kaip koks elgeta, apdriskęs“, įlipo jis į laivą ir nu- 
plaukė Romon, nes visa priklausė jo globėjo Innocentijaus. 

O Innocentijui visai nekvepėjo „Apulijos vaiko“ imperato- 
riavimas. Kad ir globojo Eriedrichą, nepasitikėjo jis bedie- 
viška Staufenų gimine, bijojo, kad neatgaivintų Friedrichas jų 
programos ir kad vėl nesujungtų imperijos su Sicilija. Tštikro, 
prieš Staufenų programą vykdantį Welfa dėtis su Staufenu reiš- 
kė norėti nuveikti Šėtoną su Belzebubo pagelba. Tad bemėgi- 
nąs buvo pirma popiežius vėl susitarti su Ottonu, bet nieko iš 
naujų derybų neišėjo, o kito, tinkamesnio už Friedrichą, impe- 


P 


ratoriaus Vokietijoj nebebuvo. Žodžiu, Innocentijus turėjo pri- 
pažinti Friedrichą. Balandžio mėnesį iškilmingai priėmė jį Ro- 
moj: sveikino čia būsimąjį imperatorių ir pats popiežius, ir kar- 
dinolai, ir Romos senatas bei tauta. Innocentijus net padrąsino 
jaunikaitį ir davė jam pinigų, bet pareikalavo iš jo ir pažadų 
bei garantijų. Turėjo Priedrichas pažadėti popiežiui, ką buvo 
žadėjęs Ottonas, vadinasi, atsisakyti nuo bažnytinių karaliaus tei- 
sių Vokietijoj; prisiekė popiežiui kaipo Sicilijų karalystės siuze- 
rėnui ir įsakė karūnuoti jos karalium savo sūnelįį Heinrichą 
—- patvirtino tuo savo pasižadėjimą nebejungti karalystės su im- 
perija. Vadino save Friedrichas „iš Dievo ir popiežiaus malonės 
Sicilijos karalium, Romėnų imperatorium išrinktuoju“. 

Popiežiaus padedamas, greit įsiviešpatavo „Bažnyčios sū- 
nus“ pietų Vokietijoj ir Auksine Egero bule (1213. 
VII. 12) patvirtino Speyero mieste Ottono, o Romoj savo paties 
popiežiui duotuosius pažadus. Tai buvo nebe privatus, bet ofi- 
cijalus karaliaus aktas: prisiekė Friedrichas pildyti kunigaikščių 
liudininkų akivaizdoj. Atrodė jis popiežiui paklusnus karalius 
esąs. Kai, Pilypui Augustui Ottoną ties Bouvines sumu- 
šus (1214 m.), pavergė sau Friedrichas visą Vokietiją ir apsika- 
rūnavo Aachene (1215. VII. 25), įkūnijo jis ir kitą savo 
„globėjo ir geradario“ svajonę — pasižadėjo kryžiaus karan eiti. 
Tiesa, tą karą skelbė tada Innocentijus, kuris norėjo pats 
kryžiuočiams ir vadovauti, o sava inicijatyva kryžiuočiu tapda- 
mas Friedrichas imperatoriui tinkamas vado pareigas, be abejo, 
skyrė sau. Bet kas galėjo manyti, kad su popiežiaus pagelba ir 
Prancūzijos karaliaus pašalpa imperijos sostą gavęs jaunikaitis 
gaivino čia Staufenų politiką ir kad 1204 m. Innocentijaus pasa- 
kytieji žodžiai (Deliberatio super facto impe- 
rii) pranašingi buvo? 


5 


Tuo metu, 1214—1215 m., Innocentijaus III galia buvo pa- 
siekus savo apogiejaus. Anglijos karalius Jonas Bežemis 
pripažino (1213 m.) Angliją bei Airiją Šv. Sosto feodu; Pilypo 
Augusto ir savo baronų nuveiktas, tik popiežium ir tesirėmė. In- 
nocentijus pasmerkė Didžiąją Chartiją ir gynė Joną nuo baronų 
ir nuo Prancūzijos (III, $ 102 t.) baugiosiomis savo bulėmis. 


124 


Popiežiaus vasalu pripažino save Aragono karalius Petras 
II (1204 m.), Portugalijos karalius Sancho, Bul- 
garijos kunigaikštis Jonas, kuriam Innocentijus davė ka- 
raliaus titulą (1204 m.). Be to, laikė Innocentijus savo feodais, 
nebekalbant apie Sicilijos karalystę, Lotynų Impe- 
riją, Serbiją, Vengriją, Lenkiją, Daniją ir 
daugelį mažų senjorijų. Visur, kur tik galima buvo, pabrėždavo 
jis savo siuzerenitetą, reikalaudavo, kad vasalai mokėtų jam fe- 
odalinius mokesčius ir viešai atliktų feodalinės teisės formalu- 
mus. Nuosekliai griaunamosios imperijos vietoj steigė po- 
piežių imperiją, žemiškąją Dievo karalystę. 

Savo pareiga laikė Innocentijus išvaduoti iš muslimų Šv. 
Žemę; iš pat pradžios jis kryžiaus karu rūpinosi. Esam jau matę 
(III, $$ 103—105), kaip tas karas pavirto Konstantinopolio už- 
kariavimu, kaip priešinosi čia Innocentijus Venecijiečiams ir kaip 
pagaliau atšalo — nudžiugo, nes pavergė jam kryžiuočiai Rytų 
Bažnyčią. Sakėsi vienas vienos Viešpaties kaimenės ganytojas 
esąs. Nenustojo betgi ruošęs karo su muslimais. Laterano sino- 
de (1215 m.) įsakė, kad visi dvasininkai in subsidium 
terrae sanctae įneštų į popiežiaus iždą '/,, savo bažny- 
čių pajamų gautų per trejus metus, ir pats su kardinolais žadėjo 
paaukoti tam reikalui '/,, savųjų. Visur išsiuntinėjo popiežius 
krikščionis kariauti su netikėliais raginančias bules ir visoms 
diecezijoms paskyrė ypatingus pamokslininkus. Naujasis kry- 
žiaus žygis jo manymu turėjo būti bažnytinis ir jo paties, popie- 
žiaus, vadovaujamas. 

Dar anksčiau, 1204 m., nurodė Innocentijus kryžiuočiams 
ir kitą tikslą — kovą su Pabaltės stabmeldžiais: savo au- 
toritetu sustiprino kolonizacinį vokiečių sąjūdį. 

Tuo tarpu, kai, Heinricho Liūto valstybei sugriuvus, Vo- 
kiečiai beveik nustojo kultūrinę ir misijonierinę stabmeldišką 
Vokietijos pasienį, Europos kultūra ir katalikų tikėjimas ėmė 
plisti šiauriau, Pabaltėj, kur gyveno suomių kilmės tautelės, e s- 
tai bei lybiai, ir latviai, lietgaliai žiėm- 
galiai bei kuršiai. Nuo sena pajūrio salose, kai kur 
ir pakrašty buvo skandinavų sodybų, o iš sausumos pusės 
puldinėdavo kraštą Rusų kunigaikščiai, bet nė manyt nemanė jie 
stabmeldžių krikščioninti. Vakarų krikščionybė aktyvesnė buvo. 
Su Danų karaliaus Sveino Estridsono pagelba 


—— M o— 


Adalbertas Bremenietis įšventino vieną abatą kur- 
šių, lybių ir estų vyskupu. Bet nieko neišėjo iš Adalberto plano. 
Ne laimingesnis buvo ir Danų Bažnyčios primas Lundo 
arkivyskupas. Tik XII amžiui baigiantis pasisekė tikrai pradėti 
misijonieriškas darbas augustinininkų ordino  kanauninkui 
Meinhardui. O jis rėmėsi vokiečių pirkliais, kurie turėjo 
sandėlių Gotlando saloj, Wisby mieste; iš čia įsiskver- 
bėirį lybių kraštą. Apie 1163 m. tie su skandinavais konku- 
ruoją pirkliai atsibaldė į Dauguvos žiotis, netrukus apsigyveno 
Padauguvy ir ėmė prekiauti su čionykščiais, su lybiais. Lybių 
(livų) vardu, Livonija, ir pavadino jie visą kraštą. Pirk- 
liai mielai padėjo Meinhardui, o Polocko kunigaikštis, kuris 
buvo, gali sakyt, tų žemių siuzerėnas, leido jam įsikurti. Ikes- 
kolos (ŪUxkiūll) kaime pastatydino Meinhardas bažnytėlę 
(1184 m.), o kai latviai užpuolė ir sudegino kaimą, susitarė su 
lybiais: jie pažadėjo krikštytis, o jis pastatė tvirtovėlę. Sužino- 
jęs apie Meinhardo veiklą, Bremeno arkivyskupas Hart- 
wichas II įšventino jį vyskupu (1186 m.). Greit tokią pat 
sutartį, kaip Ikeskoliečiai, padarė su Meinhardu ir Holmo 
gyventojai, o kitas misijonierius Dietrichas ėmė krikščio- 
ninti Thoreidos lybius. Tačiau lybiai blogi krikščionys bu- 
bo ir vėl ėmė stabmeldžiauti. Misijonieriai bemaną buvo net 
„ginklu sukrikščioninti kraštą, prašė popiežių Coelestiną III 
paskelbti prieš lybius kryžiaus žygį. Tą sumanymą įvykdė tik- 
tai Meinhardo įpėdinis Bertholdas. Bet pats Bertholdas 
žuvo kautynėse (1198 m.), o kryžiuočiai apiplėšė kraštą, privertė 
lybius krikštytis ir — grįžo Vokietijon. Lybiai, žinoma, vėl at- 
simetė nuo Kristaus tikėjimo. 

Tada (1199 m.) Bremeno arkivyskupas Hartwi- 
chas ir įšventino lybių vyskupu savo sesers sūnų Albertą 
(von Buxhevden?), nepaprastai energingą žmogų. Albertas 
manė, kad, norint apkrikščioninti lybiai, reikią pirma jie paverg- 
ti. Jis išsiprašė iš Innocentijaus III bulę, kuria popie- 
žius šaukė saksonus ir westfaliečius Livonijos Bažnyčiai padėti, 
įsigijo Danijos karaliaus, Schleswigo hercogo ir 
Lundo arkivyskupo globą ir su kariuomene išlipo Livonijos 
krašte (1201 m.). Čia pastatė jis tvirtą Rygos miestą, fir- 
mamentum et sustamentum fidei. Kadangi rei- 
kėjo Albertui nuolatinės kariuomenės (kryžiuočiai mielai žygiuo-- 


5 


davo prieš stabmeldžius, bet, pakariavę kiek, grįždavo namo ir nė 
manyt nemanė krašte įsikurti), tai 1202 m. įsteigė jis naują rite- 
rių ordiną — Kristaus karių broliją (fratres 
militiaeChristi). Riteriai turėjo gyventi templierų įstatais, 
priklausė vyskupo ir gavo iš jo per feodą žemių. Ordiną ir jo 
žemes valdė magistras ir kapitula, kurią sudarė 
magistras ir komandorai, arba komtūrai. Magistras 
(pirmas magistras buvo Viunold von Rohrbach) 
gyveno pirma pačioj Rygoj, paskui Vendene. Kai, ordiną 
tvirtindamas, davė jo broliams Innocentijus III ypatingus rūbus 
(apsiaustą su išsiūtu jame kalaviju ir kryžium), ėmė broliai va- 
dintis ir kalavijuočiais (fratres militiae Christi 
gladifori.) 

Kalavijuočiais, be to — ir nuolat savo kviečiamais kryžiuo- 
čiais remdamasis, Albertas greit pavergė Padauguvio lybius, ir 
Pilypas Švabas pripažino tą kraštą jo feodu (1207 m.). 
Paskui „ginkluotasis apaštalas“ užkariavo estų žemes (1207 
— 1217 m.), pagaliau — žiemgalių ir kuršių kraštą 
(1225 m.); tik Estijos rytuose ir šiaurėj įsiviešpatavo danų mi- 
sijonieriai. Žinoma, su stabmeldžiais kovodami, mažai tesirūpino 
užkariautojai tikėjimo dalykais: krikšto apeigomis tesitenkino; 
apkrikštydavo kartais kunigas per dieną 300, 400, 500 žmonių, 
norinčių tuo tik mirties išvengti. Tiktai užkariavus visą Livoni- 
ją, prasidėjo tikras misijonierių darbas. 

Didžiai rūpinosi misijos reikalais pats Innocentijus: siunti- 
nėjo vyskupui savo laiškus ir misijonierius, rinko Livonijos Baž- 
nyčiai pinigus. Karštai gyrė jis kalavijuočius, kad užkariavę 
jam Livoniją. Coelestinas III, pradžioje ir pats Innocentijus 
laikė Rygos vyskupą priklausančiu Bremeno metropolito. Bet 
1210 m. įgaliojo Innocentijus Albertą jo, popiežiaus, autoritetu 
šventinti vyskupus (tuo niekino Bremeno arkivyskupo teises) ir 
pats išsprendė Alberto ginčą su kalavijuočiais. Pagaliau (1214. 
II. 20) paskelbė popiežius, kad Rygos Bažnyčia niekuomet ir ne- 
priklausius Bremeno; ir tiek Albertas, tiek Estų vyskupas 
Dietrichas dalyvavo IV Laterano sinode kaipo tiesiog po- 
piežiaus priklausą vyskupai. Tačiau arkivyskupo titulo Innocen- 
tijus Albertui nedavė, net silpnino jį kiek: gynė nuo jo kalavi- 
juočius ir globojo danų įsteigtąsias Bažnyčias. Mat, norėjo po- 
piežius, kad naujosios Bažnyčios jo vieno tepriklausytų, bet kad 


e 


ne viena iš jų netaptų perdaug savarankiška. Deja, trukdė tai 
joms Dievo žodį skelbti. 

Už imperijos sienų, krikščioniškosios Europos pakrašty stei- 
gėsi Innocentijus naują vasalinę valstybę ir Romos Bažnyčios 
dieceziją. Nebe imperatorius, nebe Bremeno-Hamburgo arkivys- 
kupas (III $ 1), bet pats popiežius ėmė vadovauti stabmeldžių 
žemės krikščioninantiems ir kultūrinantiems vokiečiams. Taip 
pat jis vadovavo prancūzų riterijos žygiui prieš Albiečius (III 
$$ 80, 99) ir apgynė Ispaniją nuo maurų. — Čia almo- 
hadų (arba muvahhedin) sektos vado Muhamme- 
do ibn Tumarto dinastija nuvertė almoravidus, ir 
Jokūbas el Mansur (Almansor, 1194—1199 m.) 
sumušė ties Alarcos (1195 m.) Kastilijos karalių 
Alionsą VIII (1188—1214 m.) ir įsiviešpatavo visoj arabų 
Tspanijoj. Almansoro sūnus prisijungė Majorką ir buvo 
bemanąs pavergti ispanų karalystes. O jos pačios tarp savęs ko- 
vojo arbairo. Lėonas ir Navarre puolė Kastiliją; 
Kastilijos siuzerenitetu nusikratęs ir savo siuzerėnu popiežių pri- 
pažinęs, Aragono karalius Petras II (Pedro, 
1196—1213 m.) negalėjo suvaldyti savo didžiūnų; viena Por- 
tugalijos karalystė persilpna buvo priešintis almohadams. 
Innocentijus III padrąsino Alfonsą VIII, sutaikino jį su Arago- 
no, Lėono bei Navarrės karaliais ir paskelbė kryžiaus karą. 
Kryžiuočių padedami, Ispanijos riteriai ties Navas de To- 
losa sumušė maurų kariuomenę (1212. VII. 16); ir netrukus 
almohadų valstybė suiro. Kaip tikras imperatorius, Innocentijus 
atrėmė Europą puolančius muslimus. 

Negalima kaltinti Innocentijaus kryžiuočių žiaurumu. Vie- 
na, tiek Pabaltėj, tiek Provencėj ir Ispanijoj turėjo jis vadovauti 
stichijiniam to meto žmonių sąjūdžiui, be to, greičiau dėjosi va- 
dovaująs, negu kad ištikrųjų vadovavo: verčiamas buvo pirmiau- 
sia žiūrėti tikslo, o ne priemonių ir daug kur ir kam nusileisdi- 
nėti — ir norėdamas nebūtų galėjęs suvaldyti fanatikų ir stor- 
žievių karių. Antra, ir Pabaltės krikščioninimas, ir kova su ere- 
zija buvo svarbiausi Bažnyčios uždaviniai. Esam jau matę, kad 
XII-XIII amžiuje visa Europa gyveno sunkią kultūros krizę. 
Norint krikščionybė ir kultūra apsaugoti, reikėjo visų pirma jos 
sutvarkyti, vadinasi, reikėjo suorganizuoti (susisteminti) Baž- 
nyčia, susisteminti jos mokslas, teologija ir filosofija, ir išaiškinti 


— 27 -— 


pagrindinės krikščionių idėjos. O visa to negalima buvo pada- 
ryti nekovojant dėl krikščionių kultūros ir su jų priešais. Žino- 
ma, Bažnyčią tvarkydamas Innocentijus ją monarchino ir po- 
piežino. Bet čia ne tiktai Romos tradicijoms atstovavo — kaip 
ir pačios tos tradicijos, aktualino jis vakarų krikščionybės poten- 
cijas. Be abejo, kardu ir ugnimi naikino eretikus jo kurstomieji 
valdovai bei kryžiuočiai. Bet kitų kovos priemonių tais laikais 
nežinota, ir reikėjo arba žiauriam būti, arba visai kovos išsižadėti. 
Ir ne todėl yra didis popiežius Innocentijus, kad tiek aukštai 
iškėlė savo sostą, bet todėl, kad suprato savo epochos uždavinį — 
stengėsi „susisteminti“ krikščioniškąją Europos kultūrą. Čia pa- 
dėjo jam, kad teisininkas buvo. 

Pačioj savo pontifikato pabaigoj sušaukė Innocentijus didelį 
IV Laterano sinodą, XII visuotinį (1215. XI. 11—30). Pats 
jis pradėjo sinodo posėdžius Viešpaties žodžiais: ,„(Geiste geidžiau 
valgyti drauge su jumis šitą Velykų avinėlį pirma, nekaip kentė- 
siu“ (Lk. XXII, 15): tarytum jautė, kad nebetoli jau paskuti- 
nioji. Tš Italijos ir Sicilijos, iš Sardinijos, Korsikos, Ispanijos, 
Prancūzijos, Arelato, Vokietijos, Anglijos, Airijos, Skotijos, 
Lenkijos, Vengrijos, Dalmatijos, Lotynų Imperijos, Kipro ir Si- 
rijos susirinko kuone 1500 pralotų ir daug valdovų įgaliotinių, 
gali sakyt — visos krikščionybės atstovai. Pats popiežius pir- 
mininkavo trims svarbiausiems, iškilmingiems sinodo posėdžiams, 
ir išviso ne tiek svarstė ir sprendė sinodas dalykus, kiek skelbė 
popiežiaus vadovaujamosios kurijos sprendimus. O tie sprendi- 
mai visa lietė, — Iškėlė aikštėn sinodas popiežiaus pirmenybę: 
paskelbė Ottoną IV nuverstą esant ir patvirtino EPriedrichą II, 
Languedocą atėmė iš Toulousės grafo Raimondo VI ir atidavė 
jį Simonui de Montfort, pasmerkė prieš Joną Bežemį sukilusius 
baronus. Bažnyčios įstatymu pripažino sinodas Innocentijaus 
dekretus prieš eretikus, o jie ne tik bažnytinio pobūdžio buvo, 
bet pavergdavo popiežiui ir valdovus. Popiežius ir sinodas ne- 
sitenkino čia ekskomunikomis ir išviso kanoniškosiomis bausmė- 
mis: įsakyta buvo, kad saeculares potestates gintų 
tikėjimą ir persekiotų, net naikintų (exterminare) ereti- 
kus. Jeigu valdovas (dominus temporalis) atsisakąs 
pildyti tą įstatymą, vyskupai turį jį patį ekskomunikuoti, o jeigu 
ir tada jų neklausąs, tai turį jie per metus pranešti popiežiui, kad 
popiežius panaikintų vasalų priesaiką valdovui ir atiduotų jo že- 


i B 


mes Bažnyčios gynėjams. Kas dalyvaująs žygy prieš tą eksko- 
munikuotąjį ir nuverstąjį valdovą, gaunąs tokią pat induigenci- 
ją, kaip + =ryviuočiai.  Paskyrė sinodo kanonai bausmes ir vi- 
siems eretikų globėjams, gynėjams bei draugams, ir vėl — ne 
tik Bažnyčios bausmes. Uždraudė jie rinkti tokius žmones valdi- 
ninkais ir kurių nors įstaigų nariais, pripažinti jų liudijimus, tes- 
tamentus ir kitus aktus. Visą kovą su erezija sinodas pavedė 
vyskupams; jie turėjo prižiūrėti kiekvienas savo dieceziją, kas 
metai ir net dukart per metus lankyti vietas, kur gali būti ere- 
tikų, siekdinti parapijiečius, kad pranešdinėtų apie visus įtartinus 
žmones, ir traukti tuos žmones savo teisman. O vyskupo teismas 
buvo čia inkvizicinio pobūdžio, vadinasi, vyskupo tribunolas savo 
inicijatyva iškeldavo bylą ir ne nusikaltėlių bei kaltintojų prie- 
saika, bet jų liudijimais remdamasis bausmę uždėdavo. Žinoma, 
nusikaltėlius kvosdami, teisėjai juos ir kankino. Šiaipjau, inkvi- 
zicinis Bažnyčios teismas teisės atžvilgiu daug geresnis buvo už 
valstybės teismus. "Turėdami galvoj eretikus, sinodo tėvai spe- 
cijaliai formulavo svarbiausias Bažnyčios dogmas, taip pat pa- 
smerkė Amalriko ereziją, kai kurias abato Jokymo nuomones 
(III $$ 68, 75) ir visus, kurie, kaip valdensai (ib. $ 82), ima sa- 
vavališkai pamokslus sakyti. Įsakyta buvo visiems katalikams 
bent kartą per metus eiti išpažinties; uždrausta pardavinėti reli- 
kvijos ir be popiežiaus leidimo naujų darytis. 

Visi tie sinodo kanonai ne tiktai tiksliau nusakė, kuo turėjo 
tikėti katalikai ir ką turėjo daryti vyskupai, bet ir laisvino Baž- 
nyčią nuo valstybės, net pačius valdovus Bažnyčiai pavergdavo, 
tiesa — tikėjimo dalykuose. Savaime aišku, nedaug būtų tesvė- 
rus Bažnyčios laisvė, kad nebūtų buvus Bažnyčia tuo pat metu ir 
organizuojama. Tos organizacija, ištikrųjų, nuolat ir metodiš- 
kai rūpinosi Innocentijus. Laterano sinodas ir čia susistemino jo 
įsakymus dėl vyskupų rinkimų: paskelbė tuos rinkimus turint 
būti laisvus ir nusakė jų procedūrą. Ottono ir Friedricho II su- 
tartimis su popiežium buvo baigtinai panaikintas Wormso Kon- 
kordatas. Bet, bažnytines imperatoriaus teises naikindamas, In- 
nocentijus didino savo paties valdžią. Jeigu rinkėjai nesilaiky- 
davo kanonų teisės, jis pats skirdavo vyskupus; savo noru kilojo 
vyskupus iš vienos katedros į kitą ir sakė vieną popiežių tegalint 
nutraukti vyskupo santuokos su jo Bažnyčia ryšius: aposto- 
licae sedi tantum transferendi episcopos 


a 


est potestas indulta, nes omnipotens Deus 
spirituale coniugium... suo tantum iudicio 
reservavit dissolvendum. Ne tiktai kontroliavo In- 
nocentijus vyskupų rinkimus ir traukdavo vyskupus savo teis- 
man, bausdavo bei nuversdavo: kartais tarytum tyčia jų auto- 
ritetą žemindavo. Dažnai abatus ir šiaipjau kunigus įgaliodavo 
teisti vyskupus: popiežiaus legatas tapo už vyskupą didesnis. 
Nelabai težiūrėjo Innocentijus senųjų vyskupijos teisių: tiek 
Vokietijoj, tiek Anglijoj apdovanodavo Bažnyčios beneficiumais 
Romos kunigus, ištikimus savo tarnus ir savo gimines. Tuo nie- 
kino senuosius Bažnyčios papročius, bet vykdė savo paskelb- 
tąjį principą: „tiek toli siekia apaštališkojo sosto autoritetas, kad 
be to autoriteto visuose Bažnyčios dalykuose nieko negalima ge- 
rai padaryti“. Taigi, Bažnyčios reorganizacija buvo tuo pat me- 
tu ir jos popiežinimas, tuo pavojingesnis valstybei, ypačiai Vo- 
kietijai, kad vyskupai tebeturėjo ir tebevaldė valstybės žemes. 
Bet Bažnyčios popiežinimas sutiko su pagrindinėmis vakarų 
krikščionybės tendencijomis (todėl mažai tesipriešino popiežiui 
tiek imperatorius bei Vokietijos kunigaikščiai, tiek vyskupai), ir 
kitaip negalima buvo padaryti Bažnyčios laisvos, vieningos bei 
stiprios. 

Laterano sinode Innocentijus pabrėžė Bažnyčios vieningu- 
mą ir vadovaujančią jos reikšmę — paskelbė naują kryžiaus žygį. 
Ne tiek įspūdinga buvo, bet daugiau svarbos turėjo tai, kad savo 
pontifikato būvyje nenustojo jis, puikiausias teisininkas, spren- 
dęs visokių bylų ir kebliausių klausimų. Jo dekretalijos kūrė 
kanonų teisę. Ketvirtaisiais jo popiežiavimo metais Raineras 
Pomposietis surinko jo dekretalijas; netrukus tą rinkinį 
papildė ir Compilatio Romana vardu išleido Ber- 
nardas Compostellietis; paskui notaras Petras 
Callivacinas paties Innocentijaus įsakymu išleido Com- 
pilatio ir nusiuntė ją Bolognos universitetui (1210 m.). Po 
Innocentijaus III mirties išleistas buvo ir kitų jo bulių bei laiškų 
rinkinys — Compilatio guarta. 

Knietėjo Innocentijui nors neilgam išsprūsti iš gyvenimo 
verpeto, iš nuolatinio žmonių bruzdėjimo ir priklaupti prie Dievo 
malonės šaltinio. ,,„Nebeturiu laiko — skundėsi — galvoti apie 
tai, kas danguje; vos kvėpuoti begaliu. Turiu gyventi dėl kitų 
ir taip, kad pats sau esu svetimas“. Bet tebedirbo sąžiningasis 


= IB 5 


popiežius ir tebedarė, ką savo pareiga laikė. Nesunku kaltinti 
jis abejotinos doros aktais ir dviveidiškumu; lengva aiškinti jo 
veikla nesąmoningu valdžios troškimu ir kelti aikštėn nelabai gra- 
žūs tos veiklos motyvai. Svarbu, kad pats jis tų motyvų nė ne- 
pastebėjo, o jautėsi Dievo valią ir savo pareigą pildąs. Daug 
kur jis suklydo, ir tik mirtis (1216. VII. 16) teišgelbėjo jį nuo 
kovos su Friedrichu II. Nepasisekė jam įsteigti popiežiaus im- 
perijos: jo laimėjimas laikinis buvo, bet Heinricho VI imperiją 
jis, gali sakyt, sugriovė. Ne tik daug gera — daug ir žalos pri- 
darė Bažnyčiai Innocentijus; įkūnijo Grigaliaus VII idėjas: mo- 
ralinį ir religinį popiežiaus autoritetą baigtinai pavertė politine 
valdžia. Bet suvienijo ir sutvarkė Bažnyčią, padarė ją galinčią 
kovoti dėl savo nepriklausomybės ir vadovauti kultūrai. 


II 
Elgetaujantieji ordinai ir inkvizicija 
6 


Gal būt, ne tiek Innocentijus sąmoningai aktualino vakarų 
Bažnyčios ir kultūros tendencijas, kiek tos tendencijos pačios 
reiškėsi jo pasaulėžiūra ir veikla. Kryžiaus karais su netikėliais 
bei eretikais ir kova dėl imperatorystės pasireiškė žemiškosios 
Dievo karalystės idėja, ta pačia kova su eretikais ir Bažnyčios 
popiežinimu — Bažnyčios savisauga ir sintetinė XII-XIII am- 
žiaus stichija. Su tąja stichija gražiai sutiko Innocentijaus teisi- 
ninko bei sistemininko veikla. Ir neatsitiktinai, Innocentijui 
Bažnyčią betvarkant ir teisę bekuriant, mokslininkai ėmė siste- 
minti teologiją ir filosofiją, o menininkai steigti gotiškąsias ka- 
tedras. 

Taigi, Innocentijaus pontifikatas buvo Europos kultūros au- 
gimo ir jos savižinos, arba subažnytėjimo, reiškinys. Tai rodo 
žinoma jau mums (III, $$ 76—83) erezijų istorija. Kaip tik 
XII amžiaus gale erezijos ėmė bažnytėti, ir eretikai grįžti į Baž- 
nyčią; netrukus atsirado ir visai bažnytinių sąjūdžių. 

Pasiturinčiam Assisi miestelio pirkliui "Pietro 
Bernardone gimė 1182 m. sūnus Pranciškus (Fran- 
ciscus, Francesco). Išmokslino jį tėvas; pramoko net 
lotynų ir prancūzų kalbos, bet netapo geru pirkliu Pranciškus. 
Linksmas, lengvabūdis ir išlaidus jaunikaitis susibičiuliavo su 
tokiais pat Assisi miestelėnų sūnumis, ėmė net vadovauti links- 
mai jų draugijai (corte), kokių tais laikais knibždėjo Italijos 
miestai, princeps juventutis pasidarė. Dienom nak- 
tim ūliojo, triukšmavo, dainavo ir visokius juokus krėtė draugai. 
Bet Pranciškų traukė ir riterijos idealai. Buvo jis susipažinęs su 
prancūzų poezija, troško mėgzdžioti Rolandą, Olivierą ir kitus 
Karoliaus Didžiojo paladinus, norėjo pats riteriauti. Dalyvavo 


= 


jis 1201 m. Assisiečių kare su Perugija, bet pakliuvo nelaisvėn ir 
ištisus metus iškalėjo, o grįžęs, pavojingai susirgo. Kad ir ap- 
rimtėjo, sumanė betgi, inanis gloriae vento intla- 
tus, tarnauti Gautiers de Brienne kariuomenėj ir 
nujojo į Apuliją. Tik ir čia nepasisekė jam riteriu tapti: greit 
vėl pargrįžo. Mat, nebe riterio idealai jam rūpėjo. 

Iš prigimties Pranciškus buvo geras ir gailus; sunku jam 
darėsi į vargšus ir kenčiančius žiūrint. Gyvai įsivaizdavo jų kan- 
čias, o raupsuotų negalėjo nė matyti: jų namus net ištolo pama- 
tęs, tuoj sučiaupdavo burną ir užsikišdavo rankomis nosį. Ni- 
mis mihi videbatur amarum videre lepro- 
sos, sakė apie savo jaunystę pats Pranciškus. Bjaurėjosi 
išpaikintas jaunikaitis elgetomis ir ligoniais; sakėsi, kad niekuo- 
met nebūtų galėjęs jų vargų pakelti; pats nežinojo, kad tie var- 
gai ir tos kančios kaip tik jį ir traukė. Po nelaisvės ir ligos il- 
gainiui išgaravo Pranciškui iš galvos riterių žygdarbiai ir šlovė, 
užtai vis gniaužė jam širdį vargšų likimas. ,,Nutarė jis nebenu- 
gręžti veido nuo vargdienio, kuris Dievo vardu prašys jo išmal- 
dos“. Sakė jis pats sau: ,„Dosniai ir maloniai moki tu apdova- 
noti žmones, kurie tik tuščią palankumą terodo. "Teisinga yra, 
kad dosniai ir maloniai apdovanotum vargdienius — dėl Dievo, 
kuris dosniausiai atsilygina“. Nuo to laiko nė vieno vargdienio 
neatleisdavo Pranciškus pirma jo neapdovanojęs. Kai neturė- 
davo su savim pinigų, duodavo jam juostą ar raištį arba eidavo 
kur į užkampį, nusivilkdavo čia marškinius, o paskui į tą už- 
kampį vargdienį nusiųsdavo. Panoro jis ir pats nors neilgam pa- 
vilkėti vargdienio drabužiais. — Romoj būdamas, apsitūlojo pasi- 
skolinęs vieno vargdienio skarmalais ir „ėmė prancūziškai išmal- 
dos prašyti; mielai jo kalbėta prancūziškai, nors taisiklingai kal- 
bėti ir nemokėta“. Kitą kartą, Assisi apylinkėse jodamas, sutiko 
jis vieną raupsuotą. „Kadangi didžiai šlykštėjosi raupsuotais, 
suvaldė pats save Pranciškus — nulipo nuo žirgo, davė raupsuo- 
tajam denarijų ir pabučiavo jam ranką. Paskui, paties elgetos 
pabučiuotas, užšoko ant žirgo ir nujojo savo keliu“, accepto 
osculo pacis ab ipso, readscendit eguum 
et perseguitur iter suum. 

Po vieno savo draugams surengto pokylio ėjo Pranciškus su 
jais Assisi gatvėmis. Visi naktibaldos triukšmavo ir dainavo, o 
jis, kaip viešpats, ėjo su lazda atsilikęs kiek užpakaly. „Staiga 


B - 


aplankė jį Viešpats, ir tokio džiaugsmo pritvinko jo širdis, kad 
nebegalėjo Pranciškus nei kalbėti, nei judėti, nei ko jausti ar 
girdėti, tiktai — tąjį džiaugsmą. Taip visa tai atitraukė Pran- 
ciškų nuo visų kūno jausmų, jog, kaip pats paskui pasakojo, ne- 
būtų galėjęs pajudėti iš vietos, kad ir visą jį būtų į gabalus su- 
kapoję... — Kodėl gi nebeini su mumis? Ką galvoji? Ar ne- 
manai tik vesti? — klausė jo pribėgę draugai. — Gerai sakote: 
išsirinkau sužadėtinę, ir ji kilnesnė, turtingesnė bei gražesnė už 
visas, kurias tik esate matę. — Nusikvatojo draugai, o jis ne pats 
tai sakė, bet Dievo įkvėptas, nes toji sužadėtinė buvo tikroji re- 
ligija, savo neturtingumu už visas kilnesnė, turtingesnė ir gra- 
žesnė“. 

Šventasis neišsižadėjo savo jaunystės idealo — tebetroško 
riteriauti, tik norėjo dabar nebe feodalinio senjoro, nebe impera- 
ratoriaus, bet paties Dievo riteriu tapti. Kadangi kiekvienas ri- 
teris išsirinkdavo sau damą, išsirinko ir naujasis Kristaus riteris 
— Domina Paupertas (Viešpačią Neturtą). Gyvai įsi- 
vaizduodavo tų laikų žmonės abstrakčias sąvokas — gyvais as- 
menimis jas paversdavo. O Domina Paupertas išsi- 
rinko sava dama Pranciškus todėl, kad naujasis jo senjoras Kris- 
tus vargdienis buvo ir išmaldomis gyveno. Anksčiau negalėjo 
Pranciškus žiūrėti į vargšus ir kenčiančius; dabar — gyveno nuo- 
lat atkurdamas baisiausias paties Kristaus kančias, garsiai Jį 
garbstė, klykė ir norėjo, nebesigėdino, raudodamas vaikščioti po 
visą pasaulį. Nutarė jis vargšas vargšu Kristumi sekti, tikru Jo 
mokiniu tapti. Tai buvo seniai jau Šv. Bernardo paskelbtoji 
idėja. Bet Bernardas įsivaizdavo Kristaus gyvenimą, kančias bei 
mirtį, kentėjo baisiąsias tas kančias, verkė ir gražiai savo jaus- 
mus aprašinėjo; tebebuvo betgi vienuolis cistercijietis, tik — 
simboliškai aiškino, kad vienuolio gyvenimas ir esąs tikra imi- 
tatio Christi. Teologiškai neišprusęs žmogus būdamas, 
Pranciškus suprato Evangeliją paprastai, ir tapti Kristaus moki- 
niu reiškė jam — kaip Kristus ir gyventi; ne tik mintimis ir jaus- 
mais sekė Kristumi, bet ir visus Jo patarimus paraidžiui pildyda- 
mas, visa savo veikla Jam prilygdavo. Paraidžiui pildė Kristaus 
patarimus ir valdensai. Tačiau jiems Kristus buvo mokytojas ir 
abstraktus gyvenimo pavyzdys. Jie norėjo gyventi bei mokyti, 
kaip Kristus; Bernardas ir Pranciškus — gyventi su Kristumi 
ir Kristuje. Valdensams sekti Kristumi, mėgzdžioti Kristų reiškė 


Istorija 3 


= 81 


pasiekti Kristaus įkūnytąjį idealą; Bernardas ir Pranciškus ne- 
skyrė to idealo nuo paties gyvojo Kristaus, ne abstraktų idealą 
mylėjo. Todėl valdensai stengėsi išaiškinti bei suformuluoti gy- 
venimo idealą ir juo matavo kitus žmones, net pačią Bažnyčią; 
todėl negalėjo atsisakyti nuo mokytojavimo, nes to jų išsiaiškin- 
tasis idealas reikalavęs; todėl atrodo jie karštatikiai, bet šaltašir- 
džiai ir išdidūs žmonės. Bernardas idealo nevykdė — utžeko jam 
mintimis bei jausmais su Kristum bendrauti ir vienuoliškos pa- 
reigos pildyti. Pranciškus apie idealą nė negalvojo: kaip nayvus 
vaikas, kaip savo tėvą visa širdimi mylintis sūnus, kentėjo drauge 
su Kristum, visur ėjo Jo pėdomis, ir tiek. Ir jis, kaip valdensai, 
norėjo veikti, bet todėl, kad jo meilė gyvajam Kristui pati dar- 
bais reiškėsi, kad rūpėjo jam parodyti Kristui savo meilė ir be- 
galinis Jam dėkingumas. — Mažai teduodą žmonės Kristaus 
bažnytėlei — cum magno fervore meta savo pinigus 
Pranciškus į kabančią prie altoriaus skardinę. Apleista kuo ne- 
sugriuvo maža San Damiano bažnytėlė — šventasis ima 
ją atstatydinti.  Paėmęs gelumbių iš tėvo krautuvės veža jas į 
Foligno, parduoda, o pinigus siūlo San Damiano kuni- 
gui, atsisakius jam imti, išmeta. 

Kristum sekti, Kristui riteriauti pradėdamas, nenustojo 
Pranciškus buvęs ištikimas Bažnyčios sūnus; dar daugiau ėmė 
gerbti kunigus, nes teikią jie Švenčiausiąjį. Vėliau pats sakė mo- 
kiniams: kad sutiktų jis kartu kunigą ir Šv. Lauryną, tai pasa- 
kytų šventajam: — „Lukterk kiek, šventasis. Pirma pabučiuo- 
siu ranką kunigui, nes toji ranka kasdien laiko mūsų Viešpaties 
kūną“. Nė galvon neatėjo Pranciškui, kad Bažnyčios mokslas 
gali nesutikti su Kristaus mokslu; mažai jis pats save tevertino: 
norėjo visuose dalykuose Bažnyčiai paklusnus būti ir jos kunigų 
patarimais sekti. Nemanė, kad gali jam kunigas uždrausti Kris- 
taus įsakymus pildyti: paprasčiausiais žodžiais prašė žmones do- 
rai gyventi ir atgailoti. Ir taip nuoširdžiai ir kukliai skelbė jis 
atgailą, kad, ištikro, niekas jam nesipriešino, ir pats vyskupas jį 
pamilo. Keistokas atrodė Pranciškaus gyvenimas, net juokingas. 
Bet argi nėsą žmonėse jokulatorių? Argi jis su savo draugais ne- 
vaikštinėjęs gatvėmis dainuodamas ir įvairiaspalviais drabužiais 
apsivilkęs, kaip tikras jokulatorius? Gerai — Kristaus jokulato- 
rium tapsiąs Pranciškus. Kaip jokulatoriai linksminą ir garsiną 
savo karalių, taip ir jis garsinsiąs dangaus Viešpatį. Pajuoksią 


“= 5 — 


tokį Dievo tarną žmonės — niekai! Argi ne gera nusižeminti ir 
kentėti mylimojo Kristaus garbei? 

Daug žmonių iš Pranciškaus juokėsi, o jo tėvas baisiai ant jo 
supyko: sūnui taip savotiškai pirkliaujant, bijojo, žinoma, Ber- 
nardone subankrutėti, be to, ir gėda jam buvo. Susivaidijo su 
Pranciškum ir ėmė jį keikti, o tasai išsirinko tėvu virum 
plebeium et simplicem satis ir jo palaiminimų 
prašė. Pagaliau, Assisi vyskupo patariamas grąžino Pranciškus 
tėvui visus pinigus, kuriuos buvo pasiėmęs; grąžino net savo dra- 
bužius — nuogas liko: „Klausykite visi ir supraskite! Iki šiol 
tebevadinau savo tėvu Pietro Bernardone. Bet, Dievui tarnauti 
norėdamas, grąžinu jam pinigus, kurie jam taip rūpi, ir visus iš 
jo gautus drabužius. Noriu dabar sakyti: — Tėve mūsų, kurs 
esi danguje —, o ne: — Tėve Pietro Bernardone!“ Apkabino ir 
apgaubė savo skraiste nuogą Pranciškų pamaldusis vyskupas: 
Bažnyčia priėmė į savo glėbį ištikimąjį savo sūnų. 


d 


Apsivilko Pranciškus eremito rūbais ir ėmė tarnauti Dievui. 
Aikštėse ir gatvėse garsino Dievą, tanguam ebrius spi- 
ritu; miškuose giedodavo prancūziškai giesmes Dievo garbei; 
„didžiojo karaliaus šauklys esu“, praeco sum magniRe- 
gis, sakydavo. Rankiojo jis pinigus Dievo bažnyčioms, rūpi- 
nosi vargšais ir ligoniais, lankydavo leprosorijumą, pats išmal- 
dom gyveno. Išgirdęs bažnyčioj sakytus apaštalams Viešpaties 
žodžius (Lk. IX, 3 t.), nutarė įkūnyti juos: metė antrąją savo 
jupą, nagines, delmoną ir lazdą, susijuosė virve, ėmė gailėtis už 
savo nuodėmes ir, vaikštinėdamas, visiems atgailą skelbti, ve r- 
bo simplici, sed corde magnifico aedifi- 
cans audientes. Kaip ir valdensai, tapo jis Kristaus 
apaštalu, tik nepeikė kunigų ir nieko nemanė reformuoti. 

Didžiai paveikė žmones Pranciškus negudriais savo žodžiais 
ir asketišku, apaštališku savo gyvenimu. Greit atsirado naujojo 
apaštalo sekėjų. Įėjo su jais (jų tada tik du tebuvo) Pranciškus 
bažnyčion, pasimeldė, paėmė Evangeliją ir triskart ją ant nuomo- 
nės atsiskleidė. Pirmą kartą smigo jam į akis tie patys Kristaus 
žodžiai (Lk. IX, 3 t.): „Nieko nesiimkite su savim į kelią. ..“; 
antrą kartą — Mt. XIX, 21: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok, 


ką turi, ir atiduok beturčiams, ir turėsi turtą danguje, paskui 
ateik ir sek Mane“; pagaliau, trečią kartą paskaitė savo broliams 
„tikras Trejybės garbintojas“ Mr. VIII, 34: „Jei kas nori Mane 
sekti, tas tegul pats savęs išsižada“. „Broliai“, tarė tada šven- 
tasis savo mokiniams, „štai mūsų ir visų, kas norės su mumis su- 
sidėti, gyvenimas ir įstatai. Taigi, eikite ir įvykdykite, ką esate 
girdėję“. Prieš mirdamas prisiminė Pranciškus, kaip prasidėjo 
jo brolija — parašė savo Testamente: „Viešpačiui davus man 
brolius, niekas nesakė man, ką turiu daryti. Pats Viešpats sakė 
man, kad turiu gyventi, kaip Šv. Evangelija liepia... Ir ateinan- 
tieji taip gyventi atiduodavo vargšams visa, ką tik turėjo, ir buvo 
patenkinti tik viena jupa, iš vidaus ir iš viršaus sulopyta; kas no- 
rėjo — mūvėjo dar kelinėm ir jūsėjo juosta. Nenorėjome turėti 
daugiau. Kunigai laikė mišias, kaip ir kiti kunigai, pasaulininkai 
Tėve mūsų kalbėjo. Mielai lankydavome bažnyčias, ir buvome 
idiotai“ (vadinasi, nemokšos) „ir visų klausėme. Ir aš pats savo 


rankomis dirbau... Ir kai nemokėdavo mums už darbą, jieško- 
jome Dievo valgio — išmaldos prašėme“. Gyveno pirmieji bro- 
liai mažoj lūšnelėj netoli nuo Assisi, pirma — vietoj Rivo- 


torto vadinamoj, paskui — apleistoj koplyčioj S. Maria de 
Portiuncula. Buvo ji pagaliau broliams padovanota. 

Dėl Kristaus visko išsižadėjo broliai. Kaip ir pats Pranciš- 
kus, ištikimai tarnavo savo damai — Domina Paupertas. 
Prireikus, net savo drabužius, vienintelę savo jupą dalindavos su 
beturčiais. Bet tikrasis beturtis tik tas esąs, kas ir pats savęs 
savu nelaikąs: išsižadėdavo broliai ir savo valios — visai pasiduo- 
davo šventojo savo tėvo valiai. Savo kūną griežčiausia askeze 
tvardydami, savo dvasią tvardė paklusnumu. Tuo būdu, Do- 
mina Paupertas garbindami, garbino ir kitą dorybę —- 
Domina Oboedientia, šventąjį paklusnumą, o kur tos 
dvi viešpačios esančios, esanti ir trečioji — Domina Humi- 
litas, šventoji romybė, šventasis nusižeminimas. Didžiai bran- 
gino šitą dorybę Pranciškus (pats save ir savo brolius pavadino 
mažesniaisiais broliais, fratres minores, minoritais), 
dar didžiau — meilę Dievui, Charitas. Toji meilė reiškėsi 
kontempliacija, mistiniu bendravimu su Kristumi, bet suprato ją 
šventasis visų pirma kaipo veiklią meilę žmonėms, iš kur ir eida- 
vo brolių veikla. 

Veiklumu ir skyrėsi Pranciškaus ir jo brolių mistika nuo Šv. 
Bernardo mistikos, greičiau kontempliatyvinės. Šv. Bernardas 


= a 
a 

savo raštais gražiai išaiškino, kaip mistinė meilė Kristui būtinai 
virsta veiklia meile žmonėms. "Tačiau nei pats Bernardas, nei 
viktoriečiai neįkūnijo tos išvados iš savo mistinės teorijos: te- 
bebuvo asketai vienuoliai. Pasyviai, kontempliatyvinei mistikai 
teatstovaudavo ir Šv. Bernardo mistikos sekėjos — meile Kristui 
užsidegusios XIII amžiaus Flandrijos vienuolės, atsiskyrėlės ir 
šiaipjau moterys (Ida Louvainietė, Lutgarda, Mar- 
garita Yprietė, Marija iš Oignie, Christina 
Stebuklingoji ir kitos), ir bernardiškosios mistikos pras- 
me jų gyvenimą apstilizavę bijografai (Jacgues de Vitry, 
Thomas de Chantimprė ir kiti). Čia meilė Kristui gai- 
vino paties Kristaus vaizdą ir sijo su Bažnyčios kultu, ypačiai su 
eucharistija, bet žmogaus veikla suprantama buvo visai vienuo- 
liškai. Apaštališkojo idealo nė pėdsako nebuvo*). Pranciškus, 
priešingai, meilę Kristui ir tos meilės mistiką kaip tik ir susy- 
dino su apaštalo veikla. Todėl ir pati toji veikla buvo pilna mei- 
lės žmonėms, kurios sunku pastebėti valdensų sąjūdis tyrinėjant. 
Ne Bernardo mistika paveikė Pranciškų; bet, viena, Bernardas ir 
bernardininkai reikšdino stiprią vakarų krikščionybės tendenciją, 
antra, meilės Kristui mistika turi vidujinę savo dialektiką: tikroji 
meilė Kristui virsta meile žmonėms ir net visiems Dievo sutvėri- 
mams. 

Ne tik žmones mylėjo ir savo brolius mokė juos mylėti Šv. 
Pranciškus. — Visur matė jis mylimąjį Dievą ir, Jo malone 
džiaugdamasis, mylėjo ir garbino visus Jo kūrinius. ,„Brolis vie- 
versys“, sakydavo jis savo mokiniams, „kaip ir vienuoliai, turi ka- 
piušoną, ir jis labai romus paukščiukas, nes šokinėja kelyje jieš- 
kodamas sau duonos. O kai suranda jos mėšle, tuoj ima lesti ir 
sulesa. Purpsėdamas labai gražiai garsina jis Dievą, kaip geri, 
kas žemiška paniekinę, vienuoliai. Jo drabužiai, t. y., sparnai, 
savo spalva panašūs į žemę; mokė jis tuo vienuolius, kad nevil- 
kėtų jie įvairiaspalvių ir švelnių rūbų, bet — tarytum negyvus, į 


*) Daugumas tų moterų priklausė garsiojo pamokslininko ir supa- 
saulėjusių kunigų priešo Lamberto Mekeklio (Lambert li 
Bėghes, numirė 1177 arba 1186 m.), Liegės kunigo, įsteigtajai 
beginių brolijai. Tų vienuoliškai gyvenančių beginių (kaip ir jų 
pavyzdžiu susibūrusių, į humilijatus panašių begardų) namų daug 
atsirado tiek Flandrijoj, tiek Prancūzijoj ir Vokietijoj. Vėliau turėjo 
beginėms ir begardams įtakos pranciškonai bei dominykonai, ir dau- 
gelis jų tapo pranciškonų bei domynikonų tretininkais. Žiūr, $$ 88, 90. 


= BS 


žemę panašius... Jeigu kalbėsiu su imperatorium, tai papra- 
šysiu jo, kad dėl meilės Dievui ir man nutartų ir parašytų, kad 
niekas nebegaudytų brolių vieversių ir nedarytų jiems nieko blo- 
ga, be to, kad visiems miestų, tvirtovių bei vilų valdovams būtų 
įsakyta kas metai Velykų metu liepti žmonėms, kad barstytų ant 
kelio duonos bei grūdų. Tegul tą dieną broliai vieversiai ir kiti 
paukšteliai turi ko lesti“. Vieną kartą sakęs Pranciškus paukš- 
teliams net pamokslą, o paukšteliai klausę jo prie kojų tupėdami 
ir kantriai laukę, kol jis pabaigęs kalbėti ir visus juos palaiminęs. 
Tik tada visi kryžium išsisklaidę. 

Mylėjo Pranciškus vandenį, soror agua, nes esąs jis 
romus (humilis), naudingas ir skaistus, o ypačiai — ugnį. 
Gaila jam buvo gesinti šviesa. Užsidegus kartą brolių lūšna. 
Bet nenorėjęs Pranciškus padėti broliui gaisro gesinti: pasiėmęs 
kailį, kuriuo naktį apsiklodavęs, ir nuėjęs į mišką. Grįžęs valgyti, 
taręs broliui: ,, Nebenoriu klojėti šituo kailiu, nes iš gobšumo ne- 
norėjau, kad suėstų jį brolis ugnis“. Savo giesme Canticum 
fratris solis garsino Šv. Pranciškus visus Dievo sutvėri- 
mus, savo brolius ir seseris: ir saulę (messor lo frate so- 
16), kuri, graži, spinduliuojanti ir labai šviesi būdama, simboli- 
nanti Viešpatį — 


Laudato sie, Misignore, cum tucte le tue creature 
spetialmente con messor lo frate sole, 

lo guale iorno et allumini noi per loi 

Et ellu e bello e radiante cum grande splendore, 
de te, Altissimo, porta significatione. — 


ir mėnulį bei žvaigždes (sora luna e le stelle), ir bro- 
lelį vėją, ir brolelį orą, vandenį (sor agua), ugnį ir „mūsų se- 
sutę močiutę žemę, kuri. .. gimdo įvairius vaisius, spalvotas gėles 
ir žolę“, — 

Laudato sie, Misignore, per sora nostra matre terra, 

la guale ne sustenta e governa 

et produce diversi fructi con fiori et herba. 


Net už sesutę mirtį garsino Dievą šventasis — 


Laudato, sie, Misignore, per sora nostra morte corporale 
da la guale nullu homo vivente po skappare. 


Š 39 

Pranciškui, šitam vargšeliui iš Assisi, poverello 
dAssisi, visi Dievo sutvėrimai atrodė gyvi esą, visas pasau- 
lis. Galima kalbėti apie panteistinę Pranciškaus mistikos nuo- 
taiką. Visą gamtą laikė jis gražiais Dievo rūbais ir simboliais, 
kur gyveno pats šventojo visuomet jaučiamas Dievas arba kur 
visi sutvėrimai, visa gamta paties mylinčiojo savo Tėvo ir Sutvė- 
rėjo glėby gyveno. Tas jausmas apsaugojo šventąjį nuo visokios 
puikybės. Nesigynė jis, kad dorai ir krikščioniškai gyveno; ne- 
veidmainiavo. Bet jeigu (sakydavo jis) ir didžiausiam nusidėjė- 
liui davęs būtų Dievas visa, ką davęs buvo jam, Pranciškui, tai 
būtų tasai nusidėjėlis tapęs daug doresniu ir geresniu už jį, 
Pranciškų, žmogumi. 

Pranciškus jautė visur Dievą esant, bet — „kūno akimis že- 
mėje nematau nieko, kas būtų aukščiausias Dievo Sūnus, tik 
švenčiausią Jo kūną ir Jo kraują“. „Kasdien nusižemina Jisai. 
Kaip kadaise nuo karališkojo Savo sosto nužengė Jis į Panelės 
Šv. įsčias, taip dabar kasdien kunigo rankomis ateina iš Tėviškojo 
glėbio į altorių“. Visi, kas buvo matę patį Kristų ir nebuvo pri- 
pažinę Jo tikruoju Dievo Sūnumi, esą pasmerkti. Taip pat ir 
dabar Kristaus kūnu kunigo paverčiamąją duoną ir vyną matan- 
tieji, bet nematantieji ir netikintieji, kad tai tikrai mūsų Vieš- 
paties kūnas bei kraujas, pasmerkti esą. „Tegul žmogus 
bijo, visas pasaulis dreba ir dangus džiaugiasi, kai Kristus, gy- 
vojo Dievo Sūnus, yra ant altoriaus kunigo rankose! O stebėtina 
aukštybė ir svaiginanti garbė! O aukštasis nusižeminimas! O 
nusižeminančioji aukštybė! Pasaulio valdovas, Dievas ir Dievo 
Sūnus tiek nusižemina, kad mums išganyti slypi mažame duonos 
gabalėly“. Aišku, kad Šv. Sakramentas ir altorių, ir bažnyčią, ir 
visa, ką tik jis liečiąs, šventa darąs. Laimingas esąs, kas gerbiąs 
Romos Bažnyčios kunigus ir kas jais tikįs. Nelaimingas esąs, 
kas juos niekinąs. Kad ir nusidėjėliai jie būtų, niekas neturįs jų 
teisti, nes vienas Dievas juos teteisiąs. „Išmokė mane Viešpats 
taip tikėti kunigais, kurie gyveno Šv. Romos Bažnyčios įstaty- 
mais, jog noriu kreiptis į juos, nors mane ir persekiotų. Kad bū- 
čiau buvęs taip išmintingas, kaip pats Saliamonas, ir būčiau suti- 
kęs vargšus šio pasaulio kunigus, tai vistiek nebūčiau norėjęs 
prieš jų norą sakyti pamokslų jų parapijose. Noriu ir juos, ir vi- 
sus kitus gerbti, mylėti ir bijoti, kaip savo valdovų“. 


== 


Tais prastais, bet nepaprastai giliais žodžiais nuveikė Pran- 
ciškus ereziją, su kuria kovojo didysis Innocentijus visomis Baž- 
nyčios golėmis, kardu ir ugnimi. 


Mažos savo brolijos tikslu Šv. Pranciškus laikė status 
poenitentiae, atgailojančių ir visus Kristaus įsakymus bei 
patarimus (praecepta et consilia) pildančių žmonių 
gyvenimą. Bet Kristaus mokiniu tapti reiškė ir apaštalauti. 
Taigi, kaip ir Valdas, įsteigė Pranciškus naują apaštalų broliją. 
Kai padaugėjo mokinių, sakė jiems: „Eikite po du, mano bran- 
gieji, po pasaulį, skelbdami žmonėms taiką ir atgailą, kad būtų 
jiems atleistos nuodėmės“. Tai ir buvo apaštališkoji brolių mi- 
sija. Pranciškus nemanė visų žmonių paversti apaštalais ar vie- 
nuoliais: nedaug reikalavo iš žmonių — mokė juos mylėti Dievą, 
melstis, eiti išpažinties ir šv. komunijos, dorai gyventi. Nei jis, 
nei jo mokiniai apaštalai nesigilino į dogmatikos klausimus ir pa- 
prasčiausiais žodžiais sakydavo savo pamokslus, be to, stengėsi 
paveikti žmones labiau pavyzdžiu, kaip žodžiu, plus exem- 
plo, guam verbo; ne visi ir pamokslus sakydavo, nes bro- 
lių tarpe daug buvo nemokytų žmonių, idiotae et illite- 
rati, o Pranciškus tokiems net draudė mokytis, kad neišpui- 
kėtų. 

Kaip joculatores Domini, vaikštinėjo broliai po 
Umbriją; duonos užsidirbdavo — žmonėms talkon ėjo arba duo- 
neliaudavo; rūpinosi ligoniais, ypačiai raupsuotaisiais, pamoks- 
lus sakydavo ir stebino žmones čia savo pamaldumu, čia tikrai 
keistu savo būdu: gui sunt istii et guae sunt 
haec verba, guae dicunt? Vieni laikė juos bepro- 
čiais ar nuo perdidelės atgailos iš proto išėjusiais; kiti pajuok- 
davo, svaidė akmenimis ar, nusitvėrę už kapiušono, ant nugaros 
nešiojo. Pasiturintieji žmonės pyko ant jų, kad prisiviliodavo jie 
daug turtingų jų giminaičių. Ištikrųjų, turėjo įtakos žmonėms 
keistoki apaštalai. „Ištolo juos pamačiusi, ne viena moteriškė ar 
mergaitė nubėgdavo, nes bijojo užsikrėsti jų beprotybė“. Pats 
Assisi vyskupas, homo providus et discretus, 
tebeglobojo Pranciškų, patardinėjo betgi jam ir jo broliams gy- 
venti labiau įprastu gyvenimo būdu, vita monastica seu 
eremitica. 


=- 141 —— 


Rasit, vyskupo patariamas ir kreipėsi pagaliau Pranciškus į 
Romą. Parašė įstatus (tiesa sakant, tai buvo ne regula, bet tik 
keletas taisyklių iš Šv. Rašto tekstų) ir su savo broliais nuvyko 
Romon prašyti popiežiaus brolijos patvirtinti. Romoj susidomėjo 
„atgailininkais iš Assisi miesto“, viri poenitentiales 
de civitate Assisii, įtakingas kardinolas Giovanni 
di San Paolo, kuriam Innocentijus III pavedęs buvo ko- 
voti su Languedoco eretikais, be abejo — ir kiti pralotai. Pirma 
kardinolas Giovanni, kaip ir Assisi vyskupas, stengėsi įkalbėti 
Pranciškų stoti su savo broliais į bet kurį iš esančių jau ordinų — 
rodė jam planiora itinera, bet pagaliau nusileido šven- 
tajam: atėjęs, pasak Pranciškaus bijografo, pas popiežių ir taręs 
jam — „Radau tobuliausią žmogų, kuris nori gyventi pagal 
Evangeliją ir visur kur evangeliškos tobulybės siekti. Manau, 
kad per jį nori Dievas visame pasauly Bažnyčią reformuoti“. 
Innocentijus sutiko su savo patarėju ir palaimino Pranciškaus 
sumanymą (1210 m.), nors labai atsargiai — tik žodžiais, sine 
bulla. 

Ir popiežiaus nutarimas, ir jo atsargumas visai suprantamas 
dalykas buvo. — Tuo metu kurija pamatė, kad nebegalima ko- 
voti su eretikais tiktai žodžiais ir persekiojimais, kad, persekio- 
jant eretikai, reikia ir pačioj Bažnyčioj įkūnyti evangeliškojo bei 
apaštališkojo gyvenimo idealas. "Tas idealas ir net apaštalų pa- 
mokslai nė kiek neprieštaravo Bažnyčios mokslui bei santvarkai, 
kad tik patys apaštalai neeritikuotų ir paklusnūs katalikai būtų. 
Neseniai, 1208 m., Innocentijus III savo bule patvirtino grįžusių 
į Bažnyčią valdensų, pauperes catholici (III, $ 83), 
broliją, leido jiems net apaštalauti. Taip pat patvirtino jis hu- 
milijatų ordiną ir leido pamokslus sakyti net pasaulinin- 
kams humilijatams (ib.). "Tiesa, humilijatai buvo tradicijona- 
laus pobūdžio ordinas, pauperes catholici — mokyti 
žmonės ir beveik visi kunigai, o pranciškonai — homines 
sylvestri. Bet užtai ir nepaskelbė popiežius jokios bulės — 
neoficijaliai Pranciškaus broliją patvirtino; be to, ėmė ją prižiū- 
rėti pirma kardinolas Giovanni, paskui, jam mirus, kardinolas 
Ugolinas (Hugolinus, Hugo, Ugolino), Innocen- 
tijaus III giminaitis ir vėliau popiežius Grigalius IX. 

Abu kardinolai buvo dideli šv. Pranciškaus gerbėjai. Kar- 
dinolas Giovanni „dažnai patardinėjo šv. Pranciškui ir jį globojo, 


= 32 


gyrė šventojo gyvenimą ir darbus kitiems kardinolams“.  Ugo- 
linas „nuoširdžiai mylėjo ir globojo Šv. Pranciškų ir jo brolius“, 
prašęs, kad laikytų jį broliai savu ir melstųsi už jį. Kartą aplan- 
kęs jis brolius ir, įėjęs į vidų, pamatęs, kad miegoję jie ant šiaudų 
ir ant žemės. Pravirkęs kardinolas ir taręs savo palydovams, ku- 
nigams bei kilniesiems žmonėms: „Štai kur miegama brolių, o 
mes, nelaimingieji, kaip prašmatniai gyvename!“ Popiežium ta- 
peęs, Ugolinas eilėraščiais ėmė garsinti Domina Pauper- 
tas. Kardinolas tebebūdamas, dažnai dalyvaudavo jis brolių su- 
sirinkimuose. 

Kad ir kaip užsidegė Pranciškaus idealais kardinolas Gio- 
vanni ir tikrasai, vėliau ir oficijalusai jaunojo ordino protektorius 
Ugolinas, negalėjo jie betgi suimti savin nayvios šventojo pasau- 
lėžiūros. Gerbė jį, mylėjo, stebėjosi jo šventumu, bet aiškiai ma- 
tė, kad visai nepraktiško žmogaus jo esama. Tikįs šventasis 
Dievo malone ir galia, kaip niekas kitas negalįs tikėti, bet nenu- 
simanąs, kaip reikią tvarkyti bei valdyti ordinas, nesuprantąs, 
kas įvykdoma, o kas ne, išorės smulkmenų neskiriąs nuo principų. 
Abu kardinolai buvo prityrę Bažnyčios veikėjai, gudrūs Innocen- 
tijaus III mokyklos politikai. Politiniu savo gudrumu Ugolinas- 
Grigalius IX patį Innocentijų pranoko. Kaip tik todėl, kad di- 
džiai vertino Pranciškaus idealus, Giovanni ir Ugolinas, kiek be- 
galėdami, taikindavo tuos idealus tradicijonaliai Bažnyčios san- 
tvarkai ir realiam gyvenimui. Šv. Pranciškus įsteigė katalikišką, 
bet labai savotišką broliją, ir ją palaimino Innocentijus. O Baž- 
nyčios ordinu pavertė ją jo globėjai, ypač Ugolinas, ir Bažnyčia. 

Popiežiaus patvirtintoji brolija greit paplito po visą Italiją: 
apie 1216 m. minoritai veikė jau ne tik Umbrijoj, bet Toskanoj, 
Romagnoj, Lombardijoj, Apulijoj ir Sicilijoj. Broliai tebeklajojo; 
vis dėlto tiek Assisi apylinkėse (Rivotorto, Portiuncu- 
la, Carceri), tiek Umbrijoj (Fabrione, netoli nuo Pe- 
rugijos) ir Toskanoj (Alverna, arba La Verna), tiek ki- 
tose provincijose greit atsirado eremitoriumų, loca solita- 
ria, kur kai kada ir ilgai pagyvendavo broliai. Netrukus, tuos 
eremitoriumus ėmė valdyti gvardijonai (guardiano), 
paskui tam tikrai apskričiai (keliems eremitoriumams) visų brolių 
susirinkimas ėmė skirti kustodus, o kelioms kustodijoms, arba 
provincijai, — ministerius. Kai „Pranciškaus patariama atsidavė 
Dievui“ kilnios giminės mergaitė Šv. Klara (S. Chiara, 1211 


052 


arba 1212 m.) ir drauge su kitomis moterimis įsteigė vienuolyną 
ties San Damiano bažnytėle, ir kai neilgai trukus „kla- 
risų“ vienuolynai (hospitia) paplito po Italiją, klajoją broliai 
ėmė spiestis ir apie tuos vienuolynus. Pirma paties Pranciškaus 
parašytąja forma vivendi, paskui (1219 m.) Ugolino duo- 
taisiais įstatais gyvenančių klarisų antrojo Šv. Pranciškaus or- 
dino būta. 

Klarisų vienuolynai (hospitia, clausurae) galima 
lyginti su humilijatų moterų ir eretikų bendrabučiais. Turėjo 
pranciškonai ir savo credentes, arba amici. Tai buvo 
brolių ganomieji pasaulininkai, kurie jų pavyzdžiu gyveno atgai- 
lingai, vita poenitentiae, kiek tai galima buvo nesi- 
skiriant su šeima ir su pasauliu. Faktus stilizuodamas, bet pro- 
ceso esmę gražiai aikštėn keldamas, vienas metraštis pasakoja. — 
„„Vedusieji sakydavo broliams: — Turime žmonas, ir jos nenori 
su mumis skirtis. Taigi, sakykite, kaip reikia mums gyventi, kad 
išganytume savo sielą. — Broliai ir sutelkė juos: įsteigė ordiną, 
kuris vadinasi atgailojančiųjų ordinu (ordo poeniten- 
tium), ir išprašė popiežiaus, kad tą ordiną patvirtintų“. Pats 
Pranciškus su kardinolo Ugolino pagelba 1221 m. parašė atgailos 
broliams, arba tercijarijams, t. y., trečiajam savo ordinui, 
tretininkams, trumpą regulą. Tiesa, tretysis ordinas buvo ne kas 
kita, kaip daugelis įvairiuose miestuose ir kaimuose pristeigtų Ir 
mažai viena su kita tesantykiaujančių brolijų, fraternita- 
tes, ir ordiną įsteigę pranciškonai pradžioje patys mažai juo 
tesirūpino. Tik trisdešimtaisiais metais sustiprėjo tercijarijų ry- 
šiai su pirmuoju ordinu, ir tik 1247 m. bule popiežius Inno- 
centijus IV išpildė pačių tercijarijų norą ir oficijaliai pa- 
vedė pirmajam ordinui visitatio, correctio et re- 
formatio trečiojo. Kaip tik tuo metu kurija pradėjus buvo 
rūpintis religinėmis pasaulininkų asocijacijomis: bažnytino ir 
tvarkė humilijatų ordinus, dominykonų reformuotąją Militia 
Jesu Christi, Militia Beatae Virginis, iš 
kurios vėliau (1285 m.) išėjo dominykonų tretininkai, ir kitas pa- 
našias brolijas. 

Eremitoriumai, klarisų vienuolynai, tretininkai ir šiaipjau 
draugai, žinoma, susiedavo minoritus su vietos reikalais bei gy- 
venimu ir trukdė jiems perdaug klajoti. Tiesa, iš pat pradžios 
dukart per metus visi broliai susirinkdavo Portiunkuloj, ties 


= 


S. Maria degli Angeli koplyčia, kurią buvo gavę ir 
kuri patapo visos „religijos“ (— ordino) centru. Tie brolių su- 
sirinkimai ilgainiui pavirto ordino sinodais (capitula ge- 
neralia). Čia pats Pranciškus priimdavo į savo ordiną naujus 
brolius, bendraudavo su visais, svarstydavo bendrus ordino rei- 
kalus ir papildinėdavo įstatus naujomis taisyklėmis, pamokymais 
ir maldomis. "Tačiau ordinas valdyti vis sunkiau ir sunkiau buvo, 
ne tik todėl, kad retai tesimatė Pranciškus su visais savo broliais, 
bet ir todėl, kad perdaug jų priviso. Be to, nebe vieni prasčio- 
kėliai, homines simplices, illitterati et idio- 
tae, testodavo dabar į naująją religiją: greit atsirado daug mo- 
kytų brolių. Žinoma, visi jie suprato paties Pranciškaus neprak- 
tiškumą ir, kad ir didžiai jo paskelbtuosius idealus brangino, 
stengėsi padaryti juos įvykdomesnius: patobulinti ordino organi- 
zaciją bei drausmę, šviesti kitus brolius, vykdyti idealą, bet nu- 
sikratyti pedantiškumu, kuriuo, jų nuomone, sirgęs Pranciškus, 
ir t. t. Jeigu Pranciškus draudė tamsuoliams broliams mokytis, 
nes bijojo, kad neimtų jie savo mokslu didžiuotis, tai mokytieji 
broliai teisingai sakydavo mokslą iš esmės romybei neprieštarau- 
jant. Teoriškai turėjo jie teisę taip manyti, bet psichologiškai 
teisus buvo, be abejo, Pranciškus. Taip pat — negalėjo moky- 
tieji broliai teologijos tyrinėti, o kiti broliai mokytis be knygų; 
negalėjo ordinas, net ir atskiri broliai apseiti visai be savasties, be 
turto, be pinigų. O galima buvę, mokytųjų brolių nuomone, iš- 
pildyti įstatai ir neatsisakant visai nuo reikalingiausių dalykų, pri- 
pažįstant, kad visas turtas ne broliams, bet ordinui priklauso; juo 
labiau, kad svarbu esą Žmogui būti „beturčiui dvasioje“, o ne- 
svarbu, ar jis tikrai ničnieko neturįs. Norint įkūnyti Pranciškaus 
idealas, reikią visų pirma sutvarkyti ordinas ir apšviesti broliai, o 
negalima esą visa to pasiekti, pedantiškai pildant kiekvienas 
Evangelijos ir įstatų žodis. Deja, šv. Pranciškus šiuo atžvilgiu 
kaip tik pedantas ir buvo; maža to — aiškiai matė, kiek pavojingi 
jo idealams visi tie mokytųjų brolių samprotavimai: jautė turįs 
teisės ir turįs būti pedantas. Bet laikė čia mokytinių pusę didžiai 
Pranciškaus gerbiamas ir mylimas ordino protektorius kardinolas 
Ugolinas; o Ugolinas kalbėjo ir veikė pačios Bažnyčios vardu. 
Antra vertus, juo daugiau brolių atsirasdavo ir juo plačiau plito 
ordinas, juo daugiau aiškėjo, kad praktikoj teisus ne Pranciškus, 
bet mokytieji broliai, kardinolas Ugolinas ir Bažnyčia. 


m 


Šventas brolijos steigėjas nebetiko vadovauti ordinui, nes 
bažnytėdama apaštalų brolija neišvengiamai pasaulėjo ir nebe- 
apaštališka rados. Pradžioje pats Pranciškus nesuprato savo or- 
dino ir savo paties tragedijos. — Pavedė 1219 m. ordiną dviem 
savo vikaram ir nukeliavo į rytus muslimų sultonui krikščionybės 
skelbti. Be jo ordinas kad kiek būtų suiręs. Mokytieji broliai, 
litterati, ėmė vykdyti savo programą, vienas iš jų įsteigė net 
studium Bolognoj; šv. Pranciškaus draugai ir šalininkai 
kiek begalėdami kovojo su naujovininkais, o vienas iš pirmųjų jo 
mokinių mėgino ir visai atsiskirti nuo pasaulėjančio ordino ir 
įsisteigti naują. Kurija ir Ugolinas rėmė novatorius, bet į pačią 
brolių kovą nesikišo: kardinolas (jis dar nebuvo oficijaliai pa- 
skirtas ordino protektorium) nieko nenorėjo daryti be paties 
Pranciškaus. "Taigi, tik šventasis ir tegalėjo suvaldyti ordiną. 
Sužinojo jis pagaliau, kas darosi Italijoj, ir sugrįžo. Ištikima!- 
siais savo mokiniais ir kardinolu Ugolinu remdamasis, nuramino 
jis brolius ir numalšino karštus reformatorius; pasistengė žodžiu 
ir pavyzdžiu atgaivinti senuosius brolijos papročius. Mokytieji 
broliai turėjo jam nusileisti. Tačiau neatsisakė jie nuo savo pro- 
gramos. O be jų nemaža buvo ordine ir tokių brolių, kurie laikė 
ordino įstatus perdaug griežtais ir norėjo juos apšvelninti. Atvl- 
rai kovoti su Pranciškum jie nedrįso, bet pasyviai jam priešinosi, 
murmėjo ir nebepildė įstatų. Tik griežta drausme ir gera ordino 
organizacija tegalima buvo nuveikti šitie laxatores. O re- 
organizuoti ordiną Pranciškus galėjo tiktai su mokytųjų brolių 
ir kardinolo Ugolino pagelba. Pats jis bodėjosi prievartos bei 
išorinės drausmės; norėjo geruoju susikalbėti su broliais, meile 
ir pavyzdžiu atgaivinti ordiną. Bet matė, kad visos jo pastangos 
niekais nueidavo. Lygino jis pats save su juoda latuke višta, tu- 
rinčia begalę viščiukų.  Lakstanti ji į visas puses, blaškantis, 
karkianti, bet negalinti sušaukti ir apimti sparnais visų savo viš- 
čiukų. 

Ko bebuvo jam šauktis? Nutarė pagaliau šventasis prašyti 
paties popiežiaus pagelbos. Aplankė 1220 m. Viterbo mieste 
Honorijaus III kuriją. Ilgai ir romiai laukė, kol išėjo po- 
piežius. ,,Jam išėjus, su pagarba pasveikino jį Pranciškus, tarė: 
— Tėvai popiežiau, teduodie tau Dievas taiką! — Popiežius: — 
Tepalaiminie tave Dievas, sūneli! — Pranciškus: — Viešpatie, 
tu esi didis ir dažnai didžiais reikalais užsiėmęs, tad vargšai ne- 


—45 / — 


gali dažnai tavęs aplankyti, nė pasikalbėti su tavim, kiek jiems 
reikėtų. Daug popiežių esi man davęs“ (turėjo čia Pranciškus 
galvoj lendančius į ordino reikalus pralotus) ; „duok dabar vieną, 
su kuriuo galėčiau prireikus pasitarti ir kuris tavo vietoj svars- 
tytų visus mano ir ordino reikalus. — Popiežius atsakė: — Ko gi, 
sūneli, nori, kad tau duočiau? — Pranciškus: — Ostijos viešpatį“ 
(Ostijos vyskupą kardinolą Ugoliną). — Popiežius sutiko.“ 

Ugolinas tapo oficijaliu ordino protektorium. Bet tai reiškė, 
kad laimėjo mokytieji broliai (litterati, scientiati). Jie, 
žinoma, tuoj į Ugoliną ir kreipėsi; prašė, kad priverstų jis Pran- 
ciškų tartis su „išmintingaisiais broliais“ ir kartais jiems nusi- 
leisdinėti; rėmė savo reikalavimą Šv. Benedikto, Šv. Augustino ir 
Šv. Bernardo įstatais. Tais įstatais norėjo ir savo ordiną refor- 
muoti. Pranciškus į tokius siūlymus griežtai buvo atsakęs: ,,Ne- 
noriu, kad minėtumėt man bet kurią regulą: nei Šv. Augustino, 
nei šv. Benedikto, nei Šv. Bernardo. Sakė man Viešpats, ko nori 
— kad būčiau pasauly naujas kvailys (unus novellus 
pazzus). Ir nenorėjo Viešpats vesti mūsų kitu keliu, tik — 
šitos išminties keliu“. Tačiau kardinolas Ugolinas palankesnis 
buvo brolių norams, kaip Pranciškus, o pats Pranciškus turėjo 
sutikti, kad jo žodžiai ir pavyzdys mažai tepaveikė brolius. Ir 
jam aišku rados, kad, norint sutvarkyti ordinas, reikėjo jis per- 
tvarkyti, sugriežtinti drausmė ir prievartos imtis. Nejaugi turįs 
jis visų savo idealų išsižadėti? — „Mano pareigos yra dvasinės, 
vadinasi, vadovavimas broliams... Kad negaliu nugalėti nuodė- 
mių ir panaikinti jų pamokslais ir pavyzdžiu, tai nenoriu tapti bu- 
deliu, mušti bei kankinti žmonių, kaip daro šio pasaulio valdo- 
vai“. Be abejo, teisybę yra pasakęs Kristus: meilė ir nusižemi- 
nimas viską nugalėsią. Bet argi bereikią, kad jis, Pranciškus, 
tebevaldytų savo ordiną. Sunku jam išsižadėti savo valdžios. 
Bet, gal būt, tai tik puikybė tėsanti. 

Bendrajam brolių susirinkimui artinantis, tarė šventasis savo 
draugui. — „„Nelaikyčiau savęs broliu minoritu, kad nepadary- 
čiau taip, kaip tau sakau. Štai... kviečia mane broliai į susirin- 


kimą... Susirinkę prašo jie manęs paskelbti jiems Dievo žodį ir 
pasakyti pamokslą. Atsistojęs sakau, kaip išmokė mane Šv. 
Dvasia... Pabaigus man pamokslą, visi jie ima rėkti: — Nebe- 


norime, kad tu mus valdytum ir karaliautum, nes nemoki gražiai 
kalbėti ir esi perdaug prastas žmogus ir žabalas. Gėda mums, 


ESI) SS 


kad turime tokį prastą ir niekšišką viršininką. Taigi, nebedrįsk 
vadintis mūsų viršininku. — ... Žinai, nebūčiau aš brolis mino- 
ritas, kad nesidžiaugčiau, kai peikia ir veja mane šalin nenorin- 
tieji, kad aš viršininkaučiau. ..“ 


9 


Bendrame brolių susirinkime (1220 m.) Pranciškus atsisakė 
valdyti ordiną ir atidavė visą savo valdžią generaliniu ordino mi- 
nisteriu paskirtajam Petrui dei Catani. Jam numirus, 
generaliniu ministeriu išrinktas buvo Elijas di Cortona. 
Abu iš pirmųjų Pranciškaus brolių tarpo buvo ir labai jį mylėjo 
bei gerbė. Bet abu buvo mokyti žmonės, o Elijas be to dar pui- 
kus organizatorius ir geras politikas. Juodu, kaip ir trečias įta- 
kingas brolis, Caesarijus Speyerietis, gerai suprato, 
kad reikėjo nusileisti „mokytiniams“ ir įvykdyti jų ir kardinolo 
Ugolino programa; kiek begalima buvo, laikėsi Pranciškaus idea- 
lų, bet mėgino suderinti juos su minėtąja programa. 

Ordinas buvo reorganizuotas kitų Bažnyčios ordinų pavyz- 
džiu. — Greit po visą Europą paplitęs (1221 m. Caesarijus 
Speyerietis ėmė apaštalauti Vokietijoj, po kelerių metų 
atsidūrė pranciškonai ir Anglijos miestuose), ordinas sėslesnis 
pasidarė, panašesnis į kitus Bažnyčios ordinus. Savo įstatus pil- 
dydami, broliai tebeklajojo ir tebekalėdojo; buvo betgi visur bro- 
lių bažnytėlių, namų (ecclesiae, habitacula pauper- 
cula, domus) ir net mokyklų (studia), nors visi tie pa- 
statai formaliai ne broliams, o jų draugams ir globėjams priklausė. 
Kaip ir anksčiau, tebedraudžiama buvo broliams imti pinigai, ta- 
čiau amici spirituales galėjo rinkti ir eikvoti pinigus 
brolių naudai. Sustiprėjo ir suvienodėjo ordino organizacija. Ma- 
žutę brolių kuopelę, dažniausiai — ir bendrabutį, valdė gvardi- 
jonas; gvardijonai priklausė kustodo, kustodai — provincijos mi- 
nisterio. Jis sušaukdavo savo provincijos brolių susirinkimą, 
bet galėjo ir nešaukti. Ministeriai ir kustodai rinkdavo genera- 
linį ordino ministerį ir turėjo teisę jį nuversti, bet tiktai bendra- 
jame brolių susirinkime, o tą susirinkimą kasmet (vėliau — kas 
treji metai) sušaukdavo (galėjo ir nešaukti) generalinis minis- 
teris. Naujajai ordino hierarchijai rūpėjo, kad broliai kuogra- 
žiausius pamokslus sakytų, todėl vertė ji brolius mokytis ir glo- 


— USE 


bojo pamokslininkus bei išviso mokytinius: mokytiniai ilgainiui 
tapo privilegijuotu ordino sluoksniu. O visi mokytiniai buvo ir 
kunigai. Paprastieji broliai turėjo mokyti bei dorinti žmones pa- 
vyzdžiu, atseit, skurdžiai ir asketiškai, „apaštališkai“, gyventi. 
Prieš tapdamas broliu, kiekvienas turėjo išbūti metus novicijum. 

Subažnytėjęs ordinas, gali sakyt, vaizdavo pačios Bažnyčios 
sandarą; ir, kaip Bažnyčia kildino savo autoritetą tuo, kad rėmėsi 
minoritais, dominykonais ir kitais apaštališkojo gyvenimo ordi- 
nais, taip minoritai įsigydavo populiarumo ir įtakos žmonėms as- 
ketiškąja savo ordino demokratija, o pirmiausia paties Pranciš- 
kaus ir ištikimųjų jo mokinių autoritetu remdamies. Todėl ir 
tapo ordinas didžiausia Bažnyčios parama kovoj su erezija ir dėl 
krikščioniškosios kultūros; net politinėse kovose padėdinėjo Baž- 
nyčiai minoritai, nes ne tik visuomenei didelės įtakos turėjo, bet 
ir paklusnūs Bažnyčios tarnai buvo. Neveltui mokė Pranciškus 
brolius visai atsiduoti savo vyresniojo valiai. ,„Nors kartais ir 
mato vyresniajam atsidavusis (subditus), kad kita kas yra 
geriau ir naudingiau jo sielai, nei tai, ką liepia jam vyresnysis, 
vistiek tegul aukoja savo valią ir, ką vyresnysis liepia, tegul 
daro“. O tikrasis visų brolių viršininkas buvo ordino protekto- 
rius, vadinasi, pati Romos Bažnyčia. Paklusnų brolį Pranciškus 
lygino su negyvu kūnu, kurį tik kitas žmogus, vyresnysis, tega- 
lįs judinti. Ištikimas Pranciškaus mokinys Egidijus vadino pa- 
klusnumą tikrąja malda. 

Sutvarkytam ordinui, žinoma, nebetiko senoji Šv. Pranciš- 
kaus Regula. Šventojo bijografai ir ordino istorininkai įti- 
kino mokslininkus, kad jis parašęs buvo tris regulas ir kad po- 
piežius Honorijus III 1223 m. patvirtinęs buvo paskutiniąją (R e- 
gula bullata), didžiai ministerių ir Ugolino perdirbtą. Iš- 
tikrųjų gi ne taip būta. — Esam jau matę, kad 1209 (ar 1210) m. 
Pranciškus parašė regulą. Tą regulą jis nuolat papildinėjo Evan- 
gelijos tekstais, naujomis taisyklėmis, patarimais ir maldomis. 
Taigi, iki 1221 m. regula didžiai sustorėjo, ir kadangi neapdo- 
rota buvo, nebegalima buvo ja ir naudotis. O Pranciškus, kad ir 
nebevadovavo ordinui, vis tebesiuntinėjo ministeriui visokius po- 
pieriukus — prašė šį tą įdėti į regulą. Bet Elijas ir Ugolinas 
matė, kad ordinui ne tų popieriukų reikėjo, o geros ir tvarkingai 
parašytos regulos. Su mokytųjų brolių ir paties Pranciškaus pa- 
gelba iš esmės perdirbo jie regulą (vadinamąją Regula I) ir 


= 


teglobojo demokratinį sąjūdį, su kuriuo pati kovojo Romoj ir Ro- 
mos dukate. Todėl niekas negalėjo susydinti vieningos Italijos 
idealo su socijaline-politine italų tautos evoliucija. 

Politiškai suvienyti Italiją stengėsi Innocentijus III. Bet to 
paties tikslo siekė ir Staufenai. Barbarossa ir Heinrichas VI no- 
rėjo suvienyta ir pavergta Italija remdamies atgaivinti karaliaus 
valdžią Vokietijoj ir visą Vokiečių imperiją. O kai tapo Heinri- 
chas VI Sicilijos karalium, turėjo jis pasiglemžti Italiją, kad nau- 
joji jo karalystė nebūtų atskirta nuo Vokietijos. Unio regni 
et imperii galima buvo įvykdyti tiktai Italija suvienijus. 
Innocentijui III nepasisekė suvienyti Italijos, bet kovą su impe- 
rija vis dėlto laimėjo: Friedrichas II formaliai pasižadėjo jam ne- 
bejungti Sicilijos su Vokietija, atsisakė net nuo personalinės tų 
karalysčių unijos, nes, imperatoriaus karūną gaudamas, sutiko 
atiduoti Siciliją savo sūnui Heinrichui. Baisiai apsiriko čia Inno- 
centijus — savo auklėtinio pažadais pasitikėdamas. Viena, impe- 
rijos idėja turėjo savo dialektiką, ir naujasis imperatorius nega- 
lėjo atsisakyti nuo tos Staufenų programos, kurią mėginęs buvo 
vykdyti net Welfas Ottonas IV. Antra, tik Italija besiremdamas 
galėjo Friedrichas imperatoriauti, nes visų pirma buvo jis Sici- 
lijos ir pietų Italijos karalius. Italijos vienovė rados jam svar- 
besnė, kaip kurijai. Ištikrųjų, kurijai reikėjo, kad imperatorius 
neapsiaustų ir nespaustų Bažnyčios valstybės savo žemėmis, va- 
dinasi, kad nebūtų jis kartu ir Sicilijos karalium; „be politinės 
Italų vienovės kurija gražiai galėjo apseiti, maža to, — tik jos 
pačios tevienijamą Italiją galėjo ji pripažinti: ne tik imperatoriui 
priklausančioji, bet ir nepriklausomoji Italijos karalystė atrodė 
jai pavojinga esanti. O Friedrichas, Sicilijos karalium tebebūda- 
mas, negalėjo valdyti Vokietijos ir imperatoriauti be jam pri- 
klausančios Italijos. 


13 


Heinricho VI sūnus ir Rogero II ainis, Friedrichas išaugo 
Sicilijoj, Palermo mieste, kur susidurdavo ir sijo italų, graikų, 
arabų, žydų ir normanų kultūros. Visos jos didžiai paveikė naš- 
laitį, kurio auklėjimu bei švietimu mažai tesirūpino laikini, dėl 
valdžios tarpusavy kovoją karalystės vedėjai. Karalaitį jie nie- 
kino; kurį laiką visai apleistą maitino jį Palermo miestelėnai. 
Taigi, pats jis save auklėjo ir švietė, bendravo su visokio plauko 


Istorija 5 


m 


ir įvairių kultūrų žmonėmis; į karalystėj siaučiančią anarchiją įsi- 
žiūrėjęs, perprato pagaliau, kas yra sutvarkyta valstybė ir ką 
reiškia stipri karaliaus valdžia. Vieni su kitais kovoją, intri- 
guoją ir valdžia besinaudoją galiūnai pavertė vaiką savo politikos 
įrankiu; baisiai užgavo jam širdį ir nenorom išugdė karališkąją 
jo savižiną. Priprato jis nepasitikėti žmonėmis, nuo visų slėpti 
savo mintis ir gudrauti. Tik nesuvaldomas temperamentas daž- 
nai rikdė jam politiką. Vidutinio ūgio, lankstus ir miklus, švie- 
siaplaukis, atrodė jis tikras riteris esąs; mėgo medžioti, puikiai 
vartojo ginklus ir drąsiai kovėsi. Nepaprastai jautrus ir gabus 
buvo; mokėjo itališkai, prancūziškai, lotyniškai, graikiškai, ara- 
biškai; vėliau pramoko ir vokiškai. Domėjosi literatūra bei po- 
ezija: pats rašė eilėraščius — vienas iš pirmųjų italų kalbos tru- 
badūrų. Ne kurtuazinei Europos kultūrai atstovavo betgi Barba- 
rossos ainis. Meilės romantika buvo jam svetimas dalykas, ir ne- 
veltui metraštininkas pranciškonas Salimbene pavadino jį 
epikurininku.  Mylėjo Friedrichas moteris, bet — kaip koks sa- 
racėnų valdovas; nors neteisingai sakė jo priešai turint jį ha- 
remą. Neleido jis savo žmonoms kištis į politiką, tarytum hare- 
miškam gyvenimui tikrai laikė jas tetinkant. Gal, kaltas čia tru- 
pučiuką ir popiežius Innocentijus — politiniais savo sumetimais 
sutuokė 14 metų jaunikaitį su kuone 10 metų už jį vyresne Ara, 
gono karaliaus Petro dukteria ir Vengrų karaliaus našle Kons- 
tancija. Tiesa, ir kitos Friedricho vedybos politinio pobūdžio 
buvo. Ne dirbtiniai riterių idealai viliojo jaunąjį Staufeną, bet 
greičiau rytinis Sicilijos karalių ir saracėnų emirų gyvenimo 
stilius, o pirmiausia — pats sveikas, jokio stiliaus nevaržomas 
gyvenimas. 


Pusiau rytiškai įrengtame Friedricho dvare, jo rūmuose-tvir- 
tovėlėse ir jo stovykloj, apie patį valdovą trubadūrą bei tru- 
badūrus jo sūnus spietėsi provansalų, prancūzų, italų ir lotynų 
kalba rašą poetai ir literatai. Globojo juos Friedrichas; litera- 
tus, teisininkus ir išviso mokslininkus mielai skirdavo didžiau- 
siais valdininkais (žinoma, jeigu jie tam reikalui tiko, nes pir- 
moj eilėj žiūrėjo jų gabumų). Mokytasis teisininkas, poetas ir 
puikus stilistas Petras de Vinea tapo Friedricho „lo- 
gothetu“, „Sicilijos Justiniano Tribonianu“ ir draugu. Impe- 
ratoriaus dvaras buvo ir literatų bei mokslininkų respublika, nes, 
visur savo autoritetą ir didžią imperatoriaus garbę pabrėždamas, 


= - 


Friedrichas nelabai težiūrėjo etiketo bendraudamas su mokslinin- 
kais ir literatais. Mėgo laisvai su jais pajuokauti, pasišnekėti ir 
sąmojingai Bažnyčią pamėtoti. Brangino jis mokslą, norėjo iš- 
siauklėti mokytų administratorių ir 1224 m. įsteigė universitetą 
Neapoly. Kaip įmanydamas traukė žymius mokslininkus ir į sa- 
vo universitetą, ir į savo dvarą; taip antai, garsųjį vertėją, astro- 
logą, matematiką ir filosofą Mykolą Skotą, arabų iš- 
auklėtą magistrą Theodorą, matematiką ir astrologą 
A!1-Hanitfi, filosofą žydą Judą ben Saliamon Co- 
hen, Aristotelio, Euklido bei Ptolemiejaus veikalų žinovą, ir ki- 
tus. Kaip patys paminėtieji vardai rodo, Friedrichas lygiai ver- 
tino ir krikščionių, ir arabų, ir žydų mokslą. Susipažino jis su 
neaplatonininkų ir suneoplatoninto Aristotelio filosofija, bet 
gamtos mokslai ir matematika labiau už kitus jį traukė. Mielai 
kalbėdavo su mokslininkais apie matematikos problemas, klausė 
juos ir klausė jų. Kadangi labai mėgo sakalų medžioklę, pats 
parašė veikalą apie tą karalių pomėgį — De arte venandi 
cum avibus, veikalą, kuris gražiai rodo, koks atidus ir aky- 
las gamtos tyrinėtojas buvo autorius, ir kuriuo vėliau pasinaudojo 
Albertas Didysis. „Mes norime“, rašė imperatorius savo veika- 
le, „aprašyti dalykus taip, kaip jie iš tikrųjų yra“, manifes- 
tare ea, guae sunt, sicut sunt. Kad ir kaip Aris- 
totelį gerbė, čia jis jo žodžiais nepasitikėdavo: tuo tesirėmė, ką 
pats buvo matęs. „Jokiu dalykų negalima tikėti tiktai klau- 
sant“, sakydavo. Tad ne tik svarstė kitų nuomones ir gamtą 
stebėjo imperatorius, bet ir bandymus darė, eksperimentavo, 
Prisistatė daug žvėrynų, net didelį vivarium, kur laikė vi- 
sokius jūros paukščius, atsigabendino iš rytų pelikanų, kakadų 
ir retų žvėrių. Norėdamas ištirti, kaip auga kiaušiny ir išskyla 
paukšteliai, liepė išmūryti ypatingą perimąją krosnį. 

Friedrichas buvo pirmas mokslininkas eksperimentatorius, 
Rogero Bacono ir Alberto Didžiojo pirmtakūnas. Be abejo, tu- 
rėjo jis čia įtakos Europos mokslui augti. Imperatoriaus idėjo- 
mis užsikrėsdavo jo globojamieji mokslininkai; didelį įspūdį pa- 
darė tos idėjos ir šiaipjau žmonėms. Daug negirdėtų dalykų pa- 
sakojama buvo apie Friedrichą. — Liepęs jis nupjauti pilvą dviem 
žmonėms, kurių vienas popiečio miegojęs: rūpėję jam sužinoti, 
kas iš jų geriau valgį suvirškinęs. Kitą kartą užtroškinęs žmo- 
gų didžiuliame sandariai dengtame inde. "Tuo norėjęs įrodyti, 


— 68 — 


kad ir žmogaus siela mirštanti. Visai aiški tų pasakojimų pras- 
mė. — Žmonės laikė Friedricho eksperimentus bedievišku gamtos 
ir Dievo paslapčių tyrinėjimu. Todėl ir patys tyrinėjimai atrodė 
jiems paslaptingi, magiški. Ne tik garsusis Mykolas Skotas, bet 
ir pats rytiškai gyvenantis, visur muslimų, tarnų ethijopų ap- 
suptas, šorys dramblius, liūtus, tigrus, neregėtus žvėris vedžio- 
jančių tarnų kur lydimas imperatorius buvęs baisus burtininkas. 
Iš tiesų, kritiškai bei racijonalistiškai gamtą tyrinėdamas ir fi- 
losofuodamas, Friedrichas domėjosi astrologija ir savo astrologų 
patarimais vadovavosi. Manė, kad astrologai, kaip ir visi žmo- 
nės, gali klysti, bet pačiu astrologijos mokslu tvirtai tikėjo. Ma- 
no galva, šitas tikėjimas visai sutinka su Friedricho racijonaliz- 
mu, su tuo, kad jieškojo jis gamtą valdančių dėsnių ir tikėjo 
Dievo valią vykdančia, dėsninga ir būtina pasaulio santvarka, 
kurią būtinumu (necessitas) ir vadino. Mistiniu astrolo- 
gijos mokslu, neišvengiamos bei nenuveikiamos, astrologo pažįs- 
tamos betgi žvaigždžių valdžios idėja reiškėsi mokslo dvasia. 
Kaip ir dabarties mokslininkai, Friedrichas ir jo meto astrologai- 
mokslininkai kėlė aikštėn pasaulio dėsningumo idėją, tik, kur 
dabar kalbama apie priežastis, jie kalbėjo apie žvaigždžių įtaką. 
Astrologijos įsčiose augo ir brendo dabartinė mokslo pasaulėžiū- 
ra. Vėlybesnieji astrologijos priešai — Petrarka ir kiti humani- 
stai — ne moksliškesni už Friedrichą II buvo: iš esmės ne su 
prietarais kovojo, bet puolė astrologiją tik todėl, kad ji su žmo- 
gaus valios laisve nesutinkanti. Keistoka man atrodo, kad „prie- 
tarų“ priešai ir mokslinės pasaulėžiūros skelbėjai teberemia savo 
nuomones gražiakalbio plepio Petrarkos žodžiais, o užmiršta as- 
tronomijos mokslo kūrėją Keplerį, kuris astrologija tikėjo ir net 
horoskopus rašė. Šiaip ar taip, Friedrichas daug nudirbo moks- 
lui augti. Nemaža mokslo veikalų buvo jo įsakymu išversta l0- 
tyniškai. Iš Toledo vertėjų mokyklos išėjęs Mykolas Skotas 
nenustojo vertęs ir Friedricho dvare. Vertė ir kiti mokslininkai, 
o imperatorius patardinėjo jiems, kas versti. 

Didelio mokslo žmogus jis buvo — pats Dantė vadino jį 
„didžiu logiku ir didžiu mokslininku“ — bet toli gražu ne siau- 
ras specijalistas. Ne abstrakčiais mokslo klausimais domėjosi, 
bet pagrindinėmis mokslo problemomis ir, kiek tik galėjo, sy- 
dino mokslą su gyvenimu. Dažnai, su savo mokslininkais besi- 
kalbėdamas, stengėsi jis išsiaiškinti Šv. Rašto prasmę ir sude- 


Lei 


rinti jo Žodžius su arabų mokslo daviniais. Bet, kad ir aiškiai 
sako Šv. Raštas pasaulį Dievo sutvertą esant, tyrinėjo Friedri- 
chas, ar tikrai suklydęs Aristotelis pasaulį amžinu laikydamas. 
Knietėjo jam suprasti, kaip forma santykiauja su materija; no- 
rėjo tikrai žinoti, kad žmogaus siela nemiršta, ir troško tos tei- 
sybės įrodymų. Patį sultoną prašė paklausti apie tai didžių isla- 
mo mokslininkų. Bet išdidūs žmonės buvo tie mokslininkai. Štai 
ką atsakė Friedrichui garsusis Marokko filosofas Ibn 
Sabinas. — „Teisybės trokštąs valdove! Iškėlei tu klausimą, 
kokia yra sielos prigimtis, o nepasakei tikrai, apie kurią sielos 
rūšį kalbi. Tuo būdu nepadarei to, kas būtinai reikalinga, ir, 
deja, supainiojai, kas reikia atskirai tyrinėti. O suklydai todėl, 
kad neprityręs esi spekuliatyvinių klausimų tyrinėti ir formu- 
luoti jų tam tikroj atskiroj mokslo srity. Kad tu būtum žinojęs, 
kiek yra sielos rūšių! Kad būtum pramokęs dialektikos ir kad 
mokėtum skirti tai, kas turi galą, nuo to, kas be galo, tai, kas 
bendra, nuo to, kas individualu, abejotiną sąvoką nuo to, ką kal- 
bos terminologija sutvirtino ir šventu dalyku padarė! Tai ne- 
būtum taip savo klausimų formulavęs. Ištikro, klausi, kaip ga- 
lima įrodyti, kad siela nemiršta; o į tavo klausimą galima atsa- 
kyti turint galvoj 1) auginančioji siela, 2) gyvuliškoji siela, 
3) racijonalinė siela, 4) išminties siela ir 5) pranašaujamoji sie- 
la. Kurios gi sielos nemirtingumas tau rūpi?“ Ir vargšas Ibn 
Sabinas parašė ištisą disertaciją, kuria, tiesa sakant, nieko ne- 
įrodė. Bet tokių akiplėšų iš muslimų mokslininkų nedaug tebu- 
vo. Nors savo žiniomis ir didžiavosi, muslimų matematikai ir 
filosofai mielai atsakinėdavo imperatoriui. 

„Romos imperatorius ir visada augustas, Friedrichas savo 
susidarytąja tvarka ilgai galvojo apie visos žemės įvairybes: kaip 
jos yra ir kaip pasireiškia ant jos, ties ja, joje ir po ja. Pagaliau 
pasikvietė kartą mane, ištikimąjį savo astrologą, ir slapta. .. už- 
davė man eilę klausimų, liečiančių žemės pradus ir pasaulio ste- 
buklus. Štai kaip ėmė jis su manim kalbėti: — Brangusis mano 
mokytojau, prisiklausę esam įvairių klausimų ir atsakymų dėl 
dangaus žvaigždžių, saulės, mėnulio ir nejudančių  žvagždžių, 
dėl gaivalų, pasaulio sielos, stabmeldžių ir krikščionių, ir dėl visa 
kita, kas sutverta ir kas yra ant žemės bei žemėje, taip antai, au- 
galai ir metalai. Tačiau nieko nesam girdėję apie tas paslaptis, 
kurios džiugina dvasią ir daro ją išmintingą, t. y., apie rojų, skai- 


— 


styklą ir pragarą, apie žemės pamatus ir stebuklus.“ Į tuos 
klausimus ir prašė Friedrichas Mykolo Skoto atsakyti. — Kaip 
žemė kabanti erdvėje? ar laiką ją oras ir vanduo, ar dangus? Ir 
kiek tų dangų išviso? kas juos valdąs? kas juose gyvenąs? kaip 
jie toli nuo žemės ir kas esą anapus paskutiniojo dangaus? Ku- 
riame danguje esanti Dievo substancija, vadinasi, kur ir kaip 
sėdįs Jis ant savo sosto? Kaip gyveną su Juo angelai ir šven- 
tieji ir ką jie nuolat darą? Kas ir kur esą pragaras, skaistykla, 
žemės rojus? Ar galinti siela grįžti žemėn, kalbėti su žmonėmis 
arba pasivaidenti? 

Į visus tuos klausimus atsakė savo Divina Comme- 
dia Dantė. Tai rodo, kaip visų jų XIII amžiuje aktualių būta. 
Ir nė kiek neprieštaravo jie Bažnyčios mokslui. Tą mokslą Frie- 
drichas pripažino ir ne tik politiniais sumetimais persekiojo ere- 
tikus. Bet ne bažnytinės dvasios žmogus jis buvo — perdrąsus 
ir perdaug racijonalistiškas mąstytojas. Nežinome, kaip jis de- 
rino Aristotelio bei Averroeso filosofiją su krikščionių dogmati- 
ka; gal — nė nemėgino derinti. Krikščionybės sintezė su kul- 
tūros problemomis rūpėjo vokiečiams, o Friedrichas romaniška- 
jai kultūrai priklausė; be to, turėjo jam įtakos rytų kultūros ir, 
pietų Italijoj nepaprastai stipri, senovės kultūros tradicija. O vi- 
sų pirma — ne abstraktaus teoretiko, bet gyvo, pilno jėgų ir 
aistringo žmogaus jo būta. Šiuo atžvilgiu labai reikšmingas pas- 
kutinysis klausimas. — „Nejaugi, žmogaus sielai į kitą gyvenimą 
nuėjus, nei meilė, nei pati neapykanta nebeverčia jos grįžti že- 
mėn, tarytum nieko to nebuvo buvę? Ar neberūpi sielai visa, 
ką ji paliko, vistiek — ar išganyta ji, ar pasmerkta?“ Pats save 
turėjo čia galvoj imperatorius. — Sužinojęs, jog judošiškai su- 
kilo prieš jį Viterbiečiai, rūsčiai jis tarė: ,Nors būčiau jau buvęs 
viena koja ir rojuj bestovįs, vistiek žengęs būčiau atgal — atker- 
šyti Viterbiečiams!“ Tokio jo būta — kerštingo, dažnai ir žiau- 
raus. Bet ir Dantė, pragare būdamas, negalėjo suvaldyti savo 
aistrų. 

14 

Mylėjo Friedrichas savo Sicilijos karalystę. ,,„Kad žinojęs 
būtų žydų Dievas Sicilijos karalystę būsiant, negi būtų Jis galė- 
jęs taip garsinti krašto, kurį davė savo tautai!“ "Tik ką pilna- 
mečiu karalium tapęs, ėmė jis kovoti dėl karališkosios savo val- 


= 


džios, žiauriai malšinti maištininkus ir gaivinti karalystę. Bema- 
nąs buvo grąžintis ir itališkąsias savo provincijas, bet Ottonas 
IV vos neprivertė jo net iš pačios Sicilijos bėgti. Atrodė, kad 
niekais nuėjo visas jaunojo karaliaus darbas. Vis dėlto priėmė 
jis Vokietijos kunigaikščių pasiūlymą — tapo imperatorium, pa- 
liko savo tėvynę ir nuostabiai greit įsiviešpatavo Vokietijoj. 

Vokietija buvo jam visai svetimas kraštas, bet magėjo jam 
imperatoriaus karūna ir valdžia. Savaime suprantama, kad iš pat 
pradžios nemanė jis atsižadėti mylimosios savo Sicilijos, nors 
nusileido Innocentijui ir paskyrė jos karalium savo sūnų Hein- 
richą. Ir ne viena meilė tėvynei motyvavo čia Friedricho pla- 
nus. Suprato, kad imperatoriaujant reikia jam realaus savo val- 
džiai pagrindo, vadinasi, sutvarkytos karalystės, ir kad vargu 
bau galėjo tokia karalyste tapti nežinomoji jam Vokietija. Taigi, 
manė jis sujungti Vokietiją su Sicilijos karalyste — gaivino savo 
tėvo ir protėvio programą. Tik Friedrichas I ir Heinrichas VI 
laikė imperijos branduoliu Vokietiją ir ją norėjo sustiprinti Si- 
cilijos karalystės jėgomis, o Friedrichui II toks imperijos bran- 
duolys buvo pati Sicilija. Tuo Friedrichas visai suinternacijona- 
lino imperiją. Sumaningas politikas kitaip daryti nė negalėjo, 
nes ir objektyviai nebegalima jau buvo nuveikti įsigalėjusių Vo- 
kietijos kunigaikščių. 

Taigi, reikėjo Friedrichui visų pirma įsikaraliauti Vokietijoj, 
ką galėjo jis pasiekti tiktai kunigaikščiams nusileisdamas ir tiktai 
su popiežiaus pagelba, paskui — karūnuotis imperatorium ir su- 
tvarkyti Sicilijos karalystė, o tam reikėjo priversti kurija pripa- 
žinti bent personalinė Sicilijos unija su imperija. Labiau įmanė 
Friedrichas, imperatorium tapęs, grąžinti sau Sicilijos sostą, o sū- 
nui atiduoti vokiškąjį, kaip atsisakyti nuo Sicilijos. Visas tas 
planas sunku buvo įvykdyti, nes Romos kurija, žinoma, nenorėjo 
atsisakyti nuo Innocentijaus LII programos, o be popiežiaus pa- 
gelbos Friedrichas bejėgis buvo. Tad ėmė jis politikuoti labai 
atsargiai. — Auksine Egero bule patvirtino savo paža- 
dus ir pripažino popiežiaus teises Vokietijoj ($ 4). O kadangi, 
norint perduoti Vokietijos karūna savo sūnui, reikėjo Friedrichui 
palenkti savo pusėn kunigaikščiai, tai ir jie nemaža iš Friedricho 
gavo. Savo Privilegium in favorem principum 
ecclesiasticorum (1220. IV. 26) Friedrichas atidavė 
jiems teisę kaldinti pinigus ir steigti muitines, atsisakė nuo tūlų 


S 


kitų savo regalijų, atidavė jų valdžion jų teritorijų miestus ir pa- 
sižadėjo ginti Bažnyčios kunigaikščių žemes bei teises nuo kitų 
valdovų. Žodžiu, padarė juos lygius kitiems Vokietijos kuni- 
gaikščiams. Vokietija tapo savo karaliaus tiktai vadovaujama 
federatyvine valstybe. 

Sumažino Eriedrichas karališkąsias savo teises; užtat laiki- 
nai laimėjo — patraukė savo pusėn tiek vyskupiją, tiek kuni- 
gaikščius. Ne tik Staufenų ministerialai — patys welfininkai 
Speyero vyskupas Konradas paskirtas buvo ir naujo- 
sios vyriausybės kancleriu. Kunigaikščiai patvirtino Friedricho 
pažadus kurijai, atsisakė net nuo Vokietijos unijos su Sicilijos 
karalyste ir... padėjo Friedrichui šitą uniją atgaivinti. Bet čia 
daugiau svėrė gudrioji paties Friedricho politika ir Innocenti- 
jaus III mirtis. 

Šv. Petro sostan įžengė senas Cencius Savelliįi, 
Honorijus III (1216—1227 m. $1). Liber cen- 
suum autorius buvo visų pirma tvarkingas šeimininkas ir tai- 
kingas žmogus. Pats taiką mėgdavo ir, geros širdies būdamas, 
manė ir Friedrichą sąžiningai politikuojant. Netikėjo karaliaus 
priešais, kurie įtarinėjo Staufeną klastingumu. Savaime aišku, 
Honorijus nemanė keisti Innocentijaus politikos, ir nebūtų jam 
leidę padaryti to innocentininkai. Ne tik bažnytinę popiežiaus 
valdžią jis saugojo ir didino, bet nenorėjo mažinti ir politinių bei 
teritorinių kurijos pretenzijų. Tik sunku buvo seniui kovoti 
su diplomatinėmis Friedricho gudrybėmis. Be to, didžiausiu sa- 
vo pontifikato uždaviniu laikė Honorijus kryžiaus karą. 

Tą karą sumanė ir ėmė ruošti Innocentijus ($ 4). Innocen- 
tijaus manymu jis turėjęs būti visos paties popiežiaus vadovau- 
jamos Europos žygis. Innocentijus paskelbė tą žygį IV Laterano 
sinode, pats apdėjo mokesčiu visą kunigiją, paskyrė pamoksli- 
ninkus, ėmė šaukti kariuomenę ir manė pats ją vesti į šv. Žemę. 
Kai pasiėmė kryžių ir Friedrichas, popiežius iškėlė aikštėn po- 
piežinį žygio pobūdį ir, liepęs kryžiuočiams susirinkti dviejuose 
Sicilijos karalystės uostuose, nė žodžio nepaminėjo, kad Fried- 
richas norėjo vadovauti kariuomenei; priešingai, sakėsi pats 
ruošiąs žygį. Vėliau Grigalius IX net prikaišiojo Erie- 
drichui, kad jis norėjęs kryžiuočiu tapti (1227. X. 10 — Epist. 
pont. Nr. 368). Mat, pati kurija organizavo žygį ir nenorėjo, 


= 


kad kištųsi į jį ir kariuomenei vadovautų imperatorius. Tokį 
planą paveldėjo iš Innocentijaus Honorijus. 

Deja, nesisekė tas žygis kurijai. Lengva buvo Honorijui 
sakyti gražūs žodžiai: „Tegul kiekvienas krikščionis ima savo 
kryžių ir seka paskui Aukščiausiojo Karaliaus garbės vėliavą“. 
Pamokslininkai karščiavos, putojos, iš kailio nėrės — ką tik ga- 
lėjo siekdino žygiuoti į rytus, Verdun mieste net geibius se- 
nius, senes impotentes et succursui terrae 
sanctae omnino inutiles, moteris ir luošuosius. 
Geros kariuomenės vis dar nebuvo; susirinkdavo užtai daug ku- 
nigų, moterų, ligonių ir vargdienių. Daugelis reikėjo namo par- 
siųsti, šiek tiek net primokėti. Maža ir pinigų tesurinkta, o ku- 
rijai pačiai jų trūko, nes Innocentijaus laikais be galo padaugėjo 
jai išlaidų, ir kalta buvo ji italų bankininkams. Iš Innocentijaus 
išgalvotojo kryžiaus mokesčio irgi mažai kas teišėjo. Kryžiuo- 
čiams pradėjus rinktis, nebuvo dar nei laivų, nei ginklų, nei 
maisto. 

Iš viso didingo kurijos sumanymo nieko nebūtų išėję, kad 
nebūtų tapę kryžiuočiais keli valdovai. Vengrijos karalius 
Andrius II, Austrijos hercogas Leopoldas VI ir 
kai kurie kiti surinko kariuomenę, su kuria jau rytuose, Akko- 
no mieste, susijungė Jeruzalės karaliaus Jono, Kip- 
ro karaliaus Hugono ir Antiochijos kunigaikščio 
Bohemundo sušauktoji (1217 m.). Bet neturėjo vadai žy- 
gio plano, be reikalo triskart brovėsi į Siriją, ir Vengrijos kara- 
lius pagaliau grįžo. Tik naujiems kryžiuočiams iš Skandinavijos, 
Frisijos ir Vokietijos atvykus, 1218 m. pavasarį nutarė vadai pulti 
Aigiptą. Liepos mėn. 1 d. puolė jie „Aigipto raktą“ Da- 
miettę, bet tik 1219. XI. 5 tepaėmė šitą tvirtovę. Tai buvo di- 
delis laimėjimas.  Aigipto sultonas A1-Kamilas siūlė 
krikščionims atiduoti net Jeruzalę, kad tik grąžintų jie jam. Da- 
miettę. Bet niekas nebeklausė iki tol kariuomenei tebevado- 
vaujančio karaliaus Jono patarimų: atvykęs popiežiaus lega- 
tas Pelagijus norėjo kariauti, 

Kardinolas legatas Pelagijus atvyko su kryžiuočiais ir su 
popiežiaus laišku, paskiriančiu jį kariuomenės vadu. Ir be legato 
nelabai drausminga buvo toji kariuomenė (nesulaukęs Damiettės 
apsiausties galo hercogas Leopoldas nužygiavo namo), o legatas 
visai ją dezorganizavo: ėmė ginčytis ir kovoti dėl vadovavimo su 


Po 


prityrusiu jos vadu karalium fonu. Honorijaus vietininkas, 
„Jėzus Navinas“, kaip vadino jį pats popiežius, pretenzijų turėjo 
daug, bet politinių ir karo gabumų — jokių. Kad ir kaip džiau- 
gėsi vakaruose kryžiuočių laimėjimu, bet visiems buvo aišku, kad 
maža kariuomenė Aigipto ir Sirijos užkariauti negalės. Friedri- 
cho patariamas popiežius net uždraudė legatui brautis į patį Ai- 
giptą: liepė laukti, kol atvyks su savo kariuomene imperatorius. 

Mat, ir popiežius, ir visi suprato, kad nebegalima apseiti be 
imperatoriaus, kad nebe popiežius, bet imperatorius turi kryžiuo- 
čiams vadovauti. Paaiškėjo, kad popiežius ne „tikras imperato- 
rius“ buvo, ir Innocentijaus sumanymas tik sumažino politinį 
kurijos autoritetą, parodė žmonėms, kad reikia Europai ir galingo 
imperatoriaus. Kad nepavirstų pradėtasis žygis gėda krikščio- 
nims ir pačiai Bažnyčiai, noroms nenoroms turėjo popiežius nusi- 
leisti Friedrichui. O kryžiaus karas, kaip minėta, Honorijui ir 
taip jau rūpėjo. 

Friedrichas buvo jau sumanęs, kaip galima savo naudai „iš- 
aiškinti“ sutartis su popiežium ir savo priesaika. Ištikrųjų, buvo 
pasižadėjęs jis popiežiui, kad nesujungs imperijos su Sicilija, ir 
paskyręs Sicilijos karalium savo sūnų, bet nebuvo sakęs, kad tas 
Sicilijos karalius netaps ir Vokietijos karalium. Žinoma, Vokie- 
tijos karalium tapęs, Heinrichas sujungsiąs karalystę su Vokie- 
tija, bet sutarčiai su popiežium tatai jokiu būdu neprieštaraują, 
nes joje kalbama tiktai apie karalystės uniją su imperija ir 
apie patį Friedrichą. Jeigu gi pripažinsianti kurija Heinrichą 
Vokietijos ir Sicilijos karalium, tai nebebūsią pagrindo jai prie- 
šintis pačiam abi karalystes valdančiam imperatoriui. Sutartis 
nebūsianti panaikinta, bet nustosianti savo prasmės. 

Jau 1216 m. Friedricho įsakymu Heinrichas atvežtas buvo 
Vokietijon; 1217 m. investino vaiką tėvas Švabijos herco- 
gyste, o 1219 m. paskyrė jį Burgundijos valdovu. Tai 
tik pirmieji žingsniai tebuvo, nes manė Friedrichas karūnuoti 
savo sūnų Vokietijos karalium.  Vyskupus patraukė jis savo pu- 
sėn minėtąja privilegija, kiti kunigaikščiai jam nesipriešino, nes 
vaiko karaliavimas patogus jiems atrodė. Frankfurto mieste 
1920 m. kunigaikščiai išsirinko karalium Heinrichą. Popiežiaus 
patvirtinimo prašydamas rašė jam Friedrichas, kad pats be sėk- 
mės stengęsis įgyti sostą savo sūnui, bet kad kunigaikščiai Hein- 
richą jam, Friedrichui, nebėsant Frankfurte ir be jo žinios išši- 
rinkę. 


"t RA 


Nuo 1217 m. prašė Honorijus Friedricho padėti kryžiuo- 
čiams, bet tiktai 1218 m. gale teprisiminė, kad Friedrichas žadė- 
jęs buvo pats kryžiaus kare dalyvauti; net ėmė skųstis dėl Frie- 
dricho pavėlavimo. Friedrichas tuoj sutiko žygiuoti 1219 m., ir 
aišku, kad popiežius turėjo išpildyti Friedricho prašymus. Nest- 
priešino jis Heinricho rinkimams, nei tam, kad Friedrichas tebe- 
valdė Sicilijos karalystę; 1220. XI. 22 karūnavo jį Romoj impe- 
ratorium. Friedrichas vėl prisiekė atsisakyti nuo Sicilijos ir iš- 
keliauti kovoti su netikėliais. .. iki 1221. III. Kad ir skubino jį 
popiežius, atidėjo savo kryžiaus žygį. 

Geras organizatorius būdamas aiškiai jis matė, kad kurija, 
gal, nebepataisomai sugadino jos pačios paskelbtąjį žygį; griežtai 
kaltino ją desidia vel remissa negligentia. Jo 
manymu, reikėję visa išnauja pradėti. Antra vertus, ne toks val- 
dovas buvo Friedrichas, kad dėl kryžiaus žygio nustūmęs būtų 
savo paties reikalus. O jam reikėjo visų pirma sutvarkyti Sici- 
lijos karalystė, kur, Vokietijoj jam esant, vėl sustiprėjo anarchi- 
ja. Tos anarchijos nenuveikus negalima buvo nė manyti apie to- 
limąjį žygį. Pats žygis priklausė to, kiek karių, laivų, karo me- 
džiagos ir maisto surinks Fiedrichas, o čia turėjo jis remtis pir- 
miausia Sicilija. Tiesa, jo paties patariamas Honorijus paskel- 
bęs buvo ekskomuniką visiems kryžiuočiams, kurie neiškeliaus iki 
1219. VI. 24, taigi ir jam, imperatoriui. Bet Friedrichas sakėsi 
priverstas esąs savo žygį atidėti impedimentis eviden- 
tibus prepeditus. Imperatoriškąsias savo pareigas jis 
sąžiningai einąs. Ištikro, atskiru įstatymu atleido imperatorius 
Italijos kunigiją nuo mokesčių miestams bei valdovams ir nuo jų 
teismo, paskelbė griežtus įstatymus prieš eretikus. 


15 


Friedricho karūnavimas ir geri jo santykiai su popiežium pa- 
darė įspūdį Sicilijos karalystės baronams. Daugelis jų sveikino 
savo karalių ir imperatorių pačioj Romoj, ištikimieji siūlėsi tal- 
kon, maištininkai pasiduodavo jo valiai. Savo šalininkais remda- 
masis galėjo Friedrichas, tik ką įėjęs į savo žemes, paskirti vy- 
riausiais valdininkais savo šalininkus, ir greit numalšino didžiau- 
sius savo priešus bei užėmė svarbiausias tvirtovėles. Bet maža 
jam tebuvo sukilėliai numalšinti — bemanąs buvo visą karalystę 


>: = 


pertvarkyti ir paversti ją stipria biurokratine monarchija: atgai- 
vinti Rogero II režimą ir net nuosekliau, kaip Rogeras, jį įvyk- 
dyti. Kapujos mieste 1220. XII sušaukė jis karalystės seimą 
ir paskelbė naujus įstatymus, vadinamuosius Kapujos Assi- 
sus. Svarbiausias iš jų buvo privilegijų panaikinimas (De re- 
signandis privilegiis), kuriuo Friedrichas atšaukė 
visa, kas buvo nuo Vilhelmo II mirties valdžios dovanota, feodus 
ir privilegijas. Karaliaus kanceliarija ėmė dovanojamuosius ak- 
grąžinti karūnai, kitus tvirtinti arba kitiems vasalams dalinti, bet 
— naujomis sąlygomis.  Feodalinės sistemos Friedrichas nepa- 
naikino. Tačiau atėmė daug feodų, sumažino vėl duodamus arba 
tvirtinamus feodus, uždraudė feodalams be karaliaus sutikimo 
vesti ir testamentu palikti savo feodus kitiems. Tuo būdu feoda- 
linė sistema nebegalėjo augti, o karalius galėjo palengva keisti ją 
kita. Apie kitą valdysenos sistemą Friedrichas iš pat pradžios 
galvojo. Ėmė jis organizuotis paklusnią sucentralintą biurokra- 
tiją, nuolatinę ištikimą kariuomenę, valstybės finansus ir valsty- 
bės prekybą. Norint visa tai įkūnyti, žinoma, daug darbo ir laiko 
reikėjo. Tiktai iš kryžiaus žygio Friedrichui grįžus, paskelbtos 
buvo Melfi Konstitucijos, pirmasis Viduramžių ko- 
deksas (1231 m.), ir baigtinai sutvarkyta visa karalystė. 

Visą valdžią sukoncentravo Friedrichas savo dvare. Tai 
stengėsi padaryti ir kiti Europos valdovai, Kapetingai ir Planta- 
genėtai: visur karaliaus dvaras natūraliai tapo valstybės centru. 
Bet tiek Anglijoj, tiek Prancūzijoj valdovams reikėjo žiūrėti stip- 
rios feodalijos ir jai nusileisdinėti, o Friedrichas, siciliškųjų savo 
pirmtakūnų įpėdžiui, tą feodaliją suvaldė. Jo dvaro nebe feoda- 
linio būta, ir feodalinę diduomenę pavertė jis karaliaus diduome- 
ne, dvariškiais. Nebe feodo, bet gabumų, žinių, o pirmiausia ka- 
raliaus malonės priklausė valdininko karjera. Valdininkas gau- 
davo algą, buvo kitų valdininkų prižiūrimas ir karaliui atsakin- 
gas: prireikus karalius jo feodą ir net savastį konfiskuodavo. Ka- 
ralius vertė savo valdininkus mokytis, visų pirma teisę studijuoti, 
auklėjo mokytų valdininkų kartą; iš dalies tam reikalui ir Nea- 
polio universitetą įsteigė. Visą valdyseną biurokratindamas, są- 
moningai mėgzdžiojo jis Romėnų imperatorių ir muslimų valdovų 
biurokratiją; ėmėsi paveikslu ir Italijos miestus, kur XII-—XIII 
amžiuje atsirado visai naujo, gali sakyt — moderniško, tipo val- 


== K 


dininkija. Sicilijos karalystė tam tikra prasme buvo panaši 
į milžinišką vieno žmogaus valdomąjį miestą. 

Dvaro, jo kanceliarijų ir paties karaliaus priklausomoji val- 
dininkija (Friedrichas vadino ją „oficijalų“ arba „justicijos“ 1uo- 
mu, „ordinu“) valdė karalystę; dešimtų karalystės provincijų 
— justicijarijai, Sicilijos ir kontinento provincijas — du justici- 
jarijų viršininkai, arba magistrai, visą karalystę — karaliaus vie- 
tininkas didysis justicijarijų magistras, didysis dvaro justicijari- 
jus. Miestų savivaldybės Friedrichas nepripažino — miestams, 
kaip ir kitoms apskritims, valdyti skyrė savo bailivus (bajuli). 
Ypatingiems valdininkams pavesta buvo valdyti tvirtovėlės, uos- 
tai, karaliaus domėnai, miškai. Justicijarijus turėjo valdyti ir 
tamel važinėti po savo provinciją, teisti žmones (čia jam padėti 
skiriamas buvo specijalus „teisėjas“); rūpinosi jis karo, policijos, 
finansų ir prekybos reikalais ir vykdė aibę dvaro siunčiamųjų 
įsakymų. Justicijarijus skiriamas buvo vieneriems metams; me- 
tams suėjus, siųsdavo dvarui apyskaitą ir dažniausiai tvirtinamas 
buvo ir kitiems metams. Negalėjo jis savo provincijoj turėti nei 
feodo, nei savasties. Uždrausta jam buvo čia bet kas pirkti ar 
parduoti, imti dovanos, puotauti pas žmones, net vesti. Užtai 
dvigubomis baudomis gynė įstatymai valdininko, karaliaus vieti- 
ninko, garbę. 

Be feodalinės savo vasalų kariuomenės apseiti Friedrichas, 
žinoma, negalėjo. Nebepasitikėdavo betgi ir ištikimaisiais feoda- 
lais. Daugumą burgų valstybės tvirtovėmis pavertė ir pats pri- 
statė nemaža naujų. Tokius burgus — Friedricho laikais buvo 
jų daugiau, kaip 200, — valdė karaliaus skiriamieji generolai. Tie 
vieni ir tegyveno burge, o karo metu sušaukdavo apylinkės rite- 
rius ir šiaipjau žmones. Kadaise gyvenamas burgas tapo tvir- 
tove. Pakito architektūrinis jo pavidalas, nes vienu planu statė 
Friedrichas naujus. Jo pastatytasis burgas, tai įspūdingas mū- 
rinis kvadratas arba keturkampis su keturiais bokštais. Tokius 
pat burgus ėmė statyti savo žemėse, gal — ne be Staufenų archi- 
tektūros įtakos, ir teutonų ordinas. 

Ne tiktai su feodalais teko kovoti grįžusiam Sicilijon Friedri- 
chui. — Sicilijos kalnuose seniai jau buvo susisukę sau gūžtas 
saracėnai. Pasinaudojo jie anarchija — puolė ir plėšė kara- 
lystę; su baronais maištininkais dėdamies, kariavo su popiežium 
ir su jo auklėtiniu Friedrichu; pagaliau pavergė vidurinę Sici- 


m. 


liją, o pietuose užėmė Girgenti uostą, iš kur santykiavo su 
Afrikos muslimais. Ilgai tiek pačioj saloj, tiek jūroj kariavo su 
jais Friedrichas, ir vargais negalais laimėjo sunkųjį karą; išvijo 
juos iš kalnų, kur vistiek negalima buvo ilgam jų numalšinti, ir 
maždaug 16.000 įkurdino Apulijos slėny, Luceroj (netoli 
nuo Monte Gargano ir Foggijos), kur pastatė 
tvirtą burgą. Luceroj ir jos apylinkėse apsigyveno muslimai ir 
tapo maža vasaline valstybėle arba karių kolonija. Valdė juos 
kaidas ir jo priklausą šeichai bei fakihai. Prisi- 
statė jie sau mečečių, gyveno savo įstatymais ir papročiais, o 
Friedrichą ėmė vadinti savo sultonu. Friedrichas nemėgino jų 
krikščioninti; tik apdėjo mokesčiais (terragiumu, arba 
kanonu, vadinasi, žemės mokesčiu; gezia, arba pagalvio 
mokesčiu), privertė žemę dirbti (kraštas visai apleistas buvo) ir 
pareikalavo eiti karo tarnybon. Tuo būdu saracėnai tapo nuola- 
tine raitelių bei puikių šaulių kariuomene, ištikima Friedrichui, 
nes jis vienas teglobojo juos pačius ir jų tikėjimą nuo popiežiaus 
bei kitų krikščionių. 

Bet Friedrichui reikėjo ir laivyno. Be jo nebegalima buvo 
kariauti kartu Sicilijoj ir pietų Italijoj; antra vertus, biurokratiš- 
kai karalystę valdyti ir imperatoriauti norėdamas turėjo Friedri- 
chas pripildyti savo iždą pinigų, vadinasi, pakelti prekybą ir su- 
naikinti įsiviešpatavusių karalystėj Genovos bei Pisos 
galią.  Sumanė jis pasistatydinti prekybos laivyną, o jam ginti 
— ir karo laivyną. Žinome, kad to plano kadaise nepasisekė įvyk- 
dyti Rogerui II. Paskutiniųjų normanų karalių laivynas buvo 
daug silpnesnis, kaip Venecijos, Pisos ir Genovos laivynai; ir 
Ottonas IV su Pisiečių laivais, be abejo, būtų užkariavęs Siciliją, 
kad pats nebūtų skubotai grįžęs į Vokietiją. Nuo sena prisistei- 
gusios buvo saloj sandėlių, gavusios ištisus kvartalus svarbiau- 
siuose uostuose ir visokių komercinių privilegijų Amalfi, Pisa, 
Genova ir Venecija. Gabeno jos iš Sicilijos javus, cukrų, datu- 
les, kanapes, linus, šilką ir vilnas. Grįždami iš rytų, sustodavo 
tų miestų laivai Sicilijos uostuose ir pelningai išmainydavo rytų 
prekes į javus bei kitus pačios karalystės gaminius. Tiesa, 
1135 m. normanai taip apiplėšė Amalfi, kad šitas miestas visai 
nustojo savo reikšmės, o Venecijai Brindisi uostas buvo daug 
svarbesnis, kaip Sicilijos. Užtai Pisa ir Genova, savaime supran- 
tama, nenorėjo atsisakyti nuo Sicilijos, ir tik nuolatinė tarpusavė 


5 O = 


jų kova mažino kiek kiekvienos įtaką ekonominiam salos gyveni- 
mui. Genova labiau santykiavo su Lombardija ir kovojo su im- 
peratoriais; Pisa buvo ghibellinų miestas. Ji palaikė Ottoną IV, 
tad jos priešas Genova ėmė palaikyti Friedrichą ir padėjo jam 
žygiuoti į Vokietiją, žinoma — ne dykai, bet už naujas ekono- 
mines privilegijas. Bet abu miestai lygia dalia išnaudojo po Hein- 
richo VI mirties prasidėjusią anarchiją. — Pisos pirkliai užpuolė 
ir paėmė Sirakuzus, išvijo gyventojus bei vyskupą ir įsi-- 
viešpatavo mieste. Faktiškai Sirakuzai tapo Pisos uostu, bet ofi- 
cijaliai Pisa teisinosi, kad negalinti suvaldyti be jos žinios miestą 
pasigrobusių piratų. Karalystės regentai nieko negalėjo jai pa- 
daryti: daug svarbesnių rūpesčių turėjo. Tačiau 1204 m. atsi- 
tiktinai susitiko Krėtos salos uoste keletas Genovos laivų, jų tar- 
pe ir garsiojo pirato Alamano da Costa laivai. Ala- 
manas įkalbėjo kitiems genoviečiams užpulti Sirakuzus, sustipri- 
no improvizuotąjį laivyną kai kuriomis Genovai tada priklausan- 
čioj Maltoj esančiomis galėromis ir po aštuonių dienų pasidarė 
„Dievo, karaliaus ir Genovos miesto malone Sirakuzų grafas ir 
karaliaus draugas“. Vieną Barbarossos diplomą aiškindama Ge- 
nova vadino Sirakuzus savo miestu, o naujasis Sirakuzų grafas 
ėmė kištis į visos Sicilijos politiką. 

Į Siciliją grįžęs, vienumat išjojo Friedrichas iš Sirakuzų 
Alamaną da Costa ir genoviečius, paskui privilegijų įstatymu 
konfiskavo jų rūmus bei sandėlius Palermo, Messinoj ir kituose 
miestuose. Kapujos Assisai panaikino ir visas svetimšalių privi- 
legijas. Tiek genoviečiai, tiek pisiečiai ir kiti svetimšaliai pirkliai 
turėjo dabar mokėti muito mokesčius: 107, net ir daugiau, nedė- 
kingąjį imperatorių kaltindamas skundėsi vienas genovietis. 

Friedrichas ne tik atšaukė svetimšaliams duotąsias privile- 
gijas. — Negaišdamas atgaivino jis senuosius savo pirmtakūnų 
įstatymus: įsakė, kad baronai vežtų į tam tikras vietas statomo- 
sios medžiagos, ėmė šaukti laivininkus ir statydinti laivų dirbtu- 
ves. Nupirkdavo jis Sicilijos uostus aplankančių pirklių laivus, 
dažnai net priversdavo tuos pirklius savo laivus jam parduoti. 
Ėmė statydintis ir karo laivyną. Jau 1221 m. galėjo nusiųsti į 
Aigiptą kryžiuočiams padėti du laivynus ir tikėjosi iki 1225 m. 
turėsiąs 100 galėrų ir 50 transporto laivų. 

Ekonominė kova su svetimšaliais ir greit augąs laivynas, ži- 
noma, žadino ekonominę pačių sicilijiečių inicijatyvą. Tačiau 


——20 — 


Friedrichui pirmiausia rūpėjo savas iždas ir pajamos. Jeigu val- 
dysenos atžvilgiu karalystė panaši buvo kiek į milžinišką miestą, 
tai suėmė savin Friedrichas ir tūlus ekonominės miestų politikos, 
valstybinio jų ūkio, principus. Ne tiek rūpinosi jis tuo, kad pre- 
kiautų jos valdiniai, kiek pats norėjo prekiauti ir tai savo preky- 
bai, valstybės prekybai, pritaikyti ekonominį karalystės gyve- 
nimą. 

Monopolizavo jis geležies kasyklas ir prekybą, šilko indus- 
triją, dažyklas, skerdyklas, pirtis; pristeigė valstybės sandėlių, 
fondachi, kurie tuo pat metu buvo ir muitinės, ir svetimšalių 
pirklių viešbučiai. Tuo būdu valdžia kontroliavo ir reguliavo visą 
prekių įvežimą ir išvežimą, imdavo muitus, o didžia dalim ir pati 
dalyvavo prekyboj. Kad valdžia galėtų lengviau supirkinėti pre- 
kes ir išviso reguliuoti vidaus prekybą, Friedrichas visoj kara- 
lystėj paskyrė mugėms vietas ir laiką. Kai kurias savo monopo- 
lijas imperatorius išnuomojo (dažų ir šilko prekybą — žydams), 
kitas (druskos prekybą, kasyklas, šilko industriją) pats eksploa- 
tavo. Kadangi buvo jis stambiausias visos karalystės žemės sa- 
vininkas, faktiškai monopolizavo Friedrichas javų ir daugelio ki- 
tų žemės gaminių prekybą su užsieniu, savo laivais tuos gami- 
nius ir gabendavo. Surašė prekybos sutartį su Tuniso, Tripoli ir 
Marokko sultonu (1231 m.) ir nusiuntė į Tunisą savo konsulus; 
stengėsi susitarti su Ispanijos muslimais ir gabenti čia savo pre- 
kes; surašė prekybos sutartį ir prekiavo su Aigipto sultonu 
A1-Kamilu. Suvienodino karalystėj matus ir saikus, mono- 
polizavo pinigų mainyklas ir ėmė kaldinti gerus pinigus („impe- 
rijalus“, „augustalus“). 

Kaip geras koks pirklys, vedė Friedrichas savo valstybės 
ūkį. — Šiaurės Italijoj su miestais kariaudamas, sužinojo jis, kad 
Tuniso gyventojai badauja ir kad Genovos pirkliai perka jiems 
javų Sicilijos uostuose. Tuoj nusiunčia jis savo įgaliotinį į Tu- 
nisą derėtis su sultonu ir įsako uždaryti visus Sicilijos uostus. 
Uždraudžia ne tik svetimšaliams, bet ir privatiems žmonėms 
krauti javus, o pats krauna į savo laivyną tiek iš savo sandėlių 
paimtus, tiek greituoju nupirktus javus ir visa gabena į Tunisą. 
Šita operacija davė Friedrichui mažne 5 milijonus litų. 

Bet jis ne tiktai pirkliavo: rūpinosi ir žemdirbyste, ir kitomis 
kultūromis (indigo, datulėmis, cukrinėmis nendrėmis, henna 
ir t. t.), ir gyvulininkyste, ir pramone. Skundėsi, kad žmonės 


+ A 


tinginiaują; norėjo visus priversti dirbti. Aišku jam buvo, kaip 
valstybės turtas santykiauja su gera darbo organizacija; į tautos 
ūkį žiūrėjo kaip į vienetą, kaip į sistemą, tiesa, tik todėl, kad tau- 
tos ūkį tapdino su valstybės ūkiu. Be to, ir į šitą ūkį žiūrėjo ne 
abstrakčiai: jis buvo jam visų pirma priemonė pinigams gauti. 
Tais laikais vieni miestai tesuprato ekonominę savo valstybės 
vienovę ir taip sąmoningai sydino politiką su ekonomika. Šiuo 
atžvilgiu Friedrichas buvo miestų mokinys, o XV-— XVI amžiaus 
Italijos miestų tironai jo pėdomis ėjo. Friedrichas pirmas ėmė 
žiūrėti į didelę valstybę ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai. La- 
savo karaliavimo laikais net kasmet, Friedrichas laikė betgi tą 
mokestį ekstraordinariniu ir motyvavo jį nebeišvengiamais vals- 
tybės reikalais, imminens necessitas. Mat, greičiau 
pirklys, kaip šeimininkas buvo: politikas tapo pirkliu, kaip pirk- 
liai (miestai) tapo politikais. 

Savo karalystę tvarkydamas ir politikuodamas vadovavosi 
Friedrichas sveiku žmogaus protu. Čia, kaip ir mokslo bei pa- 
saulėžiūros dalykuose, buvo jis racijonalistas ir racijonalino val- 
stybę. Tuo nuosekliu ir sistemingu racijonalizmu skyrėsi jis nuo 
savo pirmtakūnų, Sicilijos karalystės kūrėjų. Galima kalbėti apie 
politinę (plačia to žodžio prasme, tad ir ekonominę, ir išviso kul- 
tūrinę) Friedricho sistemą, kuria pagaliau įsikūnijo nauja 
valstybės teorija. Ta teorija ir ta sistema visai nesutiko su Dievo 
karalystės ir popiežių imperijos ideologija. Vokiečių imperato- 
riai, net Heinrichas VI kovojo su popiežiais dėl tos pačios žemiš- 
kosios Dievo karalystės. Su Friedrichu kovodama, kurija susi- 
dūrė su imperija, kuri iš esmės nebe religine ideologija rėmėsi ir 
pasaulininkų dvasią kūnu vertė. Nenuostabu, kad popiežiams ir 
bažnytinės dvasios žmonėms Friedrichas buvo stupor 
mundi ir antikristas. Per Italijos signorijas iš vienos 
pusės, per Prancūziją ir Angliją iš antros, Friedricho valstybė 
galima susydinti su atsiskyrusia nuo Bažnyčios šių dienų val- 
stybe. 


16 


Tik todėl pasisekė Friedrichui pertvarkyti Sicilijos karalystė, 
kad Vokietija aprimo. Čia formaliai karaliavo 1222. V. 8 Aachene 
karūnuotasis vaikas Heinrichas, bet faktiškai valdžia pri- 


Istorija 6 


= 2 = 


klausė kunigaikščiams, kurie tebestiprino savo valstybes ir jomis 
tesirūpino. Pats Friedrichas sąmoningai aukojo karaliaus val- 
džią ir Vokietijos reikalus imperijos ir Sicilijos karalystės labui, 
mažai tesikišo į Vokietijos politiką ir, Italijoj būdamas, mažai te- 
galėjo kištis. Tebesilaikė jis sąjungos su Prancūzija, nors 
Prancūzija taip įsigalėjo, kad tapo Vokiečiams pavojinga, ir ge- 
riau būtų buvę atgaivinti geri santykiai su Anglija. Neįver- 
tino Friedrichas ir didelio pavojaus Vokietijai iš Danų pusės: 
kovoj su Ottonu IV savo pusėn Danų karalių Waldemarą II 
traukdamas, pripažino (1214 m.), kad jam priklauso Slavija 
ir vadinamoji Nordalbingija (Saxonia transal- 
bina), kurias buvo jam atidavęs Ottonas. Tai reiškė atsisa- 
kyti nuo kolonizacinio Vokiečių darbo. 

Seniai jau ėmė augti Danijos galia. Jos karalius W a 1- 
demaras Didysis (1157—1182 m.), Barbarossos vasalas, 
sąjungininkaudamas su Heinrichu Liūtu irsu Bran- 
denburgo markgrafu Albrechtu Meška, 1159 — 
1179 m. kovojo su Pomeranijos ir Rūgeno (Arko- 
nos) salos slavais; užkariavo Rūgeną ir sugriovė Sviantovi- 
to šventovę, o pačią Daniją padarė galinga valstybe. Jam pa- 
dėjo čia karingas jo draugas Lundo arkivyskupas Absalo- 
nas (Axel, num. 1201 m.), kuris 1167 m. pavertė stipria tvir- 
tove Havno miestelį (Kaupmanna, Kjobenhavu, 
Kopenhagen — pirklių uostas, arba Axelhus) ir 
1184 m. privertė Pomeranijos hercogą Bogislavą 1 
pripažinti Danijos siuzerenitetą. "Tai buvo jau Waldemaro bro- 
lio ir įpėdinio Knudo VI (1182—1202 m.) laikais. O Hein- 
richo Liūto žentas Knudas pavergė be to dar Mecklenbur- 
gą Hamburgą ir Lūbecką (1202 m.). Knudo brolis 
Waldemaras Ii Nugalėtojas (1202—1241 m.) ka- 
rūnavosi „Slavų bei Vendų karalium ir Nordalbingijos viešpa- 
čiu“. Jis dar daugiau praplėtė karalystę, prisijungė Holstei- 
no grafystę, Schwerino graftusir Norvegijos ka- 
ralių savo vasalais padarė, bet pats pripažino save popiežiaus 
vasalu. Reikėjo jam popiežiaus pagelbos, nes norėjo užsika- 
riautiir Livoniją, su kuria išsena tebeprekiavo Liibeckas ir 
Gotlando saloj įsisteigę koloniją (1163 m.) lūbekiečiai. Taigi, 
susidūrė Waldemaras su vokiečių kolonizatoriais. Livonija tapo 
1207 m. Rygos vyskupo Alberto feodu. Bet Rygos vys- 


= Bi 


kupas ir kalavijuočiai negalėjo patys užkariauti Estijos ir 
prašė Waldemaro pagelbos, kuris jau 1205 m. buvo čia žygiavęs 
su kryžiaus kariuomene; atsisakė nuo visų žemių, kurias kara- 
lius dar užkariaus Estuose. Waldemaras 1219 m. atvyko į Esti- 
ją su dideliu laivynu, sumušė estus ir savo pergalės vietoj pasta- 
tydino Revalio miestą, 1221 m. užkariavo ir Oeselio 
salą. Tuo būdu Danija pasidarė galingiausia Baltijos valstybė: 
priklausė jai Mecklenburgas Pomeranija, Po- 
merelija su Danzigu, Prūsai iki Nemuno (taigi ir 
Sambija, Samland, 1210m.), Estija ir Oeselio 
bei Dagė salos; bemanąs buvo Waldemaras prisijungti ir 
Livoniją. Turėjo karalius didelį laivyną (14000 laivų) ir 
gerą kariuomenę. Minėtoji sutartis su Friedrichu II reiškė, kad 
Vokietija nebesipriešino tolimesniems karaliaus planams, ir jis 
norėjo Vokiečių vietoj kolonizuoti ir krikščioninti Slavų bei Lie- 
tuvių Žemes. 

Tačiau kolonizacinis Vokiečių sąjūdis buvo tautiškas, tokia 
pat vokiečių ekspansija, kokia romaniškosioms tautoms buvo kry- 
žiaus karai į rytus. Tas sąjūdis nepriklausė laikinių pralaimė- 
jimų ir blogos valdovų politikos; o Waldemaro valstybė ne tau- 
ta, bet juo pačiu rėmėsi, ir pats karalius labiau ją plėtė, kaip 
tvarkė. Menkas įvykis sunaikino beveik visa, ką laimėję buvo 
trys karaliai. Waldemaro nuskriaustas, jo vasalas grafas H ein- 
rich von Schwerin vyliumi paėmė nelaisvėn patį kara- 
lių ir jo sūnų (1223 m.). Tuoj sukilo ir kiti Waldemaro vasalai 
vokiečiai — norėjo išsivaduoti iš jo siuzereniteto ir vėl susijungti 
su Vokietija. To pat ėmė reikalauti iš belaisvio ir pats impera- 
torius Friedrichas; vienas popiežius tesistengė apginti savo vasa- 
lą ir kryžiuotį, bet niekas popiežiaus neklausė. Dannenber- 
go sutartimi (1224 m.) turėjo Waldemaras atsisakyti nuo žemių 
anapus Elbės ir vėl pripažinti save imperijos vasalu. Ilgai ko- 
vojus, tiesa, pasisekė jam atgaivinti Danijos nepriklausomybė, 
bet iš visų Danijos užkariavimų beliko jai tik Rūgenas, maža 
Prūsų dalis ir Estija (1227 m.). Vokietija vėl galėjo 
plisti į rytus. Tačiau ne Vokiečių karalystė ir ne Friedrichas — 
maži kunigaikščiai ir turtingieji miestai, Hamburgas bei 
Libeckas, nuveikė Daniją. Jie daugiausia ir laimėjo. Ham- 
burgas tapo Schauenburgo grafų sostine (1225 m.), 
laimingesniam už jį Lūbeckui Friedrichas II 1226 m. grą- 


D 


žino senąsias jo privilegijas ir paskelbė jį laisvu imperijos miestu, 
civitas imperii, Reichsstadt. Drauge su teu- 
tonų ordinu abu miestai XIII amžiuje ir ėmė vadovauti 
kolonizaciniam vokiečių sąjūdžiui, nes ypačiai Liibecku ir Ham- 
burgu rėmėsi vokiečių pirklių sąjungos, arba hansos, o jie 
patys tarpininkavo Baltijos ir Vokiečių jūros prekybai. Pagaliau 
susitarė jie drauge ginti savo prekybos kelius (1241 m.). 

Pačiai Vokiečių karalystei, kaip minėta, mažai terūpėjo visas 
tas Vokiečių tautos sąjūdis. Vadovavo jam rytų Vokietijos ku- 
nigaikščiai, dalyvavo jame visų pirma miestelėnai bei kaimiečiai, 
paskui ministerialai, didikai ir kunigija, ypačiai prėmontriečių i1 
cistercijiečių vienuoliai. Stabmeldžiams 'krikščioninti vienuoliai 
statėsi vienuolynus jų krašte ir traukė viliojo kaimiečius iš Vo- 
kietijos. Pavieniui ir būriais ėjo į rytus riteriai, miestelėnai, 
pirkliai, žemdirbiai ir kalnakasiai iš Frisijos, Olandijos, Flandri- 
jos ir Westfalijos. Riteriai statėsi burgus, miestelėnai — mies- 
tus. Turtingas ir energingas koks žmogus, locator, kvietėsi 
žemdirbius kolonizatorius, ir jo užimtojoj žemėj greit išsistaty- 
davo kaimas. Brandenburgo markgrafai įkurdindavo sa- 
vo žemėse daug olandų ir flamandų; tarp Oderio ir Netzės 
esantį kraštą kolonizuodami, skyrė pamažu Pomeraniją nuo Len- 
kijos, o Pomeranijos hercogai, slavai, ir patys kvietėsi 
vokiečių kolonizatorių — vokietino savo žemę: 30-ais XIII am- 
žiaus metais Stettino mieste nebebuvo slavo nė kojos. Su 
kitais Lenkijos kunigaikščiais kovodami, Silezijos kunigaikš- 
čiai sąjungininkavo su vokiečiais, vesdavo vokiečių kunigaikšty- 
tes, samdydavo vokiečių riterius ir įkurdindavo krašte vokiečius 
žemdirbius. Pačioj Lenkijoj atsirado daug vokiečių miestų, Mag-- 
deburgo ir Liibecko teise gyvenančių. 

Ne Vokiečių karalystė rūpėjo Friedrichui; iš pat pradžios 
kreipė betgi dėmesį į kolonizacinį Vokiečių darbą. Mat, koloni- 
zacija glaudžiai susijusi buvo su misijonieriavimu, ir, savaime 
aišku, popiežiai globojo misijonierius bei kolonizatorius, o kartu 
stengėsi padidinti rytuose tiek bažnytinę, tiek politinę savo val- 
džią. Danų karalystė tapo jų feodu. Eugenijaus III le- 
gatas kardinolas Nikalojus Breakspear (vėliau — 
popiežius Hadrianas IV, 1154—1159 m.) reformavo Nor- 
vegijos Bažnyčią ir privertė karalystę mokėti šv. Sostui „Šv. 
Petro pinigą“ (1152—1153 m.). Norvegija 1164 m. pavirto „Šv. 


——25— 


Olafo feodu“, vadinasi, karalystė formaliai priklausė savai Baž- 
nyčiai, o Bažnyčia — popiežiui. Tiesa, karalius Sverriras 
(Suerus, 1182—1202 m.) pavergė sau ir Bažnyčią, o politinių 
popiežiaus teisių visai nepripažino. Veltui ekskomunikavo jį In- 
nocentijus III; tik karaliaus mirtis popiežių paguodė (1203 m. 
Innoc. ep. 214 —gaudet papa de morte regis 
Sueri). Esam jau kalbėję apie popiežių politiką Livoni- 
joj ($ 5). Misijonierišką cistercijiečių veiklą Prūsuose 
remdamas vadino popiežius stabmeldžių krikštą jų laisvinimu, 
nes tiktai Kristaus ir Romos Bažnyčios teturį jie dabar klausyti. 
Žodžiu, kaip ir pietų Italijoj bei Sicilijoj stengėsi popiežiai įsi- 
steigti vasalines valstybes rytuose ir tomis valstybėmis, kaip 
replėmis, suspausti imperiją. 

Tą planą gerai suprato Friedrichas ir iš pat pradžios pabrė- 
žė bažnytinę imperijos misiją, — „Dievas iškėlė mūsų imperiją 
aukščiau už kitas žemės valstybes ir daugelį pasaulio kraštų mū- 
sų galiai pavergė tam, kad garsintume Jo vardą žemėje ir skelb- 
tume tautoms Jo tikėjimą. Įsteigė Jis Romėnų Imperiją Evan- 
gelijai skelbti, kad mums tautos vergti ne mažiau rūpėtų, kaip 
stabmeldžiai krikščioninti.“ Imperatorius globojo ir norėjo pri- 
sitraukti cistercijiečius, apdovanodavo juos žemėmis ir privilegi- 
jomis, prašė jų maldų. Patiko jam tas Barbarossos ir Ottono 
laikais kurijai ir imperijai tarpininkavęs ordinas; patiko ir todėl, 
kad vertino cistercijiečiai žemdirbystę, ir todėl, kad savo aristo- 
kratiškumu skyrėsi jie nuo naujosios demokratinės popiežiaus 
kariuomenės — nuo minoritų bei dominykonų, ir, pagaliau, todėl, 
kad juos globodamas manė paimti į savo rankas rytų krikščioni- 
nimo inicijatyvą. 


17 


Bet svarbesnis čia buvo riteriškasis teutonų ordi- 
nas. Jį globojo kadai Heinrichas VI, kuris slaugytojų broliją 
riterių ordinu ir padarė (III, $ 26). Friedrichas, kaip ir tėvas, 
norėjo remtis ordinu savo kare su muslimais rytuose; jau 1216 m. 
Niūrnbergo seime susipažino su didžiuoju ordino magistru He r- 
mannu von Salza ir greit su juo susibičiuliavo. Her- 
mannas buvo rimtas, ramus ir energingas žmogus, praktiškas ir 
tuo pat metu sąžiningas bei ištikimas savo valdovams. O jų, 


= T 


didžiuoju ordino magistru būdamas (1211—1232 m.), du jis tu- 
rėjo: popiežių ir imperatorių. Savo uždaviniu laikė Hermannas 
„Bažnyčios ir imperijos garbei“ dirbti. Todėl sirgo jis imperi- 
jos kova su kurija ir kiek begalėdamas stengėsi jas sutaikinti. 
Kadangi Friedricho tikslas buvo laimėti kova su popiežium ge- 
ruoju su juo gyvenant, tai ėmė jis draugauti su teutonais, skyrė 
juos savo patarėjais ir familiares (dvariškiais); ne tik dėl 
kryžiaus žygio — ir Vokietijos reikalais tarėsi su Hermannu. 

Ne vieną kryžiaus karą su muslimais turėjo galvoj ir Her- 
mannas. — Jo valdomas, ordinas įsikerėjo pačioj Vokietijoj, pir- 
ma Thūringijoj, pasku Austrijoj, Frankoni- 
joj, Alsase ir Lotharingijoj. Čia buvo padovano- 
tosios jam žemės, jo hospitaliai ir provincijos (balijos ir komtū- 
rystės). Mielai sutiko Hermannas padėti Vengrų karaliui 
ginti kraštą nuo kumanų, įsikūrė su savo riteriais vadinamajame 
Burzenland (Siebenburgen), prisistatė tvirtovėlių, 
ėmė steigti ordino valstybę ir mėgino net išsivaduoti iš Vengri- 
jos siuzereniteto (1211 m.). Karaliui, žinoma, tai nepatiko, ir 
atėmė jis iš teutonų duotąją jiems žemę. Teutonai turėjo palikti 
Vengriją, bet Hermannas neatsisakė nuo savo plano — žiūrėjo 
tik, kur galima įsteigti nauja ordino valstybė, kuri gintų krikš- 
čionių Bažnyčią ir plėstų jos ribas. Matė jis, kas darėsi Vokieti- 
jos rytuose ir Pabaltėj, kur vyskupas Albrechtas įsteigęs 
jau buvo kalavijuočių ordiną, o cistercijietis misijonierius Kris- 
tijonas, pirmas Prūsų vyskupas (1212 m.), gavo iš Mazo- 
vijos bei Kujavijos kunigaikščio Konrado Prūsų 
paliktosios Kulmo apskrities dalį ir Albrechto pavyzdžiu 
įsteigė Dobrzino riterių ordiną (1224 m.?). 

Tuo metu Hermannas tapo jau Friedricho patarėju, ypačiai 
Pabaltės reikaluos. Friedrichas įgaliojo jį tartis su Waldemaru 
II. Be abejo Hermanno patartas paskelbė Friedrichas Liibecką 
imperijos miestą esant. 

Kadangi vyskupas Kristijonas ir Dobrzino ordinas negalėjo 
sėkmingai kovoti su stabmeldžiais Prūsais, minėtasis lenkų ku- 
nigaikštis Konradas pasiūlė teutonų ordinui įsikurti Kulmijoj. 
Hermannas apsvarstė tą pasiūlymą drauge su imperatorium, ir 
Auksine Rimini Bule (1226 m.) Friedrichas smulkiai 
nusakė ordino teises ir uždavinius. Ordino magistras pripažin- 
tas buvo imperijos kunigaikščiu, ordino žemė — „priklausančia 


"2 


imperijos monarchijai“. O tiesiog imperatoriaus priklausančią 
ordino valstybę turėjo sudaryti tos žemės, kurias žadėjo jam pa- 
dovanoti Konradas ir kurias pats ordinas užsikariaus. Savo pa- 
žadus pildydamas, Konradas formaliu aktu (1228 m.) atidavė 
ordinui Kulmo apskritį, kelias pasienio tvirtovėles ir žemes, ku- 
rias ordinas užkariaus Prūsuose. Dovanojamąjį aktą patvirtino 
imperatorius ir popiežius; 1229 m. pirmieji riteriai atvyko Ka- 
sovijon, 1230 m. daug jų atvedė Mazovijon Hermannas 
Balkė. Riteriai išvijo priešus iš Kulmo apskrities, pastatė 
čia Kulmo (1231 m), Thorno (Palestinos Torono 
vardu, 1232 m.) ir Marienwerdero (1232 m.) tvirtoves 
ir, iš Vokietijos sušaukiamų kryžiuočių padėdami, ėmė sistemiš- 
kai kariauti su Prūsais. Ties Sigurna sumušė ordinas Prū- 
sų kariuomenę, paėmė Romuvos alką, nukirto šventąjį ąžuolą. 
Vergė jis plotus vieną po kito, visur statė tvirtoves. Jau 1235 m. 
Dobrzino ordinas įstojo į teutonų, o 1237 m. susijo su teutonais 
ir kalavijuočiai ($ 5). Livonijon nusiųstas buvo Hermannas 
Balkė. Tais pačiais 1237 m. teutonai įkūrė Elbingo miestą, 
pirmąjį savo valstybės uostą. Reikėjo jiems dabar tolydiniu že- 
mių plotu sujungti Prūsai su Livonija. Tačiau ir patys Prūsai 
nevisai dar pavergti buvo; gal, Pomeranijos hercogo 
Sviatopolko remiami, 1243 m. sukilo ir išvadavo didžiausią 
savo krašto dalį. "Tiesa, ilgainiui ordinas vėl įsigalėjo ir apie 
1260 m. užkariavo visus Prūsus, bet tik po žiaurių kovų apie 
1283 m. pasisekė jam galutinai įsiviešpatauti. 

Valstybe tapęs, ordinas nenustojo buvęs gerai sutvarkyta 
religinė riterių brolija. Tik dorus ir kilnius vokiečius tepriim- 
davo į ordiną didysis magistras (Hochmeister), ir, prieš 
įstodamas, siekė riteris nešioti nekaltybę, neturėti turto ir iki gy- 
vos galvos „paklusnus būti Dievui, šv. Marijai ir Tamstai, Vo- 
kiečių namų magistrui, ir Tamstos įpėdiniams, kaip reikalauja 
ordino įstatai ir papročiai“ Riteriai gyveno ordino namuose, 
kuriuos valdė komtūras (commendator). Be riterių 
buvo ir konventuose gyvenančių brolių kunigų, brolių tarnų, pu- 
siau brolių (gali sakyt — tercijarijų) ir seserų, kurios dirbo 
ordino hospitaliuose. Keletas namų sudarė žemės komtūro 
(Landkomthur) valdomąją baliją (Vokietijoj tokių 
Ballei buvo 12; XIII amžiui įpusėjus, buvo be to dar Li- 
vonijos, Prūsų, Austrijos, Apulijos, Sicili- 


5 EBS 


jos, Romanijos (Lotynų imperijos) ir Armenijos 
žemės komtūrai; Palestiną valdė pats didysis magistras). 
Tiek komtūras, tiek žemės komtūras turėjo tartis kiekvienas su 
savo kapitula. Visi Livonijos žemės komtūrai priklausė karo 
magistro (Heermeister), Prūsus valdė žemės 
magistras (Landmeister), 8 Vokietijos balijos pri- 
klausė Vokiečių magistro, kitos keturios buvo paties 
didžiojo magistro Kammerballeien. Visą ordiną valdė 
didžioji kapitula ir jos renkamas didysis magistras su 
savo taryba, kurią sudarė jo vietininkas didysis kom- 
tūras, didysis maršalas, vyriausias hospi- 
talininkas (Ober-Spittler), vyriausias eko- 
nomas (Ober-Trapier) ir iždininkas (Ober- 
Tressler). Didysis magistras skirdavo ordino vizitato- 
rius, bet pats buvo didžiosios kapitulos prižiūrimas ir galėjo 
būti jos nuverstas. Iki XIII amžiaus galo, kai muslimai užka- 
riavo Akkoną (1291 m.), vyriausioji ordino valdžia buvo 
rytuose, paskui nukilo į Veneciją ir pagaliau (1309 m.) į 
tvirtą (1274 m. pastatytą) Marienburgą. Tačiau iš pat 
pradžios svarbiausieji ordino uždaviniai susipynė su jo valstybe. 
Tuo būdu (germaniškosios) Europos ekspansija į rytus buvo 
daug sėkmingesnė, kaip (romaniškosios) Europos ekspansija į 
Bizantiją, Siriją ir Palestiną.  Romaniškosioms tautoms tik neil- 
gametės kolonijalinės valstybės įkurti tepasisekė. Vokiečiams ne- 
reikėjo toli žygiuoti: pati tauta natūraliai tekėjo į rytus ir vokie- 
tino slavų bei lietuvių žemes. Teutonų ordino valstybė ir tapo 
didžiausia to kolonizacinio sąjūdžio parama ir Vokiečių gynėju 
nuo skandinavų, lenkų ir rusų. 

Padėjo ordinui, kad Prūsai, tarp Vyslos ir Priegalės gyvenę 
lietuviai, buvo ne viena valstybė, bet kelios kunigaikščių (re- 
guli) valdomos padermės (jų apskritys — Kulmija, kur, 
tiesa, ir prieš riteriams atvykstant maža lietuvių bebuvo likę, 
Pomezanija, Pogesanijaą, Varmija  (Erm- 
land), Galindijaą, Natangija, Bartija (Bar- 
tha), Sūduva, anapus Priegalės-Prėglio — Sambija, 
Nadruva ir anapus Nemuno — Šalavonija (Šša- 
lavė); trys paskutiniosios priklausė kitai lietuvių grupei — 
Sambams, arba Sembams). Daugumas gyventojų ver- 
tėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste; pajūrio prūsai nuo senų se- 


1 


novės prekiavo. Buvo Prūsuose ir pilių, rasit, miestelių (P r ūG- 
so, Elbingo vietoj). Nebegalima buvo pavadinti jų bekultūre 
tauta, o kova dėl savo stabmeldybės, be abejo, ugdė nacijonalią 
jų savižiną. Nenorėjo jie krikštytis, nes reiškė tai pasiduoti Len- 
kams ar Vokiečiams; be to, ir vyskupas Kristijonas ne tik ge- 
ruoju, bet ir Dobrzino riterių kardu juos krikštijo. Tačiau apsi- 
ginti nuo teutonų Prūsai negalėjo ir todėl, kad trūko jiems poli- 
tinės vienovės, ir todėl, kad perstiprūs buvo teutonai, kurie su 
pagelba kas pavasaris atplūstančių kryžiuočių iš visų pusių vis 
giliau brovėsi į jų kraštą ir gynė savo užkariaujamas žemes nepri- 
einamais burgais. Kryžiaus žygiuose prieš Prūsus (Kreuz- 
fahrten nach Preussen) dalyvavo kunigaikščiai (Si- 
lezijos bei Lenkijos Piastai, Braunschweigo hercogai, Meisseno 
markgrafai, Rytų Pomeranijos hercogai) ir kai kurie miestai, 
ypačiai Liibeckas. 

Nenuostabu, kad kova ordinui sekėsi; buvo ji betgi žiauri, 
juo labiau, kad net krikštą priėmusieji prūsai, progai pasitai- 
kius, dėdavos su savo tautiečiais, sukildavo ir vėl imdavo stab- 
meldžiauti. Teutonai bei kryžiuočiai be pasigailėjimo žudė pa- 
gonis, degino jų kaimus ir aibę žmonių išvesdavo nelaisvėn; net 
apsikrikštijusius lietuvius nugalėtojai vergdavo, atimdavo jų tur- 
tus ir nepripažindavo jų teisių. Užkariaujamosios žemės tyruma 
virto. Bet ordinas visokiomis privilegijomis senųjų gyventojų 
vieton viliojo vokiečius. Tuo būdu atsirado daug vokiečių ri- 
terių dvarų, daug vokiečių kaimų ir miestų. Jau 1232 m. mie- 
stai aprietė Kulmo ir Thorno burgus. Ordinas davė 
kiekvienam miestelėnui namą ir žemės sklypą, o miestui — savi- 
valdybę, kokią turėjo Magdeburgas. Tos Kulmer Hand- 
feste (1233 m.) tapo visų naujai Prūsuose steigiamų miestų 
konstitucijos pagrindu. Taigi, greit vokietėjo visas kraštas, ir 
prūsai, kuriems ordinas palikęs buvo žemę, sijo su vokiečiais — 
užmiršdavo savo tautybę ir kalbą. 

Ordinas rados Friedricho parama rytuose. Tačiau Herman- 
nas von Salza visai nenorėjo vaidytis su popiežium, juo labiau, 
kad susidūrė su vyskupu Kristijonu. O Kristijonas stengėsi grą- 
žinti vyskupiškąsias savo teises ir formaliai jam priklausantį, bet 
riterių užimtą Kulmijos trečdalį. Hermannas 1234 m. įkalbėjo 
Grigaliui IX atiduoti ordinui per feodą visas dovanotąsias jam 
žemes. Dar svarbiau, kad 1243 m. Innocentijus IV padalino visą 


t = 


ordino valstybę į 4 vyskupystes (Kulmijos, Pomezanijos, Var- 
mijos ir Sambijos). Tų vyskupysčių ganytojais imta skirti paties 
ordino dvasininkai. Innocentijus IV tik ką buvo įžengęs popie- 
žiaus sostan, bet ėmė jau ruošti naują kovą su Friedrichu. 


18 


Teutonų ordinas, kova su Danija ir išviso Vokietijos politi- 
ka Friedrichui II rūpėjo tik tiek, kiek visa tai susiję buvo su jo 
steigiamosios imperijos uždaviniais. Labiau už jį sirgo Vokie- 
tijos reikalais 1224 m. Friedricho paskirtasis Heinricho globėju 
bei karalystės regentu Kė6lno arkivyskupas Engelber- 
tas. Kaip ir visi kunigaikščiai, pirmiausia žiūrėjo jis savo pa- 
ties valdžios bei valstybės, tačiau, regentu tapęs, užsidegė visos 
karalystės gerove: gynė žemės taiką, visų teisę, globojo mieste- 
lėnus, kiek tai, kunigaikščiams savo valdžią stiprinant, begalima 
buvo, suprato tautinę kovos su Danija reikšmę ir stengėsi tarp- 
tautinę Vokietijos reikšmę pakelti. Vokiškiau už Friedrichą jis 
politikavo ir nekartą jam priešinosi, bet nepasisekė jam su- 
tuokti Heinricho su anglų princese: Friedrichas tvirtai laikėsi są- 
jungos su Prancūzais, o sūnų su Austrijos hercogo Leopoldo VI 
dukteria suvesdino (1225 m.). 

Deja, neilgai valdė Vokietiją Engelbertas: 1525 m. buvo sa- 
vo giminaičio nužudytas. Naujasis regentas Bavarijos her- 
cogas Liudvikas nebeturėjo politinės programos ir nebe- 
galėjo priešintis nei pačiam Friedrichui, nei tik sau panosėn te- 
žiūrintiems kunigaikščiams. Vyriausybė vėl ėmė spausti mies- 
tus, krašte prasidėjo pilietiniai karai, ir patys karaliaus patarėjai 
su Liudviku ir savybėj susikivirčijo. Pagaliau, 1228 m. susivai- 
dijo su juo ir karalius Heinrichas, paėmė valdžią į savo rankas. 
Pačios valdžios tuo, žinoma, nepadidino, o popiežius Grigalius 
IX bemanąs jau buvo sugriauti Staufenų galią ne tik Italijoj bei 
Sicilijoj, bet ir Vokietijoj. 

Sicilijos reikalais užsivertęs Friedrichas negalėjo 1221 m. 
pats žygiuoti į Aigiptą; tad jo nebelaukdamas, popiežiaus lega- 
tas Pelagijus drąsiai, bet kvailai nuvedė kryžiuočių kariuo- 
menę Aigipto užkariauti, sumaningų karaliaus Jono patarimų 
nė neklausė ir visus sultono siūlymus taikintis atmetė.  Aigip- 
tiečiai atidarė kaip tik tuo metu patvinstančio Nylo užtvankas ir 


—19) 


privertė krikščionis galvotrūkčiais bėgti atgal į Damiettę; galėjo 
visą jų kariuomenę išnaikinti, bet sultonas A!1-Kamilas 
taikingas žmogus buvo ir bijojo naujų kryžiaus žygių. Todėl 
1221. VIII. 30 pasirašė jis su kryžiuočiais sutartį: grąžino jie 
Aigiptui Damiettę, o sultonas leido užtai jiems grįžti tėviškėn. 
Visas Innocentijaus III suruoštas kryžiaus žygis pasibaigė bai- 
sia gėda ir popiežiui, ir krikščionims. Honorijus kaltino nelaime 
Friedrichą, bet suprato, kad vienas Friedrichas tegalėjo dabar 
muslimus nuveikti. Sunku rados popiežiui priešintis Friedri- 
chui, kai ėmė įrodinėti imperatorius, kad naujas žygis reikią 
rimtai ir ilgai ruošti. 

O Friedrichas delsė ir dėl Sicilijos bei Italijos reikalų. Sten- 
gėsi jis pasivergti savos karalystės Bažnyčią. Ištikrųjų, visose 
Europos valstybėse, o ypač Vokietijoj ir Sicilijos karalystėj, kur 
buvo 21 arkivyskupas ir 124 vyskupai, tapo Bažnyčia atskira, po- 
piežiaus priklausančia valstybe. Formaliai vyskupą rinkdavo 
kapitula, ir Friedrichas turėjo teisę nepatvirtinti išrinktojo, ,,ne- 
sutikti“. Tačiau tvirtino išrinktąjį popiežius ir, jeigu šešis mė- 
nesius būdavo katedra be ganytojo, tai naudodavos savo ,„„devo- 
liucijos“ teise, vadinasi, paskirdavo vyskupu ką tik norėdavo. 
Honorijus, karaliui nesutikus pripažinti išrinktojo, tyčia nieko 
kito šešis mėnesius netvirtindavo, o paskui paskirdavo vyskupu 
arba karaliaus atmestąjį, arba kitą karaliaus priešą; karaliaus 
šalininkų bei kandidatų niekuomet netvirtino. Ir žiūrėjo čia po- 
piežius ne kanonų, bet buvo tai politinė jo kova su karalium. 

Kad ir kaip reikalingas buvo Friedrichas kryžiaus karu be- 
sirūpinančiam Honorijui, čia popiežius jam nenusileido. Nepasi- 
sekė imperatoriui ir pačioj Italijoj. — Norėjo jis sujungti toly- 
diniu žemės plotu Sicilijos karalystę su Vokietija, o tam reikalui 
— atgaivinti imperatoriaus autoritetą Lombardijoj ir (bent iš da- 
lies) centralinėj Italijoj, kur įsiviešpatavęs buvo popiežius. Ne- 
atgaivinęs tiesioginės savo valdžios Spoleto dukate ir Anconos 
markoj (tas žemes Friedrichas tebelaikė imperijos feodu), nega- 
lėjo Friedrichas laisvai santykiauti su Lombardija ir Vokietija. 
Kaip tik todėl ir nesutiko Honorijus jam nusileisti. Friedrichas 
nutarė pagaliau atidėti ir šitą klausimą, o prieš pradėdamas kry- 
žiaus žygį, sustiprinti savo valdžią tiktai ILombardijoj. Visus 
savo vasalus ir Vokietijos kunigaikščius pakvietė jis 1226 m. 
susivažiuoti Cremonos miestan. Karalius Heinrichas turėjo 


= 0 — 


atvykti su kariuomene, nes imperatorius sakė svarbiausią seimo 
klausimą kryžiaus karą esant. Be to, minėjo Friedrichas dar ko- 
vą su eretikais ir imperijos teises Italijoj. 

Formaliai Friedricho sumanymams popiežius čia priešintis 
negalėjo; pasiskundė tiktai, kad be jo leidimo keliavo su savo 
kariuomene imperatorius per Bažnyčios žemes ir net pagelbinius 
pulkus rinko. Bet kurija nenustojo sąjungininkavus su Lom- 
bardijos miestais, o tie miestai ne be pagrindo Friedricho bijojo. 
Juk žinoma buvo jiems absoliutistinė Fiedricho politika Sicilijos 
karalystėj ir kad naikino jis tiek čia, tiek (kunigaikščiams nusi- 
leisdamas) Vokietijoj miestų nepriklausomybę, net savivaldybę 
jų mažino. Lombardų nuomone ir tikrovėj Friedrichas buvo 
miestų priešas. "Tiesa, atstovavo jis ne feodalinei tradicijai (kaip 
Barbarossa), o kūrė naujo tipo biurokratinę valstybę, bet pri- 
reikus greičiau rėmėsi feodalais, kaip miestelėnais. Lombardijoj 
palaikydavo jį daugiausia feodaliniai visuomenės sluoksniai, tad 
demokratija, savaime suprantama, dėjosi su Friedricho priešu 
popiežium. "Tai, kad Friedrichas norėjo Cremonos seime atgai- 
vinti imperijos teises, mažų mažiausia reiškė jo norą atgaivinti 
Konstanzo Taiką (1183m.). O 1197—1225 m. Lom- 
bardijos miestai nuo tos taikos toli buvo nuėję: daugumą impe- 
rijos teisių bei žemių prisisavino. Be to, 1219 m. prisiekė im- 
peratorius Cremoniečiams be jų sutikimo neteikti savo malonės 
Milanui, o amžinas Cremonos priešas Milanas buvo ir amžinas 
Staufenų priešas, ir galingiausias, gerokam dukatui lygią teri- 
toriją valdąs miestas. Įtarinėjo jis imperatorių norint jam at- 
keršyti už kovą su Barbarossa, ir reikšminga rados, kad nauja- 
sis seimas Cremonoj sušaukiamas; 

Tuo tarpu, kai imperatoriui palankūs ir su Milanu kovoją 
miestai spietėsi apie Cremoną, daugelis Lombardijos, Romagnos 
ir Treviso markos miestų susidėjo su Milanu, Atgijo L om- 
bardų Sąjunga (1226. III. 6). Jai vadovavo sąjungi- 
ninkų renkamieji rektoriai (faktiškai — Milanas) ; sąjungininkai 
prisiekė 25 metus neišstoti iš sąjungos, o išstojantį sukilėliu lai- 
kyti. Slaptai popiežiaus remiama Sąjunga užkirto savo kariuo- 
mene kelią per Brennerą einančiai į Lombardiją Vokiečių 
kariuomenei ir karaliui Heinrichui su kunigaikščiais. Tai buvo 
negirdėtas dar aktas, aiškus ir baisus imperatoriaus įžeidimas, 
maištas. 


a 


Bet pats Friedrichas su mažute kariuomene Lombardijon at- 
vyko ir maža sąjungininkų čia teturėjo. Kai nepasisekė jam su- 
sitarti su įsiutusiais Lombardais, nubaudė jis maištininkus im- 
perijos banu, panaikino jų savivaldybę bei įstaigas, net mokyk- 
las, net Bolognos universitetą, visiems uždraudė su jais ben- 
drauti, per savo vyskupus juos ekskomunikavo, nes trukdą kry- 
žiaus karą, ir tiek. Visa tai tušti žodžiai bebuvo: negalėjo Frie- 
drichas savo bano ir ekskomunikos įkūnyti. Popiežius ėmė jam 
ir Sąjungai tarpininkauti. Juk knietėjo Honorijui kryžiaus 
karas. 

Kad ir Lombardų labui tarpininkavo popiežius, Friedrichas 
sutiko pagaliau nuimti savo baną, o ekskomuniką pats popiežius 
nuėmė. Mat, nutarė Friedrichas ir Lombardijos klausimą atidėti, 
kol, Jeruzalę užkariavęs, grįš Italijon. Toks nutarimas labai 
motyvuotas buvo. — Karūnuodamasis pažadėjo Friedrichas Ho- 
norijui nužygiuoti į rytus 1221 m., Ferentino sutartimi 
(1223 m.) — ne vėliau, kaip 1225 m., San Germano su- 
tartimi (1225 m.) — 1227 m. rugpiūčio mėn. Šįkart buvo nu- 
tarta, kad imperatorius išplauks su 50 galėrų ir 100 laivų, kad, be 
to, perveš dar 2000 riterių ir kad kariaus ne mažiau, kaip 2 me- 
tus. Jeigu iki to laiko imperatorius neišvažiuosiąs, tai galįs 
būti ekskomunikuotas; kad numirsiąs, tai žygiui vadovausiąs jo 
įpėdinis. Įkaito duodąs imperatorius 100.000 uncijų aukso. Bet 
karštam kryžiuočiui Honorijui ir įkaito neužteko. Imperatorienei 
Konstancijai numirus (1222 m.), papiršo jis Friedrichui nomi- 
nalaus Jeruzalės karaliaus Jono de Brienne dukterį 
Izabėlę (Yolantą). Friedrichas ją vedė ir pasiskelbė 
Jeruzalės karalium (1225 m.). Su uošviu Friedricho susivaidyta 
ir Jono pas popiežių pabėgta. Bet, nors Jeruzalės karalium Frie- 
dricho kol kas ir nepripažino, Honorijus rado gerą akstiną savo- 
tiškam kryžiuočiui paraginti. 


IV 


Popiežių pergalė ir imperija 
19 


Tik nebesulaukė geidžiamojo savo žygio senasis Honorijus 
— 1227. III. 18 numirė. Kitą dieną išrinko kardinolai šv. Pran- 
ciškaus draugą ir Innocentijaus III giminaitį — kardinolą U go- 
liną, Grigalių IX (1227—1241 m.). 

Kardinolas Ugolinas, pasak Honorijaus — „Libano kedras 
Bažnyčios rojuje“, ėjo tada šeštą dešimtį, bet tebebuvo nepapra- 
stai gyvas, jautrus ir energingas žmogus, labai mokytas — 
utriusgue iuris peritia instructus (mokėsi 
Paryžiuje ir Bolognoj), įžvalgaus proto, gražiakalbis — f1u- 
vius eloguentiae Tullianae, didus ir įspūdingas, 
forma decorus et venustus aspectu. Mėgo 
jis iškilmingai mišias laikyti, o popiežium tapęs — kaip pater 
orbis et urbis visų garbinamas būti; mėgo, ties San- 
ta Maria Maggiore durimis sėdėdamas, viešai skelbti 
savo nutarimus ir smerkti eretikus. Kaip ir Innocentijus III bei 
Grigalius VII, žiūrėjo čia ne savo paties, bet popiežiaus garbės. 
Ne tik vardu priminė Grigalių VII, bet ir savo aistringumu. Tik- 
ras Innocentijaus III mokinys būdamas, grigališkai ėmė vykdyti 
jo programą. Visa širdimi mylėjo jis Šv. Pranciškų ir brolius 
minoritus, rūpestingai, kad ir saviškai, ugdė „serafiškojo tėvo“ 
broliją, graudenosi, matydamas brolių pasiaukojimą, ir pats no- 
rėjo vienu iš jų būti. Suprato Pranciškaus idealus, garsino 
Domina Paupertas ir gailiai verkė, kad nelemta jam 
apaštališkai, pranciškoniškai gyventi. Bet visa tai netrukdė jam 
matyti, kokią reikšmę turi pranciškonai ir kiti elgetaujantieji 
ordinai Bažnyčios autoritetui padidinti ir popiežiaus valdžiai pa- 
stiprinti. Nuosekliai vertė mylimuosius savo brolius paklusniais 
savo tarnais ir — gudrus teisininkas — mokėjo įrodyti, kad 


= k 


savastis ir gyvenimo ištaigos visai suderinamas dalykas su ne- 
turtu ir su kitais Pranciškaus idealais. Neveidmainiavo, nes 
mokslo tiesomis ne mažiau, kaip tais idealais, tikėjo ir lygia da- 
lia tiek jiems, tiek tam, ką tiesa laikė, atsiduodavo. Dėl valdžios 
ir garbės kovodamas ne garbėtroška jis buvo, bet didis, aistrin- 
gas ir veiklus idealistas. Tuo ir skyrėsi nuo Pranciškaus, kad 
Pranciškus sekė gyvąjį ir konkretų Dievą - Žmogų, o mokytasis 
Grigalius ir filosofavo: norėjo kartu ir Kristaus mokinys būti, 
ir gražius, bet abstrakčius idealus įkūnyti. Mat, negalima ab- 
straktaus idealo kūnu paversti, nesusiduriant ir nekovojant su 
konkrečia realybe. Ai man, racijonalistiškai teformuluojama 
abstrakti tiesa vaizduoja tik vieną konkrečios tiesos, konkrečios 
visako vienovės, aspektą. Juo aukštesnė bei gražesnė toji ab- 
strakti tiesa ir juo nuosekliau ji vykdoma, juo greičiau išeina 
aikštėn jos vienašališkumas: susiduria ji su begale kitų konkre- 
čios tiesos aspektų, kraipo juos, atmeta juos ir konkretėdama pati 
virsta tos konkrečios bei gyvos tiesos priešybe, nebe tiesa, bet 
melu. Tai ne vieno Grigaliaus IX, bet visų didžiųjų popiežių 
tragedija. Ne tiek jie patys antinominiai žmonės buvo, kiek virto 
antinomija jų noras susydinti abstrakčius idealus su gyvojo Die- 
vo gyvenimu ir žodžiais. Abstraktūs idealai konkretėdami vertė 
Grigalių IX klastoti, meluoti, šmeižti ir kariauti. O su tomis 
priemonėmis idealui įgyvendinti nejučiomis sijo nesąmoningos 
aistros, kurias, Kristum sekdamas, pats jis aistringai tvardė. Mat, 
visko, net pats savęs išsižadėjo Grigalius Kristaus ir kilniųjų 
idealų dėliai. 

Grigaliui - Ugolinui jaunam tebėsant, Aleksandras III kovo. 
jo su Barbarossa. Innocentijui III popiežiaujant, tapo Ugolinas 
kardinolu ir parodė politinius savo gabumus Italijoj ir Vokieti- 
joj. Vertino senį Honorijus III. Popiežium tapęs, Grigalius 
Innocentijaus III pėdomis ėjo. Organizavo elgetaujančius or- 
dinus, įsteigė popiežių inkviziciją ir kodifikavo kanonų teisę. 
Liepė savo kapelionui Raimundui de Penfūaforte su- 
rinkti ir suredaguoti popiežių dekretalijas ir su savo bule Rex 
pacificus nusiuntė šitą rinkinį Paryžiaus ir Bolognos uni- 
versitetams. Įsakė, kad visi tiek mokyklose, tiek universitetuo- 
se tik tuo rinkiniu tesinaudotų. Norėjo be to, savo kodeksą leis- 
damas, visus žmones pamokyti gerai gyventi, kitų neskriausti 
ir kiekvieno teisę pripažinti (1234 m.). Niekas neginčijo popie- 


di, a 


žiaus teisės leisti tokį kodeksą, nei vyskupai, nei valdovai. O 
buvo tas leidimas aiški išvada iš visiškos popiežiaus pirmenybės. 

Bet labiau rūpėjo Grigaliui kova dėl politinės Innocentijaus 
III programos. Pradžioje buvo jis palankus Innocentijaus auk- 
lėtiniui Friedrichui, vadino jį „mylimiausiu Bažnyčios žiedu“ 
ir pats 1220 m., karūnavimo metu, įteikė jam kryžių. Tačiau 
greit įsitikino gudrusis kardinolas, kad Friedrichas nieku paver- 
tė visa, ką buvo laimėjęs Innocentijus. Nebegalėjo tuo abejoti, 
kai sušaukė imperatorius Cremonos seimą ir susidūrė su Lom- 
bardais, o Friedricho pažadais kariauti su muslimais labai abe- 
jojo. Be reikalo staiga ėmė nusileisdinėti Honorijui Friedri- 
chas: neapgavo nei Ugolino, nei kitų savo priešų kardinolų, ku- 
riuos, be to, šiundė Romoj atsidūrę imperatoriaus priešai, jų 
tarpe jo uošvis Teruzalės karalius Jonas. 

Neatsitiktinai pasivadino save naujasis popiežius Grigaliaus 
VII vardu — velut fulgor meridianus egredi- 
tur. Pirmu savo laišku, Friedrichui savo šventimus pranešda- 
mas, reikalavo Grigalius, kad išpildytų pagaliau imperatorius 
savo pažadus, maža to — grūmojo, jeigu vėl dels imperatorius, 
savo rėžtu išpildyti San Germano sutartį ir atskirti jį 
nuo Bažnyčios. Tiesa sakant, Grigalius ne tiek norėjo pasku- 
binti imperatorių, kiek jieškojo progos ekskomunikai paskelbti, 
nes nebetikėjo Friedricho žygiu. 

Bet šįkart Friedrichas tikrai ruošėsi žygiuoti. Brindisi 
mieste susirinkę jau buvo kryžiuočiai, uoste laukė jų imperato- 
riaus laivynas. Viena nelaimė — perdaug kryžiuočių prisigrū- 
do, ir ištiko juos maras. Susirgo ir pats imperatorius. Laivy- 
nas vis dėlto išplaukė (1227. IX. 9.). Tačiau nepasveiko Frie- 
drichas, o vienas iš didžiausių jo padėjėjų Thiūringijos 
landgrafas Liudvikas po dviejų dienų numirė. Pasitarė 
Friedrichas su Hermannu von Salza, Akkono vyskupu paskir- 
tuojų Jacgues de Vitry ir Jeruzalės patriarchu 
ir grįžo gydytis į Pozzuolį. Laivyną ir kariuomenę pavedė 
Limburgo hercogui Heinrichui ir pažadėjo jam at- 
vykti į Siriją su naujais pulkais pavasarį. Taigi, formaliai žygis 
nebuvo atidėtas, tik pats imperatorius pavėlavo. 

Įsiuto Grigalius. Friedricho pasiuntinių nenorėjo nė ma- 
tyti. Paskyrė kelis lombardus kardinolais ir IX. 29 Anagni 
meiste įžengė katedros sakyklon ir iškilmingai atskyrė Friedrichą 


= 


nuo Bažnyčios; su degančiomis žvakėmis ties altorium stovį ku- 
nigai sviedė jas žemėn. Visiems vyskupams nusiųstu laišku 
motyvavo popiežius savo ekskomuniką. Tiesa, ir čia, ir kitose 
savo enciklikose Grigalius ne tiek aiškino savo motyvus, kiek 
kaltino ir šmeižė imperatorių. Be abejo, formaliai turėjo jis tei- 
sę ekskomunikuoti San Germano sutartį sulaužusį Frie- 
drichą, nes sutartis ligos neminėjo. Popiežiaus teisę pripažino 
net pats Friedrichas, tik prašė pakeisti jam ekskomuniką kita 
kanonine bausme, nes vis norįs jis žygiuoti ir tikrai susirgęs. 
Bet, Friedricho pasiuntinių nė iš tolo neprisileisdamas ir dalyko 
neištyręs, viešai skelbė Grigalius imperatorių sergančiu apsime- 
tus. Friedrichas tyčia surinkęs kryžiuočius Brindisi mieste, ku- 
ris esąs nesveikiausias Italijos uostas, tyčia liepęs jiems susirinkti 
karštomis rugpiūčio mėn. dienomis (ištikrųjų gi tai buvo Ho- 
norijaus ir Friedricho drauge nutarta, ką pats Grigalius gerai 
žinojo). Vėliau kaltino popiežius Friedrichą net tuo, kad kry- 
žiuočius ir Thiringijos landgrafą nunuodijęs. Imperatorius kal- 
tas esąs, kad netikėliai sumušę Aigipte kryžiuočius ir atėmę iš 
jų Damiettę. 

Mat, vienintelis objektyvus ekskomunikos motyvas (Friedri- 
cho sulaužytoji priesaika) silpnokas buvo, nes Friedrichas sakėsi 
susirgęs ir vis žadėjo greit plaukti. Bet ne kryžiaus karas popie- 
žiui rūpėjo. — Tyčia drumstė jis klausimą visokiais nebūtais da- 
lykais imperatorių kaltindamas; netrukus ir pats išsižodo, kodėl 
Priedrichą pasmerkė. Ėmė jį kaltinti tuo, kad blogai valdąs 
popiežiaus feodą, Sicilijos karalystę, ir persekiojąs Bažnyčią. 
Žadėjo popiežius nuimti imperatoriaus valdiniams priesaiką, 
vadinasi, atimti Friedrichui karalystę, jeigu jis popiežiui nepa- 
klusnus tebebūsiąs: Tačiau nesakė, ką turįs daryti, kuo savo 
paklusnumą turįs pareikšti Friedrichas. Maža to — išsijuosęs 
priešinosi dabar popiežius imperatoriaus žygiui į Šv. Žemę. Už- 
draudė Sicilijos karalystės vyskupams padėti Friedricho suma- 
nymui; draudė ir pačiam Friedrichui žygiuoti ekskomunikos 
atleidimo negavus. Susidėjo su Lombardų Sąjungą, ir ne be jo 
žinios Lombardai vėl neįsileido Vokietijos kunigaikščių į Italiją, 
kur, Ravennoj, norėjo Friedrichas sušaukti teismą. Nesipriešino 
popiežius Lombardams ir tada, kai suimdinėjo jie ir plėšė pas 
imperatorių per Lombardiją einančius kryžiuočius. Romos si- 
node ekskomuniką kartodamas (1227. XI. 18) nuėmė Grigalius 
visiems kryžiuočiams jų apžadus. 


Istorija 7. 


E B 


Grigaliaus planas paaiškėjo. — Formaliai ekskomunikavo jis 
Friedrichą už tai, kad neištesėjo Friedrichas savo apžadų. Ka- 
dangi tebegyvenąs Friedrichas savo karalystėj, visiems netrukus 
būsią aišku, kad ligoniu jis tėra tiktai apsimetęs. Ir tada galė- 
siąs popiežius atimti iš jo Sicilijos karalystę, Bažnyčios feodą, 
išvyti jį iš Italijos, o gal ir nuo imperatorių sosto nuversti. Ne- 
tikėjo Grigalius, kad Friedrichas nužygiuos į Siriją. Bijojo bet- 
gi „velnio įkvėpimų“, todėl uždraudė tiek jam, tiek kitiems kry- 
žiuočiams kryžiaus kare dalyvauti ir kiek begalėdamas tam karui 
priešinosi. Taigi, ne už priesaikos laužymą ir ne už kitas nuo- 
dėmes pasmerkė Friedrichą Grigalius, bet — pradėjo kovą su 
juo dėl Innocentijaus III programos. Aistringasis, nekantrusis 
senis, gal, truputį paskubėjo. 

Bent imperatorius tuoj suprato jo planą. Į popiežiaus eks- 
komunikas atsakė jis manifestais visiems karaliams: Dėjosi jis 
čia objektyviai dėstąs faktus. Pasakojo apie tai, kas buvo Brin- 
disi mieste; pripažino, kad San Germano sutartimi galė- 
jęs popiežius jį ekskomunikuoti, bet aiškiai nurodė, kad tai ir 
buvęs vienintelis ekskomunikų motyvas, ir žadėjo pavasarį su ka- 
riuomene išplaukti į Šv. Žemę, jei tik vėl nepriversiančios jo nau- 
jos kovos su popiežium atsisakyti nuo šventosios kelionės. Tš- 
kėlė imperatorius dienos švieson visas popiežiaus intrigas. Pa- 
sakojo, kaip susidėjo Grigalius prieš jį su Lombardais, kaip kur- 
stė prieš jį Sicilijos karalystės gyventojus, nebenorėjo palai- 
minti to žygio ir nesakė, ką turįs jis, imperatorius, daryti, kad 
nuimta būtų ekskomunika. „Pinigus, kuriuos yra gavęs tasai 
Romėnų ganytojas Kristui tarnaujantiems kryžiuočiams, moka 
jis prieš mus samdomiems kariams, kad tik mus nugalėtų.“ Pra- 
šė Friedrichas karalių ir visų Europos kunigaikščių, Vokietijos 
vyskupų ir didžiūnų visiems paskaityti jo laiškus, kad visi ma- 
tytų jo nekaltybę ir imperijai padarytąją gėdą. Griežtai aprašė 
kurijos supasaulėjimą, „avies kailiais besidangstančių vilkų“ 
gobšumą ir — kaip patys popiežiai trokštą valdžios. Priminė 
valdovams Toulousės grafo ir Jono Bežemio likimą. Sakė, kad 
su juo, imperatorium, kovodamas, popiežius tuo pat visus valdo- 
vus, patį valdžios pradą puoląs, Tunc tua res agitur 
paries cum proximus ardet! 

Bet žinojo Friedrichas, kad ne manifestais reikėjo su kurija 
kovoti. Kad ir kaip gražiai rašytų imperatorius, jeigu nepra- 
dėsiąs jis kariauti su netikėliais, tai vistiek nieko jo žodžiai ne- 


=——28 = 


įtikinsią ir reikėsią jam pagaliau pasiduoti popiežiaus valiai. Pa- 
sitikėjo Friedrichas savo sutvarkytosios Sicilijų karalystės jėgo- 
mis; atsirado jo šalininkų net pačios Romos didikų tarpe: „,se- 
natas ir tauta“ prašė imperatoriaus pasiuntinio viešai, Kapito- 
liume paskaityti Priedricho manifestą; Frangipani ir kiti 
imperatorininkai privertė pagaliau Grigalių bėgti iš Romos 
(1228 m.). Tačiau Friedrichas nė nemanė pats kariauti su įv 
piežium ir duoti jam tuo naujų ginklų ir naujų, už senuosius tin- 
kamesnių, motyvų jo ekskomunikoms. Visus nustebino nepa- 
prastai drąsiu savo veiksniu ir vienumat nuprasmino visas Griga- 
liaus ekskomunikas. — Paskyrė Sicilijai savo vietininku ištiki- 
mąjį Spoleto duką Reinaldą, įsakė jam, jeigu 
užpuls popiežius karalystę, įsibrauti į Bažnyčios valstybę ir atimti 
„rekuperatijas“, o pats 1228. VI. 28 išplaukė su kariuomene į 
Šv. Žemę. „Laimingai esam iškeliavę iš Brindisi į Siriją“, rašė 
ekskomunikuotasis imperatorius, „ir, palankaus vėjo pučiami, 
skubiai plaukiame Kristaus vadovaujami.“ ,,„Nežinome, kieno 
kvailiausiais patarimais jis sekė, arba tiksliau — kokia klasta su- 
gundė jį velnias, kad neatgailojęs ir negavęs atleidimo slapta pa- 
liko jis Brindisi uostą; be to, tikrai nežinoma, kur jis ir nuplau- 
kė“, rašė kaip perkūno nutrenktas popiežius. 

Tik ką sužinojęs, kad Friedrichas išlipo Sirijoj, Grigalius 
pradėjo seniai jau sumanytąją kovą. Nuėmė visiems Friedricho 
valdiniams priesaiką savo karaliui ir imperatoriui, atskyrė nuo 
Bažnyčios jaunikaitį Heinrichą ir ėmė jieškoti, kas sutiks kara- 
liauti Vokietijoj.  Ottono IV broliasūnis nesutiko, nes nenorė- 
jęs mirti, kaip jo dėdė. Neprisiviliojo Grigalius ir Vokietijos ku- 
nigaikščių, kurie negalėjo išgalvoti geresnio už Priedrichą impe- 
ratoriaus ir jaunesnio už Heinrichą karaliaus. Liaudis bruzdėjo, 
sakė popiežių velnio apsėstą esant. Bet nenoromis padėjo po- 
piežiui Friedricho vietininkas Sicilijos karalystėj Reinaldas — 
paskubėjo. Tiesa, Grigalius nuėmė priesaiką Friedricho valdi- 
niams, samdėsi kareivių, „Šv. Petro raktų karių“, ir šaukėsi tal- 
kon Lombardus, Ispanus, Prancūzus ir Anglus: įsakė siųsti 
Romon pinigus arba pagelbinius pulkus. Kariauti popiežius 
betgi nepradėjo. Vis dėlto įsibrovė su savo saracėnais Reinaldas 
į Bažnyčios žemes, į Anconos markąirį Spoleto duka- 
tą. Tuo pavertė jis karą beruošiantį popiežių Bažnyčios gynėju. 
Dar blogiau buvo, kad Reinaldas su popiežiaus kariuomene ka- 
riauti negalėjo. — Viena popiežiaus armija susidėjo su sukilusiais 


— 100 — 


prieš Friedrichą Abruzzų gyventojais, antra — jai vadovavo 
Friedricho uošvis Jonas ir kardinolas Colonna — užpuo- 
lė Reinaldą, trečioji, legato Pandulfo vadovaujamoji, įsibrovė į 
pačią karalystę (1229. I) ir greit užkariavo pusę itališkųjų Frie- 
dricho žemių. Pranciškonai skelbė šventąjį karą, tikresnį už 
karą su muslimais kryžiaus žygį; pasklido gandai, kad Friedri- 
chas numiręs; žmonės nebežinojo, kas daryti ir ko beklausyti. 
Pačioj Sicilijoj atsirado sukilėlių. Žinoma, keistoka buvo, kad 
pats Šv. Tėvas siuntinėja kariuomenes ir taip pasiutiškai puola 
imperatorių-kryžiuotį. Bet „šitas karas“, tvirtino Grigalius, 
„krikščionių tikėjimui reikalingas, kad nuverstas būtų nuo impe- 
rijos viršūnės toks galingas Bažnyčios persekiotojas“. 


20 


O „Bažnyčios persekiotojas“ tolimuose rytuose kovojo dėl 
krikščionybės ir laimėjo, nors ne tik muslimai, bet ir popiežius, 
Jeruzalės patriarchas, jonininkai bei templierai jam priešinosi. 
Ne kryžiuočiu, bet „piratu“ Fiedrichą laikydamas, Grigalius IX 
nusiuntė į Siriją du minoritus, kad visiems uždraustų imperato- 
riaus klausyti. Tiek juodu, tiek kiti popiežiaus emisarai ir jo 
legatas Jeruzalės patriarchas, tiek savo laiškais pats popiežius 
kurstė prieš imperatorių kryžiuočius bei piligrimus. Net patį, 
tuo metu Jeruzalę užkariavusį Aigipto sultoną A1-Kamilą 
įkalbinėjo popiežininkai nesitaikinti su Friedrichu ir neduoti jam 
Jeruzalės. Sultonas atsiuntė Friedrichui templierų laišką, kur 
krikščioniškieji tie riteriai rašė sultonui, kaip galima vyliumi su- 
čiupti imperatorius ir — jei sultonas nori — nužudyti. 

Tokiomis sąlygomis sunku rados Friedrichui su muslimais 
kariauti. Nedaug žmonių teatsigabenęs buvo su savim impera- 
torius: kokią 1000 riterių ir 10.000 piligrimų. Tiesa, pakelėje 
užkariavo jis Kipro salą ir padidino kiek savo kariuomenę, 
be to, susijungė su ja anksčiau atvykę Sirijon jo generolai. 
Tačiau tik sicilijiečiais, pisiečiais, genoviečiais ir vokiečiais, ypa- 
čiai teutonų ordinu, ir tegalėjo Friedrichas pasitikėti. Popiežinin- 
kų agitacija, intrigos ir išdavimai karą nebegalimą darė. Sunkino 
visa tai ir Friedricho diplomatiją, juo labiau, kad per dešimtį metų 
Al-Kamilas įsigalėjo. — Friedrichui ruošiant savo žygį, jis tebe- 
kovojo su savo broliu Damasko sultonu. Todėl siūlė Frie- 
drichui sąjungininkauti, prašė jo kuogreičiausiai atvykti Sirijon 


— 101 — 


ir žadėjo jam atsisakyti nuo visos Jeruzalės karalystės, kuri for- 
maliai tebepriklausė Aigiptui. Bet, prieš Friedrichui atvykstant, 
Al-Kamilo brolis numirė, o mažas jo sūnus buvo Al-Kamilui ne- 
bepavojingas. Su Mesopotamijos sultonu susidėjęs, Al-Kamilas 
pats, be Friedricho pagelbos, užkariavo didžiąją Damasko sulto- 
nystės dalį ir Jeruzalę.  Nebenorėjo jis dabar pildyti savo pa- 
žadų. 

Tikrai nuostabu, kad laimėjo betgi imperatorius beviltę di- 
plomatinę kovą. Pasisekė jam, iš pat mažens su muslimų būdu 
bei papročiais susipažinusiam, susibičiuliauti su Al-Kamilu ir įsi- 
gyti populiarumo tarp pačių netikėlių. Padėjo čia imperatoriui, 
ked riterijos idealai buvo bendri vakariečiams ir muslimams, in- 
ternacijonalūs, ir sydino kiek vienus su kitais. Bet daugiau svėrė 
paties Friedricho žavingumas ir — gal, nevisai kryžiuočiui tikęs, 
tolerantingumas. Bendravo jis su muslimų mokslininkais, žiū- 
rėjo muslimų pažiūrų bei papročių, dėjosi islamą nuo perdaug 
karštų krikščionių ginąs ir taikydavo savo gyvenimo būdą prie 
vietos papročių. Kaip tikras rytietis, sutartį su Al-Kamilu pasi- 
rašydamas, prisiekė „kairiosios savo rankos mėsos pagraužti“, 
kad tą sutartį sulaužysiąs. Patys saracėnai, nebekalbant apie 
popiežininkus, manė, kad Friedrichas ne krikščionis, bet ma- 
terijalistas ir sielos nemirtingumu netikįs. 


Savo draugo Al-Kamilo riteriškumu remdamasis prašė jo 
Friedrichas ištesėti, kas pažadėta. Pagaliau atvirai tarė: ,,„Kad 
nebijočiau netekti savo autoriteto Frankuose, tai visa to iš sul- 
tono nereikalaučiau“. Ir tikrai, nusileido draugui Al-Kamilas: 
1229. II. 18 sutartimi gavo Friedrichas Jeruzalės miestą (išsky- 
rus kvartalą, kur buvo Omaro mečetė ir Saliamono šventovė), 
Betliejų, Nazaretą, Sidoną, Caesarėją, Jaffą, Akkoną ir siaurą 
žemių plotą, kuris jungė juos su Jeruzale, Apginti toji Jeruzalės 
karalystė, kaip ir iš žemėlapio matyt, buvo sunku, bet nuo I kry- 
žiaus karo niekas nebuvo dar tiek laimėjęs; antra vertus, Frie- 
drichas ir Al-Kamilas pasirašė tik 10 metų paliaubas. 

Bet veltui tikėjosi imperatorius, kad popiežius nuims jam 
ekskomuniką. Išsijuosęs tebekariavo su juo Grigalius pietų Ita- 
lijoj, skleidė apie jį visokius nešvarius gandus ir kaip įmanyda- 
mas mažino jo laimėjimo reikšmę. Popiežiui ir popiežininkams 
Friedrichas tebebuvo ekskomunikuotasis, Bažnyčios priešas bei 
persekiotojas. Jeruzalės patriarchas uždraudė piligrimams drau- 


— 102 — 


ge su imperatorium keliauti į Jeruzalę Viešpaties Grabo lankytų. 
Tiesa, mažai kas jo teklausė. Bažnyčios prakeiktasis imperato- 
rius su ištikimaisiais savo vokiečiais — kaip ir Frigedank 
(III, $ 64), manė jie, kad „Dievui pasmerkimas ne toliau veikia, 
kaip žmogaus kaltė“ — aplankė didžiausią Bažnyčios šventovę: 
„katalikiškas imperatorius būdamas norėjo Viešpaties Grabą pa- 
garbinti“. Nedrįso betgi mišių klausyti ir ne kunigų vainikuotas 
buvo — pats užsidėjo Jeruzalės karalystės vainiką ir manifestu 
paskelbė tai visam pasauliui. Garsino jis tuo manifestu ne savo 
paties, bet Dievo darbą, Dievo stebuklą. Ypatinga Savo malone 
išsirinkęs Visagalis iš visų žemės valdovų jį, Friedrichą, Savo 
tautai išvaduoti ir paskyręs jį karaliauti Savo vaiko Dovydo na- 
muose. Angelų Garbinamąjį garbinąs imperatorius. Ir jis, pats 
save apvainikavęs, kėlė aikštėn dieviškąją savo valdžios prigimtį. 
Jis — antrasis cherubinas ir panašus į vienatinį Sūnų. Innocen- 
tijus III vadino save mažesniu už Dievą, bet didesniu už žmogų; 
dabar tokiu pat pusdieviu laikė save Friedrichas. Kaip ir popie- 
žius, imperatorius gaunąs savo valdžią tiesiog iš Dievo; kaip ir 
popiežius, esąs jis Dievo pateptasis ir vietininkas Žemėje, ne tik 
imperatorius, bet ir karalius Dovydo namuose. Paskutinį kartą 
atgijo Karoliaus Didžiojo ideologija. 

Bet rytojaus dieną po karūnavimo Caesarėjos vyskupas pa- 
skelbė interdiktą šventosioms vietoms, kol nepaliks jų naujasis 
Dievo vietininkas, o vienas dominykonas pakartojo ir ekskomu- 
niką. Interdiktu palydėjo grįžtantį į Italiją imperatorių ir pa- 
triarchas; išmatom apdrabstė lipantį į laivą Friedrichą patriarcho 
sukurstytoji Akkono liaudis. 


21 


Niekeno nelaukiamas išlipo Friedrichas Brindisi uoste 
(1229. VI. 10). Negaišdamas sušaukė savo generolus, vasalus ir 
saracėnus; greit padidino jo kariuomenę ir iš Šv. Žemės grįžtą 
vokiečių riteriai. Žiauriai nubaudė jis išdavikus, numalšino su- 
kilėlius ir vienumat išvijo iš karalystės „raktų kariuomenę“. Gri- 
galius IX nebegalėjo kariauti su Friedrichu: lombardai įmanė ge- 
riau grįžti, kaip kurstyti prieš save imperatorių; kurijai pritrūko 
pinigų kareiviams atsilyginti; patys Romėnai sukilo prieš popie- 
žių, illum ejecerunt ex urbe, o Romos didžiūnai 


— 103 — 


ėmė tartis su Friedrichu, Žinoma, kad būtų Friedrichas pavergęs 
Bažnyčios valstybę ir Romą, tai popiežius susiradęs būtų ir pi- 
nigų, ir karių, ir sąjungininkų. Būtų tada išėję aikštėn, kad tei- 
singai vadino Grigalius Friedrichą „„Muhammedo mokiniu“ ir 
„pikčiausiu Bažnyčios priešu“. Bet užuot Bažnyčios žemes puo- 
les, Friedrichas paleido didžiąją savo kariuomenės dalį ir siūlė 
popiežiui taikintis. Tai, kaip ir Friedricho kryžiaus žygis, aiškiai 
sakė visas Grigaliaus ekskomunikas nepagrįstas esant. 

Nenoroms pradėjo betgi popiežius derėtis su imperatorium. 
Pirma net nepriimdinėjo jo pasiuntinių ir tik pamatęs, kad niekas 
jam nepadės, nusileido. Tačiau ne jo nuopelnas, kad pagaliau 
susitaikino su imperatorium, bet paties imperatoriaus. San 
Germano sutartimi (1230. VII. 23) ir Ceprano taika 
(VIII. 28) Friedrichas išpildė visa, ko reikalavo popiežius: pa- 
žadėjo grąžinti kurijai visas jos žemes, dovanojo popiežiaus ša- 
lininkams, išvadavo savo karalystės kunigiją nuo savo teismo ir 
nuo mokesčių, atsisakė, rodos, net nuo savo teisės „nesutikti“ su 
vyskupą renkančia kapitula. Užtai nebereikalavo iš jo popiežius 
Sicilijos karalystės ir nuėmė jam ekskomuniką. Anagni mie- 
ste susitiko priešai ir „šventais pasibučiavimais“ patvirtino taiką. 
„Muhammedo mokinį“ vėl ėmė vadinti Grigalius „mylimuoju 
Bažnyčios sūnumi.“ 

Popiežius atrodė laimėjęs; dar anksčiau (1230. II) pasidavė 
jam Roma. Atsipeikėjęs, ėmė Grigalius tvarkyti Bažnyčią. Įsteigė 
Romoj inkvizicijos teismą, ir popiežiui paklusnūs magistratai ne- 
sipriešindami pildė to teismo sprendimus: degino, kalino ir 
trėmė eretikus, turtus jų konfiskuodavo, žmones, vaikus ir vaikų 
vaikus nubausdavo. Iš Romos paplito inkvizicijos teismas po 
Italiją ir visą Europą ($ 11). Savo autoritetu popiežių palaiky- 
damas, Friedrichas 1232 m. išleido žiaurų įstatymą: įsakė, kad 
eretikai atiduodami būtų ugniai. 

Vis dėlto laimėjo kovą ne popiežius, bet Friedrichas. Vėl 
tapo jis pirmuoju Bažnyčios sūnumi, visų pripažįstamu krikščio- 
nybės vadu. Iš oro žiūrint, atsisakė jis nuo itališkųjų savo planų 
ir sumažino bažnytinę savo valdžią Sicilijos karalystėj. Tačiau 
vistiek galėjo jis pasiekti savo tikslus Italijoj tiktai su popiežium 
tekovodamas, o prieš tą kovą pradedant, reikėjo jam sustiprėti 
Sicilijos karalystėj ir Vokietijoj. Tam buvo reikalinga taika ir 
labai naudingas — moralinis imperatoriaus laimėjimas, visiems 


— 104 — 


aiškus. Ne vienas pamaldus žmogus laikė Ceprano taiką didele 
gėda Šv. Bažnyčiai. 

Kaip tik trisdešimtaisiais metais galutinai ir sutvarkė, subiu- 
rokratino Sicilijos karalystę Friedrichas. Be jo leidimo, pasak 
Grigaliaus IX, karalystėj niekas negalėjęs nė rankos ar kojos pa- 
judinti. Kapujos arkivyskupo Jokūbo ir Petro de 
Vinea pirmininkaujamoji komisija karaliaus įsakymu surinko 
ir apdorojo Friedricho pirmtakūnų įstatymus bei karalystės pa- 
pročius, be to, papildė juos kai kuriomis kanonų ir Romėnų teisės 
normomis. Visą rinkinį apsvarstė specijaliai tam reikalui Fried- 
richo sušauktasis karalystės luomų susirinkimas (Melfi 
mieste), ir 1231 m. Friedrichas paskelbė įstatymų kodeksą 
(Melfi Constitutiones, Liber Augustalis). 

Nauja buvo pati valstybinės (konstitucinės, finansinės, ad- 
ministratyvinės ir kriminalinės) teisės kodekso idėja. Šiuo at- 
žvilgiu Friedricho kodeksas galima lyginti su Gratiano rin- 
kiniu (III, $ 73) ir net su Justiniano ir Theodosijaus kodeksais. 
Daug paėmė redaktoriai iš kanonų teisės ir iš Bažnyčios teismų 
praktikos, taip antai, inkvizicinę teismo procedūrą. Panaikinta 
Dievo teismas (dvikovis ir ordalijos), nes nesutinką tai su gam- 
tos dėsniais ir nieko negalį įrodyti. Kodekso, kaip ir paties Frie- 
dricho pažiūrų, išviso racijonalistiško kiek esama. Įsakyta, kad, 
kirmelėms augalus apnikus, kiekvienas žmogus, užuot litanijas 
skaitęs, atneštų pririnkęs tam tikrą kirmėlių saiką vietos prisie- 
kusiems.  Ceprano taikos nepaisydamas, kodeksas visas kunigų 
bylas dėl savasties, išdavimo ir karaliaus įžeidimo atiduoda kara- 
liaus teismui, „nes kunigų bendruomenės gali greit visą karalystę 
prisisavinti“. 

Dar įdomiau yra, kad kodeksas motyvavo bei aiškino įstaty- 
mus ir dėstė absoliutinės monarchijos teoriją (žiūr. III t., $ 15). 

Popiežių imperijos ideologai laikė valstybę arba paties Šė- 
tono išgalvota, arba bausme už Adomo nuodėmę — žmonių ver- 
gija valdovui. Tuo įrodinėjo jie Bažnyčios ir popiežiaus pirme- 
nybę. Aišku esą, kad viena Bažnyčia tegalinti ir bausmę 
(— valstybę) paversti priemone žmonėms išganyti. Taigi, turinti 
Bažnyčia laiminti valdovą, ir valdovas jos priklausąs. Kodekso 
redaktorius (be abejo, paties Friedricho mintį formuluodamas) 
visų pirma aiškino Adomo nuodėmės prasmę. Tai esą nepaklus- 
numas: žmogus pamynęs Dievo įstatymą, Dievo teisę, iustitia. 
Taigi, ir pradžioje buvus valdovo tebeskelbiamoji ir tebegina- 


— 105 — 


moji iustitia. Už tai, kad sulaužęs įstatymą, ištremtas žmo- 
gus iš rojaus ir turįs mirti. Kadangi iš rojaus ištremtieji žmo- 
nės tapę mirtingais ir tebebuvę įstatymo laužytojai, turėję jie visi 
žūti, nes tuo ir pasireiškus jų nuodėmė, kad nekentę vieni kitų ir 
vieni kitus žudę. Viena iustitia tegalėjus juos išgelbėti, 
iustitia, vadinasi, valdovas ir valstybė. Žmonių pasigailėjęs, 
Dievas ir įsteigęs valstybę bei paskyręs valdovą. Taigi, „gamtos 
būtinumas (rerum necessitas) ir Dievo Apvaizda davė 
tautoms valdovus“. Tuo išgelbėti esą ir žmonės, ir visas pasaulis, 
nes, žmonėms žuvus, būtų ir jis žuvęs. Taigi, ne popiežiaus, ne 
Bažnyčios, bet stačiai paties jį skiriančio Dievo priklausąs valdo- 
vas, ir teisybę (iustitia) skelbianti bei saugojanti valstybė 
nėsanti bausmė, bet priemonė su nuodėme kovoti ir — net dau- 
giau — amžinosios Dieviškosios Teisybės skelbėja bei vykdytoja. 
Nepanaikinęs valstybės nė pats Kristus, nes tiktai sielas teišga- 
nęs, o „to, kad mūsų protėviai neatsargiai pamynė įstatymą, ne- 
nuplovė nei Didžiojo Tvano bangos, nei krikšto vanduo“. Gy- 
venančių žmonių vadas būdama, viena Teisybė (iustitia) ro- 
danti jiems kelią į rojų. 

Teisė remiantis Teisybe, o Teisybė esanti iš esmės ne kas 
kita, kaipo Dievo įstatymas vidujiniu pasaulio būtinumu virstąs 
ir nuodėmingai žmonijai valdovo skelbiamas. Savo protu pažįs- 
tąs valdovas tąjį pasaulio būtinumą, pasaulio dėsnius, vadinasi, 
teisybę, vadinasi, Dievo įstatymą ir valią. „Taigi, ciesorius turi 
būti Teisybės tėvas bei sūnus, viešpats bei tarnas“. Jis tarpinin- 
kaująs Dievui ir žmonių teisei; jis vienintelis teisės šaltinis esąs. 
„Už Gyvojo Dievo duotąjį mums talentą norime du Jam grąžinti: 
Jėzų Kristų, iš kurio visa, ką turime, esam gavę, garbiname Tei- 
sybės kultu ir teisę skelbdami lūpų auką Jam aukojame“. Joks 
įstatymas nevaržąs paties imperatoriaus (princeps legi- 
bus solutus, I, $ 14); vis dėlto imperatorius esąs ne 
aukštesnis už Proto Žodį, už „Teisės Tėvą“. 

Melti kodeksas vaizduoja imperatorių kaipo „karalių Do- 
vydo namuose“ ($ 20), kaipo Dievo pateptąjį ir nuolat įkvepia 
mąjį. Jis — Teisybės pilnas. Todėl negalima esą ginčyti impe- 
ratoriaus nutarimų. Tai esą sacrilegium, kaip ir ginčas, 
ar imperatoriaus paskirtasis valdininkas esąs savo pareigų vertas. 
Vėl įgijo reikšmės Romėnų imperatorių frazeologija, visi tie įspū- 
dingieji žodžiai — divus augustas, sacra maiestas, 


r 106 =“ 


perennitas, numen ir kt. (I, $ 14). Valstybė tapo „Tei- 
sybės šventove“, valdininkai — Teisybės kunigais. Gavo juk ir 
jie truputį tos Dievo malonės, kurią tiesiog iš Dievo gavo impe- 
ratorius. ,„Teisybę garbindami tarnauja jie Dievui ir imperato- 
riui“. Su tuo gražiai sutiko paties Fiedricho įvestas įspūdingasis 
teismo ir išviso valdininkavimo cerimonijalas. 

Kodekso dėstomoji valstybės ideologija sydino Friedricho II 
pirmtakūnų, ypačiai Rogero II, tradiciją su karolingiškosios im- 
perijos, Romėnų imperijos, Arabų chalifato ir pirmiausia su Ro- 
mėnų teisės tradicija. Pastarajai atstovavo Friedricho II padė- 
jėjai — Romėnų teisės žinovai bei auklėtiniai, iš dalies Bolo g- 
nos universiteto mokiniai — Neapolio universiteto profesorius 
ir „dvaro teisėjas“ Roffredas Beneventietis, garsu- 
sis juristas, Petras de Vinea, Jokūbas Kapujie- 
tis (juodu priklausė Kapujos teisininkų mokyklai) ir kiti. Jie 
ir formulavo naująsias idėjas, kurios tuo būdu ne tik Friedricho, 
bet ir tam tikro mokytinių sluoksnio pažiūras bei tendencijas 
reiškė. 

Tos idėjos turėjo didžiausią įtaką Europos pasaulėžiūrai. — 
Iki XII amžiaus popiežiai kovojo su imperatoriais dėl žemiškosios 
Dievo karalystės. Tapdino ją kartu ir su Bažnyčia, ir su impe- 
rija-valstybe; nemokėjo principijaliai atskirti Bažnyčios nuo 
imperijos-valstybės ir ginčijosi vieni su kitais, kas turi tai vienai 
Dievo karalystei vadovauti. Karolingai ir Salijai stengėsi Baž- 
nyčią pavergti imperatoriui. Nikalojus ir Grigalius VII — impe- 
riją popiežiui. Bet konkrečiai Bažnyčia, kad ir savotiška impe- 
rija tapdama, vis labiau ir labiau skyrėsi nuo valstybės, kuri nebe 
religiniais pradais rėmėsi, nors tų pradų pati ir nepažino. Ypa- 
čiai aiškus buvo skirtumas tarp Bažnyčios ir naujojo tipo valsty- 
bių (Normandijos, Anglijos, Prancūzijos ir Sicilijos). Tačiau ir 
atsilikusioj Vokietijoj senoji imperijos (— Dievo karalystės) 
idėja nebegalėjo nustelbti naujų tendencijų. Užteks paminėjus 
Heinrichas V, Friedrichas I ir Heinrichas VI. Kraštutiniai kliu- 
niečiai, kardinolas Humbertas, aiškino jau, kad savo prigimtimi 
ir tikslu Bažnyčia griežtai skiriasi nuo valstybės. Tapdino betgi 
jie Bažnyčią su Dievo karalyste, kuri ne tik bažnytine, bet ir 
valstybine santvarka reiškiasi, ir, bažnytinę imperijos prigimtį 
pabrėždami, laikė imperiją Bažnyčios priklausančia, o imperato- 
rių, gali sakyt — popiežiaus vasalu. Innocentijus III Staufenų 
imperijos vietoj bemanąs buvo įsteigti popiežiaus imperiją ir im- 


— 107 — 


peratorių paversti vyriausiu savo vasalu. Bet tuo metu nubudo 
minėtųjų naujojo tipo valstybių savižina, ir jų valdymui įgijo 
įtakos teisininkai bei miesto kultūros žmonės. O teisininkai, Ro- 
mėnų teisę gaivindami ir studijuodami, skelbė politinę Romėnų 
imperijos pasaulėžiūrą, absoliutinės valdžios idealą, ir visą teisės 
sistemą pamatavo ius et aeguum (teisės ir teisybės) 
idėja. Skyrė jie tą teisybę nuo Šv. Raštu ir Bažnyčios autoritetu 
pamatuojamos teisės, protu ir doros jausmu remdamies ją aiškino, 
bet manė ją pačią absoliučią reikšmę turint. Žodžiu, teisybės 
idėja rados ne bažnytinis, bet absoliutinis, tad religinis, teisės 
sistemos ir valstybės principas. Tai buvo pasaulininkų dvasios 
(III, $ 65) laimėjimas ir nebe krikščioniškos dabartinių valstybių 
ideologijos pradžia. Su Bažnyčios mokslu ėmė kovoti valstybės 
religija. 

Melfi kodekso redaktoriai apsistemino naująją valstybės ideo- 
logiją, pats Friedrichas, be to, ją ir įkūnijo — pirmas „moderniš- 
kai“ sutvarkė savo karalystę. Tačiau religinę justicijos reikšmę 
ant šakių kilodami kodekso redaktoriai (jų tarpe, žinoma, ir 
Friedrichas) susydino naująją ideologiją su senąja imperijos 
idėja. Pats save krikščionims brangiausia Jeruzalės karūna ap- 
karūnuodamas valdovas tapo tokiu pat Dievo vietininku žemėje, 
kaip ir popiežius. Sutiko, kad sielos popiežiaus priklausančios, 
utžai norėjo vienas, be popiežiaus, valdyti kūnus. Tai buvo nebe 
naujas skirtumas, tačiau — naujoviškai jį Friedrichas išaiškino: 
pasinaudojo juo ne popiežiaus pirmenybei pripažinti, bet valsty- 
bės nepriklausomybei apginti. Melfi kodeksas galima pavadinti 
atsakymu į dviejų kardų teoriją ir į popiežininkų vartojamas sau- 
lės-mėnulio bei sielos-kūno metaforas. 

Friedrichas skelbė savo Constitutiones Sicilijos ka- 
ralystei, bet turėjo galvoj visą imperiją ir neveltui paminėjo įžan- 
goj Romėnų imperatorius bei valdžią jiems davusius „kviritus“. 
Jis norėjo, kad Sicilija būtų „veidrodis“ kitoms valstybėms ir 
imperijos norma. Perdaug realus politikas buvo Friedrichas, 
kad būtų tikėjęsis susicilinti visą savo imperiją. Bet teisybės san- 
tvarka sutiko ir su feodaline valdovų hierarchija. Kaip visoj 
Europoj tenkinosi imperatorius nominalia pirmenybe (kurią, be 
to, ne visi pripažino), taip ir Vokietijoj galėjo jis būti, bent lig 
laiko, paveldėtiniu kunigaikščių siuzerėnu ir jų federacijos vadu. 
Susicilinti norėjo jis Italiją, gal, ir savo paties kunigaikštystę Vo- 
kietijoj. 


— 108 — 


22 


Kunigaikščiams nusileisdamas ir jų galią didindamas Frie- 
drichas pavertė juos savo šalininkais. "Todėl ir nepasisekė Gri- 
galiui IX jų prisivilioti, ir jiems tarpininkaujant pasirašyta bu- 
vo Ceprano taika. Bet iš Liudviko Bavaro globos išsivadavęs 
(1228. XII) jaunasis Heinrichas norėjo savarankiškai ir vokiškiau, 
nei tėvas, karaliauti ir rėmė jį čia jo taryboj įsigalėję riteriai bei 
ministerialai. Jų tarpe Heinrichas išaugo; jie atstovavo politinei 
pirmųjų Staufenų programai: Vokietiją laikė imperijos branduo- 
liu ir stengėsi, kiek galima buvo, sustiprinti karaliaus valdžią. 
Tam reikėjo pažaboti kunigaikščiai, o prieš juos — kapetingiškai 
remtis miestais. Deja, politikavo Heinrichas nenuosekliai, karš- 
tai, bet ne sumaningai. Kunigaikščių galiai sumažinti pasinau- 
dojo tuo, kad įtakingiausieji iš jų buvo išvažiavę į San Germano 
imperatoriaus su popiežium taikinti. Žinoma, juos tik suerzino, 
ir, grižę, lengvai privertė jie karalių Wormso seime 
(1231 m.) patvirtinti įstatymus prieš miestus. Uždrausta buvo 
miestams dėtis sąjungon vieniems su kitais (Pareinio miestų są- 
junga buvo jau 1226 metais panaikinta), o karalius nebegalėjo 
tokių sąjungų tvirtinti be miestų senjorų sutikimo. Be to, atskira 
privilegija davė Heinrichas visiems kunigaikščiams tas teises, ku- 
rias buvo gavę iš Friedricho kunigaikščiai vyskupai ($ 14), net 
ir daugiau (1231. V. 1). Karalius žadėjo nebestatyti jų žemėse 
naujų tvirtovių, davė jiems, žemės valdovams (dominus ter- 
rae, Landesherr), teisę investinti žemesniuosius teisėjus 
(centumgravii, šimtininkai, die Schultheissen), 
pinigų, rinkų steigimo ir kelių priežiūros regalijas. Miestų teri- 
torija (Bannmeile, apskritis, kur veikė miesto teisė) buvo su- 
mažinta. Uždrausta buvo miestams priimti į miestą per pilie- 
čius kunigaikščių ir bajorų žmones ir duoti už tam tikrą mokestį 
pilietybę negyvenantiems pačiame mieste žmonėms (vadina- 
miems Pfahlbūrger). Tiesa, karaliaus teises kunigaikš- 
čiams duodamas, Wormso seimas nutarė, kad kunigaikščiai gali 
leisti įstatymus tiktai su savo žemės seimo (Landtago), sei- 
melio, sutikimu: ut negue principes negue alii 
guilibet constitutiones vel nova iura fa- 
cere possint, nisi meliorum et maiorum 
terre consensus primitus habeatur. Daugumą 
tų privilegijų kunigaikščiai seniai jau buvo įsigiję) Bet 


— 109 — 


Wormso seimas jas viešai pripažino ir padarė jas karalystės 
teise, formaliai pavertė Vokiečių monarchiją kunigaikščių 
oligarchija. Savaime aišku, kad kunigaikščiais besiremiąs 
Friedrichas turėjo patvirtinti Wormso seimo nutarimus ir 
savo sūnaus duotąją privilegiją (Cividale seime 1232 m.): 
mažai ką tepakeitė, Ėjo jis su kunigaikščiais prieš savo 
sūnų ir vietininką. Išleido net įstatymą (1232 m.), kuris di- 
džiai sumažino vyskupų miestų savivaldybę: panaikino tuose 
miestuose cechus ir be vyskupo leidimo miestelėnų įsteigtąsias 
komunas, išrinktuosius burmistrus, valdininkus bei tarybas. 

Kitaip politikuoti Friedrichas negalėjo, juo labiau, kad tuo 
pat metu kovojo su Lombardijos miestais, tad išviso miestelėnais 
nepasitikėjo. Šiaip ar taip, bendrieji imperijos uždaviniai, kova 
su popiežium ir su Lombardų Sąjunga vertė jį nusileisti kuni- 
gaikščiams, nors gerai suprato ekonominę miestų reikšmę ir — 
kiek čia svėrė savivaldybė. Savo miestus jis globojo ir privilegi- 
juodavo, duodavo jiems tam tikrą savivaldybę, rinkos ir mugės pri- 
vilegiją ir t. t. Antra vertus, laisvieji imperijos miestai (Reichs- 
stadte) tebekovojo su kunigaikščiais ir tik karalium bei impe- 
ratorium ir tegalėjo remtis. Taip pat imperatoriaus bei karaliaus 
pagelbos troško ir kunigaikščių bei vyskupų miestai. Kad ir kaip 
mažino miestų teises, Vokietijoj Friedrichas savo priešais jų ne- 
pavertė. 

Geriau, kaip Friedrichas, suprato miestų reikšmę Heinrichas 
ir jo ministerialai. O vyriausybę palaikydavo kai kurie mažes- 
nieji žiemos rytų Vokietijos valdovai, grafai bei riteriai; mat, no- 
rėjo jie pasinaudoti karaliaus kova su kunigaikščiais. Atrodė, 
kad sumaningesnis už Heinrichą ir paties imperatoriaus netruk- 
domas politikas būtų dar galėjęs tą kovą laimėti, nes greit augo 
Vokietijos kultūra ir žadino tautiškąją Vokiečių savižiną. Kaip tik 
tuo metu klestėjo vokiečių literatūra ir menas (III, $$ 58—63), 
aiškėjo ypatingi vokiečių krikščionybės bruožai (III, $ 74 t.), pli- 
to Vokietijoj erezijos, beginių bendruomenės ($ 7) ir dominyko- 
nų bei minoritų ordinai. Rytų Vokietijoj garsėjo Žemutinės 
Silezijos hercogo HeinrichoI Barzdotojo (num. 
1238 m.) žmona šv. Hedwiga, Thūringijoj — jos duk- 
terėčia, Vengrijos karaliaus Andriaus II duktė ir Thiringi- 
jos landgrafo Liudviko našlė šv. Elžbieta (1207— 
1231 m.). Nelaimingoji ir švelnioji Elžbieta užsidegė šv. Pran- 
ciškaus idealais, bet jos dvasios tėvu tapęs fanatikas Konra- 


— 110 — 


das Marburgietis vertė ją žiauriosios askezės keliu 
einant šventėti, 

Tasai homo rigidus et austerus atstovavo 
seniesiems Bažnyčios idealams ir pirmiausia rūpinosi tuo, kad visi 
išpažintų tikrąjį Bažnyčios mokslą ir klausytų popiežiaus. Kas 
priešinosi Romos Bažnyčiai, buvo jam eretikas*). Pasižymėjo jis 
karšta kova su eretikais, nuolatiniu įdavinėjimu, ir 1227 m. pas- 
kyrė jį Grigalius IX savo inkvizitorium, o 1231 m. įgaliojo nesi- 
varžyti teismo formalumais (...te a cognitionibus 
causarum habere volumus excusatum). Tik- 
rai, nelabai težiūrėjo tų formalumų Konradas ir kiti inkvizitoriai: 
be pasigailėjimo kankindavo, nuteisdavo ir degindavo eretikus, 
persekiodavo jų receptatores, fautores et defen- 
sores, 0 motyvavo savo sprendimus visokių įdavėjų praneši- 
mais, kartais pripažindavo žmogų eretiku „iš veido“. „Įsigalėjo 
ugnis mirtingųjų tarpe“. Daug nekaltų žuvo: „innocentes 
exusti fuerint“, „multos innocentes“ mirtimi 
nubaudė Konradas. Grigalius IX ir Konradas buvo bemaną su- 
ruošti prieš Vokietijos eretikus net kryžiaus karą; tik priešinosi 
tam sumanymui kunigaikščiai. Tada ėmė Konradas kaltinti 
erezija ir pačius kunigaikščius. Tik Konradą nužudžius (1233), 
aprimo kiek tas baisusis, bet menkai motyvuotas eretikų perse- 
kiojimas. Vienas popiežius viešai tegarsino „tobulo tikėjimo vy- 
rą, krikščioniškojo tikėjimo skelbėją“, ecclesiae para- 
nymphus. Vokiečiai, tiek vyskupai bei kunigaikščiai, tiek 
kitų luomų žmonės, džiaugėsi. 

Tiesa, mielai erezijom kaltindavo politinius savo priešus 
vyskupai ir kunigaikščiai. Taip antai, Bremeno sinode ar- 
kivyskupas Gerhardas II paskelbė stedingus (Pa- 
weserio gyventojus) eretikus esant, nors visa tų žemdirbių kaltė 
tebuvo ta, kad nenorėjo mokėti jam dešimtinės ir nepripažino kai 
kurių kitų jo teisių. Grigalius IX leido suruošti prieš stedingus 
kryžiaus karą, ir 1234 m. Gerhardas pasivergė kraštą, o drąsiai 
dėl savo laisvės kovojančius žemdirbius kuone visus išžudė. Iš- 
viso betgi nepatenkinti buvo Konradu ir kitais inkvizitoriais vys- 


*) Taip buvo nusakęs ereziją Gerhoh von Reichersberg 
(haereticumesse constat gui a Romana ecclesia dis- 
cordat), ir šita erezijos detinicija vadovavosi tiek popiežiai, tiek 
inkvizitoriai. 


= — 


kupai, nes inkvizitoriai kovos su erezijom proga mažino jų, vys- 
kupų, teises. Tiek jiems, tiek kunigaikščiams ir visuomenei nu- 
sileisdamas, Heinrichas Frankfurto seime (1234 m.) pa- 
skelbė žemės taiką, uždraudė vadinamuosius kryžiaus karus, o 
eretikų bylas grąžino vyskupų bei valdovų teismui. Čia vėl su- 
sidūrė jis su tėvu, kuris su popiežium geruoju gyventi norėda- 
mas (slapta kad ir kovodamas) žiauriai persekiojo eretikus. 

Aiškių politinių planų Heinrichas neturėjo, bet manė išsi- 
vaduoti iš tėvo valdžios. Kad su kunigaikščiais bei su Bažnyčia 
ir susirėmęs buvo, norėjo dėlto sukilti prieš Friedrichą. Frie- 
drichui vedus Anglijos karaliaus seserį Izabėlę, stengėsi Heinri- 
chas susidėti su Prancūzija, siekdino Vokietijos miestus ir paėmė 
iš jų įkaitų, pagaliau net sutartį pasirašė su Lombardų Sąjunga, 
kad nebejileistų Lombardai imperatoriaus į Vokietiją. Griežtu 
manifestu kaltino tėvą ir ruošėsi su juo kariauti. Bet Friedri- 
chas nebijojo savo sūnaus. Be kariuomenės atvyko Vokietijon 
(1235 m.), ir visų savo šalininkų apleistas Heinrichas pats jam 
pasidavė. Priverstas buvo išsižadėti sosto ir iki mirties (1242 m.) 
kalėjo. 

Beveik visi Vokietijos kunigaikščiai susivažiavo į Friedricho 
Mainze sušauktąjį seimą (1235 m.), kur pasistengė impera- 
torius nuraminti ir sutvarkyti apirusią karalystę. Čia vokiečių 
kalba paskelbta buvo garsioji Constitutio pacis Fre- 
derici II (Mainzer Landfriede). Ji likvidavo 
Heinricho sukilimą, pasmerkė ir jį, ir su juo susidėjusius minis- 
terialus (nuo tada visai nustojo jie politinės savo įtakos); už- 
draudė „faidas“ (pilietinius karus), apkodifikavo ir papildė nau- 
jais įstatymais kriminalinę teisę ir, kiek begalima buvo, pasti- 
prino centralinę karalystės valdžią. Šituo įstatymu rėmėsi ir jį 
papildinėjo Friedricho įpėdiniai Vokietijoj. Friedrichas, žinoma, 
negalėjo išsižadėti savo paties pažadų kunigaikščiams ir su jais 
ginčytis, bet išlengva ėmė jis gaivinti savo valdžią.  Paskyrė 
net (Sicilijos pavyzdžiu) „dvaro justicijarijų“ (iusticia- 
rius curiae), kuris turėjo pirmininkauti dvaro teismui, ir 
buvo bemanąs kodifikuoti tiek to teismo sprendimus, tiek išviso 
karalystės įstatymus. Padidino Friedrichas karūnos žemes, išsi- 
pirko iš Čechijos karaliaus Venceslovo I (1230 — 
1253 m.) Staufenų alodą Švabijoj. Mėgino įsigyti Austrijos 
hercogystę. Kadangi Austrijos hercogas Friedrichas II (der 
Streitbare, num. 1246 m.) susikivirčijo su imperijos val- 


— 112 — 


džia, pasmerkė jį Friedrichas imperijos banu (1236 m.) ir kon- 
fiskavo jo hercogystę, o Vieną pripažino imperijos miestu. Tik- 
tai, su Lombardais kovodamas, nebegalėjo Friedrichas visos Aus- 
trijos iš Babenbergo atimti. Pabaigė jis senąją Stautenų kovą su 
Welfais: Welfų alodą padarė nauja Braunschweigo- 
Liineburgo hercogyste ir investino ja Ottoną Vaiką. 
Pasisekė Friedrichui įkalbėti kunigaikščiams išrinkti Vokietijos 
karalium mažą jo ir Izabėlės Jeruzalietės sūnelį Konradą, 
įvykdyti paveldėtinės imperijos idėją. 


23 


Ilgai kentėjo Heinricho valdymą Friedrichas todėl, kad, prieš 
sutvarkydamas Vokietiją, norėjo įsiviešpatauti Italijoj. Susitai- 
kinęs Ceprano mieste su popiežium, sušaukė jis seimą: 1231. 
XI. 1 turėjo susivažiuoti Ravennoj Italijos miestų atstovai 
ir Vokietijos bei Burgundijos kunigaikščiai ir išspręsti impera- 
toriaus ginčą su Lombardais. Bet Lombardų Sąjunga 
atgaivino savo sutartį, sušaukė kariuomenę ir vėl užkirto kelią 
į Italiją karaliui Heinrichui. Kadangi Friedrichas atvyko Lom- 
bardijon be kariuomenės, viena tegalėjo jis padaryti — pasmerkti 
Lombardus imperijos banu; maža to — sutiko, kad popiežius tar- 
pininkautų jam ir Lombardams. Pačiam Friedrichui pasisekė 
pagaliau apsaugoti susisiekimas su Vokietija, nes patraukė savo 
pusėn galingąjį Veronos tironą  Ezzeliną III da 
Romano irjobroį Alberichą (1232 m.). Bet iš po- 
piežiaus tarpininkavimo nieko neišėjo: Friedrichas reikalavo, kad 
būtų panaikinta Lombardų Sąjunga, o nei Lombardai, nei nepar- 
tyviu tarpininku dedąsis popiežius su tuo nesutiko. Visa šiaurės 
Italija bijodama laukė karo. 

Bet štai Parmoj 1233 m. pavasarį ėmė sakyti pamokslus 
brolis Benediktas, nemokytas, bet doro gyvenimo žmogus. 
Jokiam ordinui jis nepriklausė — „gyveno pats sau ir vienam 
Dievui tesistengė įtikti, bet draugavo su broliais minoritais“. Ne- 
šiojo armėnų kepuraitę, ilgą juodą barzdą turėjo; vilkėjo juoda 
jupa su prisiūtais iš priekio ir iš užpakalio raudonais kryžiais. 
Prieš pamokslą pradėdamas, trimituodavo jis mažu variniu vamz- 
deliu, todėl ir pavadintas buvo frater de Cornetto. 
„Baisiai trimituodavo, bet šorys ir švelniai“, terribiliter 
reboabat tuba sua, nec non et dulciter. Pa- 


— 113 — 


trimitavęs sakydavo: — Laudato et benedetto et 
glorificato sia lo Patre!— Ir visur lydį jį su degan- 
čiomis žvakėmis „vaikai kartojo jo žodžius. Paskum sakydavo 
jis tuos pačius žodžius, tik pridėdavo: — Sia 10 fijo! — An- 
trusyk kartojo tai vaikai ir giedojo. Trečią kartą tardavo jis 
tuos žodžius ir pridurdavo: — Sia lo Spiritu sancto! 
— O paskui: — Halleluia, halleluia, halleluia! — 
Daugiau, trimituodavo ir sakydavo pamokslą...“ Skelbė Bene- 
diktas meilę broliams ir taiką; ir aibė žmonių klausė jo pamokslų, 
eidavo su degančiomis žvakėmis ir giedodavo aleliują. Greit su- 
sidomėjo savotišku sąjūdžiu minoritai bei dominykonai, ir atsi- 
rado daug naujų, prityrusių ir mokytų, pamokslininkų. Visi 
skelbė taiką, ne tik skelbė — ėmė taikinti priešus, kovojančias 
savybėje partijas, komunas, siekdino žmones ir miestus taikingai 
gyventi. Minoritas Gerardas M odenietis buvo net 
išrinktas Parmos miesto podesta, reformavo miesto konsti- 
tucijaą, padidino vyskupo valdžią ir persekiojo eretikus. „Daug 
gera padarė“ Reggio mieste dominykonas Giacopino 
Parmietis, homo litteratus et lector in the- 
ologija, kitur — kiti dominykonai ir pranciškonai. Bet visus 
pralenkė dominykonas Jonas Vicenzietis. 

Visokiomis priemonėmis kurstė broliai religinį liaudies en- 
tuzijazmą. Suseidavo ir susitardavo, kas, kur, kada ir kokia te- 
ma sakys pamokslą. ,,Pats mačiau, kaip brolis Gerardas stovėjo 
Parmos aikštėje ant tam tyčia padaryto paaukštinimo... ir, vi- 
siems laukiant jo žodžio, staiga nustojo kalbėjęs ir užsidengė 
veidą kapiušonu, tarytum apie Dievą galvojo. Paskui, ilgokai 
patylėjęs, atmetė kapiušoną ir tarė nustebusiai liaudžiai: Apo k. 
1. — Aš buvau dvasios pagavime Viešpaties 
dieną ir girdėjau mylimąjį mūsų brolį Joną Vicen- 
zietį Bolognoj, Reno pakrantėj, pamokslą sakant. Daug ten 
žmonių. O jo pamokslo pradžia štai kokia buvo: — Laiminga 
yra tauta, kurios valdovas yra jos Dievas, — Panašiai kalbėdavo 
Gerardas apie brolį Giacopino, o Giacopino ir Jonas apie ji patį“. 

Be abejo, rūpėjo pamokslininkams krikščioniškas liaudies 
gyvenimas ir, tiek pačiai nuolatinių karų nuvargintai liaudžiai 
brangi, taika. Bet ir kitų tikslų broliai siekė. Dominykonai pa- 
vydėjo pranciškonams ir norėjo, kad popiežius kanonizuotų Šv. 
Dominyką. ,,Kadangi broliai minoritai turi savo šventąjį“, sakė 
Jonui vienas dominykonams palankus vyskupas, „pasidarykite ir 


Istorija 8 


— 114 — 


jūs vieną, kad ir iš pelų prireiktų daryti“ Sąjūdžiui vadovau- 
damas Jonas Vicenzietis, be abejonės, turėjo galvoj ir šitą vysku- 
po patarimą. Be to suprato, kad reikėjo tam ne tik pagarsėti, 
bet ir kurijai patarnauti. Žinoma, kad, Lombardams ir impera- 
toriui tarpininkaudami, popiežiaus įgaliotiniai savo rėžtu sten- 
gėsi pasinaudoti liaudies sąjūdžiu ir susikalbėjo su Romai pa- 
klusniais broliais. 

Kaip ten yra — tiektos, bet Aleliuja pavirto ir politiniu są- 
jūdžiu. Aleliujai prasidėjus, Tonas Vicenzietis „taikos angelu“ 
tapęs. Sakoma buvo, kad norįs jis sutaikinti visus Lombar- 
dijos ir Romagnos miestus bei galiūnus. Skelbė jis 
taiką Padovoj, Treviso mieste ir markoj; sutaikino da 
Romano ir da Camino senjorus. Tiek įsigalėjęs, kad 
miestuose pakeisdavęs statutus, daug ką pridėdavęs, kita iš- 
braukdavęs. Savo tėviškėj Vicenzoj, pareikalavo sau ir 
gavo duko bei grafo titulą. Pagaliau atsidūrė pačioj V eronojį, 
netoli kurios susirinkdavo jau Lombardų kariuomenė. Nė nepai- 
sydami Ezzelino noro, žmonės atidarė Jonui Veronos var- 
tus. „Įsikūnijęs Šėtonas“, Ezzelinas pravirko ir priverstas buvo 
susitaikinti su savo priešais, o Jonas tapo Veronos dux et 
rector. Guelfai laimėjo, nes, Veroną gavę, vėl atkirto impe- 
ratorių nuo Vokietijos. O Jonas sušaukė Akvilėjos pa- 
triarchą, daugelio Lombardijos bei Romagnos mies- 
tų vyskupus, da Romano, dEste, da Camino kuni- 
gaikščius, daug miestų atstovų. Pasguaroj, Adigės paupy, 
visi susitaikino ir pasirašė taikos sutartį. 

Staiga pralaimėjo Friedrichas ir verčiamas pasirašė sutartį 
su Lombardais, labai panašią į 1227 m. sutartį. Tiesa, Lombar- 
dų Sąjungos nepripažino ir nuo savo planų neatsisakė. "Tai pa- 
liaubos tebuvo, ir greit vėl įsigalėjo imperatorius. Ezzelinas iš- 
jojo iš Veronos duką vienuolį. Liaudis ataušo. Išėjo aikštėn ir 
Heinricho santykiai su  ILombardais. Minėtajame Mainzo 
seime Vokietijos kunigaikščiai nutarė kariauti su Lombardų Są- 
junga. Grigalius IX rados visai izoliuotas ir bejėgis. Nebegalėjo 
jis ginti Lombardų, nes jų išdavimas visiems buvo aiškus. Ne- 
galėjo nei priversti jų nusileisti imperatoriui (nes jie popiežiaus 
neklausė), nei susidėti su jais ir kovoti su imperatorium (nes im- 
peratorius perstiprus buvo), nei, pagaliau, neutralus būti (nes 
imperatoriaus laimėjimas reiškė Romos valstybės vergiją). 


— 115 — 


Brennero keliu įsibrovė Friedrichas 1237. VIII. į Adigės 
slėnį, kur su 2.000 jo riterių susidėjo iš Sicilijų karalystės atėję 
pagelbiniai pulkai (tam skaičiuj 7.000 saracėnų), Toskanos 
ir imperatoriui ištikimų Lombardijos miestų milicija. 
O Lombardijoj ir Romagnoj buvo jau atgaivinęs savo valstybę 
ir pavergęs Treviso marką bei markgrafo Este žemes 
Ezzelinas; be to susidėjo su Friedrichu Cremona, 
Padova, Parma, Reggio, Modena, Mantova, 
Tortona ir Bergamo. Ties Cortenuova 1237. 
XI. 27 sumušė imperatorius Milano irjo sąjungininkų ka- 
riuomenę, paėmė kelis šimtus riterių, Milano podestą Pietro 
Tiepolo, Venecijos dogės sūnų, ir Milano laisvės simbolį — 
carroccio (vežimą su miesto vėliava). 

Kaip Romėnų laikų imperatorius, įžengė Friedrichas į Cre- 
moną belaisviais ir prie Milano carroccio pririštu Tiepolo 
vedinas, trijumfuodamas. Carroccio nusiuntė jis savo Ro- 
mėnams. Priminė jiems, kaip senatas ir tauta kėlę senovės cie- 
soriams trijumfą.  Nuraminęs Italiją, romėniškosios savo impe- 
rijos vidurį, siunčiąs jiems grobį ir pergalės ženklą, savo žyg- 
darbių simbolį. „Su padėka sužinokite, kviritai, kad jūsų impe- 
ratorius laimėjo! Džiaukitės gražiąja viltimi, nes, mielai senąsias 
iškilmės gaivindami, dar mieliau norime mes atgaivinti senąją 
sostinės diduomenę“. Senato įsakymu imperatoriaus nusiųstasis 
trofėjus buvo pastatytas ant Kapitoliumo. Tik ką su popiežium 
susitaikinę Romos didžiūnai garsino nugalėtoją, o popiežius ne- 
beabejojo, kad, Italiją pavergęs, Friedrichas paskelbs imperijos 
sostine Romą. 

Imperatorius pasiekė savo: įsiviešpatavo Lombardijoj ir su- 
jungė Vokietiją su Italija, „atgaivino imperijos garbę“. Patys 
Milaniečiai prašė taikos. Būtų, be abejo, ir daugiau jam nusi- 
leidę, kaip kadai Konstanzo taika Friedrichui I. Bet Friedrichas 
II reikalavo, kad pasiduotų jam maištininkai be jokių sąlygų. 
Visiems aišku buvo, ką tas reikalavimas reiškė. 

Nenustodamas Italijos vergęs (1238 m. užėmė jis visą Lom- 
bardiją, išskyrus Milaną, Alessandriją, Bresciją, Piacenzą, Bo- 
logną bei Faenzą, ir Toskaną), ėmė Friedrichas ją ir sicilinti. 
Sicilijos karalystės pavyzdžiu padalino Italiją į kelis generalinius 
vikarijatus (Po aukštupio vikarijatas — vakarų Lombardija ir 
Piemontas, nuo 1237 m., Treviso markos, Žemutinio Po, Romag- 
nos, Ligurijos, Toskanos, nuo 1240 m., Anconos markos, Spoleto, 


— 116 — 


„žemių nuo Amelijos iki Corneto ir visu pajūriu“ vikarijatai; be 
to, 1239 m. padarė Friedrichas vikarijatu ir Burgundijos kara- 
lystę). Valdė tuos generalinius vikarijatus imperatoriaus skiria- 
mieji generaliniai kapitanai, kurių priklausė vikarai bei kastelio- 
nai ir kurie patys priklausė visos Italijos legato Friedricho sū- 
naus Enzio. Jį sutuokė Friedrichas su Sardinijos pa- 
veldėtoja ir pavadino Sardinijos karalium, nors Romos kurija 
salą savo feodu laikė. Generaliniai kapitanai, kastelionai, impe- 
ratoriaus skiriami arba tvirtinami miestų podestos ir devynios 
galybės finansų, teismo bei kanceliarijų valdininkų, tai buvo im- 
peratoriui paklusni ir nuolat jo kontroliuojamoji biurokratija, be 
to daugiausia iš absoliutinės-biurokratinės Sicilijų karalystės Ita- 
lijon perkeltoji. Mažiau net už Friedricho pašalintuosius vokie- 
čius baronus bei ministerialus vertino jie miestų laisvės bei sa- 
vivaldybės tradicijas. Antra vertus, iš dalies miestų valdysenos 
pavyzdžiu tvarkė savo biurokratiją Friedrichas; buvo ji betgi 
dirbtinė: neaugo ji natūraliai, kaip miestuose, bet kūrė ją val- 
dovas ir valdininkavo feodalinės kilmės žmonės. 

Pats Friedrichas iš dalies turėjo remtis Italijoj ghibellinais 
feodalais ir tokiais laisvųjų miestų priešais, kaip „tironai“ E z- 
zelinas, Alberichas bei Ubertas Pallavici- 
ni, iš dalies perdaug racijonalistiškai žiūrėjo į miestus. Su- 
prato jis ekonominę jų reikšmę, globojo jų amatus ir prekybą, 
saugojo prekybos kelius; bet nesuprato, kad ekonominė miestelė- 
nų inicijatyva būtinai reiškėsi ir politinės laisvės troškimu, ir 
miesto patrijotizmu. Nesuprato, kad, pavergus žmogus ir panai- 
kinus jo inicijatyva politikoj, nebegalima reikalauti, kad jis būtų 
inicijatyvus amate bei prekyboj. Miesto laisvė dažniausiai reiškė 
tam tikro miestelėnų sluoksnio tironiją ir tuščias žodis tebuvo, 
bet tą laisvę išsijuosę gynė ne tik nuverstieji oligarchai — visi 
miestelėnai žvairavo į miesto laisvės bei garbės naikintojus, į 
Friedricho valdininkus. Be to, reikalavo tie valdininkai mokes- 
čių ne miesto reikalams, bet tolimam imperatoriui ir, kad ir kaip 
kovojo su tuo Friedrichas, sau patiems. Imperatoriaus valdžios 
dar nepripažinę miestelėnai pajuokdavo miestus, kurie „mokėjo 
tributą ciesoriui ir stenėdami apulijiečių jungą vilko“. O „apu- 
lijiečiai“, imperatoriaus vietininkai, vadino save „iš Dievo ir im- 
peratoriaus malonės generaliniais kapitanais“ ir dėjosi tikri ku- 
nigaikščiai esą. Tokie tironai, kaip Ezzelinas ir Pallavicini, tvar- 
kė savo dvarą imperatoriaus dvaro pavyzdžiu; net didžiųjų mies- 


— 117 — 


tų — Florencijos, Pisos, Cremonos — podestos mėgzdžiojo im- 
peratorių. „Italijos miestai“, rašė Friedrichas, „apie savo pačių 
naudą nenusimano: neaiškią laisvę mėgsta labiau, kaip taiką ir 
teisybę“, pax et iustitia. O ištikrųjų pats Friedrichas 
nematė, kad apšviestasis despotizmas nesutiko su demokratiniu 
miestelėnų būdu ir su demokratinėmis jų tradicijomis. Tiesa, 
šiaurės Italijos miestai buvo jau bekrypstą tironijos link, ir šiuo 
atžvilgiu tiek Ezzelinas bei Pallavicini, tiek valdingi Friedricho 
podestos iš anksto vaizdavo nebetolimą politinę santvarką, sin- 
joriją;: generaliniai vikarijatai tapo net tų sinjorijų branduoliais. 
Tačiau miestas tik pats tegalėjo pavirsti tironija, kilmės at- 
žvilgiu demokratine, ir nenorėjo, kad verstų jį tapti sinjorija sve- 
timas valdovas, ne tautos, bet Dievo malone imperatorius. 

Taigi, Italijoj, kaip ir Vokietijoj, buvo Friedrichas miestų 
priešas; susidūrė su miestais, o miestuose — su jų demokratija. 
Kad būtų jis nusileidęs kiek Lombardų Sąjungai, lengvai būtų 
nuveikęs popiežių: Romos patriarchu būtų jį pavertęs. Bet savo 
politika privertė jis miestus susidėti su popiežium, o popiežių 
— su demokratija, nors popiežiai daugiau už jį atstovavo seno- 
sioms, aristokratinėms Europos tradicijoms. Su nauju visuome- 
nei vadovauti imančiu sluoksniu, su miestelėnais, kovodamas 
Friedrichas vistiek turėjo pralaimėti kovą, ir mažai ką tesveria, 
kad, išdidžiai savo galia pasitikėdamas, atsisakė jis tartis su Mi- 
laniečiais. Tuo savo politikai katastrofą daugiausia tik pagrei- 
tino. 

Sunkiąsias valandas gyveno dabar Grigalius IX. Nieko pa- 
daryti nebegalėdamas, turėjo žiūrėti, kaip plinta Friedricho val- 
džia Italijoj ir kaip naujoji karalystė iš visų pusių riečia ir spau- 
džia Bažnyčios valstybę. Baimingai laukė senasis popiežius, kad 
netrukus pavergs Friedrichas patį Milaną ir kad jį, popiežių, 
išvys iš Romos su Friedrichu susidėję galiūnai. Sunki buvo senio 
našta — didžiųjų savo pirmtakūnų programa apginti, nepralai- 
mėti, ką buvo laimėję popiežiai nuo Karoliaus Didžiojo mirties. 
Niekuomet neabejojo jis tuo, ko reikia Bažnyčiai; pirmas su- 
prato, kiek pavojingas jai didžiojo Innocentijaus auklėtinis. Kaip 
įmanydamas su juo kovojo, bet buvo nugalėtas ir verkdamas gar- 
sino Domina Paupertas ($ 8). Dabar reikėjo išnauja 
kovoti su be galo įsigalėjusiu imperatorium. Tos naujosios ko- 
vos nepabijojo Šv. Pranciškaus draugas: ne todėl, kad tikėjosi lai- 
mėsiąs, bet todėl, kad tikras popiežius buvo. 


— 118 — 


Popiežių kova dėl Bažnyčios nepriklausomybės seniai jau 
patapus buvo kova dėl politinės jų pirmenybės. Neatsisakė Gri- 
galius nuo pastarosios, bet dabar vėl reikėjo kovoti dėl pačios 
nepriklausomybės. Klaidingai, ar ne — vistiek, bet nuo sena manė 
popiežiai, kad negali būti Bažnyčia laisva be nepriklausomos sa- 
vo valstybės ir kad nesutinka su Bažnyčios laisve galinga, ypačiai 
Italiją valdanti imperija. Tiesa, amžinai praėję buvo Karoliaus 
Didžiojo laikai, ir nė vienas iš jo įpėdinių nesikišo į krikščioniš- 
kojo mokslo reikalus. Galima buvo manyti, kad Friedrichas II 
niekuomet nesipriešins bažnytiniam bei moraliniam popiežiaus 
autoritetui. Tačiau Bažnyčia tiek suvalstybėjo, tiek valstybės 
teisių bei žemių prisisavino, kad kiekvienas savo valdžią norįs 
sustiprinti valdovas rados jai pavojingas. Taigi, Bažnyčios laisvė 
(kaip suprato tą Bažnyčią ir laisvę popiežiai) būtinai reikalavo 
kovos su imperatorium, o toji kova būtinai tapo popiežių impe- 
rijalizmu. 

Atvirai su Lombardais sąjungininkauti nedrįsdamas, slapta 
popiežius jiems padėdinėjo: laukė geros valandos kovai su Frie- 
drichu pradėti, o kol kas vis tebesiskundė, kad Friedrichas perse- 
kiojąs vienuolynus ir kunigiją Sicilijoj, kad kurstąs prieš jį Ro- 
mos galiūnus ir, savo karu su Lombardais užsiėmęs, nebesirū- 
pinąs Šv. Žemės reikalais. Kaltino imperatorių ir nebūtais daly- 
kais, taip antai, tuo, kad vienam muslimų kunigaikščiui sukliu- 
dęs krikštytis. Kai nepasisekė imperatoriui paimti Brescijos 
(1238. X.), vėl atskyrė jį nuo Bažnyčios „už nuolatinį Sicilijos 
kunigų skriaudimą ir kovą su popiežium“, o visiems jo valdi- 
niams priesaiką nuėmė (1239, III. 20.). 


24 


Savo ekskomunika atidavęs Grigalius „imperatoriaus kūną 
Šėtonui, kad jo siela Teismo dieną išganyta būtų“. Išnauja pra- 
sidėjo popiežiaus polemika su imperatorium.  Bulėmis smerkė 
bei kaltino Friedrichą Grigalius, manifestais atsakinėjo jam im- 
peratorius.  Tikrąją ekskomunikos priežastį, Friedricho kovą 
su Lombardais, nutylėdamas, popiežius vaizdingai koliojo impe- 
ratorių eretiką, „gyvačių veislę“, paties antikristo pirmtakūną, 
visos žemės rykštę ir slibiną. Štai, rašė Grigalius, kyląs iš jūros 
žvėris, ir pilnas jis esąs piktažodžiaujamų vardų; jo kojos, kaip 
lokio kojos, ir jo nasrai, kaip liūto nasrai. Atvėręs jis savo ko- 


— 119 — 


serę blevyzgoti prieš Dievą, prieš Jo vardą, prieš Jo namus ir 
dangaus gyventojus. Norįs jis savo nagais ir dantimis viską su- 
draskyti, o kojomis sutrypti visą pasaulį; seniai jau slapta ruo- 
šiąs griautuvus Bažnyčios mūrams griauti. „Tad nustokite visi 
stebėjęsi, kad mus šmeižto strėlėmis apšaudo... Pažiūrėkite į 
galvą, stuomenį ir uodegą šito žvėries, Friedricho, vadinamojo 
imperatoriaus!“ (Pal. APR. 13). Nepripažįstąs tasai „maro ka- 
ralius“ nei Dievo, nei žmonių įstatymų. Brindisi mieste nunuo- 
dijęs kryžiuočius ir Thiiringijos landgrafą. Šv. Žemėj būdamas, 
pasirašęs su sultonu krikščionims kenksmingą taiką ir tuo pat 
metu įsakęs savo karvedžiams užpulti popiežių. Viešai tvirti- 
nęs Friedrichas, kad „apgavę visą pasaulį trys apgavikai — Jė- 
zus Kristus, Mozė ir Muhammedas; du iš jų garbinami buvę, 
o Kristus ant kryžiaus numiręs. Be to, viešai jis skelbė, tiks- 
liau sakant — melavo, kad vieni kvailiai tetikį, jog gamtą ir visą 
sutvėręs Dievas yra gimęs iš nekaltos mergaitės. Šitą ereziją dar 
baisesnę padarė Friedrichas beprotiškai tvirtindamas, kad be vyro 
santykių su moterimi negalįs žmogus gimti ir kad tik tuo tega- 
lis tikėti žmogus, ką protu ir gamtos jėgomis galįs išsiaiškinti.“ 
Tiesa, Friedrichas šorys pajuokdavo Bažnyčią. Tačiau, jeigu 
popiežius tikrai tikėjo minėtaisiais kaltinimais, tai, be abejo, su- 
klydo. Vargu bau Friedrichas pakartojo kada sakinį apie tris 
apgavikus, kurį (norėdamas gražia dialektika jį sugriauti) 
1201 m. pasakęs buvo teologijos profesorius Simonas de 
Tournay Paryžiuje. Tik vieną tikrą Friedricho erezijos įro- 
dymą teturėjo Grigalius: nepripažinęs Friedrichas, kad Griga- 
lius turi valdžią surišti ir išrišti, raktų valdžią, nes „atkakliai 
tvirtina, kad mes, Kristaus vietininkas, negalime jo supančioti 
ekskomunikos pančiais“. Bet ką gi kita galėjo tvirtinti už poli- 
tinę kovą su Lombardais anatematizuojamas imperatorius? 

Kaip ir pirmosios savo kovos su Grigalium metu, Friedri- 
chas kreipėsi į kitus Europos valdovus, pabrėžė principijalinę vi- 
so ginčo reikšmę. Ne tik jį, imperatorių, bet patį valdovų val- 
džios pradą puoląs popiežius. Nežinia kodėl iš pat pradžios 
ėmęs Grigalius nekęsti imperatoriaus. Kovojęs su juo net kry- 
žiaus karo metu ir Palestinoj jam esant. Pagaliau susidėjęs su 
maištininkais, maža to — su eretikais (visiems žinoma buvo, kad 
Milanas — fovea haereticorum), ir dėl jų, tiktai dėl 
jų, atskyręs imperatorių nuo Bažnyčios! Gudriai naudojosi Frie- 
drichas visuomenės nuotaika — rašė apie Bažnyčios supasaulė- 


— 120 — 


jimą, apie kurijos santykius su visokiais lupikais, iš procentų 
pinigų jai skolinančiais, nors tą dalyką pati Bažnyčia prilyginus 
buvo erezijai., Tačiau ne Bažnyčią, ne kardinolus kaltino Fried- 
richas, bet tiktai Grigalių. Be kardinolų sutikimo pardavinėjęs 
jis visokius dispensus. Kaip koks pirklys, sėdįs savo kambaryje, 
surišąs ir išrišąs, pats savo paties raštininkas, antspaudininkas 
ir iždininkas esąs. Friedrichas stengėsi atskirti kardinolus nuo 
popiežiaus: prieš Grigaliui ekskomuniką paskelbiant, rašė, primi- 
nė jiems, kad jie Bažnyčios žibintai ir apaštalų įpėdiniai esą, kad 
jie lygūs popiežiui. Kaip Šv. Petras visai nėra buvęs kitų apaš- 
talų viešpats, tik jų vardu kalbėjęs ir bendrus jų reikalus valdęs, 
taip ir popiežius turįs kalbėti ir veikti lygių jam kardinolų vardu. 
Neniekinąs imperatorius popiežiaus valdžios ir garbės; kaip ir 
visi tikėjimo išpažintojai, ypatingai gerbiąs apaštalų įpėdinį; 
bet skundžiąsis jis blogu žmogumi, kuris nevertas esąs tokio 
aukšto sosto. Turėtų Grigalius būti dėkingas imperatoriui, nes 
imperatoriaus pirmtakūnas, Konstantinas Didysis, daug žemių, 
teisių ir garbės buvo davęs popiežiui Silvestrui. Patys popiežiai 
lyginą savo valdžią su saule, o imperatoriaus — su mėnuliu. 
Tebūnie! Friedrichas ir su tuo sutinka. Tačiau tiek saulę, tiek 
mėnulį leidęs ir patalpinęs danguje pats Dievas, ir netrukdanti 
viena kitam eiti savo keliu. „Bet nuostabi naujiena! — Saulė 
ima blykštinti mėnulį ir grobstytis jo šviesos: kunigas puola 
augustą, ir mūsų Didybės pažibą, mūsų imperijos aukštybę, nori 
sunaikinti apaštališkoji Didybė.“ Tuo griaunąs popiežius viso 
pasaulio tvarką. „Štai iškraipyto mokslo, pariziejų mokslo, soste 
sėdi piktybės aliejum savo draugų pateptasis Romėnų gany- 
tojas! Nori nuprasminti, kas čia, žemėje, vaizduoja dangaus 
tvarką; tiki, gal būt, kad sutinka jo valia su tuo, ką ne žmonių 
valia, bet gamtos dėsniai valdo. Tiesą netiesa pakeisdamas sten- 
giasi aptemdyti mūsų Didybės žibėjimą... Jis, tik iš vardo po- 
piežius, parašė, kad mes esam iš jūros kyląs žvėris... O mes sa- 
kome jį patį esant bjaurybę, apie kurią parašyta (APR IV, 4): 
— išėjo kitas arklys sartas, tam, kurs ant jo sėdėjo, leista atimti 
ramybė žemei ir kad vieni kitus užmušinėtų“. Pats popiežius 
esąs didysis slibinas, antikristas, tamsos valdovų valdovas, netik- 
ras Kristaus vietininkas. „O jūs, mylimieji valdovai, ne tik 
mūsų, bet ir Bažnyčios, ir visų tikinčiųjų bendruomenės verkite. 
Nes silpna jos galva, stūgaująs liūtas ją valdo, beprotis jos pra- 
našas, netikėlis jos vyras, šventybės bjaurintojas jos ganytojas.“ 


— 121 — 


Siūlė Friedrichas, kad kardinolai sušauktų visuotinį susirinkimą 
ir kad dalyvautų jame visos žemės kunigija ir valdovai. Tas si- 
nodas turįs išspręsti imperatoriaus ginčą su popiežium. Žinoma, 
imperatorius būdamas Friedrichas galįs ir pats tą sinodą sušaukti, 
bet norįs objektyvus būti ir kad sinodas tiek jį, tiek popiežių 
teistų. 

Su popiežium polemizuodamas, aiškino Friedrichas žinomą 
jau mums politinę savo ideologiją — kad pasaulinė valdžia nepri- 
klausanti popiežiaus ir kad valdovas (juo labiau imperatorius) 
gaunąs ją tiesiog iš Dievo, kad turinti ji, pagaliau, savus, toja 
krikščioniškus uždavinius. Garsino tą valdžią didžiausias Fried- 
richo padėjėjas ir jo manifestų redaktorius Petras de 
Vinea, šorys garsino net blastemiškai. Imperininkai ėmė lai- 
kyti imperatorių tikru Dovydo ir Kristaus įpėdiniu, o pats jis 
savo gimimo vietą, Jesi miestelį, savo Betliejumi, Konstan- 
ciją — „dieviškąja savo motina“ vadinti. Vienas pamfletininkas 
stačiai lygino Friedrichą su Kristumi, popiežių su Pilotu. Net iš 
pranciškonų atsirado žmonių, tikinčių, kad pats Dievas paskyręs 
Friedrichą ir davęs jam valdžią nužeminti supasaulėjusią Bažny- 
čią ir priversti ją apaštališkai gyventi. Vienas Dievas ir tegalįs 
sunaikinti Friedrichą, kai ateisiąs laikas. Mat, pranciškonų ordi- 
no zilotai ($ 9) gaivino savo šventojo idealus ir atidžiai skaitė 
mistinius garsiojo Gioacchino del Fiore (III, $ 68) 
pranašavimus. Ne veltui citavo Grigalius savo bulėse apokalipsį 
— nubudo apokalipsinė nuotaika, 

Nuo dažno vartojimo atšipo dvasinis popiežiaus kardas, ir 
daug kas pasisekė Friedrichui įtikinti, kad savo ekskomunikas 
skelbdamas Grigalius ne Bažnyčios gerove, bet politiniais sume- 
timais vadovavosi. Vienas popiežius aiškiai tematė, kiek Bažny- 
čios nepriklausomybei pavojinga rados Friedricho steigiamoji 
Italijos karalystė ir išviso imperatoriaus galia. Tačiau tiktai 
maištininkus bei „eretikus“ Lombardus palaikydamas tegalėjo 
popiežius tą galią griauti, o Friedricho kova su jais visiems tei- 
singa atrodė. "Taigi, priverstas buvo Grigalius tikrąjį savo eks- 
komunikų motyvą melagingais kaltinimais ir šmeižtu pakeisti. 
Niekas nesuprato, kad ištikrųjų jam Bažnyčios nepriklausomybė 
rūpi, bet melas ir šmeižtas visiems į akis lindo. 

Vokietijos kunigaikščiai nesidavė popiežiaus įtikinami, neno- 
rėjo rinkti kito imperatoriaus: atvirkščiai, stengėsi sutaikinti 
Friedrichą su Grigalium. Taiką atgaivinti mėgino ir, Her- 


— 122 — 


mannui von Salza pačią pirmosios ekskomunikos dieną 
numirus, teutonų ordino magistru tapęs Konradas Thi- 
ringas (1239—1240 m.). Danijos princas Akselis ir 
Liudviko IX brolis Robertas nuo Grigaliaus siūlomos 
jiems Vokiečių karūnos atsisakė. Ne tik nesusidėjo su popie- 
žium, bet įkalbinėjo jam taikintis su Friedrichu, ir ramiai sau su 
Friedrichu tebebendravo ir Europos karaliai, net pats krikščioniš- 
kasis Liudvikas IX. Jautė valdovai, kad Friedrichas ir dėl jų 
kovoja su popiežium, nors tik Grigaliaus įpėdinis Innocen- 
tijus IV aiškiai patvirtino Friedricho žodžius. „Kai bus“, sakė, 
„nugalabytas arba pažabotas didysis slibinas, greit bus sutrypti 
ir mažieji žalčiukai“. Be to, suprato tie valdovai, bent Liudvi- 
kas IX, imperijos reikšmę visai krikščionių Europai. O Friedri- 
chas išsižadėjęs buvo didingų Heinricho planų pasivergti „kara- 
liukus“. Kėlė jis aikštėn respublica universac 
christianitatis, arba Europa imperialis, kur 
visi valdovai gauną valdžią iš Dievo ir visi lygūs esą, o impera- 
torius tik jiems teatstovaująs, kaip Šv. Petras — apaštalams ir 
popiežius — kardinolams. ,,Popiežius yra nepasotinamas mano 
neprietelius ir priešas; be to, gali jis kiekvieną, kas jam prieši- 
nasi, nuversti, o nuverstąjį ekskomunikos pančiais sukaustyti ir 
į dar blogesnių bausmių bedugnę įstumti. Kiek pavojų grūmoja 
imperijai ir visiems valdovams, kuriuos vienas temėginu apginti! 
Padarytas esu visų žemės valdovų bei kunigaikščių advokatu, bet 
mano šaukiami jie neateis ir manęs nepaklausys. Nepriklauso 
jie manęs, kad galėčiau juos priversti ir už nepaklusnumą nu- 
bausti“. Ne Heinricho VI ideologiją skelbė genijalusis jo sūnus, 
bet savo vadovaujamąją krikščionių valdovų federaciją, c o r- 
pus saecularium principum. Tai buvo vienintelė 
Europos vienovės forma, kuri begalima buvo įvykdyti ginant 
valstybinis Europos nepriklausomumas nuo popiežių imperijaliz- 
mo. Friedricho idėją mėgino XIX amžiuje atgaivinti Napoleonas 
Didysis, bent sakėsi norėjęs... Šv. Elenos saloj bekalėdamas, o 
XX amžiuje — suparodijavo Tautų Sąjunga. 


25 


Dukart galėjo Fiedrichas įkūnyti savo idėją — visai krikš- 
čionių Europai vadovauti — ir abukart nedavė jam to padaryti 
popiežius. 


— 123 — 


Sutartimi su Al-Kamilu Jeruzalės karalystę įsigijęs, impera- 
torius aiškiai visiems sakė negalėsiąs pradėti naujo kryžiaus žygio 
anksčiau, kaip kad po dešimties metų, 1239 m. Tais metais Gri- 
galius jį ekskomunikavo, be kitko ir už tai, kad savo karu su 
Lombardais darąs imperatorius kryžiaus karą nebegalimą. Tuo 
metu paties popiežiaus įsakymu buvo susirinkę kryžiuočiai 
Lyono mieste; turėjo jiems vadovauti Navarrės kara- 
lius. Bet štai atvyko popiežiaus legatas ir atidėjo žygį iki 
1240 m.; be to, popiežiaus vardu liepė jiems po metų žygiuoti ne 
Jeruzalės, bet Lotynų imperijos ginti. Supyko susirinkę kry- 
žiuočiai ant popiežiaus, bet nieko negalėjo padaryti. Kaip ir 
20-ais metais, vienas imperatorius tegalėjo vesti kryžiuočius į 
Šv. Žemę ir apginti tiek savo karalystę, tiek visų krikščionių 
šventovę. Patys kryžiuočiai sakėsi esą be imperatoriaus tarytum 
smėlys be kalkių arba mūras be cemento. 

Jeruzalė tikrai reikėjo ginti. Al-Kamilui numirus (1238 m.), 
josūnus Malek-Saleh bemanąs buvo ją atkariauti. Deja, 
tik ką popiežiaus prakeiktas Friedrichas nebegalėjo pats vėl žy- 
giuoti į Siriją. Patardinėjo jis kryžiuočiams palaukti, kol susi- 
taikins jis su Roma; tačiau, kaip įmanydamas, jiems padėdinėjo. 
Bet Grigalius ne tik nesutiko taikintis — ir kitiems Sirijon žy- 
giuoti norintiems kryžiuočiams priešinosi. Vėliau popiežiaus le- 
gatas Vokietijoj net pasmerkė visus, kas nori eiti kariauti su sa- 
racėnais arba su stabmeldžiais Prūsais. Viena, norėjo Grigalius 
pirmiausia kariauti su Friedrichu; jį pasmerkdamas, sukurstė 
prieš jį Genovą ir Veneciją, su kuriomis netrukus Mi- 
lanas, Piacenzair jis pats susidėjo. Antra, bijojo popiežius, 
kad, Jeruzalės karalystę apgynę, sustiprins tuo kryžiuočiai Frie- 
drichą. 

Nėra ko stebėtis, kad saujelė Sirijon nuvykusių kryžiuočių 
buvo muslimų sumušta. Friedricho svainiui, anglų kryžiuočiams 
vadovaujančiam Richardui Cornwalliečiui viena 
tepasisekė: imperatoriaus vardu pratęsė jis paliaubas su Aigipto 
sultonu. Vėl Friedrichas, ne popiežius, išgelbėjo Jeruzalę, tik 
neturėjo iš to didelės garbės; ir 1244 m. muslimai baigtinai ją 
užkariavo. 

Nuo sena sklido Europoj gandai apie galingąjį Azijos kara- 
lių, kuris buvo pavergęs daug muslimų valdovų. Krikščionys 
tapdino jį su legendiniu karalium-kunigu Jonu, turinčiu iš- 
naikinti islamą ir pačioj Įeruzalėj susijungti su Vakarų impera- 


— 124 — 


torium. Žydai laikė jį savo Mesija, iš numirusių atsikėlusių ka- 
ralium Dovydu. Tas valdovas nei Dovydas, nei karalius Jonas, 
bet mongolų imperatorius Temučinas, arba Čin- 
gis-Chanas (— Didysis Chanas, num. 1227 m.), buvo. Pats 
Čingis-Chanas suvienijo Mongoliją, užkariavo dalį Kinų 
(visus Kinus pavergė Čingis-Chano įpėdinis Ugedėjus), 
Afganistaną, Chorasaną, Choresmą ir Rytų 
Turkestaną; Ugedėjus — Persiją, Ugedėjaus vietinin- 
kas ir brolėnas Batu — Rusiją, Lenkiją ir Vengri- 
ją (1237—1241 m.). Vengrijos karalius Biela IV (1235— 
1270 m.) baisiai buvo sumuštas ties Mohi (1241. IV) ir, mon- 
golams, arba totoriams, plėšiant kraštą, pabėgo Austrijon, pas 
hercogą Friedrichą III. Tuo tarpu kita Batu kariuomenė 
vergė bei plėšė Lenkų kunigaikštystes, paėmė Krokuvą 
bei Sandomierą ir įsibrovė į Sileziją. Netoli nuo Lie g- 
nitzo 1241. IV. 9 sumušė ji Žemutinės Silezijos hercogo 
Heinricho II (šv. Hedvigos sūnaus) kariuomenę. Pervėlai 
atėjo jam talkon Čechijos karalius Venceslovas I: 
hercogas ir kuone visi jo kariai žuvo kautynėse. Pakelėje api- 
plėšę Moraviją, mongolai susijungė su paties Batu kariuo- 
mene. Netrukus paliko Vengriją, nes didžiajam Chanui Ugedė- 
jui numirus, skubėjo Batu į kurultajų (mongolų seimą) 
naujo chano rinkti. 

Dar anksčiau, mongolams perėjus Dunojų ir grūmojant 
Vienai, Kroatijai Dalmatijai, Serbijai ir 
Bulgarijai, Biela kreipėsi į popiežių ir į imperatorių, 
prašė jam padėti, siūlė Friedrichui pripažinti jį savo siuzerėnu. 
Vėl atrodė, kad vienas imperatorius (o jis buvo jau susipažinęs 
su mongolų būdu, papročiais bei taktika) tegalėjo atremti bai- 
siuosius priešus. Popiežius nieko nedarė: teleido Vengrijoj bei 
rytų Vokietijoj skelbti kryžiaus karą prieš mongolus, ir tiek. 
Tikrai mėgino Friedrichas suruošti karą su totoriais, visus Euro- 
pos valdovus talkon šaukė, bet kadangi ir dabar nenorėjo taikintis 
su juo Grigalius, nedrįso palikti Italijos: neužmiršo, kaip buvo 
„padėjęs“ jo kryžiaus žygiui tas pats popiežius. Turėjo tenkin- 
tis imperatorius sumaningais patarimais kunigaikščiams ir sūnui 
Konradui, kaip reikia kovoti su totoriais, ir vėl viešai apkaltino 
popiežių. Bet Friedricho priešai beskleidžią buvo jau gandus, 
kad jis pats atkvietęs totorius į Europą. 


— 125 — 


Taigi, gražiai aiškino Friedrichas imperijos reikšmę ir įtiki- 
namai kaltino Grigalių, bet nepasisekė jam darbais patvirtinti 
savo žodžių. O su jo žodžiais popiežiaus žodžiai kovojo, kuriais 
daugumas žmonių labiau tikėjo, nekaip imperatoriaus. Friedri- 
chas skyrė valstybę nuo Bažnyčios, bet kiekvienam religingam 
žmogui jos iš esmės neskiriamos buvo, ir kiekvienas popiežiaus 
žodis buvo jam Kristaus vikaro žodis. Tas religinis popiežiaus 
autoritetas, net kuoaiškiausiai popiežiaus melą įrodžius, vertė 
žmogų abejoti, ar tikrai popiežius bus pamelavęs. Friedrichas 
kaltino Grigalių ir siūlė visiems krikščionims jį teisti; bet įsigalė- 
jusia nuomone niekas negalėjo teisti popiežiaus, ir nebebuvo 
instancijos, kuriai galima būtų skųsti popiežiaus nutarimai. Be 
abejo, klibino savo kaltinimais Friedrichas popiežiaus autoritetą, 
negalėjo betgi to autoriteto sugriauti. Gal, pats Friedrichas ir 
suprato, kad visa jo manifestų ideologija bei polemika tik kovos 
su popiežium priemonė tėra. Turėjo imperatorius verste priversti 
Grigalių arba jo įpėdinį nuimti ekskomuniką. 


26 


Popiežiaus ekskomunika atrišo rankas imperatoriui: neberū- 
pėjo jam senosios sutartys su kurija ir Grigaliaus norai. Paėmė 
jis į savo rankas tiek imperijos, tiek karalystės valdžią, visus rei- 
kalus sutelkė į savo dvarą (į finansų tarybą, imperijos teismą ir 
imperijos kanceliariją).  Uždarė Sicilijos karalystės sienas, be 
savo žinios nieko nebeįleido ir nebeišleido, nei žmonių, nei pre- 
kių, nei laiškų. Išvijo iš krašto dominykonus, pranciškonus ir 
popiežiui palankius kunigus. Karalystės vyskupams bei kuni- 
gams uždraudė važiuoti Romon ir privertė juos laikyti mišias ir 
eiti savo pareigas tarytum popiežiaus interdiktų bei ekskomu- 
nikų nė būti nebuvo. Palermo arkivyskupo Berardo remia- 
mas, Friedrichas ėmė pagaliau skirti vyskupais savo žmones. 
Karalystės Bažnyčia buvo atskirta nuo popiežiaus ir tapo kara- 
liaus valdoma. 

Savo karalyste, jos valdininkija, kariuomene, laivynu ir pi- 
nigais remdamasis Friedrichas ėmė plėsti savo valdžią Italijoj ir 
visą Italiją sicilinti: 1239—1241 m. įsteigė jis minėtuosius vika- 
rijatus ir paskyrė savo vietininku Enzio ($ 23). Kadangi po- 
piežiaus sąjungininkai šiaurės Italijoj bijojo kautis su Friedricho 
kariuomene, o atskiri siaučiami miestai daug laiko suėsdavo, tai 


— 116 — 


imperatorius maža telaimėjo Lombardijoj. Nuosekliai atimdinėjo 
jis paties popiežiaus žemes (1240 m. — visą Toskaną, An- 
conos marką, Spoleto, didžiąją Umbrijos dalį ir 
Viterbo miestą, 1241 m. — Beneventą) ir, „Romėnų 
tautos geradaris bei tėvas“, kurstė prieš popiežių „kviritus“. 
„Viena man belieka“, sakė imperatorius, „trijumfuojant įeiti į 
Romą, kur laukia manęs Romėnų tauta, atgaivinti imperijos val- 
džia ir laurais vainikuoti mano nugalėtojai ereliai“. Apsistojęs 
su savo dvaru Viterbo mieste (1240. II), jis po kelių dienų galėjo 
užimti pačią Romą. „Imperatorius! Imperatorius! norime ati- 
duoti jam miestą!“ šaukta ghibellinų Romos gatvėse. Ecce 
salvator! ecce imperator! veniat! veniat 
imperator! Antikristas, slibinas prisiekęs Šv. Petro Baziliką 
arklide paversti, Šv. Petro altorių — žirginėmis ėdžiomis; Kris- 
taus kūnu norįs šunis šerti; norįs, kad visi garbintų jį kaipo po- 
piežių arba net kaip Dievą, — kalbėta žmonėms popiežininkų. 
Galiūnai susimąstę galvojo, kas geriau — silpna popiežiaus val- 
džia ar laisvės nebetekusi, bet imperatoriaus sostine pavirtusi Ro- 
ma. Atrodė seną popiežių visai pralaimėjus; nepasidavė betgi 
priešui. šv. Petro katedros dieną (II. 22), kaip visuomet, surengė 
iškilmingą procesiją: iš Laterano atnešta buvo į šv. Petro Bazili- 
ką šv. apaštalų galvos, Kristaus kryžiaus gabalėlis ir kitos relikvi- 
jos. Su ištikimais dar jam kardinolais ir kunigais sutiko jas 
kuone šimtametis popiežius. Murmėjo ant jo susirinkusi liaudis, 
bet ramiai parodė į relikvijas Grigalius: „Štai senųjų laikų lieka- 
nos, dėl kurių gerbiamas yra jūsų miestas! Štai Bažnyčia ir štai 
Romėnų relikvijos, kurias iš paskutiniųjų ginti visi turite. Ne- 
galiu aš padaryti daugiau, kaip kiti žmonės, bet nebėgu — čia 
laukiu Dievo gailesio!“ Nusiėmė tijarą ir padėjo ant relikvijų: 
„Šventieji! ginkite Romą, nes Romėnai Romos ginti nebenori!“ 
Pravirko Žmonės, nusiplėšė nuo drabužių „antikristo ženklus“, 
prisiūtuosius imperatoriaus erelius, ir jų vieton prisikabino kry- 
želius. 

Friedrichas nelinkęs buvo daryti popiežiaus kankiniu: norėjo 
tik priversti jį taikintis. Tad nepuolė kryžiuočiais tapusių Ro- 
mėnų miesto ir nukeliavo į savo karalystę. Pavasarį aplankė po- 
piežių didysis teutonų magistras Konradas ir Vokietijos 
kunigaikščių vardu siūlė Grigaliui susitaikinti su  Friedrichu. 
Daugelis kardinolų patardinėjo popiežiui nusileisti ir sušaukti vi- 


— 127 — 


suotinį sinodą ginčui su imperatorium išspręsti. Popiežius ir pats 
sutiko nuimti Friedrichui ekskomuniką, bet tiktai ta sąlyga, kad 
Friedrichas susitaikintų su... Lombardais. Taigi, Friedricho 
kaltinimų teisingų būta: ne jo erezijų, bet jo politikos popiežiaus 
žiūrėta. Piktinosi patys kardinolai, ypačiai Jonas Colon- 
na. „Nebelaikau tavęs kardinolu“, tarė jam pagaliau Grigalius. 
„O aš nebelaikau tavęs popiežium“, atrėžė Colonna ir pasidavė 
imperatoriui. 

Taigi, artimiausieji popiežiaus padėjėjai ėmė spiestis apie 
Friedrichą. Atsidūrė jo dvare ir brolis Elijas de Corto- 
na, generalinis pranciškonų ministeris. Vienas iš pirmųjų šv. 
Pranciškaus mokinių, asketas ir labai mokytas žmogus, susibi- 
čiuliavo jis kadai su Ugolinu-Grigalium IX ir, Petrui dei 
Catani numirus, buvo išrinktas generaliniu ordino ministeriu. 
Griežtai drausmino brolius, bet globojo ordino mokslininkus; 
Assisi mieste pastatė šv. Pranciškui puikią gotikos stiliaus baž- 
nyčią ir, pats kaip didis pralotas gyvendamas, valdė ordiną Gri- 
galiaus nurodytąja linkme. Visus prieš save sukurstė — ir iš- 
tikimuosius Pranciškaus mokinius, ir šiaipjau brolius. Vienas po- 
piežius jį tepalaikė, nes popiežiaus planus vykdė Elijas. Veltui 
skundėsi popiežiui broliai, siuntinėjo jam deputacijas. Grigalius 
nieko nenorėjo nė girdėti. Brolių pasiuntiniams sunku buvo jis 
net pamatyti. Slapta įsmuko į popiežiaus miegamąjį saksonų 
provincijos pasiuntinys Jordanas de Jano. Rūščiai lie- 
pė jam popiežius išeiti, bet Jordanas skiltas perėtas buvo — 
linksmai pribėgo prie popiežiaus lovos, ištraukė nuogą senio koją 
ir karštai ją pabučiavo: „Tokių relikvijų mes Saksonijoj neturi- 
me!“ Nežinia, kaip paveikė tas pamaldumas popiežių, bet, ge- 
neralinei minoritų kapitulai (1239 m.) nuvertus Eliją, nusileido 
Grigalius broliams. Sunku pasakyti, kodėl Elijas tapo Friedricho 
šalininku; gal, užsidegė Bažnyčios reformos idėja ir tikėjosi su 
imperatoriaus pagelba atgaivinti Pranciškaus idealus. Šiaip ar 
taip, buvo tai moralinis imperatoriaus laimėjimas. Išrišęs jis, 
kaip sako vienas metraštininkas, ką buvo surišęs popiežius, ir 
popiežiaus verčiami Bažnyčios sūnūs tapę imperatoriaus įsūniais. 

Kadangi tebegrėsė imperatorius ir pačiai Romai, nutarė Gri- 
galius pasiremti visos Bažnyčios autoritetu — sušaukė visuotinį 
sinodą (1240. VIII. 9) pasaulio ir Bažnyčios reikalų apsvarstyti. 
Kad ir neminėjo Grigalius savo ginčo su imperatorium, to po- 


— 128 — 


piežiaus Romoj rengiamo sinodo tikslas visiems buvo aiškus. 
Sinodas turėjęs patvirtinti popiežiaus ekskomunikas. Tuoj pra- 
nešė Friedrichas visiems valdovams ir vyskupams, kad naujasis 
sinodas jo priešo Grigaliaus, bet ne tikro popiežiaus šaukiamas. 
Grigalius turįs galvoj tame sinode vėl pasmerkti jį, imperatorių, 
bet negalįs imperatorius leisti vyskupams kištis į valstybės reika- 
lus. Ir šiam ir bet kuriam kitam Grigaliaus sušauktam  sinodui 
sutrukdysiąs jis rinksis. Tikrai, užkirto Friedrichas visus kelius į 
Romą, ir 1243. V. 3. jo laivynas sumušė pralotus į Romą vežantį 
Genovos laivyną. Daug pralotų prigėrė, didžioji dalis pakliuvo 
nelaisvėn. Friedrichas sutiko paleisti belaisvius, jeigu popiežius 
sutiksiąs su juo taikintis. Bet priešgina senis ir čia nepasidavė: 
prašė kalinčių pralotų kantriai kentėti dėl Dievo ir Bažnyčios. 

Nesisekė Friedrichui derybos su popiežium; tad nutarė pa- 
galiau užkariauti pačią Romą, kur tebekovojo su Grigalium im- 
peratorininkai, sugūžėję į savo bokštus, rūmus ir sutvirtintas 
rujinas kolonnininkai. Pats Jonas Colonna užėmė kelius 
miestelius ir kvietė imperatorių Palestrinon (Palestrina, 
Praeneste, netoli nuo Tivoli). Tivoli atidarė savo 
vartus Friedrichui (1241. VIII), imperatoriaus pulkai ėmė plėšti 
Romos apylinkes, bet štai atėjo žinia iš Romos — VIII. 21 nu- 
mirė Grigalius IX; vix ultoris augusti metas ex- 
cederet, gui Augustum excedere nitebatusr, 
imperatoriaus vardu komentavo įvykį Petras de Vinea. 
Net savo mirtimi įgėlė amžinąjį savo priešą Grigalius — nedavė 
jam Romos, nes nebegalėjo jos pulti ne su Bažnyčia ir ne sų 
popiežium, bet su Grigalium kovojęs Friedrichas. 


27 


Nežinojo, kas rinkti popiežium, dešimts Romoj belikusių 
kardinolų; daugumas linkę buvo taikintis su imperatorium ir 
išrinkti imperatorininką, bet išsišiepę priešinosi tam numirusio 
Grigaliaus draugai. Konklavas turėjo būti ilgas. Tačiau Griga- 
liaus Romos senatorium paskirtasis Matas Orsini norėjo, 
kad kuogreičiausiai išrinktas būtų naujasis Bažnyčios ganytojas. 
Tas šv. Pranciškaus gerbėjas ne pranciškoniškai elgėsi su kardi- 
nolais. Liepė savo kareiviams suimti ir uždaryti juos Septizoniu- 
me (kur ir anksčiau susirinkdavo kardinolai popiežiaus rinkti), 


— 129 — 


„kaip vagis kalėjime“. Nelabai žiūrėjo kareiviai Bažnyčios kuni- 
gaikščių garbės: niuksėdami vijo juos į konklavą, vieną senutėlį 
net už plaukų atvilko. Bet dar baisiau buvo kardinolams kelios 
savaitės apgriuvusiame bokšte gyventi. Pinigus sargai ėmė, bet 
senatoriaus įsakyti neįleisdavo į bokštą nei tarnų, nei gydytojų. 
Iš visur skersinis traukė, lubos tekėjo, o viršuje gyveną karei- 
viai savo kambarį juokais ir išeinamąja vieta pavertė. Kuone 
visi rinkėjai susirgo, trys pagaliau numirė. O nekantrusis se- 
natorius žadėjo atnešti į kambarį Grigaliaus IX lavoną, kad grei- 
čiau kardinolai jam įpėdinį išrinktų. Išrinko jie pagaliau liguistą, 
baisiajame bokšte visai susirgusį senį — Coelestiną IV 
(1241. XI. 1). 

Kaip, gal būt, ir patys rinkėjai tikėjosi, Coelestinas IV greit 
(po 16 dienų) numirė; bet šįkart kardinolai atsargesni buvo: ke- 
turi pabėgo iš Romos. Beliko trys karštieji imperatoriaus prie- 
šai ir Jonas Colonna, kurį senatorius įmetė kalėjiman. Be to, du 
buvo Friedricho valdžioj. Ilgai ginčijosi kardinolai, kur turi jie 
susirinkti: Romoj ar Anagni mieste, o senatorius nuveikė savo 
priešus Colonnas ir ėmė pats gaivinti Grigaliaus politiką. 
Kardinolo Jono jis neišleido; neišleido dviejų savo belaisvių kar- 
dinolų ir Friedrichas. Pirma reikalavo jis garantijų, derėjosi su 
kardinolais dėl kandidato; pagaliau, rodos, susitarė, išvadavo 
ne tik du kardinolus, bet visus belaisvius ir, grįžęs karalystėn, 
ramiai laukė rinkimų rezultato. 

Anagni mieste 1243. VI. 25 išrinktas buvo genovietis, 
Lavagnos grafo sūnus, kardinolas Sinibaldas Fies- 
chi, Innocentijus IV (1243—1254 m.). Studijavęs jis 
buvo Bolognos universitete teisę ir vėliau, popiežium tapęs, para- 
šė Apparatus in V libros decretalium, kuris 
sakė jį puikiausią teisininką esant. Buvo gražiai išauklėtas, blai- 
vaus ir praktiško proto žmogus, nepaprastai gabus bei gudrus 
diplomatas. Netrukdė jam politikuoti nei Grigaliaus mistišku- 
mas, nei jo aistringumas, padėjo — kad metodiškai veikė (se- 
dens ago buvo jo herbe parašyta) ir gerai žmones pažinojo. 
Friedrichas laikė Sinibaldą greičiau imperatorininku, sutiko, kad 
kardinolai jį išrinktų, ir tuoj ėmė vadinti jį savo draugu. Liepė 
savo karalystėj iškilmingas mišias atlaikyti — padėkoti Dievui 
už gero popiežiaus išrinkimą ir nusiuntė į Anagni didįjį teutonų 
magistrą Gerhardą von Malberg (1241—1244 m.), 


Istorija 9 


— 130 — 


imperijos admirolą ir garbingiausius savo valdininkus Petrą 
de Vinea ir Tadą de Suessa popiežiaus pasvei- 
kinti. 

Bet popiežius atsisakė priimti ekskomunikuotus ekskomuni- 
kuotojo pasiuntinius. Mat, ne tik imperatorininkų, bet ir griga- 
lininkų buvo jis išrinktas; kardinolo Rainero vadovaujamų- 
jų grigalininkų daugiau, kaip imperatorininkų paisė, nes, kad ir 
kaip griežtai politikavo Grigalius, nuo jo programos nė vienas 
popiežius negalėjo atsimesti. Be to, Innocentijaus vardu ne vel- 
tui pasivadino Fieschi: buvo gudresnis bei atsargesnis, tik 
ne mažesnis už Grigalių Friedricho priešas. Matė, kad kurija 
nebegalėjo kariauti su Friedrichu. Friedrichas pasiekė savo — 
privertė ją taikintis. Tačiau nei Raineras bei kiti grigalininkai, 
nei pats Innocentijus IV nė nemanė nusileisti kardinolams impe- 
ratorininkams. Kaipgi popiežius galėjo sutikti, kad impe- 
ratorius tebevaldytų savo užgrobtąsias Bažnyčios žemes ir kad jis 
pasivergtų Lombardiją ir sujungtų Siciliją su Vokietija tolydiniu 
žemės plotu? Suprato Innocentijus ir tai, kad Grigaliaus IX mir- 
tis ištrenkė iš Friedricho rankų geriausią ginklą. Mat, savo kovą 
su Bažnyčia ne popiežiaus, bet žmogaus Grigaliaus neapykanta 
teisindamas, nebegalėjo Friedrichas vėl pavartoti tų kaltinimų 
prieš naująjį popiežių: niekas nebebūtų imperatoriaus žodžiais 
tikėjęs. Pats Friedrichas priverstas buvo taikintis su kurija ir 
jai nusileisdinėti. Tai ir laimėjo Grigalius savo mirtimi. Daug 
dabar galima buvo reikalauti iš Friedricho, bet geras žmonių 
žinovas Innocentijus vargu bau tikėjosi, kad Friedrichas išpildytų 
visus kurijos norus. Tuos norus formulavo betgi: gal, imperato- 
rius (bala jį žino!) ir nusileisiąs, o jeigu nenusileisiąs, tai galima 
būsią įtikinti žmonės, kad jis ne su blogu popiežium, bet su pačia 
Bažnyčia kovojęs. 

Nuėmė Innocentijus ekskomuniką (negi galėjo popiežius 
bendrauti su atskirtasiais nuo Bažnyčios) trims Friedricho įgalio- 
tiniams — Palermo arkivyskupui Berardui, Petrui de 
Vinca ir Tadui de Suessa — ir ėmė su jais dėl taikos 
derėtis. Nepaprastai nuolaidus buvo Friedrichas. Sutiko at- 
gailą atlikti ir grąžinti popiežiui Bažnyčios žemes, kad ir skyrė 
jos Sicilijos karalystę nuo Lombardijos ir Vokietijos. Viena 
tereikalavo sau. — Kadangi ne už kovą su Lombardijos maiš- 
tininkais atskyręs jį nuo Bažnyčios Grigalius, negalinti taika su 


— 131 — 


Lombardais būti taikos su popiežium sąlyga. Bet Innocentijus 
negalėjo čia nusileisti imperatoriui, juo labiau, kad Grigaliaus 
sutartimi su Venecija, Genova, Piacenza ir Milanu kurija netu- 
rėjo teisės be jų sutikimo susitaikinti su Friedrichu. Tiesa, ne 
tiek čia teisė svėrė, kiek tai, kad, Friedrichui Lombardiją pasi- 
vergus, popiežius visai jo priklausytų. Sutiko pagaliau impera- 
torius pripažinti 1239 m. status guo, tik Lombardams ir 
popiežiui to mažo buvo; ypačiai karščiavos pats didisai Friedri- 
cho priešas Raineras. 

Tas karingasis kardinolas bemanąs buvo atimti iš impera- 
toriaus savo tėviškę Viterbo miestą. Kad ir nepatvirtino 
jo plano, įgaliojo jį betgi popiežius, „„padirbti Bažnyčios labui“, 
vadinasi, kartu ir neleido, ir nesipriešino. Tačiau, Rainerui Vi- 
terbo mieste įsiviešpatavus ir jį nuo Friedricho apgynus, Frie- 
drichas ir jo draugai kaltino patį popiežių. Innocentijus sakėsi 
nekaltas esąs ir žadėjo atšaukti Friedrichui ekskomuniką, jeigu... 
atsisakysiąs imperatorius nuo Viterbo. Imperatorius vėl sutiko, 
nustojo siautęs Viterbo ir įsakė tebeginantiems, Rainero dar ne- 
paimtą, miesto pilį atiduoti ją kardinolu. Bet Rainero sukurs- 
tytieji viterbiečiai iš pasalų užpuolė pasilikusių karių būrį ir kuo- 
ne visus išžudė. Popiežius nubaudė Viterbiečius pinigine bauda, 
o tą nutarimą vykdyti pavedė... Rainerui. 

Net dabar nenutraukė imperatorius derybų. Romanijos im- 
peratoriui Balduinui II, Toulousės grafui ir pačiam 
Liudvikui IX tarpininkaujant, 1244. III. 31 imperatoriaus 
įgaliotiniai, kardinolams, senatui ir Romėnų tautai susirinkus, pa- 
sirašė ir prisiekė preliminarinę taiką. Imperatorius žadėjo grą- 
žinti popiežiui Bažnyčios valstybę, pripažino, kad ekskomuni- 
kuotas buvęs teisingai, žadėjo klausyti Banyčios ir dovanoti ku- 
rijos sąjungininkams. Nutarta buvo, kad popiežius pats nusa- 
kys, kuo turį Lombardai atsilyginti su imperatorium, bet nepa- 
mins imperatoriaus teisių (7 punktas) ir kad nuims jam eksko- 
muniką. Sutartį priesaika patvirtinus, Innocentijus savo pa- 
moksle viešai pavadino imperatoriu „ištikimu Bažnyčios sūnumi 
ir stačiatikiu valdovu“. Liepė prirašyti sutarties nuorašų ir par- 
davinėti juos Laterane po 6 denarus. 

Tačiau Lombardų pasiuntiniai, perskaitę sutartį, nenorėjo 
pripažinti 7 punkto, reikalavo, kad popiežius išspręstų jų ginčą 
su imperatorium be jokių sąlygų. Tikrai, ėmė jį aiškinti Inno- 


— 132 — 


centijus ta prasme, kad jis turįs nusakyti, kokios teisės priklauso 
imperatoriui Lombardijoj. Friedrichui su tokiu aiškinimu nesu- 
tinkant, Innocentijus pats pataisė sutarties tekstą, kurio nebuvo 
dar pasirašęs Friedrichas, bet buvo jau pasirašę jo įgaliotiniai. 
Maža to — netrukus pareikalavo, kad Friedrichas grąžintų jam 
Bažnyčios valstybę nelaukdamas, kol bus nuimta ekskomunika. 
Tas reikalavimas galima buvo aiškinti tik tuo, kad Innocentijus 
nori gauti minėtąją valstybę, bet visai nenori nuimti Friedrichui 
ekskomunikos. Popiežiaus reikalavimo klastingos provokacijos 
būta. 

Friedrichui tą reikalavimą pildyti atsisakant, Innocentijus 
ėmė jį kaltinti priesaikos laužymu. Bet Friedrichas nenustojo vil- 
ties susikalbėti su popiežium; siūlė jam susitikti ir drauge iš- 
spręsti visus ginčijamuosius punktus. Innocentijus pagaliau su- 
tiko, bet, imperatoriui belaukiant jo Narni mieste, slapta 
paspruko (1244. VI. 28) į Civitta Vecchia, kur jo pra- 
šomi genoviečiai buvo nusiuntę savo galėrus, VII. 7 atsidūrė 
Genovoj, o XII. 22 Lyono mieste. „Lošiau su popie- 
žium šachmatais“, rašė Friedrichas, „ir tiek buvau išlošęs, kad 
galėjau duoti jam matą arba mažų mažiausia bokštą atimti. Bet 
štai ateina genoviečiai, sumaišo ranka figūras ir apverčia visą 
lentelę.“ 

Be abejo, bijojo Innocentijus, kad Friedrichas jį apgaus ir 
vyliumi suims; o nei mirti, nei kalėti popiežius nenorėjo. Bet 
vadovavosi jis čia ir kitais, svarbesniais sumetimais. Aišku jam 
buvo, kad negali jis nuveikti Friedricho, bent ilgam, Italijoj. 
Kurijos nepriklausomybę apginti norėdamas turėjo jis griebtis 
ne ginklų bei diplomatijos gudrybių, bet kitos priemonės, tos 
pačios, kuria pasinaudoti nedavė Grigaliui Friedrichas, — visuo- 
tinio Bažnyčios sinodo. Bet nebegalima buvo sušaukti to sinodo 
nei Romoj, nei išviso Italijoj. "Todėl ir išsirinko sau gyventi 
Innocentijus ne Genovą, kur galėjo pasiekti jį imperatorius, bet 
Lyoną. Formaliai Lyonas tebepriklausė imperijai; faktiškai 
nei imperatoriaus, nei Friedrichui palankaus Liudviko IX ne- 
priklausė. Čia įsikūręs, 1245. I. 3 paskelbė Innocentijus bulę, 
kuria šaukė pralotus ir valdovų įgaliotinius VI. 24 susivažiuoti 
Lyonan į visuotinį susirinkimą. Veltui žadėjo dabar Friedrichas 
išpildyti visus popiežiaus reikalavimus ir net išvažiuoti trejiems 
metams Palestinon su Jeruzalę užkariavusiais (1244. VIII) 


— 133 — 


muslimais kovoti. Bemanąs buvo išsižadėti net sosto ir visą val- 
džią atiduoti savo sūnui. 

Išskyrus Romanijos imperatorių Balduiną ir Toulou- 
sės grafą Raimondą VII, valdovai Lyono sinode neda- 
lyvavo: atsiuntė savo prokuratorius. Maža (koks 150) tesusiva- 
žiavo ir pralotų, daugiausia ispanų, anglų ir prancūzų, keletas 
italų ir du vokiečiai. Vis dėlto paskelbė Innocentijus sinodą 
(XIII) visuotinį esant ir „„romiai“ atmetė Friedricho įgaliotinio 
Tado de Suessa protestą. Keistoka prakalba pradėjo po- 
piežius sinodo posėdžius. Lygino save su Kristumi, gresiančius 
jam pavojus — su Kristaus žaizdomis; ir tiek jam nuo tų palygi- 
nimų širdis apsalo, kad net pravirko. Daug ką tuo savo pusėn pa- 
traukė. Nebegalima buvo nė abejoti, kad sinodas pasmerks impe- 
ratorių. Jokio dėmesio nekreipė Innocentijus į Friedrichą užtarian- 
čius Anglijos ir Prancūzijos karalių prokuratorius; tik objektyviu 
dėdamasis nusileido karštajam Friedricho gynėjui Tadui de Sues- 
sa, kuris prašė duoti imperatoriui laiko pačiam atvykti į sinodą: 
atidėjo lemiamąjį posėdį, bet tokį trumpą laiką paskyrė, kad išėjo 
aikštėn sinodo nepartyvumas, o Friedrichas vistiek negalėjo su- 
spėti atvykti. Tuo tarpu visas klausimas buvo apsvarstytas, u t 
soletinscholis, slaptuose posėdžiuose, ir visi kaltinimai 
susisteminti bei suredaguoti. Pagaliau, VII. 17 pradėjo popie- 
žius iškilmingą posėdį Lyono katedroj ir pats paskelbė savo ir 
sinodo sprendimą. 

Iškėlė jis aikštėn keturias svarbiausias Friedricho kaltes. — 
Friedrichas esąs priesaikos laužytojas (dejuravit mul- 
totiens), be kitko — neišpildęs Romos taikos sutarties, kurią 
pats buvo prisiekęs išpildyti (1); jis daug kartų sulaužęs taiką su 
Bažnyčia (2) ir šventvagis esąs (perpetravit sacrile- 
gium), nes, Grigaliui IX sušaukus sinodą, suėmęs kardinolus 
ir pralotus bei kunigus (3). Negalima esą abejoti, kad jis ere- 
tikas (4). Ištikro, niekinęs bei tebeniekinąs Bažnyčios raktus, 
tvirtinęs, kad nepripažįstąs popiežiaus Grigaliaus nutarimų. Bi- 
čiuliaująsis su saracėnais, siunčiąs jiems ir gaunąs iš jų dovanų, 
jų papročiais gyvenąs ir jų pavyzdžiu savo žmonų, karališkosios 
kilmės moterų, sargais eunuchus skyręs. Palestinoj būdamas, 
pasirašęs sutartį su sultonu (facta compositione gua- 
dam, imo collusione verius), kuria leidęs Viešpa- 
ties šventovėj Muhammedo vardą skelbti. Pasiuntęs asasinus 


— 134 — 


Bažnyčiai ištikimojo duko nužudyti, o savo dukterį išleidęs už 
schizmatiko Graikų imperatoriaus Jono Vatazės. Bažny- 
čiai išmaldų neduodąs, kaip reikią krikščionių valdovui, ir nei 
bažnyčių, nei vienuolynų nestatąs. Už visa tai sakęs ir skelbęs 
(ostendimus, denuntiamus ac nihilominus 
sententiando privamus) popiežius Friedrichą inu- 
verstą esant (ne regnet vel imperet), vėl jį ekskomu- 
nikavęs, nuėmęs jo valdiniams priesaiką ir ekskomunikavęs visus, 
kas jį tebepripažinsiąs imperatorium ar karalium ir tebeklausy- 
siąs jo (..ipso facto excommunicationis vin- 
culo subiacere). Įsakė popiežius Vokiečiams išsirinkti 
naują imperatorių, o Sicilijos karalystę žadėjo pats karalium ap- 
rūpinti, 


28 


Innocentijus IV atgaivino Innocentijaus III programą. Atė- 
mė jis imperatoriaus valdžią iš Friedricho, sakė, kad, ir nuėmęs 
jam ekskomuniką, tos valdžios nei jam pačiam, nei jo sūnums 
nebegrąžinsiąs. Minėtajame savo veikale ($ 27) ir atskira bule 
(Eger cui levia, 1245 m.) aiškiai formulavo jis kurijos 
ideologiją. — Tikras Dievas ir tikras žmogus, tikras karalius ir 
tikras kunigas Melchisedecho ordinu būdamas, Jėzus Kristus 
davęs Šv. Petrui monarchinę tiek pontifiko, tiek karaliaus valdžią 
(in apostolica sede non solum pontifica- 
lem, sed et regalem constituit monarcha- 
tum), tiek dangaus, tiek žemės imperiją (terreni simul 
ac celestis imperii habenas). Tai visai aišku esą 
iš Viešpaties žodžių Šv. Petrui. Viena, sakęs jam: „Tau aš duo- 
siu dangaus karalystės raktu“, o ne: „raktą“, vadinasi, dviskaitą 
pavartojęs. Antra, Evangelijoj (Luko XXII, 38) paminėta du 
kalaviju, kuriuodu, anot Viešpaties „gana“ esą, ir, šv. Petrui išsi- 
traukus kalaviją, taręs jam Kristus: „„Kišk atgal savo kalaviją į 
jo vietą“ (Mato XXVI, 51—52). Taigi, turinti Bažnyčia abu- 
du kalaviju: in gremio... ecclesie ambo gladii 
habentur administrationis utriusgue re- 
conditi, ir pasaulinės valdžios kalavijas, materialis po- 
testas gladii, taip pat Šv. Petrui bei jo įpėdiniams pri- 
klausąs. Nesakęs juk Petrui Kristus: ,,„Mesk šalin (abice) 
savo kalaviją“, bet — : „,„Kišk atgal savo kalaviją į jo vietą“ (in 


— 135 — 


vaginam, į makštis). Tais žodžiais Viešpats uždraudęs $a- 
vo vikarui tik viena — pačiam tą kalaviją vartoti. Taigi, kala- 
vijas (autoritetas, valdžia) priklausąs popiežiui, bet vartoti jį 
turįs popiežiaus įsakymu imperatorius. Klystą žmonės many- 
dami, kad imperatoriaus valdžią (imperii principatum) 
popiežiams buvo davęs imperatorius Konstantinas. — Katalikų 
Bažnyčios nariu tapęs, Konstantinas Bažnyčios labui romiai iš- 
sižadėjęs tos netvarkingos tironijos, kurią neteisėtai turėjęs 
(illam inordinatam tyrampnidem, gua foris 
antea illegitime utebatur), ir iš Kristaus vikaro, 
Šv. Petro įpėdinio, gavęs dieviškai sutvarkytą imperijos valdžią. 
Tuo būdu popiežius šventinąs imperatorių ir tiriąs, ar jis tinkąs, 
o imperatorius esąs popiežiaus advokatas, prisiekiąs jam ir iš jo 
gaunąs imperiją Nam specialis coniunctio est 
inter papam et imperatorem, guia papa 
eum consecrat et examinat et est impera- 
tor eius advocatus et iurat ei et ab eo im- 
perium tenet. Todėl, imperatoriui nebevaldant, visos jo 
teisės popiežiui priklausančios, gali sakyt — į popiežiaus rankas 
grįžtančios. 

„Perilgai buvau priekalas“, sakė, naująjį savo pasmerkimą 
sužinojęs, Friedrichas, „noriu dabar kūju būti“. Niekas jam ne- 
betrukdė aiškiai ir griežtai dėstyti savo pažiūrų į popiežiaus san- 
tykius su imperatorium bei valdovais. Tebepripažino imperato- 
rius visą dvasinę popiežiaus valdžią. Bet nei Dievo, nei žmonių 
įstatymai neleidžią popiežiui savo valia atimti iš valdovo valsty- 
bės ar kam kitam jos duoti. Imperatorius niekam neatsakingas, 
tik pačiam Dievui; niekas negalįs jo teisti, tik Dievas. Impera- 
torių karūnuodamas popiežius jį laiminąs, bet jokios valdžios jam 
neduodąs, nes visą savo valdžią imperatorius iš Dievo gaunąs. 
Šia prasme rašė Friedrichas ir Anglijos, ir Prancūzijos karaliui, 
kurie, popiežių ekskomunikų nebodami, nenustojo su imperato- 
rium bendravę. Visas politines popiežių pretenzijas laikė Frie- 
drichas neteisėtomis ir baisaus Bažnyčios supasaulėjimo reiški- 
niais. Ėmė net kalbėti apie Bažnyčios reformą; sakėsi norįs, 
kad apaštališkai gyvendama ji atgytų ir susigrąžintų seną savo 
moralinį autoritetą. 

Bet ir švento gyvenimo žmonėms — XI—XII amžiaus vie- 
nuoliams, eretikams, šv. Pranciškui — nepasisekė apevangelinti 


— 136 — 


Bažnyčios. Visai negalėjo to padaryti ekskomunikuotasis impe- 
ratorius, juo labiau, kad Bažnyčios reformos tiktai politiniais su- 
metimais jis ir reikalavo. Ištikro, pamatė jis pagaliau, kad, su 
Grigalium IX kovodamas, ne su jo nekenčiančiu žmogumi, bet su 
pačia Romos Bažnyčia kovojo ir kad ne vienas popežius negali 
būti ghibellinas. Taigi, reikėjo transformuoti tos Bažnyčios ide- 
ologija, o tam reikalui reformuoti Bažnyčia. Galima buvo, ma- 
nau, pasinaudoti čia vokiečių krikščionybės tendencijomis (III, 
$ 59 t., 63, 68, 74), bet vokiečių krikščionybė, užuot pati save 
pažinus, ėmė romaniškėti, ir pats Friedrichas atstovavo romaniš- 
kųjų tautų dvasiai, kurioms nebe Bažnyčios reforma, o pasaulinė 
kultūra bei valstybė knietėjo. Mažų mažiausia reikėjo Friedri- 
chui apginti valstybės nepriklausomybė nuo Bažnyčios. "Tai pa- 
siekti norėdamas ir šaukėsi jis visus reformuoti Bažnyčios, sten- 
gėsi susidėti su kitais Europos valdovais, pirmiausia su Prancū- 
zija ir Anglija. 

Tačiau politinė jo buitis buvo daug sunkesnė, kaip Prancū- 
zijos ir Anglijos. Heinrichas III ir pats Liudvikas 
Šventasis irgi gynė savo valdžios nepriklausomybę nuo po- 
piežiaus; mielai suimdinėjo savin Friedricho skelbiamąsias idėjas. 
Bet, viena, nebuvo jie popiežiaus ekskomunikuoti, ir, su Frie- 
drichu kovodamas, turėjo popiežius žiūrėti kiek jų norų; antra, 
tiek Anglijos, tiek Prancūzijos karalius rėmėsi vieninga ir tau- 
tiška valstybe. Jie galėjo pasyviai priešintis popiežiui ir vengti 
principinių ginčų. O Friedricho valstybę sudarė jo paties su- 
tvarkytoji Sicilijos karalystė, tolima bei tebeyranti Vokietija ir 
toli gražu nesutvarkytoji ir nesuvienytoji Italija. Ir be kovos 
su popiežium tik genijalusis politikas bei administratorius, koks 
buvo pats Friedrichas, tegalėjo visas tas valstybes suvaldyti ir 
susydinti, ir tik religinė valdžios bei imperijos idėja, imperijos 
religija, tegalėjo tą vienovę paremti. Prancūzija bei Anglija gy- 
veno suvalstybintos tautos inercija, imperija — savo idėja ir 
Friedricho genijalumu. 

Kadangi nebegalima buvo nei reformuoti, apevangelinti, 
Bažnyčios, nei priversti kurijos atsisakyti nuo politinių savo pla- 
nų, Friedricho kova su popiežiais iš anksto buvo pralaimėta. 
Bet tai dar nereiškė, kad gudruolis Innocentijus IV ir karingi, 
bet nesąžiningi jo legatai Pilypas Ferrarietis ir 
Grigalius de Montelongo arba žinomas jau mums 
intrigininkas bei šmeižikas kardinolas Raineras Viter- 


— 137 — 


bietis galėjo nuveikti patį milžiną. Iš esmės kurijos laimėta 
1245 m., bet tik nenuveikiamam imperatoriui numirus teteko jai 
savo pergale džiaugtis. 

Anglų karalius Heinrichas III, kiek begalima buvo, palaikė 
savo svainį Friedrichą; be to, Anglų Bažnyčia pati žvairavo į 
kurijos despotizmą. Taip pat ėmė kovoti su finansinėmis kurijos 
pretenzijomis ir su jos noru padidinti savo valdžią ir Prancūzijos 
diduomenė — paveikė ją imperatoriaus manifestai, 0 pačiam 
Liudvikui IX pirmiausia rūpėjo jo sumanytasis kryžiaus karas, 
todėl ir popiežiaus taika su imperatorium. Kai tas karas nepasi- 
sekė, Liudvikas ėmė griežtai reikalauti, kad popiežius nusileistų 
pagaliau Friedrichui. Prancūzai ir vokiečiai Liudviko IX žygio 
neklotingumu kaltino Innocentijų. Nelabai drąsus Innocentijus 
bemanąs buvo net bėgti iš Lyono į Bordeaux, kuris Anglijai tebe- 
priklausė. Pagaliau, pasiutiškai daug kova su Friedrichu apsei- 
davo; pinigai tirpte tirpo, o reikėjo jų nemaža. 

Innocentijus, savaime aišku, puolė Friedrichą ypačiai V 0- 
kietijoj. Čia jau 1242 m. pasisekė jam prisivilioti Kūlno, 
Mainzo ir Triero arkivyskupai. Po Lyono sinodo pra- 
dėjo jis karštai agituoti prieš Friedrichą ir Konradą IV; užuot 
karo su muslimais paskelbė kryžiaus karą prieš imperatorių, 
blaškė pinigus, vyskupus traukė savo pusėn čia pažadais, čia ka- 
noninėmis bausmėmis grūmodamas; pagaliau nekanoniškai ėmė 
pats vyskupus skirti. Kadangi niekas nenorėjo popiežiaus siūlo- 
mosios Vokiečių karūnos, įsakė popiežius minėtiesiems arkivys- 
kupams išrinkti naują karalių. Atsirado ir kandidatas — Th i- 
ringijos landgrafas Heinrichas Raspe. Karalium 
išrinktas, aklai sekė Heinrichas popiežiaus legato patarimais; 
popiežiaus pinigais papirko kelis Švabijos grafus bei rite- 
rius ir tuo būdu sumušė Konrado kariuomenę, bet įsikaraliauti 
negalėjo. Užstojo Staufenus Konrado uošvis galingas Bava- 
rijos hercogas Ottonas II ir turtingieji vyskupų ir pa- 
čios imperijos miestai. Gynė tie miestai patys save, nes ne 
clericorum rex Heinrichas, bet Staufenai tebuvo impe- 
rijos vienove ir ūkiu besirūpinanti centralinė valdžia. Tiesa, da- 
bar ir pats Friedrichas ėmė dėtis su miestais. Pasisekė jam pa- 
galiau įvykdyti ir senasis savo sumanymas. — Austrijos 
hercogui Friedrichui III, paskutiniam Babenber- 
gui, numirus (1246 m.), paskelbė jis Austriją imperijos feodą 


— 138 — 


esant, tik nieko ja neinvestino, o pavedė ją valdyti generaliniams 
savo kapitanams, pasisavino. Kitais metais (1247) staiga numirė 
Heinrichas Raspe. Jo vieton Pareinio vyskupai popiežiaus įsaky- 
mu išrinko Olandijos grafą Vilhelmą, kurio tik Pa- 
reinio žemupys ir teklausė. Popiežius padėdinėjo jam pinigais, 
atskyrė nuo Bažnyčios Bavarijos hercogą Ottoną ir 
rėmėsi dar Čechijos karalium V'enceslovu, bet Venceslovo 
sūnus Otakaras susidėjo su Staufenais ir sukilo prieš tėvą. 
Kad būtų atvykęs Vokietijon pats Friedrichas, tai greit būtų visą 
kraštą nuraminęs. Bet negalėjo jis palikti Italijos. 

Čia kova popiežininkams dar prasčiau sekėsi. Lombardi- 
joj Genovos įsigalėjimu nepatenkintieji miestai, iš jų V e- 
necija, nustojo sąjungininkavę su Friedricho priešais. Žiau- 
rusis Ezzelinas III tebevaldė visą Treviso marką ir 
saugojo imperatoriui kelią į Vokietiją. Kadai kitkart, vaikšti- 
nėdamas su juo Vicenzos vyskupo sode, taręs jam Friedrichas: 
„Aš tau parodysiu, kaip gali sustiprinti savo valdžią ir tvirtai 
valdyti miestą“, ir imperatorius ėmęs kapoti galveles aukštes- 
nėms sodo gėlėms. ,,Neužmiršiu imperatoriaus įsakymų“, atsa- 
kęs Ezzelinas. Šiaip ar taip, bet baisiausiu teroru steigėsi niau- 
rusis tironas didelę valstybę, sinjoriją; vadino save „bo- 
tagu nusidėjėliams bausti“, o nusidėjėliais laikė didžiūnus. 
Mėgzdžiojo jis imperatorių, bet savarankiškai politikavo ir savo 
paties tikslų siekė. Nusileido jam dėlto Friedrichas, net suves- 
dino savo sūnų Enzio su jo dukterėčia. Friedricho sūnus 
Friedrichas Antiochijietis valdė Toskaną, 
karalius Enzio — Lombardiją. 


Atvirai su Friedrichu kovoti negalėdami, popiežininkai susi- 
dėjo su išdavikais. Tuo pat metu (1246 m. pavasarį), kai Vo- 
kietijoj renkamas buvo karalium Heinrichas Raspe, 
kai kurie Friedricho artimieji turėjo nužudyti imperatorių, Enzio 
ir Ezzeliną, o popiežiaus legatų vadovaujamoji kariuomenė įsi- 
brauti į Sicilijos karalystę, kur tūli didieji valdininkai buvo susi- 
tarę su sąmokslininkais. Sąmokslininkus kurstė kardinolas Rai- 
neras, ir visas planas gerai žinomas buvo kurijai, be abejo — 
ir pačiam Innocentijui. Bet paskutinę dieną Friedrichas visa su- 
žinojo, greit ir žiauriai numalšino sąmokslininkus, be to, užėmė 
Viterbo miestą ir patraukė savo pusėn tūlus vakarų L oom- 
bardijos miestus. 


— 139 — 


Bemanąs buvo imperatorius 1247 m. pavasarį pereitį Alpes 
ir Lyono mieste derėtis su pačiu popiežium. Deja, guelfai ne- 
tikėtu įpuoliu užėmė Parmą ir po kelių savaičių visoj Itali- 
joj prasidėjo guelfų sukilimai. Imperatorius greituoju grįžo at- 
gal ir apsiautė sukilusį miestą, kuris galėjo atkirsti Lombardiją 
nuo vidaus Italijos ir Sicilijos. Ilgai truko apsiaustis, o paga- 
liau (1248. II) ištiko imperatorių nauja nelaimė. Friedrichui iš- 
važiavus medžioti, Parmiečiai užpuolė jo stovyklą, gali sakyt — 
naujai pastatytą ir Vittoria (pergalės) vardu pavadintą 
miestą, visą ją sudegino ir gynėjus išsklaidė. Didelį įspūdį pa- 
darė tas imperatoriaus pralaimėjimas. Atsimetė nuo jo Ra- 
venna (1248. V),osu ja ir kuonevisa Romagna. Italija 
ėmė bruzdėti. 

Tik ką suvaldė Friedrichas visus tuos sukilėlius, kaip apsė- 
do jį nauji rūpesčiai. Popiežiaus legatui pasisekė papirkti Frie- 
dricho daktaras — įkalbėti jam imperatorius nunuodyti. Laimė, 
kad lig laiku įspėtas buvo Friedrichas. „Ai man! Mano arti- 
mieji su manim kovoja! Kuo gi begaliu pasitikėti?“ Tikrai, ma- 
žai kuo tegalėjo: apgavo imperatorių pats geriausias jo padėjė- 
jas ir draugas Petras de Vinea — begėdiškai pasinau- 
dota jo Friedricho pasitikėjimu ir baisiai imperijos iždas apvog- 
ta. Tas „imperatoriaus širdin raktą turėjęs“ logothetas, tas „an- 
trasis Judošius“ buvo nuteistas, apakintas ir pats nusižudė kalė- 
jime. Po kelių mėnesių nebeteko Friedrichas ir gabiausio savo 
sūnaus, auksaplaukio poeto karaliaus Enzio. Mažame susirė- 
mime su Bologniečiais paimtas buvo jis nelaisvėn (1249. V.) ; ne- 
laisvėj ir numirė (1272 m.). 

Nenuostabu, kad pats Friedrichas nusiminė ir ėmė abejoti 
savo laimėjimu.  Nepasidavė betgi nelaimėms. Tiesa, 1250. IX 
sukilo Florencijos tauta, susidarė naują nepriklausomą 
valdžią, o be Florencijos sunku buvo viešpatauti Toskanoj. 
Užtai įsigalėjo Ezzelinas, ir Enziovietoj Lombardiją 
valdąs markgrafas Ubertas Pallavicini atkeršijo 
Parmiečiams — baisiai juos sumušė (1250 m.). Imperatoriaus 
laivynas nuveikė Genoviečius, ir Lombardų S3- 
junga tebeiro. Per savo sąjungininko Savojos graio 
Tomo žemes lengvai galėjo imperatorius pasiekti Lyoną, o 
Anglijos karalius nebuvo dar atsakęs popiežiui, ar leis jam 
persikelti į Bordeaux. Muslimų nelaisvėn pakliuvęs Liudvi- 


— 140 — 


kas IX ir net senieji Friedricho priešai templierai manė, 
kad vienas jis tegalįs vadovauti kryžiaus karui. Liudvikas rei- 
kalavo, kad Innocentijus susitaikintų pagaliau su  Friedrichu. 
Šiaip, išvysiąs popiežių iš Lyono. 

Atrodė, kad Friedrichui pasiseks, kitiems valdovams pade- 
dant, sutvardyti popiežius. Ruošėsi imperatorius žygiuoti į V0- 
kietiją ir Lyoną, bet 1250. XII staiga susirgo kruvinąja. Blogai 
jausdamasis pasikvietė į Castel Fiorentino Palermo 
arkivyskupą Berardą, didįjį dvaro justicijarijų, kelis kitus 
justicijarijus ir notarus. Parašė testamentą. Savo įpėdiniu pa- 
skyrė Konradą IV, jo vietininku Italijoj bei Sicilijoj kitą 
savo sūnų Tarento kunigaikšų Manfredą. Liepė pa- 
leisti belaisvius ir grąžinti Bažnyčiai jos žemes, jeigu pripa- 
žinsianti ji imperijos teises. Apsivilko mirštąs imperatorius pil- 
kais cistercijiečių rūbais ir išpažino savo nuodėmes. Senasis 
Berardas suteikė jam Švenčiausią. 

„Vienos tik Dievo galios — negali žmonės jos nuveikti — 
tenuveiktas“ numirė didysis imperatorius (1250. XII. 13), nė 
56 metų nesulaukęs. Laetantur coeli et exultet 
terra..., rašė, džiaugsmingą žinią gavęs, Innocentijus IV. 


Vv 


Paskutiniosios kovos dėl Dievo 
karalystės 


29 

Friedricho mirtis perskėlė jo imperiją į dvi dalis: į Vokietiją, 
kur Konradas IV tebekovojosu Vilhelmu Olandu, 
ir Italiją, kurią laikinai valdė Manfredas. Paties Friedri- 
cho vadovaujamos centralinės įstaigos, savaime suprantama, ne- 
beturėjo reikšmės Vokietijai. Italijoj įsiviešpatauti ir Sicilijos 
karalystę užgriebti norėdamas, Innocentijus IV paliko 
Lyono miestą (1251. IV. 19) ir iškilmingai įžengė į Genovą. Su- 
tiko jį čia guelfų miestų pasiuntiniai, bet atsisakė grąžinti tų 
miestų pasigrobtąsias Bažnyčios žemes ir reikalavo atlyginti 
jiems karo nuostolius. Mat, su imperatorium kovodami, tie mie- 
stai visai laisvi pasidarė ir popiežiaus valdžiai dar nepalankesni 
buvo, kaip imperatoriaus.  Negalėjo popiežius su jais ir ginčytis, 
nes buvo jie vieninteliai jo sąjungininkai kovoj su Pallavici- 
ni ir Ezzelinu. Nedrįso popiežius grįžti Romon — apsi- 
stojo Perugijoj, nes bijojo Romėnų, kurie, imperatoriui 
numirus, vėl buvo besidedą su ghibellinais prieš popiežių. Ir Roma 
nenorėjo išsižadėti įsigytųjų laisvių beveik nežinomojo jai po- 
piežiaus labui. 

Tuo tarpu energingas ir gabus Manfredas numalšino 
Apulijos sukilėlius ir įsiviešpatavo beveik visoj karalystėj. Tik 
keli miestai, Neapolis, Kapuja ir kiti, pasidavė popie- 
žiui. Nesusitaikinęs su Innocentijum, Manfredas šaukė Italijon 
Konradą, kuris 1251. VI ir nužygiavo Italijon. Lombar- 
dijoj ghibellinai stiprūs tebebuvo: Ezzelinas tebevaldė 
Veroną, Padovą, Vicenzą ir Treviso marką, 
Pallavicinį paskyrė Konradas imperijos vikaru Lombardi- 
jai. Bet kelią į pietus guelfai užkirto, ir tik jūromis atvyko į 


— 142 — 


Sicilijos karalystę Konradas (1252. I. 8). Kadangi ir dabar ne- 
norėjo taikintis Innocentijus, Konradas be jo apsėjo — pats įsi- 
karaliavo, pavergė Kapują bei Neapolį (1253. X. 10) ir ruošėsi 
pradėti karą su popiežium. 

Pamatė Innocentijus, kad persilpnas jis karalystei iš Staute- 
nų atimti ir jai valdyti; nutarė pakeisti Konradą kitu, paklusnes- 
niu vasalu ir ėmė tokio vasalo jieškoti. Pirma pasiūlė Sicilijos 
karūną Liudviko IX broliui Anjou grafui Karoliui, 
paskui Anglijos karaliaus Heinricho III broliui Richardui 
Cornwalliečiui, pagaliau Heinricho III sūnui Edmun- 
dui Lancasterui. Gėdijosi Heinrichas nuskriausti savo 
paties broliasūnį, Friedricho ir Izabėlės sūnelį Heinrichą, 
bet, Heinrichui numirus, mielai sutiko, nusiuntė popiežiui pini- 
gų, 0 popiežius pasirašė investinamąjį aktą. Tarėsi Heinricho III 
pinigais sušauksiąs kryžiaus kariuomenę ir Konradą iš karalys- 
tės išvysiąs. "Tačiau 1254. V. 21. Konradas numirė, palikęs 2 
metų sūnų Konradą, arba, kaip praminė jį italai, Kon- 
radiną (Conradino); globėju jam paskyrė Innocentijų 
IV. 

Konradinas, žinoma, popiežiui nebuvo pavojingas. Vis dėl- 
to tiek nekentė Staufenų, „gyvačių veislės“, Innocentijus, kad 
nesutiko investinti karalyste Konradino. Prakeikė Konrado IV 
regentu paskirtąjį Bertholdą von Hohenburg bei 
Manfredą ir liepė savo broliasūniui kardinoui Fieschi 
sušaukti kariuomenę ir užkariauti karalystę. Daugelis baronų ir 
miestų pasidavė popiežiui, ir Bertholdas pats atsisakė nuo val- 
džios. Tačiau daugumas karalystės galiūnų nenorėjo, kad pa- 
vergtų ją popiežius; susispietė apie Manfredą ir San Ger- 
mano seime nutarė pripažinti jį karalystės regentu, jeigu Kon- 
radinas tebėra gyvas, arba net karalium, jei vaikas jau numi- 
ręs. Sunku buvo Manfredui kovoti ir su jį ekskomunikavusiu 
popiežium, ir su popiežiaus šalininkais pačioj karalystėj. Ėmė 
su Innocentijum derėtis. 

Nekentė Innocentijus Staufenų ir mielai pasmerkė Friedricho 
II batardą Manfredą. Bet karas su juo ne tiek jau lengvas at- 
rodė, o popiežius ir savo paties valstybės sostan nebuvo dar gerai 
įsėdęs: nedrįso grįžti Romon. Popiežiui Perugijoj esant, Ro- 
moj ir jos valstybėj tebekovojo savybėj didikai — Colonna, 
Orsini, Pierleoni, Savelli, Conti, Anibaldi, 
Frangipani, Capocci ir kiti Daugumas jų buvo guel- 


— 143 — 


fai, bet neišnyko ir ghibellinai, net įsigalėjo, nes, imperatoriui 
numirus, senato laisvei Italijon grįžęs popiežius rados pavojin- 
gesnis už imperatoriaus įpėdinius. Vis dėlto beveik visi — ne 
tik didikai, bet ir kiti miestelėnų sluoksniai — norėjo, kad po- 
piežius grįžtų Romon. "To reikalavo ir miesto garbė, ir ekono- 
minis jo gyvenimas; be to, didikai pripratę buvo valdininkauti 
kurijoj ir visokiomis popiežiaus malonėmis naudotis. Į tarpu- 
savę, negalinčių savybėj susikalbėti, didikų kovą įsikišo ir, ko- 
munaline kitų Italijos miestų ideologija užsikrėtusi, „tauta“. Pa- 
galiau, 1252 m. nutarta buvo kitų miestų pavyzdžiu pasikviesti 
Romon podesta prašalaitis ir duoti jam visa senatui priklausan- 
ti valdžia. Bologniečiai, į kuriuos kreipėsi Romėnai, patarė 
jiems pasikviesti mokytą teisininką ir turtingą bei energingą žmo- 
gų Brancaleone degli Andalėo. Kad ir bolognie- 
tis, buvo jis ghibellinas, dalyvavęs Friedricho kare su Lom- 
bardais, draugavo su Ezzelinu ir Pallavicini. Sutiko, kad Romė- 
nai išsirinktų jį savo „senatorium ir kapitanu“, tik ne šešiems 
mėnesiams, kaip visur Italijoj įprasta buvo, o trejiems metams. 
Su savo „kurija“, valdininkais, notarais, kariais ir palydovais, 
1252 m. rudenį atvyko jis Romon ir tapo, gali sakyt, jos dikta- 
torium, nors, žinoma, ir turėjo tartis su kitais Romėnų magis- 
tratais, tarybomis ir parlamentu (tautos susirinkimu). Naujasis 
senatorius tuoj ėmė tvarkyti miestą ir jo teritoriją, kovoti su 
savavališkais didikais, ginti nuo jų Romos tautą. Atgaivino jis 
ir senąją Romos politiką: vertė Romos teritorijos miestus pripa- 
žinti Romos valdžią, kariavo su jais ir jokio dėmesio nekreipė 
į tuos miestus bei kitus Romos vasalus užstojantį Innocentijų. 
Popiežius kurstė miestus ir baronus priešintis Romai, liepė 
Kampanijos ir Maritimos rektoriui sušaukti kariuomenę. Veltui 
— Konradui IV pietų Italijon atvykus, senatorius dar ryžtin- 
gesnis rados — Romėnai prisispyrę ėmė reikalauti, kad popie- 
žius grįžtų pagaliau Romon. Uždraudė jie Perugijai lai- 
kyti ilgiau savo mūruose popiežių ir kuriją, o Assisi mies- 
tui, kur buvo nukilęs popiežius, rašė, kad ateisią su kariuomene 
popiežiaus pasiimti. Sakė popiežių turint grįžti tuoj arba — 
niekuomet. „Labai stebimės“, sakė pačiam Innocentijui Romos 
pasiuntiniai, „kad tu, kaip koks valkata, bastaisi aplink, o Romą, 
apaštalų sostinę, palikai. Savo kaimenę, už kurią reikės tau 
Dievui atsakyti, vilkams atidavei, ir tik pinigai tau terūpi. Ne 
Lyonui ar Anagni, ne Perugijai ar Assisi, bet Romai popiežius 


— 144 — 


priklauso.“  Drebančiom kinkom grįžo Innocentijus Romon 
(1253. X.), kur „senatoriaus įsakymu, kaip reikia, garbingai pri- 
ėmė jį“ Romėnai; ėmė betgi jie tuoj pinigų reikalauti. Bran- 
caleonė savo tikslų siekė — bemanąs buvo sutaikinti popiežių su 
Konradu. Bet, gerų žinių iš Anglijos gavęs, Innocentijus vėl 
ekskomunikavo Konradą bei Ezzeliną ir humiliter ac de- 
vote prašė Romėnų padėti jam kovoj dėl Sicilijų, greit kaip 
vijurkas paspruko iš Romos ir įsikūrė Anagni mieste 
(1254 m.). 

Šiaip ar taip, turėjo popiežius žiūrėti Brancaleonės ir Romė- 
nų noro. Savo žygį į Sicilijos karalystę ruošdamas, leido Ro- 
mėnams užsikariauti Tivoli, kad tik neutralūs būtų. Dėl 
Romėnų užmiršo, rasit, savo pažadus Heinrichui III ir susitarė 
su Manfredu (1254. IX. 27). Nuėmė jam ekskomuniką ir 
paskyrė jį Sicilijos karalystės vikaru. Manfredas pripažino save 
popiežiaus vasalu; jis ir Sicilijiečiai prisiekė Innocentijui, tačiau 
priesaikoj paminėta buvo ir Konradino teisės. Popiežius jį tik- 
tai Švabijos hercogu ir Jeruzalės karalium tepripažino. Pats 
Manfredas sutiko ir palydėjo karalystę aplankiusį popiežių. 

Tačiau greit sumetė Staufenas, kad Innocentijus savo paža- 
dus Heinrichui III ne visai dar užmiršo. Be to, kurija nepripa- 
žino sutarties klauzulės dėl Konradino teisių, o su kurija ėmė 
dėtis visi Manfredo priešai: senųjų teisių bei privilegijų trokštą 
baronai ir savivaldybės trokštą miestai. Daug atplūdo karalystėn 
ir Friedricho II bei Konrado IV ištremtųjų baronų. Manfredas 
pabėgo į Lucerą pas ištikimuosius saracėnus, sušaukė ka- 
riuomenę, prikalbino Apulijos miestus ir ties Foggia sumušė 
popiežiaus kariuomenę (1254. XII. 2). 

Neapolio mieste prieš pat savo mirtį gavo liūdną žinią Inno- 
centijus.  Numirė jis 1254. XII. 7. Kurijos kovą su Staufenais 
laimėjęs buvo, bet moralinį popiežių autoritetą didžiai nusmuk- 
dino. Anglų metraštininkas Motiejus Paryžietis pa- 
sakoja vieno kardinolo regėjimą. — Pasirodęs kardinolui Kris- 
tus. Greta jo stovėjus Panelė Šv. ir kilni ponia su mažutyte 
bažnytėle ant rankų. Innocentijus klūpodamas prašęs atleisti 
jam nuodėmes, bet kilnioji ponia jį kaltinus, sakius, kad Bažny- 
čią jis verge pavertęs, Dievo šventovę — banko namais, kad ti- 
kėjimą, teisybę ir tiesą, Bažnyčios ramsčius, išklibinęs. ,,„Eik ir 
gauk už savo darbus atlyginimą!“ taręs popiežiui Kristus. 


— 145 — 


30 


Greituoju tame pačiame Neapolio mieste išrinko kardinolai 
nauju popiežium Innocentijaus III giminę, linksmą ir gerą pil- 
vūzą, apyšykštį kardinolą Rainaldą, Aleksandrą IV 
(1254—1261 m.) Silpnos valios ir nedidelio proto žmogus jis 
buvo, Innocentijaus TV politikos pakeisti nė nemanė. Pasiža- 
dėjo ginti Konradino teises, bet ėmė įkalbinėti Švabams jo vie- 
ton išsirinkti hercogu Kastilijos karalių Alfonsą X, 
o Konradino dėdę ir vietininką Manfredą ekskomunikavo. Pa- 
tvirtino sutartį su Heinrichu III ir tikėjosi jo pinigais įsigysiąs 
karalystę. 

Tuo tarpu užkariavo tą karalystę Manfredas. Konradino 
vietininko valdžia nebesitenkindamas paleido jis paskalas, kad 
Konradinas numiręs, ir buvo didžiūnų išrinktas karalium; 12538. 
VIII. 10 apsikarūnavo Palermo katedroj. Kraštas nurimo, ir nie- 
kas nebesipriešino Manfredui ir tada, kai visi sužinojo, kad Kon- 
radinas tebėra gyvas. Karalium tapęs, atgaivino Manfredas ir 
itališkąją Staufenų politiką, įsikišo į centralinės Italijos ir Lom- 
bardijos reikalus. Toskanos ghibellinai pripažino jį savo 
vadu, Siena jam prisiekė (1259 m.). Manfredo ir Sienos pa- 
dedami, Florencijos ghibellinai tremtiniai ties Mon- 
taperto sumušė Plorencijiečių kariuomenę ir užėmė patį 
miestą; norėjo jį net sugriauti, bet užstojo „kilnųjį miestą“ 
Farinata degli Uberti (1260 m.). 


Ma fu'io sol colė, dove sofferto 
Fu per ciascun di toglier via Fiorenza, 
Colui che la difesi a viso aperto 
Inf. X, 91 t. 


Visa Toskana iki Luccos ir Arezzo pasidavė Manfre- 
dui.  Nepripažino jo Ezzelinas, bet, popiežiaus kryžiaus 
kariuomenę nuveikęs, tironas susidėjusių prieš jį kunigaikščių 
bei miestų buvo sumuštas ir paimtas nelaisvėn. Atsisakė išpa- 
žinti savo nuodėmes, nes vieną teturįs: esąs nugalėtas ir nebe- 
galįs atkeršyti priešams. Išvijo iš kalėjimo kunigą ir nusižudė. 
Bet jeigu nesisekė Manfredui Lombardijoj, tai sekėsi Ro- 
moj. Čia 1255. XI grįžo kurija: pasitikėjo Romos gueliais, 
kurie nedavė „tautai“ vėl išsirinkti senatorium Brancaleo- 


Istorija 10 


— 146 — 


nės ir net patį jį įkišo kalėjiman. Bet Romos tauta ir didikai 
ghibellinai buvo stipresni, nekaip manė popiežius. Ir Romoj 
pirkliai bei amatninkai turėjo savo cechus (iki XIII amžiaus — 
scholas, paskui — artes, arti). Pirkių konsulai 
ir amatninkų viršininkai (capita artium) dalyvavo par- 
1amente ir, žinoma, spietėsi apie ghibelliną, bet demokratą Bran- 
caleonę. Negi veltui pasivadino jis „kilniojo miesto senatorium 
ir Romėnų tautos kapitanu“. Neilgai tepakentė Romos tauta 
didikų ir jų pasikviestojo Romon senatoriauti guelfo valdžią; 
1257 m. sukilo, nužudė jį, išjojo daugelį didikų — popiežius se 
subito contulit Viterbium — ir vėl išsirinko sena- 
torium Brancaleonę. Ekskomunikavo jį Aleksandras, bet Ro- 
mėnai iš tos ekskomunikos tik juokėsi, o senatorius sakė popiežių 
teisės neturint ekskomunikuoti Romos magistrato ir grūmojo 
popiežiui sugriausiąs jo tėviškę Anagni. Gaila pasidarė Aleksan- 
drui savo tėvyniečių, pats prašė senatorių jų pasigailėti, gal net 
ekskomuniką jam nuėmė. Kaip ten yra buvę — tiektos, Bran- 
caleonė senatoriavo dar griežčiau, kaip pinmą kartą. Plėtė Ro- 
mos valdžią, tautos priešus vijo lauk arba kalino, bokštus bei 
tvirtovėles jų griovė; pačioj Romoj kuone 140 bokštų su žemėm 
sumaišė.  Sąjungininkavo, savaime aišku, su Manfredu. Tik 
Brancaleonei numirus (1258 m.), pasisekė popiežiui ir guelfams 
didikams papirkti tauta, nuversti Brancaleonės dėdė bei įpėdinis 
ir vėl įsigalėti (1259 m.). Du senatoriai ėmė valdyti miestą, bet, 
ir jiems viešpataujant, dalis Romėnų 1261 m. išsirinko Romos se- 
natorium patį Manfredą. Aleksandras Romon nebegrįžo. 
Viterbo mieste ir numirė. 

„Baisu man“, rašo vienas metraštininkas, Padovos vienuo- 
lis, „pasakoti, kaip tada žmonių kentėta ir kaip viskas griuvo; 
jau dvidešimts metų Bažnyčia kovoja su imperija ir Italijos krau- 
jas, kaip upė, teka.“ Nenuostabu, kad laukė žmonės pasaulio 
galo ir kad sklido abato Jokymo (Gioacchino del Fio- 
re, III, $ 68) pranašavimai. O šventojo abato sekėjai, ioa- 
chitai (daug jų buvo pranciškonų tarpe), sakė, kad apie 
1260 m. prasidėsianti paskutinioji kova su Antikristu, o paskui 
atgysianti Bažnyčia ir ateisiąs Šv. Dvasios amžius. Ir štai — 
1260 m. (kaip ir 1233 m., $ 23) sujudo susiūbavo žmonės. 

Dar 1258 m. senas atsiskyrėlis Ranieras Fasani 
įsteigė atgailininkų saviplakų (pal. II, $ 90) broliją (Disci- 
plinati di Giesu Christo); 1260 m. Ranieras ir jo 


— 147 — 


mokiniai ėmė viešai save plakti Perugijoj ir jos apylin- 
kėse. Greit užsikrėtė „negirdėta atgaila“ pirma prasčiokėliai, 
paskui ir kilnūs bei mokyti žmonės. Ligi juostos nusivilkę, ei- 
davo jie procesija, plakdavo save rykštėmis iki kraujo ir šauk- 
davo: „Viešpačia Panele Švenčiausioji, išklausyk nusidėjėlių ir 
maldauk Jėzaus Kristaus mūsų pasigailėti!“ Naujoji devotio 
paplito po visą vidaus ir šiaurės Italiją, „kaip erelis, lėkė“. 
Miestų, miestelių ir tvirtovėlių gatvėmis, krašto keliais vingiuota 
procesijų iš 100, 1000, 10.000 žmonių; eita eilėmis po 2, po 3—4 
žmones, naktį su žvakėmis, dieną su bažnytinėmis vėliavomis. 
„Sudėdavo jie giesmes Dievo ir Panelės Šv. garbei ir giedodavo 
jas eidami ir patys save plakdami,“ processionaliter se 
verberabant; „stenėdavo ir raudodavo, ašaromis apsilieda- 
vo, tarytum kūno akimis Išganytojo kančias matė“. Kartais visi 
priklaupdavo ir sušukdavo: „Misericordia! miseri- 
cordia!“ o paskui: „Pace! pace!“ Į miestą atėjus, pro- 
cesija aplankydavo visas bažnyčias. Dažnai procesijos priešaky 
ėjo kryžiais ir šv. paveikslais nešini kunigai, net pats vyskupas. 
Pirma pajuokdavo žmonės saviplakas, bet greit patys ta re- 
ligine epidemija užsikrėsdavo: susirinkdavo savo bažnyčiose ir, 
nusivilkę ligi pusiau bei pasiėmę kryžių, plakdami save vaikščio- 
davo po miestą ir visą kraštą. Moterys dėl padorumo katavojos 
bažnyčiose arba namie. Atėjo Modenos saviplakos į Reggio, 
„Seni ir maži, visi aliai vienas iš Modenos apskrities, ir podesta, ir 
vyskupas; atėjo su visų brolijų vėliavomis, vaikščiojo po visą 
miestą ir plakė save, ir nuėjo į Parmą... Kitą dieną reggiečiai 
pasiėmė visų savo vicinijų“ (kaimynijų) „vėliavas ir procesija 
apėjo miestą. Ir Reggio podesta taippat ėjo save plakdamas.“ 
Nutilo muzika ir meilės dainos. "Tik atgailininkų giedojimas 
tebuvo girdimas. Visi ėjo išpažinties, tad kunigai nė pavalgyti 
nebespėdavo. Grobikai grąžindavo savo grobį; žmogžudžiai atei- 
davo pas savo priešus ir atsiklaupę prašės dovanojami, o nu- 
skriaustieji raudodami bučiavo savo skriaudėjus. Et paces 
fiebant. Atidaromi buvo kalėjimai, šaukiami atgal tremti- 
niai. Iš Perugijos sąjūdis paplito į pietus iki Sicilijos karalystės, 
kur Manfredas jėga sustabdė minias, ir į Lombardiją, kur toja 
neįsileido į savo žemes saviplakų markgrafas Pallavicini bei kiti 
ghibellinų vadai. Mat, bijojo ghibellinai, kad vėl, kaip 1233 m., 
nepasinaudotų religiniu sąjūdžiu popiežininkai. Per Treviso 
marką atgailininkai įsiskverbė į Austriją, per vakarų Lombar- 


— 148 — 


diją — į Provencę ir į Vokietiją iki Lenkijos; 1261 m. Strasbur- 
go mieste atsirado kuone 1.200 saviplakų prašalaičių. "Tiesa, 
greit sąjūdis pats nurimo; tik atskiros saviplakų brolijos beliko. 


31 


„Du popiežius savo kardu nuveikęs“, Manfredas norėjo 
karaliauti, jautėsi italas esąs ir nė nemanė tarnauti nežinomam 
jam vaikui Konradinui. Maža jam buvo Sicilijos karalystės: 
stengėsi visą Italiją suvienyti Ubertą Pallavicini, 
šiaurinės Italijos ghibellinų vadą, paskyrė savo vikaru Lombardi- 
joj, genovieįį Parcivalį Doria — Spoleto ir markų vi- 
karu, savo giminaitį Jordaną de Anglano (vėliau — 
grafą Guido Novello) — Toskanos vikaru. Po Mon- 
taperto pergalės ($ 30) Florencija, Pisa, Siena 
ir kiti Toskanos miestai susidėjo į sąjungą prieš guelius ir pripa- 
žino savo vadu Manfredą. Turėjo Manfredas šalininkų pačioj 
Romoj, kurie ir paskelbė jį senatorium ; tik neskubėjo karalius įsi- 
viešpatauti Romoj: nenustojo vilties susitaikinti su kurija. 

Friedricho II laikus primena puikus Manfredo dvaras, kur 
mokslininkai ir poetai spietėsi apie poetą karalių ir gražiąją jo 
žmoną Eleną, Epiro despoto dukterį. Popiežiai keikė ir smerkė 
„bedievį stabmeldį“ bei „gyvatę“, guelfai kaltino Manfredą — 
tėvą ir brolį nužudžius, bet šalininkai garsino drąsų riterį, dosnų 

ir kilnios dvasios valdovą. 


Biaus chevalier et preus, 
Et sage fu Manfrois. 
De toutes bonnes teches 
Entechiės et courtois. 


Ne pragare, bet skaistykloj rado popiežiaus ekskomunikuotąjį 
karalių Dantė, nes kunigų prakeikimas negalįs nuveikti am- 
žinosios meilės. — 

Per lor maladizion si non si perde, 


Che non passa tornar Veterno amore, 
Mentre che la speranza ha fior del verde. 


Juo labiau popiežiai ir guelfai šaukėsi talkon svetimšalių, 
juo labiau tapo Manfredas nacijonaliu Italijos vadu. Deja, italų 
patrijotizmas silpnokas tebebuvo, ir visai nerūpėjo Italija sicili- 


— 149 — 


jiečiams ir pietų italams. Friedrichas II sukūrė puikią biurokra- 
tinę sistemą, bet nesukūrė tautos. Manfredui dar sunkiau rados 
karaliauti, nes galiūnai tik ties savimi težiūrėjo ir mielai bendra- 
vo su karaliaus priešais, miestai troško laisvės, o visas kraštas 
baisiai nuvargo nuo ilgų karų. Tik savo saracėnais ir vokiečiais 
samdiniais tegalėjo pasitikėti Manfredas. Bet kaip tik saracė- 
nų kariuomenė ir davė popiežiams geriausią progą skelbti kry- 
žiaus karui prieš „Sicilijos sultoną“. 

Ghibellinų spaudžiami guelfai kreipėsi net į 8 metų vaiką 
Konradiną; prašė jo atimti karūną iš uzurpatoriaus. Conra- 
dus III Dei gratia Jerusolymo et Sicilie 
Rex, dux Suevie (vadinasi, jo globėjas ir dėdė Bava- 
rijos hercogas Liudvikas, 1253—1294 m.) mielai su- 
tiko, bet išpildyti savo pažadų negalėjo.  Kurijos ir guelfų gel- 
bėtoją surado naujasis popiežius Urbanas IV (1261 
— 1264 m.). 

Tai buvo prancūzas, Troyes miesto kurpiaus sūnus Ja- 
cgues Pantalėon; mokytas ir gabus būdamas tapo 
1247 m. Innocentijaus IV legatu, 1253 m. Verduno vyskupu, 
1255 m. Jeruzalės patriarchu. Nemažiau, kaip Innocenti- 
jus IV, nekentė jis Staufenų, „piktosios giminės“, tik nebepasi- 
tikėjo Heinrichu III, kuris, su savo baronais susiriejęs, ne tik 
kariuomenės, bet ir pinigų popiežiui nebesiuntė. Energingasis 
popiežius pasiūlė Sicilijos sostą Liudviko IX sūnui, o kai Stau- 
fenų dinastijos teisę gerbdamas Liudvikas atsisakė — Liudviko 
broliui Anjou, Mainės ir Provencės grafui Karoliui (Charles 
dAnjou). 

Karolius visai nepanašus buvo į šventąjį savo brolį. Aukš- 
tas ir stiprus, su griežtu ir šiurkščiu gelsvos spalvos veidu bei 
niauriu žvilgsniu valdovas niekuomet nesijuokė. Nemėgo be rei- 
kalo šnekėti, nors truvėrų daineles kūrė; išdidus garbėtroška bū- 
damas troško valdžios ir geras administratorius buvo, klastingas 
politikas ir žiaurus žmogus. Vedė jis paskutiniojo Proven- 
cės grafo Raimondo Berengaro VI dukterį Beat- 
riksą ir, jam numirus, gavo kraičio Provencės ir For- 
calguier grafystes. Čia, formaliai Arelato karalystei, 
tad imperijai, priklausančioj žemėj, jaukiau jam buvo, kaip pa- 
ties Liudviko prižiūrimose Anjou ir Maine graiys- 
tėse. Sutvardė Karolius savo vasalus; imperijos silpnumu pasi- 
naudojęs užsikariavo Marseillę, įsigijo įtakos Avigno- 


— 150 — 


ne ir Arles'e, įsikišo net į šiaurės Italijos reikalus. Labai 
nepatenkintas buvo, kad 1253 m. karalienė regentė nepriėmė In- 
nocentijaus IV pasiūlymo duoti jam Sicilijos karūną ($ 29), ir 
dabar, 1263 m., tos karūnos nepražiopsojo. Drauge su popiežium 
įkalbėjo broliui, kad popiežius investintų jį Sicilijos karalyste, o 
popiežiaus legatas paskelbtų Prancūzijoj kryžiaus karą prieš Man- 
fredą ir apdėtų kunigiją dešimtine jam, Karoliui, padėti. Mat, 
Karoliui trūko pinigų, ne kariuomenės: Provencės ir Prancūzi- 
jos riteriai laikė Karolių kryžiuočiu (popiežius lygino jį net su 
Karolium Didžiuoju, kuris toja išvadavęs Bažnyčią) ir troško 
pakariauti bei gražių feodų Italijoj įsigyti. 

Sutartį su Heinrichu III sulaužęs, Urbanas pasiūlė Karoliui 
Sicilijos karalystę, bet ta sąlyga, kad Karolius jokiu būdu neka- 
raliautų Lombardijoj ar Toskanoj ir netaptų pačios Romos magis- 
tratu. Tačiau Karolius gražiai mokėjo derinti religiškumą su 
savo politika: be popiežiaus žinios Romos senatorium tapo. Mat, 
pasisekė Urbanui apipopiežinti Roma, bet toli gražu ne visai. 
— Kadangi vieni romėnai išsirinko senatorium Manfredą, 
o kiti Richardą Cornwallietį, nutarta buvo paga- 
liau pavesti visą klausimą ypatingai konservatorių kolegijai, 
kuri ir ėmė valdyti miestą. Bet ir konservatorių nuomonės išsi- 
skyrė; svarstė jie tą dalyką daugiau kaip metus, kol vėl prasidėjo 
suirutė.  Kompromisininkai pasiūlė Manfredo vieton išrinkti se- 
natorium jo žentą Aragono karalių Petrą III; guelfai 
atsisakė nuo Richardo ir išrinko Karolių (1263 m.). Bijojo po- 
piežius, kad Scillos (Manfredo) bevengdamas, grimstąs jis į Cha- 
rybdės verpetą, nes Romos senatorium tapęs Sicilijos karalius 
buvo kurijai daug pavojingesnis už patį Manfredą. Bet rei- 
kalauti, kad Karolius visai atsisakytų nuo senatoriavimo Romoj, 
Urbanas irgi negalėjo. Šiaip — senatorium taptų Manfredo 
žentas arba net pats Manfredas ir Karolius kovos laimėti nega- 
lėtų. „Jeremijas sako“, skundėsi popiežius, „visas nelaimes iš 
šiaurės ateinant, o aš sakau — iš Sicilijos“. Vargais negalais 
išsisuko Urbanas: privertė Karolių pasižadėti, kad, Siciliją už- 
kariavęs, atsisakys nuo senatoriaus valdžios. 

Nebelemta buvo Urbanui to užkariavimo sulaukti, kaip ir 
Romoj įsikurti: 1264. X. 2 numirė Perugijoj. Jo įpėdinis Kle- 
mentas IV (1265—1268 m., buvusis Liudviko IX patarėjas) 
nebegalėjo jau pakeisti Urbano politikos, nors iš pačių kardinolų 
atsirado su Manfredu susitaikinti patariančių patrijotų, svetim- 


— 151 — 


šalio užkariautojo priešų. Laimė globojo Karolių. Pasisekė 
jam išvengti Manfredo laivyno ir Ostiją užėmusių karaliaus są- 
jungininkų: 1265. V atvyko Romon ir VII. 28 keturi kardino- 
lai investino naująjį senatorių Sicilijos karalyste. Pallavicini ir 
kiti ghibellinų generolai nepajėgė sustabdyti įsibrovusios į Lom- 
bardiją kryžiuočių kariuomenės. Ji susijungė su guelfais ir, bai- 
siai plėšdama kraštą, pasiekė Bologną. 

Manfredas nusiuntė Romėnams manifestą. — Jis, pasaulį 
valdžiusių imperatorių įpėdinis būdamas, turįs teisę pats tapti 
imperatorium. Bet gobši Bažnyčia užpuolus jo karalystę, o kai 
išvijęs ją iš čia Manfredas, pasiūlius ji imperiją kitiems. Savo 
teises tegindamas pavergęs jis, Manfredas, Toskaną ir markas. 
Galingesnis jis ir turtingesnis už kitus valdovus, valdąs beveik 
visą Italiją, jūrą iki Tuniso ir Sardinijos, didžiąją Romanijos da- 
lį. Popiežius sukurstęs prieš jį Provencės grafą ir norįs su- 
trukdyti jam atgaivinti imperiją, kad ir sakąsis nenorįs. Bažny- 
čia panaši esanti į našlę, kuri viešai verkianti savo vyro, o širdy 
džiaugiantis palikimą gavus. Norinti Bažnyčia prisisavinti impe- 
riją ir pati viena visus karalius bei visus kraštus tevaldyti, nors 
tik iš menkosios Konstantino Konstitucijos visas savo teises iš- 
vedžiojanti. Patys Romėnai tuo kalti esą. Jiems juk priklau- 
santi teisė rinkti bei karūnuoti imperatorius. Iš jų ir jis, Man- 
fredas, norįs gauti imperatoriaus valdžią, nors galėtų ją pats pa- 
siimti, kaip Julijus Caesaris ir Friedrichas I. Advenire te, 
Romam matrem et capud imperii prope- 
ramus. 

Manfredas gerai žinojo, kad reikėjo ne manifestai rašyti, bet 
veikti ir, prieš Karoliaus kariuomenei atvyksiant, nuveikti pats 
Karolius. Tačiau visi išdavinėjo karalių. Tik ką pradėjęs karo 
operacijas, turėjo jis grįžti karalystėn, kur ėmė maištininkauti 
baronai, o minoritai bei dominykonai skelbė popiežiaus laiškus. 
Tiesa, ir Karolius be pinigų sėdėjo Romoj, tik visus jų prašinė- 
jo. Popiežiaus ižde toja vėjai pūtė. ,„Kaipgi gali popiežius“, 
rašė sąžiningasis Klementas Karoliui, ,„bedieviškų priemonių ne- 
vartodamas rasti kitiems ar pats sau pinigų ir karių?“ ,,Kad vi- 
sai tos karalystės nebūtų!“ sušuko kartą popiežius. Bet pri- 
verstas buvo pagaliau įkeisti Romos bankininkams Bažnyčios že- 
mes, kad tie Karoliui pinigų paskolintų. Patvirtino (tiktai 
XI. 4!) Karoliaus investitūrą karalyste, sutiko, kad penki kar- 
dinolai jį karūnuotų (1266. I. 6); tačiau baugu jam darėsi gir- 


— 152 — 


dint apie kryžiuočių kariuomenės plėšimus. Ėmė abejoti šven- 
tasis tėvas, ar teisingas visas tas karas. Taigi, turėjo pagrindo 
Manfredas prašyti popiežiaus apginti karalystę nuo tų plėšikų. 
„Tegul žino Manfredas“, atsakė betgi Klementas, „kad malonės 
laikas praėjo...  Apginkluotas didvyris jau iš vartų išeina; kir- 
vis jau pridėtas prie medžio šaknies“. 

Nei Toskanos, nei markų ir Spoleto ghibellinai nesipriešino 
Karoliaus kariuomenei; greit po Karoliaus karūnavimo atėjo ji 
Romon ir, nė skatiko algos iš jo negavus, 1266. I. 20 nužygiavo 
į pietus. Tvirtovėlės ir Manfredo vasalai pasidavinėjo Karoliui; 
pats karalius su teberetėjančia savo kariuomene traukėsi atgal. 
Pagaliau ties Beneventu užkirto priešams kelią, bet pralai- 
mėjo kautynes ir pats kovodamas žuvo (1266. II. 26). 


32 


Rūsčiai ėmė. karaliauti niaurusis užkariautojas, Nerone 
neronior et crudelior saracenis. Baisiai apsi- 
riko visi Manfredo valdymu nepatenkintieji. Nepalengvino Ka- 
rolius mokesčių, bet dar juos padidino, nes kunigiją nuo jų išva- 
davo. Miestų neprivilegijavo ir išviso net senųjų karalystės 
teisių nepripažino, seimo nešaukė. Svetimšalių kariuomene ir 
svetimšaliais valdininkais remdamasis, visai panaikino politinę ir 
karinę bajorijos galią; griovė ir ekonominę jos galią, nes atšaukė 
visas po Lyono sinodo ($ 27) didikų gautąsias privilegijas, o 
grįžtantiems į kraštą tremtiniams ėmė grąžinti jų žemes. Pats, 
anot popiežiaus, buvo žmonėms neprieinamas ir nematomas, 
nec suis, nec exteris gratiosus. Bet veltui siun- 
tinėjo jam savo patarimus popiežius. ,„Karaliau Manfrede!“ — 
sakydavo sicilijiečiai — „nežinojome, koks tu esi, kol gyvas te- 
bebuvai, o dabar tavęs numirusio verkiame. Laukinių vilku tave 
laikėme, bet dabar žinome: palyginti su šiuo valdovu, ramaus 
avinėlio tavo būta“. 

Daug kur nepatenkintieji ėmė dėtis su slaptais Karoliaus ir 
prancūzų priešais. Žymūs ghibellinai paspruko ir būrėsi Toska- 
noj; čia visiems skųsdavo žiaurųjį tironą, negailestingai kalinantį 
Manfredo našlę ir nekaltus jo vaikelius. Sughibellinėjo ir Roma. 
— Karolius, popiežiaus verčiamas, 1266. V. atsisakė nuo senato- 
riaus valdžios, bet tauta nenorėjo pasiduoti popiežiui, pirma pa- 
skyrė sau kapitoną, paskui (1267. VI) išsirinko sau senatorium 


— 158 — 


Kastilijos karaliaus Alfonso X brolį Heinrichą 
(Don Arrigo), savo žygdarbiais pasižymėjusį avantiūristą. 
Senatorium tapęs, tapo Heinrichas ir ghibellinu, nes nekentė sa- 
vo giminaičio Karoliaus ir su popiežium susivaidijo. Vikaru sau 
pasiskyrė geriausią tų laikų generolą ir karštą ghibelliną Urbi- 
no miesto valdovą Guido de Montefeltre. Visi 
Romoj „bijojo senatoriaus, kaip žaibo“. 

Pisos, Sienos, Veronos ir Pavijos, net Palermo ghibellinai 
kreipėsi į jaunąjį (14 metų tebuvo jam sukakę) Konradiną. 
Motina jį atkalbinėjo, draugai ir dėdės drąsino. Dukart (1256 ir 
1262 m.) buvo uždraudę popiežiai rinkti jį Vokietijos karalium; 
nenorėjo karštas jaunikaitis poetas išsižadėti dabar ir kitos Stau- 
fenų valstybės. Pardavęs savo alodą, sušaukė kariuomenę ir, su 
motina atsisveikinęs, nužygiavo Italijon (1267. IX). Lydėjo jį 
dėdė hercogas Liudvikas (tiesa, popiežiui Konradiną eksko: 
munikavus, grįžo), jaunas Konradino draugas paskutinysis Ba- 
benbergas Friedrichas, Rudolfas Habsburgas 
ir kiti; X. 21 su 3.000 riterių ir kitais kariais pasiekė Konradinas 
Veroną. 

„Nenoriu nė žiūrėti“, rašė Klementas, „į pasiuntinius, ku- 
riuos nusiuntė ghibellinai pas savo stabą vaiką Konradiną. Ge- 
rai žinau, kokia jo buitis; — tokia, kad nei pats savęs, nei savo 
šalininkų negali gelbėti“. Tačiau popiežiaus apsirikta ir netru- 
kus kitoniškai imta rašyti; Konradinas ,,nuodingu slibino veislės 
basilisku“ buvo vadinamas ir nuo Bažnyčios dukart atskirtas. 
Ištikro, prieš Konradinui Italijon įsibraunant, sicilijietis Kon- 
radas Capece ėmė rinkti ghibellinus Pisoj; Pisa ir Siena 
su jais susidėjo, o Romos senatorius Heinrichas praplėtė savo 
valdžią iki Sutri miesto ir besiruošiąs buvo susijungti su Toska- 
nos ghibellinais. Netrukus Konradino „vikaras“ Capece su ke- 
liais šimtais riterių atsidūrė pačioj Sicilijoj (1267. IX), daug si- 
cilijiečių sukilo prieš Karolių, ir maištas persimetė į Apuliją, o 
Luceros saracėnai išsižioję laukė Staufeno ateinant. š 

Popiežius ir Karolius suprato visą pavojaus reikšmę. Karo- 
lius nusiuntė kariuomenę į Toskaną, greit ir pats atvyko. Flo- 
rencija, Pistoja, Prato ir Lucca jam pasidavė ir paskelbė jį šeše- 
riems metams savo sinjoru. Popiežius priverstas buvo tai pripa- 
žinti ir davė jam „taikintojo“ (paciaro, pacis restau- 
rator in Tuscia) titulą. „Taikintojas“ bemanąs buvo 
sutikti Konradino kariuomenę Lombardijoj, bet Romos senato- 


— 154 — 


rius pasirašė sąjungą su Pisa, Siena ir Toskanos ghibellinais, o 
pietuose sukilimas plito Kalabrijoj, Apulijoj ir Abruzzų kalnuose. 
Karolius ne pulti priešus turėjo, bet ginti nuo jų karalystę. Po- 
piežius paskyrė Karolių imperijos vikaru Toskanoj ir Romos se- 
natorium, bet nieko nepešęs grįžo Karolius karalystėn, 

Konradinas vėžliojo, 1268. I. 20 buvo Pavijoj, IV. 5 iškil- 
mingai priėmė jį Pisa. Per Sieną nužygiavo jis Romon. Viter- 
bo mieste tebegyvenąs Klementas galėjo matyti jo kariuomenę 
praeinant (VII. 22.). „Kaip dūmai“, sakęs, „išnyks vaiko ga- 
lia; skuba Sicilijon tarytum nuo kirvio mirti“. Džiaugdamies su- 
tiko Konradiną Romėnai. Visas miestas gražiai papuošta, vė- 
liavų ir kilimų visur prikabinėta, romėnių dainuota ir šokta, gat- 
vėse pilna žmonių (VII. 24). Kapitoliume sveikino romėnai bū- 
simąjį imperatorių. Romos milicijos ir tauta lydėjo padidėjusią 
savo kariuomenę į pietus vedantį Konradiną (VIII. 18). 

Ėjo Konradinas Luceros link su saracėnais susijungti. Ties 
Tagliacozzo užkirto jam kelią Karolius. 

„Kaip smilkalą“, rašė tą pačią dieną (1268. VIII. 23) Karo- 
lius popiežiui, „siunčiu Tamstai džiaugsmingą žinią, kurios tiek 
ilgai laukė viso pasaulio krikščionys. Prašau Tamstos, šventasis 
tėve, atsistoti ir Tamstos sūnaus medžiotojo Žvėrienos para- 
gauti... Tiek priešų esam išžudę, kad pačios Benevento kauty- 
nės palyginti visai menkos atrodo. Ar Konradinas ir senatorius 
Heinrichas žuvo, ar paspruko, tikrai dar nežinome, juoba, kad 
šitas laiškas tuoj po kautynių rašomas. Senatoriaus žirgas be 
raitelio bebėgąs pagautas. Tesidžiaugie ir tedėkojie mūsų mo- 
tina Bažnyčia Viešpačiui, kad per savo kovotoją suteikė jai tokią 
pergalę. Ištikrųjų, padarė Jis, rodos, galą visoms jos nelaimėms 
ir išvadavo ją iš jos persekiotojų koserės.“ 

Su keliais šimtais riterių Konradinas pabėgo Romon. Nie- 
kas čia nebenorėjo jo priimti. Reikėjo bėgti toliau. Ties A s- 
tūros miesteliu pakliuvo pabėgėliai į priešų nagus. Karolius 
nuvežė Konradiną, jo draugą Friedrichą ir kelis kitus belaisvius 
Neapolin; liepė juos nuteisti už crimen laesae maies- 
tatis ir nubausti mirtimi (1268. X. 29). Po mėnesio, tą pačią 
dieną, numirė Klementas IV. 

Kaip Innocentijui III nepasisekė kadai atskirti Sicilijų ka- 
ralystės nuo Vokietijos, taip Urbanui IV ir Klementui IV — nuo 
Italijos. Kovoj su paskutiniaisiais Staufenais ir ghibellinais po- 
piežiai turėjo pripažinti Karolių Romos senatorium ir vyriausiu 


— 155 — 


Toskanos valdovu. Iki 1278 m. jo skiriamieji prosenatoriai 
valdė Romą; 1278 m. Nikalojus III privertė jį nuo tos val- 
džios atsisakyti, bet 1281 m. Martynas IV ją vėl jam davė. 
„Imperijos vikaras“ Toskanoj ir guelfų partijos vadas būdamas, 
Karolius didžiai įsigalėjo visoj Italijoj, net Lombardijoj, kur pri- 
siekė jam daugelis miestų. Maža to — atgaivino jis pirmųjų 
Sicilijos karalių, normanų, ir pačių Staufenų imperijalizmą. V i- 
terbo sutartimi (1267 m.) buvo jis pripažintas savo 
Lotynų Imperijos nebetekusio Balduino II 
(1228—1261 m.) įpėdiniu ir sutuokė savo sūnų su Achajos 
kunigaikščio Villehardouino įpėdine. Susidėjo jis prieš 
Bizantijos imperatorių Mykolą VIII Palaiologą 
(1261—1282 m.) su jo priešais Serbija, Bulgarija bei 
Didžiąja Valachija, užkariavo Korfu salą (1267 m.), 
užėmė Durazzo bei Epiro pajūrį ir pasiskelbė Alba- 
nijos karalium (1273 m.). Kaip Staufenai, vadino save net 
Jeruzalės karalium. Ir jeigu Staufenai rėmėsi Vokietija, 
tai Karolius — Prancūzija, kurios politikai vis didesnės įtakos 
turėjo. Jo patariamas Liudvikas IX užpuolė ghibellinus remiantį 
Tuniso sultoną; jis sukiršino Pilypą III su Aragono 
karalium Petru III, nes šitas Manfredo žentas buvo jo, Karo- 
liaus, priešas. Prancūzijos riteriai užplūdo Sicilijos karalystę, 
užėmė čia atsakingas vietas, ir 1277 m. Karolius įsakė vartoti 
karalystėj ir prancūzų kalbą. 

Žodžiu, su Karoliaus pagelba sugriovė popiežiai Staufenų 
galią, bet jų gelbėtojas rados nemažiau už Staufenus pavojingas; 
ir ne tik politinei popiežių valdžiai — pačiai Bažnyčios nepri- 
klausomybei. Nei Friedrichas II, nei Manfredas nesikišo į po- 
piežiaus rinkimus taip griežtai ir ciniškai, kaip Karolius. Laikė 
jis save Bažnyčios „advokatu“. Klementui IV numirus, pirma 
gražiai pasinaudojo ilga sedisvakancija (1268. XI. 29 — 1271. 
IX. 1) savo valdžiai Italijoj padidinti, paskui mėgino priversti 
kardinolus išrinkti popiežium prancūzą. Tiesa, Šv. Bona- 
ventūros dėka tas planas nepasisekė — Grigalius X 
(1271—1276 m.) buvo italas (Tebaldas Visconti) ir 
sumažino kiek Karoliaus galią. Tačiau jo įpėdinis prancūzas 
Innocentijus V (1276 m.) visai siciliškai popiežiavo. Jam 
numirus, Karolius uždarė kardinolus Laterane ir maitino juos 
(išskyrus savo šalininkus prancūzus) tik duona, vynu ir vande- 
niu: punktualiai ir nežmoniškai pildė Grigaliaus X įstatymą dėl 


— 156 — 


popiežiaus rinkimų ($ 34). Bet ir šiuo kartu pralaimėjo: įžeistieji 
kardinolai išsirinko Ottoboną de Fieschi, Hadrianą 
V, o jam po 39 dienų numirus — portugalą Bragos arkivys- 
kupą Petrą Hispaną Juliani, Joną XXI (1276 — 
1277 m.). Ilgai priešinosi Karolius naujiems rinkimams: norėjo 
priversti konklavą išrinkti prancūzą; ir vėl popiežium tapo italas 
Jonas Gaetani Orsini, Nikalojus III (1277 — 
1280 m.). Jis buvo įkalbėjęs kardinolams išrinkti Joną XXI ir 
valdęs šitą popiežių. Kilnios kilmės galiūnas ir didis patrijotas 
būdamas, paskyrė jis Romos senatorium savo brolį ir 1278 m. 
Konstitucija (Fundamenta militantis ecclesiae) 
išaiškino popiežiaus teisę valdyti Romą. Tą teisę davęs popiežiui 
imperatorius Konstantinas, kad popiežius nieko nepriklausytų. 
Uždraudė Nikalojus savo Konstitucija rinkti Romos senatorium 
ir išviso magistratu imperatorių, karalių, kunigaikštį arba kitą 
kurį valdovą. Tik 1280 m. pasiekė savo Karolius. Pats jis at- 
važiavo į Viterbo miestą, kur susirinkęs buvo konklavas. 
Viterbo podesta buvo pašalintas, konklavas — griežtai prižiūri- 
mas; o kadangi Nikalojaus partija nenorėjo nusileisti, tai Karo- 
liaus sukurstytieji viterbiečiai įsibrovė į konklavą, suėmė du Or- 
sini giminės kardinolus ir, primušę, uždarė juodu į atskirą kam- 
barį. Visi kiti vienu balsu išrinko Karoliaus šalininką Mar- 
tyną IV (1281—1285 m.). 

Tai buvo prancūzas Simon de Brion. Liudvikas 
IX 1260 m. paskyrė jį Prancūzijos kancleriu, o Urbanas IV 
1261 m. — kardinolu. Simonas ir vedė derybas su Karolium 
bei Liudviku dėl Sicilijos karalystės; gal būt, jis 1273 m. patar- 
dinėjo Pilypui III siekti imperatoriaus karūnos. Popiežium ta- 
pęs, visai klausė jis Karoliaus, net pačios Bažnyčios reikalus 
niekino. Taip antai, ekskomunikavo imperatorių Mykolą 
Palaiologą, nors Lyono sinode jo pasiuntiniai, impe- 
ratoriaus vardu siekdami, pripažino popiežiaus pirmenybę ir pats 
Mykolas prisispyręs vertė Bizantijos Bažnyčią pasiduoti Romai. 
Tai buvo Nikalojaus III darbas ($ 34), o Martynui IV labiau rū- 
pėjo politiniai Karoliaus planai. Tik sunaikinusi visus tuos planus 
revoliucija, vadinamieji „Sicilijos Mišparai“ (Vespro Sici- 
liano, 1282 m.), išvadavo Romą ir kuriją iš Karoliaus valdžios. 


— 157 — 


33 


Konradui IV nužygiavus Italijon, Vokietijoj sustiprėjo 
Vilhelmas Olandas. Pripažino jį karalium Sakso- 
nijaą, Brandenburgas ir Čechija, netrukus ir dau- 
gumas miestų. Karalystei yrant, tie miestai patys ėmė rūpintis 
valstybės tvarka, nes be jos negalėjo gyventi. Vieni su kitais 
dėjosi ir gynė kelius, prekybą ir savo piliečius, kovojo su anar- 
chija, su pirklius plėšiančiais ir savavališkai aibę muitinių pri- 
sisteigusiais riteriais“ Pirmi sudarė sąjungą Miūnster, 
Soest, Dortmund ir Lippstadt (1253. VII), pas- 
kui (1254. II) — Worms ir Mainz, kurie įsisteigė net 
bendrą teismą ir davė vienas antro piliečiams savo piliečių teises. 
Netrukus priėmė juodu į savo sąjungą Oppenheimo mies- 
tą, o Mainz sudarė sąjungą ir su Bingenu. Pagaliau, 
Mainz, Worms ir Oppenheim susidėjosu Frank- 
furtuų, Friedberguų, Gelnhausenu, Wetzlaru, 
Bingenu, Oberweseliu ir Boppardu (1254 m.). 
Tai buvo Reino Sąjunga (Rheinischer Bund). 
Ne tik kiti miestai įstojo į tą Sąjungą, iki 1256 m. paplitusią po 
visą Vokietiją, bet Mainzo, Kolno, Triero arkivyskupai, Wormso, 
Metzo, Strasburgo ir Baselio vyskupai ir tūli kiti kunigaikščiai. 
Pats karalius Vilhelmas tapo Sąjungos protektorium ir paskyrė 
jai savo justicijarijų. Kiekvienas Sąjungos narys skyrė po 4 at- 
stovus, ir tie atstovai sudarė bendrąjį Sąjungos susirinkimą, 
aukštąją jos valdžią. Sąjungos uždavinys buvo žemės taika sau- 
goti, Friedricho II 1235 m. paskelbtasis įstatymas vykdyti ($ 22). 
Tuo būdu ėmė Sąjunga atstovauti centralinei karalystės valdžiai. 
Bet, Sąjungai vadovaudami, miestai siekė, žinoma, ir savo ekono. 
minių bei politinių tikslų, tad susidūrė su kunigaikščiais. 

Taigi, Konradui IV numirus, išėjo aikštėn, kokią ne tik eko. 
nominę, bet ir potencijaliai politinę galią turėjo miestai, su ku- 
fenai. Susidėjo su miestais Vilhelmas Olandas. Ta- 
čiau, viena, jis nebeatstovavo tautiškai Vokiečių dinastijai; an- 
tra — Friedricho II laikais įsigalėjo žemės kunigaikščiai (La n- 
desfūrsten) ir jų valstybės, teritorijos, arba „že- 
mės“ (Lander); trečia — taip ir nepasisekė Vilhelmui įsiim- 
peratoriauti: žuvo kovoj su vakarų Prisais (1256 m.). Jam gy- 
vam tebėsant, ėmė galvoti kunigaikščiai apie kitą karalių: nepa- 


— 158 — 


tiko jiems Vilhelmo politika ir jo sąjunga su miestais. Jam žu- 
vus, naujasis karalius rinkti reikėjo, juo labiau, kad prisispyrę 
reikalavo to ir miestai. 

Nuo sena Vokiečių kunigaikščiams priklausė teisė rinkti ka- 
ralių, tuo pat ir imperatorių. Ottonas Freisingietis 
vertino tą Vokiečių imperijos ypatybę. Bet turėjo Vokie- 
tijoj reikšmės ir dinastijos principas: rinkdavo kunigaikščiai ka- 
raliaus sūnų ar giminaitį, Todėl galingiesiems valdovams pasi- 
sekdavo patiems skirti sau įpėdinis, ir rinkimo teisė dažnai virs- 
davo sutikimo teise. Taigi, tiktai dinastijai išmirus arba tinka- 
mų karaliauti jos atstovų nebėsant tikrai rinkdavo karalių kuni- 
gaikščiai. Taip buvo ir 1257 m., nes Konradinas perjaunas te- 
bebuvo ir griežtai priešinosi jo kandidatūrai popiežius. Be to, 
svetimšalis atrodė kunigaikščiams mažiau pavojingas karalius 
būsiąs. 

Teoriškai teisė rinkti karalių priklausė visiems kunigaikš- 
čiams. Bet rinkimų procedūra nebuvo aiškiai nusakyta. — Pir- 
ma visi kunigaikščiai susitardavo, kas rinkti; paskui balsavo, 
tik nebe visi, bet didieji, garbingieji, ,,pirmieji“, kaip sako apie 
1230 m. parašytasis Saksonų įstatymų kodeksas, Saksų Veid- 
rodis (Sachsenspiegel), kunigaikščiai. "Tai buvo 
Mainzo, Kolno ir Triero arkivyskupai, karalystės 
senešalas (Truchsess, truhtsazo, dapifer) Rei- 
no pialzgrafas, maršalas Saksonų hercogas, ka- 
merarijus (Kimmerer) Brandenburgo markgra- 
fas. Tie kunigaikščiai (Kurfūrsten, Churfūrsten, 
iš žodžio kir — rinkimas, electores) XIII amžiuje išstūmė 
padermės hercogus. Dėl septintosios vietos ginčijosi Čechi- 
jos karalius ir Bavarijos hercogas. 

Po Konradino artimiausias Staufenų giminaitis buvo Pilypo 
Švabo anūkas (jo dukters sūnus) Kastilijos karalius A!- 
fonsas X. Pisos miestas 1256 m. ir paskelbė jį imperato- 
rium. Popiežius ir Prancūzų karalius palaikė jo kandidatūrą. 
Bet Kolno arkivyskupas (įtakingiausią rinkėją Mainzo 
arkivyskupą paėmęs buvo nelaisvėn Braunschweigo hercogas) 
pasiūlė išrinkti Anglijos karaliaus brolį Richardą Corn- 
wallietį: ekonominiai reikalai ir politinės tradicijos sydino 
Kėlną su Anglija. Kėlno arkivyskupas savo paties bei Mainzo 
arkivyskupo vardu, Bavarijos hercogas ir Čechų karalius išrinko 


— 159 — 


Richardą; kiti kunigaikščiai rinkėjai protestavo ir išrinko Al- 
fonsą. 

Vokietija gavo iš karto du karalius, tariant, nė vieno, nes 
Alfonsas taip ir neatvyko į Vokietiją, o Richardas karūnavosi 
Aachene (1257. V. 17), bet po pusantrų metų grįžo Anglijon. 
Ne visi jį pripažino, tad anarchija dar didžiau įšėlo. Pati Rei- 
no Sąjunga subyrėjo; įsigalėjo teritorijos. 

Puikiai pasinaudojo Vokietijos suirute Čechų karalius 
Premyslas Otakaras II (1253—1278 m.). Savo tė- 
vu Venceslovui (Vaclovui) I (1230 —1253 m.) 
gyvam tebėsant, buvo jis staufenininkas, sukilo net prieš tėvą. 
Moravijos markgrafas būdamas, susidėjo jis su Austri- 
jos galiūnais bei vyskupais, pasiėmė Austrijos hercogo titulą ir 
1251 m. pačią Austriją. Apgynė ją nuo staufenininkų, nuo 
Vengrij os karaliaus Bielos IV ir jo vadovaujamosios 
koalicijos (Haličiaus kunigaikščio Romano, Kroku- 
vos bei Oppelno kunigaikščių) ir užsikariavo Štiriją 
(1260 m.), Karintiją (1269 m.) ir Krainą (1270 m.). 
Paskutinysis Babenbergas, Friedricho III sūnėnas Friedri- 
chas Badenietis žuvo su savo draugu Konradinu ($ 32). 
Popiežius pripažino Otakarą Austrijos hercogu (1253 m.). Mat, 
tapo Otakaras popiežininku ir, kurijai įtikti norėdamas, net kry- 
žiuočiu: 1254/55 ir 1267/68 m. žygiavo padėti teutonų ordi- 
nui kovoj su Prūsais. 

Tuo būdu 70-ųjų metų pradžioj tapo Otakaras II galingiau- 
siu Vokietijos kunigaikščiu. Kaip ir tėvas bei protėvis Pre- 
myslas Otakaras I (1197—1230 m.), globojo jis vokie- 
čius poetus ir menininkus, išviso vokietino įvairiatautę bei įvai- 
riakalbę savo valstybę. Kvietėsi į kraštą iš Vokietijos žemdir- 
bius, miestelėnus, kalnakasius. Kirto jie miškus, steigėsi kaimus 
ir miestus. Vokiečių miestų teises duodavo Otakaras ir senie- 
siems savo valstybės miestams; kartais, kaip Prahoj, išvijęs 
čechus, įkurdindavo juose vokiečius. Jo pavyzdžiu steigė mies- 
tus ir vokietino kraštą vyskupai, vienuolynai ir didikai. Otaka- 
ras rėmėsi ypačiai kunigija ir miestais; įsigalėjęs, ėmė aiškinti 
ir didinti karališkąsias savo teises ir privilegijas. 

Karalius Richardas numirė 1272 m., bet popiežius Griga- 
lius X nesutiko paremti Alfonso X, nes nenorėjo dėl jo 
ginčytis su Karolium Anjou. Bet buvo popiežius ir prieš 
paties Karoliaus kandidatą Prancūzijos karalių Pilypą III. 


— 160 — 


Troško Vokiečių karūnos ir Otakaras, juo labiau, kad tik 
tuo būdu tikėjosi apsaugosiąs nuo kitų kunigaikščių visas savo 
pagrobtąsias žemes. Reikėjo jam arba karūnos, arba suirutės. 
Tačiau Grigalius sutiko jį remti tik ta sąlyga, jei patys kuni- 
gaikščiai laisvai jį išrinks, o kunigaikščiams perdaug galingas 
atrodė „geležinis“ arba „auksinis“ Čechų karalius. Taip pat ne- 
norėjo kunigaikščiai rinkti karalium kito galingo valdovo Rei- 
no pialzgrafo Liudviko. Daugelis jų mielai būtų ap- 
sėję ir be karaliaus, bet reikalavo karaliaus miestai ir popiežius 
sakėsi pats jį paskirsiąs, jeigu kunigaikščiai nesusitarsią. 

Niurnbergo burggrafas Friedrichas von Ho- 
henzollern pasiūlė išrinkti savo svainį grafą Rudolfą 
von Habsburg. Rudolias priklausė senai Alsaso gi- 
minei, kuri buvo įsigijus Habsburgo (— Habichts- 
burg) grafystę Šveicarijoj. Jaunas būdamas, tarnavo jis savo 
krikšto tėvui imperatoriui Friedrichui II Italijoj (1241 m.), tapo 
čia riteriu ir 1249 m. buvo Innocentijaus IV ekskomunikuotas 
kaipo Friedricho šalininkas, bet greit (kaip ir vėliau, 1254 m.) 
gavo atleidimą. Dalyvavo ir Konradino žygy Italijon. Savo 
vedybomis, nuolatiniais karais ir pirkimais padidino jis savo 
žemes Šveicarijoj ir Pareiny: 1273 m. priklausė jam beveik vi- 
sas kairysis Reino krantas nuo Bodeno ežeroiki Vogezų. 
Pragarsėjo kaip geras šeimininkas, gabus karvedys ir pamaldus 
riteris. 

Hohenzollernas tikėjosi, kad Rudolfas padės jam apginti jo, 
Hohenzollerno, žemes, o kiti kunigaikščiai galėjo nebijoti Ru- 
dolfo. Be to, prieš rinkdami jį, susitarė dėl imperijos žemių ir 
teisių. Ta sutartimi reikėjo grąžinti imperijai, ko ji nebeteko 
po Friedricho II mirties ir ko nebuvo sutikę atiduoti daugumas 
kurfiurstų. Naujasis karalius irgi nieko negalėjo daryti su im- 
perijos žemėmis be, kurfiurstų sutikimo. Taigi, savo grobį nuo 
karaliaus apsaugodami, rinkėjai kurstė jį prieš Otakarą. 

Žinoma, nenorėjo Otakaras pripažinti karalium 1273. X. 1 
išrinktojo ir X. 24 Aachene karūnuotojo Rudolfo. Kurfiurstams 
prašant Grigalių X patvirtinti rinkimus, Otakaras prašė jo ap- 
ginti Čechijos teises ir neduoti imperijos niekam nežinomam, be- 
turčiui žmogui. Vienas Otakaras galįs nuveikti eretikus ir pa- 
dėti Šv. Žemei. Aišku, kad į popiežių kreiptis priverstas buvo 
ir Rudolfas. „Į Jūsų malonę“, rašė jis Grigaliui, „nuleidžiu savo 
vilties inkarą ir po Jūsų Šventenybės kojų puolu. Melste mel- 


— 161 — 


džiu, kad padėtumėt man savo pareigas eiti ir kad maloningai 
vainikuotumėt mane imperatoriaus diadema.“ Bet popiežius pa- 
tvirtino Rudolfą ne dykai: iki galo išnaudojo palankią sau poli- 
tinę situaciją. Rudolfas turėjo patvirtinti Ottono IV ir Frie- 
dricho II duotąsias Bažnyčiai privilegijas ir atsisakyti nuo impe- 
rijos teisių visoj Bažnyčios valstybėj. Tą valstybę (Ravennos 
egzarchatą, Pentapolį, Anconos ir Spoleto markas, Matildės Pa- 
likimą ir kt.) Rudolfas pripažino, irgi pripažino popiežiaus feodu 
Sicilijos karalystę, o jos valdovu — Karolių Anjou. Pasiža- 
dėjo geruoju su Karolium gyventi ir paskelbė amnestiją visiems 
Bažnyčios draugams ir Staufenų priešams. Užtai Lyono 
sinode (XIV visuotiniame, 1274 m.) paskelbė Grigalius Rudolfą 
Romėnų karalium, vadinasi, vainikuotinu imperatorium. 

Praktiškas žmogus būdamas Grigalius nebevartojo senųjų 
metaforų — pabrėžė bendrąjį abiejų valdžių tikslą. Kiek reika- 
linga esanti jųdviejų santarvė, aiškiai sakančios nelaimės, kurios 
ištinkančios, kai vienai antros trūkstą. Kai neužimtas Šv. Sos- 
tas — nėsą imperijoj, kas išganymu rūpintųsi; kai neužimtas 
imperatoriaus sostas — nėsą, kas gintų Bažnyčią nuo persekio- 
tojų. Imperatorius ir karaliai turį ginti Bažnyčios laisves bei 
teises ir neatimdinėti iš jos žemiškųjų gėrybių; Bažnyčios valdo- 
vai turį saugoti karaliams visą jų valdžią. Popiežius galėjo kuk- 
liai kalbėti. Atrodė, kad kurija laimėjo visa, dėl ko su Staufe- 
nais kovojo abu Innocentijai ir Grigalius IX. Tiek Rudolfas, 
tiek Vokietijos kunigaikščiai pripažino popiežiaus teisę tvirtinti 
karalium išrinktąjį. Patys kunigaikščiai ėmė lyginti popiežių su 
saule, o karalių su mėnuliu; sakė karalių popiežiaus įsakymu iš- 
traukiant savo kalaviją, materialem gladium ad 
ipsius nutum excutit et convertit. 


34 


Seniai jau nebuvo popiežiai taip sirgę Bažnyčios ir išviso 
kultūros reikalais, kaip kad Grigalius X. Tik ką įžengęs 
sostan, ėmė jis rūpintis kunigų ir pasaulininkų dora ir sumanė 
naują kryžiaus žygį. "Tam žygiui jo nuomone reikėjo įkūnyti ir 
kitas senasis kurijos planas — paglemžti popiežiui Bizantijos 
Bažnyčia. Todėl pranešė imperatoriui Mykolui Palaio- 
logui apie savo rinkimus; o kadangi Bizantiją ėmė pulti Karo- 
lius Anjou ($ 32) ir Palaiologui svarbu rados tiek popiežiaus, 


Istorija 11 


— 162 — 


tiek išviso Vakarų pagelbos gauti, tai imperatorius pagaliau nu- 
sileido.  Schizmos panaikinti, kryžiaus žygio suruošti ir Baž- 
nyčios sudorinti sušaukė Grigalius Lyono miestan XIV vi- 
suotinį sinodą (1274. V); kvietė apie 1500 pralotų, Bizantijos 
imperatoriaus ir net mongolų chano pasiuntinius (norėta susi- 
tarti dėl kovos su turkais), valdovus, iš kurių tik Aragono 
karalius teatvažiavo. 

Kadangi Konstantinopolio patriarchas Juozapas griež- 
tai priešinosi unijai su lotynais, imperatorius išsiuntė jį vienuo- 
lynan, o nuverstąjį jo pirmtakūną Germaną su Nikėjos 
metropolitu ir keliais dvariškiais — sinodan. Jie imperatoriaus 
vardu išsižadėjo savo Bažnyčios tikėjimo ir pripažino Filio- 
gue bei popiežiaus primatą. "Tiesa, tik politiniais sumetimais 
tesivadovavo čia Palaiologas, ir nei persekiojimais, nei apgaulė- 
mis nepasisekė jam pavergti rytų Bažnyčios popiežiui. Impe- 
ratoriui numirus, 1283 m. Konstantinopolio sinodas net pasmerkė 
lotynus už „eretišką“ Filiogue dogmą. Pirmas įspūdis va- 
karuose buvo vis dėlto geras ir padidino popiežiaus autoritetą. 
Mažiau išėjo iš kitų Grigaliaus planų. Nei naujojo kryžiaus žy- 
gio suruošti, nei Bažnyčios apdorinti jis negalėjo. Vienas po- 
piežiaus rinkimų dekretas tėra svarbus. 

Tuo dekretu mėgino Grigalius padaryti ilgą  sedisvakan- 
ciją nebegalimą. — Popiežiui numirus, kardinolai tik 10 dienų 
tegalėjo laukti nėsančių mieste, kur numirė popiežius, kolegijos 
narių; po 10 dienų turėjo jie visi, kiekvienas su vienu savo tarnu, 
susirinkti numirusio popiežiaus namuose ir visi užsidaryti vie- 
name kambary. Tas kambarys turėjo būti užmūrijamas. Jeigu, 
kaip kaliniai, čia gyveną ir tik per langelį valgį tegauną kardino- 
lai po 3 dienų neišrinktų popiežiaus, tai valgis turi būti maži- 
namas, pagaliau — iki vyno, duonos ir vandens. Ekskomunika 
uždraudė popiežius visiems bendrauti su rinkėjų kolegija, o pil- 
dyti dekretą pavedė miesto valdžiai, kuri turėjo prisiekti pati į 
rinkimus jokiu būdu nesikišianti. Šiaip — jai ir visam miestui 
grėsė interdiktas. 

Sunku buvo Grigaliui nuveikti kardinolai ir paskelbti si- 
node tas dekretas. Be to, savo tikslo popiežius nepasiekė: ne- 
išvadavo konklavo iš Karoliaus Anjoujiečio įtakos. Grigaliaus 
įpėdinis Innocentijus V (1276 m.) buvo paklusnus ka- 
raliui prancūzas, o jam numirus, Karolius begėdiškai pasinaudojo 
pačiu dekretu ir badu vertė konklavą išrinkti prancūzą. Tiesa, 


— 163 — 


pasipiktinę kardinolai išrinko italą Hadrianą V, bet tiek 
konklavo metu tas popiežius iškentėjęs buvo, kad Grigaliaus 
dekretą atšaukė. Tebepildė tą dekretą patys miesto, kur ren- 
kamas buvo popiežius, miestelėnai arba savo tikslų siekę valdo- 
vai. Pagaliau atgaivino jį Klementas V. 

Mat, Staufenus išnaikinus, neįsigijo popiežiai politinės nepri- 
klausomybės, net bažnytinę palydėjo. Grigaliaus X autoriteto 
iliuzinio būta. Ne rytų Bažnyčia, bet gudrusis Palaiologas ir jo 
pataikūnai pripažino popiežiaus pirmenybę. Rudolfą tvirtinda- 
mas ir globodamas susilpnino Grigalius Karolių Anjoujietį. 
Tačiau pačių popiežių susilpnintoji Vokietija ir norėdama nebega- 
lėjo apginti Romos Bažnyčios nuo Karoliaus, kuris pagaliau pa- 
statė ant savo ($ 32). Nebebuvo Staufenų, bet Prancūzija be- 
siremianti Karoliaus karalystė rados popiežiams nemažiau pavo- 
jinga, kaip Staufenai. 

Innocentijus III, Grigalius IX ir Innocentijus IV norėjo im- 
peratoriauti. Tačiau, imperijai tuščiu žodžiu pavirtus, tapo po- 
piežiai centralinės Italijos kunigaikščiais. Anksčiau kovoj su 
imperatoriais rėmėsi jie politiniais tų imperatorių priešais, ir tu- 
rėjo kūrijos politika reikšmę visai Europai: kiekvienas popiežiaus 
laimėjimas sakė jį visai Europai vadovaujant. Net kovojant su 
Staufenais dėl Sicilijos Europa atsiliepdavo, nes Staufenai ir im- 
peratoriai buvo. Dabar tuos pačius kovos metodus vartojo po- 
piežiai tiktai Italijoj, ir visa jų politika suprovincijalėjo. Stau- 
fenų imperiją griaudami sugriovė popiežiai ir didingus savo pačių 
planus: popiežių imperija toja nebegalima rados. 

Tiesa, nė vienos savo pretenzijos kurija niekuomet neuž- 
miršdavo, ir nedingo Innocentijaus III ideologijos bei politikos 
inercija. Bonifacijus VIII paskutinį kartą paskelbė po- 
piežių imperijos idėją, bet kovą dėl tos imperijos baigtinai pra- 
laimėjo.  Nuveikė didįjį popiežių Prancūzų karalius. Nei Boni- 
facijus suprato, nei Grigalius X bei Innocentijus IV pastebėjo 
tautinių valstybių reikšmės. O jau Innocentijaus III auklėtinis 
Friedrichas II ėmė kovoti su popiežiais toj visai naujoj plotmėj. 
Ne tiek Dievo karalystę, Viduramžių imperiją, gynė nuo popie- 
žių Friedrichas, kiek valstybės principą. Neveltui jis pats pir- 
miausia buvo Sicilijos karalius. Tiesa, Sicilijos karalystė sunku 
pavadinti tautine, nes čia vienos tautos dar nebuvo. Bet tauti- 
nės valstybės — Prancūzija, Anglija — tegalima buvo matuoti 
tik principais, kuriuos skelbė, tas valstybes talkon šaukdamas, 


— 164 — 


Friedrichas. Tautinės valstybės drauge su popiežiais griovė im- 
periją, bet jų valdovai visai nenorėjo imperatoriaus vietos popie- 
žiui užleisti, kaip nenorėjo to ir pats popiežiaus „vasalas“ Karo- 
lius, kaip nenorėjo ir Italijos respublikos. 

Ką gi laimėjo popiežiai Vokiečių imperiją sugriovę? — Vie- 
no karaliaus - imperatoriaus vietoj atsirado daug galingų kuni- 
gaikščių, kurių kiekvienas ėmė kovoti dėl savo teisių su Baž- 
nyčia ir galėjo kovoti su ja sėkmingiau už silpną imperatorių. 
Imperatoriams popiežiai nenusileido, bet tiems kunigaikščiams, 
kaip ir tautiniams valdovams, turėjo ilgainiui nusileisti. 

Patys Italijos suvienyti negalėdami, popiežiai nedavė vieny- 
ti jos nei Staufenams, nei Karoliui Anjou. Taippat padėjo po- 
piežiai kunigaikščiams nieku paversti ir politinę Vokietijos vie- 
novę. Tokią popiežių politiką pirmiausia motyvavo Bažnyčios 
valstybės reikalai, noras apginti ir sustiprinti teritorinį-poli- 
tinį Bažnyčios nepriklausomybės pamatą. Bet ir iš esmės tau- 
tinės valstybės ir internacijonalizmo prasme universalistinė ku- 
rijos ideologija dvi priešybės buvo. Ne teigiamai, bet tik nei- 
giamai, neapykanta svetimšaliams užkariautojams tesireiškė ita- 
liškasis kurijos patrijotizmas. Kurija buvo amžinas tautinės — 
tiek Vokiečių, tiek Italų — valstybės priešas. Tuo daug bloga 
pridarė ji Vokiečių ir Italų kultūrai, nes tik valstybę susikūrusi 
tepasiekia kiekviena tauta kultūrinę savo savižiną. Esam jau 
matę, kad XII-XIII amžiuje pradėjo formuotis ir sava kultūra, 
bent stipriomis savos kultūros tendencijomis, reikštis Vokiečių 
ir Italų tauta. Abiejuose kraštuose tautos augimo procesas taip 
ir netapo vieningu: tautai nepasisekė rasti savo savižinai politi- 
nės formos, ir pati ji subyrėjo į daugelį valstybėlių. 

Visa Italija į pietus nuo Šv. Petro tėvonystės bei Spo- 
leto ir (iki 1282 m.) Sicilija priklausė Karoliui Anjou ir buvo 
gerai sutvarkyta biurokratinė-centralistinė karalystė. Romos ap- 
skritis, Umbrija, Spoleto, Ravennos egzarchatas ir (nuo 1278 m.į) 
Romagna sudarė popiežiaus valstybę. Lombardiją ir Toskaną 
pasidalino aibė miestų ir mažų senjorijų. Po 1252 m. Lombar. 
dų Sąjunga išnyko; tuo daugiau įtakos Lombardijos reikalams 
įsigijo Alpių krašto valdovėliai — Savojos ir Piemonto 
grafai, Montferrato ir Saluzzo markgrafai. Geno- 
va kovojo dėl savo Viduržemių ir Juodosios jūros kolonijų su 
Venecija. Venecijai pasisekė pagaliau (1257—1270 m.) 
beveik išvyti ji iš Sirijos; bet Palaiologų globojamoji Genova lai- 


— 165 — 


mėjo pačioj jų imperijoj ir kuone monopolizavo prekybą Juodojoj 
Jūroj, kur Kryme įsteigė turtingą koloniją — Caffą (Kaffą, 
Feodosiją). Graikijos pajūris ir Archipelago salos tebepri- 
klausė Venecijai. Puolė Genova ir kitą savo priešą — Pisos 
miestą, su kuriuo nuo sena ginčijosi dėl Sardinijos ir Korsikos; 
1284 m. sunaikino Pisos laivyną. Su Genova susidėjo prieš Pisą 
ir Toskanos miestai — Florencija, Lucca, Siena, 
Pistoja ir kiti. Laimė, kad Pisoj 1285 m. pasigriebė valdžią 
Ugolino della Gherardesca vadovaujamieji guel- 
fai: jie susitaikino su priešais, tiesa, neilgam, nes 1288 m. vėl 
įsigalėjo ghibellinai, ir naujasis 1290—1292 m. karas su Genova, 
Florencija ir Lucca privertė Pisą atsisakyti ne tik nuo minė- 
tųjų salų, bet ir nuo dalies savo žemių kontinente. 

Ghibellinų ir guelfų partijos abi atstovavo Italijos vienovės 
idėjai, bet jiedvi nustojo savo prasmės, nes imperijos nebebuvo, 
o popiežius vienu iš Italijos valdovų tapo. Nebe (popiežininkų 
arba imperatorininkų) ideologija motyvavo guelfų kovą su ghi- 
bellinais, bet miestų ir kiekvieno miesto partijų kova savybėje. 
Taigi, tos partijos negalėjo suvienyti Italijos, kaip negalėjo to 
padaryti nei Karolius Anjou, nei popiežius. Iki 1277 m. Ka- 
rolius buvo galingiausias Italijos valdovas — Sicilijos kara- 
lius, Romos senatorius ir imperijos vikaras Toskanoj; skyrė jis 
Italijos miestams savo podestas ir visur rėmė guelius. Bet Gr1- 
galius X apsilpnino jo valdžią sąjunga su Rudolfu Habsburgų 
($ 33), o Nikalojus III, gali sakyt, sugriovė: atėmė iš jo 
senatoriaus ir vikaro titulus ir visur, kur tik galėjo, davė valdžią 
savo giminėms. Romos senatorium paskyrė savo brolį, Tos- 
kanos „taikintoju“, o paskui savo vietininku ir Romag- 
noj — savo sūnėną kardinolą Latino, Bolognos podes- 
ta — kitą savo sūnėną. Martynui IV popiežiaujant, Karolius 
vėl įsigalėjo, bet 1282 m. sukilo prieš jį Sicilija. 

Mat, Vokiečius iš Italijos išvijus, ne vieni Prancūzai įsikišo į 
Italijos reikalus, bet ir Aragoniečiai. Aragono karalius 
Jaime I (Chaimė, Jokūbas, 1213—1276 m.) Užkariau- 
tojas prisijungė Valenciją (1238m.)ir de la Nao 
kyšulio apskritį (1245 m.). Kadangi priklausė jam be to Bar- 
celonos, Roussillono bei Cerdagnės grafystės 
ir Montpellier ir užkariavo jis Balearų salas (Ma- 
jorką 1229 m, Minorką 1231m., Ivizą 1235 m.), 
tai Aragonas tapo galinga jūros valstybe. Turėjo gerą laivyną ir 


— 166 — 


puikius Barcelonos, Valencijos ir Montpellier uostus. Jaime ne- 
bebijojo Ispanijos maurų, juo labiau, kad sėkmingai su jais ko- 
vojo ir visą Andalusiją bei Murciją užkariavęs 
Kastilijos karalius Ferdinandas III (1236 — 
1246 m.), Alfonso X tėvas. Visai natūralu, kad Jaime mėgino 
praplėsti savo valdžią pietų Prancūzijoj, o nieko čia nepešęs — 
užkariauti Sardiniją. Dėl Provencės ir dėl Sardinijos su- 
sikivirčijo jis su Karolium Anjoujiečiu ir sumanęs buvo atimti iš 
jo pačią Sicilijos karalystę. Savo sūnų Petrą (Pedro) su- 
tuokė jis 1262 m. su Manfredo dukteria Konstancija; ir 
1269 m. Petras stengėsi prisivilioti Lombardijos bei Toskanos 
ghibellinus, vėlėliau susidėjo su Rudolfu Habsburgu. Barcelonoj 
būrėsi Sicilijos karalystės tremtiniai, jų tarpe Konradas 
Lancia, Rogeras de Lauria ir salernietis Jonas 
de Procida. Po tėvo galvos Petras III (1276 — 
1285 m.) susidėjo su visais Karoliaus priešais, Italijoj — su 
Pisa, Genova bei Lombardijos miestais, su Mont- 
ferrato ir Saluzzo markgrafais, Ispanijoj — su impe- 
rijos karūnos tebetrokštančiu Alfonsu X, su laiminguoju jo 
priešu Rudolfu Habsburgu ir su Bizantijos imperato- 
rium Mykolu Palaiologu. Karo su Afrikos muslimais 
proga apginklavo Petras didelį laivyną (1282 m.), ir štai 1282. 
III. 30, antrą Velykų dieną, mišparų metu kelių palermiečių muš- 
tynės su kareiviais netikėtai pavirto viso miesto sukilimų 
(Vespro siciliano). Palermiečiai išžudė įgulą, išsirinko 
„tautos kapitaną“, o netrukus sukilo prieš Karolių ir visa Sici- 
lijos sala. Kadangi Martynas IV atsisakė ginti Sicilijiečius nuo 
„naujojo Nerono“, kreipėsi jie į Petrą, kuris IX. 4 iškilmingai 
įžengė į Palermo. Veltui kovojo su juo Karolius ir sukurstė 
prieš jį Prancūziją, veltui ekskomunikavo Petrą Martynas 
IV. Rogeras de Lauria dukart sumušė Karoliaus laivy- 
ną ir net paėmė į nelaisvę Karoliaus sūnų Karolių Šlubą- 
jį. Sicilija atsiskyrė nuo Karoliaus valstybės, ir išnyko impe- 
rijalistiniai jo planai.  Sumažintoji karalystė tapo Italijai nebe- 
pavojinga. 
35 
Vokietijoj Rudolfas I (1273—1291 m.) negalėjo nė 


galvoti apie energingą Staufenų politiką. Palyginti su kitais 
kunigaikščiais, silpnas valdovas jis buvo ir maža karališkųjų tei- 


— 167 — 


sių teturėjo. Kaip įmanydamas tas teises gaivino, bet erzino tuo 
ir kunigaikščius, ir vyskupiją, ir miestus. Tačiau padėjo jam 
tai, kad padangėmis neskrajojo (net Italijon nežygiavo impera- 
toriaus karūnos gauti), bet atkakliai ir nuosekliai siekė savo tiks- 
lų. Suprato, kad, norint sustiprinti karališkoji savo valdžia, rei- 
kėjo jam pirmiausia žemių įsigyti, kunigaikštystė susikurti. Ir 
laimė, kad visi kunigaikščiai nekentė ir bijojo galingojo O ta- 
karo II, tas pačias žemes pasigrobusio, kurias kitados norėjo 
padaryti savo valdžios parama Friedrichas II. Otakaras nepri- 
pažino karalium Rudolfo ir kurstė prieš jį ką tik galėjo. O 
daugumas kunigaikščių palaikė čia Rudolfą ir todėl, kad rūpėjo 
jiems susilpninti  Otakaras. Niurnbergo, Wūrzburgo 
ir Augsburgo seimuose (1274—1275 m.) nutarta buvo 
konfiskuoti Otakaro neteisėtai pasigrobtosios žemės. Kadangi 
visus tuos nutarimus Čechijos karalius tik pajuokdavo, nubaustas 
jis buvo imperijos banu ir paskelbtas prieš jį karas. 

Niūrenbergo markgrafas Friedrichas 1276. VIII 
užkariavo E gero tvirtovę, kita kariuomenė įsibrovė į Ka- 
rintiją ir Krainą, trečiąja pats vedinas Rudolfas 
X. 18 apsiautė Vieną. Vengrų karalius Vladislo- 
vas IV atsiuntė Rudolfui pagelbinių pulkų ; susidėjo su Rudolfu 
ir Austrijos, Štirijos bei Karintijos sukilėliai. Su maža ir de- 
moralizuota savo kariuomene Otakaras priešų atremti ne- 
galėjo; priverstas buvo prašyti taikos ir išsižadėti Austrijos, 
Štirijos, Karintijos bei Krainos. Tik Čechija ir Moravija inves- 
tino nuveiktąjį Vokiečių karalius (1276. XI. 25). Tiesa, po ke- 
lių dienų Otakaras sukilo, ir tik 1278 m. pasisekė Rudolfui su- 
mušti ties Diirnkrutu (VIII. 26) senasis priešas. Otaka- 
rui žuvus kautynėse, Čechijos ir Moravijos karalium 
paskelbtas buvo mažas jo sūnus Venceslovas. Austriją, 
Štiriją ir Karintiją atidavė Rudolfas savo sūnums 
Albrechtui ir Rudolfui (1282m.) Kad ir kaip prie- 
šinosi tam kunigaikščiai, įsisteigė jis galingą kunigaikštystę, 
rados lygus kitiems kunigaikščiams; bet ir taip negalėjo atgai- 
vinti žuvusios karaliaus valdžios. 

Rudolfas Habsburgas įvykdė Friedricho II sumanymą — 
Austriją pasigriebdamas sukūrė naują teritorinį Vokiečių ka- 
raliaus valdžios pagrindą. Karūną įsigijęs, menkas grafas tapo 
galingu kunigaikščiu. Bet kaip tik todėl ir nepasisekė jo sūnui 
Albrechtui paveldėti Vokietijos sosto. Jo svainis Otaka- 


— 168 — 


ro II sūnus Venceslovas ėmė reikalauti sau bent dalies 
Austrijos žemių. Praplėtė jis Čechiją, įsigijo Egerą, Meis- 
seną ir Silezijos hercogysčių siuzerenitetą; 1291 m. 
išrinktas buvo Mažosios Lenkijos (Krokuvos bei 
Sandomiero) karalium, o 1300 m. — ir Didžiosios 
Lenkijos; savo sūnų Venceslovą III 1302 m. karū- 
navo Vengrų karalium. Kurfiurstu 1290 m. pripažintas, ne- 
norėjo jis, žinoma, duoti savo balso Albrechtui: pats troško Vo- 
kietijos sosto. Čechijos kova su Austrija dėl to sosto padėjo 
K6lno arkivyskupu Siegfridui įgyti kitų kurfiurstų 
balsus savo kandidatui Nassau grafui Adolfui. Pats ka- 
ralium tapti nebesitikėdamas Venceslovas sutiko rinkti niekam 
nepavojingą grafą, o Siegfridas privertė Adolfą pažadėti jam nu- 
malšinti Kolniečius, duoti keleta imperijos tvirtovių, paremti jį 
kovoj su Brabantu ir užmokėti geroką krūvą pinigų. 

Vienu balsu išrinktas buvo Adolfas (1292. V. 5), bet 
tik iš vardo karalium tapo. Mėgino, Rudolfo Habsburgo pavyz- 
džiu, susikurti kunigaikštystę Thiringijoj, bet nieko ne- 
pešė. Už subsidiją sutiko padėti Edwardui I kovoj su 
Pilypu IV, bet, ir iš Pilypo pinigų gavęs, savo pažadų ne- 
išpildė. O Albrechtas Habsburgas tik laikinai nuo 
savo planų tebuvo atsisakęs. Šveicarų sukilimą numalši- 
nęs (1292 m.), patraukė jis savo pusėn Brandenburgo 
markgrafą bei Vengrijos karalių (1295 m.) ir susitaikino 
su Venceslovu; užmiršo, kad pats buvo pripažinęs Adolfą 
karalium, ir susitarė su Mainzo arkivyskupų Gerhardu. 
Gerhardo sukurstytieji kiti kurfiurstai (išskyrus Reino pfalzgra- 
fą) 1298. VI. 23 paskelbė Adolfą nuverstą esant ir išrinko jo vie- 
ton Albrechtą. Kautynėse su jo kariuomene Adolfas žuvo. 

Adolfą nuversdami ir Albrechtą rinkdami po kojų pamynė 
kurfiurstai imperijos teisę. "Tačiau Albrechtas atrodė ir stip- 
resnis, ir uolesnis už Adolfą karalius esąs. Bemanąs jis buvo nusi- 
kratyti kunigaikščių, pirmiausia — pačių kurfiurstų valia ir Vo- 
kiečių sostą paveldimą padaryti: Prieš Pareinio kurfiurstus- 
arkivyskupus susidėjo jis su Pareinio miestais ir atėmė iš tų 
kunigaikščių jų burgus, imperijos žemes ir teises (1300 — 
1301 m.). Dar daugiau padidino savo valdžią rytuose. — Pasku- 
tiniajam Arpadui Andriui numirus (1301 m.), Ven- 
grų karalium išrinktas buvo, kaip minėta, Venceslovo II sūnus 
Venceslovas III (1302 m.). Drauge su popiežium rėmė Alb- 


— 169 — 


rechtas kitą kandidatą — Karolių Robertą Neapolie- 
tį ir pradėjo karą su Venceslovu II. Venceslovą III nužudžius, 
Albrechtas paskelbė Čechiją imperijos feodu ir, kurfiurstų nė 
neklausdamas, atidavė ją savo sūnui Rudolfui. Mėgino jis 
įsiviešpatauti ir šiaurės Vokietijoj. 

Paveldėtinės Habsburgų monarchijos idėja nulėmė ir už- 
sieniškę Albrechto politiką. Pirma ėmė jis sąjungininkauti su 
Pilypu IV, juo labiau, kad popiežius Bonifacijus VIII 
nelabai norėjo pripažinti 1298 m. rinkimų: vadino Albrechtą ka- 
raliaus nužudytoju, o pats save — keršytoju; sutiko pripažinti 
Albrechtą tik atsisakius jam nuo imperijos teisių Toskanoj. 
Tačiau, su Pilypu IV susivaidijęs, Bonifacijus pats Albrechtui 
palankesnis pasidarė, ir Albrechtas įmanė veikiau sąjunginin- 
kauti su popiežium.  Nekreipė jis dėmesio į formalumus — jo 
įgaliotiniai jo vardu prisiekė popiežiui, kaipo karaliaus siuzerė- 
nu (iuramentum fidelitatis et oboedien- 
tiae); užtai pažadėjo jam Bonifacijus imperatoriaus karūną. 
Toji karūna Albrechtui daug reiškė, nes tikėjosi, imperatorium 
tapęs, karūnuoti savo sūnų Vokietijos karalium. Norėjo net, 
kad popiežius panaikintų kurfiurstų teisę rinkti karalių, tik Bo- 
nifacijus nesutiko. 

Gal, ir būtų pasiekęs savo tikslą Albrechtas, bet 1307 m. 
numirė jo sūnus, Čechų karalium paskirtasis, Rudolfas, ir Če- 
chuose prasidėjo sukilimai prieš Habsburgus, o 1308 m. patį 
Albrechtą nužudė jo sūnėnas Jonas, Parricida pramin- 
tas. Kurfiurstai išrinko Albrechto įpėdiniu Luxemburgo 
grafą Heinrichą (1307—1314 m.). 

Heinrichas VII ne tik silpnas kunigaikštis, bet ir 
prancūzų kultūros žmogus buvo. Grąžino jis Pareinio arkivys- 
kupams - kurfiurstams visa, ką buvo iš jų atėmęs Albrechtas, ir 
nė kiek nerūpėjo jam Vokietija. Užsidegė jis imperijos idėja: 
nužygiavo 1310 m. Italijon imperatoriaus karūnos jieškoti; vos 
ne vos pasiekė Romą, bet, į patį Neapolio karaliaus užimtąjį 
miestą įeiti negalėdamas, buvo kelių kardinolų Laterano Bazili- 
koj karūnuotas (1312. VI. 29) ir 1213. VIII. 24 netoli nuo Sie- 
nos numirė (žiūr. V, $ 3). Išskyrus nedaugelį ghibellinų, nie- 
kas nerėmė Heinricho žygio. Prancūzai ir Neapolio karalius 
Robertas tam žygiui kiek begalėdami priešinosi; vienas po- 
piežius Klementas V (1305—1314) tikėjosi su Heinricho 
pagelba grįšiąs Romon, bet ir jo apsirikta, 


— 170 — 


Menkutis karalius nė nepastebėjo, kaip jo šalininkas Main- 
zo arkivyskupas Petras Aspelt (1306—1320 m.) padi- 
dino Vokietijoj Luxemburgų galią. Savo paties valdžia 
tesirūpindamas, Aspeltas sutuokė Heinricho sūnų Joną su 
Venceslovo II dukteria ir įgijo Jonui Čechijos kara- 
lystę (V, $ 7). Tuo būdu ir Luxemburgai pasidarė galingi kuni- 
gaikščiai, Habsburgų priešai ir kandidatai į Vokietijos sostą. Mat, 
kurfiurstai suprato pagaliau, kad nei jiems, nei Vokietijai nebe- 
tinka rinkti karalium koks silpnutis grafas. 

Heinrichui numirus, nebemanė jie rinkti mažo valdovo, bet 
vieni, Aspelto vadovaujamieji, siūlė rinkti Luxemburgą, 
kiti — Habsburgą. Kadangi Jonas nepilnametis buvo, Mainzo, 
Triero, Čechijos ir Branderburgo kurfiurstai 
išrinko Aukštutinės Bavarijos hercogą Liudviką (1314. 
X. 20), o Kolno, Pfalzo ir Saksonijos kurfiurs- 
tai — Albrechto I sūnų Friedrichą (III) Gražųjį (1314. 
X. 19.). Tik 1322 m. pasisekė Liudvikui sumušti ir paimti ne- 
laisvėn savo priešas (Mūhldorf am Inn kautynės). 


VI 


Ekonominis ir socijalinis XIII amžiaus 
gyvenimas, miestelėnai ir miestai 


36 


Popiežių vienijamoji Bažnyčia atstovavo Europos kultūros 
vienovei, reikšdavo tą kultūrą ir tą vienovę savo mokslu, kultu, 
teise, ir monarchine santvarka. Visa Europa buvo viena, kad ir 
daugiakalbė, krikščionių tauta, viena Bažnyčia. Erezijos šunke- 
liais ir gražiais filosofijos keliais klajodami, jieškodavo europie- 
čiai tiesos, stengdavosi išsiaiškinti savo pačių ideologiją, Europos 
savižiną, kol Kristaus mokslą konkretindama bei europindama 
Bažnyčia krikščioniškai į jų klausimus atsakinėdavo 
ir taisydavo, ką jie patys buvo sugalvoję, žinoma — ne tik krikš- 
Čioniškai, bet ir konkrečiai-krikščioniškai, vadinasi, europiškai, o 
kadangi romaniškųjų tautų kultūrai vadovavo, tai ir romaniškai. 
Tas kultūros bei Bažnyčios romaniškumas istoriškai buvo neiš- 
vengiamas, bet, savaime aišku, susidūrė su germaniškųjų Europos 
tautų tendencijomis. Beaugdama Europos kultūra kėlė aikštėn 
pagrindines savo antinomijas; jos augimo ir krizės būta. 

Tiktai politinę (plačia to žodžio prasme) santvarką kurda- 
mosi tegali tauta savo kultūrą kurti ir savižiną pasiekti. Tokia 
santvarka ir buvo Romos Bažnyčios organizacija, kur natūralinė- 
politinė Europos tautos tendencija susijo su ciesorių Romos tra- 
dicija. Bažnyčia natūraliai virto imperija. Bet tuo ir skyrėsi 
krikščionių Bažnyčia nuo muslimų chalifato, kad negalėjo impe- 
rija tapti. Kristus yra sakęs: „Mano karalystė ne iš šio pasau- 
lio“, ir jokiais aiškinimais negalima buvo tų žodžių nuprasminti. 
Be to, iš pat pradžios reikėjo čia popiežiams lenktyniauti su 
imperatoriais, nes krikščioniškosios kultūros vienovė reiškėsi ir 
imperija. O imperijos ideologų kaip tik ir nevaržė minėtieji 
Kristaus žodžiai. Buvo juk imperija iš esmės politinė įstaiga. 


— 172 — 


Žinoma, religinė kultūros prigimtis bei religiniai uždaviniai 
motyvavo ir imperijos ideologiją. Tačiau religiniai imperijos 
tikslai neišeidavo už empirijos ribų. Antra vertus,  Bažnyčioj 
religinė ideologija vyravo, ir politiniai uždaviniai iš tos ideologi- 
jos tik išriedėjo, valstybinis tautos instinktas su ja tik susijo; O 
imperija pati buvo tiesioginis to instinkto reiškinys, tiesa — reli- 
giškai motyvuojamas ir prasminamas. Bažnyčiai pirmiausia rū- 
pėjo, jos pačios ir aiškinamas, religinis žmonių uždavinys; iš 
esmės nereikėjo jai perdaug konkretinti politinės savo valdžios 
bei pirmenybės. Imperija, atvirkščiai, galėjo pasitenkinti abs- 
trakčia religinės savo misijos idėja; svarbiau jai buvo reali val- 
džia. 

Tąja imperatorių valdžia reiškėsi ne tik kultūrinė europiečių 
vienovė, bet ir valstybinis jų instinktas, kuris atskirose Europos 
valstybėse augo ir stichijiniu imperijalizmu virto. Kitaip ir ne- 
galėjo aktualėti politinės europiečių vienovės idėja, nes tik ma- 
žomis valstybėmis susiburdami ir tik per toms valstybėms vado- 
vaujantį sluoksnį tesijautė europiečiai viena tauta esą. Valstybė 
reiškėsi tam tikros socijalios grupės vienovė; valstybė natūraliai 
augo ir plito, o beaugdama ir bestiprėdama, ėmė atstovauti visai 
Europai. Tuo būdu ne tik Vokietija, bet ir kiekviena didelė 
valstybė potencijaliai buvo visos Europos imperija. Todėl ir 
sakė žmonės Heinrichą II Plantagenėtą norint tapti imperato- 
rium, o gal ir pats jis imperatoriaus karūnos troško. Todėl no- 
rėjo įsigyti imperijos sostą Alfonsas X, Manfredas ir — XIV am- 
žiaus pradžioj — Prancūzų karaliai. 

Vis dėlto imperijos idėja nesutapo su valstybės idėja. Pir- 
moji buvo ideologiškesnė ir abstraktesnė, antroji — organiškesnė 
ir konkretesnė. Nors didelė valstybė ir natūraliai virto imperija, 
imperijos idėja silpnino betgi valstybę, nes vertė valdovą uždėti 
savo valstybei nepakeliamą naštą ir niekinti tos valstybės reika- 
lus. Imperija (ir jos kova su Bažnyčia) sugriovė Vokietijos ir 
Italijos karalystes ir pati sugriuvo. "Tebesistengianti Europai 
vadovauti Bažnyčia susidūrė su laisvąja valstybių federacija, ku- 
rią norėjęs buvo sutapdinti su imperija Friedrichas II. 

Friedrichas pirmas iškėlė aikštėn ir valstybės (nebe univer- 
salios imperijos, bet atskiros valstybės) idėją. Bet kaip antino- 
minė buvo kultūrinė-religinė Europos vienovė (Bažnyčios — im- 
perijos antinomija), taip antinominė buvo ir valstybė. Valstybę 
steigdamas ir plėsdamas, valdovas nežiūrėjo savo valdinių tau- 


0-2 


tybės ir kalbos, įvairaus kilimo žmones viena valdžia sydino ir į 
vieną tautą-valdiniją žiejo. Taip darė Plantagenėtai, 
Sicilijos karaliai, rytų Vokietijos kunigaikščiai,  Otakaras II, 
Rudolfas Habsburgas ir jo įpėdiniai: Čia valstybės vienovė reiš- 
kė, kad viena valdžia visą valstybę tevaldė, nors bendrieji įstaty- 
mai, bendros įstaigos ir vienodos gyvenimo sąlygos ilgainiui ir 
ėmė sydinti kiek visus valdinius, pamažu ugdė bendrą kultūrą ir 
bendrą patrijotizmą, su ištikimybe dinastijai sutampantį.  Ki- 
tose valstybėse (taip antai, daugely Vokiečių tautą pasidalinu- 
sių kunigaikštysčių)  daugumas gyventojų priklausė vienai 
tautai. Buvo pagaliau ir tokių valstybių, kurių teritorija sutapo 
su vienos tautos gyvenamąja žeme, tikrai tautinių valstybių, — 
Prancūzija. Čia viena valdžia reiškėsi bendras vienos tautos gy- 
venimas. To paties kilimo ir tos pačios kalbos tauta buvo natū- 
ralus valstybės pagrindas: valdžią kurdamosi ir per valdžią aktua- 
lino tauta savo kultūrą. Bet toji valdžia galėjo ne tiek savo tauta, 
kiek savo valstybe rūpintis, pavergti kitas tautas ir paversti vals- 
tybę nebenacijonalia; arba galėjo valdžia sujungti ir suvalstybinti 
tiktai tautos dalį. Šiaip ar taip, ir tautos dalį teapimanti, ir įvai- 
rias tautas ar įvairių tautų dalis vienijanti valdžia ilgainiui žiejo 
savo valdinius ir darė juos (ne tauta-nacija, bet) viena tauta-val- 
dinija. Antra vertus, tik politinį, socijalinį bei ekonominį tautos 
gyvenimą susisteminus, tik tautą savotišku organizmu, socija- 
liniu asmeniu, pavertus tegalėjo valdžia ir pačią tautinę 
valstybę stiprią bei gyvą padaryti. 

Čia daug reikšmės turėjo naujasis, XII-XIII amžiuje di- 
džiai sustiprėjęs Europos ūkis: prekyba ir jos keliai, mugės ir 
rinkos, pramonės centrai, miestai. Feodalinė valstybė neturėjo 
dar ekonominio savo vienovės pamato, nebuvo organinis vienetas. 
Lengvai augo ir dar lengviau iro. Ekonominiai procesai labiau 
suglausdavo krašto gyventojus ir įvairius visuomenės sluoksnius, 
kaip feodaliniai ryšiai; tik tie procesai dažnai ir ardė politinę val- 
stybės vienovę. Valdovams reikėjo pritaikyti jie savo valstybės 
tikslams, o tas darbas sunkus bei ilgas buvo. 


37 
Kaip ir XII amžiuje, italai vadovavo Europos prekybai su 
rytais. Italijos pirkliai pirmavo visoj Viduržemių jūroj. Atsi- 
veždavo iš Sirijos, Mažosios Azijos, Krymo, Aigipto, Tuniso med- 


— 174 — 


vilnės, kai kurių vilnų rūšių, cukrinių nendrių, pipirų, imbiro, 
muskato, ryžių, kardamono ir kitų kvapiųjų šaknelių, dažų, šilko, 
linų; gabendavo į rytus gelumbes, drobes, kanapes, nauges, ypa- 
čiai ciną (iš Anglijos), auksinius siūlus (aurum filatum), 
karolius, migdolus. Didžiausią visos tos prekybos dalį buvo pa. 
siglemžus Venecija, Genova ir Pisa. Visur atsirado jų pirklių 
kolonijų, faktorijų, vadinamųjų fondakų (fondacho — 
kartu ir pirklių bendrabutis-viešbutis, ir prekių sandėlis, ir net 
turgus, pal. $ 15). Kai kur priklausė jiems miesto kvartalai. 
Genova įsisteigė Caffos (Feodosijos) ir Tanos (Azovo) 
kolonijas tolimame Kryme, įsiviešpatavo Trapezunde; 
Venecija tapo tikra jūros imperija. Tiesa, XIII amžiuje 
toji imperija didžiai nusmuko; užtai gyviau ėmė dalyvauti pre- 
kyboj su rytais — Marseille, Montpellier, Barce- 
lona ir kiti Prancūzijos pajūrio bei Italijos miestai. Friedri- 
chas II pritaikė prie tos prekybos visą Sicilijos karalys- 
tę. Krikščionims nebetekus Palestinos bei Sirijos, italai ėmė 
skverbtis į Mažąją Armeniją (Kilikiją) ir Anatoliją, 
prekiauti čia ir steigti prekybos kontoras. Čingis-Chanas ir jo 
įpėdiniai suvienijo kuone visą Aziją ir Europos dalį. Jų imperija 
XIII amžiaus gale plito nuo Dauguvos—Dniestro—vidurinės Ma- 
žosios Azijos ir Eufrato iki (išskyrus Indiją bei Indokiniją) Ra- 
miojo Vandenyno. O tai palengvino komercinius europiečių san- 
tykius su Azija. Innocentijus IV 1245 m. nusiuntė dvi misijas 
— vieną pranciškonų per Rusiją, antrą dominykonų per Siriją — 
į mongolų sostinę Karakorumą pas didįjį chaną. Popie- 
žius norėjo jį apkrikštyti ir susidėti su juo prieš muslimus. Vė- 
liau didįjį chaną aplankė kitas misijonierius pranciškonas Pia- 
no Carpini. Taip pat dvi misijas nusiuntė į Mongoliją Liu- 
dvikas Šventasis (1248 ir 1253 m.). Grigalius X į Lyono sinodą 
kvietė ir mongolus. Iš visų tų mėginimų mongolus apkrikštyti, 
savaime suprantama, nieko neišėjo. Bet grįžę misijonieriai su- 
pažindino vakariečius su mongolų imperija, ir 1271 m. venecijie- 
tis Marco Polo su savo dėde ir tėvu nuvažiavo (tėvas ir 
dėdė antrą kartą) prekybos reikalais į tolimuosius rytus. Aplankė 
jie chaną Kubilajų ir grįžo per Kochinkiniją, Sumatrą, 
Ceyloną, Hormūzą, Trapezundą ir Konstantinopolį į Veneciją 
(1925 m.). Marco smulkiai aprašė ir savo kelionę, ir mon- 


golų imperiją. 


— 175 — 


Europai ir rytams tarpininkaudami, italų pirkliai prekiavo, 
žinoma, ir su Europos valstybėmis. Genoviečiai XIII am- 
žiaus pusėj gavo svarbių prekybos privilegijų Kastilijos 
karalystėj, prekiavo jie be to su portugalais irsu Ang- 
lija. Per Mont-Cenis ir Saint-Bernard (nebe- 
kalbant apie jūros kelią) italų pirkliai važinėjo į Prancūzi- 
ją. Pilypas Augustas 1209 m. viešai pažadėjo ypatingai glo- 
boti visus į; Champagnės „mišias“ važiuojančius pirklius, 
pirmiausia italus. Champagnės mišias lankydavo daug astiečių, 
piacenziečių, verceliečių, bologniečių, genoviečių, lucciečių, sie- 
niečių, florencijiečių ir romėnų. 

Champagnėj kasmet buvo šešios „mišios“ (mugės). 
Pirmoji prasidėdavo kas nauji metai Lagny miestely (nun- 
dinae apud Latiniacum); paskui buvo vasario-kovo ir 
balandžio-birželio „mišios“ (Bar-sur-Aube ir Provins 
mieste), Šv. Jono mišios Troyes mieste (liepos mėn.), rug- 
sėjo mėn. 14 d. ir lapkričio mėn. 2 d. mišios (Provins ir 
Troyes mieste). Prieš mugei prasidėsiant, pirkliai visą sa- 
vaitę galėjo laisvai, be jokio muito, gabenti savo prekes (in- 
trata, huit jors dentree). Daugiau kaip 9—10 dienų 
teprekiaujama buvo gelumbėmis, po 11 dienų 3 dienos — tiktai 
odomis (nundinae cordoani), 0 dar po dviejų savaičių 
visi pirkėjai turėdavo atsilyginti su pardavėjais (droit pai- 
ement, rectum pagamentum). Išviso mugė truk- 
davo 46—50 dienų. 

Champagnės mišiose italų pirkliai susitikdavo su ispanais, 
provansalais, pietų Prancūzijos pirkliais (ypačiai daug atvažiuo- 
davo marseilliečių), flandrijiečiais ir vokiečiais. "Taigi, mišios 
buvo patogiausias laikas skoloms grąžinti ar gauti ir visoms fi- 
nansinėms operacijoms. "Taip antai, 1202 m. Venecijoj Flandri- 
jos grafas Balduinas pasiskolino pinigų ir pažadėjo grą- 
žinti juos savo kreditoriams arba jų įgaliotiniams La gny mi- 
šių metu. Champagnės mišiose dažniausiai grąžindavo savo sko- 
las sieniečiams ir Vokietijos vyskupai, abatai bei miestai. Ypa- 
čiai naudojosi tam reikalui Champagnės mišiomis Romos pirkliai 
ir bankininkai. Patys jie su užsieniu mažai teprekiavo, bet sko- 
lino pinigus Romon atvažiuojantiems pralotams. Visa tai ne- 
nuostabu. — Pinigai toja preke tapo, ir pinigų prekyba Italijos 
pirkliai mielai vertėsi. 


— 176 — 


Daug reiškė pats mišių perijodiškumas. Pirkliai turėjo laiko 
ir prekėms surankioti, ir su draugais susidėti, ir savo karavanui 
ginkluotų palydovų parūpinti. Negi galima buvo valdovų paža- 
dais pasitikėti, juo labiau, kad ilgai (iš Lombardijos — trys sa- 
vaitės) ir per daugelį valstybių bei valstybėlių keliauti reikėdavo. 
Toskanos pirkliai 1242 m. įdavė Champagnės grafui piacenzie- 
čius, kad užpuolė juos ir atėmė apie 825.000 litų kaštuojančias 
prekes. Tiesa, piacenziečiams grafas teminėjo tiktai 650.000 litų. 

Champagnės mišios patogios buvo italams ir todėl, kad per 
Champagnę keliaudavo jie į Pareinį, į Flandriją bei Lotharingiją 
ir į Angliją. Nuo XII amžiaus italų pirkliai ėmė lankyti Y pr es'o, 
Bruges'o, Lillės, Messinės ir Thourouto mu- 
ges, o amžiaus gale važinėti į Angliją. Antra vertus, pačios 
Flandrijos pirkliai dalyvaudavo Champagnės mišiose. Tam 
reikalui 17 miestų pirkliai įsteigė tokią pat hansą (— sąjungą, 
draugiją), kokia (vadinamoji Londono hansa) buvo 
įsteigta prekybai su Anglija. Į Champagnės muges veždavo 
flandrijiečiai savo gelumbes. Tiek iš Champagnės, tiek iš pačios 
Flandrijos italai gabendavo tas gelumbes į Italiją. O Flandrija, 
kaip ir šiaurinė bei vidurinė Italija, XII-XIII amžiuje tapo ge- 
lumbių gaminimo ir prekybos centru. Tad nenuostabu, kad 
flandrijiečiai, flamenghi et francigenae, patys 
veždavo savo prekes (gelumbes ir drobes) į Parmos ir kitų Ita- 
lijos miestų muges. Flandrijiečiai ir lotharingijiečiai, tarpinin- 
kavo vokiečių prekybai su Italija, nes patys italai Vokieti- 
joj mažai teprekiavo, dažniausiai — skolindavo vokiečiams pi- 
nigus. Tiesa, dėl kredito operacijų atvykęs į K6lną arba į kitą 
kurį miestą, italas grįždavo prisipirkęs čia prekių: kreditas tiesė 
kelią prekybai. 

Italija—Burgundija—Champagne—Niederlandai buvo XII-—- 
XIII amžiaus prekybos ašis. Tačiau vokiečiai — švabai, bavarai 
ir austrai — santykiavo su Italija ne tiek per Champagnę, kiek 
per Brennerį bei Adigės slėnįir per Friulą. Jie 
susitikdavo su italais Bozeno, Tridento ir Merano 
mugėse, prekiaudavo ir pačioj Lombardijoj, ypačiai Veronoj, 
Genovoj ir PFerraroj. Aleksandras III 1170 m. įsakė 
Lombardų Sąjungos konsulams užkirsti vokiečių pirkliams kelią 
į Toskaną. Veneciją XII-XIII amžiuje aplankydavo dau- 
gelis švabų, bavarų, net vengrų; apie 1228 m. Venecija įsteigė vo- 
kiečiams fondaką (fonticum comunis Venetia- 


— 177 — 


rum ubi Teutonici hospitantur, Fondaco 
dei Tedeschi), 1217 m. pasirašė prekybos sutartį su 
Vengrijos karaium Andriumi II. 

Ne tik italai bei vokiečiai, bet anglai, prancūzai, katalonai, 
baskai, portugalai ir ispanai susitikdavo Flandrijos mu- 
gėse ir svarbiausiame jos uoste, Bruges'o mieste. Nuo XI 
amžiaus suindustrijalėjusi Flandrija (ypačiai išgarsėjo Gan d'o, 
Ypres'o ir kitų jos miestų audiniai, gelumbės ir geležies indus- 
trija) turėjo visai centralinei ir rytų Europai nemažiau reikšmės, 
kaip Italija. Bruges XIII amžiuje patapo garsiausiu Europos 
uostu. Per jį Italijos, Prancūzijos, Vokietijos ir, italų bei pačių 
flandrijiečių atvežamos, rytų prekės buvo gabenamos į Angliją ir 
į Europos rytus, o Europos rytų ir Anglijos prekės — į centra- 
linę Europą, Ispaniją bei Italiją. Pati Plandrija negalėjo apseiti 
bc Anglijos vilnų, kurias perdirbinėjo Flandrijos gelumbi- 
ninkai. Prie flandrijiečių prekybos nuo sena pritapo Parei- 
nio miestai, ypatingai turtingas ir savo gelumbių indus- 
triją turįs Kolnas, o XIII amžiaus pusėj ir tie Vokietijos 
miestai, kurie prekiavo su Pabalte. Pastarieji išsirūpino iš 
Olandijos grafo ir Utrechto vyskupo daug muito pri- 
vilegijų ir stengėsi paimti į savo rankas visą prekybą su 
Pabalte; 1252 ir 1253 m. „Romos imperijos pirkliai“ sutar- 
timi užfiksavo savo santykius su Bruges'u ir Flandrija. 
O tie „imperijos pirkliai“ buvo Pareinio ir Westfali- 
jos (K6lno, Dortmundo, Soesto, Minsterio) 
miestelėnai, liūbeckiečiai ir „Gotlando saloj pre- 
kiaują“ įvairių miestų pirkliai. Įdomu, kad tuo pat metu pačioj 
Vokietijoj miestai įsisteigė kelias sąjungas ir ėmė rūpintis visos 
karalystės reikalais ($ 33). 

Tiesiog, be Flandrijos tarpininkavimo, tebesantykiavo Vokie- 
tijos miestelėnai-pirkliai ir su Anglija. Čia jiems didžiai padėjo 
Heinricho Liūto politika, Welfų kraujo giminingumas su Planta- 
genėtais. Kolniečiai jau XII amžiuje turėjo Londone 
savo namus, vadinamąją Gildhalle; įsisteigė čia jie hansą, 
priimdavo į ją už tam tikrą mokestį ir kitų (ypač Westfalijos) 
miestų pirklius. Kėlniečių hansa be kitko gabeno į Angliją ir 
rytų Europos, Pabaltės prekes, tarpininkavo Anglijai ir L ū- 
beckui, Hamburgui bei kitiems rytų Vokietijos mies- 
tams. Bet 1237 m. Gotlando saloj prekiaują vokiečių pirkliai 
gavo iš Heinricho III privilegiją laisvai, be muito ir kitų mokes- 


Istorija 12 


— 178 — 


čių, prekiauti karalystėj. Truputį anksčiau įsiskverbė į Angliją 
libeckiečiai; 1226 m., Liibecką imperijos miestu pripažin- 
damas, Friedrichas II sulygino jį su Kėolnu ir su kitais su Anglija 
prekiaujančiais miestais. Kolniečiai ilgai kovojo su liibeckiečiais 
dėl Anglijos rinkos, bet Heinrichas III leido hamburgiečiams 
(1266 m.) ir liibeckiečiams (1267 m.) įsisteigti Londone tokią 
pat hansą, kokią nuo sena turėjo kėlniečiai. Netrukus pati kol- 
niečių hansa tapo „vokiečių“, arba „Angliją lankančių Alema- 
nijos vokiečių“, hansa. Liibeckas tiek įsigalėjo, kad XIII amžiaus 
gale nebeįleido į Baltijos jūrą Frisijos bei Flandrijos pirklių ir 
kad kiti miestai prašė jo nebeįleisti nė pačių anglų. 

Vokiečiams kolonizuojant slavų bei lietuvių žemes ($$ 5, 16, 
17), greit augo senųjų ir naujai steigiamųjų miestų — K6lno, 
Liėgės, Utrechto, Mūnstero, Osnabrūcko, 
Bremeno, Magdeburgo, Halberstadto, Hil- 
desheimo, Dortmundo, Duisburgo, Braun- 
schweigo, ypačiai Hamburgo ir Lūbecko — pre- 
kyba su Pabalte. Tų miestų pirkliai ilgam išvažiuodavo į Pa- 
baltę, steigdavosi čia kolonijas bei kontoras, apsigyvendavo, bet 
nenutrūkdavo visų tų pirklių ryšiai su tėviške. Daug vokiečių 
įsikurdavo Gotlando saloj ir švedų čia pastatytame Wis- 
by mieste. Vieni tapo atskira, bet pilnateise miestelėnų dalimi, 
kiti visai atskirai, savo pačių bendruomene ir savo teise gyveno. 
Jie ir vadinosi „„Gotlandą lankantieji pirkliai“. Tau XII amžiuje 
lankydavo jie Novgorodą, o kai kurie čia ir apsigyvendavo; 
1229 m. tie Gotlando vokiečiai sudarė prekybos sutartį su Smo- 
lensko, Polocko ir Vitebsko kunigaikščiais; pasirašė tą sutartį 3 
vokiečiai Wisby piliečiai, 2 liibekiečiai, vienas soestietis, 2 mūns- 
teriečiai, 2 grėningiečiai, 2 dortmundiečiai, vienas bremenietis ir 
3 rygiečiai. Gal būt, ta proporcija dalyvavo tais metais Gotlando 
vokiečių bendruomenėj minėtųjų miestų pirkliai. 

Novgorodo mieste Gotlando pirkliai turėjo savo namus, 
vadinamąjį Sankt Petershof, ir gyveno čia savo sta- 
tutu, vadinamąja skra. Namus valdė, šeimininkavo ir teisė 
gyventojus oldermanas, kuriam padėdinėjo 4 ratma- 
nai. Beto, kiekviena gyventojų-pirklių kuopa turėjo savo se- 
niūną.  Atvažiuojantieji (paprastai partijomis) pirkliai įmokė- 
davo tam tikrą mokestį į šv. Petro (vokiečių patrono) iždą ir, 
prieš išvažiuodami, turėjo atsilyginti su savo kreditoriais. Visi 
patiems namams nereikalingi pinigai saugomi buvo Wisby mieste, 


= 192 


Šv. Marijos bažnyčioj. Bendruomenės nariai pripažino kiekvienas 
savo miesto valdžią, tad pati bendruomenė daugelio (XIII am- 
žiuje — 30—50) miestų priklausė. "Tačiau ir ji, savo rėžtu, tu- 
rėjo įtakos tų miestų politikai. Pirma Gotlando vokiečių ben- 
druomenei vadovavo Wisby miestas (tiksliau sakant, wisbie- 
čių vokiečių bendruomenė), bet XIII amžiaus gale ėmė jai vado- 
vauti Lūbeckas. Liūbecke 1299 m. susivažiavo civitates 
maritimae (Hamburgo, Liūneburgo, Wismaro, 
Rostocko ir Stralsundo) tarybų atstovai 'ir pirklių są- 
jungą pavertė pačių miestų sąjunga: pirklių hansa patapo miestų 
hansa. Žinoma, pirklių organizacija savo reikšmės nenustojo, tik 
rados griežčiau miesto sąjungos prižiūrima ir kontroliuojama. 
Ilgai dar sąjungos vardas tebebuvo communis mercato- 
rum, tik 1358 m. pirmą kartą pavadinta ji dudesche 
hanse (Deutsche Hanse). 

Tiesa sakant, tik XIV amžiui įpusėjus ir tepasisekė Hansai 
pasiekti savo apogiejus, nes, Barbarossai sugriovus Heinricho 
Liūto galią, rytuose buvo įsigalėjus Danija, o XIV amžiaus 
pradžioj karalius Erikas Menvedas (numirė 1319 m.) bu- 
vo atgaivinęs, kad ir neilgam, Waldemaro Nugalėtojo politiką. 
Sunku tikrai pasakyti, kiek miestų dalyvavo Hansoj; galima ma- 
nyti, kad koks 70. Jos branduolį sudarė minėtosios civitates 
maritimae, vadinamieji vendų, arba slavų, miestai, pir- 
miausia galingasis Liūbeckas, pasku — Saksonijos 
miestai (Liineburg, Braunschweig, Goslar, Hannover, Halber- 
stadt, Ouedlinburg, Hildesheim, Magdeburg, Halle ir kiti), 
Stendal, Berlin-K6ln, Brandenburg, Frank- 
furt a/O0, Havelberg, Stettin, Stargard. Pri- 
klausė Hansai ir teutonų ordino miestai (Danzig, Elbing, 
Thorn, Kulm, Konigsberg), Ryga, Revalis, Dorpatas, 
Pernau, Wolmar, Wenden, Breslau, net lenkų 
Krokuva. Toliau į vakarus hansiniai buvo Dortmund, 
Soest, Minster, "Osnabrick, Minden, Pader- 
born, Herford, patt Kolnas, Duisburg, pran- 
cūzų Dinant, Kampen, Deventer, Zūtfen ir 
kiti. Į kontinentą Hansos teritorija giliausiai skverbėsi tarp Ode- 
ro ir Maaso; gyviausiai prekiauta pakelėje iš Novgorodo į Bru- 
ges. Šituo keliu hansininkai gabeno į Pabaltės valstybes Reino 
ir Prancūzų vyną, Anglijos bei Flandrijos gelumbes, Flandrijos 
bei Pareinio geležies ir plieno dirbinius; o iš Švedijos, Rusijos, 


— 180 — 


Livonijos, Lietuvos ir Prūsų išsiveždavo kailius, vašką, linus, 
kanapes, javus, medieną, geležies ir vario rūdą ir žuvis. 

Visur steigė hansininkai savo kontoras ir sandėlius: Pabal- 
tėj (be Wisby ir Novgorodo) Pskove, Narvoj, Kalmare, 
Stockholme, Oslo, Nevos žiotyse, vėliau — Kaune 
ir Vilniuje. Svarbios buvo hansininkų nausėdijos Fals- 
terbo miestely, kur gaudė jie silkes, ir Bergene. Anglijoj 
hansininkai pasistatė Londone didžius rūmus (steel- 
yard ,,Stalhof), kur gabeno iš Flandrijos geležies dirbinius 
bei vyną, ir įsikurdino, be to, Bostone, Linn Regis, 
Ipswiche, Yarmouthe ir Hulle. Flandrijoj turėjo 
savo namų Bruges'o, Gand'o ir Ypres'o mieste. Plau- 
kiojo jų laivai iki Bourgneutf įlankos (Bai de Bourg- 
neuf), ties Loirės žiotimis, kur buvo salyklų. 

Patys Hansos pirkliai veždavo savo prekes ir toli nuo jūros 
upėmis ir sausumos keliais. Bet svarbiausia jų veiklos sritis bu- 
vo žemutinė Vokietija ir jos pajūris. Aukštutinė Vokietija grei- 
čiau sijo su ekonominiu Flandrijos, Prancūzijos ir Italijos gyve- 
nimu bei prekybos apyvarta. Tik Reinas sydino kiek abi preky- 
bos sferas. Vidurinės Vokietijos kalnynas tarytum skyrė šiaurės 
Europos prekybą bei išviso ekonominį gyvenimą nuo pietų bei 
vakarų Vokietijos. Taip pat prekyba kreipė Lombardiją ir Tos- 
kaną į Prancūziją, Flandriją bei aukštutinę Vokietiją. Pietų Ita- 
lija nuo Friedricho II laikų buvo kiek atskirta ir orijentavosi, 
limo į Viduržemio jūrą, kur konkuravo su Venecija, Genova bei 
Pisa. 


38 


Klestinti prekyba kūrėsi naujas pinigų apyvartos formas. 
Kadangi feodalizmo laikais savinosi pinigų kaldinimo regaliją ir 
senjorai, ir miestai, tai atsirado devynios galybės pinigų kalyklų 
ir įvairių pinigo rūšių. Be to, feodalai, net karaliai, pinigus kal- 
dindami, begėdiškai juos gadino. Tad nei pirkliai, nei miestai 
negalėjo apseiti be specijalistų cambiatori, campsori, 
pinigų keitėjų, kurie beveik visur sudarydavo atskirą cechą ir ku- 
rių „staliukų“, arba „suolų“ (banca, subankrutėjusio ban- 
kininko staliukas - suolas buvo nuverčiamas, banca rot- 
ta), buvo kiekvienoj rinkoj ir mugėj. Bet jeigu daug buvo 
pinigų rūšių, tai permaža pačių pinigų, juo labiau, kad miestai 


— 181 — 


saugojo savo pinigų išteklių ir drausdavo juos išvežti. Nemėgo 
vežioti su savim daug pinigų ir patys pirkliai — bijojo vagių ir 
plėšikų. Antra vertus, kam gi važiuojančiam į Prancūziją ar Si- 
riją italui perbrangiai mokėti už svetimus pinigus savo krašte, 
Italijos mieste? Jau XII amžiuje, svetur išvažiuodamas, italas 
pirklys įnešdavo tam tikrą sumą savo miesto bankininkui, o ban- 
kininkas (čia vadinosi jis trassantu) duodavo pirkliui 
(= remittentui) laišką, įgaliojantį bankininko-trassanto 
kontragentą (trassatą) sumokėti pinigus svetima valiuta arba 
pačiam remittentui, arba jo įgaliotiniui (presentantui) už- 
sieny, dažniausiai mugėj, ypačiai Champagnės mugėj.  Presen- 
tantas įteikdavo tą laišką (lettera di cambio, traite, 
arba vekselį) trassatui mugei prasidedant, bet negaudavo 
gyvų pinigų, o vekseliu remdamasis vedė prekybines savo ope- 
racijas. "Tuo būdu mugės metu tas pats vekselis daugelio žmo- 
nių pinigų vietoj vartojamas buvo. Paskutinę mugės savaitę 
bendras pirklių, skolininkų ir kreditorių, susirinkimas suskaičiuo- 
davo visa. Mugės teismas prižiūrėdavo visas tas operacijas, pri- 
reikus suimdavo nemokantį skolininką ir konfiskuodavo jam tur- 
tą. Tai garantavo vekselių mokesčius, kurių terminas dažniau- 
siai pritaikomas buvo mugių metui (iš čia — paprastas 3 mėne- 
sių terminas). Vekseliais ėmė naudotis italų bankininkai (romė- 
nai, sieniečiai, florencijiečiai ir kiti) ir dešimtinėms bei kitoms 
kurijos pajamoms Romon siųsti. Greit atsirado ir vadinamasis 
„negyvas“ arba „sausas“ vekselis; juo skolininkas pasižadėdavo 
užmokėti skolą su procentais, kurie buvo Bažnyčios uždrausti, 
nes sakanti Evangelija: „,skolinkite, nieko iš to nesitikėdami“, 
mutuum date nihil inde sperantės, 

Savaime aišku, kaip visa tai lengvino prekybos ir finansų 
operacijas. Pinigai tikrai tapo preke. Bankininkai imdavo juos 
depozitu, skolindavo ir privatiems Žmonėms, ir miestams, ir val- 
dovams. Venecija ir Genova jau XII amžiuje nekartą skolinosi 
pinigų pas savo bankininkus. Italai (europiečiai visus juos va- 
dino lombardais) tapo Europos karalių kreditoriais. Su jais kon- 
kuravo čia templierų ordinas. 

Tačiau banko operacijos neatsiknojo dar nuo prekybos. 
Bankininkais tapo ne tiek pinigų keitėjų cecho nariai, kiek patys 
stambieji pirkliai, vadinamieji mercatores, mercatanti. 
Pajūrio miestuose buvo jie armatoriai, kitur prekiavo su užsieniu, 
ypačiai gelumbėmis, drobėmis ir (Flandrijoj) geležies dirbiniais. 


— 182 — 


Florencijoj turtingiausieji bankininkai priklausė arte 
de Callemala (Calimala, blogosios gatvės cechui), 
arte della lana (gelumbininkų cechui), vėliau ir arte 
di Por San Maria (šilkininkų cechui). Arte della 
lana iš pat pradžios buvo ir stambiųjų pramonininkų draugija; 
arte de Callemala pirma gabeno iš Afrikos arabų ge- 
lumbes, paskui — Flandrijos gelumbes, kurias greit ėmė perdir- 
binėti pačioj Florencijoj. Pradžioje pastarojo cecho konsulai 
(consules mercatorum de Callemala) dažnai 
atstovavo visai Florencijos pirklių, bankininkų bei amatininkų 
bendruomenei, tik vėliau dokumentai ėmė minėti visų septynių 
didžiųjų cechų (jų tarpe ir keitėjų cecho), paskui — XII cechų 
konsulus. Sienos mieste bankininkai ir Romos kurijos kon- 
tragentai priklausė pirklių su užsieniu cechui (mercatores); 
XIII amžiaus pradžioj nuo jų atsiskyrė smulkesnieji, vietos pirk- 
liai, pizzicarii. Pisoj stambieji pirkliai banko reika- 
luose konkuravo su armatorių draugija (ordo maris). 
Flandrijoj pinigai ir finansinės operacijos koncentravosi 
irgi stambiųjų pirklių-pramonininkų rankose. Dinant'o pirk- 
liai organizavo vario dirbinių industriją. Gand'o, Ypres'o, 
Bruges'o, Douai ir Louvaino pirkliai gelumbių in- 
dustriją, kurią ir aprūpindavo pinigais bei iš Anglijos gabenamo- 
mis vilnomis. Šitie turtuoliai, viri hereditarii, arba 
„tinginiai“ (otiosi, huiseux, ledig, gangers), kaip 
vadino juos liaudis, nuomodavo muito mokesčius; skolindavo pi- 
nigus iš procentų ir dažnai dalyvaudavo „lombardų“ operacijose. 
Kaip ir Italijoj, sijo jie su feodalais didikais į vieną miesto pa- 
tricijatą, į magnatų luomą. 

Ekonominei XI-—XII amžiaus evoliucijai, esam jau matę 
(III, $ 28 t.), vadovavo stambieji, iš esmės internacijonalaus po- 
būdžio pirkliai. Dabar, XII-XIII amžiuje, jie sėslesni pasidarė. 
Savo gyvenamuose miestuose prisipirko žemių, prisistatė puikių 
rūmų, ėmė valdyti patį miestą ir, savaime suprantama, patrijotais 
tapo. Tebeprekiavo su užsieniu ir tąja prekyba bei finansinėmis 
operacijomis gyveno. Bet ėmė dėti savo kapitalą ir į miesto in- 
dustriją.  Duodavo žalios medžiagos smulkiems amatninkams 
meisteriams, o patys jų dirbinius užsieny parduodavo. Kiekvie- 
nas meisteris dirbo savo dirbtuvėlėj su keliais (paprastai — 2-3) 
meistreliais bei mokiniais ir mokėdavo jiems kapitalisto pinigais, 
kartais — net prekėmis (Truk-System). Kadangi patys 


— 183 — 


kapitalistai ir miestą valdė, niekas negalėjo apginti nuo eksploa- 
tacijos nei meisterių, nei darbininkų. Išdidūs patricijai tik pa- 
juokdavo tuos „mėlynuosius nagus“. Tuo būdu pirkliai tapo 
pramonininkais-kapitalistais, o darbininkai — tikru miesto pro- 
letarijatu. Darbininkų industrijai netrūko. Kas pirmadienis gat- 
vėse, rinkoj, ties bažnyčiomis stoviniavo-lūkuriavo daugybė tų 
vargšų, ar nepasisamdys jų savaitei koks meisteris. Nemaža 
Flandrijos darbininkų, ypačiai kai krizės metu mažino kapitalistai 
gamybą, klajojo po Prancūzijos bei Vokietijos miestus uždarbio 
bejieškodami. Kiti pašnibždomis keikė turtuolius ir revoliucijo- 
nėjo. 

Taigi, pirkliai-kapitalistai tapo ir pramonininkais, o savo ka- 
pitalistinei namų pramonei (Hausindustrie) pasinaudojo 
natūraliai augančiomis miesto amatninkų draugijomis. Neišnyko, 
žinoma, ir senosios pačių pirklių draugijos — jų gildijos, hansos, 
cechai, tik apkito kiek. Pradžioje gildija, arba hansa, buvo natū- 
rali savisaugos bendruomenė, nes feodalinės anarchijos laikais 
pirklys vienas nedrįso nė kojos iš miesto kelti. Kiekvienas lais- 
vai galėjo į tokią hansą įstoti. Nuo XII amžiaus galo Flandrijoj 
tik stambūs pirkliai hansai tepriklausė, ir tik tokius pirklius jie į 
savo hansą tepriimdavo; reikalavo didelio įstojamojo mokesčio ir 
kad naujas narys senojo savo amato išsižadėtų. Hansa tapo prie- 
mone su konkurentais kovoti ir prekybai geriau suorganizuoti. 
Jos narius sydino bendri prekybos operacijų tikslai. Tam reika- 
lui kelių miestų hansos net susijungdavo. Taip antai, Londo- 
no Hansai (vadinasi, pirklių su Anglija draugijai) priklausė 
daug Flandrijos pajūrio miestų hansų. Tai Hansai vadovavo 
Bruges'o pirklių draugija; kitai — gandiečiai. Abi panašėjo 
kiek į Vokiečių Hansą ($ 37). 

"Tą pačią reikšmę Italijoj ir Prancūzijoj turėjo pirklių su už- 
sieniu cechai, nors čia nebuvo tarpmiestinių hansų. Apskritai 
imant, senosios ir naujai steigiamos pirklių-kapitalistų draugijos 
nevaržė tų pirklių inicijatyvos. Steigdavosi jie ir mažesnių, kar- 
tais nuolatinių, kartais — tam tikram laikui, kompanijų. Nuo 
sena buvo steigiamos komanditinės draugijos. Turtingoji šeima 
pati tapo komercine kompanija arba banko namais. Ji nuomo- 
davo miesto mokesčius, pasirašydavo su miesto valdžia sutartį 
mūrams bei visokiems pastatams statyti, skolindavo jai pinigų 
ir t. t. Eilėraščiais parašytosios Cambrai miesto chronikos 
autorius (XII amž.) giria didžturų Werimboldą, kuris ne 


— 184 — 


tik savo reikalais tesirūpino ir vis daugiau žemių prisipirkdavo, 
bet išpirko ir muito mokestį, kuris buvo imamas iš miestelėnų 
vienuose miesto vartuose. Y pres'o miesto ėchevins (ska- 
binai Jir jų našlės pastatydino savo lėšomis 4 hospitalia. 
Visur buvo daug tokių dosnių ir patrijotų magnatų. Kitiems savi 
reikalai labiau rūpėjo. Douai mieste Boine-Broke 
šeima suėmė į savo rankas kuone visą gelumbių industriją. Jonas 
Boine-Broke XIII amžiaus gale begėdiškai eksploatavo darbinin- 
kus ir ranka mojo į visus miesto įstatymus. Bijojo jo žmonės ir 
netmonseigneur'u vadino. Tūlos Italijos šeimos — Sien- 
nos Buonsignori, Florencijos Peruzzi, Fres- 
kobaldi, Bardi— tapo, XIII amžiui įpusėjus, europiško 
masto bankininkais. Bardi ir Peruzzi buvo Anglijos karaliaus 
kreditoriai; todėl ir subankrutėjo, mat, skolos grąžinti karalių ne- 
mėgta. Kiti florencijiečiai Francesi XIII amžiaus gale — 
XIV pradžioj reformavo finansinę Prancūzijos valdyseną. Ca- 
hors'o pirklys Guillaume Servat apie 1300 m. sko- 
lino pinigus Anglijos bei Norvegijos karaliams ir valdė Londone 
vilnų muitinę ir pinigų kalyklą. 


39 


Kad ir vis daugiau su miesto gyvenimu sijo, stambiųjų pirk- 
lių-pramonininkų veikla internacijonalaus pobūdžio tebebuvo. 
Kūrė tie pirkliai internacijonalų ekonominį organizmą, kuris be- 
augdamas ardė valstybes, bent didžiai trukdė joms augti. (Šiuo 
atžvilgiu labai įdomi Vokiečių Hansos istorija). Savo pačių 
miestą valdydami, stambieji pirkliai, žinoma, kovojo dėl jo gar- 
bės, laisvės ir galios, stengėsi padaryti jį nepriklausoma valstybe. 
Tokia valstybe, net imperija tapo Venecija, mažiau — 
Genova ir Pisa. Tai nebevisai sutiko su internacijonalia 
prekybos tendencija, bet irgi ardė senąsias ir naujai kuriamąsias 
valstybes. Miesto patricijatu tapę ir valdžią su vyskupais bei 
kitais feodaliniais miesto valdovais pasidalinę arba net visai pa- 
sigriebę, pirkliai-kapitalistai rūpinosi savo miesto reikalais: tiesė 
kelius, aptverdavo miestą tvirtais mūrais, statė tiltus, katedrą, ro- 
tušę, bažnyčias, pirklių rūmus, ligonines, steigė visokias labda- 
ringas įtaigas. Gražino jie miestą ir turtino; kapitalistiškai orga- 
nizavo jo industriją, kur ji susijusi buvo su internacijonalia pre- 
kyba. Bet, tai industrijai augant, miesto amatninkų dalis pakliū- 


— 185 — 


davo pirklių-kapitalistų valdžion, ir mieste atsirasdavo vis dau- 
giau proletarų, kurių sluoksnį papildydavo iš kaimų bei iš kitų 
miestų plaukią darbininkai. Antra vertus, kentėjo nuo patricijų 
politikos ir kiti miesto amatninkai, kurie susiję buvo su vietine 
miesto rinka ir visu savo būdu griežtai nuo stambiųjų pirklių bei 
pramonininkų skyrėsi: greičiau į kaimiečius buvo panašūs. 

Tie amatninkai, „smulkioji buržuazija“, tebepriklausė dar 
agrarinei visuomenei (II, $ 25). Žinoma, nebe žemdirbyste ver- 
tėsi, o žemdirbystės produktus perdirbinėjo. "Tačiau patys savo 
dirbinius užsakytoiams bei vartotojams, kitiems miestelėnams ir 

pylinkės kaimiečiams, pardavinėdavo; pinigus vartojo, bet iš 
esmės savo dirbinius, gali sakyt, į kitas sau reikalingas prekes bei 
produktus išmainydavo. Nenustojo tiesiog bendravę su kaimie- 
čiais ir su gamta. Kiekvienas turėjo sodelį, darželį, net ir žemės 
sklypą užmiestyje, o siauromis miesto gatvelėmis jų kiaulės bin- 
dzinėjo. Ekonominis jų idealas kuklus buvo: norėjo jie sąžiningu 
darbu ramiai bei patogiai pragyventi ir vaikus aprūpinti. Su 
savo meistreliais ir mokiniais tėviškai elgėsi, šeimynos nariais 
juos laikė, bet tinginių neglostė. Mėgo savo amatą; ne tiek amai- 
ninkai, kiek menininkai buvo. Tai rodo Viduramžių bažnyčios 
ir kiti pastatai — juos paprasti amatninkai statė, bet kaip sąži- 
ningai ir meniškai kiekviena kapitėlė apdorota! Tai rodo ir vi- 
sas „„mažasai“ tų laikų „menas“: baldai, indai, papuošalai ir t. t. 
Visa materijalinė Viduramžių kultūra, kuria ir dabar negalima 
atsigėrėti, tai tų kukliųjų ir sąžiningųjų amatninkų darbas; ir 
tebebyloja ji mums jų kūrybą nepaprastai stiprią bei turtingą 
buvus. Krikščioniškojo amato reikšmės, vadinasi, meniškojo 
gamtos transformavimo idėjos, dar nenublukta. Sveikai, „natū- 
raliai“, tie žmonės gyveno ir dirbo; natūraliai ir būrėsi: steigda- 
vosi savo brolijas arba draugijas — cechus. Žinoma, burdamies 
turėjo jie galvoj su savo konkurentais kovoti ir nuo patricijų ap- 
siginti. Buvo betgi amatninkų cechas natūrali socijalinė grupė; 
vadovavos cechininkai ir idealiniais motyvais, kaip be kitko gra- 
žiai rodo Paryžiaus cechų papročius bei statutus aprašiusio 
Etienne Boileau veikalas (Cechų Knyga, Le livre 
des Mėtiers; Boileau Liudviko IX laikais buvo Paryžiaus 
prevotas). Cecho valdžia prižiūrėdavo, kad cechininkai vieni su 
kitais nekonkuruotų ir užsakytojų neapgaudinėtų; nusakydavo, 
kokio dydžio, kokybės ir kainos turi būti dirbiniai, drausdavo ce- 
chininkams tobulinti darbo techniką ir vartoti patobulintus įran- 


— 186 — 


kius, nes visa tai esą konkurencijos priemonė. Negalėjo meiste- 
ris turėti daug dirbtuvių, o savo dirbtuvėj daugiau meistrelių bei 
mokinių, kaip cecho statutų leidžiama. Pagal virėjų statutą, „nie- 
kas negali virti arba kepti kiaušinių, mėsos, avienos, jeigu visa 
tai nėra šviežia ir gera. Niekas negali laikyti virtos mėsos ilgiau, 
kaip tris dienas, tik — sūdytą mėsą. Dešrelės galima daryti tik 
iš geros kiaulienos“.  Balnius, prieš baigdamas užsakytąjį jam 
balną, turėjo parodyti jį užsakytojui ir tik po to jau dažyti ir 
gražinti, kad matytų užsakytojas medžiagos gerumą. Kovojo 
cechas su savo konkurentais — su laisvais amatninkais, boikotu 
vertė juos į cechą stoti; bet savo narių darbą ir gyvenimą tvar- 
kydamas siekė teisingos, krikščioniškos draugijos idealo. 

Paryžiaus auksakalių statutas įsakė, kad kas sekmadienis ir 
kas šventė būtų atidaroma viena krautuvė. Visas tų šventomis 
dienomis prekiaujančių krautuvių pelnas skiriamas buvo varg- 
šams, velykiniams pietums iškelti, „kad tą dieną pokyliautų bei 
džiaugtųsi ir nelaimingieji“. Kiekvienas cechas turėjo ypatingą 
baudos pinigais papildomą kasą nusenusiems ir vargšams savo 
nariams padėti. Meisteriai turėjo dykai mokyti našlius ir, išmokę, 
aprūpinti juos reikalingais įrankiais bei medžiaga. Išviso sąži- 
ningai turėjo mokyti savo mokinius meisteris; todėl ir negalėjo 
jis daug mokinių turėti. Mokėsi mokinys 4—6—8 metus; bai- 
gusį mokytis egzaminavo cecho viršininkai. „Kas nori verstis 
tuo amatu ir tapti meisteriu, turi mokėti pats, nieko nepadeda- 
mas ir nepatariamas, viską padaryti“. Vėliau egzaminatoriai ėmė 
reikalauti iš meisteriu norinčio tapti mokinio pavyzdingo darbo“ 
(chef-doeuvre, capo dopera,  capolavoro, 
Meisterstūck). Meistreliai ir mokiniai gyveno ir valgė su 
savo meisteriu; jis ne tik juos mokė, bet ir auklėjo. Jie buvo jo 
šeimyna ir jo vadovaujamas miesto milicijos būrys. Statutai 
draudė eksploatuoti meistrelius bei mokinius; nusakydavo, kiek 
valandų turėjo jie dirbti; bausdavo meisterį, kuris tvirkino arba 
be reikalo išvydavo savo meistrelį ar mokinį. Tačiau ir cecho 
viršininkai, ir meisteriai, apskritai imant, suprato, kad reikia jau- 
nuomenei pasilinksminti: nuolaidžiai žiūrėjo į jos „folour“ ir 
„jJolivetė“. 

Teisingos socijalinės santvarkos ideologai ant šakių tebeki- 
loja Viduramžių cechą ir cechine santvarka siūlo pakeisti kapi- 
talistinę.  Nemato jie, kad cechų laikai nebegrįžtamai praėjo ir 
kad cechas nesuderinamas su technikos progresu ir turi daug blo- 


— 187 — 


gų savo pusių, visų pirma — draugijos egojizmą. Visi meiste- 
riai, savaime suprantama, pirmiausia globojo savo sūnus ir gimi- 
nes. Kai kur tik meisterio sūnus arba žentas tegalėjo tapti meis- 
teriu. Antra vertus, daug dykaduonių buvo iš miestelėnų ir iš 
mokinių. Stengęsi meistreliai kuodaugiausia algos gauti ir kuo- 
mažiausia dirbti. 

II vuelent estre bien paič 

Et petit de besoigne fere, 


sako Rutebeuf. Šast ir karčiamoj besėdį; devintą valandą 
ryto sakydavę, kad laikrodis jau tris popiet išmušęs, o trečią po- 
piet, kad naktis atėjus. Meisteriams savo gimines globojant, 
meistreliai ėmė prieš meisterius burtis ir šiauštis. Pagaliau, ir 
cechai užsikrėsdavo kapitalistine stambiųjų pramonininkų dvasia. 

Stambiųjų pirklių-pramonininkų veikla visai kitoniškos eko- 
nominės tendencijos reiškėsi. Ne žemdirbystė ir ne gamyba 
jiems rūpėjo, bet prekių apyvarta, pats tos apyvartos procesas. 
Tuo procesu naudodamies gyveno jie ir turtėjo, o į žemdirbystę, 
gamybą ir į pačias prekes kreipė dėmesio tik tiek, kiek visa tai 
apyvartos priemonė tebuvo. Dėl paties apyvartos proceso atsi- 
knojo pirkliai nuo gyvų žmonių ir nuo konkrečių daiktų. Kon- 
kretaus daikto nebežiūrėjo, tik — jo kainos; gyvas Žmogus, 
žemdirbys ar amatninkas, tapo jiems prekės arba savo darbo par- 
davėju; natūraliojo gamybos proceso vietoj ėmė vyrauti abstrak- 
tus pelnų bei nuostolių apskaičiavimas. Pramonę organizuoda- 
mas pirklys-kapitalistas pritaikydavo ją prie apyvartos proceso, 
ir amatas nustodavo kūrybinės savo reikšmės. Tiek žemdirbys, 
tiek amatninkas transformuodavo gamtą, kūrėjas buvo; kapitalis- 
tas nieko nebekūrė, tik prisitaikydavo prie objektyvaus, beasme- 
nio apyvartos proceso. Ne tiek jis tą procesą, kiek tas procesas 
ji valdė; bet per jį kūrybinė žemdirbystės bei gamybos energija 
virto stichijine, jį patį ir kitus vergiančia jėga, žmogaus nebe- 
priklausančiu objektyviu ekonominiu procesu. Žinoma, visa tai 
neapsakomai žadino ekonominę žemdirbių bei armnatninkų ener- 
giją, vaisino žemdirbystę ir pramonę, didino tautos turtą ir netie- 
siog kūrė kultūrą. Tačiau ekonominiu procesu besireiškianti ir 
žmonių nebesuvaldoma energija pati savo tikslo neturėjo, buvo 
beprasmė bei irracijonali, nors kapitalistai savo veiklą kiek ga- 
lėdami racijonalino: Ištikrųjų, supirkinėjo jie produktus bei pre- 
kes tik todėl, kad tų produktų reikalauta ir kad galima buvo jie 


— 188 — 


pardavinėti; organizavo pramonę tik tam, kad būtų prekių. Ne- 
be objektyvūs reikmens reguliavo prekybą ir pramonę, bet — 
paklausa ir pasiūla. Savaime suprantama, kad paklausą šiaip taip 
motyvavo reikmens, bet pats kapitalistas tų reikmenų nežiūrėjo 
ir savo pasiūla kūrė naujus, gyvenimui nebereikalingus, kartais 
net kenksmingus reikmenis. Pats prekių gaminimo ir apyvartos 
procesas nuolat automatiškai augo, ir tam augimui galo nebuvo. 
Bažnyčios mokslo aiškintojai kovojo su procentų operacijomis: 
negalėjo suprasti, kad pinigai patys gali augti. Bet pinigai čia 
tik vaizdavo patį ekonominį procesą. 

Žmonės, žinoma, mėgino išsiaiškinti, suracijonalinti tą iš 
esmės irracijonalų procesą: aiškino ir tebeaiškina jį tuo, kad ka- 
pitalistas trokštąs pralobti. Tačiau magino jį ne tiek turtas, kiek 
pati ekonominė veikla, kuria irracijonalus ekonominis procesas 
reiškėsi. Tam tikra prasme, kapitalistas tapo to proceso vergas, 
įrankis. Ne turtas, bet visai empirinė veikla įgydavo absoliučią 
reikšmę. Pramonė ir prekyba taip pat teisino empirinę būtį, kaip 
teisino ją XIII amžiaus poetai ir filosofai. Ir ekonominė veikla 
tapo tokia pat stichija, kokia tapo žemiškoji Tristano ir Izoldės 
meilė arba Plantagenėtų, Staufenų bei popiežių imperijalizmas. 

Teisybė — XIII amžiaus kapitalistas savo veiklą racijona- 
lino: tiksliai apskaičiuodavo savo išlaidas ir savo peiną. Bet kaip 
ekonominis procesas užstojo jam gamtą ir gyvus Žmones, taip 
skaitmens — patį procesą. Jis, gyvas žmogus, tapo skaičiuotoju, 
savotišku ekonominio proceso scholastiku. Skaitmenimis reiškė 
jis savo turtą, tiklsiai jį apibrėždavo ir „savastį“ „nuosavybe“ 
vertė. Mažai jam tesvėrė gyvi santykiai su gyvais žmonėmis ir 
patys tie žmonės. Darbininkas buvo jam nebe žmogus, bet eko- 
nominio proceso įrankis. Bendruomenė turėjo jam tik tiek pras- 
mės, kiek jo veiklai naudinga buvo. Todėl ir naujai kapitalistų 
steigiamosios asocijacijos iš esmės skyrėsi nuo senųjų miesto ir 
kaimo bendruomenių: organinio gyvenimo vietoje vyravo jose 
racijonalistiškumas, atskaitomybė ir demokratinis sutarties prin- 
cipas. Tos pačios tendencijos reiškėsi ir kapitalistų pertvarko- 
mąja miesto valdysena. 

Kalbu apie XIII-XIV amžiaus „kapitalistus“, bet griežtai 
juos skiriu nuo XVI, dar griežčiau nuo XIX amžiaus kapitalistų. 
Viena, kapitalistai (stambieji pirkliai, pramonininkai ir banki- 
ninkai) XIII-XIV amžiui ne tiek reikšmingi, nes Europos ūkis 
tebesirėmė agrarine visuomene ir savo būdu mažai nuo jos tesi- 


— 189 —- 


skiriančia amatninkija. Antra, palyginti su XIX amžiaus biznie. 
riais, XIII-XIV amžiaus kelis milijonus litų turį pramonininkai. 
pirkliai ir menki turtuoliai, ir nelabai aktyvūs kapitalistai buvo. 
Trečia, XIII amžiuje kapitalistų sluoksnis tik formuotis tepra- 
dėjo; daug dar jiems įtakos turėjo agrarinės visuomenės papro- 
čiai ir pažiūros, nemaža jų pačių iš tos visuomenės išėjo. Taip 
antai, XII amžiaus pradžioj Walpole miestelio (Nor- 
folke) kromininkas Godricas gudriai pasinaudojo tuo, 
kad prekių kainos įvairiose vietose nevienodos buvo, prasikūrė, 
tapo armatoriu ir ėmė pagaliau plaukyti savo laivais su prekėmis 
į Flandriją, Skotiją ir Daniją. Pasenęs, išdalino jis visus savo 
turtus vargšams, o pats įsikurdino Finchale eremitoriume 
(Northumberlande) ir tapo šventuoju. 

Viduramžių miestas, išskyrus tūlus pajūrio ir ant prekybos 
kelių esančius miestus, išaugo kaip amatninkų ir smulkiųjų, vie- 
tos pirklių bendruomenė. Miesto gyvenimas iš pat pradžios susi- 
mezgė su vietos reikšmės rinka ir su agrarinės apylinkės gyve- 
nimu. Aišku, kokią ne tik teigiamą, bet ir neigiamą reikšmę tu- 
rėjo tam gyvenimui stambieji pirkliai, kurie greit patapo ir ka- 
pitalistinio pobūdžio pramonininkais. Be abejo, padėjo tie pirk- 
liai miestui augti ir turtėti. Tačiau klibino senąją jo socijalinę 
santvarką, transformavo, revoliucino pirmykštį jo charakterį; o jų 
pramonei augant, atsirado ir miesto proletarijatas. 

Taigi, susidurta mieste dviejų (skaitant proletarijatas — net 
trijų) skirtingų socijalinių grupių, dviejų skirtingų ekonominių 
sistemų, dviejų ekonominių bei politinių pasaulėžiūrų. Amatnin- 
kai ir smulkūs pirkliai, smulkioji buržuazija, susiję buvo su agra- 
rine miesto apskrities visuomene; miestas su savo apylinke tapo 
autarkiniu ekonominiu bei politiniu vienetu ir išsiskirdavo iš 
valstybės, ardė ją. Bet smulkūs pirkliai turtėjo, užsikrėsdavo 
kapitalistų visuomenės tendencijomis ir iš dalies su ja sijo. Stam- 
bieji pirkliai bei pramonininkai naikino miesto autarkiją — sy- 
dino jį su mugėmis, tolimais miestais bei kraštais, su internaci- 
jonalios ekonominės apyvartos procesu, kuris irgi ardė atskiras 
valstybes ir įvairių valstybių dalis į vieną ekonominį organizmą 
suplakdavo. Bet kapitalistinių įmonių darbininkai buvo smul- 
kūs amatninkai ir miestan uždarbio jieškoti ateiną bei proletarais 
čia tampą kaimiečiai. 

Tos priešybės nenaikino betgi miesto vienovės, juo labiau, 
kad Viduramžių miestai nedaug gyventojų teturėjo. Pačiame 


— 190 — 


Paryžiuje Pilypo II laikais tebuvo apie 100.000 gyventojų, 
XIV amžiui įpusėjus — 140.000 (iš jų mažų mažiausia 20.000 stu- 
dentų); Londone 1377 m. tik 37.000. Turtingiausioj V e- 
necijoj 1423 m. gyveno apie 190.000 žmonių; XIII amžiaus 
pradžioj Florencijoj buvo tiktai 30.000, amžiaus gale — 
100.000 (iš jų 30000 arte della Lana darbininkų). 
Didžiausiais Europos miestais XIII-XIV amžiuje laikomi buvo 
Bruges ir Gand, kurie turėjo po 40—50.000 gyventojų 
(Gand'e iš jų 4000 gelumbininkų). Tuo pat metu Louvaine, 
Bruxelles'e ir Liėgėj buvo po 20—30.000; Ypres'e— 
apie 10.000, Strasburge ir Nūrenberge — 20— 
25.000, Ziriche, Basele, Frankfurte a/M — 10.000, 
Mainze — 6.000, Meissene — 2.000, didžiausiame Vokie- 
tijoj Kolno mieste — 30.000 (?). Taigi, pasiturį žmonės visi 
kits kitą pažino, ir miesto istorija buvo visai konkreti: sutapdavo 
su galingųjų šeimynų kova savybėj ir su galiūnų bijografija. 


40 


Miestai XI-XIII amžiuje įsigijo plačią savivaldybę: savo 
teismo bei valdžios apskritį, savo teismą ir valdyseną. Kai kur 
pasisekė jiems įsigyti faktiška arba net formali nepriklausomybė 
— Italijoj, pietų Prancūzijoj, Flandrijoj, iš 
dalies net Vokietijoj, kur atsirado „imperijos miestų“. 
Kastilijoj ir Aragone daug reikšmės turėjo miestų 
sąjungos (hermandades, communidades), ir nuo 
XIII amžiaus miestų atstovai dalyvavo karalystės luomų atstovy- 
bėj (cortės, juntos). Miestelėnų tarybos, konsulų 
kolegijos ir podestos (juos kvietėsi iš kitų miestų patys 
miestelėnai, skirdavo ir Staufenai bei popiežiai) valdė Itali- 
jos miestus. Staufenų laikais atsirado konsulų (=rat- 
mannų)ir Vokietijos miestuose. Bet čia, kaip Flandrijoj 
ir šiaurės Prancūzijoj, buvo dar skabinų (Schotffen, ėche- 
vins), pradžioje — senjoro skiriamoji teisėjų kolegija. Vienur 
tie skabinai pasidalino valdžią su komunos atstovais — jura- 
tais (jurės), pėrais (pair) arba konsulais, kitur patys 
ėmė pagaliau komunai atstovauti; kai kur prižiūrėdavo miesto 
savivaldybę ir aukščiausią jurisdikciją turėjo valdovo bailivas. 

Šiaip ar taip, visi tie miesto magistratai renkami buvo miesto 
patricijato, kurį sudarė feodalinė miesto diduomenė (kiek jos te- 


— 191 — 


begyvavo mieste), stambieji žemės savininkai ir stambieji pirkliai 
bei pramonininkai. "Tuo būdu ilgainiui kiekviename mieste susi- 
darė patricijatui ir visam miestui vadovaujančioji grupė. Jos 
santykai su miestelėnais priklausė paties patricijato sudėties. Čia 
(miestuose, kur maža tebuvo kapitalistų arba visai nebuvo) vy- 
ravo stambieji žemės bei miesto namų savininkai, net feodalinio 
pobūdžio didikai; čia (Italijoj, Flandrijoj) — feodalinius didikus 
asimiliuoją kapitalistai (stambieji pirkliai bei pramonininkai) ; čia 
kapitalistams (popolo grasso) reikėjo kovoti su minėtai- 
siais didikais ir su amatninkais bei vietos reikšmės pirkliais (p o- 
polo minuto). Į tą kovą, žinoma, kišosi ir miesto proleta- 
rijatas, o pati ji sijo su tarpusave patricijų šeimynų ir politinių 
partijų (Italijoj — guelfų ir ghibellinų, Flandrijoj — miesto sen- 
joro, grafo ir Prancūzijos karaliaus šalininkų) kova. 
Venecija iš pat pradžios gyveno Viduržemių jūros pre- 
kyba; tad seniai pasigrobusios buvo visą valdžią turtingųjų arma- 
torių bei pirklių šeimos. Tai diduomenei jau XI amžiuje pasisekė 
pažaboti paveldėtiniu monarchu tapti norinčio do gės (duko) 
valdžia ir sumažinti tautos susirinkimo reikšmė. Pirmoj XII am- 
žiaus pusėj didikai kapitalistai susidėjo į Comune Venecia- 
rum, o šešių miesto kvartalų (sestiere) atstovai, vadina- 
mieji „išminčiai“ (sapientes, savi) tapo dogės patarėjais 
ir prižiūrėtojais, jo taryba. „Venecijos komunos“ atstovai su- 
darė antrą, „Didžiąją Tarybą“. Reikalams geriau apsvarstyti 
Didžioji Taryba prisisteigė daug savo narių komisijų; iš jų ypa- 
čiai svarbios buvo Ouarantija (40 komisija) ir Prega- 
dų komisija, kuri tapo Venecijos Senatu (1229 m.). Be savo 
patarėjų (savi) doge nebegalėjo skelbti karo ir taikintis, pasi- 
rašyti sutarčių, siuntinėti ir priimdinėti pasiuntinių; pati Di- 
džioji Taryba skyrė teisėjus ir komunos iždininkus (camera- 
rii comunis). Dogei numirus, buvo renkami 11 Didžiosios 
Tarybos narių, kurie rinko 40, o 40 — naują dogę. Tautos susi. 
rinkimui tik tiek tebuvo sakoma: „Štai viešpats dogė, jei visi su- 
tinkate“ (Ouesto xe missier lo Doxe, se ve 
piaxe). Kaip ir paties dogės priesaikos (promissio) rodo, 
pasidarė jis vyriausias respublikos valdininkas ir jos kariuome- 
nės vadas, be to — griežtai savo patarėjų ir Senato prižiūrimas. 
Užtai, kaip tikras imperatorius, visų gerbiamas buvo; vilkėjo pur- 
puriniu (vėliau brokatiniu) apsiaustu su šermonies kailiukais, 
avėjo raudonais batukais, dėvėjo karūną, o nuo XIV amžiaus — 


— 192 — 


ypatingą kepurę, corno ducale, turėjo nuosavį, puikiai iš- 
puoštą laivą — bucentaurą. 

Pradžioje visi piliečiai turėjo teisę būti renkami Didžiosios 
Tarybos nariais, bet faktiškai tik didikai renkami tebuvo; 1261 m. 
Taryboj tedalyvavo tik 27 kilniųjų šeimų atstovai. Pagaliau, 
1297 m. įstatymu buvo paskelbta vadinamoji Serrata del 
mazor consejo: vieni senosios diduomenės šeimų nariai te- 
galėjo būti renkami posėdžiauti Taryboj; vėliau (1315 m.) visos 
tos šeimos buvo surašytos (libro d'oro). Išviso buvo jų 
1340 m. — 1212, 1510 m. — 1671. 

Didžioji Taryba (jos posėdžiuose dalyvavo 600—1000 na- 
rių) leido respublikai įstatymus, rinko kitų tarybų narius ir kuone 
visus didžiuosius valdininkus, kontroliavo visą valdyseną. Ka- 
dangi daugumas jos narių buvo ir kitų tarybų nariai arba valdi- 
ninkavo, pati ji tik sekmadieniais ir šventėmis susirinkdavo; be 
to, ne tiek svarstė reikalus, kiek balsavo savo komisijų ir kitų 
tarybų pasiūlymus. Vykdomoji valdžia ir įstatymų leidžiamoji 
inicijatyva priklausė Senatui (Pregadi), kuriame daly- 
vavo, be pačių 60 pregadų, dogė, 6 jo patarėjai, O'uarantijos 
teisėjai, šv. Morkaus prokuratoriai, kiti didieji magistratai ir 60 
sotto-pregadi, išviso apie 300 žmonių. Senatas susirink- 
davo kasdien; visus reikalus iš anksto svarstydavo ir įnešdavo į 
Senatą 26 komisija, kurią sudarė Comune Veneciarum, 
1423 m. Serenissima Signoria pavadinta (dogė, 6 jo 
patarėjai ir 3 Ouarantijos pirmininkai), ir 16 savi (sapien- 
tes). Šeši patarėjai bei visa Signorija kad ir gerai prižiūrėdavo 
dogę, o Senatas — Signoriją, buvo betgi 1310 m. įsteigta ypatin- 
ga kontrolierių taryba — Capi dei Dieci. Didžiosios Ta- 
rybos vieneriems metams renkama, Dešimtinė susirinkdavo kas- 
dien drauge su doge ir jo patarėjais, kurie (ne pats dogė), neturė- 
jo betgi sprendžiamojo balso. Atidžiai ištirdavo jie visus, net ano- 
niminius skundus, išklausydavo savo šnipų pranešimų, slaptai 
teisdavo ir bausdavo visus Respublikos priešus. Kad ir tikrų dik- 
tatorių valdžią turėjo Dešimtinė, visa Venecijos oligarchija ja 
pasitikėjo ir jos nutarimams niekas nesipriešino. Mat, toji oligar- 
chija ne tik miestą bei miesto imperiją valdė, bet mokėjo ir pati 
save suvaldyti: klausė savo pačios įsteigtųjų įstaigų, magistratų 
ir baisiųjų, slaptai prižiūrinčių ją teisėjų. Ne tik Signorijos, bet 
ir Senato (300 žmonių!) paslapčių niekas neišduodavo. 


— 193 — 


Pavyzdingos santvarkos ir didžio patrijotizmo dėka Vene- 
cijos oligarchija tvirtai valdė savo miestą, kur gyventojų buvo, 
rasit, 30 kartų daugiau, kaip didikų, ir visą savo imperiją. Ži- 
noma, reikėjo tam gerai ir gudriai politikuoti.  Oligarchija davė 
kai kurių, net politinių teisių „tikriesiems miesto piliečiams“ 
(cives de intus et extra). Iš jų nuo 1268 m. renka- 
mas buvo Didysis Respublikos Kancleris, „piliečių pirmininkas“, 
kuris dalyvavo visose iškilmėse ir net — tiesa, be teisės kalbėti — 
Respublikos tarybose. Gal būt, labiau vertino piliečiai kitas savo 
privilegijas, tai, kad visur gynė juos Respublikos vėliava. TLiau- 
dis jokių politinių teisių neturėjo, bet valdžia pripažino pirklių 
bei amatininkų cechus, tvirtindavo jų statutus, rūpinosi jų darbu 
ir uždarbiu. Ypačiai globojo bei privilegijavo valdžia garsiojo 
Venecijos Arsenalo darbininkus. 

Venecija buvo stambiųjų pirklių-kapitalistų respublika. Vi- 
sur kitur Italijoj kapitalistams reikėjo kovoti ir su miesto apskri- 
ties feodalais, ir su paties miesto feodalais, su kuriais kapitalistai 
ilgainiui susijo, ir su amatninkais bei kapitalistinių pramonių dar- 
bininkais. Be to, noroms nenoroms Italijos miestai dalyvavo im- 
peratorių kovoj su popiežiais, ir kiekviename mieste toji kova 
reiškėsi tarpusave patricijato partijų ir šeimų kova. 

Nenuostabu, kad nei Genovai, nei Pisai nepasisekė su- 
sitvarkyti. Kaip tik XIII amžiuje, kai, Bizantijai atgijus, Geno- 
viečiai įsigalėjo Graikijoj ir rytuose, su miestą valdančiais kapi- 
talistais ėmė kovoti, su apylinkės kalnų feodalais susidėjusi, 
„tauta“ (amatninkai, smulkūs pirkliai, proletarijatas). Konsulų 
vietoj miestą valdyti ėmė su Didžiosios Tarybos pagelba svetim- 
šalis podesta (1217 m.). Jis buvo nebe kapitalistų aristokratijos, 
bet paties miesto atstovas. Tačiau Didžiojoj Taryboj ir Mažojoj 
(8 narių) Taryboj nuo 1218 m. tebepirmavo kapitalistai, ir „tau- 
ta“ mažai tepešė. Po 40 metų vėl ji sukilo, panaikino 1217— 
1218 m. konstituciją ir išsirinko dešimčiai metų savą vadą — 
Capitano del Popolo, kuriam turėjo padėti naujoji 32 
Taryba (1257 m.). Neilgam pasisekė diduomenei susigrąžinti 
politinė valdžia ir vėl išrinkti podesta (1262 m.). — Pilietiniai 
Genovos didikų (Grimaldi, Spinola, Doria, Fieschi) 
karai, kurie susijo su ghibellinų ir guelfų kova, visai juos susilp- 
nino. „Tauta“ 1339 m. paskelbė savo „abatą“ (abbate del 
popolo) Simoną Boccanerą Genovos doge (1339— 
1344 ir 1356—1363 m.), kuris sudemokratino miesto konstitu- 


Istorija 13 


— 194 — 


ciją. Bet kovą laimėjusi tauta pati subyrėjo tarp savęs kovojan- 
čiomis partijomis. Genova ne tik pralaimėjo 100 metų kovą su 
Venecija (Torino Taika 1381 m.), bet ir turėjo pasiduoti Pran- 
cūzijos karaliaus Karoliaus VI valdžion (1396 m.). 

Tarpusavė feodalinių didikų, kuriuos XII amžiaus gale 
įsteigtas ordo maris sydino kiek su pirklių kapitalistų da- 
limi, pirklių-kapitalistų (pirklių su Sardinija ordo) ir amat- 
ninkų bei smulkiųjų pirklių cechų kova silpnino ir Pisą, išti- 
kimąjį imperatorių sąjungininką.  Krikščionims nebetekus Siri- 
jos ir Staufenams išnykus, Pisa visai nusmuko; 1284 m. Geno- 
viečiai ties Meloria sunaikino jos laivyną, o su Ge- 
nova susidėjusios Florencija, Siena, Lucca, Pis- 
toja, Volterra ir kiti miestai ėmė pulti ją iš sausumos 
pusės. Šįkart išgelbėjo Pisą grafas Ugolinas della 
Gherardesca, guelfas Popolo minuto paskelbė jį 
savo kapitanu, ir grafas-kapitanas susitaikino su Toskanos mies- 
tais (1285 m.); bet 1288 m., Pisai susitaikinus ir su Genova, ar- 
kivyskupo Ruggiero Ubaldini vadovaujamieji ghibe- 
linai nuvertė Ugoliną. Buvo jis su savo sūnumis Galandi 
bokšte (Torre di fame) badu numarintas. Pisa taip ir 
nebeatkuto. Po ilgos partijų kovos miesto signoras Gherardo 
pardavė jį Milano dukui Giovanni Galeazzo (Gian- 
galeazz0) Visconti (1399 m.), o dukas — Florenci- 
jai (1405 m.). 

Lombardijoj, Emilijoj ir Romagnoj XIII 
amžiuje socijalinėmis kovomis pasinaudojo feodaliniai senjorai. 
Esam jau matę, kad 1232 m. Ezzelinas III da Romano 
tapo Veronos tironu; jam žuvus, Veronos „tauta“ atidavė 
„signoriją“ (podestos, paskui ir capitano del popolo 
valdžią) MastinuiI della Scala. Scaligeri (žy- 
miausias iš jų buvo Dantės globėjas Cangrande della 
Scala, 1308—1311—1329 m.) valdė Veroną, Padovą. 
Vicenząir Treviso (1260—1387 m.). Este markgra- 
fai tapo Ferraros, Modenos (1289 m.) ir Reggio 
(1290 m.) signorais; grafai de Polenta— Ravennos; 
Rimini ir Pesaro pasidavė Malatestai, Urbino 
— grafui Guido de Montefeltro (buvusiam Romos 
prosenatoriui). 

Milanui nebeteko pasidžiaugti Staufenų žuvimu. Nei ka- 
rai, nei taika nesutaikino socijalinių priešų: feodalinių miesto 


— 195 — 


didikų, pirklių bei pramonininkų kapitalistų, smulkiosios buržua- 
zijos (popolo minuto), kuri įsisteigė savo bendruomenę 
Credenca diSantAmbrogio, ir proletarijato. Podestį 
Ubertas de Vialta mėgino sutaikinti kapitanus bei val- 
vassorus su kapitalistais ir tauta; pasiūlė, kad kiekviena iš tų di- 
džiųjų grupių išrinktų po tris konsulus, o tie šeši konsulai — dar 
vieną „teisėją“ (judex). Deja, gudriai sugalvotoji taika neil- 
gai tegyvavo. Partijos nenustojo kovojusios. Kapitalistai iš da- 
lies susidėjo su feodaliniais didikais; didikų dalis — su tauta. 
Kurį laiką Milanas turėjo du podestas, vieną didikų išrinktąjį, 
antrą — tautos. Tautos podesti Pagano della Torre 
po nelaimingųjų Cortenuovo kautynių išgelbėjo Milano 
kariuomenės likučius ir, sunkiais mokesčiais turtuolius apdėda- 
mas, gynė nuo jų tautą; magnatų sukilimus griežtai malšino. 
Della Torre šeima ėmė podestauti Milane, ir 1257 m. 
Martino della Torre tapo Milano signoru. Jam pasi- 
sekė sumažinti socijalinė įvairių grupių neapykanta; jo įpėdinis 
Filippo tapo ir Lodi, Como, Bergamo, Ver- 
celli bei Novaros signoru. Bet 1277 m. Napoleo- 
nės della Torre ištremtas Milano arkivyskupas Otto- 
no Visconti paėmė jį nelaisvėn ir pats įsiviešpatavo Mi- 
lane; savo sūnėną Matteo padarė jis capitano del 
popolo. Atrodo, kad arkivyskupą palaikė ir didikai, ir tauta. 
Ištikrųjų gi, tik dinastija tepakitėjo. Giangaleazzo Vis- 
conti 1395 m. tapo Milano duku. 


41 


Politinę valdžią grobdamies, visi tie tironai, arba signo- 
rai, pasinaudojo, gali sakyt, amžinąja, revoliucija, kuria reiškėsi 
miestų evoliucija ir pirmiausia — tuo, kad ne viena socijalinė 
grupė negalėjo nuveikti kitų ir ilgam įsiviešpatauti. Patys tiro- 
nai priklausė feodalinių didikų grupei (kuri buvo ir miesto ka- 
riuomenės branduolys), bet rėmėsi „tauta“, tariant, smulkiąja 
buržuazija, iš dalies net miesto proletarijatu. Tironų valdžios 
demokratinės būta. Įsigalėję, suvaldydavo feodalinius miesto di- 
dikus, kurių nepasisekė pažaboti kapitalistams, ir, su kapitalistais 
nekovodami, pažabodavo betgi ir juos žemesnių socijalinių sluoks- 
nių labui. Žinoma, būtų galėję pasigniaužti miestus ir karaliai ar 


— 196 — 


imperatoriai, bet imperatoriai patys save gynė nuo popiežių, o 
karalių Italijoj nebebuvo, tik — maži valdovai. 

Venecija augo ramiau, išvengė ir baisiųjų revoliucijų, ir 
tironijos. — Lagunos atskyrė ją nuo ghibellinų kovos su guelfais 
ir gynė ją labiau, kaip kariuomenė. Venecijos patricijatas buvo 
vienodas, nuo sena pavirto kapitalistų-pirklių aristokratija, bet 
nesteigė kapitalistinio pobūdžio pramonių, tad nereikėjo jam ko- 
voti su proletarijatu, o vieną smulkiąją buržuaziją lengvai jis su- 
valdė. 

Tačiau nei oligarchija, nei tironija nesutiko su politine ir so- 
cijaline-ekonomine miesto prigimtimi. Miestas iš esmės buvo 
natūraliai išaugusi miestelėnų (feodalų, žemės savininkų, pirklių, 
amatninkų, kunigų) bendruomenė, kolektyvinė jų senjorija. Va- 
dovaujančiu visiems miestelėnams sluoksniu, miesto valdžia ir jos 
forma turėjo reikštis socijalinio asmens (miesto) valia ir ideolo- 
gija. Bet mieste vadovaujančiam sluoksniui išaugti buvo kur kas 
sunkiau, kaip grynai agrarinėj visuomenėj. — Viena, ne išnauja 
pats miestas augo, bet transformuodamos ir diferencijuodamos 
miestėjo feodalinio-agrarinio pobūdžio bendruomenė. Toji ben- 
dromenė nuo sena turėjo vadovaujantį jai sluoksnį, feodalinę val- 
džią, su kuria miestelėnams reikėjo kovoti ir kuri jiems reikėjo 
transformuoti. Antra, natūralusis valdomųjų pasipriešinimas 
valdžiai miestuose pasidarė smarkesnis ir ėmė virsti nuolatine 
kova, nes savo papročiais, pasaulėžiūra ir būdu feodalai griežtai 
skyrėsi nuo amatninkų; galėjo jie tapti ir tapo kapitalistais, bet 
ne amatninkais. Trečia, mieste atsirado daug įvairaus ekonomi- 
nio ir socijalinio pobūdžio bendruomenių. Kiekviena natūraliai 
organizavosi, išsiskirdavo sau vadovaujantį sluoksnį (savo kon- 
sulus, prijorus ir t. t.) ir savo ideologiją bei valią tapdino su viso 
miesto ideologija bei valia. Ištikrųjų, kiekviena buvo mieste- 
lėnų bendruomenė ir tam tikra prasme, kaip ir senoji feodalinė 
valdžia, visam miestui atstovavo. Deja, kiekviena atstovavo mies- 
tui vienašališkai ir ne tik miestą su savimi, bet ir pati save su 
miestu tapdino. Tuo būdu atsirado daug miesto ideologijų ir 
valių, vienų su kitomis nesuderinamų. Tik kovojant ir susita- 
riant tegalima buvo įsteigti viso miesto valdžia. Susitarimo reikš- 
mę miestelėnai iš pat pradžios gerai suprato. Patys pirmieji mies- 
to valdovai, feodalai grafai, kvietėsi talkon garbinguosius mieste- 
lėnus (boni homines). Neatsitiktinai komuna (— ben- 
druomenė) dažnai vadinos coniuratio arba institutio 


— 197 — 


pacis. Susitarimu prasidėjo miesto evoliucija, ir sutarties aktu 
daugumas miesto revoliucijų baigėsi. Bet, ketvirta, ypatingas 
miesto bei miestelėnų būdas patį miestelėnų susitarimą ypatingą 
darė. — Kovoj išeidavo aikštėn atskirų bendruomenių ir žmonių 
ypatybės, aiškėjo jų norai bei tikslai, augo jų savižina. Savo 
prekybą, pramonę ir finansines operacijas racijonalindami, kapi- 
talistai, savaime suprantama, racijonalino ir politiką. Be to, tur- 
tėdami vis daugiau išsivadavo jie iš savo bendruomenės įtakos, 
tapo individais ir jautėsi individai esą. Ne gyvą, nors ir perdaž- 
nai kova virstantį, grupių bei žmonių bendravimą, bet sutartį ėmė 
jie laikyti bendruomenės pamatu, net esme, o aiškino tą sutartį 
racijonalistiškai. Kapitalizmo dvasia virto individualistine demo- 
kratijos ideologija. 

Šiuo atžvilgiu labai įdomi Florencijos istorija. Jos 
nepertraukė nei tironas, nei įsigalėjusi oligarchija. Be to, nė 
vieno kito miesto istorijos nėra tyrinėję tiek gabių, žiningų ir 
akylų mokslininkų (Perrens, P. Villari, Dawid- 
sohn, Doren, Salvemini, N. Ottokar ir kiti). 


42 


Ekonominė-socijalinė Florencijos evoliucija, paly- 
ginti su Lombardijos miestų evoliucija, pavėlavo: tik XIII am- 
žiaus pusėj kapitalistų sluoksnis (popolo grasso) atsiknojo 
nuo smulkiosios buržuazijos (popolo minuto) ir, kapita- 
listinei pramonei augant, priviso proletarijato. Bet jau XII am- 
žiaus gale paminėta 7 didieji cechai (arti maggiori), va- 
dinasi, stambiųjų pirklių, pramonininkų, teisininkų (giudici e 
notai) ir medikų (medici e speziali) draugijos. Tų 
cechų atstovai dalyvavo Didžiojoj Taryboj (maggiore con- 
siglio), kuri rinkdavo miesto konsulus, ir miesto podestos (bei 
kariuomenės vado) "Taryboj. Feodalinė miesto diduomenė sijo 
su kapitalistais, neniekino nei finansinių operacijų, nei prekybos, 
o kapitalistai mielai tapo „riteriais“, kaip patys riteriai — cechų 
nariais. Tačiau besiformuojąs tuo būdu miesto patricijatas ne- 
vienodas buvo. Vienas jo sparnas buvo feodalinio pobūdžio ir 
feodalinių pažiūrų didikai, antras — su cechininkų demokratija ir 
su žemesniais miestelėnų sluoksniais bendraują pirkliai bei didi- 
kai. Abi grupės, patricijato centro vienijamos, čia ramiai gyveno, 


— 198 — 


čia susidurdavo ir dėl valdžios kovojo. O tą kovą kurstė ir fe0- 
dalinės didikų faidos. 

Kilnusis bei gražusis riteris Buondelmonte dei Buondelmonti 
vieno pokylio metu (1216 m.) susipešė su kitais svečiais ir vie- 
nam iš jų peiliu ranką sužeidė. Sužeistasis kitą dieną sušaukė 
savo gimines Fifanti, Gangalandi, Uberti, Lam- 
berti Amidei. Norėta atkeršyti įžeidėjui. Bet pagaliau 
Buondelmontės giminės susitarė su keršytojais. Nutarta buvo 
susitaikinti ir taikos ženklan sutuokti Buondelmontę su Lamber- 
tuccio degli Amidei dukra. Paskyrė ir vestuvių dieną. Deja, ga- 
lingo didiko Forese Donati žmona Gualdrada nu- 
žiūrėjusi buvo Buondelmontę vyru savajai dukrelei, ir toji gra- 
žuolė labiau patiko nepastoviam jaunikaičiui, kaip giminių paskir- 
toji sužadėtinė. Tai pamačius, madonna Gualdrada nusiuntė pas 
Buondelmontę piršlius, kurie jos vardu jam tarė: „Kam gi nori 
vesti negražią; štai kokią gražuolę dukterį esu tau paruošus!“ 
Norėjo Buondelmontė vesti gražuolę, bet bijojo sutartį su Ami- 
dei sulaužyti: gaila jam buvo pinigų, kuriuos atsimetęs turėtų 
jiems sumokėti. — „Nieko, daryk! Aš pati už tave sumokėsiu“, 
atsakė jam, vėl per pasiuntinius, madonna Gualdrada. Buondel- 
montė paklausė ir vedė jos dukterį. Tokio įžeidimo apgautosios 
sužadėtinės giminės atleisti niekaip negalėjo. Susitarę užpuolė 
bažnyčion jojantį Buondelmontę ir žiauriai jį nužudė. Bet dabar 
jau Boundelmontės ir Donati giminėms reikėjo atkeršyti nužu- 
dytojams. Prasidėjo feodalinė faida. „O Buondelmonte! Baisi 
nelaimė, kad kitų sukurstytas nevedei, ką buvai žadėjęs. Dau- 
gelis, kas dabar sielvartauja, būtų laimingai gyvenę, jei Dievas 
atidavęs būtų tavo kūną Emos upelei, kai pirmą kartą jojai per 
ją Florencijon“. Taip sakė rojuje savo ainiui Dantei Caccia- 
guida. 


O Buondelmonte, guanta mal fuggisti 

Le nozze sue per gli altrui conforti! 
Molti sarebbon lieti, che son tristi, 

Se Deo t'avesse conceduto ad Ema 

La prima volta che a citta venisti. 


Mat, nuo griežtai feodalinę faidą baudžiančios komunos ap- 
siginti norėdami Amidei, Uberti ir visa jų consorteria pa- 
siskelbę ghibellinai esą: susidėjo su Friedrichu II; jų priešai su- 


— 199 — 


sitelkė apie Donati ir Buondelmonti ir tapo guelfais. Visa diduo- 
menė suskilo dviem partijom; daugumas didikų-kapitalistų pri- 
klausė guelfiškei, nes finansiniai jų reikalai labiau sydino juos su 
popiežiais, nei su ghibellinais. Prasidėjo Florencijoj ilgas pilie- 
tinis karas. Jį 1284 m. laimėjo ghibellinai: jų pakviestas Floren- 
cijon Friedricho sūnus Friedrichas Antiochijietis 
išvijo guelfus iš miesto; bet 1250 m. prieš ghibellinus sukilo ir, 
jų viešpatavimo laikais nenustoję politinės savo reikšmės, didikai 
kapitalistai. Jie susidėjo su guelfais tremtiniais ir su cechų de- 
mokratija. Cechai, rašo metraštininkas, „atėmė valdžią iš podes- 
tos, kuris tuo metu valdė Florenciją, ir iškėlė tautą; paskelbė nau- 
jus įstatymus bei statutus, išrinko tautos kapitaną. .. ir 12 tautos 
seniūnų (anziani), du kiekvienam kvartalu (sestiere), 
kurie ėmė vadovauti tautai ir patardinėti minėtajam kapitanui. .. 
Ir buvo tai spalių mėn. 20 d. 1250 metais po Kristaus gimimo.“ 
Naujoji konstitucija nepanaikino podestos tebevadovaujamos ko- 
munos, tik organizavo „tautą“, kurios vadu ir tapo capitano 
del popolo. Jį rėmė cechų renkamoji 12 anziani kole- 
gija, ir jo klausė 20 tautos kariuomenės „kompanijų“ su savo 
vadais-vėliavininkais (gonfaloniere). Hlorencija sudemo- 
kratėjo, ir visą tą perijodą (1250—1260 m.) Florencijos metraš- 
tininkai praminė Primo Popolo arba PopoloVecchio., 

Įsigalėjusi „tauta“ (visų pirma — stambieji pirkliai bei pra- 
monininkai) mėgino sutvardyti feodalinę ir feodaliniais papročiais 
užsikrėtusią diduomenę, „„magnatus“; ne tiek kovojo ji betgi su 
feodalų luomu (su juo, kaip minėta, patys kapitalistai sijo), kiek 
su feodalų papročiais, su jų savavališkumu, su faidomis ir t. t., 
iš dalies ir su ghibellinais. Buvo tai ir buržuazijos kova su nuo 
sena miestą valdančia feodaline aristokratija, juo labiau, kad rė- 
mėsi tie didikai feodalai ir Florencijos žemėse (conta do) esan- 
čiais savo feodais bei pilimis. Vėlybesnieji Florencijos istorinin- 
kai — Dino Compagni, Giovanni Villani— ir 
pats Dantė laikė „pirmosios tautos“ vadus Elorencijos demo- 
kratijos steigėjais ir didvyriais; mielai juos ir jų gyventus laikus 
idealizavo. Tiesa, Blorencija Primo Popolo metu buvo 
jau didžiai praturtėjus ir išaugus; seniai jau miestelėnai nebe- 
galėjo tilpti pirmųjų mūrų aptvaroj (primo cerchio, cer- 
chia antica), ir XII amžiaus gale nauji mūrai (secondo 
cerchio) apjuosė padidėjusį miestą. Bet gyvenimo būdas 
tebebuvo dar prastas. Tiek moterys, tiek vyrai kukliai vilkėjo; 


— 200 — 


niekas nesistatė perdidelių namų, „tuščių rūmų“, ir neperdaug 
kraičio gaudavo turtuolę vedąs jaunikaitis. Ponios nesičiūdijo 
ilgomis uodegomis ir visokiais papuošalais, nesidažė veido, nene- 
šiojo brangių, blizgančių juostelių ir grandinėlių. Bažnyčių var- 
pų balsai nusakydavo darbštaus gyvenimo ritmą. 


Fiorenza, dentro dalla cerchia antica, 
Ond'ella toglie ancora e terza e nona, 
Si stava in pace, sobria e pudica. 


Non avea catenella, non corona, 
Non donne contigiate, non cintura 
Che fosse a veder piū che la persona. 


Non faceva, nascendo, ancor paura 
La figlia al padre, chė il tempo e la dote 
Non fuggian guinci e guindi la misura. 


Non avea case di famiglia vote; 
Non v'era giunto ancor Sardanapalo 
A mostrar čio che in camera si puote. 


Socijalinės kovos tik ką buvo prasidėjusios; tai kovos su valdin- 
gais savavališkais didikais, kurių aukštieji bokštai rioksojo siau- 
rose miesto gatvėse. Didikus aptvardžius buvo kiek „pirmoji“, 
dar vieninga, „tauta“. 

Tačiau neilgam ji įsiviešpatavo. Ties Montaperto 
(1260 m.), susidėję su Manfredu, Siena ir su kitais guelfų Flo- 
rencijos priešais, ghibellinai sumušė Florencijos miliciją ir pa- 
vergė miestą. Nugalėtojai ne tik išvijo guelfų vadus, bet panai- 
kino ir demokratinę Florencijos konstituciją, paleido tautos mili- 
ciją, uždraudė cechams rinktis konsulus ir atėmė cechams jų vė- 
liavas. Tik 1267 m. grįžo Karoliaus Anjou palaikomi 
guelfai Florencijon ir savo rėžtu išmėtė ghibellinus. Bet „tauta“ 
visų savo teisių nesusigrąžino. Valstybei ėmė vadovauti guel- 
fų partija irjos kapitanas, o tą partiją sudarė pir- 
miausia didikai. Vis dėlto su tais didikais sijo kapitalistai; an- 
tra vertus, nebegalima buvo valdyti Florencijos be „tautos“. Ce- 
chai netrukus vėl atgavo savo magistratus ir vėliavas. Be 7 di- 
džiųjų cechų, atsirado pirma 5, paskui ir daugiau naujų, kurie 
sydino smulkiąją miesto buržuaziją, nebe mercatores, bet 
artifices. Didžiųjų cechų konsulai (Capitudini delle 


— 201 — 


sette Arti maggiori) dalyvavo komunos (bet ne guelfų 
partijos ir ne jos kapitano) tarybose. 

Karolius, savaime aišku, palaikė Florencijos diduomenę. Bet, 
viena, guelfai negalėjo visai nuveikti ghibellinų; antra, popiežius 
Nikalojus III sėkmingai kovojo su Karolium Italijoj ir mė- 
gino susilpninti jo šalininkų partiją. Nutarė jis kartu ir savo 
tikslą pasiekti, ir tolydžio bruzdančią Florenciją nuraminti. Jo 
nusiųstasis kardinolas-taikintojas (cardinale-paciere) 
Latino pasistengė sutaikinti guelfus su ghibellinais ir tuo 
būdu Elorencijoj, kaip ir kitur Italijoj, sudaryti paramą popie- 
žiaus galiai. Savo 1280 m. paskelbtąja konstitucija kardinolas 
guelfų partijos kapitano vieton paskyrė Conservatore 
della pace, o vyriausiąją valdžią atidavė 14 kolegijai 
(Ouattordici), kurioj dalyvavo 8 guelfai ir 6 ghibellinai. 
Taip pat ne tik guelfai, bet ir ghibellinai paskirti buvo komunos 
tarybų nariais. Cechams kardinolas politinės valdžios nedavė, 
bet prisiekdino juos ginti naująją politinę santvarką. Guelfų su 
ghibellinais jis, žinoma, nesutaikino (nė pačios ekskomunikos ne- 
bijodami, Buondelmonti atsisakė nuo taikos su Uberti), bet, be- 
kovojančius priešus tose pačiose tarybose sutalpinęs, miesto val- 
džią bejėgę padarė. "Tad miestui vadovaujantis sluoksnis, tas 
pats patricijatas, turėjo remtis vieninteliu organiniu vienetu — 
guelfų laikais vėl apsitvarkiusia ir sustiprėjusia „tauta“. Patys 
guelfų didikai vis dažniau ėmė tartis su cechų capitudini, 
o tie cechų magistratai rėmėsi savo cechų demokratija. 

Pagaliau, 1282 m. Florencijos valdžia ir formaliai sudemo- 
kratėjo. Keturiolika (Ouattordici) patapo cechų kon- 
sulų ir tarybų renkamais prijorais, o Conserva- 
tore della pace— Čechų ir Amatninkų Gy- 
nėju (Difensore delle Arti e degli artefici, 
Defensor Artium et artificum et Capita- 
neus et Conservator pacis civitatis Flo- 
rentie). Toji reforma įvyko be jokio perversmo, visai ramiai; 
tarytum išaugusi Florencijos „tauta“ tiktai nusakė įstatymais po- 
litinę savo reikšmę, ir tiek. Reformos inicijatoriai buvo Cali- 
malos cecho konsulai ir tarybos, bet tam cechui „priklausė 
išmintingieji ir galingieji Florencijos piliečiai, daugiau, nei kiti, 
sekėjų turį, tiek didikai, tiek tautininkai; jie ypačiai rūpinosi pre- 
kyba, labiau už kitus mylėjo guelfų partiją ir Šv. Bažnyčią“. 
Nekovojo čia didikai su tautininkais. Patys didikai manė, kad 


— 202 — 


tik su cechų pagelba tegalima sutvarkyti valstybė; nekartą siūlė 
rinkti tarybų nariais ne tik 7 didžiųjų, bet dar 5 vidurinių (arti 
medii) ir net visų 32 Florencijos cechų atstovus. Be to, 7 
(vėliau 74-5—12) didžiųjų cechų įgaliotiniai tam tikra prasme 
atstovavo visai miesto demokratijai. Net mėsių cecho narys 
Dino Pecora 1285 m. išrinktas buvo vienu iš prijorų. 

Taigi, naujosios konstitucijos, vadinamosios „Antrosios Tau- 
tos“ (Secondo Popolo), pamatu tapo cechų, ypačiai di- 
džiųjų cechų, bendruomenės. Kaip tik tuo metu cechai baigtinai 
ir susitvarkė: ėmė rašytis statutus ir pagal juos rinktis tarybas 
ir — 6 mėnesiams — konsulus (— rektorius, capitudines). 
Cechų konsulai dalyvavo kapitano-gynėjo ir podestos tarybose, 
kartais kviečiami buvo tartis ir pačių prijorų. Didžiųjų cechų 
konsulai drauge su buvusiais prijorais kas du mėnesiai rinko nau- 
ją prijorų kolegija. O tie prijorai (jie imta vadinti signorais, 
jų kolegija — signorija) skyrė ir prižiūrėdavo kuone visus 
valdininkus, valdė finansus, vedė užsienių politiką, sušaukdavo 
tarybas ir su jų pagelba skelbė įstatymus. Tarybų (podestos ir 
kapitano) narius rinko vieneriems metams prijorai ir ypatingi 
patarėjai, bet taip, kad kiekvienas miesto kvartalas turėtų įstaty- 
mų nusakytą savo atstovų skaičių. 

Naujoji konstitucija praplėtė socijalų valdžios pamatą, bet 
pradžioje nepakeitė paties vadovaujančiojo sluoksnio; tik ghibel- 
linų grupė tesusilpnėjo. Kaip ir anksčiau, Florenciją tebevaldė 
tas pats su feodaline diduomene syjąs patricijatas, tie patys žmo- 
nės. Tačiau valdžios pamato sudemokratėjimas, savaime aišku, 
ilgainiui paveikė vadovaujantį sluoksnį ir sugriežtino didikų, 
arba magnatų, ir tautininkų antagonizmą, nors čia turėjo reikšmę 
ne tiek ekonominiai motyvai, kiek gyvenimo būdo ir papročių 
skirtumas. Tiesa, 1289 m. patricijatas išvadavo baudžiauninkus 
Florencijos žemėse: tuo panaikino apylinkės feodalų galią ir pats 
jų žemių prisipirko. ,„Prijorais tapdami“, rašo Dino Com- 
pagni, „stengėsi didikai ne pildyti įstatymus, bet greičiau ga- 
dinti. Kai reikėdavo nubausti jų giminės arba bičiuliai, susitar- 
davo jie su magistratais, kad tie jų nebaustų. Ne gerai valdė jie 
komunos finansus, bet vogė, ką tik galėjo... Silpnieji nebuvo 
globojami; magnatai lengvai galėjo juos skriausti, taip pat ir tur- 
tuoliai, kurie valdininkavo ir buvo susigiminiavę su magnatais. 
Taigi, tautininkai rados nepatenkinti prijorų kolegija ir kaltino 
juos tuo, kad neatėmė valdžios iš kilniųjų guelfų“. Be to, nepa- 


— 203 — 


tenkinta buvo Florencijos visuomenė ir savo prijorų politika, kuri 
perbrangiai miestui atsėjo. Tautininkai norėjo pažaboti įžūlius 
magnatus ir sudemokratinti patį vadovaujantį sluoksnį. 

Pirma pasisekė jiems reformuoti finansų valdysena ir tam 
reikalui įsteigti nauja 100 narių taryba de melioribus et 
fidelioribus artificibus aliisgue plebeis ir 
išrinkti justicijos vėliavininkas (Gonfaloniere della 
Giustizia), tautos milicijos (1000 justicijos pėstininkų) va- 
das (1289 m.). Paskui, 1293 m. buvo paskelbta Ordina- 
menti della Giustizia. — Gonfalonieras turėjo posė- 
džiauti ir gyventi drauge su prijorais ir, prireikus, vykdyti su 
savo kariuomene visos kolegijos nutarimus bei naujai prieš mag- 
natus paskelbtus įstatymus. Tie įstatymai pašalino magnatus (o 
patys prijorai su gonfalonieru ir nusakydavo, kas yra magnatas) 
iš Šimto tarybos, iš kapitano tarybų ir draudė rinkti juos cechų 
konsulais, vėliau — ir prijorais. Imta tikrinti, ar teisingai pri- 
klauso magnatams jų žemės, ir neteisingai įsigytosios kontfis- 
kuota. Teisėjams įsakyta teisti magnatai „labiau žiūrint tiesos ir 
teisybės, nei teisės formų ir iškilmingumo“. Įstatymai nebeleido, 
kad, magnatą teisdamas, teisėjas mirties bausmę keistų bauda; 
visą magnato giminę darė atsakingą už jo nusikaltimą ir baus- 
davo magnatą 5—6 kartus didesne bauda, nei popolaną. Mag- 
natui nužudžius ar sunkiai sužeidus popolaną, gonfalonieras ir 
podesta tuoj turėjo „iki pamatų“ sugriauti jo namus tiek mieste, 
tiek miesto apylinkėse. 

Ordinamenti della Giustizia buvo tikrai te- 
roriniai įstatymai. Jais smulkiosios buržuazijos, popolo mi- 
nuto, vadu tapęs kilnusis didikas Giano della Bella 
kovojo su magnatais, iš dalies ir su popolo grasso. Buvo 
jis karštas ideologas. ,,Tegul žūsta miestas“, sakydavo, „kad tik 
teisybė gyvuotų“. Bet „drąsus, sumaningas ir gražiakalbis“ 
Giano tūlam savo šalininkui atrodė perdaug magnatams nusilei- 
džiąs. „Jeigu gonfalonierai“, rašo pats gonfalonieru buvęs Dino 
Compagni, „griovė namus pagal įstatymą, tai liaudis sakė 
juos negerai griaunant ir bailius esant; ir dažnai, prisibijodami 
liaudies, gonfalonierai nusidėdavo teisybei“. Minėtasis mėsius, 
gran beccaio, Dino Pecora demagogiškai kurstė 
liaudį. ,„Grasino jis prijorams ir magistratams ginkluotų nedo- 
rėlių minia; tvirkino prasčiokus ir į sąmokslus įviliodavo. Gu- 
drus intrigininkas būdamas įtikinėjo prijorus, kad tik su jo pa- 


— 204 — 


gelba išrinkti jie tėsą... Buvo jis aukštas, drąsus, begėdis, di- 
džiai iškalbus, nesąžiningas ir, nors dėjosi esąs teisingas, žiaurus. 
Tarybose dažnai neprašomas kalbėjo“. Deja, jis ne vienas buvo. 
Antra vertus, daugelis popolani grassi susidėjo su 
Guelfų Partija, kurią, rodos, norėjo paleisti Giano della Bella. 
Naujieji 1295. II prijorai buvo jo priešai, patraukė jį teisman ir 
nuteisė. Giano paliko Blorenciją; jo ir jo giminių namai buvo 
sugriauti; popiežius jį ekskomunikavo. Tačiau 1295 m. Ordi- 
namenti della Giustizia tik sušvelnino 1293— 
1294 m. įstatymus. „Mažąją tautą nuveikę popolani 
grassi išbraukė iš magnatų sąrašo „daug kilniųjų žmonių, ku- 
rie nebuvo perdaug galingi ir nepasižymėjo tironų papročiais; jie 
įrašyti buvo į tautą, kad sumažėtų magnatų galia ir kad sustip- 
rėtų tauta“. Vadovaujantis Plorencijai sluoksnis suvienodėjo, 
bet tas sluoksnis tebebuvo popolo grasso, kapitalistai. Jie 
valdė Florenciją XIII-XIV amžiuje, kad ir nenurimo galingųjų 
šeimų tarpusavio kova (apie 1300 m. Donati vadovaujamieji 
neri, juodieji, susidūrė su Cerchi partija, su „baltaisiais“, 
bianchi, ir juos, jų tarpe ir Dantę, išvijo). Tik 1378 m. 
sukilo proletarijatas (i11 tumulto dei Ciompi), ir tik 
1434 m. pasigrobė valdžią Cosimo Medici. 

Visos tos kovos netrukdė Florencijai augti ir turtėti: ne- 
nuostabu — jomis ir reiškėsi jos augimas. Jau 1299 m. praplėtė 
Florencijiečiai savo miestą — apsimūrijo naujais mūrais (terzo 
cerchio). Buvo tada mieste maždaug 100.000 gyventojų. 
Atsirado daug naujų, įspūdingų pastatų: 1278 m. pastatyta graži 
ir didelė dominykonų bažnyčia (Santa Maria Novella), 
1294 m. pradėta statyti pranciškonų Santa Croce, o 
1296 m. — puiki katedra Santa Maria del Fiore. Jos 
statytojas, garsusis Arnolfo di Cambio 1298 m. ėmė 
statyti ir Prijorų Rūmus (Palazzo Vecchio). Tuo pat 
metu Brunetto Latini (numirė 1294 m.) „ėmė prusinti 
florencijiečius, mokyti juos gražiai kalbėti ir valdyti respubliką 
politikos mokslo taisyklėmis.“ Jo mokiniai — Guido Ca- 
vancanti ir Dante. 


43 


Keturios socijalios grupės — miesto feodalija, su ja kovo- 
janti ir syjanti kapitalistų diduomenė, smulkioji buržuazija, pro- 


— 205 — 


letarijatas — nulėmė Italijos miestų evoliuciją: kapitalistinę Ve- 
necijos oligarchiją, šiaurės Italijos miestų tironiją, kapitalistinę 
Florencijos respubliką, kuri irgi tironijos link riedėjo. Nei impe- 
ratoriams, nei popiežiams, nei Anjoujiečiams nepasisekė pasinau- 
doti miestų revoliucijomis, pasivergti miestų ir suvienyti Italijos, 

Daugiau reikšmės turėjo centralinė krašto valdžia ir jos po- 
litika Flandrijos miestams. — Flandrijos grafystėj aiškiai 
skyrėsi nuo viena antros dvi miestų rūšys. Vieni miestai 
(Liege, Arras ir kiti) buvo visų pirma vyskupų ar kitų feo- 
dalinių valdovų buveinės; be valdovo vasalų ir kunigų gyveno čia 
amatninkai ir vietos reikšmės pirkliai, turtingieji miestelėnai il- 
gainiui tapo bankininkais, proletarijato nebuvo. Nuo XII am- 
žiaus atsirado čia miestelėnų renkamųjų juratų, bet ilgai tu- 
rėjo tie juratai dalintis valdžią su vyskupo skiriamais ėche- 
vins. Tik XIII amžiaus pusėj Liėgės vyskupystės miestai 
išsikovojo juratų tarybą ir du mėrus, tik XIV amžiuje vyskupo 
€chevins nustojo toj taryboj dalyvavę, o aukščiausioji juris- 
dikcija jiems, t. y., vyskupui, iki galo priklausė. Žinoma, ir to- 
kiuose miestuose susiformavo patricijatas, o su juo ėmė kovoti 
smulkioji buržuazija; nebuvo betgi toji kova taip smarki, kaip 
miestuose, kur įsigalėję buvo kapitalistai. Miestas gyveno iš 
smulkiųjų pirklių bei amatninkų darbo, ir jo valdžia iš pat pra- 
džios patrijarchališkai tą darbą prižiūrėdavo, rūpinosi bendrąja 
miestelėnų gerove, valdė miestą komunalinio socijalizmo prasme. 
Smulkiosios buržuazijos miestai (daug daugiau buvo jų centra- 
linėj Prancūzijoj ir Vokietijoj) kaip tik ir įkūnijo 
agrarinės visuomenės miesto idealą. 

Kiti Flandrijos miestai labiau panašėjo į Italijos. Tų patri- 
cijatą sudarė stambieji pirkliai su užsieniu ir pramonininkai, o su 
tuo patricijatu kovojo ne tik amatninkai cechininkai, bet ir prole- 
tarijatas. Grafo valdininkus — ėchevins — pavertė tie mies- 
tai kasmet perrenkamais savo magistratais, su grafo pagelba 
XII amžiaus gale išsivadavo iš feodalinių savo kastelionų val- 
džios, o XIII ėmė kovoti ir su grafo skiriamuoju bailivu: 
mėgino nepriklausomomis respublikomis tapti. Jautė jie savo 
galią ir reikšmę, daug privilegijų išsirūpino iš Vilhelmo 
Clitono, Thierri Alsasiečio irjosūnaus Pilypo 
(1168—1191 m., plg. III, S$ 28, 41), ėmė kištis į grafo politiką: 
ne be jų įtakos Thierri ir Pilypas sąjungininkavo su Anglija, iš 
kur Flandrijon gabenama buvo vilnos. 


— 206 — 


Miesto patricijatas XII amžiuje pasiglemžė visą valdžią ir 
ilgainiui tapo nedaugelio kilniųjų giminių (lignage, geslah- 
ten) oligarchija. Pirma faktinai, paskui (XIII amžiaus pusėj) 
ir įstatymais nebegalėjo būti renkamas ėchevinu, kas vi- 
lain mestier vertėsi, nepatricijus. Kaip ir Italijoj, patri- 
cijatas sukūrė visą sudėtingą miesto valdyseną, praturtino jį, pa- 
didino ir pagražino. Bet, žinoma, pirmiausia rūpėjo jam savo 
reikalai; ir juo toliau, juo labiau kurstė jis prieš save tiek smul- 
kiąją buržuaziją, tiek proletarijatą. Kapitalistų politika nesutiko 
su smulkiosios buržuazijos norais. Be to, ir amatninkai bei smul- 
kieji pirkliai ilgainiui pralobo ir troško politinės valdžios bei gar- 
bės. Nenorėjo pasiturį gandiečiai kęsti, kad diktatoriškai 
valdytų juos mažas patricijų būrelis, išviso 39 šeimos, ,,39 tiro- 
nai“. Begėdiškai proletarijatą eksploatuodami patricijai patys 
vienijo jį su smulkiąja buržuazija. O be proletarijato galėjo ji 
pasitikėti ir kitu sąjungininku — Flandrijos grafu. Liėgės arba 
Arraso vyskupui patricijatas nebuvo pavojingas, nes tie vysku- 
pai savo miestuos dar nemaža valdžios tebeturėjo. Bet paties 
grafo miestuos patricijatas jo valdžią visai iliuzinę darė. 

Grafienei Joannai Flandriją valdant, 1225 m. didžiuo- 
siuose Flandrijos miestuose pasklido gandas, kad grįžęs tėvynėn 
grafas Balduinas IX (jis dalyvavo IV kryžiaus kare, buvo 
1204 m. išrinktas Romanijos imperatorium, kitais metais žuvo 
kovoj su Bulgarais). Didžiųjų miestų liaudis, ypačiai gelumbi- 
ninkai darbininkai, tuoj užsidegė meile nelaimingajam grafui, 
kaip ir jie patys — vargdienėliu. Grafienė užsidarė tvirtame 
Tournai mieste, o „imperatorius“ ėmė socijalinei revoliucijai 
vadovauti Valenciennės mieste liaudis nuvertė patricijų 
valdžią, paskelbė komuną ir suėmė turtuolius. Tik grafienės ka- 
riuomenė paėmė sukilusį miestą, ir visas sąjūdis greit nurimo: 
išėjo aikštėn, kad ne Balduinas, o Balduinu pasivadinęs Ber- 
trand de Rains šiundė liaudį. 

Po 20 metų subruzdo Douai miesto proletarijatas, ėmė 
streikuoti; greit atsirado streikininkų ir kituose miestuose. Dar 
po 30 metų, 1274 m., Gand'o gelumbininkai darbininkai sten- 
gėsi nuversti miesto ėchevins, o kai nepasisekė — išsidan- 
gino į Brabantą. Gand'o patricijai tuoj kreipėsi į Louvaino, 
Bruxellesio, Anverso ir kitų miestų patricijatą, prašė jo 
neduoti darbo pabėgėliams. Minėtieji miestai žadėjo. Nuo 
1240 m. patricijatas be perstogės kovojo su proletarijatu; draus- 


— 207 — 


davo darbininkams ginkluotis, rinktis, trėmė ir mirtimi baudė 
streikininkus. Miestai žadėjo išduoti vieni kitiems pabėgėlius. 

Sąjūdis buvo tuo pavojingesnis, kad bruzdėjo ir smulkioji 
buržuazija, o nei grafai, nei Bažnyčia patricijato nepalaikė. Liė- 
gės kapitula rėmė amatninkus jų kovoj su ėchevinais. Pa- 
mokslininkai pranciškonai skelbė apaštalų gyvenimą ir peikė 
didžturčius. Pranciškonų gvardijonas patarė 1275 m. grafienei 
Margaritai panaikinti Gand'o mieste patricijų ėchevi- 
nų kolegiją. Grafienė taip ir padarė; tiesa, nieko iš to neišėjo. 
— Dinant'o mieste patricijus Heinrichas pasinaudojo 
vyskupo kova su patricijatu, sukurstė cechus ir ėmė reikalauti, 
kad jiems duotų politinių teisių (1253 m.). Kovos jis nelaimėjo, 
bet kitais metais sukilo miesto darbininkai ir įsisteigė savą ben- 
druomenę. Vyskupas juos numalšino, bet jie nenustojo maišti- 
ninkavę. Tuo pat metu sujudo darbininkai ir Huy bei 
Saint-Trond mieste ir Liėgės cechininkai. Tačiau 
didžiausias pavojus grėsė patricijatui pačioj Flandrijoj. 

Ją, grafienei Margaritai (1244—1280 m.) numirus, gavo pa- 
galiau jos anūkas Gui de Dampierre:Hainaut gra- 
fystė buvo atiduota Margaritos sūnui Jeand'Avesne. Gui 
de Dampierre norėjo bent sustiprinti apipešiotą savo valstybę 
ir visų pirma pažaboti miestus, kuriuos tebevaldė patricijų oli- 
garchijos. Prieš jas ėmė jis kurstyti smulkiąją buržuaziją. 
Gand'o patricijatas jau 1278 m. prašė Prancūzijos karalių, 
Flandrijos siuzerėną, apginti jo, patricijato, valdžią nuo miesto 
ėchevinų kolegiją panaikinusios grafienės. Dabar beveik 
visi didieji miestai šaukėsi Pilypo IV Gražiojo pagelbos, 
ir karalius nusiuntė savo „saugotojus“ (gardiens)į Gand, 
Bruges, Ypres, Lille et Douai (1287 m.). Be to, 
rėmė Pilypas vėl pradėjusį kariauti su Flandrija Hainaut 
grafą ir nuolat įžeidinėjo Dampierrę tuo, kad valdingai kišosi į jo 
grafystės reikalus. Dampierre susidėjo pagaliau prieš Pilypą su 
Anglijos karaium Edwardu I (1297 m.), tik negalėjo ka- 
riauti su Prancūzija: maža pinigų ir kariuomenės teturėjo, o visi 
patricijų valdomieji miestai pasidavė Pilypui, lelijų (Prancūzų 
karaliaus herbo) žmonėmis, leliaerts, tapo. Edwardui susi- 
taikinus su Pilypu (1298—1300 m.), visi pametė senąjį graią. 
Pats jis su savo sūnumis 1300 m. pasidavė nugalėtojui. Flandriją 
Pilypo vardu ėmė valdyti Jacgues de Chūtillon, 


— 208 — 


Bet socijalinė cechų ir proletarijato kova su patricijais pavir- 
to dabar patrijotų sukilimu prieš Flandriją svetimšaliams išdavu- 
sią valdžią. Sukilėliai, cechininkai ir darbininkai, ėmė vadinti 
save „nagų žmonėmis“ (grafo herbe nupieštojo liūto nagų), 
clauwaerts, ir netrukus visur susikramtė su patricijais ir su 
prancūzais. Bru ges'o mieste niekam nežinomas gelumbininkas 
darbininkas Pierre de Coninc sukurstė tokių pat, kaip 
ir jis pats, proletarų minią, naktį užpuolė atėjusius miesto mal- 
šinti Chatillono karius ir beveik visus juos, be to — daug ir pa- 
tricijų išžudė (1302 m.). Šitos Matines de Bruges 
padrąsino kitų miestų demokratiją. Visur gelumbininkų vado- 
vaujamos komunos nuvertė magistratus, išsirinko kapitonus ir 
įsteigė revoliucinę valdžią. Jaunieji Dampierrės sūnūs Jean 
ir Gui ir jo anūkas Guillaume de Juliers bema- 
tant atvyko EFlandrijon ir susidėjo su maištininkais. Jų vadovau- 
jamoji cechininkų ir darbininkų kariuomenė ties Courtrai 
baisiai sumušė prancūzus (1302. VII. 11). Pralaimėjo Pilypas ir 
1303 m: žygį. Pagaliau Athis-sur-Orge taika (1305. VI) 
atidavė jis Flandriją per feodą tuo metu numirusio Gui de Dam- 
pierre sūnui Robertui de Bethune, bet Robertas tu- 
rėjo sumokėti karaliui kontribuciją, palikti įkaitą, Lille, Do- 
uai ir Bethune miestus, sugriauti Gand'o, Bruges'o, 
Lillės ir Douai mūrus ir atsilyginti su nukentėjusiais pa- 
tricijais. Robertas sutiko, bet nesutiko Flandrijos miestai. Iki 
1320 m. truko karas. Dar ilgiau užtruko socijalinės kovos, bet 
patricijų oligarchija baigtinai buvo panaikinta: miestai sudemo- 
kratėjo. Sudemokratėjo jie ir Liėgės diecezijoj. 

Pilypas Gražusis nesuprato Flandrijos miestų reikšmės: ma- 
nė, kad jie nesunkiau suvaldyti, kaip kiti Prancūzijos miestai. 
Prancūzijos karaliai seniai jau buvo pripratę globoti, prižiūrėti ir 
eksploatuoti savo miestus. Pilypo III (1270—1285 m.) bailivas 
Philippe de Beaumanoir savo veikale Coutumes 
de Beauvaisis dėstė karalių ir jų valdininkijos ideologiją, 
sistemino. Liudviko IX ir jo įpėdinio praktiką. Beaumanoir pats 
matęs buvo liaudies kovą su patricijatu. Aprašė, kaip turtingieji 
ir kilnieji miestelėnai skriaudė menue gent. Neatsiteisią 
jie miestelėnams dėl savo valdymo, o patys atleidžią nuo mokes- 
čių save, savo gimines bei draugus ir apdedą jais vargšus, la 
communautė des pauvres, vagią miesto pinigus. 
Viena vargšams belieką — pulti, courir sus, turtuoliai. 


— 209 — 


Beaumanoiro nuomone, „kiekvienas senioras, kuriam priklauso 
miestai, turi kasmet pasiteirauti, kaip jie gyvuoja, kaip valdo- 
mi... Labai geras daiktas, kad senjoras padėdinėtų kartais savo 
miestams, kaip kad mažiems vaikams padėdinėjama“. Senjoras 
turįs tvardyti miestą valdančią diduomenę, taikinti priešus, skai- 
tyti magistratų apyskaitas ir žiūrėti, kad mokesčiai teisingai būtų 
skirstomi. Ištikrųjų, Liudvikas IX įsakė (1262 m.), kad Prancū- 
zijos ir Normandijos miestai kasmet perrinktų savo magistratus 
ir siųstų Paryžiun savo apyskaitas. Deja, ką galėjo karalius 
Prancūzijoj, to negalėjo Flandrijoj nei jis pats, nei grafas. Ka- 
petingo miestai nedrįso jam priešintis ir tada, kai jis pikčiau, nei 
patys patricijai, juos eksploatavo. Be to, karaliai nuo sena gynė 
miestus nuo kitų senjorų ir, pinigų be perstogės reikalaudami, 
mokėdavo už tuos pinigus privilegijomis. Tolimo ir visų gerbia- 
mojo karaliaus eksploatacija nepiktino miestelėnų taip, kaip be- 
gėdiškas miestelėnų oligarchų šeimininkavimas. Miestelėnai 
jautė, kad tautinė karaliaus valdžia jais rėmėsi ir kad jie šiek tiek 
jai rūpi. 


44 


Agrarinę visuomenę transformuojanti ekonominė evoliucija 
miestuose tapo ir socijaline. Sąryšy su miestais ir pačiuose mies- 
tuose augo ir tvarkėsi nauja visuomenė, kuri iš dalies — per 
smulkiąją buržuaziją — sijo su agrarine, gali sakyt: josios po- 
tencijas vykdė, o iš dalies — per kapitalistus ir proletarijatą — 
ją skaldė ir griovė. Tvarkydamos ta naujoji visuomenė tapo ir 
politine, tik — ne vienu ir vieningu viso krašto sluoksniu, bet 
daugeliu autarkinių, tarp savęs kovojančių ir kraštą skaidančių 
grupių, ekonominių-politinių-socijalinių vienetų. 

Ekonominės evoliucijos antinominės būta. Iš vienos pusės ji 
sydino įvairius visuomenės sluoksnius, organiškai vienijo tam tik- 
rą apskritį, kraštą ir įvairius Europos kraštus, iš antros — išskir- 
davo miestą su jo apylinke iš didesnio politinio vieneto, o mies- 
tus vienus su kitais sydindavo ir tuo dažnai griovė senųjų vals- 
tybių ribas. Iš vienos — politinius valdovo ryšius su valdiniais 
darė ir ekonominius, vadinasi, organiškesnius; iš antros — kaip ir 
feodalizmas, skaidė valstybę ir silpnino valdovo valdžią. Iš vie- 
nos — ant naujų ekonominių pagrindų auganti visuomenė buvo 
organinė, iš antros — ir dirbtinė, nes racijonalistiškai tvarkoma, 


Istorija 14 


— 210 — 


nors pačius jos tvarkytojus irracijonalus ekonominis procesas 
valdė. Maždaug iki XII amžiaus valstybės ir net miestai, gali 
sakyt, patys augo; nuo šio laiko — ir žmonių sąmoningai tvarko- 
mi buvo. Užteks paminėjus Pilypas Augustas ir Friedrichas II. 

Miestelėnų visuomenė, tai naujosios europiečių visuomenės 
branduolys, ir daug kuo XIII-XIV amžiaus miestų gyvenimas 
iš anksto vaizduoja XIX amžiaus gyvenimą, socijalines jo prie- 
šybes ir kovas, demokratinę ir racijonalistinę ideologiją. Bet, kad 
ir būtinai valstybėjo, pats miestas negalėjo betgi tapti didele vals- 
tybe (Venecija, tai, gal, vienintelė išimtis), apskėsti daug kitų 
miestų bei plačių agrarinės visuomenės teritorijų arba susivienyti 
su kitais miestais į vieną bei stiprią valstybę. Didelei valstybei 
kurti bei saugoti reikėjo senosios ant feodalinės santvarkos pa- 
matų išaugusios valdžios ir senosios politinės tradicijos. Ne 
miestai, bet tik valdovai tegalėjo suvienyti atskiras miestelėnų 
grupes (atskirus miestus), paversti jas reliatyviai vieningu savo 
valstybės luomu ir, su juo šiaip taip susidėję, transformuoti visą 
senąją visuomenę. Vieni valdovai tegalėjo tikrai supolitinti eko- 
nominę-socijalinę evoliuciją, kuri tapo nauja jų valdžios baze ir 
be galo tą valdžią stiprino. Naujoji Europos visuomenė buvo se- 
nųjų Europos valdovų suvienyta, ypačiai per valdovus transfor- 
mavo agrarinę visuomenę ir pasiekė savižinos (vadinasi, politinės 
savo santvarkos) ne naują valdžią kurdamos, bet senąją feoda- 
linę transformuodama. Antra vertus, iš senosios agrarinės vi- 
suomenės kilusiems valdovams lengviau buvo suderinti toji vi- 
suomenė su naująja. Feodalizmu ir miestais nuo XII-XIII am- 
žiaus rėmėsi Europos kultūra; valdovai abu kultūros pamatus 
žiejo. 

Tiesa, šiaurinės ir vidurinės Italijos respublikos pačios tapo 
pagaliau pirma signorijomis (tironijomis), paskui naujųjų amžių 
Europos valstybėmis. Bet, viena, tų miestų-respublikų teritorijos 
iš pat pradžios sutapo su senosiomis feodalinės Italijos apskriti- 
mis (Milanas tebevaldė savo dukatą, Florencija — 
Matildės markgrafystę, kiti miestai — grafystes ar vyskupystes), 
tad paveldėjo ir tam tikrą politinę tradiciją. Antra, miestus-res- 
publikas padarė naujo tipo valstybėmis signorai, tironai, kurie 
patys dukais ar grafais virto. Trečia, tie miestai reliatyviai ma. 
žomis valstybėmis tapo. 

Visi Europos valdovai naudojosi ekonomine evoliucija ir glo- 
bojo pirklius bei miestelėnus; stipresnieji apdovanodavo miestus 


— 211 — 


ekonominėmis privilegijomis, bet prižiūrėdavo jų savivaldą, silp- 
nesnieji — net politines savo pačių teises jiems atiduodavo ir tuo 
patys save dar labiau silpnino. Tačiau ne tiek svarbu, kad val- 
dovai globojo ir melžė miestelėnus, kiek tai, kad patys jie naujo- 
sios visuomenės dvasia užsikrėsdavo. Daug reiškė, kad pirklys 
valdė Londono muitinę ir kad „lombardai“ tapdavo karalių kre- 
ditoriais. Templierai (XIII amžiuje nemažesni biznieriai ir ban- 
kininkai, kaip riteriai) ir Paryžiaus pirkliai buvo Prancūzijos ka- 
ralių patarėjai finansuos. Paryžiuje Temple diskontavo 
Liudviko Šv. vekselius. Miestelėnų dvasios įkvėpdavo valdžiai ir 
teisininkai.  Ištikro, daugumas jų priklausė miestelėnų sluoks- 
niui, miestuose mokėsi ir gyveno, miestelėnų ginčus sprendė ir 
miesto magistratams patardinėjo. Neveltui „teisėjų ir notarų“ 
cechas buvo vienas iš „didžiųjų, o podestauti kviečiamas buvo 
dažniausiai juristas. Miesto gyvenimą stebėdami tyrinėjo teisi- 
ninkai Romėnų Teisę, aiškino ją to gyvenimo atsitikimais ir Ro- 
mėnų Teisės normas prie jo, o greičiau jį prie tų normų pritaiky- 
davo. Bet todėl, manau, ir žavėjo juos Romėnų Teisė, kad gra- 
žiai ji sutiko su racijonalistine kiek miestelėnų dvasia. Teisinin- 
kai redagavo begalę miestų konstitucijų; tie patys teisininkai, 
valdovų patarėjais tapę, ėmė tvarkyti didžiąsias valstybes. 

Politinę naujosios ekonominės santvarkos ir naujosios vi- 
suomenės reikšmę aiškiau už kitus valdovus suprato Friedri- 
chas II; nuosekliau ir racijonalistiškiau už kitus jomis ir pasi- 
naudojo Sicilijos karalystei sutvarkyti. "Tik, biurokratinę-abso- 
liutinę valstybę kurdamas, ne tiek jis globojo miestus, rėmėsi 
laisva valdinių inicijatyva ir derino naująją visuomenę su senąja, 
kiek despotiškai steigė pačios valdžios ūkį, darė ją įmonininku ir 
pirkliu. Sicilijos karalystė jo laikais panaši buvo į milžinišką ti- 
rono valdomą miestą. Ne tiek sąmoningai ir nuosekliai politi- 
kavo Prancūzijos karaliai — labiau instinktu vadovavosi, 
paskui patį organinį procesą sekė. Apkarpė politines miestų pre- 
tenzijas, bet netrukdė ekonominės miestelėnų inicijatyvos ir su 
jų pagelba pamažėle stiprino savo valdžią ir tvarkė karalystę. 
Patys to nematydami, sydino miestelėnus į vieną karalystės 
luomą. 

Gal būt, dar greičiau tapo vienu luomu Anglijos mies- 
telėnai. Čia vienas Londonas tebuvo kontinentalinio tipo 
komuna. Nuo XII amžiaus valdė jį miestelėnų renkamas mayor 
(XIV amžiuje lord mayor)ir skivinų(—scabini) 


— 212 — 


bei „patarėjų“ (counsilors) taryba. Kitiems miestams daug 
politinių teisių įsigyti nepasisekė, nė didelės teritorijos. Žinoma, 
turėjo tam tikrą autonomiją, savo renkamus magistratus ir savo 
teismą; bet teisėjus skyrė karalius, ir jie (o ne miestas) kūrė 
miesto teisę. Anglijos miestai buvo visų pirma ekonominės ben- 
druomenės. Tokiai bendruomenei paprastai vadovavo gildija 
(merchant guild), arba piliečių sąjunga, o tai sąjungai 
priklausė ne visi miestelėnai ir ne tik miestelėnai, bet ir tūli apy- 
linkės dvarininkai (gentry). Daug vyskupų ir valdininkų 
buvo Londono bendruomenės nariais XII amžiuje: jie turėjo čia, 
karaliaus buveinėj, savo namus. Apskritai imant, Anglijos mies- 
tas greičiau panašėjo į privilegijuotą korporaciją, kaip į teritori- 
nį-politinį vienetą. Todėl visi Anglijos miestelėnai lengviau 
sijo į vieną luomą; o kadangi korporacijose-miestuose dalyvavo 
ir gentry, tai lengviau sijo miestelėnai ir su feodaline vi- 
suomene. Tiesa, XII amžiuje amatninkų cechai (craft guilds, 
liveries) ėmė kovoti su kapitalistų pirklių gildijomis (m e r- 
chant guilds) ir XIV amžiuje pasiekė, kad kiekvienas pi- 
lietis turėjo būti ir cecho narys. 

Vokietijoj XIII amžiuje nebebuvo stiprios centralinės 
valdžios, kuri būtų galėjus susidėti su miestais. Be to, palyginti 
su Ttalija ir Prancūzija, ekonomiškai Vokietija atsiliko; ir dau- 
gumas jos miestų, tai amatninkų ir vietinės reikšmės miestai. Tik- 
tai Pareiny, ypačiai Kėolne, klestėjo gelumbių industrija, 
ir garsėjo Padunojo miestų, Augsburgo ir Re- 
gensburgo, audiniai, o aukštutinėj Vokietijoj vis stipryn 
ėjo Hansa. Vis dėlto kaip tik XII-XIII amžiuje galutinai 
susitvarkė Vokietijos miestai, jų tarybos (Rat), patricijatas ir 
cechai; imta statyti čia rotušės ir pirklių rūmai, aptveriama mies- 
tai mūrais, kurie beveik visur iki XIX amžiaus ir tebetysojo. 
Įvairius miestus sydino su kitais „giminystė“, nes naujai stato- 
mi miestai, kaip ir Prancūzijoj, tik perdirbdavo išgarsėjusių jau 
miestų konstitucijas. Freiburg i. Br, Frankfurt a. M., 
Mūnchen, Iglau, ir (Iglau miesto konstituciją pasiėmusi) 
Viena (Wien) buvo daugelio pietų Vokietijos miestų Mut- 
terstūdte. Tokią pat reikšmę šiaurės Vokietijai turėjo 
Aachen, Dortmund, Soest Hamburg, Liū- 
beck (pats Soesto Tochterstadt) ir Magdeburg, 
o Libecko ir Magdeburgo „teisė“ paplito po vokie- 
čių kolonizuojamąjį slavų bei lietuvių kraštą, įsiskverbė į Lenkiją. 


— 213 — 


Žinoma, dar daugiau reikšmės turėjo sąjungos — Reino Sąjunga 
($ 33), Hansa ($ 37) ir — XIV amžiaus pusėj — Švabijos 
miestų Sąjunga, kurios steigėjai, imperijos miestai, mėgino 
apginti savo nepriklausomybę nuo kunigaikščių. 

Mat, Vokietijoj, kaip ir visur, miestai kovojo dėl savivaldy- 
bės ir nepriklausomybės; tik Vokietijoj nebe imperatoriai, o 
kunigaikščiai rados pavojingiausi miestų priešai. Tuo ir skyrėsi 
Vokietijos istorija nuo Italijos istorijos, kad, imperatorių val- 
džiai nusigyvenus, vidurinėj bei šiaurinėj Italijoj nebebuvo ga- 
lingųjų kunigaikščių, o Vokietijoj kaip tik kunigaikščiai ir įsiga- 
lėjo. Italijos istorijai reikšminga yra tai, kad miestai XIII-— 
XIV amžiuje virto laisvai viena su kita santykiaujančiomis signo- 
rijomis (kunigaikštystėmis), Vokietijai — kunigaikščių kova su 
miestais, tiek su pačių kunigaikščių, tiek su vadinamaisiais im- 
perijos (teoriškai tik imperatoriaus tepriklausančiais) miestais. 
Italijoj politinių miestų partikuliarizmas pavirto signorijų-kuni- 
gaikštysčių partikuliarizmu ir nustelbė politinės Italų vienovės 
idėją; Vokietijoj tas partikuliarizmas susidūrė su kunigaikščių 
partikuliarizmu ir nuveiktas jų buvo; Prancūziją ir Angliją iš- 
gelbėjo nuo to partikuliarizmo karaliai ir parlamentas, centralinė 
valdžia. 

Tačiau dėl valdžios su miestais kovodami, Vokietijos kuni- 
gaikščiai savo miestus ir globojo, duodavo jiems visokių, net po- 
litinių privilegijų; tūlų kunigaikščių miestų savarankiškiau už 
pačius imperijos miestus gyventa. Tiesa sakant, sunku pasakyti, 
kuo, išskyrus vardą, imperijos miestai skyrėsi nuo daugelio kitų 
galingųjų miestų. Kai kurie Landstūdte (kunigaikščių 
miestai) taip pat nemokėjo metinių mokesčių, kaip ir Reich- 
st4dte. Kai kuriuose imperijos miestuose, taip antai, Kolne, 
aukščiausioji jurisdikcija ne miestui, bet valdovui (arkivyskupui) 
priklausė. Visa tai sutiko su miestų teisių ir konstitucijų įvai- 
rumu. 

Kaip ir visur, Vokietijoj miestas su maža savo teritorija 
(Bannmeile) buvo ypatingos miesto teisės apskritis. Teisė 
piliečių renkamas, arba jų renkamas ir valdovo tvirtinamas, arba 
paties valdovo skiriamas teisėjas; bet teismo nutarimą daug kur 
(Frankonijoj, Saksonijoj, saksonų steigiamuose rytų miestuose) 
formulavo skabinų (Sch6ffen) kolegija, teisėjas tik teskelbė 
ir tevykdė jų nutarimą. Kai kur jurisdikciją dalinosi savybėj 
vyskupo advokatas (V o gt) ir burggrafas, be to, mažesnioji ju- 


— 214 — 


risdikcija ir ten, kur teisėją bei skabinus skyrė valdovas, priklau- 
sė piliečiams. Valdė miestą, irgi savo jurisdikciją turįs ir valdo- 
vo skiriamas ar tvirtinamas arba piliečių renkamas, sculda- 
rius (scultetus. Schuldheiss — der heėisst 
(heischt), was jemand schuldig ist), kuris greit 
imta vadinti burmistru (Būrgermeister), ir miestelėnų 
taryba (Rat), konsulų (— Ratmaūnner) kolegija. Kur 
buvo skabinų, taryba su jais ilgai kovojo dėl kompetencijos ir 
valdžios. Be to, reikėjo miestelėnams kovoti ir su feodalų teis- 
mais, kurie ilgai egzistavo miestuose vyskupo ir kitų senjorų 
žmonėms teisti. 

Charakteringiausia miesto teisės ypatybė ta, kad civilinės ir 
kriminalinės teisės atžvilgiu visi miestelėnai buvo lygūs. Patri- 
cijams nepasisekė įsteigti atskiro tribunolo nei sau patiems, nei 
savo klijentams (Mundmannen). Tačiau politinėmis savo 
teisėmis įvairūs piliečių sluoksniai vieni nuo kitų skyrėsi ir dėl tų 
teisių kovojo, juo labiau, kad politinės privilegijos buvo, savaime 
suprantama, ir ekonominės-socijalinės. 

Žinoma, servų jau XII amžiuje miestuose maža bebuvo likę: 
Stadtluft macht frei, sakoma buvo Vokietijoj. Taip 
pat sėkmingai kovojo miestai ir su kunigijos privilegijomis, o ri- 
teriams daugumas miestų uždraudė turėti mieste ir jo teritorijoj 
namus bei žemės, vadinasi, nedavė jiems pilietybės, nes kiekvie- 
nas pilietis turėjo turėti mieste žemės sklypą. Tačiau stambes- 
nieji miesto žemės savininkai ir turtingieji pirkliai nuo sena buvo 
miesto patricijai (Geschlechter, Alten, kaip vadinosi 
ji Mainze). Vis dėlto tik turtinguose Pareinio, Padunojo ir 
Hansos miestuose patricijatas panašėjo į Flandrijos bei Ttalijos 
patricijatą. Šiaip ar taip, ir Vokietijoj patricijatas greit tapo 
„kilniųjų“ žmonių diduomene (todėl ir vadinosi Geschlech- 
ter) ir pasigrobė politinę valdžią. Kadangi, palyginti su Italija, 
Flandrija ir Prancūzija, Vokietijos miestai atsiliko, vėlai prasidėjo 
juose cechų kova su patricijatu. Tik 1370 m. sukilo Kėlne 
prieš patricijatą gelumbininkai ir trumpam laikui nuvertė patri- 
cijų valdžią. Išviso Vokietijoj socijalinės-politinės kovos nesmar- 
kios būta. 


VII 


Anglija iki Edwardo III laikų 


45 


Nei popiežiai, nei Vokietijos valdovai nepasinaudojo mies- 
tais universalinės imperijos tikslams. Bet tautinėse Europos 
valstybėse imta žiesti miestelėnai į vieną luomą, naują politinės 
santvarkos ir tautos kultūros paramą. Su Prancūzija ir Anglija 
sumizgo pagaliau visos Europos gyvenimas. Prancūzijos kultūra 
ir politiškai įsigalėjo. 

Kryžiaus karas su Albiečiais ir Bouvines'o pergalė suvienijo 
Prancūzų karalystę Liudvikas VIII prijungė prie jos 34 
pietų Prancūzijos ir Paryžiaus Taika (1229 m.) karalystė 
gavo visą žemutinį Languedocą (Narbonnės dukatą, 
Carcassonės vikomtystę), o Toulousės grafystės 
likučius Raimondas VII pažadėjo duoti kraičio savo dukros 
vyrui, karaliaus sūnui. Ištikro, Raimondui numirus (1249 m.), 
Liudviko VIII sūnus, Poitiers ir Auvergnės grafas 
Alfonsas tapo ir Toulousės grafu. Tuo pat metu ki- 
tas Liudviko IX brolis Karolius pasidarė Provencės, 
Anjou, bei Mainės grafas (1246 m.). Įsikaraliauti An- 
glijoj Liudvikui VIII nepasisekė, bet lengvai užėmė jis Poitou 
ir Guiennės*) dalį (vėliau — minėtojo Alfonso apa- 


*) Guienne (Guyenne, suprancūzintas Akvitanijos var- 
das) sutapo maždaug su dabartiniais Gironde, Dordogne, Lot, 
Aveyron, Lot -et - Garonne ir Tarn-et - Garonne de- 
partamentais. Kita Akvitanijos dalis, vaskonų-baskų gyvenamoji Gal- 
lovasconia arba Novempopulania, vadinosi Vasconia, 
Gascogne — Landes, Gers, Hautes-Pyrėnčes, Haute- 
Garonne, Tarn -et - Garonne, Lot-et-Garonne departa- 
mentai, 


— 216 -- 


nage, palikimą). Tik Gascogne ir Guiennės dalis 
teliko Jono Bežemio įpėdiniui 9 metų vaikui Heinrichui III. 
Taigi, tautybės atžvilgiu suvienodėjo ir Anglų karalystė. 


46 


Iki pilnųjų Heinricho III metų, 1216—1227 m., valdė ją 
Karaliaus Taryba (King's Council), kuriai vadovo Vil- 
helmas Maršalas (William Marshall, Guil- 
laumė le Marėchal), popiežiaus legatas Pandol- 
fas, Canterbury arkivyskupas Steponas Langtonas 
ir karalystės justicijarijus Hubertas de Burgh, politi- 
nės Heinricho II tradicijos atstovas. Iš pat pradžios pripažinta 
buvo Didžioji Chartija (teišbraukta tik punktai, kurie visai 
pavergė vyriausybę 25 baronų komitetui), ir Tarybai pasisekė nu- 
malšinti sukilėliai, sugriauti arba konfiskuoti naujai pastatytieji 
burgai, nuraminti valstybė ir net pastiprinti jaunojo karaliaus 
valdžia. Maršalui numirus, tikra vyriausybės galva tapo Huber- 
tas; jam padėdinėjo Langtonas. Ilgai trukdė jiedviem valdyti 
kraštą legatas Pandolfas. Kaip įmanydamas vykdė jis Romos 
pretenzijas, popiežiaus vardu kišosi į visus reikalus, dalino Baž- 
nyčios žemes bei pajamas nė neatvykstantiems Anglijon italams 
ir tikrai šeimininkavo Bažnyčioj. Bet Langtonas 1221 m. įkal- 
bėjo popiežiui atšaukti Pandolfą ir nebesiųsti kito legato Angli- 
jon. Anglijos Bažnyčia ir politika ėmė išsivaduoti iš Romos 
įtakos. 

Deja, nepasinaudojo visu tuo "Tarybos darbu įmetėjęs 
Heinrichas III (1216—1272 m.). Buvo jis pamaldus ir 
Plantagenėtų dinastiją išgelbėjusiems popiežiams perdaug dėkin- 
gas žmogus. Suėmė savin prancūzų kultūrą, mėgo meną (pra- 
dėjo išnauja statyti Westminster Abbey) ir poeziją. 
Didžiai vertino garsiuosius savo pirmtakūnus, ypačiai Edwardą 
Išpažintoją, į kurį ne tik pamaldumu, bet ir politiniu menkumu 
panašėjo, dar didžiau — karaliaus valdžią. Paveldėjo Plantagenė- 
tų imperijalizmą, bet nei anglų dvasios, nei tautinės politikos už- 
davinių nesuprato. Hubertu ir kitais anglais patarėjais nepasiti- 
kėjo ir visai pasidavė svetimšaliams. 

Sumanė nekantrus ir išdidus jaunikaitis atkariauti iš Pran- 
cūzų savo tėvo ir protėvio žemes. Dukart — 1230 ir 1242 m. — 
žygiavo Prancūzijon; abukart be kautynių karą pralaimėjo ir be 


— 217 — 


garbės grįžo, palikęs nugalėtojo valiai visus savo sąjungininkus. 
Pasirašė 1243 m. paliaubas su Liudviku IX, bet tebesakė norįs 
savo teises atgaivinti, nors, be abejo, nebetekęs būtų net Gas- 
cognės, kad nebūtų jos suvaldęs Simonas de Montfort, 
Leicestero grafas, Albiečių nugalėtojo sūnus. Laimė, kad 
Liudvikas IX labai mylėjo pamaldųjį Anglų karalių ir, užuot jį 
visai išjojęs iš Prancūzijos, su juo 1258/59 m. susitaikino. — Pri- 
dėjo Liudvikas prie Gascognės ir prie Guiennės dalies, kurios te- 
bepriklausė Heinrichui, kai kurias žemeles, o Heinrichas baigtinai 
atsisakė nuo Normandijos, Anjou, Touraine, Maine bei Poitou ir 
pripažino Liudviką prancūziškųjų savo žemių siuzerėnu. Be 
to, pažadėjo šventasis karalius dvejus metus mokėti algą 500 
Heinricho riterių, „kurie Dievui, Bažnyčiai ar Anglų karalystei 
turi tarnauti.“ 

Visi tie „žygdarbiai“ nei Heinricho iždo nepripildė, nei jo 
valdžios pačioj Anglijoj nepakildino. Kairino areno visuomenę 
ir nauji karaliaus planai, tai, kad rėmė jis savo brolio Richar- 
do Cornwalliečio kandidatūrą į Vokiečių karalius, o 
savo sūnui Edmundui stengėsi įgyti Sicilijos karalystę. 
Kaip ir karams su Prancūzija, tiems planams įvykdyti daug pi- 
nigų reikėjo. Karaliaus iždas tuščias buvo, teismo ir karaliaus 
domėno pajamų neužtekdavo. Skolinosi Heinrichas pinigų, kur 
tik prieidamas; pinigus kaldindamas gadino juos, net dvaro rykus 
pardavinėjo. Tačiau visa to permaža jam buvo, ir noroms neno- 
roms turėjo jis kreiptis į savo baronus, o už tai žadėti siekti, kad 
pildys Chartiją (1237 m.). Beveik kasmet šaukė Heinrichas Di- 
džiąją Tarybą (magnum consilium); čia kaskart skun- 
dėsi baronams pinigų stoka ir prašė pašalpos (auxilium, aid) 
— Žo Yao 7155 net 7/,, judamojo jų turto ir jų pajamų arba bent 
naujo kokio mokesčio. Savaime suprantama, tuo pats sydino 
savo vasalus, rodė jiems jų galią; o kadangi nei Chartijos, nei 
kitų savo pažadų nė nemanė pildyti, tai ir prieš save kurstė. 

Ne tik Anglijai kenksminga užsienių politika, bet ir visa 
Heinricho valdysena nepatenkinti buvo baronai. — Langtonui nu- 
mirus (1228 m.), karalius vis savavališkiau valdė, Huberto ne- 
beklausė ir Romai nusileisdinėjo. Pro pirštus žiūrėjo popiežiai, 
kad, iš baronų pinigų negaudamas, Heinrichas begėdiškai kuni- 
giją siurbė. Užtai ir patys popiežiai vėl po kojų pamynė Anglų 
Bažnyčios teises bei papročius. Niekais nuėjo Langtono darbų 
vaisiai. Devynios galybės italų bei kitų svetimšalių gavo Anglų 


= 28 = 


Bažnyčios žemių bei pajamų. Vieną kartą popiežius žadėjo ro- 
mėnams (norėjo juos nuraminti ir prisivilioti) 300 beneficijų 
Anglijoj. Anglija apmokėdavo popiežių kovos su Staufenais są- 
skaitas. Kartais net Heinrichas piktinosi, bet jis, kaip ugnies, 
ekskomunikos bijojo. Drąsesni buvo vyskupai, o juos palaikė ir 
kaimenė. Mat, visai nesutiko kurijos darbai su evangeliškojo gy- 
venimo ir evangeliškosios Bažnyčios idealu, kuriuo ir anglai užsi- 
degdavo ir kurį karštai ėmė jiems skelbti minoritai; be to, Romos 
tironija, kaip ir Vokietijoj, įžeisdavo žmonių patrijotizmą — su 
Roma kovodami, kovojo anglai dėl savo nepriklausomybės ir 
garbės. Tačiau tik karaliaus valdžia tegalėjo remtis Bažnyčia, o 
karalius Romos klausė. 

Hubertas ir čia išvien su tauta ėjo. Bet seniai jau buvo įky- 
rėjęs karaliui galingasis justicijarijus, ir 1232 m. Heinrichas juo 
nusikratė. Dvare ir Taryboj įsigalėjo svetimšaliai — Pierre 
de Roche, kuriam davė Heinrichas Winchestero vys- 
kupystę, jo sūnėnas (gal, net sūnus) iždininku tapęs Pierre 
de Rivau ir naujasis justicijarijus Etienne Segrave. 
Kad ir kaip prisispyrę reikalavo to baronai, karalius nenorėjo iš- 
siskirti su naujais savo patarėjais, sakė, kad jie giną jį nuo išda- 
vikų, ir didino savo samdomąją kariuomenę. "Tačiau, kai susi- 
dėjo su baronais vyskupai, o naujasis Canterbury arkivys- 
kupas ir karštas popiežininkas Edmundas Rich pagrasė 
jam ekskomunika, Heinrichas išsigando ir atidavė vyriausiąją 
valdžią pačiam Edmundui (1234 m.). Neilgam tenusileido ka- 
ralius. Po dvejų metų vedė Provencės grafo dukterį Eleonorą, 
ir vėl visa valdžia pateko į svetimšalių rankas. Edmundas Rich 
buvo už savo romėniškumą ištremtas, o jo vieton Heinrichas pa- 
skyrė Canterbury arkivyskupu žmonos dėdę Bonifacą. 
Bonifacas ir jo brolis tapo įtakingiausiais žmonėmis. Tiesa, 
1237 m. verčiamas Heinrichas sutiko, kad Didžiosios Tarybos iš- 
rinktieji 4 baronai kontroliuotų, kaip bus eikvojama Tarybos 
duotoji subsidija, maža to — prisiekė pildyti Chartiją ir trimis 
baronais papildė savo paties Tarybą. Bet, kaip visuomet, kara- 
lius melavo ir gudravo. — Tik post factum tesužinojo 
tie naujieji patarėjai, kad karalius sutuokė savo seserį su svetim- 
šaliu — su Leicestero grafu Simonu de Montfort 
(1238 m.), kuris netrukus tapo galingiausiu karalystės žmogumi. 
Vos nesukilo prieš karalių ir naująjį jo favoritą baronai; pats 
karaliaus brolis Richardas su jais susidėjo. Vis karščiau kovojo 


— 219 — 


jie su svetimšaliais ir su savo pažadus tebelaužančiu karalium; 
1239 m. kuo tik jo nenužudė. O karalius nelaiminguoju savo 
žygiu į Prancūziją (1242 m.) ir visiems anglams gėdą padarė; 
patys jo šalininkai ėmė manyti, kad nemoka jis, kaip reikia, var- 
toti duodamųjų jam pinigų. Sutiko betgi vėl jam padėti Didžioji 
Taryba, tik, kad nebebūtų laužoma Chartija; 1244 m. pareikalavo 
sau teisės skirti kanclerį ir justicijarijų, o 1248 m. — ir iždininką. 
Be to, norėjo Taryba pavesti kontroliuoti visą valdymą ypatin- 
gam savo atstovų komitetui. 

Heinrichas nenusileido ir stengėsi be Didžiosios Tarybos 
subsidijų apseiti. Padidino savo domėno kaimiečiams bei mies- 
telėnams taliją, apdėjo naujais mokesčiais Londoną, konfiskavo 
žydų turtą ir, vyskupų bei abatų tyčia nebeskirdamas, rinkosi 
Bažnyčios pajamas. Pagaliau pasiskelbė kryžiuočiu ir išsirūpino 
iš popiežiaus teisę trejus metus rinkti dešimtinę „karo dėl Šv. 
Žemės reikalams“. 

Baronai rėmėsi Didžiąja Chartija, kurią ne tik jie patys, ir 
kiti visuomenės sluoksniai laikė pagrindiniu karalystės įstatymu, 
piliečių teisių bei laisvių laidu. Tačiau nebuvo įstaigų, kurios 
galėjusios būtų laiduoti, kad valdžia tą Chartiją pildys. Forma- 
liai teisė saugoti Chartijos paskelbtąsias normas priklausė Di- 
džiajai Tarybai. Bet, viena, jos susirinkimai nebuvo perijodiniai; 
antra, jos daugumą sudarė pralotai bei vyriausieji karaliaus val- 
dininkai. Retai tebuvo kviečiami į Tarybą mažesnieji baronai, 
knights, arba riteriai; karalius nesiuntė jiems kviečiamųjų 
laiškų, o jie patys nenorom lankydavo toli nuo jų tėviškės su- 
šaukiamą susirinkimą. "Tik su dvasininkija susidėję tegalėjo di- 
dieji baronai priversti karalių pildyti Chartiją, o dvasininkija čia 
Chartiją gynė, čia Romos įsakymų žiūrėjo. 

Kadangi į Didžiąją Tarybą kuone vieni didieji baronai susi- 
važiuodavo, tad ir atstovaudavo ji, visų nuomone, tik vienai di- 
duomenei ir josios vardu teduodavo karaliui subsidijas. "Tiek 
buvo Anglijoj įsigalėjęs savivaldybės principas, kad, riterius bei 
grafystes mokesčiais apdėti norėdamas, pats karalius, kaip ir 
teismo dalykuose, turėjo į tų riterių bei grafysčių atstovus kreip- 
tis ir su jais dėl mokesčių tartis“). Ištikro, kviesdavos juos 


*) Tiesa sakant, tai buvo paprasčiausia priemonė sužinoti, kiek pi- 
nigų gali duoti karaliui kiekviena bendruomenė, ir visiems paskelbti, ko 
reikalauja karalius. Panašiai rinko pinigus ir Pilypo IV vyriausybė, 


— 220 — 


karalius ir tardavos su jais, tik atskirai nuo didžiųjų baronų. 
Greit atsirado ir atskiras jų vardas — communitates (ben- 
druomenės), commons, commoners. Bendrą jų ir di- 
džiųjų baronų susirinkimą tebevadino, kaip ir anksčiau, ma g- 
num consilium, concilium, colloguium ir vis 
dažniau — parlamentum (kalbamuoju susirinkimu). 

Tie grafysčių atstovai, riteriai ir smulkieji dvarininkai 
(knights and gentry), vadinamieji bachelors 
(—=bas chevaliers, žemesnio laipsnio riteriai), dalyvavo 
grafysčių teisme ir valdyme, būdavo koronerais ir prisiekusiais. 
Ir sau norėjo jie tokių pat privilegijų, kokias gavę buvo didieji 
baronai, kovojo dėl jų su tais baronais ir dažnai rėmė karalių bei 
jo valdininkiją, ypač kai po 1248 m. ir karalius ėmė jais remtis ir 
ginti juos nuo baronų. Esam jau matę, kad bachelors sijo 
su miestelėnais ($ 44). 

Taigi, be karaliaus ir ištikimųjų jam valdininkų galima pa- 
stebėti dar trys socijalios grupės — didieji baronai, pralotai ir 
grafysčių bei miestų atstovai. Daug priklausė nuo jų santykių 
tarpusavy ir su karalium; karalius lengvai galėjo patraukti savo 
pusėn didžiąją riterių dalį ir pasinaudoti tuo, kad jo priešai ir sa- 
vybėj kovojo. Vėliau taip ir padarė jo sūnus Edwardas. Pats 
Heinrichas viena temokėjo — visus prieš save kurstyti ir sydinti. 
Mat, 40-ųjų metų gale prasidėjusios revoliucijos visai ne socija- 
linės, bet politinės-patrijotinės būta. Žinoma, kiekviena iš mi- 
nėtųjų grupių kovojo ir dėl savo pačios reikalų, kurie nevisai su- 
tiko su kitų grupių interesais, dažnai su jais net susidurdavo. Bet 
kiekviena grupė motyvavo savo pretenzijas ir kovą su karalium 
karalystės gerove ir bendrąja Anglų teise, kurią buvo paskelbus 
Didžioji Chartija. Pralotai norėjo apsiginti nuo finansinės kara- 
liaus eksploatacijos ir nuo su karalium susidėjusio popiežiaus ti- 
ronijos. Tuo kėlė jie aikštėn ir kitiems visuomenės sluoksniams 
brangią Anglijos nepriklausomybę. Didiesiems baronams pir- 
miausia rūpėjo savo pačių teisės, privilegijos ir galia; bet aiškiai 
jie matė, kad vieni pažaboti karaliaus negali; tad mėgino susi- 
dėti su pralotais, vėliau ir su komonerais, Tuo būdu ilgainiui 
išaugo bendroji opozicijos programa. Savaime suprantama, kad 


nors Prancūzijoj savivaldybės įstaigos bei tradicijos labai silpnos buvo. 
Daug čia turėjo reikšmės, kad tiek Prancūzijoj, tiek Anglijoj valdinin- 
kija negalėjo suvaldyti krašto. 


— 221 — 


visose grupėse buvo ir karaliaus šalininkų, ypačiai iš komonerų. 
Į dvi politines partijas, į karaliaus šalininkus ir karaliaus priešus, 
ir suskilo pagaliau visuomenė. 


Heinricho valdymas visiems rodė, kad centralinė valdžia 
išsigimė, nutauto ir nusmuko, kad nebegalėjo ji nei su Anglijos 
priešais kovoti, nei paties krašto tvarkyti. Tai ir yra pirmoji re- 
voliucijos sąlyga; tai ir verčia kiekvieną sveiką tautą susikurti 
naują vadovaujantį sluoksnį. Anglijos laimė, kad tam sluoksniui 
sukurti nereikėjo ilgametės anarchijos, nes potencijaliai tasai 
sluoksnis buvo jau susiformavęs: didieji baronai nuo sena daly- 
vavo krašto valdyme, o pats valdymas rėmėsi grafysčių bei šim- 
tinių savivaldybe. Koronerai ir prisiekusieji lygia dalia galima 
laikyti ir karaliaus valdininkais, ir grafysčių atstovais. Be to, 
sustiprėjo politinės tradicijos ir politinė ideologija.  Tereikėjo 
pakeisti arba atnaujinti tiktai centralinių įstaigų, visų pirma Ka- 
raliaus Dvaro, personalas. 


47 


Didieji baronai jau 1244 m. susitarė su pralotais dėl reformų 
plano, kurį ir suredagavo 12 baronų komisija. Šįkart ir 1248 m. 
Heinrichas baronams nepasidavė, bet tai buvo paskutiniai jo lai- 
mėjimai. Nė nemanė baronai atsisakyti nuo savo programos, juo 
labiau, kad karalius dėjosi prieš juos su riterija ir visus tebepik- 
tino tiek savo despotizmu, tiek nelaimingąja užsienių politika. 
Išėjo pagaliau 1257 m. aikštėn, kad ne tik savo sūnaus vardu 
priėmė karalius popiežiaus pasiūlytąją Sicilijos karūną, bet apmo- 
kėdavo popiežiaus karą su Manfredu ir net laidavo naujus savo 
pažadėtuosius mokesčius Anglijos karalyste. Tuo pat metu bai- 
siai sumušė jo kariuomenę Walesiečiai, su kuriais buvo jis 
susirėmęs; grėsė pavojus ir iš Skotijos. Reikėjo karaliui vėl 
kreiptis į parlamentą ir prašytis subsidijų (1258 m.). Tačiau pri- 
trūko baronams kantrybės. Jų vadai Gloucestero, He- 
refordo bei Norfolko grafai ir pats karaliaus svainis 
Simonas de Montfort, Leicestero grafas, pri- 
siekė išvien eiti, kad tik saugoma būtų „ištikimybė mūsų viešpa- 
čiui karaliui ir karūnai“. Po kelių dienų, apsiginklavę, atėjo jie 
su savo riteriais pas karalių ir pareikalavo, kad pašalintų jis visus 
svetimšalius ir kad 24 komisija (iš jų 12 narių turėjo išrinkti par- 


— 222 — 


lamentas, o 12 karalius) paruoštų reformų planą kitam tų pačių 
metų parlamentui. Heinrichas sutiko: 

Oxfordo mieste 1258. VI. 11 vėl susirinko, karaliaus ša- 
lininkų „pasiutusiu“ pramintas, parlamentas (Mad Parlia- 
ment). Karosu Walesu proga baronai ir net dvasininkai 
susivažiavo su daugeliu apsiginklavusių palydovų ir privertė ka- 
ralių pripažinti visus 24 komisijos pasiūlymus, vadinamąsias 
Oxfordo Provisijas (Provisions of Oxford). 
Svetimšaliai buvo pašalinti, ir minėtoji komisija ėmė skirti justi- 
cijarijų, kanclerį, iždininką (visus tik vieneriems metams) ir ki- 
tus vyriausius valdininkus. Be to, išrinko ji keturis įgaliotinius, 
kurie paskyrė Penkiolikos Komitetą, naują Karaliaus Tarybą. 
Toji Taryba turėjo kontroliuoti visą valdymą ir visus valdinin- 
kus: faktiškai pasigrobė karalius valdžią. Finansų bei subsidijų 
reikalams paskirtas buvo naujas 24 komitetas. Nutarta tris kart 
per metus šaukti parlamentas, kuriame Karaliaus Taryba drauge 
su baronų išrinktaisiais 12 boni homines turėjo svars- 
tyti visus valstybės reikalus. Kadangi nelinkę buvo baronai per- 
dažnai rinktis, tie 12 garbingųjų Žmonių faktiškai pavadavo par- 
lamentą, ir Anglijoj karaliaus vietoj įsigalėjo kokių 30 baronų 
oligarchija. Visai karalių susilpninus, ji ėmė valdyti kraštą. Nau- 
jai paskirtoji 24 komisija svarstė Bažnyčios reformą; kiekvienoj 
grafystėj 4 riteriai priimdinėjo skundus, ir, jų pranešimais remda- 
mos, valdžia skelbė vis naujas „provisijas“. Iš dalies jas apdo- 
rojo Westminstero parlamentas (1259 m.). 

Tačiau valdyseną pertvarkydami, baronai perdaug rūpinosi 
savo pačių reikalais, permaža — riterių bei miestelėnų. Daugelis 
riterių skundėsi tuo pačiam karaliui, kuris nekantriai laukė, kada 
galės pagaliau nusikratyti oligarchais. Be to, ir oligarchai ne- 
trukus vieni su kitais susikramtė. Paryžiaus Taika su Prancūzija 
(1259 m.) — politinė baronų programa, tai taika su Prancūzija 
bei Walesu ir Bažnyčios išsivadavimas nuo mokesčių Romai — 
papildė Heinricho iždą Liudviko IX pinigais, o popiežius mielai 
nuėmė karaliui priesaiką pildyti Oxfordo Provisijas (1261 m.) ir 
pačias jas pasmerkė. Heinrichas paskyrė savo ministerius vieton 
baronų paskirtųjų, vėl pasikvietė svetimšalius ir manifestu pro- 
testavo prieš negirdėtas savo valdinių uzurpacijas (1261. 
VIII. 16). 

Prasidėjo pilietinis karas. Tiek riterija, tiek pati baronija 
skilo į dvi partijas. Tad nenuostabu, kad nei karalius, nei S i- 


— 223 — 


mono de Montfort vadovaujamieji sukilėliai negalėjo 
laimėti ir 1263 m, kreipėsi į Liudviką IX, prašė Prancūzijos kara- 
liaus išspręsti visą ginčą. Liudvikas sąžiningai apsvarstė klausi- 
mą, tik ne gerai, nes daug jis, jaunas tebebūdamas, nukentėjo 
nuo feodalinės diduomenės, laikė kiekvieną karalių Dievo vieti- 
ninku ir mažai tenutuokė apie politinę Anglijos buitį Savo Dit 
dAmiens (1264. I. 24) išteisino Heinrichą ir pasmerkė Ox- 
fordo Provisijas. Vienam karaliui tepriklausanti teisė rinkti sau 
patarėjus. Nei Simonas, nei jo šalininkai, žinoma, negalėjo pri- 
pažinti Liudviko sprendimo; vėl sukilo. 

Leicestero grafas Simonas de Montfort gimė 
(1206 m.) ir išaugo Prancūzijoj; prancūzų kultūros žmogus buvo. 
Pradžioje svetimšaliu laikė jį anglai ir nekentė; vyskupai pasmer- 
kė jo vedybas su karaliaus seseria, nes buvo ji pasižadėjus į vie- 
nuoles eiti. Bet Simonas pats išprašė Grigaliaus IX, kad nuimtų 
jo žmonai apžadus. Kad ir prancūzas kilimo, Simonas greit 
suanglėjo ir suėmė savin anglų pažiūras. Su religiniu, net fana- 
tišku jo būdu gražiai sutiko įsigalėjęs tuo metu Anglijoj religinis 
sąjūdis ir vyskupų reformatorių bei patrijotų veikla. Susibičiu- 
liavo Simonas su garsiuoju Lincolno vyskupų Robertu 
Grosseteste, šventu ir mokytu, bet valdingu ganytoju. Ši- 
tas pranciškonų globėjas nebijojo priešintis pačiam popiežiui, 
drąsiai kaltino kuriją Anglų Bažnyčios netvarka. Šaukė baronus, 
Londono miestą ir anglų visuomenę (communitas) kovoti su 
Romos tironija; 1253 m. nesutiko priimti į Lincolno kanauninkus 
Innocentijaus IV sūnėno ir griežtai pasmerkė paties popiežiaus 
bulę; tais pačiais metais drauge su kitais vyskupais parlamente 
grasino ekskomunikuosiąs Heinrichą III, jeigu tas sulaužysiąs 
Didžiąją Chartiją. Nenuostabu, kad neilgai tedraugavo su kara- 
lium Simonas: greit po savo vedybų susivaidijo su juo ir atsidūrė 
Prancūzijoj.  Grosseteste juos 1240 m. sutaikino, bet Simonas 
nužygiavo į Šv. Žemę su muslimais kariauti. Tiek čia savo drą- 
sumu ir organizaciniais gabumais pasižymėjo, kad Jeruzalės ka- 
ralystės baronai prašė imperatoriaus Konrado IV paskirti jį savo 
vietininku karalystėj. Tačiau Simonas grįžo Anglijon, dalyvavo 
Heinricho III kare su Prancūzais ir 1248 m. ėmė jo vardu val- 
dyti Gascognę. Tvirtai gynė čia karaliaus teises ir liaudį 
nuo didikų, kuriuos pats karalius rėmė ir kuri: karalių Simonu 
pjudė. Ne karalius, bet Prancūzijos didikai tikrai įvertino grafo 
gabumus: karalienei Blankai numirus (1252 m.), pasiūlė 


— 224 — 


jam valdyti Prancūziją, kol grįš iš kryžiaus karo Liudvikas IX. 
Simonas atsisakė ir 1258 m. tapo įtakingiausiu Anglijos baronų 
vadu. 

Gal būt, pietų Prancūzijoj beaugdamas ir begyvendamas, su- 
prato Simonas miestelėnų ir smulkiosios bajorijos reikšmę. Gal, 
ir Anglijoj iš pat pradžios jam labiau, nei kitiems baronams, rū- 
pėjo ne baronijos privilegijos, bet patrijotiniai, valstybiniai ir re- 
liginiai sąjūdžio motyvai. Tuo tarpu, kai, sakysim, Richar- 
das Gloucester bemanąs buvo susitaikinti su Heinricho 
III sūnumi Edwardu, Simonas stengėsi patraukti savo pu- 
sėn riteriją ir miestelėnus. Aiškiai jis matė, kad laimės kovą, 
kam pasiseks baronų maištas paversti tautos sąjūdžiu, o kova 
visai tautai brangiais idealais pateisinti. Pilietiniam karui 
prasidėjus, buvo jau pašaukti baronų parlamentan grafysčių at- 
stovai; dabar, Liudvikui savo sprendimą, dit, arba mise, 
paskelbus, apie Simoną susispietė reformą tebeginantieji baronai, 
patrijotiškiausia bachelors dalis, Londoniečiai, Oxfordo 
studentai ir Bažnyčios reformos trokštantieji dvasininkai. Tai 
buvo demokratinė ir religinio entuzijazmo pilna kariuomenė, labai 
panaši į Cromwello kariuomenę; pamaldomis ir psalmėmis 
pradėdavo ji kautynes. Pats Simonas buvo nepaprastai gabus 
organizatorius bei karvedys ir, tikslo siekdamas, priemonių ne- 
labai težiūrėjo: susidėjo net su Waleso kunigaikščiais. Į 
Mise dAmiens atsakė jis „Mise de Lewes“: ties 
Lewes sumušė Heinricho III kariuomenę ir paėmė nelaisvėn jį 
patį, jo sūnų Edwardą ir jo brolį Richardą Cornwallietį, Vokie- 
čių karalių (1264. V. 14). 

Tauta laimėjus kovą su karalium ir atgaivinus teisę — manė 
Simonas ir karštieji jo šalininkai. "Tik tiek galįs karalius kara- 
liauti, kiek jis pats klausąs įstatymų. — 


Nam rex omnis regitur legibus guas legit. 
Rex Saul repellitur, guia leges fregit. — 


Turėjo tauta ir savo vadą, naująjį Anglijos protektorių, nors taip 
ir nepasisekė jam įsiviešpatauti krašto šiaurėj ir vakaruose. 
Garsino jį poetai — 

Fides et fidelitas Symonis solius 

Fit pacis integritas Angliae totius. 


— 225 — 


Diktatorium tapęs, Simonas ne diktatoriauti norėjo; nė ne- 
manė nuversti karaliaus, tik — atgaivinti Oxfordo Provisijas ir 
sutvarkyti karalystę. Parlamentas (1264. V), kuriame dalyvavo 
ir riteriai (po keturis iš kiekvienos grafystės), nusakė naują 
Anglijos konstituciją, aukščiausiąja karalystės valdžia pačią Ang- 
lų bendruomenę (community) pripažįstančią. Tą valdžią 
Parlamentas kol kas pavedė Simonui, Chichestero vysku- 
pui ir jaunam Gloucestero grafui Gilbertui, bet 
pastarieji, kaip ir visa kraštui valdyti įsteigtoji 9 baronų Taryba, 
paklusnūs Simono patarėjai tebuvo. Taigi Simonas pats skyrė 
belaisviui karaliui ministerius, patarėjus ir valdininkus, savaran- 
kiškai valdė Angliją, tačiau — tautos bei karaliaus vardu. 

Tiesa, ir norėdamas negalėjo jis be tautos apseiti. — Žvai- 
rom žiūrėjo baronai į valdingojo protektoriaus galią; tūlas jam. 
pavydėjo ir pats stengėsi įsigalėti, kiti kaltino jį tuo, kad, karalių 
nelaisvėj laikydamas, Anglų teisę po kojų pamynęs, ir tapo Hein- 
richo III šalininkais. Taip pat manė ir daugelis (be to — Si- 
mono valdingumu nepatenkintų) riterių bei miestelėnų. Daug 
sherifų nebemokėjo mokesčių į visai tuščią karalystės iždą. Sun- 
kus dalykas rados neaiški dar tautos teisė kūnu versti senosios 
teisės normos (karaliaus valdžia) niekinant. Rasit, todėl ir mė- 
gino Simonas išaiškinti principo klausimą trečiųjų teismu — ke- 
turi arbitrai, iš kurių du buvo Liudviko IX patarėjai, turėjo su- 
taikinti baronus su karalium ir išspręsti, ar teisingos yra Oxfordo 
Provisijos. Tik, kad ir sutiko Liudvikas peržiūrėti savo paties 
Ditd'Amiens, nieko iš to sumanymo neišėjo. Savo planams 
įvykdyti Simonas tegalėjo remtis tik tauta, vadinasi, tik parla- 
mentu. Jį ir sušaukė Londone 1265. I. 20. Pirmusyk kartu su- 
sirinko ne tik baronai bei pralotai, bet ir grafystėms atstovaują 
riteriai, du kiekvieno didelio miesto ir du kiekvieno didelio uosto 
atstovai. Tai buvo pirmas tikras Anglijos parlamentas. Jis pa- 
tvirtino 1264 m. konstituciją ir prisiekdino jai karalių, bet maža 
tegalėjo padaryti, nes visa vėl karo priklausė. 

Nuo Lewes kautynių Heinricho III žmona Eleonora ir 
sūnus Edmundas beruošią buvo Prancūzijoj kariuomenę 
Anglijon įsibrauti. Waleso pasieny ir Anglijos pietuose būrėsi 
karaliaus šalininkai, kuriuos padrąsino ir tai, kad naujasis popie- 
žius Klementas IV pasmerkė Oxfordo Provisijas ir patį 
Simoną, Pagaliau paspruko iš nelaisvės karalaitis Edwardas 
ir ėmė vadovauti sukilėliams, su kuriais susidėjo Gilbertas 


Istorija 15 


— 226 — 


Gloucester ir daug kitų baronų. Simono sūnėnas ir karo 
dalykuose mokinys, Edwardas gražiai pasinaudojo tuo, 
kad Simonas buvo padalinęs savo kariuomenę į dvi armijas, įsi- 
skverbė į jų tarpą ir ties Evesham užpuolė paties Simono 
vadovaujamą. „Gerai padaryta! — sušuko, priešą pamatęs, Lei- 
cestero grafas — Iš manęs išmoko jis taip kariauti“; laimėti ne- 
besitikėdamas pradėjo kautynes ir žuvo (1265. VIII. 4). 


48 


Bet ne tik kariauti buvo išmokęs iš Simono de Montfort 
Edwardas. — Suprato jis, kaip galima pasinaudoti socijalių gru- 
pių tarpusavio santykiais bei kova centralinei valdžiai sustiprinti; 
norėjo, kad toji — karaliaus — valdžia tautos uždavinių imtųsi 
ir sutautėtų. Pradžioje rėmė jis Simoną bei kitus reformatorius 
ir įkalbinėjo savo tėvui pripažinti Oxfordo Provisijas. Tik pilie- 
tiniam karui prasidėjus, teėmė jis ginti ir Heinrichą, ir karaliaus 
teises. Karą su Simonu laimėjęs, mėgino jis, kiek begalima buvo, 
sutaikinti Heinrichą su Simono šalininkais, apšvelninti reakciją. 

Po Evesham kautynių Heinrichas iškilmingai grįžo į 
Londoną (1265. X) ir lengvai nuveikė paskutiniuosius sukilėlius ; 
viena Kenilwortho tvirtovė atkakliai priešinosi karaliui 
iki 1266 m. galo. "Ties dar nepasidavusia tvirtove pavedė kara- 
lius 12 savo įgaliotinių surašyti naują valdžios programą ir at- 
leidžiamąsias sukilėliams sąlygas. Šitą vadinamąjį Dit de- 
Kenilworth patvirtino Northamptone sušauktasis 
parlamentas ir pats Heinrichas (1266. X). Buvo atgaivinta 
„visa karaliaus valdžia ir visas jo autoritetas“, o visa, kas suirutės 
metu karaliaus vardu buvo paskelbta, — panaikinta. Karalius 
dovanojo visiems sukilėliams, kas 40 dienų būvyje to dovanojimo 
prašė. Už tam tikrą baudą visi jie galėjo atgauti koniiskuotąsias 
savo žemes. Kadangi ir šitomis priemonėmis nepasisekė Heinri- 
chui nuraminti krašto, Edwardas įkalbėjo jam pakviesti į 1267 m. 
parlamentą grafysčių bei miestų atstovus ir Marlborough 
Statutu (1267 m.) pripažinti tas Oxfordo Provisijas, kurios 
nemažino pagrindinių karaliaus teisių. Tuo būdu surastas buvo 
kompromisas tarp karaliaus ir reformatorių, tarp dviejų — va- 
dinasi, senosios karaliaus valdžios ir tautos teisės — tradicijų. 
Edwardas ramiai galėjo palikti tėvynę ir dalyvauti kryžiaus kare 
(1270—1274 m.). Karaliaus vyriausybė vėl tautinė tapo. 


— 227 — 


Norint visa XIII amžiaus 40 m. revoliucija suprasti, reikia 
nusikratyti demokratinės ideologijos šablonais. Ne tautos kova 
dėl abstrakčios laisvės ir ne parlamento įsteigimas sudaro tos re- 
voliucijos esmę, bet štai kurie procesai. 

Nuo Vilhelmo I laikų karalių, Angliją užkariavusios feodali- 
jos vadų, valdžia rėmėsi iš vienos pusės feodalija, kurią siejo su 
karalium tiek feodalams, tiek jam pareigas uždedanti sutartis, iš 
kitos — grafysčių bei šimtinių savivaldybe. Savivaldybe remda- 
mies karaliai žabojo feodalus, feodalais — savivaldybę; sydino jie 
abu tuodu elementu savo valdininkija, kuri Anglijoj iš pat pra- 
džios susijus buvo su įvairiais visuomenės sluoksniais ir su savi- 
valdybės įstaigomis. Taip antai, prisiekusieji ir koronėrai galima 
laikyti ir karaliaus valdininkais, bet, kaip ir į parlamentą siun- 
čiamieji riteriai, atstovavo jie savo grafystės riterijai, freehol- 
derams (laisviems, tiesioginiais karaliaus vasalais laikomiems 
dvarininkams) ir smulkiesiems žemės savininkams (substan- 
tial yeomen). Be savo manorą valdančio lordo ir savival- 
dybės įstaigų valdininkai maža tegalėjo padaryti. Be to, Angli- 
joj įvairūs visuomenės sluoksniai ne tiek griežtai vieni nuo kitų 
skyrėsi, kaip kontinente; lengviau vieni su kitais bendravo ir sijo. 
Tuo būdu Anglijos valdysena nebuvo nei feodalinė, nei biuro- 
kratinė, bet — savotiška feodalizmo, biurokratizmo ir savivaldy- 
bės sistema; ir ne dirbtinė sistema, bet gyvas vientėgis organiz- 
mas. Drąsiai gali jį lyginti su kraujotakos sistema. 

Žinoma, dažnai įsigalėdavo čia vienas, čia kitas tos sistemos 
gaivalas. Tačiau feodalizmas ir savivaldybė neduodavo jai ilgam 
nukrypti biurokratizmo linkme, feodalizmas ir biurokratija — 
savivaldybės linkme, o biurokratija ir savivaldybė tvardė feoda- 
lus. Nei Heinrichas II, nei Edwardas I ir norėdami nebūtų ga- 
lėję taip subiurokratinti Anglijos, kaip Friedrichas II — Sicilijos 
karalystę arba Kapetingai — Prancūziją. Karaliaus valdysena 
pati, gali sakyt — automatiškai, reaguodavo į karaliaus absoliu- 
tizmą. Aišku, kodėl kaip tik Anglijos centralinėse įstaigose, Ka- 
raliaus Dvare, negalėjo ilgam įsigalėti svetimšaliai; arba jie greit 
suanglėdavo, arba pats karalius priverstas būdavo su jais atsisvei- 
kinti. 

Anglijos valdysena buvo pačios tautos savitvarka ir savižina. 
Todėl ir sijo toji savižina su senosiomis karalystės įstaigomis ir 
reiškėsi Common Law augimu (III, $ 97). Čia vėl labai 
svarbios buvo Anglų teisės ypatybės. — Iš karaliaus sutarties su 


— 228 — 


feodalais išriedėjo tiek feodalų, tiek jo paties teisės, ir kiekvie- 
nai teisei atliepdavo tam tikros pareigos. Taigi, teisė buvo ne 
karaliaus sutartis su feodalais, ne karaliaus valios reiškinys, bet 
nuo feodalų lygiai abstraguojama, jam ir feodalams lygiai pri- 
verstinė normų sistema. Savaime aišku, kad, su kitais savo val- 
diniais santykiaudami ir juos įpareigodami arba jų teises skelb- 
dami, karaliai taip pat žiūrėjo į pačią teisę. Karaliaus teismas 
bendrąją Anglų teisę kūrė, bet tame teisme ir feodalai, ir kiti 
anglai dalyvavo. Drauge su visais anglais kūrė karalius jų teisę. 
Todėl teismo precedentai turėjo Anglijoj ne mažiau svarbos, kaip 
karaliaus įstatymai, ir teisė laikoma buvo ne tiek karaliaus, kiek 
visos tautos teise. Teisė buvo didesnė už karalių; gali sakyt, ji- 
nai, ne karalius, buvo tikrai Dievo pateptoji. Žinoma, kiekviena 
socijalinė-politinė grupė pirmiausia gynė savo pačios teises, bet, 
kaip pati save laikė ji integraline tautos dalimi, taip ir savo teisę 
—- tautos teisės reiškiniu ir visos tautos teise. Kai kur Anglų 
teisės idėja panaši į Friedricho II teisininkų skelbiamąją; bet, 
viena, pastaroji abstraktesnė ir aiškiau formuluota, antra — Si- 
cilijos karalystėj valdiniai buvo pasyvūs teisės objektai, o Angli- 
joj — teisės subjektai ir, drauge su karalium, kūrėjai. 

Tautos vasltybe tapdama, Anglija vis daugiau atsydavo nuo 
prancūziškosios savo karalių valstybės, o Heinricho II įpėdiniai 
kontinentaline savo politika labiau, kaip Anglų reikalais, rūpinosi. 
Patys karaliai ir jų Dvaras nutauto. Ne tiek jie valdė Angliją, 
kiek naudojosi ja nesėkmingiems ir Anglijoje nepopulariems ka- 
rams su Prancūzija. Anglų dvasios, jų įstaigų, tradicijų ir teisės 
jie nesuprato ir susivaidijo pagaliau kuone su visa tauta: su ba- 
ronija, Bažnyčia, riterija, miestelėnais ir su savo pačių valdinin- 
kija. Visus prieš save kurstydami padėjo jie tautai susivienyti. 

Heinrichas III menkysta buvo. Bet, kad ir gabiausias val- 
dovas būtų jis buvęs, vistiek nieko nebūtų padaręs Europoj be 
pačių Anglų pagelbos, kaip nebūtų galėjęs pertvarkyti Anglų 
valdysenos ir panaikinti Anglų teisės, Antra vertus, negalėjo 
Anglija normaliai gyvuoti ir augti, kol karalius bei jo Dvaras 
(centralinės valdymo įstaigos) atsiskyręs buvo nuo viso valdo- 
mojo aparato ir nuo tautos ir kol su tauta kovojo. Reikėjo suvie- 
nodinti valdysena, atgaivinti valdymo vienybė, vadinasi, sutau- 
tinti karalius ir jo Dvaras. Tai ir buvo visos revoliucijos prasmė, 
kurią suprato Edwardas ir privertė suprasti dienagalį savo tėvą. 


— 229 — 


Heinricho III ir Edwardo I laikais išaugo Anglų parla- 
mentas, bet visai ne dėl parlamento kovojo su savo karalium 
Anglai; ir pats parlamentas visai neturėjo tos reikšmės, kurią tik 
daug vėliau įsigijo. 

Visų pirma, niekas nelaikė parlamento nauja įstaiga. Parla- 
mentas, ti Magnum Consilium, arba Curia Re. 
gis, karaliaus baronų susirinkimas, kuris paveldėjęs buvo kai 
kurias Witenagemoto teises. Baronai ir karaliaus valdininkai 
susirinkdavo pasikalbėti (parler, to talk) apie valstybės 
reikalus, ypač apie naujus mokesčius. Taip pat niekas nekreipė 
ypatingo dėmesio į tai, kad karaliaus valdininkai tarėsi su tyčia 
kviečiamais riteriais grafysčių atstovais. Seniai jau tie riteriai 
ėmė dalyvauti grafystės teisme (Shire Court) ir savival- 
dybėj, o tuo reikalu bendravo su karaliaus valdininkais. Nieko 
nuostabaus ir iš esmės naujo, kad centralinė valdžia ėmė pagaliau 
tartis su grafysčių atstovų susirinkimu. Prireikus tas susirinki- 
mas susydavo su baronų parlamentu; ir tai buvo ne koks naujas 
parlamentas, bet ta pati, tik grafysčių atstovų papildyta kiek 
Curia Regis, tas pats Magnum Consilium. Į 
1265 m. parlamentą Simonas de Montiort pakvietė 
ne tik riterius, bet ir miestų atstovus, nes norėjo patraukti savo 
pusėn miestus ir gauti iš jų pinigų, o, norint iš bendruomenės 
pinigų gauti, reikėjo, visų anglų nuomone, su jos atstovais tartis. 
Vėl — jokios principijalios naujienos čia nebuvo. 

Baronai ir pralotai nuo sena pripratę buvo susivažiuoti į 
parlamentą. Grafysčių bei miestų atstovus kvietė valdžia, gali 
sakyt — vertė juos važiuoti, nes patys jie ne tik kad nenorėjo da- 
lyvauti parlamente, bet stengėsi ir ilgos, pavojingos bei brangios 
kelionės išvengti. Gerai žinojo, kad reikės parlamente savo ben- 
druomenės vardu pažadėti valdžiai pinigų, o grįžus daug už tai 
nemalonumų ir priekaištų išgirsti. 

Vis dėlto parlamente riteriai ir miestelėnai padėdinėjo val- 
džiai savo patarimais, dažnai rėmė ją kovoj su magnatais; be 
abejo, didino parlamento autoritetą. Edwardas suprato, kad ko- 
munų atstovai galėjo tapti nauja karaliaus parama, bet, juos į 
parlamentą šaukdamas, turėjo galvoj ir kitus motyvus. Didįjį 
Westminstero Parlamentą (1295 m., šįkart sukvietė jis baronus, 
pralotus, žemesnės dvasininkijos, grafysčių ir miestų atstovus), 
„Pavyzdingąjį Parlamentą“, rinkdamas, rašė jis, kad su bendrais 
pavojais reikią visų apgalvotomis priemonėmis kovoti, ir pažin- 


— 230 — 


dino visuomenę su smurtinga Prancūzijos politika. Mat, per 
parlamentą bendravo karalius su jo atstovaujamąja tauta, o ka- 
dangi parlamentas teduodavo karaliui pinigų, tai be jo ilgam ne- 
galėjo karalius apseiti. 

Nejučiomis, gali sakyt — nenoromis augo parlamentas. 
Edwardo I laikais į parlamentą buvo kviečiami: 1) Bažnyčios 
pralotai (vyskupai ir abatai), 2) didieji baronai (dukai, markizai, 
grafai, vikomtai, baronai), kuriems, kaip ir pralotams, karalius 
siųsdavo kiekvienam atskirą pakvietimą, 3) žemesniosios dvasi- 
ninkijos atstovai (bet ji greit gavo teisę už tam tikrą mokestį ne- 
bedalyvauti parlamente, o tą mokestį skirdavo savo sinoduose, 
arba „konvokacijose“), 4) riteriai grafysčių atstovai (po 2 iš 
kiekvienos grafystės, tad išviso 74, Knights of the 
shire), 5) kai kurių savivaldybę turinčių miestų (boroughs, 
jų sąrašą kaskart sudarydavo karaliaus kanceliarija; buvo jų koks 
166) atstovai ir 6) kai kurie teisininkai bei pirkliai. 


49 


Anglų tauta XIII amžiuje tikrai jau gyveno, reikšdino savo 
norus ir ideologiją, pasiekė savižinos laipsnį. Bet ne bendras ki- 
limas ir viena kalba, nei bendra išsiaiškėjusi kultūra buvo Anglų 
tautybės pradas, tik — bendras valstybinis gyvenimas ir Angli- 
jos idėja. Anglijoj tauta - valdinija tik tevirto tauta-nacija, tik 
tesikūrė bendrąją savo kultūrą, kalbą ir, gali sakyt, bendrąjį 
kilimą, paprasčiau sakant — gimė. 

Iš tiesų, Anglai tebekovojo su Waleso ir Skotijos 
keltais, o pačioj karalystėj keltus tebeasimiliavo. Beveik visi vi- 
lanai ir vadinamieji sochemanni (sokemen, soca- 
gers, privačios senjoro jurisdikcijos priklausą laisvieji žemės 
savininkai) kilimo buvo anglosaksai, taip pat ir laisvieji žemės 
savininkai bei amžinieji nuomininkai (freemen, freehol- 
ders), kurių turtingesnieji, kad ir ne riteriai, turėjo kareiviauti 
(yeomen). Daug laisvųjų žmonių susigiminiavę buvo su rite- 
riais normanais (ir išviso su prancūzais) arba patys tapo rite- 
riais. „Dabar“, rašo vienas Heinricho II laikų autorius, „anglai 
ir normanai gyvena drauge ir nuolat giminiuojasi vieni su kitais; 
taigi, abi tautos tiek sumišo, kad, bent apie laisvus žmones kal- 
bant, sunku pasakyti, kas yra normanas, o kas anglas... Prie 
žemės priplaktieji vilanai vieni gryno saksų kraujo tėra“. Buvo 


— 231 — 


betgi XII amžiaus gale ir tokių žmonių, kurie patys už save ir už 
savo sūnus duodavo pažadus amžinai nešioti ilgą barzdą tėvynės 
ir jos papročių garbei. Vieną tokį yeomaną aprašė vėliau 
Chaucer. Nebuvę durų, kurių nebūtų galėjęs išlaužti arba 
įsibėgėjęs savo galva pramušti storžievis tas kerėpla. „Jo barzda 
buvo ruda, kaip kiaulės šeriai ar lapės gaurai, ir plati, kaip kas- 
tuvas. Ant dešinės šnervės buvo jam karpa, o ant jos kuokšta 
rudų, kaip kiaulės ausyse, plaukų. Jo šnervės buvo plačios ir 
juodos, o burna plati, kaip daržinė. Nešiojo kardą ir skydą; 
buvo peštukas ir linksmų plaučių“. Panašūs žmonės (kaip iš 
barzdos galima matyt, dideli patrijotai, nors, tur būt, ir ne visuo- 
met kilimo anglosaksai) dalyvavo grafystės savivaldybėj ir pri- 
siekusiųjų teisme, sijo su riterija ir užkrėsdavo ją savo patrijo- 
tizmu. 

Didžiųjų baronų tarpe iš pat pradžios daugiau buvo norma- 
nų bei prancūzų, ir iki XIII amžiaus šitą sluoksnį tebepapildinė- 
davo Anglijos karaliaus vasalais tapusieji Prancūzijos baronai. 
Vienas iš tų naujosios kartos baronų, Simonas de Mont- 
fort tapo net Anglų tautos vadu. Net anglosaksų kilimo ba- 
ronai pasisavindavo prancūzų kultūrą bei papročius ir kalbėjo ne 
angliškai, bet prancūziškai. 

Iki XIV amžiaus galo gimtoji Anglijos karalių kalba buvo 
prancūzų; tik Heinrichas IV (1399—1413 m.) tepradėjo 
visai laisvai kalbėti angliškai. Taip pat tik 1363 m. Edwar- 
das III sutiko, kad anglų kalba oficijaliai būtų vartojama teis- 
muose, o kancleris pradėjo parlamento posėdžius angliškąja pra- 
kalba. Iki XV amžiaus galo įstatymai buvo rašomi arba prancū- 
ziškai, arba lotyniškai. Pirmoji angliškai parašytoji parlamento 
„peticija“ priklausė 1386 m., bet ir prancūziškai teberašomos 
buvo iki 1450 m. Iki 1349 m. gramatikos mokyklose, „prasilen- 
kiant su visos tautos papročiais, reikėjo vaikams savo kalbos išsl- 
žadėti, į prancūzų kalbą versti savos pamokos ir prancūziškai mo- 
kytis“; Oxfordo bei Cambridgės universitetuose studentai pietau- 
dami turėjo kalbėti lotyniškai arba prancūziškai. 

Visai suprantama, kad Anlgijos užkariautojai ir su jais su- 
siję anglų baronai taip ilgai nenorėjo atsisakyti nuo prancūzų 
kalbos. Viena, ir karaliai, ir baronai turėjo žemių tiek Anglijoj, 
tiek Prancūzijoj, o iki 1204 m. daug baronų buvo kartu abiejų 
karalių vasalai. Antra, prancūziškai kalbėjo, galvojo ir kūrė 
naują literatūrą kultūringiausioji Europoj riterių visuomenė. 


— 232 — 


Prancūziškai kalbėti reiškė tikram riteriui ir apšviestam žmogui 
būti. Tad greit nuprato nuo savo kalbos ir anglų kilimo baronai: 
net riteriai ir visi, kas tik norėjo būti laikomas apšviestu žmo- 
gumi, stengėsi kalbėti prancūziškai. „Bajorų vaikai iš mažų 
dienų mokėsi prancūziškai, ir šiaipjau dvarininkai kalėsi galvon 
prancūziškus posakius, kad panašūs į bajorus būtų“. Grosse- 
testės nuomone, kiekvienas kultūringas žmogus turįs mo- 
kėti lotyniškai ir prancūziškai; tasai vyskupas patrijotas pats 
prancūziškai išdėstė meilės teoriją (Le chaūteaud'amour). 
„Kas prancūziškai moka“, rašė XIII amžiuje Robertas 
Gloucesterietis, „tas visų yra bent kiek gerbiamas“. 

Tik žemesniųjų visuomenės sluoksnių tekalbėta angliškai. 
Tačiau su tų sluoksnių žmonėmis kasdien susidurdavo šviesuoliai. 
Ir jiems reikėjo suprasti ir kalbėti kiek angliškai, bendraujant su 
savo vilanais bei tarnais, su savo vaikų auklėmis, su šiaipjau 
žmonėmis. Tuo būdu abi kalbos ėmė viena antrą veikti, o pran- 
cūziškoji ponų šnekta griežtai skirtis nuo pačių prancūzų kalbos 
daugeliu naujų žodžių bei posakių, žodžių tvarka ir ištarimu. 
Tiesa, anglų baronai ilgai siuntinėjo savo vaikus Prancūzijon, 
kad tobulintų čia savo kalbą ir tarseną, o iki XIII amžiaus pra- 
džios daug anglų mokėsi Paryžiaus universitete; tik Heinrichui II 
su Prancūzija bekariaujant, išaugo Oxfordo universitetas; 
Prancūziją Blankai valdant (1226—1236 m.), nuprato anglų stu- 
dentai lankyti Paryžių, ir truputį anksčiau įsteigtas buvo Angli- 
joj antras, Cambridgės universitetas (1209 m.). 

Iki XII amžiaus galo anglų rašytojai, taip antai, Hugh 
of Rutland, Ypomedono autorius (apie 1185 m.), 
rašė prancūziškai ne blogiau už pačius prancūzus. Bet ilgainiui 
ir rašytojų kalba subarbarėjo. Gower (num. 1408 m.) pats 
teisino prancūziškųjų savo raštų keverziškumą tuo, kad anglas 
buvo. Waltero Mapo ir Chaucero minimosios 
Marlborough ir Stratford-atte-Bowe moky- 
klos pačios nežinojo, kas tai yra tikroji prancūzų kalba. Chau- 
cero aprašytoji abatė „šneka prancūziškai visai gerai ir gražiai, 
tik — kaip Stratford-atte-Bowe mokykloj šnekama, nes Pary- 
žiaus kalbos tos abatės nė girdėt negirdėta“. 

Anglijos baronai buvo prancūzų kultūros žmonės; kalbėjo 
prancūziškai, skaitė chansons de geste, kurtuazinius 
romanus, klausė truvėrų eilėraščius skaitant, globojo prancūzų 
kalbos rašytojus, kurių tarpe greit ir anglų atsirado. Anglijos 


— 233 — 


literatūra XII-—-XIV amžiuje, tai prancūzų literatūros dalis. An- 
glijoj gyveno ir jos karalių bei galiūnų globa naudojosi tokie poe- 
tai, kaip Robert Wace, Marie de France, Be- 
noit de Sainte-Maure ir pats Chrestien de 
Troyes. Tačiau Anglijos baronai jautėsi nebe prancūzai, bet 
anglai esą. — Ralpho Fitz-Gilberto našlė įkalbėjo 
Geoffrey Gaimarui išversti į prancūzų kalbą ir surit- 
muoti Gotfriedo (Geoffrey) Monmouthiečio 
veikalą (apie 1150 m.), kurio ekzempliorių davė Gaimarui York- 
shirės baronas Walter Especį Williamo Mar- 
shallo sūnus užsakė vienam poetui aprašyti mirusiojo grafo 
žygdarbius, o grafo draugas pasidalino su poetu savo atsimini- 
mais (Guillaume le Marėchal). Vienas Westmins- 
tero vienuolis, Heinricho III žmonos prašomas, sukūrė ilgą poe- 
mą apie Edwardą Išpažintoją; karalienė Adelaidė paprašė 
vienuolį Benediktą suritmuoti šv. Brandano legendą (apie 
1125 m.). Heinrichui II paskyrė savo rinkinį Marie de 
France. Pats Heinrichas liepė parašyti Normandijos dukų 
istoriją Robertui Wace, o pasku Benoit de 
Sainte-Maure, savo karą su Skotija — Jordanui 
Fantosme, kuris karaliaus įsakytas lydėjo kariuomenę tikslu 
medžiagos savo poemai prisilesinėti. Rašytojai ir patys ėmė me- 
džiagos iš Anglų istorijos. Minėtasis Gaimar norėjo apra- 
šyti Heinricho I gyvenimą, kuriam buvo jau paskyręs savo vei- 
kalą poetas Dovydas. Turime kelias poemas apie Tomą 
Beketą (geriausioji — prancūzo Garnier du Pont-St.- 
Maxence), apie Richardo žygdarbius (Ambroise Histoire 
de la Guerre sainte, III, $ 51), apie Simoną de Montfort, ,„Bažny- 
čios sapną“, kur, kaip ir „Siuvėjo sapne“, puolamas Heinri- 
chas III, naujuosius ordinus garsinantį ir senuosius peikiantį 
VOrdre de Bel Aise ir kitų publicistinio pobūdžio poe- 
mėlių. 

Mat, skaitytojai, todėl ir poetai domėjosi Anglų istorija, tau- 
tos didvyriais, kaip Guy of Warwick, Bevis of 
Hampton, Havelok the Dane, King Horn. 
Neatsitiktinai bretoniškomis temomis (III, $ 55) naudojosi kaip 
tik arba anglai bei normanai, arba (Chrestien ir Marie 
de France) Anglijos karalių globojamieji poetai. Apvaliojo 
Stalo riteriai, karalius Artūras, Tristanas tapo tautos didvyriais: 
nebūdami dar anglai, o prancūzais nustodami buvę, užkariautojai 


— 234 — 


kreipėsi į tolimą užkariautojo krašto praeitį arba su Romėnų isto 
rija savąją sydino (Roman de Brut, III, $ 52). Prancū- 
zai pajuokdavo anglų ištikimybę savo Arflet of North- 
umberland (— Alfred) ir jų „karalių Artūrą“, kurį Ka- 
tinas (Chapalu) nuveikęs. Netiesa, atsakydavo anglai, ne 
nuveiktas buvęs Artūras, bet visą Prancūziją užkariavęs ir pačia- 
me Paryžiuje karaliavęs. Primindavo jie prancūzams, kad jų pa- 
čių karalius Frollonas buvęs menkas ir kvailas, kaip rašąs Got- 
friedas Monmouthietis, ir baisiai sumuštas pačiame savo Tle- 
de-France. Dar ryškiau pasireiškė anglų patrijotizmas jų 
lotyniškai rašančių istorininkų — William oi Malmes- 
bury (1093—1143 m.), Geoffrey of Monmouth 
(num. 1154 m.), William of Newburg (1136 — 
1198 m.) ir ypačiai Mathew Paris (Matheus Pari- 
siensis, — 1200—1259 m.) — veikalais. Nežinia kodėl Pary- 
žiečiu pavadintas St. Albano vienuolis Motiejus perdirbo ir 
iki 1259 m. pailgino Rogero of Wendower chroniką 
(Chronica maiora) ir parašė Historia Anglo- 
rum (1067—1253 m.). Kad ir paties Heinricho III globojamas 
buvo, Motiejus griežtai peikė jo politiką, tai, kad po kojų pamy- 
nęs tautos laisvę ir kad plėšęs Bažnyčią bei valstybę svetimiems 
ir dvasininkams paturtinti. 


50 


Taigi, XIII amžiuje buvo jau Anglų tauta, bet toji tauta ne- 
turėjo dar savo kalbos, dviem, net (lotynų kalba skaitant) trim 
kalbom kalbėjo, ir jos šviesuomenė kūrė Anglų kultūrą svetimąją 
transformuodama. 

Normanams Angliją užkariavus, literatūrinė anglosaksų kal. 
ba išnyko. Kūrybinis anglosaksų rašytojų darbas niekais nuėjo. 
Kasdieniams paprasto nemokyto žmogaus reikalams užtekdavo 
nedaugelio žodžių ir paprasčiausių posakių, ir nebebuvo žmonių, 
norinčių anglosaksų kalba reikšti filosofines idėjas ir poezijos 
vaizdus, nes patys šviesuoliai suprancūzėjo. Išniro kiekvienos 
gyvos galbos pamatas — jos tarmės — iš kurio ir buvo išaugus 
dvaro, valdžios ir literatūros kalba. Toji kalba vėl tapo vakarų- 
anglosaksų (W essekso) tarme, o Kente įsigalėjo jutų tarmė 
ir rytų bei šiaurės Anglijoj — anglų, kuriai senojoj Danų Žemėj 
(Danelaw), East-Anglijoj ir Mercijos daly turėjo įtakos danų 


— 235 — 


kalba, Kaip tik todėl, kad primityvesnė buvo, rytų Anglijos tar- 
mė (inglis) ir tapo vadinamojo Middle-English, kaip 
pastarasis — naujosios anglų kalbos, branduoliu. Ji lengviau pri- 
sižėbėjo daug lotynų ir prancūzų žodžių. Žiemos rytų anglų tar- 
me kalbama buvo XIV amžiuje Anglijos sostinėj, Londone, o 
Londono tarme rašė anglų kalbos kūrėjai Chaucer, Gower, 
Wycliffe. 

Apie 1120 m. naująja anglų kalba (Middle-English, 
vadinama ji dar ir Semi-Saxon) parašyta buvo kai kurios 
vietos Abbey of Petersborough vienuolių perra. 
šytosios Saksų Chronikos; čia — ta pačia kalba — šiai Chronikai 
ir naujų žinių (iki 1154 m.) buvo pridėta. Mat, ėmė vienuoliai 
angliškai rašyti, ir netrukus atsirado daug moralinio-religinio po- 
būdžio veikalėlių (Proverbs ot King Alfred, The 
Moral Poem, tūlų anglosaksiškųjų veikalų vertimų). Vie- 
nuolis augustinininkas Orm XIII amžiaus pradžioj eilėraščiais 
atpasakojo ir sukomentavo Evangeliją, bet jo veikalas (Ormu- 
lu m) kalbininkui įdomesnis, nei istorininkui ar literatui. Ir poe- 
tinių vertybių turi, ir tautos sąmonę augant sako Ormo amžinin- 
ko Ernley bažnyčios kunigo Layamono poema Brut. 
Autorius perdirbo Wacės poemą ir papildė ją naujomis apysako- 
mis apie karalių Artūrą ir kitus Anglijos didvyrius; o tas apysa- 
kas paėmė jis iš Bėdos ir Geoffrey of Monmouth (ku- 
riuo naudotasi ir paties Wacės) veikalų, rodos, ir iš tautos pada- 
vimų. Angliškai pasakojo anglams Layamon apie bendrą jų pra- 
eitį, apie jų pirmtakūnus — romėnus, keltus ir anglosaksus. Pati 
save pažinti pradėdama, tauta kūrė savo praeitį, kurios tikrovėj 
nebuvo, nes ji, tauta, tik ką gimė, 

Šiaip ar taip, ėmė pagaliau anglai angliškai reikšti savo min- 
tis ir jausmus. Prirašyta buvo daug šventųjų gyvenimų ir reli- 
ginio-moralinio pobūdžio veikalėlių, The Ancren Riwle 
(Anachoretų Regula) ir nemaža poemėlių, „regėjimų“, arba 
„sapnų“. Iš tų „sapnų“ gražiausias yra pranciškono Tomo 
de Hales sukurtasis Meilės Sapnas (Luve Ron, 
apie 1250 m.), kur autorius aprašinėja mistinį sielos susivienijimą 
su Dievu. Robert Mannyng of Bourne (Robert 
de Brunne) išvertė ianglų kalbą Williamo of Wad- 
dington veikalą (Handlynge Synne), gražiais apsa- 
kymėliais 7 mirštamųjų nuodėmių galią iliustruojantį. Tuo pat 
metu (apie 1230 m.) nežinomasis autorius eilėraščiais atpasakojo 


— 236 — 


Šv. Istoriją, o XIV amžiaus pradžioj ėmė rašyti Richard 
Rolle (iš Hampole). Mokėsi jis Oxfordo universitete, 
bet, 19 metus užkliudęs (1309 m.), pametė mokslą ir tapo atsi- 
skyrėliu, įsikūrė girioj netoli nuo savo tėvo namų. Po kiek laiko 
ėmė jis vaikštinėti po kraštą ir pamokslus sakyti; numirė visų 
šventuoju laikomas (1349 m.). Rašė jis ir lotyniškai (De 
emendatione vitae, De incendio amoris ir 
kt.), ir angliškai. Savo poema The Pricke of Cons- 
cience (Sąžinės graužimas) mokė žmones asketinio mistinio 
gyvenimo. — „Kad turėtum mažą anglies gabalėlį ir norėtum 
juo užkurti ugnį, tai sudėtum kelias skiedreles ir po jomis pa- 
dėtum tą gabalėlį. Atrodytų tau kurį laiką, kad tomis skiedre- 
lėmis esi užgesinęs savo anglį. Bet jeigu kantriai imsi pūsti tą 
anglį, tai vėl suliepsnos ugnis, nes skiedrelės ugnimi pavirs. Taip 
pat ir dvasios gyvenime. "Tavo troškimas Dievo ir tavo noras 
Jį pasiekti yra panašus į mažutėlę blėstančią anglelę, nes jie ir 
duoda tau truputėlį šviesos ir dvasios šilumos; nedidelė betgi 
toji šviesa ir toji šiluma, perdažnai ji šąla ir virsta arba nuodė- 
mingais norais arba tinginiavimu. Reikia tau padėti ant tos an- 
glelės skiedrelių, tariant, gerų veiklaus gyvenimo darbų. O jei- 
gu atrodys tau, kad tos skiedrelės mažina tavo troškimą ir kad 
darosi jis mažiau grynas ir nustoja liepsnojęs, — nenusimink, 
bet kentėk kiek laiko ir pūsk ugnį, vadinasi, daryk gerus darbus, 
o paskui eik sau vienas melstis ir galvoti. Pakelk savo širdį į 
Dievą ir prašyk Jo malonės, kad priimtų gerus darbus, kuriuos 
patikti Jam norėdamas darai. O darbus tuos laikyk nieku; su- 
prask, kad tiktai per Jo malonę teturi jie reikšmės. Pažink, kad 
pats esi bejėgis bei nuodėmingas ir, jeigu tavo darbai geri, skirk 
juos bematant ir nevaidmainiaudamas Dievui, o kad blogi, tai sau 
pačiam. Dėl tokios tavo romybės visi tavo darbai pavirs ugni- 
mi, kaip ant anglies padėtosios pakurinės skiedrelės.“ 

Žinoma, palyginti su kontinento mistikų raštais, nieko prin- 
cipijaliai nauja čia nėra; gyvena betgi autorius savo idėjomis, ne 
paprastai kitų žodžius kartoja. Taip pat gyveno anglai kurtu- 
azine Prancūzijos literatūra, kurios veikalai imta versti ir per- 
dirbinėti. Ir, suimdami savin Prancūzijos kultūros ypatybes, 
vertėjai nejučiomis sydino jas su Anglų tautos ypatybėmis. 
Neatsitiktinai daugumo verčiamųjų ir naujai rašomųjų veikalų 
herojai buvo ne Karoliaus Didžiojo paladinai, bet arba karaliaus 
Artūro riteriai, arba nacijonalūs didvyriai. Mat, tokios temos 


— 237 — 


ir Anglijos baronams įdomesnės rados. Apie 1300 m. eilėraščiais 
Anglijos istoriją parašęs Robert of Gloucester skun- 
dėsi, kad kalba tebeskiria dviem dalimis Anglų tautą. Bet jis 
nebelaikė normanų svetimšaliais, priešingai — savo tautiečiais. 
Ir jam, ir patiems baronams prancūzų kalba buvo nebe svetim- 
šalių, bet šviesuolių kalba. Be to, pradėta jau baronų ir anglų 
kalbos literatūra domėtis, o tos literatūros nuo XIII amžiaus — 
greit augti ir tobulėti. Net lirikos kūrinių atsirado, pirma Panelę 
Šv., paskui ir damas garsinančių. Gal būt, gyviau, kaip moky- 
tieji truvėrai, jautė anglų poetai gamtos grožį. — „Vasara atei- 
na. Garsiai kukuoja gegutėlė! Žolės dygsta, laukai žydi ir 
miškas auga. Kukuok, kukuok, pilkoji! Avelė greta ėryčio bė- 
bia; karvė mykia ties teliuku; jautis mauroja, ožkelė slapstosi. 
Linksmai kukuok, gegutėle! Gražiai kukuoji, geguže. Nenustok 
dabar kukavus.“ 
Sumer is i cumen in 
Lhude sing cuccu. 
Groweth sed, and bloweth med, 
And springht the wode nu. 
Sing cuccu, cuccu. 
Awe bleteth after lomb 
Lliouth after calue cu 
Bulluc sterteth, bucke verteth. 
Murie sing cuccu, 
Cuccu, cuccu. 
Wel singes thu, cuccu; 
Ne swik thu, nauer nu 
Sing, cuccu, nu, 
Sing, cuccu. 


Taigi, tik ką gimusi Anglų tauta kūrėsi savą, iš esmės visai 
naują kalbą ir pynė prancūzų bei anglosaksų literatūros ir keltų 
tautosakos motyvus į naują organinį vienetą, kuriuo ėmė reikštis 
naujosios tautos būdas ir pasaulėžiūrą. Tačiau tą būdą ir tą pa- 
saulėžiūrą aiškiai teišreiškė tik didieji XIV amžiaus galo poetai 
— William Langlandir Chaucer —ir Wyclifife. 
Anksčiau kiek pasireiškė kai kurios Anglų tautos ypatybės jų 
menu. 

Tasai menas kilimo toja ne savarankiškas, ir sunku pasakyti, 
kiek jam įtakos turėjo senieji keltų bei anglosaksų meno moty- 


— 238 — 


vai. Architektūros atžvilgiu XI amžiaus gale Anglija tapo Nor- 
mandijos provincija. Per Normandiją įsiskverbė į Angliją ir 
gotika (Early English 1170—1250 m. ir Decora- 
ted Style, 1250—1350 m.). Kaip ir Normandijos, seno- 
sios Anglų katedros bei bažnyčios (Earls Barton X — 
XI amž.) paveikia žmogų savo monumentališkumu ir archainėmis, 
į medinės architektūros panašiomis formomis. Net gotikai įsiga- 
lėjus, normanai neatsisakė nuo centrinio bažnyčios plano bei 
kupolo (Coutance apie1250 m, Bayeux XI-XIV amž,, 
Rouen XII — XIII amž, Saint-Ouen, Durham 
XI-XII amž, Norwich XI-XIV amž, Beverley 
XIII-XV, Canterbury). Normanai ir anglai gražiai nau- 
dojosi vertikalinėmis gotikos linijomis, bet naikino jų daromą 
įspūdį horizontalines pabrėždami; iš esmės konstruktyvinį goti- 
kos meną pavergdavo dekoravimo tikslams. Visos tos tenden- 
cijos kaip tik ir įsigalėjo Anglijoj. Kaip rodo be kitko Peter- 
borough (XII-XIII amž.), Salisbury (XIII) ir Lin- 
colno (XII-—-XIV amž.) katedros, fasaduose vyravo gulsčios 
linijos, ir tie fasadai ne tiek kvietė žmogų į bažnyčią, kiek, kaip 
koks akmeninis kilimas, atskirdavo nuo pasaulio susirinkusius 
jon žmones, išrinktuosius. Bet ir bažnyčios viduje gotinė jos 
judesio linkmė choro link buvo švelninama ir net naikinama iš 
vienos pusės bažnyčios platumu bei centrine jos dalimi, iš ki- 
tos — tuo, kad karnizai bei arkados mažino bažnyčios aukštu- 
mą, O visai suplonėjusios kolonėlės virto grynai dekoratyviniu 
elementu. Ir vidujinės bažnyčios sienos panašėjo į kilimą (Ely 
katedra XII amž., Beverley vienuolynas XIII-XV, Exe- 
ter katedra XIII-XIV), o lubos — į bažnyčią dengiančias iš 
plonųjų kolonėlių išaugusias palmes. Dažnai gotinė bažnyčios 
idėja priešybe sau virsdavo — bažnyčia tapo didele ir plačia sale. 
Tačiau kaip tik anglai mielai skirdavo bažnyčią į dalis: atitver- 
davo chorą ir daugelį koplyčių. Bažnyčia, gali sakyt, vaizdavo 
įvairių susitvarkiusių luomų steigiamąją Anglijos vienovę, kaip 
ir didžiųjų baronų šeimynų savarankiškumą bei galią. 

Tautos būdas jos meno stilium aiškinti yra, žinoma, labai 
subtilus ir net pavojingas dalykas: didžiai čia galima apsirikti ir 
daug nebūtų dalykų prigalvoti. Viena neabejojama tėra: nor- 
manų architektūros stilių perdirbdami, anglai XIII-XIV am- 
žiuje sukūrė monumentalinį nuosavą stilių, didįjį meną. O di- 
dysis menas visuomet seka, kad yra ir jį sukūrusi tauta. 


— 239 — 


51 


Edwardas I (1272—1307 m.) buvo pirmas tikrai tau- 
tinis Anglų karalius, nebe įvairiatautės Plantagenėtų imperijos, 
bet Anglijos valdovas. Nelaimingoji Tono Bežemio ir Heinri- 
cho III kova su Prancūzija sutautino pagaliau, kuone visų pran- 
cūziškųjų savo žemių nebetekusių, karalių politiką. Edwardas 
nė nemanė gaivinti minėtosios imperijos. Italijoj, iš Šv. Žemės, 
kur kryžiaus kare dalyvavo, grįždamas, sužinojo jis apie savo 
tėvo mirtį ir visų pirma nuvažiavo Paryžiun. Čia (1273 m.) pri- 
siekė Pilypui III, paskui visus metus Akvitanijos du- 
katą tvarkė. "Taip pat nemėgino kariauti ir su Pilypu IV, 
kuriam pakartojo savo priesaiką. Ne Prancūzijoj, bet pačioj 
Anglijoj plėtė savo valstybę — su Walesu ir Skotija 
kovojo; ir ne Anglija, bet Prancūzija agresyvi buvo. Kai Pi- 
lypas IV dėl gyvų niekų pakvietė Edwardą į savo teismą ir ruo- 
šėsi atimti iš Edwardo jo feodus Prancūzijoj (1293 m.), Anglų 
karalius visa padarė, kad tik išvengtų karo: atidavė Pilypui, kol 
klausimas bus išspręstas, Guiennės pasienio tvirtovėles. 
Tiktai Pilypui pradėjus konfiskuoti Guiennę ir net žygį į Ang- 
liją rengti, ir Edwardas ėmė ruošti koaliciją prieš Prancūziją. 
Bet mažai tepadėjo Edwardui visi jo sąjungininkai, Laimė, kad 
tais laikais neilgai tegalėjo kariauti karaliai. Pilypas 1298 m. 
susitaikino su Edwardu, ir 1303 m. buvo pasirašyta Pary- 
žiaus Taika, kuria Pilypas grąžino Edwardui Guiennę ir 
atsisakė nuo sąjungos su Edwardo priešais Skotais. 

Toks taikingas Edwardas buvo pirmiausia todėl, kad be per- 
stogės kovojo su Walesu ir Skotija. — Nuo Heinricho II laikų 
karaliai nebekreipė dėmesio į tikrai tautinius Anglijos politikos 
uždavinius. Edwardas nieko ypatingo nepasiekė Airijoj. 
Čia tebepriklausė Anglijai nedidelis Dubline gyvenančio ka- 
raliaus vietininko (King's Lieutenant) valdomasis že- 
mių plotas, o formaliai priklausė karaliaus ir tą plotą apriečian- 
čios baronijos. Su Anglija, bet ir savybėj tebekovojo savaran- 
kiškosios Airijos kunigaikščiai. Vis dėlto stengėsi Edwardas 
sutvarkyti savąją dalelę Airijos ir pažaboti baronus: 1295 m. 
įsteigtas buvo Airių (žinoma — Airijoj įsikūrusių anglų) 
parlamentas. Dublin, Waterford, Cork ir kiti 
miestai pradėjo prekiauti su anglais, atsirado daug naujų kaimų 
ir tvirtovių. Karai su Walesu, Skotija ir Prancūzija nedavė 
Edwardui praplėsti Airijoj savo valstybės. 


— 240 — 


Wales užsikariauti Anglijai daug svarbiau buvo. Vil- 
helmui I, Vilhelmui II ir Heinrichui II nepasisekė pavergti pus- 
laukinių, klanais gyvenančių keltų, greičiau piemenų, nei žemdir- 
bių. Daugiau reikšmės turėjo pasienio baronai, vadinamieji 
markų lordai (Lords Marcher). Jie statėsi tvir- 
tovėlių, vergė apylinkės gyventojus, slėniais vis gilyn skverbėsi į 
kraštą ir kūrėsi kiekvienas savo valstybėlę. Bet ir šitas anglų 
lindimas į Walesą iš lėto ėjo, juo labiau, kad tik slėniuose tega- 
lėjo plėsti savo žemes kolonizatoriai, o slėnius skyrė vienus nuo 
kitų neperkopiami miškais apaugę kalnai. 

Tryliktojo amžiaus pradžioj atgijo Walese keltų tauta. 
Vėl ėmė klestėti bardų poezija, primenanti žmonėms garsiąją 
keltų praeitį. Tuo patmetu Gwynnedo valdovams pasisekė 
tapti daugumo Waleso tautelių vadais. Llewelyn Didy- 
sis atsikariavo iš markų lordų didžiąją Powyso dalį, bet, 
Anglų karalių savo siuzerėnu tebepripažindamas, susidėjo su pa- 
čios Anglijos baronais maištininkais ir pasiekė, kad Didžioji 
Chartija paminėjo Waleso teises. Jo anūkas Llewelyn ap 
Griffith jo pėdomis ėjo. Dar padidino savo valstybę, ėmė 
vadinti save Waleso princu, o antra vertus — susidėjo su Simo- 
nu de Montfort, vedė jo dukterį ir padėjo jam kovoj su 
Heinrichu III. Buvo jis bemanąs visai atsiskirti nuo Anglijos ir 
nebenorėjo siekti grįžusiam Anglijon Edwardui I. 

Edwardas įsibrovė į Walesą ir po nepaprastai sunkaus žy- 
gio 1277 m. privertė Snowdono tvirtovėj užsidariusį Lle- 
welyną pasiduoti ir pripažinti Anglų siuzerenitetą. Tačiau po 
dviejų metų Llewelynas sukilo, ir tiktai 1284 m., Llewelynui kau- 
tynėse žuvus, Edwardas prislėgė Walesą Anglijos įstatymais ir 
valdininkija; įsteigė daug naujų tvirtovių ir miestų, prikurdino 
anglų kolonistų ir savo sūnui davė Waleso princo titulą. Mat, 
į šešias grafystes padalintasis Wales formaliai tebebuvo atskira 
valstybė (principality), ir didžioji jo dalis (tarp minė- 
tųjų grafysčių ir vadinamosios Offos sienos, Ofia's Dy ke) 
tebepriklausė markų lordams. Kovojo karalius su tais lordais, 
bet pats turėjo jais remtis kovoj su lordų kurstomais Waleso 
patrijotais. 

Walese ir Airijoj Edwardas susidūrė su keltais. Skotijos 
karalystė jo laikais didžiai apanglėjusi buvo. — Įvairias pieti- 
nės Skotijos tauteles suvieniję, Skotų karaliai seniai jau buvo pa- 
vergę ir vadinamąjį Lothianą (saksų Northumbrijos dalį). 


— 241 — 


Tuo būdu keltai davė kraštui valdžią ir dinastiją, o kultūrą, 
politinę - feodalinę santvarką ir kalbą — saksai. Lothiano mie- 
stas Edinburghas tapo ir karalystės sostine. Vienuolik- 
tojo amžiaus gale įsigalėjo Skotijoj ir anglų įtaka. Malcolm 
III, jaunas būdamas, turėjo gyventi toli nuo tėvynės, Edwardo 
Išpažintojo Anglijoj, ir vedė Edgaro Aethelingo seserį, o jo sū- 
nus Dovydas I pertvarkė karalystę anglonormanų  monar- 
chijos pavyzdžiu ir padidino ją Cumberlando, Nort- 
humberlando ir Durhamo dalimis. Daug anglų ir 
normanų, Balliol, Bruce ir kiti, Stepono iš Blois laikais ir vėliau 
tapo Skotijos karaliaus baronais ir gavo iš jo žemių. Dovydas ir 
jo įpėdinis Vilhelmas Liūtas visai suanglino karalystės 
valdyseną; tik šiaurinės Skotijos kalnuose ir — mažiau — Gal- 
loway liko keltų klanai ir kalba. 

Plantagenėtai laikė Skotiją vasaline savo karalyste, bet ten- 
kinosi formalia jos priklausomybe. Edwardas I sumanė sujung- 
ti abi karalystes. Kadangi Skotijos karalius Aleksandras 
III tik vieną dukterį teturėjo, jam numirus (1286 m.), nutarta 
buvo, kad ji ištekėtų už Edwardo I sūnaus Edwardo, ir kad Ed- 
wardas II taptų Skotijos karalium. Tačiau Aleksandro duktė 
numirė. Edwardas I turėjo pripažinti Skotijos baronų (su jo 
sutikimu) išsirinktąjį Joną Balliolą (1292 m.); tik griež- 
tai pabrėžė siuzereniškąsias savo teises. Turėjo Balliolas lankyti 
Edwardo dvarą, pildyti visas savo feodalines pareigas, net su- 
tikti, kad jo teismu nepatenkintieji apeliuotų Edwardui. Žo- 
džiu, laikė Edwardas Balliolą paprastu savo vietininku, o kai 
Balliolas ėmė priešintis, užplūdo Skotiją savo kariuomene, įmetė 
ji kalėjiman ir pats pasiskelbė jos karalium (1296 m.). 

Neilgam įsiviešpatavo betgi jis Skotijoj. Daugumą Skotijos 
baronų Edwardas, tiesa, patraukė savo pusėn, nes feodalija iš- 
viso internacijonalaus pobūdžio sluoksnis buvo. Užtai pakirdo 
smulkiųjų dvarininkų, kaimiečių ir miestelėnų patrijotizmas, juo 
labiau, kad kaip tik juos daugiausia spaudė griežti Edwardo 
valdininkai ir kariai. Greit atsirado ir tam demokratiniam - pa- 
trijotiniam sąjūdžiui vadas — niekam iki tol nežinomas riteris 
Wallace. Sumušė jis 1297 m. feodalinę anglų kariuomenę ties 
Stirling Bridge ir, plėšdamas visą kraštą, drąsiai įsibrovė 
į Northumberlandą ir Cumberlandą. Nuveikė pagaliau šitą suki- 
limą Edwardas: 1298 m. ties Falkirku baisiai sumušė Wal- 
Jace'ą, 1304 m. užkariavo Stirlingą, o 1305 m. paėmė ne- 


Istorija 16 


— 242 — 


laisvėn ir mirtimi nubaudė Wallace'ą. Tačiau skotai nenurimo: 
kraštą, kaip pasiduoti svetimšaliams.  Nekreipė jie dėmesio į 
žiauriojo nugalėtojo paskelbtąją amnestiją. Netrukus ėmė jiems 
vadovauti galingasis baronas Robertas Bruce. 

Kaip ir visa jo giminė, Bruce pradžioje buvo Edwardo šali- 
ninkas ir išsilavino paties Edwardo I dvare. Bet išdidusis ir ais- 
tringasis baronas susikivirčijo su karalium, prisiminė, gal, ir tai, 
kad 1290 m. jo protėvis kartu su Balliolu ir su 11 kitų Skotijos 
baronų stengėsi pasigrobti karūną. Be to, bažnyčioj nužudęs 
jis buvo vieną Edwardo šalininką, ir outlaw tapęs, tik maiš- 
tininkais ir tegalėjo pasitikėti Tuo būdu Skotijos demokratija 
susidėjo su kai kuriais Skotijos feodalais — su Bruce'u, tūlais 
jo giminėmis ir su Jokūbu Douglasu (the good 
Sir James). Bruce pasiskelbė karalium ir 1306 m. apsikarū- 
navo senojoj Skotų sostinėj — Sc one mieste. Nežinia, ar būtų 
jis laimėjęs kovą su pačiu Edwardu, kuris 1307 m. atvyko su di- 
dele kariuomene Skotijon. — Edwardas čia ir numirė, o su men- 
ku jo įpėdiniu Bruce'ui kovoti daug lengviau rados. 


52 


Kovos su Walesu ir Skotija, kurią rėmė bei kurstė Pran- 
cūzija, ir su pačia Prancūzija nulėmė vidujinę Edwardo politiką 
ir padarė jį Anglijos parlamento ugdytoją. Visai nebuvo jis 
konstitucinis karalius: kiek įmanydamas vengė parlamento ir se- 
nųjų įstaigų kontrolės, o savo paties valdžią didino. Pasitikėjo 
naujais žmonėmis, ypačiai Robertu Burnellu, savo Dra- 
bužinės (garde-robe, wardrobe) žmonėmis. Jie tapo 
mėgiamiausia jo taryba, antrąja, neoficijalia kanclerija, ir ištiki- 
karaliui pinigus karo bei diplomatijos išlaidoms apmokėti. Ro- 
bertas Burnell paskirtas buvo kancleriu ir — čia didžiuoju, čia 
mažuoju (privačiu) karaliaus antspaudu — tvirtino valdžios ak- 
tus. Edwardo Drabužinė lenktynių ėjo su valstybės įstaigomis. 
Nekartą mėgino Edwardas pasirinkti sau naujų mokesčių be 
parlamento sutikimo. 

Tačiau be parlamento sutikimo nebegalėjo valdžia ir popu- 
liariausiam karui pinigų gauti; ir Edwardas gerai tat suprato. 
Canterbury arkivyskupo vadovaujamoji vyskupija 1296 m. 


— 243 — 


atsisakė duoti karaliui subsidiją, nes uždraudęs tai savo bule 
Clericis laicos popiežius Bonifacijus VIII; tik 
konfiskavimais privertė Edwardas vyskupus nusileisti. Vėlėliau 
baronai atsisakė žygiuoti į Flandriją ir Guiennę, nes feodaline 
priesaika tik paties karaliaus vadovaujami teturį jie kariauti. Net 
Londoniečiai, kurių privilegijas 1285 m. atšaukęs buvo Edwar- 
das, susidėjo su opozicija. Taigi, noroms nenoroms šaukdavo 
karalius parlamentą; 1297 m. viešai pripažino savo kaltes, pra- 
virko ir pažadėjo pildyti Magna Charta. Sutiko, kad ji 
būtų net peržiūrėta ir papildyta, kaip reikalavo parlamentas. Vėl 
buvo įdėtas į Chartiją 12 $ ir pridėta, kad net nefeodalinio po- 
būdžio mokesčius gali imti karalius tiktai parlamentui sutikus. 
Po Falkirko pergalės, 1300 m. Edwardas antrusyk prisiekė nebe- 
laužyti chartijų (Confirmatio chartarum). Tiesa, 
1305 m. Edwardo prašomas popiežius Klementas V nuėmė 
jam jo priesaikas, 

Parlamentą šaukti priverstas, mokėjo Edwardas gudriai juo 
ir pasinaudoti, pirmiausia — kovai su Heinricho III laikais įsi- 
galėjusia baronija. Mat, mielai būtų baronai apsėję be parla- 
mento: norėjo, kad būtų nuolatinė jų pačių taryba ir kad ji skirtų 
karaliui ministerius. Todėl Edwardas ir mielai šaukdavo į par- 
lamentą komunų (grafysčių bei miestų) atstovus, o tuos atsto- 
vus ėmė net pinigais šelpti. Be abejo, norėjo jis su komonerų pa- 
gelba pažaboti savavališką baroniją. "Tik miestų atstovai ir patys 
nepatenkinti buvo karalium, kuris, visur pinigų jieškodamas, 
stengėsi apžioti dižiąją dalį vilnų eksporto. Taigi, reikėjo Ed- 
wardui ir su komonerais kovoti, o jie kartais dėdavos su baro- 
nais prieš karalių. 

Kad ir kaip parlamentui nusileidinėjo, Edwardas nė nemanė, 
kad parlamentas mažina karališkąją jo valdžią; ir XIII amžiaus 
gale galima dar buvo tikėtis, kad parlamentas virs pagaliau kara- 
liaus valdžios organu. Tik reikia turėti galvoj, kad į karališ- 
kają savo valdžią Edwardas angliškai žiūrėjo. Savarankiškai mė- 
gino jis valdyti kraštą, politikuoti ir kariauti, bet tapdino savo 
norą su tautos valia, dirbo tautos labui. Norėjo savo 
valdžią, kiek begalima buvo, sustiprinti, bet nė galvon jam ne- 
ateidavo senieji įstatymai bei papročiai naikinti, nes didžiai gerbė 
jis teisę ir angliškai ją suprato. Žinojo, kad karaliaus valdžia rė- 
mėsi jo sutartimi su feodalais ir, galų gale, su visomis, karalystę 
sudarančiomis, laisvųjų žmonių bendruomenėmis. Realus politi- 


— 244 — 


kas būdamas, matė jis, kad norint iš savo valdinių daugiau pini- 
gų gauti, geriausia yra su jais pačiais dėl mokesčių ir pasitarti, 
ir kad yra tam tikros objektyvios karaliaus valdžios ribos, už ku- 
rių nebeišvengiamas esti pilietinis karas. 

Kiekvienoj valstybėj valdžia, vadovaujantis tautai sluoksnis, 
tautos valią vykdydamas tą tautą verčia, o tauta sutinka būti ver- 
čiama, nes instinktyviai laiko prievartą neišvengiama tautinės 
vadovaujančiojo sluoksnio veiklos ir paties visos tautos gyveni- 
mo priemone. Žinoma, ir priešinasi prievartai tauta, tačiau 
kenčia ją, kol pati valdžios veikla tautinė tebeesti. Tik vado- 
vaujančiam sluoksniui išsigimus ir nutautus, tik jo veiklai su tau- 
tos norais visai nebesutinkant, „normalusis“ tautos priešinimasis 
valdžiai virsta revoliucija, jei tik pati tauta tebėra sveika. 

Čia ir išeina aikštėn Anglų istorijos ypatybės. — Išskyrus 
vilanus, Anglų tauta būrėsi bendruomenėmis, kurios noroms ne- 
noroms su centraline valdžia bendravo ir dalyvavo pačiame krašto 
valdyme. Tad lengviau buvo Anglų tautai, nei bet kuriai kitai, 
priešintis savo valdžiai ir, revoliucijų vengiant, pamažėle toji 
valdžia veikti. Be to, parlamentą įsteigus, visos minėtosios ben- 
druomenės susibūrė dviemis didžiomis socijaliomis grupėmis. 
Viena buvo baronija, kuriai priklausė ir, kaipo baronai (ne kaipo 
vyskupai ar abatai) karaliaus į parlamentą kviečiamieji, pralotai; 
antra — Anglijos grafystės, nes tiek grafysčių riteriai 
(knights), tiek miestų įgaliotiniai grafystei (tik — čia jos 
dvarininkams, o čia josios miestams) atstovavo ir lygiai she- 
rifo į parlamentą kviečiami buvo. Net pačioj grafystėj vado- 
vaują jai smulkieji dvarininkai bei riteriai lygia dalia bendravo ir 
su freeholderais, ir su miestelėnais. Antra vertus, primogenitū- 
ros principas (III, $ 97) vertė net didžiųjų baronų jaunuomenę 
dalyvauti ekonominėj miestų veikloj ir syti su miestelėnais. 
Smulkieji baronai, barones minores, taip pat sijo su 
buržuazija; kad ir tiesioginiai karaliaus vasalai (tenants in 
chief), dažnai renkami buvo jie grafysčių atstovais. Tarpi- 
ninkavo jie baronijai ir grafysčių bendrijai; galėjo ir su pirmąja, 
ir su antrąja susyti, bet nenuostabu, kad susijo pagaliau su an- 
trąja. 

Tuo būdu parlamente karalius ir jo valdininkija susidurdavo 
su Bažnyčia, baronija ir su grafysčių bendrija. Tos keturios 
grupės aiškiai viena nuo kitos skyrėsi, galėjo tarp savęs kovoti, 
sąjungininkauti ir dėl bendrųjų uždavinių susitarti. Politinis 


— 245 — 


Anglijos gyvenimas tapo legaline ir reliatyviai taikinga minė- 
tujų grupių kova, jų, kaip sako anglai, fair play. Ir buvo 
tai ne parlamento partijų, bet pačios Anglų visuomenės grupių 
kova. Parlamentas buvo priemonė sutaikinti ir suderinti ketu- 
rioms pajėgoms — karaliui, Bažnyčiai, baronijai ir riterijai su 
miestelėnais. Juo pasireiškė anglų Committee sense, 
tai, kad, nenorėjo jie revoliucijų, bet geriau įmanė tartis, kol 
surasdavo pagaliau kompromisą. 

Čia labai svarbi Edwardo politika. — Jo karaliavimo pra- 
džioj parlamentas susirinkdavo dukart per metus teisti ir, prirei- 
kus, padėdinėti karaliui savo patarimais; ir buvo jis paklusnus 
padėjėjas karaliaus, kuriam priklausė kuone visa inicijatyva. Nuo 
1290 m. parlamentas rinkosi rečiau, užtai daugiau atstovų susi- 
važiuodavo, posėdžiai tapo gyvesni, ir karaliui reikėjo žiūrėti 
stiprios opozicijos. "Tasai nuolatinis riterių bei miestelėnų susi- 
važiavimas į Westminsterą sydino centrą su grafystėmis, kiek- 
vieną grafystę vertė visos tautos gyvenime dalyvauti ir politiškai 
auklėjo anglus. Be to, sušaukdavo Edwardas parlamentą ne tik- 
tai mokesčių ar subsidijų reikalu; apie pinigus nebūdavo kartais 
nė kalbama. Norėjo jis susipažinti ir su savo valdinių skundais 
bei prašymais, sužinoti, ko jiems reikia ir ar sąžiningai eina savo 
pareigas valdininkai. Pats karalius, jo ministeriai arba ypatin- 
gos baronų bei teisėjų komisijos parlamento posėdžiuose svarstė 
aibę karaliui arba jo Tarybai siunčiamųjų peticijų. Pagaliau, 
XIV amžiuje, ėmė rašyti peticijas ir pats parlamentas. 

Edwardo I laikais parlamento nariai dar visi drauge posė- 
džiavo. Pirmininkavo pats soste sėdįs karalius arba, ant vilnų 
maišo sėdįs, jo kancleris. Kitų karaliaus valdininkų sėdėta drau- 
2€ su pralotais ir baronais; riterių ir miestelėnų kukliai stovėta 
atokiau. Komunų atstovai toli gražu ne visuose posėdžiuose 
dalyvavo; antra vertus, kartais susirinkdavo ir spręsdavo, kas 
reikia į valdžios klausimą ar reikalavimą atsakyti, ir atskirai. Iš 
čia ir yra kilę (pirmoj XIV amžiaus pusėj) atskiri komonerų 
(House of Commons) susirinkimai. Kadangi smulkioji 
kunigija pati nustojo dalyvavus parlamente, parlamentas skilo 
dviem rūmais. 

Ne tik atsiskyręs nuo Karaliaus Tarybos parlamentas, bet ir 
kitos karalystės įstaigos, visa politinė Anglijos santvarka Ed- 
wardo laikais šiek tiek nusistojo, Tais laikais ėmė greit augti 
bendroji Anglų teisė, garsusis Common Law (III, $ 97), 


-- 246 — 


ir susiformavo teisininkų luomas (the common lawyers). 
Teisininkai prisistatė atskirų rūmų (Inns of Court) ir pra- 
dėjo savo „Metinėse Knygose“ (Year Books) rankioti teis- 
mo ir teismo procedūros precedentus, svarbiausią Anglų teisės 
šaltinį. Pačiam Edwardui didžiai rūpėjo teisės dalykai, ir ne- 
veltui pramintas jis Anglų Justinianu. Pirmuoju Westmins- 
tero Statutu (1275 m.) kodifikavo jis Didžiosios Chartijos 
ir Oxfordo Provisijų normas; Gloucestero Statutu 
(1278 m.) patobulino teismo procedūrą; 1283 ir 1284 m. statu- 
tais reformavo iždą ir nusakė labai svarbią pirkliams išjieškomąją 
procedūrą; 1285 m. Wincestero Statutu patobulino 
policijos kovojamąsias priemones su plėšikais, o antruoju W est- 
minstero Statutu apdorojo civilinę Anglų teisę. 

Iki Edwardo Statutų Anglijoj tebeveikė senoji, iš dalies 
vietinė, iš dalies atgyvenusi papročių teisė, anglų ir danų teisė. 
Su ja konkuravo feodalinė papročių teisė. Be to, buvo renkami 
ir garsiųjų teisininkų (Bracton, Glanvill ir kitų) ko- 
mentuojami teismo precedentai (case law); buvo į teisės 
traktatus panašių ir senąją teisę aiškinančių įstatymų (Cla- 
rendono Konstitucijos Magna Charta) ir, 
pagaliau, karaliaus assisai bei ordonansai, kurie tik 
teismo procedūrą telietė. Žodžiu Anglijoj buvo ir teisės idėja, 
ir teisė, bet, gali sakyt, nebuvo rašytosios teisės, nei instancijos, 
kuri galėjus būtų tą papročių bei precedentų teisę keisti ir kurti 
naują, rašytinę. Savo statutais Edwardas ir pradėjo kurti naują 
teisę, kurios šaltiniu tapo karalius su savo parlamentu. 

Anglų Justinianas teisės priemonėmis, tais pačiais statutais, 
kovojo su feodalais; be to, Liudviko Šv. pavyzdžiu, pasinau- 
dojo ir Romėnų Teisės normomis. Edwardas puolė visų pirma 
baronų imunitetą ir kitas feodalines jų teises. Ypatinga 
komisija išnagrinėjo tą klausimą , ir keliaujantieji teisėjai sudarė 
baronų ir jų teisių sąrašą (Rotuli Hundredorum). Tie- 
sa, baronai priešinosi teisės titulų, chartijų, reikalaujančiam sta- 
tutui Ouo Warranto. Warrene grafas tik sunkiu savo 
kardu tepamojavo: štai kokia chartija jo žemės ir teisės gauta! 
Vis dėlto principijaliai klausimas buvo išspręstas, ir nebegalėjo 
baronai dar daugiau valstybės teisių savintis. Baronui vaikų ne- 
palikus, karalius pasiimdavo jo feodus ir investindavo jais savo 
šeimos princą. Taip atsirado Lancastero, Yorko, 
Gloucestero ir t. t. grafai (vėliau dukai). Edwardas leido 


— 247 — 


pardavinėti feodus, bet pirkėjas turėjo tapti arba perkamosios 
žemės senjoro (ne pardavėjo), arba paties karaliaus vasalu. Tuo 
būdu panaikinta buvo subinfeodacija ir padidėjo tiesioginių ka- 
raliaus vasalų (tenants in chief) skaičius (Ouia em- 
ptores 1290 m.). Feodalų teises mažindamas, mažino tuo 
pat Edwardas ir dvasininkų teises; be to, 1279 m. (De viris 
religiosis) uždraudė jiems gauti žemes taip, kad taptų jos 
amžinąja Bažnyčios savastimi. Kad ir geras katalikas buvo, 
nekentė karalius nei Anglų Bažnyčios, nei popiežiaus preten- 
zijų. Popiežiaus kišimąsi į Anglijos reikalus laikė skriauda savo 
valdžiai. 

Žinoma, kovai su feodalais turėjo Edwardas remtis kitais 
visuomenės sluoksniais, pirmiausia pirkliais ir išviso miestelėnais. 
Todėl ir rūpinosi jis Anglijos ūkiu. Mėgino papildyti savo iždą, 
bet siekė to tikslo žemdirbystę bei prekybą globodamas. Pristei- 
gė daug naujų prekybos vietų, anglų pirklių naudai sumažino 
svetimšalių pirklių prekybą savo krašte; bet prekyba su užsieniu 
tebebuvo svetimšalių rankose, ir karalius davė naujų privilegijų 
hansoms. Sustiprėjo anglų pramonė: be vilnų imta gabenti 
į užsienį ir pačių anglų gelumbės bei audiniai. Visai natūralu, 
kad Anglijon prigūžėjo daug Flandrijos bei Italijos kapitalistų 
agentų, kurie ėmė iš procentų skolinti pinigus tiek pačiam kara- 
liui, tiek baronams ir sėkmingai kovoti su žydais. Lig tol žydų 
rankose buvo visa pinigų apyvarta ir procentų operacijos, kurias 
Bažnyčia draudė krikščionims. Negalėjo, kol Italijos bei Flan- 
drijos kapitalistų Anglijoj dar nebuvo, apseiti be žydų nei 
pirkliai, nei feodalai, bet visi jų nekentė, juo labiau, kad nesidėjo 
žydai su krikščionimis — atskira visuomene gyveno. Kadangi 
nuolat skolindavos iš žydų pinigų ir kartais begėdiškai, bet labai 
pelningai juos eksploatavo, karaliai globojo žydus. Karaliaus 
valdininkai padėdinėjo jiems išjieškoti skolų ir gynė tuos palūki- 
ninkus nuo visuomenės neapykantos. Daug žydų neapsakomai 
praturtėjo. Ypatingas Šachmatų Tarybos skyrius (Scacca- 
rium Aaronis) rūpinosi Arono Lincolniečio reikalais. Ta- 
čiau nenoromis globojo žydus Edwardas, pats jų nekentė, prijau- 
tė žydų pogromus rengiantiems krikščionims ir tikėjo, kad žy- 
dai tikrai kalti ritualiniu vaikelio Šv. Hugues nužudymu. 
Pamatęs, kad gali apseiti be jų ir remtis italų bei flandrijiečių 
kapitalistais, išdulkino žydus iš savo karalystės. Tik Stuartų 
laikais tegrįžo jie Anglijon. 


— 248 — 


53 


Paskutiniaisiais savo karaliavimo metais Edwardas, rodos, 
pasiekė savo: nuveikė baronus ir buvo net gavęs iš Klemento V 
leidimą sulaužyti savo priesaikas ($ 52). Karas su Bruce'u ir 
mirtis nedavė jam įvykdyti sumanytojo darbo. Tačiau, baronus 
nuveikęs, neužgniaužė Edwardas jų galios, nei jų norų įsisteigti 
Anglijoj oligarchinę valdžią. Tebemėgino jie paveržti karaliaus 
tarybas, skirti joms narius ir priversti patį karalių visur jų klau- 
syti, Bet jokio aiškaus plano baronai neturėjo ir visai netiko 
valstybei valdyti. Perdaug rūpėjo jiems savi manorai, ūkis, me- 
džioklė ir bajoriškas gyvenimas, kad galėtų imtis sudėtingo bei 
smulkaus valdžios darbo. Galėjo kartais pašalinti karaliaus fa- 
voritus, oficijaliais vyriausybės vadais paskirti savo žmones ir 
išrinkti baronų komitetą valdymui prižiūrėti, bet negalėjo pasi- 
glemžti viso valdžios aparato, prityrusios valdininkijos, kuri tu- 
rėjo jau savo tradicijas ir faktiškai valdė kraštą, vistiek ar Ga- 
veston ir Despenser, ar Lancaster formaliai va- 
dovavo. Karaliaus Dvaro organizacija labai lanksti buvo. Ba- 
ronams įsigalėjus kanclerijoj, karalius imdavo valdyti su savo 
Drabužinės (Wardrobe) pagelba, o mažasis tos Drabužinės 
antspaudas ne mažiau reikšmės turėjo, nei didysis, kanclerio sau- 
gojamas. Pagaliau, su karalium kovodami, privalė baronai, kaip 
ir pats karalius, remtis parlamentu, tad ir komunomis. Aišku 
— ilgainiui ne oligarchija, bet parlamentas ir laimėjo. 

Atrodė, kad Edwardui II (1307—1327 m.) knietėjo 
įvykdyti paskutinieji savo tėvo planai — nusikratyti baronais 
ir sustiprinti karaliaus valdžia. Deja, labiau į protėvį, kaip į tė- 
vą, panašus jis buvo; mėgo karališkus pomėgius, bet ne karaliaus 
darbą; valdymu nesidomėjo. Viską pavedė jaunųjų savo dienų 
draugu Piersui Gaveston, linksmam ir sąmojingam, 
bet išdidžiam ir nerimtam gaskoniečiui, kurį Edwardas I buvo 
net išvijęs iš Anglijos. Edwardas II davė jam Cornwallo 
grafystę, sutuokė su savo dukterėčia ir, Prancūzijon Pilypo IV 
dukters Izabelės vesti išvažiuodamas, paskyrė jį savo vieti- 
ninku, Paleido Gaveston senuosius ministerius ir ėmė valdyti 
karalystę su sau ištikimais, bet mažai kam težinomais padėjė- 
jais ir su Drabužinės personalu. Baronus išdidžiai niekino ir su 
pašaipa išjodavo. Baronai, žinoma, Gavestono neapkentė ir ėmė 
prieš naująją vyriausybę telktis. Jų vadu tapo Edwardo II bro- 


— 249 — 


lėnas Lancastero grafas Tomas, be galo savo kilme di- 
džiuojąsis ir kvailas savimyla. 

Kadangi nieko nelaimėdamas tebevarė Edwardas toliau tėvo 
pradėtąjį karą su Skotija, o iždas tuščias buvo, baronų va- 
dovaujamas parlamentas greit privertė karalių nusileisti. Ne tik 
pašalino Gavestoną Edwardas (paskyrė jį savo vietininku Ai- 
rijoj) — 1310 m. parlamentas pareikalavo, kad būtų jis su- 
šaukiamas kasmet ir kad visi vyriausieji valdininkai būtų iš ba- 
ronų bei pačių baronų renkami. Išrinkta buvo ir ypatinga „tvar- 
kytojų“ (21 Ordainers) komisija, kuri surašė 40 valdyseną 
pertvarkiančių ir kontrolės sistemą sudarančių ordonansų 
(1311 m.). Baronai su paklusnaus jiems parlamento pagelba lai- 
mėjo. O kai į šiaurę pabėgęs Edwardas panaikino ordonansus ir 
vėl pasišaukė Gavestoną (1312 m.), baronai sumušė jo kariuo- 
menę, ir Tomas Lancaster liepė nukirsti galvą savo įžeidėjui 
(avestonui. 

Neilgai tesidžiaugė nugalėtojai — Robertas Bruce 
ties Bannockburn baisiai sumušė Edwardą (1314. VI. 
24); Roberto brolis Edwardas atsidūrė Airijoj, ėmė 
čia kovoti su anglais ir paskelbtas buvo Airijos karalium 
(1315 m.); bruzdėjo ir Wales; pačioj Anglijoj įsiviešpatavo 
anarchija. Parlamentas paskyrė Lancasterą vyriausiuoju kara- 
liaus patarėju (1316. II). Reikalavo Lancasteras, kad pavesta 
jam būtų kontroliuoti ir karaliaus Drabužinė. Tačiau baronai, 
kaip minėta, patys gerai nežinojo, kaip galima pertvarkyti kara- 
lystės valdysena, o Lancasteras tik be reikalo siuto, triukšmavo 
ir savo puikybe visus prieš save kurstė. Baronų partija suskilo, 
ir grafas Pembroke ėmė vadovauti Lancastero priešams. 
Karalius tuoj su Pembroke'u susidėjo, ir Lancasteras buvo nu- 
veiktas (1318 m.). Tačiau Yorko parlamentas (1318 m.) ne 
tik patvirtino 1311 m. ordonansus, bet pakeitė visą valdžios per- 
sonalą ir įsteigė karaliui prižiūrėti pastovų baronų komitetą. 
Tas komitetas pasirašė paliaubas su Skotija (1319 m.) ir 
apramino kraštą, bet greit susirėmė su naujais karaliaus favori- 
tais — su Hugues Despenseru ir senuoju jo tėvu. 
Karaliaus globojamas, daug žemių prisisavino Hugues Despen- 
ser Waleso „markose“ ir didžiai įsigalėjo. Neilgam pasi- 
sekė, vėl apie Lancasterą susitelkusiems, baronams ištremti Des- 
penserai. Patys jie susikompromitavo ir nepopuliariomis paliau- 
bomis su Skotija, ir tuo, kad Skotais rėmėsi kovoj su karalium, 


— 250 — 


ir visu išdidžiu savo elgimusi su karalium ir karaliene. Visuome- 
nė tapo palankesnė Edwardui. Sušaukė jis kariuomenę, numal- 
šino baronus, mirtimi nubaudė patį Lancasterą ir pasišaukė Des- 
penserus. Paklusnus Yorko parlamentas 1322 m. panaikino 
1311 m. ordonansus ir ištrėmė baronijos vadus. 

Tačiau greit pakitėjo visuomenės nuotaika. Ėmė žmonės 
gailėti nužudyto Lancastero, net lyginti jį su garsiuoju kanki- 
niu Tomu Beketu, lankyti jo kapą. Nepatenkinti buvo visi ir tuo, 
kad Edwardas pasirašė su Bruce'u 13 metų paliaubas ir nė 
nemanė grąžinti Anglijai Skotų  užkariautųjų žemių. Tiesa, 
Rogerui Mortimerui pasisekė apginti Anglų žemės 
Airijoj nuo Edwardo Bruce'o. Bet Mortimeras buvo Des- 
penserų priešas ir netrukus susimylėjo su karaliene, kuri pati 
susivaidijo su karalium ir su savo sūnumi Edwardu paspruko 
Prancūzijon (1326 m.). Edwardas II nuveikęs buvo baronus su 
parlamento pagelba ir pripažino Yorko parlamento statutą, 
kad visi svarbieji reikalai „turi būti svarstomi ir sprendžiami ka- 
raliaus pralotams, grafams, baronams ir komunoms sutinkant, 
kaip sako tebevyraują papročiai“. Bet, viena, ir parlamentas ne- 
bepasitikėjo Despenserais bei karalium, antra — vadovavo par- 
lamentui baronai, o jie, net karaliaus broliai, susidėjo su kara- 
liene. 

Su 2000 karių išlipo karalienė Izabelė Suffolke, ir ba- 
ronai, miestų milicijos, net paties karaliaus kariuomenė jai pasi- 
davė. Edwardas su Despenserais pabėgo, bet sukilėliai juos su- 
ėmė, Despenserus mirtimi nubaudė, o karalių įmetė kalėjiman. 
Karalienės sušauktas Westminstero parlamentas (1327. 
I. 7) prisiminė, kad jam priklausanti ir Witenagemoto teisė: ap- 
tarė Edwardo II karaliavimą, apkaltino nelaimingąjį nemokėjimu 
karaliauti, priesaikos laužymu, Bažnyčios ir baronų niekinimu ir 
kad Skotijos nebetekęs, nuvertė jį nuo sosto ir paskelbė karalium 
mažąjį Edwardą III. Nuverstasis buvo atiduotas vienam ri- 
teriui saugoti ir Berkeley tvirtovėj žiauriai nužudytas. 
Angliją jaunojo karaliaus vardu ėmė valdyti karalienės meilužis 
Mortimeras. 

Naująją valdžią iškėlė baronija, bet su ja Mortimeras bei ka- 
ralienė tuoj ir susikramtė. Mat, paveikė juos centralinių kara- 
lystės įstaigų saugomosios tradicijos. Ir menkutis Edwardas II 
nepanaikino karaliaus valdžios idėjos. Su ta idėja nekovojo nei 
karalių nuvertęs parlamentas, nei patys baronai. Stengėsi, žino- 


— 251 — 


ma, baronai padidinti savo galią, teises bei privilegijas, norėjo 
apoligarchinti karalystę, bet, kaip minėta, savo politinės ideolo- 
gijos neturėjo. Ne politine savo programa buvo jie pavojingi 
valdžiai, bet karingu bei anarchiniu savo būdu ir savavališkumu. 
Stiprus karalius galėjęs būtų dar suvaldyti ir juos, ir parlamentą, 
net karingais baronų instinktais tėvynės gerovei pasinaudoti. 
Jeigu buvo pagaliau (1330 m.) — paties Edwardo III — nu- 
verstas Mortimeras, tai tik todėl, kad, karaliaus valdžios tradi- 
cijai atstovaudamas, neatstovavo jis tautinės Edwardo I politikos 
tradicijai. — Northamptono Sutartimi pripažino 
Bruce'ą nepriklausomosios Skotijos karalium. 

Bet nebegalima buvo nuveikti Skotų nekovojant su Pran- 
cūzija, kuri nuo sena juos kurstė prieš Plantagenėtus. Antra 
vertus, Prancūzijos karaliai grasė ne tiktai paskutiniosioms Plan- 
tagenėtų provincijoms Prancūzijoj. — Pilypas IV buvo pradėjęs 
jungti prie Prancūzijos Flandrijos grafystę, o be Flan- 
drijos miestų negalėjo išsiversti Anglų prekyba ir pramonė. Tai- 
gi, ekonominio Anglijos gyvenimo reikalai, kaip ir kova su Sko- 
tija, vertė Anglus vėl kovoti ir su Prancūzaiss: Tam: naujajam 
karui — 100 metų karui — ir galima buvo pasinaudoti Anglijos 
baronų karingumu. 


VIII 


Prancūzija ir Liudvikas Šventasis 


54 


Pilypo Augusto ir tik trejus metus (1223—1226) 
tepakaraliavusio Liudviko VIII pažabotieji baronai mėgino 
pasinaudoti tuo, kad 1226 m. įžengė sostan 12 metų vaikas 
Liudvikas IX, o jo vardu ėmė valdyti kraštą svetimšalė ir 
nelabai populiari karalienė našlė Blanka Kastilijietė. 
Boulognės grafas prigulėtinis Pilypo Augusto sūnus Pily- 
pas (Phylippe Hurepe)l), Bretagnės ir Rich- 
mondo (Anglijoj) grafas Pierre Mauclerc, Cham- 
pagnės grafas Thibaut IV, La Marche grafas Hu- 
gues de Lusignan, Toulousės grafas Raimon- 
das VII ir kiti galiūnai ėmė steigti koalicijas ir sąjungininkauti 
su Akvitanijos duku Anglijos karalium Heinrichu III 
prieš jaunąjį karalių ir jo motiną. Bet Prancūzijoj baronai ne- 
buvo taip susitelkę, kaip Anglijoj, ir dėl jokių viso savo sluoks- 
nio ar visos tautos teisių su karaliais nekovojo; kiekvienas tik 
savo tikslų tesiekė. "Tautai jie nė kiek neatstovavo, ir tauta, 
ypačiai miestelėnai, rėmė karaliaus valdžią. Kai sumanė baronai 
pagrobti mažąjį Liudviką IX, tuoj atpleškėjo Paryžiaus ir 
Ile-de-France milicijos į miestelį, kur buvo karalius. „Iki 
paties Paryžiaus", pasakojo vėliau pats Liudvikas, „kelias pilnas 
buvęs ginkluotų ir neginkluotų žmonių. Visi prašę Viešpaties 
karaliui ilgų ir laimingų metų ir kad gintų jį bei saugotų.“ Tiesa, 
liaudis vargu bau galėjus būtų apginti savo karalių. Užtai tebe- 
valdė visą valdžios aparatą ir tebesilaikė Pilypo II tradicijų val- 
dininkai, kurių daugumas Ile-de-France, paties karaliaus domėno, 
žmonės buvo. Blanka senais Pilypo bei Liudviko VIII patarėjais 
rėmėsi. Su jų pagelba valdė ji Prancūziją iki 1234 m., kada už- 
kliudė Liudvikas 20 metus, ir net iki gyvos galvos (1254 m.), 


— 253 — 


nes išauklėjo Liudviką pamaldų ir paklusnų sūnelį, o pati labai 
mėgo valdžią ir nusimanė, kaip reikia karaliauti. Pasisekė jai ir 
baronai suvaldyti, ir Heinrichas III atremti. Net padidino Blanka 
karaliaus domėną ir valdžią. — Gavo kelis feodus iš Cham- 
pagnės ir Toulousės grafų, su pastarojo dukteria su- 
tuokė savo sūnų Alfonsą (1237 m.), kuris, Raimondui VII 
numirus, turėjo gauti kraičio pačią Toulousės grafystę 
($ 45), o Liudviką sutuokė su Provencės grafo dukteria 
Margarita (1234 m,); jos seserį vedė trečias Blankos sūnus 
Karolius. 

Nekartą sakius buvo Blanka savo sūnui, kad geriau jau jai 
matyti jis nebegyvas, negu nusidėjęs mirštama nuodėme. Ne- 
glostė ji vaiko, ir jis, gal, iš prigimties paklusnus būdamas, pa- 
vyzdingu sūnumi tapo. Mylėjo, gerbė ją ir klausė jos, net kai 
pats pilnamečiu buvo paskelbtas. Į Šv. Žemę žygiuodamas, jai 
pavedė visą valdžią ir širdį sopamas apgarbstė apverkė ją: liūdną 
žinią gavęs, dvi dienas nieko neprisileido. "Trečią dieną pasi- 
šaukė ištikimąjį savo senešalą Joinville: „Ai man, sene- 
šale! nebėr man motinėlės!“ — „Viešpatie,“ atsakė Joinville, 
„nesistebiu tuo, nes ji mirtinga buvo; bet stebiuos, kad Jūs, toks 
išmintingas žmogus, taip baisiai jos gedite. Patys juk žinote, 
kad, anot išminčiaus, širdies sopė neturi būti veide matoma, nes 
tai reiškia savo priešai džiūginti ir savo draugai liūdinti.“ O daug 
vargo pridarius buvo valdingoji bei griežtoji karalienė ir pačiam 
Liudvikui, ir jo žmonai. Dienos metu tik paslapčiom pasisekda- 
vo jam su žmona pasimatyti ir pasišnekėti. Tiesa, greit jo meilė 
žmonai ir užgeso: paleido svietan vienuolika vaikų, ir tiek. 

Iš pat mažumės doro ir pamaldaus jo būta. ,,Pasauliškų 
dainų“ jo nė nedainuota. Vietoj jų net savo ginklanešius išmokė 
giedoti giesmes Panelės Šv. garbei. Per visą savo gyvenimą kas- 
dien klausė jis mišių, mišparų ir horas canonicas. Kas 
vakaras po 50 Ave Maria, 50 kartų nusilenkdamas lig pat 
žemės, kalbėjo, nė lašelio vyno negėręs eidavo gulti; vidurnaktį 
atsikeldavo rytmetinių klausyti. Šventom dienom įsakydavo taip 
ilgai ir iškilmingai laikyti mišias, jog net kunigai imdavo žio- 
vauti. Dažnai tiek įsigilindavo į savo poterius bei meditacijas, 
kad atsistodamas klausdavo: ,„Kurgi aš esu?“ Ašarų dovanos iš 
Dievo prašėsi. Pildė visas gero krikščionies pareigas. Kas 
penktadienis ėjo išpažinties ir dvasiškajam savo tėvui liepė, kad 
geležinėmis grandinėlėmis jį plaktų. Pats nešiojo ašutinę ir savo 


— 254 — 


draugams, giminėms ir dukteriai ašutines dovanodavo. Miegojo 
ant plonučiu milu dengtų lentų, nenusivilkęs; sąžiningai pasnin- 
kavo. Vengė visko, kas jam seilę varvino; į gardų dažinį van- 
dens prisipildavo, gavėnios metu versdavo save vyno vietoj gerti 
alų — raukydamasis gėrė. . 

Kasdien maitino karalius daugiau, kaip šimtą vargšų; statė 
ligonines, prieglaudas ir t. t., bendravo su elgetomis. Be abejo, 
užjautė nelaiminguosius, nes išviso švelnus ir jautrus žmogus 
buvo. Tačiau, kaip ir daugumas to meto žmonių, pirmiausia čia 
nuopelnų ir askezės darbų žiūrėjo4 "Todėl, su sukviestaisiais el- 
getomis pietaudamas, sėsdavo greta šlykščiausių apskretėlių ir 
iš vienos lėkštės su jais valgydavo. Mazgojo jiems kojas ir bu- 
čiavo; tiesa — saugojo kiek karališkąją savo garbę: parinkdavo 
tam akluosius. Viename vienuolyne „buvo brolis Legeras, ku- 
rį atskyrė abatas nuo kitų, nes taip subjaurojo jį raupai, kad nei 
nosies, nei akių nebeturėjo, o lūpos nuolat pūliavo ir kad šlykš- 
tus jis atrodė. Bet didžiai pamilo tą brolį karalius; prašydavo 
abato drauge jį lankyti (o abatas, kaip ir pats paskui pasakojo, 
baisiai bjaurėjosi broliu Legeru), klūpčiodavo prieš jį ir valgy- 
dindavo.“ 

Be abejonės, reikia turėti galvoj, kad daugumas tokių nuo- 
tykių papasakota Liudviko kanonizavimo metu (apie 1297 m.) 
pamaldžiųjų žmonių, kurie daug kur perdėdavo ir viską sutai- 
kydavo su asketiniais epochos idealais. Stilizavo jie Liudviko 
gyvenimą, apibūdino karalių kaipo pavyzdingą, idealų šventąjį. 
Vis dėlto atrodo, kad ir tikrovėje Liudvikas buvo daug tradi- 
cingesnis už Pranciškų ir — racijonalistiškesnis. Ne instinktyvia 
meile Dievui, kaip Pranciškus, gyveno, bet protu. Visuomet 
įsivaizduodavo doro bei švento gyvenimo idealą ir tuo idealu 
pats save matavo; sąmoningai gerus darbus darė. "Todėl ir mėgo 
kitus žmones mokyti doros ir tikėjimo, dažnai pedantu tapdavo. 
Katalikybės dvasiai daug jis charakteringesnis, nei Pranciškus. 
—- Vieną kartą paklausė savo senešalo Joinvillės, koks jo tėvo 
vardas. — „Simonas“. — „Iš kurgi tai žinote?“ — ,„Atsakiau 
jam, kad neabejoju tuo, nes taip yra man sakius motina. O jis 
tada man tarė: — Taigi, turite tvirtai tikėti visais tikėjimo da- 
lykais, apie kuriuos kalba apaštalai ir apie kuriuos girdite sekma- 
dieniais, „Tikiu Dievą“ giedant“ Mat, Liudviko autoritetu ti- 
kinčio žmogaus būta. "Todėl ir laikė jis tikėjimą Žmogaus nuo- 


— 255 — 


pelnu. Tikėjimo simboliu tikėti ir su savo abejojimais kovoti 
€są Žmogaus pareiga. 

Kad ir baisiai savo kūną kankino ir Dievo garbei didžiai pats 
save žemino, turėjo betgi Liudvikas kurtuazinių poetų išgarsin- 
tąjį ir prancūzams prigimtąjį darnumo, saiko jausmą (III, $ 58). 
Sveiką protą turėjo, nesekė aklai visais popiežiaus ir kunigų pa- 
tarimais. Innocentijui IV Friedrichą II pasmerkus, nenutraukė 
ryšių su Friedrichu, tebelaikė jį imperatorium ir prisispyręs rei- 
kalavo, kad popiežius su juo susitaikintų. Atėjo kartą pas Liud- 
viką vienas vyskupas ir Prancūzų Bažnyčios vardu sakė jam, kad 
„jo rankose žūsta krikščionių tauta“. Persižegnojo karalius ir pa- 
klausė, kas yra. Ėmė skųstis vyskupas, kad žmonės numoję 
ranka į ekskomunikas; reikalavo, kad karalius turtų konfiskacija 
priverstų savo bailivus susitaikinti su pasmerkusia juos Bažny- 
čia. Sutiko karalius, tik ta sąlyga, kad pirma jis pats patikrintų, 
ar teisingai tie valdininkai ekskomunikuoti. „Štai vienas pavyz- 
dys“, tarė, „savo pralotų ekskomunikuotasis Bretagnės grafas 
septynis kartus su jais dėl to bylinėjosi. Pagaliau popiežius pra- 
lotus pasmerkė. Jeigu būčiau privertęs grafą prašyti atleidimo 
pačiais pirmais ekskomunikos metais, nusidėjęs būčiau ir jam, ir 
Dievui“. Karštakošius pralotus karalius kartais sąmojingai pa- 
juokdavo. Įoinvillę apskundžiusiam vyskupui atsakė: „Viešpatie 
vyskupe, jūs, vyskupai, esate nutarę, kad teismas nebespręstų 
ekskomunikuotojo bylos. O aš esu matęs trisdešimts dviem ant- 
spaudais patvirtintą laišką, kuris Jus ekskomunikuoja. Taigi, ne- 
klausysiu Jūsų skundo, kol patys atleidimo negausite.“ 

Pamaldusis karalius mėgdavo kartais pasijuokti ir apie nie- 
kus, guolibet, pasikalbėti. Veltui siūlėsi jam vienuoliai 
paskaityti po pietų kurią nors didžiai jo mėgiamą religinę knygą. 
„Ne,“ tarė, „jų šiandien man neskaitysite, nes popiet nėra tokios 
geros knygos, kuri galima būtų lyginti su guolibet, t. y. su 
pašnekesiais, kurie patys žmonėms ant seilės užeina.“ Mėgo ir 
žongliorus. Prastais rūbais vilkėjo Liudvikas, bet savo žentui 
ir sūnui patardinėjo gražiai vilkėti, nes „didžiau mylės jus tada 
žmonos“. Nesigailėjo jis pinigų savo dvarui, ir tas dvaras buvo 
net prašmatnesnis už Pilypo II ir Liudviko VIII dvarą. Kara- 
liškai vaišino Liudvikas savo svečius. Aprašė vieno pokylio 
menu Salimbene, kuris neblogai apie tokius dalykus 
nusimanė. — „Pietaudami valgėme mes pirma kriaušes ir baltą 
duoną. Duodama buvo labai daug geriausio vyno, kaip ir tinka 


— 256 — 


dosniam karaliui; ir, prancūzų papročiu, visi prašė ir ragino gerti 
tuos, kas nenorėjo. Paskui atnešta buvo šviežių su pienu pas- 
pragintų pupų, žuvų ir vėžių, pyragaičių su unguriais ir su labai 
'skaniu padažu, torto, varškės ir pagaliau baisybė vaisių.“ 

Mėgo pasmaguriauti Šv. Pranciškaus mokinys ir akylas ste- 
bėtojas buvo. Patiko jam ir pats karalius, „aukštas, lieknas ir 
švelnus žmogus, angeliško pavidalo ir su malonės pilnu veidu“, 
„su balandžio akimis“, pridurdavo kiti. Atrodė betgi Salimbenei 
Liudvikas greičiau pamaldus vienuolis, nei karys, kryžiuotis. 
Apsiriko minoritas, nes Liudvikas buvo ir drąsus riteris, bet ka- 
raliauti, gal būt, ir netiko. Bent taip manė daugelis jo paties 
valdinių, „broliu Liudviku“ jį vadinančių. Išeinant jam iš 
parlamento posėdžio, viena senutė štai kokiais žodžiais į jį krei- 
pusis: „Eu, eu! Nejaugi tu esi Prancūzų karalius? Daug geriau 
būtų, kad kas kitas karaliautų, nes tu tik brolių minoritų, brolių 
pamokslininkų ir kunigų karalius teesi. Gaila, kad tu Prancūzų 
karalius. "Tikras stebuklas, kad ligi šiol tavęs iš karalystės neiš- 
jojo.“ Karalius uždraudęs savo palydovams suimti velnių priė- 
dusią sengalvėlę, priėjęs prie jos ir taręs: ,„Teisybę sakote: nesu 
vertas karaliauti Kad norėtų to mūsų Viešpats, geriau būtų 
kad kitas kas karaliautų, kurs geriau moka valdyti karalystę.“ 
Liepęs duoti senutei pinigų. 


55 


Jeigu tos senutės tikrai būta, tai, rodos, tikra teisybė jos pa- 
sakyta. — Užuot savo karalystę tvarkęs ir plėtęs, sumanęs buvo 
Liudvikas naują kryžiaus žygį. Didelį įspūdį padarė jam Totorių 
laimėjimai Lenkijoj, Čechijoj, Vengrijoj ir Vokietijoj ($ 25). 
Padėjo ir Romanijos imperatoriui: 1241 m. daug pinigų jam už- 
mokėjo už šv. erškėčių vainiką, šv. Jietį ir kitas relikvijas. Sun- 
kiai susirgo 1244 m. Liudvikas, kuo nenumirė. — „Vos beap- 
versdamas liežuvį, pareikalavo, kad duotų jam kryžių. Taip ir 
buvo padaryta.“ Stengėsi atkalbinti karalių motina, žmona, 
vyskupai ir patarėjai. Sušaukė jis 1247 m. karalystės didžiūnus 
šventojo žygio apsvarstyti. Paryžiaus vyskupas vėl ėmė jį at- 
kalbinėti: „Viešpatie, nusiimkite kryžių, kad nebruzdintute Pran- 
cūzijos; pasižadėdami žygiuoti, kliedėjote, patys savęs nebeval- 
dėte.“ — „Tebūnie, kaip norite“, tarė Liudvikas ir atidavė vys- 
kupui savo kryžių. „Argi ir dabar tebekliedu? Ar pats savęs 


— 257 — 


nevaldau? Tad grąžinkite man mūsų Viešpaties Jėzaus Kris- 
taus kryžių! Tegul Tasai, kurs visa žino, bus man liudytojas, 
kad nebevalgysiu, kol negausiu kryžiaus atgal.“ 

Karalius uoliai ėmė ruošti žygį. Salimbenė matė jį važinė- 
jant po Auxerrės vyskupystę su pamokslus sakančiu ir kryžius 
dalinančiu minoritu. Bet nedaug baronų karaliaus sumanymu te- 
užsidegė. Popiežiaus sutaikinti su Friedrichu Liudvikui nepasi- 
sekė, tad nedalyvavo žygyje nei vokiečiai, nei italai, o pasižadėjęs 
Norvegijos karalius savo pažadų neištesėjo. Pačiai pran- 
cūzų kariuomenei reikėjo vienur kitur Prancūzijos pietuose ka- 
riauti su užkertančiais jai kelią feodalais, ir daugeliui piligrimų 
Innocentijus IV jų priesaiką žygiuoti į rytus pakeitė priesaika 
su imperatorium kariauti. Visur perėjo ūpas dėl Šv. Žemės ko- 
voti. O atrodė, kad dėl jos kaip tik ir reikėjo kariauti. — Neil- 
gam sutartimi atgavo saracėnų užkariautąją Jeruzalę Ri- 
chardas Cornwallietis: Aigipto sultonas 1244 m. 
vėl ją atėmė, 1247 m. paėmė dar Tripoli bei Askaloną 
ir tuo būdu atgaivino Saladino valstybę. Ekskomunikuotojo im- 
peratoriaus priešai paskelbė Jeruzalės karalium Kipro karalių 
Heinrichą. 

Su 50.000 karių iškeliavo Liudvikas iš Aigues-Mor- 
tes (1248. VIII. 28) į rytus, bet, priplaukęs Kipro salą, sustojo 
čia žiemoti ir pavėlavusiųjų kryžiuočių laukti. "Tai, žinoma, pa- 
krikdė kariuomenę, o muslimams davė laiko karui prisiruošti. 
Tik po metų (1249. VIII. 21) karaliaus laivynas paliko Kiprą ir 
nuplaukė Aigipto link. Čia greit užėmė prancūzai Damiettę, 
tačiau perilgai gaišo ir ginčijosi, ar Aleksandrija užpulti, ar Kairo 
užkariauti. Su Aigipto sultonu taikintis nenorėjo, kad ir geras 
taikos sąlygas tasai siūlė. Kai pasiekė pagaliau kariuomenė M a n- 
surah, muslimai buvo jau atsipeikėję ir surinkę gerą kariuo- 
menę, o pačiame Nyle didelį laivyną. Kadangi nuveikti muslimų 
Liudvikui nepasisekė, o priešai grasė užkirsią jam kelią atgal į 
Damiettę, nutarta buvo grįžti. Bet dabar patys netikėliai už- 
puolė kryžiuočius, baisiai juos sumušė ir paėmė nelaisvėn patį 
Liudviką ir jo brolius, nebekalbant apie daugelį kilniųjų baronų 
(1250 m.). Geležim apkaltas Liudvikas ir jo brolis Alfonsas bu- 
vo „įkelti į karo laivą. Būgnuodami, trijumfališkai lydėjo tą lai- 
vą savo laiveliais baisybė aigiptiečių. Nylo krantu ėjo aigip- 
tiečių kariuomenė, užpakaly žvangėjo supančioti belaisviai.“ 
Didžiąją jų dalį muslimai pakelėje išžudė. Priverstas buvo Liud- 


Istorija 17 


— 258 — 


vikas grąžinti Aigiptui Damiettę, sumokėti didelę kontribuciją ir 
pasirašyti 10 metų paliaubas.  Daugumas nusiminusių kryžiuo- 
čių grįžo Prancūzijon, su likusiais ir su savo broliu Alfonsu pats 
Liudvikas nukilo Sirijon. Čia dar ketverius metus (1250—1254) 
sugaišo: tvirtino Akkoną, Jaffą, Caesariją ir Sidoną, kovojo su 
muslimais, tikėjosi gausiąs pagelbos iš Europos. Tik veltui siūlė 
Heinrichui III grąžinti jam už suteiksimą pagelbą Nor- 
mandiją ir Poitou: Heinrichas kariauti nebegalėjo. 
Nepaveikė Liudviko manifestai ir prancūzų: tiek didieji vasalai, 
tiek riteriai atsisakinėjo į rytus žygiuoti. "Tik žemesnieji visuo- 
menės sluoksniai tesubruzdo.— 

Vargšų žmonių, vyrų, moterų ir vaikų, minios ėmė klajoti 
keliais ir po kaimus. Norėta jų karalius išvaduoti ir Jeruzalė at- 
sikariauti. Daugelis susitelkė pagaliau apie nežinia iš kur atsi- 
radusį vadą. "Tai buvo išdžiūvęs, išbalęs barzdočius, kuris karš- 
čiausius pamokslus sakydavo prancūziškai, lotyniškai ir flaman- 
diškai ir kurį visi vadino „Vengrijos magistru“. Pasakojama 
buvo, kad turįs jis sugniaužtoj savo rankoj pačios Panelės Šv. 
chartiją, jį kryžiaus karą skelbti įgaliojančią Brabante, 
Hainaut, Flandrijoj ir Pikardijoj surinko Ven- 
grijos magistras visą įvairių valkatų ir vargšų, vadinamųjų ,,pie- 
menėlių“ (pastoureaux), kariuomenę ir nuvedė ją Pary- 
žiaus link. Miestelėnai ir kaimiečiai daug kur juos maitino, 
laikė juos šventais žmonėmis, kad ir savotiškų kryžiuočių jų būta: 
ne tik žydus, bet ir kunigus plėšdavo jie ir primušdavo, domi- 
nykonus bei minoritus baisiai persekiodavo. Bet ir tai sutiko su 
žemesniųjų visuomenės sluoksnių nuotaika. Daug kas pyko ant 
Bažnyčios, kuri pirma rėmus buvo Liudviko žygį, o paskui patį 
tą žygį sutrukdžius. ,,„Maitojo tuo metu prancūzai šventenybę. 
Pamatę dominykonus ir minoritus kalėdojant, dantimis grieždavo 
ir tyčia kitiems vargšams išmaldas dalindavo pridurdami: — Še 
tau Muhammedo vardu, nes jis už Kristų galingesnis“ Pieme- 
nėlių vadas „laimindavo liaudį, sakydavo pamokslus, dalindavo 
kryžius, naują krikštą išgalvojo ir netikrus stebuklus darė. At- 
vykus jam Paryžiun, tiek įsiuto liaudis ant kunigų, kad per 
kelias dienas aibė jų buvo sužeista, vandenin sumesta ir nužu- 
dyta. Vieną mišias laikantį kunigą nuvilko ir pajuokdami rožė- 
mis vainikavo“. Niekas, nė pati Blanka nedrįso priešintis ,,pie- 
menėliams“. Iš Paryžiaus išėję, pasidalino jie keliais būriais. 
Vieni nužygiavo atgal, Normandijon, kur pačiame Rou- 


= DB 


eno mieste vėl ėmė kariauti su kunigais; kiti paplito po Anjou 
ir Bretagnę; treti, Vengrijos magistro vadovaujami, nuėjo 
į pietus, kelyje patriukšmavo Orlėans'e ir Tours'e. Tuo 
tarpu kunigija įkalbėjo Blanką, kad numalšintų pakrikusius ir to- 
dėl nebepavojingus „kryžiuočius“. Daug visokių dalykų buvo 
apie juos pasakojama. Vengrijos magistras Toledo mokyklų 
auklėtinis, negromantas esąs. Pažadėjęs jis Aigipto sultonui iš- 
duoti jam visus, ką prisiviliosiąs. ,„Piemenėliai“ norį išnaikinti 
kunigus, vienuolius ir didikus, kad lenvgiau būtų stabmeldžiams 
įsibrauti į krikščionių žemę. Turį su savim sultono laiškus ir 
nuodų, o Vokietijoj atsiradę jau aibė niekam nežinomų, baltais 
rūbais vilkinčių riterių... Netrukus visur ėmė persekioti „pie- 
menėlius“, ir viename mūšy žuvo jų vadas (1251 m.). Maža jų 
tepasiekė Akkoną. 


Taip ir negavo pagelbos iš vakarų Liudvikas. Kai paleisti 
buvo muslimų paskutinieji belaisviai, galėjo jis grįžti; sužinojęs, 
kad numirė Blanka (1252. X), suprato, kad grįžti tikrai reikėjo. 
Tačiau tik 1254. IV išplaukė jis iš Akkono. Paliko Sirijoj mažą 
kariuomenę, bemanąs buvo pats grįžti kariauti ir ilgai siuntinėjo 
krikščionims pinigų. Prancūziją valdydamas, neišsižadėjo savo 
plano, nors mažai kas benorėjo naujame kryžiaus kare dalyvauti, 
o karingieji feodalai susidėjo su Karolium Anjou Si- 
cilijos karalystės užkariauti. ,„Galima patarnauti Dievui ir ne- 
paliekant savo krašto... Niekam nedarau aš bloga; bet jeigu 
iškeliausiu, tai kas bus su mano žmona ir vaikais? Galima bus 
pakariauti ir tada, kai įsibraus į mūsų žemę sultonas.“ Tos pą- 
čios nuomonės buvo ir šventojo karaliaus senešalas, o vėliau 
bijografas Joinville. „Mirštamai nusidėjo, kas patarė kara- 
liui naują kryžiaus žygį. .., nes visai nusilpęs jis buvo. Nebe- 
galėjo nei joti, nei vežimu bevažiuoti... Bet kad būtų likęs Pran- 
cūzijoj, galėjęs būtų dar pagyventi ir daug gerų darbų pridaryti.“ 
Ištikimas Liudviko palydovas 1249—1254 m., Joinville nebesi- 
davė šįkart prikalbamas. — „Tarnaujant man Dievui ir kara- 
liui“ (kryžiaus žygy), „karaliaus ir Navarrės karaliaus žmonės 
visai nususino manuosius, gali sakyt, jiems galą padarė... Die- 
vo klausyti norėdamas turiu aš čia likti ir ginti bei šelpti savo 
žmones; nes jeigu Žygiuosiu ir darysiu tat, kas, kaip aiškiai ma- 
tau, bloga bus mano žmonėms, tai užrūstinsiu Dievą, o Jis pats 
savo kūną paaukojo savo tautai išganyti.“ 


— 260 


Vargais negalais suruošė Liudvikas šį antrąjį savo žygį. 
Apdėjo ypatingais mokesčiais ir kunigus, ir kitus savo valdi- 
nius, tūlus baronus užkrėtė savo entuzijazmu, kitus savo pusėn 
privilegijomis patraukė. Žadėjo jam padėti Aragono bei 
Portugalijos karaliai ir Anglijos princai Edwar- 
das bei Edmundas. Tačiau nayvus žmogus buvo Liud- 
vikas ir mažai tenusimanė apie sudėtingą politinę rytų buitį. — 
Su muslimais reikėjo kovoti arba Sirijoj, arba Aigipte, nes Aigip- 
to valdovai, pirma 1259 m. sultonu tapęs Kotuzas, paskui 
1260 m. jį nuvertęs jo samdinių karių (mameliukų — vergų) 
vadas Bibarsas (numirė 1277 m.) išvijo mongolus iš Sirijos 
bei Palestinos ir atgaivino Saladino imperiją; 1270 m. Bibarsas 
pavergė visą ĮTeruzalės karalystę, ir neilgai begalėjo kovoti su 
muslimais Tripoli grafai. Galima buvo betgi pradėti karas 
su Bibarsu remiantis Tripoli, Kipru ir Armėnija. 
Pradžioje Liudvikas ir manė plaukti į Aigiptą arba į Siriją. Bet 
Karoliui Anjoujiečiui, kurį kvietėsi jis talkon, labiau 
knietėjo karas su Bizantija arba su senuoju Staufenų sąjungininku 
Tuniso sultonu. Kai nepasisekė Karoliui ir Venecijiečiams 
pakeisti kryžiaus žygio karu su Mykolu Palaiologu, įkalbėjo Ka- 
rolius brolį pulti visų pirma Tunisą. Karalius patikėjo, kad Tu- 
niso sultonas tikrai norįs krikštytis. ,„Troško, kad Augustino 
laikais taip skaidriai švietęs tame krašte krikščionių tikėjimas 
vėl čia įsigalėtų.“  Sakėsi sutikęs būtų iki pat mirties saracėnų 
kalinamas dangaus nebematyti, kad tik sultonas ir jo valdiniai 
apsikrikštytų. Liudviko manymu, apsikrikštijęs sultonas turėjęs 
būtų jam padėti ir su Aigiptu kariauti. Įtikino Liudviką Karo- 
lius, kad Tunisas Aigipto raktas esąs. 

Šiaip ar taip, 1270. VI. 21 Liudvikas su savo sūnumi ir su 
kariuomene išlipo ties pačiu Tuniso miestu. Apsiautė jie miestą, 
sutvirtino savo stovyklą ir laukė Karoliaus Anjou su pagelbine 
kariuomene atvykstant. Bet kariuomenę ištiko baisus mars, ir 
1270. VIII. 25 romiai, ant pelenų paguldytas, numirė pats šven- 
tasis karalius. Po penkių valandų atvyko Karolius ir, kadangi 
susirgęs buvo ir Liudviko įpėdinis Pilypas III, ėmė vado- 
vauti žygiui. Dukart sumušė jis Tunisiečius, privertė juos pasi- 
rašyti taiką, sumokėti Sicilijai, Prancūzijai bei kryžiuočiams kon- 
tribuciją ir pasižadėti nebesantykiauti su ghibellinais. Sicilijos 
karalius pasiekė savo, ir prancūzų, italų bei (jau po taikos at- 
plaukusių) anglų kariuomenė nuplaukė Sicilijon: norėta iš čia 


= 251 


žygiuoti į rytus, bet greit visas žygis atidėta. Vieni frisai ir 
anglai tepasiekė Siriją (1274 m.), tik Sirijoj nieko nepešė. 


56 


Prancūzijos karalius vadovavo dviem paskutiniam kryžiaus 
žygiam: po jo mirties vienas Grigalius X temėgino suvie- 
nyti Europą karui su islamu ($ 34), o Friedricho II įpėdiniai ne- 
begalėjo nei apie tokį karą galvoti, nei Europai vadovauti. Po- 
piežius prancūzas Urbanas II paskelbė pirmąjį kryžiaus žy- 
gi; popiežius italas Grigalius X mėgino paskelbti paskuti- 
nijį. Prancūzai pradėjo kryžiaus karais vadinamąją Europos eks- 
pansiją į rytus; prancūzai ją ir pabaigė. Toji ekspansija buvo 
pirmiausia stichijinis, „natūralus“ romaniškųjų (germaniškosios 
brovėsi į pačios Europos rytus) tautų sąjūdis. Nenuostabu, kad 
pasireiškė juo ne tik religinis krikščionių entuzijazmas, bet ir nu- 
budusi, tuo entuzijazmu tapusi Europos savižina, ir jaunoji feo- 
dalinės visuomenės jėga, ir ekonominės bei politinės Europos 
miestų augimas. Visos tos tendencijos nelengva buvo suderinti; 
todėl didžiausią reikšmę ir turėjo šiek tiek sydinanti ir teisinanti 
jas religinė - patrijotinė europiečių ideologija, šventojo europiečių 
karo su kitatikiais idėja. O iš čia savaime kilo popiežių bei impe- 
ratorių noras kryžiaus žygiams vadovauti. Tačiau imperatoriai 
buvo vokiečiai; dėjosi kryžiuočiams vadovaują tik todėl, kad, 
užuot savo tautos ekspansiją tvarkę, atstovavo krikščionių, bet 
visų pirma romaniškųjų tautų kultūrai bei religiniam - patrijoti- 
niam idealui; dar ir todėl, kad Pilypo - Augusto laikais pačios 
romaniškosios tautos nesusitvarkiusios ir politiškai silpnos tebe- 
buvo. Tai, kad, Prancūzijai apsitvarkius ir įsigalėjus, jos kara- 
lius tapo kryžiaus žygių vadu, aiškiai sakė kultūrinę Prancūzijos 
pirmenybę ir politiniu faktu virstant. Simptominga, kad savo 
dėdės Karoliaus Anjou kurstomas Pilypas III bemanąs buvo 
užsidėti imperatoriaus karūną. 

Deja, religinio pirmųjų kryžiuočių entuzijazmo laikai amži- 
nai jau buvo praėję, ir sunku rados ne tik su vėl įsigalėjusiais 
muslimais kovoti, bet ir paskutiniosios krikščionių valstybėlės ry- 
tuose apginti. Iš pat pradžios vakariečių maža tose valstybėse 
tebuvo, ir toji mažuma netaikingai gyveno: kovojo vieni su ki- 
tais prancūzai (jų buvo daugumas), italai, vokiečiai, anglai, 
vengrai, frisai ir skandinavai, prancūzų tarpe — šiaurės prancū- 


— 262 — 


zai, bretonai ir provansalai, italų — lombardai, toskaniečiai ir si- 
cilijiečiai.  Negalėjo susitarti ir valdovai. Tiek Tripoli, tiek 
Kiprą silpnino dinastijų ir pretendentų kovos; 1285 m. A1- 
gipto sultonas pasivergė Tripoli. Be perstogės intrigavo ir 
tarpusavy kovojo dvasiniai riterių ordinai. Galingosioms Italijos 
respublikoms tik biznis terūpėjo. 

Dar svarbiau, kad kryžiaus karo idėja nustojo savo reikšmės, 
ir pačioj Europoj. Tąja idėja XI—XII amžiuje užsidegė pilna 
jėgų, bet anarchinė feodalija. Mokėjo ji ginti beaugančią ir savo 
kultūrą bekuriančią Europą; mokėjo ir troško kariauti. Šven- 
tuoju karu su netikėliais reikšdino ir ugdė krikščioniškosios Eu- 
ropos savižiną. Bet Europos kultūrai augti nei Sirijos, nei Pales- 
tinos nereikėjo. Tiktai netiesiog tepaveikė Europą kryžiaus ka- 
rai: tuo, kad kilstelėjo jos savižiną, palengvino europiečiams ben- 
drauti su rytų kultūromis, o pačioj Europoj sumažino anarchinių 
feodalų skaičių. Europoj likusi feodalija greičiau ėmė valstybėti, 
sėslesnė ir ramesnė pasidarė. Suprato ji religinę valstybinio dar- 
bo reikšmę, kurią taip gražiai išaiškinęs buvo Liudviko Šventojo 
senešalas Toinville. 

Jau pirmojo kryžiaus karo metu pasinaudojo žygiu mieste- 
lėnai. Bet, viena, jų tikslai nebūtinai reikalavo karo, antra —- 
miestelėnai iš prigimties buvo ramesni ir sėslesni už feodalus. 
Patys miestai (nė tokie, kaip Venecija ir Genova) negalėjo su- 
ruošti kryžiaus žygio: tik feodalijos bei valdovų paremtu karu 
tegalėjo pasinaudoti savo prekybos ir pramonės reikalams. 

Juo daugiau augo Europos valstybės, juo sunkiau darėsi jų 
valdovams kryžiaus karuose dalyvauti. Užteks paminėjus Kon- 
radas III bei Liudvikas VII, Pilypas Augustas bei Richardas 
Liūto Širdis, Friedrichas II ir, pagaliau, Liudvikas IX. Šventas 
karas ilgainiui tapo nebesuderinamas su valstybės uždaviniais. 
Tik viena Europos valstybė tegalėjo suderinti kryžiaus žygį su 
savo pačios tikslais: Tai buvo Sicilijos karalystė, kurią sydino 
su rytais geografinė buitis ir ekonominiai ryšiai. Visai natūralu, 
kad Siciliją prie Vokietijos prijungę, Staufenai atgaivino kry- 
žiaus karo idėją. Bet tikrai jos įkūnyti nepasisekė nė pačiam 
Friedrichui II; nedavė jam to padaryti kova su popiežiais, vadi- 
nasi, Europos reikalai. Negalėjo suderinti kryžiaus žygio su 
savo politika Europoj ir popiežiai: kartais, kaip Honorijus III, 
dėl kryžiaus žygio nusileisdinėjo Bažnyčios teises griaunan- 
tiems imperatoriams, kartais — čia pasyviai (Eugenijus III, 


— 263 — 


Klementas IV), čia griežtai (Grigalius IX, Innocentijus IV) — 
kryžiaus žygiui priešinosi. 

Taigi, iš pat pradžios kryžiaus karo idėja labiau rodė Eu- 
ropos vienovę, o ne tiek jau buvo tai Europai augti reikalinga; 
XIII amžiui įpusėjus, toji idėja visai nebesutiko su Europos evo- 
liucija. Europai rūpėjo nebe ekspansija, bet politinė jos ir pas- 
kirų jos valstybių santvarka, socijalinio bei ekonominio gyvenimo 
problemos. Žinoma, svarbūs tebebuvo europiečių prekybai bei 
pramonei ekonominiai ryšiai su rytais, bet dėlgi jų nereikėjo kry- 
žiaus žygių ruošti. Žinoma, ne iš karto atsisakė nuo šventojo 
karo popiežiai ir valdovai: iki XV amžiaus nenustojo apie jį kal- 
bėję; bet tapo jis tuščia svajone arba teorinių veikalėlių tema. 
Kartu su universalia Staufenų imperija pasibaigė kryžiaus karų 
epocha; XIV amžiaus pradžioj išnyko ir universali popiežių im- 
perija: sugriovė ją Liudviko Šventojo anūkas. 

Kaip ten yr — tiektos, bet Liudviko IX laikais kryžiaus karo 
idėja rados grynai religinė. Atsiknojo ji nuo bendrojo europiečių 
patrijotizmo, ir nebepamatavo jos nei ekonominis Europos gyve- 
nimas, nei socijalinė jos buitis. Prancūzijai abu kryžiaus žygiai 
buvo, be abejo, kenksmingi. Teisingai pavadino Joinville 
Liudviko sumanymą mirštamąja nuodėme. Senešalas kaltino ka- 
raliaus patarėjus, bet kaltas čia buvo pats karalius. 


57 


Popiežiams kovojant su Friedrichu II, o Anglijoj karaliui su 
baronais, Liudvikas puikiausiai galėjęs būtų varyti toliau Pily- 
po II politiką — suvienyti savo valdžia visus prancūzus ir pra- 
plėsti savo karalystės sienas. Buvo juk jis galingiausias Europos 
valdovas, rex Francorum, gui terrestrium rex 
regum est, kaip pavadino jį anglų istorininkas Motiejus 
Paryžietis. Bet Liudvikui pirmiausia rūpėjo kryžiaus žygis 
ir tam žygiui reikalingoji popiežių ir kitų valdovų taika. "Tiesa, 
ir be kryžiaus karo laikė Liudvikas karališkąją savo pareiga visur 
taiką ir teisę saugoti. Be abejo, tos politikos krikščioniškojo 
karaliaus vertos būta, tik nesutiko ji su Prancūzijos reikalais. 

Be reikalo nusileido Liudvikas Heinrichui III ($ 45) ir už 
pagelbą kryžiaus žygy siūlė jam atiduoti Poitou ir Nor- 
mandiją ($ 55). Naudingesnės Prancūzijai buvo Liudviko 
sutartys su Aragonu ir Kastilija. — Corbeil sutar- 


— 264 — 


timi (1258 m.) atsisakė Liudvikas nuo senųjų Prancūzijos teisių 
į Roussillono ir Barcelonos grafystes, kurios faktiš- 
kai vistiek Aragonui priklausė: Už tai ir Aragono karalius ati- 
davė Liudvikui prancūziškuosius savo feodus (išskyrus Mont- 
pellier). Liudviko sūnus Pilypas (III) vedė Aragono 
princesę. Nė nemėgino Liudvikas ginčytis dėl Kastilijos 
su jos karalium Alfonsu X ir su juo susigiminiavo. Tiesa, 
Blankos Kastilijietės sūnaus teisė paveldėti Kastiliją jokios reikš- 
mės neturėjo. Bet ne Liudviko nuopelnas buvo, kad tiek santy- 
kiuose su Aragonu, tiek santykiuose su Kastilija Prancūzija lai- 
mėjo. Karalius, kaip ir pats sakė, greičiau būtų sutikęs, kad Ara- 
gono karalius jo teisę nuskriaustų, kaip kad jis Aragono. Vargu 
bau Liudvikas, o ne Blanka, pasiekė, kad Karolius Anjou 
vedė Provencės grafo įpėdinę Beatriksą. Ir jeigu Liudvikas 
ilgai priešinosi Karoliaus žygiui į Siciliją, tai ne todėl, kad knie- 
tėjo jam čia Prancūzija, bet tik dėl to, kad bijojo Dievui nusidėti. 

Pilypas Augustas rados didžiai įtakingas Vokietijos 
reikalams: be jo nebūtų tapęs imperatorium Friedrichas II. Gri- 
galiui IX pradėjus paskutinį popiežių karą su Staufenais, Pran- 
cūzija lengvai galėjo tuo karu pasinaudoti. Bet Liudvikas tik 
kryžiaus karo ir teisybės težiūrėjo.  Nenustojo bendravęs su 
ekskumunikuotuoju karalium ir visom išgalėm stengėsi sutai- 
kinti jį su popiežium, neleido Innocentijui IV įsikurti pačioj 
Prancūzijoj, bet sušaukė kariuomenę ir Lyoną norinčio užimti 
Friedricho atremti. Taip gerbė Liudvikas Staufenų teisę, kad, 
Friedrichui II numirus, atmetė popiežiaus pasiūlymą paskirti Si- 
cilijos karalystę vienam iš jo, Liudviko, sūnų; sutiko betgi pa- 
galiau, kad Sicilijos karūną užsidėtų Karolius Anjou. 
Tai irgi nesutiko su karaliaus ginamaja teise, bet nusileido jis čia 
popiežiaus patarimams ir paties Karoliaus intrigoms. 

Šventajam karaliui nė galvon neatėjo, kad Prancūzija turė- 
jo savo, be abejo, egojistinius, bet nacijonalius uždavinius ir kad 
tik gudria politika tebuvo galima tie uždaviniai įvykdyti. Poli- 
tikavo jis taip, lyg tarytum nebūtų buvę pasauly karų ir politikos, 
tik — krikščioniškosios valstybės ir krikščioniškieji valdovai. 
Tik idealių valstybės tikslų tesiekė. Tačiau ne visa tai, ko rei- 
kalavo popiežiai ir vyskupija, buvo jam teisybė. Ne aklai jų 
klausė ir, kaip ir pamaldžioji jo motina Blanka, kaip daugelis to 
meto žmonių, gebėjo skirti Bažnyčios įsakymus nuo jos atstovų 
norų. Nepasidavė ne tik savo vyskupų, bet ir paties popiežiaus 


265 — 


įkalbamas. "Tad bažnytinės savo pirmtakūnų politikos iš esmės 
nepakeitė. Dažnai skundėsi Prancūzijos vyskupai, kad šventasis 
karalius spaudžiąs Bažnyčią. 

Netaikingai gyveno tais laikais savybėje prancūzų Bažny- 
čia: kunigai kovojo su vienuoliais, vyskupai su savo kapitulomis, 
metropolitai su vyskupais. Bet visi išvien ėjo prieš pasaulinin- 
kus ir gynė nuo jų Bažnyčios teises ir privilegijas. Tam reikėjo 
šauktis talkon arba karalius, kuris ir pats savo naudai Bažnyčios 
teises mažino, arba popiežius, kuris uoliai savo pajamas ir val- 
džią didino. Dažnai prašė Bažnyčia popiežių apginti ją nuo 
karaliaus, arba karalių — nuo popiežiaus. 

Nežinome, kokį įspūdį padarė Friedricho II manifestai ($$ 
24, 19) Liudvikui, bet Prancūzijos baronus jie paveikė. Jau 
1235 m. baronai reikalavo, kad popiežius priverstų vyskupus 
gerbti karaliaus, karalystės ir jų, baronų, teises, pripažinti 
karalystės teismų jurisdikciją. Po 11 metų daugelis šiaurės 
ir rytų Prancūzijos baronų susimokė, išsirinko komitetą, 
patys apdėjo save mokesčiais, nutarė kovoti su kunigija ir nebi- 
joti ekskomunikų. Parašė, iš dalies Friedricho žodžius kartoda- 
mi, manifestą. Čia priminė, kad Prancūzų Bažnyčią įsteigęs 
Karolius Didysis ir jo įpėdiniai. Kunigų protėviai vergai buvę, 
o dabar norį kunigai teisti tuos, kurių protėviams jų pačių pro- 
tėviai vergavę. Reikią padaryti, kad Bažnyčia vėl nebeturėtų 
turto ir dora būtų. Innocentijus IV ekskomunikavo baronų są- 
jungą ir prašė karaliaus ją paleisti. Ką padarė Liudvikas — ne- 
žinia, bet kalbama buvo jį baronus palaikius. Šiaip ar taip, jų 
argumentai nebuvo jam visai svetimi, nes pats su pralotais ir ku- 
rija kovojo. Tiesa, nuo baronų Bažnyčią visuomet gynė. 

Nepraėjo nė metų nuo baronų manifesto, kai 1247. V keli 
vyskupai ir Liudviko maršalas aplankė Innocentijų IV ir paties 
karaliaus vardu viešai protestavo prieš kurijos politiką. — Ne- 
teisingai kišąsis Šv. Sostas į teismo reikalus, Prancūzijos Baž- 
nyčios žemes dalinąs italams, be perstogės reikalaująs pinigų ir 
tikrai plėšiąs bažnyčias. Kadangi popiežius aiškiai nieko neža- 
dėjo, tais pačiais metais buvo — ne be karaliaus žinios, o gal, 
ir jo įsakymu, parašytas memorandumas. — Visa Prancūzų 
tauta piktinantis kurija, nustojanti Romos Bažnyčiai ištikima bu- 
vus. „O kas bebus kituose kraštuose, jeigu toji tauta, kadai iš- 
tikimesnė už visas kitas, nustos mylėjus Šv. Sostą“? Bažnyčios 
turtai net pagal kanonus tik karaliaus tepriklausą (popiežininkai 


— 266 — 


tvirtino, kad omnes ecclesiae sunt domino pa- 
pae), ir jis vienas tegalįs tuos turtus mokesčiais apdėti. Kara- 
liaus teisių nė nepaisydama, Romos Bažnyčia čiulpianti pinigus 
iš Prancūzų kunigijos. Popiežiaus įgaliotiniai atvirai saką: 
„Duokite mums tiek ir tiek, arba jus ekskomunikuosime“.  Už- 
troškusi nuo pinigų Romos Bažnyčia, visai užmiršus šventą seno- 
sios Bažnyčios gyvenimą. Reikalaujanti mokesčių iš kunigų, ku- 
rie niekuomet ir niekur, nei Aigipte, nei senojoj Galijoj, nėra jų 
mokėję. Popiežius įsakąs Prancūzų vyskupams siųsti jam pa- 
gelbinių pulkų, o senovėje jokių Bažnyčios pulkų nebuvę. Jei- 
gu net įsibrausiąs į popiežiaus žemes imperatorius (kas dar visai 
nėsą tikra), tai ir tada geriau būsią sekti ne žmonių, bet Dievo 
patarimu: „Kuomet gi jie persekios jus viename mieste, bėkite 
į kitą“ (Mt. X, 23). „Nebegali karalius pakęsti, kad šitaip plė- 
šiamos būtų jo karalystės bažnyčios. Jų turtus, kuriais kaip 
nuosavais gali naudotis, mano jis saugoti savo paties ir savo 
karalystės reikalams“. 

Memorandumo autorius ne tiek Prancūzų Bažnyčią, kiek 
jos turtus nuo popiežiaus gynė, o gynė ne Bažnyčios, bet kara- 
liaus labui. Pats šventasis karalius nesisakė Bažnyčią skriau- 
džiąs tuo, kad eksploatuojąs ją. "Todėl pagaliau ir susikalbėjo 
su kurija: Prancūzijos kunigus tebemelždama, ėmė ji be to versti 
juos ir Liudviko kryžiaus karus apmokėti, nekalbant apie Karo- 
liaus žygį į Sicilijos karalystę. O nelaikė savęs Liudvikas Baž- 
nyčios skriaudėju todėl, kad, viena, šventi tikslai — kryžiaus ka- 
ras bei teisybė — jam terūpėjo ir jiems ištikro pats pasiaukojo, 
ir, antra, kad laikėsi tradicinės bažnytinės Kapetingų politikos. 
Tą tradicinę politiką saugojo visa karaliaus valdininkija, kuri, 
kiek begalima buvo, ir politines paties Liudviko klaidas taisė. 
Be Pilypo Augusto laikais išaugusios valdininkijos nebūtų galė- 
jęs Liudvikas ne tik Europoj politikuoti, bet ir savo karalystės 
valdyti. 


58 


„Brangusis sūnau, prašau tave karaliauti taip, kad mylėtų 
tave tauta, nes, tikrai, labiau noriu, kad atėjęs iš Skotijos koks 
skotas gerai karaliautų, nei kad tu blogai“. Taip prabilo didžiai 
susirgęs Liudvikas savo vyresniajam, o savo testamentu paaiš- 
kino, kas tai yra gerai karaliauti. — Neturįs karalius kitų žmo- 
nių teisių bei turtų savintis ir be svarbios priežasties kariauti su 


- 267 — 


krikščionimis. Turįs taikinti žmones, kaip kad Šv. Martynas, 
Prancūzijos patronas, daręs, ir mokyti bei versti valdinius tai- 
kingai, teisingai ir dorai gyventi. Visų pirma knietėjo Liudvikui, 
žinoma, savo valdinių sielos išganymas. Todėl be pasigailėjimo 
persekiojo jis nuodėmes, piktžodžiavimus, palūkanavimą, o ypa- 
čiai ereziją. Globojo inkvizitorius. Karaliaus įsakymu karių ly- 
dimas, siautėjo šiaurės Prancūzijoj baisusis fanatikas, buvusis 
katharas Robertas Bulgaras (Robert le Bougre) 
—- visus įtarinėjo, „žmonių atvirumu naudojosi aukų skaičiui pa- 
didinti“, vieną dieną 83 eretikus susyk sudegino. Pagaliau pati 
valdžia priversta buvo patupdyti jį kalėjiman, bet nenuolaidžiau 
elgėsi su eretikais garsusis Bernardas de Caux, „ereti- 
kų kūju“ pramintas. Visada buvo Liudvikas nuolaidus ir švel- 
nus, bet čia, tikėjimo dalykuose, griežtas rados; persekiojamųjų 
eretikų bei nusidėjėlių keiksmais džaugęsis labiau, kaip tuo, kad 
laiminę jį žmonės už gerus darbus. 

Žinojo, kad norint gerai karaliauti ir teisybė ginti, reikią 
tvirtam būti. ,,„Amžiną atilsį karalius Pilypas (II) sakydavo, 
kad negalįs gerai valdyti savo krašto tas, kas nemoka prašomas 
ko atsakyti taip pat drąsiai ir tvirtai, kaip duoti. Kartoju jums 
tai todėl, kad mėgstama žmonių prašinėti ir kad mažai kas te- 
paiso savo sielos išganymo ir savo garbės, kad tik galėtų — vis- 
tiek, teisingai ar neteisingai — kitų turtą prisisavinti“. ,„Būk 
tvirtas“, mokė Liudvikas savo įpėdinį, „tvirtai, teisingai ir atvi- 
rai elgkis su savo valdiniais, nekrypk iš kelio nei dešinėn, nei 
kairėn“. 

Teisė ir teisybė Liudviko išmanymu buvo valstybės ir kara- 
liaus valdžios pamatas, ta pati teisybė, kurią kildino ir skelbė 
Friedrichas II, ta pati teisė, dėl kurios kovojo su savo karaliais 
Anglų baronai ir kurią gynė tiek Heinrichas I, Heinrichas II bei 
Eduardas I Anglijoj, tiek Friedrichas II savo karalystėj, tiek 
Liudvikas VI pačioj Prancūzijoj. Visi tie valdovai kėlė aikštėn 
krikščionišką, bet negali sakyt, kad bažnytinį, pribrendusios 
valstybės pradą. Friedrichui skiriant tą pradą nuo Bažnyčios 
ideologijos, Liudvikas nekvaršino sau galvos klausimu, kaip jo 
ginamoji teisybė su ta ideologija santykiauja. Liudvikui teisy- 
bę ginant bei skelbiant, iš pat pradžios savo Bažnyčios remiama 
Prancūzų monarchija iškėlė religinę savo reikšmę: karalius, vi- 
sos tautos jautimu, tapo mylimuoju, vyresniuoju Bažnyčios sū- 
numi, „labai krikščionišku karalium“, 1e roi trės chrė- 


— 268 — 


tien. Nelaikė savęs Liudvikas tautos teisės skelbėju, kaip tūli 
Anglijos karaliai, neskelbė viešai jam vienam težinomos Dievo 
Teisybės, kaip Friedrichas II, bet — teisybę ginančio karaliaus 
idealą įkūnijo, be to, visiems žmonėms suprantamu, vaizdingu, 
patriarchališku būdu. 

„Kartais vasaros metu, po mišių eidavo karalius į Vincennės 
mišką ir atsisėsdavo čia po ąžuolu, ir mus susisodindavo aplink 
save, ir visus, kas buvo atėję į jį kreiptis; nešaukdavo nei antsto- 
lio, nei kitų tarnų. Ir klausdavo: — Ar nori kas kuo pasiskųsti? 
— O kai stodavo besibylinėjantieji, sakydavo: — Tylėkite, jūs 
visi. Paeiliui bus išspręstos jūsų bylos. — Paskui šaukdavo sen- 
jorą Perronąde Fonteinnes ir senjorą Gefiroy 
de Villette ir sakydavo vienam iš jų: — Išspręsk man 
šitą bylą. — O kai pastebėdavo, kad reikia pataisyti kiek tai, 
ką tiedu jo vardu nutardavo, pats ir taisydavo“. "Taip pat teisė 
žmones karalius ir Paryžiuje gyvendamas. ,,Nueis, būdavo, va- 
saros metu į Paryžiaus Sodą — pats esu dažnai matęs — žmonių 
teisti. Vilkėdavo apypalaikiais drabužiais, gelumbiniu beran- 
koviu, juodu šilkiniu apsiaustu, labai gražiai sušukuotas būdavo 
ir kepuraitę su baltomis povo pluksnomis užsidėdavo. Liepda- 
vo kilimą patiesti, o visi žmonės, kurie norėjo į jį kreiptis, sto- 
vėdavo. Ir teisdavo jis juos taip pat, kaip esu jums sakęs jį 
darant Vincennės miške“. Kadangi negalėjo visur pats savo 
Žmonių teisti, ėmė Liudvikas siuntinėti į provincijas ypatingus 
savo įgaliotinius (dažniausiai dominykonus ir kitus vienuolius), 
kad kontroliuotų senešalus, bailivus ir prevotus. 

Tuo būdu didžiai populiarus rados Liudvikas. Ne tik Pran- 
cūzijos feodalai — svetimšaliai baronai kreipdavosi į jo paties 
teismą. Anglijos karalius Heinrichas III ir prieš jį sukilę ba- 
ronai išsirinko Liudviką savo arbitru. Kad ir kaip nepatenkinti 
buvo tie baronai Liudviko Dit d'Amiens, Simonas 
de Montfort ir antrusyk prašė Liudviką tarpininkauti 
($ 47). 

Šventu savo nayvumu, savo meile taikai, teisybei, ir teisei 
daug kur pakenkė Liudvikas Prancūzijai. Išsižadėjo Pilypo Au- 
gusto įsigytųjų teisių ir žemių, apstabdė energingai protėvio 
pradėtąją užsienio politiką. Perdaug baronų teises gerbdamas 
nustojo karalius teises didinęs. Bet, gal, dar daugiau laimėjo 
moralinę - religinę karaliaus valdžios reikšmę pabrėždamas. 
Prancūzų karaliaus valdžia tikrai tapo iš Dievo malonės valdžia; 


— 269 — 


šventas karalius ir ją šventą padarė. Tai kas, kad daugelis jį da- 
vatka laikė, o minėtoji senutė ir blogu karalium?  Tūlas būtų 
geriau už jį karaliavęs, bet niekas, nė geriausias karalius, nebū- 
tų galėjęs taip iškelti karaliaus valdžios. Politinės Liudviko 
klaidos visiems aiškios buvo, tad ir lengvai pataisomos. Be to, 
nereikia tų klaidų ir perdėti. Apstabdė Liudvikas aktyvią savo 
pirmtakūnų politiką, bet nepanaikino jos, nei pakeitė. Tiesa, tai 
buvo ne tiek jo paties, kiek Pilypo II ir Liudviko VIII išaugin- 
tos ir naują kartą išauklėjusios valdininkijos nuopelnas. Liud- 
vikas įkūnijo krikščioniškojo karaliaus idealą ir iškėlė karaliaus 
autoritetą, o karalystę valdė karaliaus vardu prityrę valdininkai. 


59 


Ne tiek Liudvikas IX ir išviso karaliai, kiek valdininkai kūrė 
ir valdymo sistemą, kuri išsirutulavo nuo Pilypo II iki paskuti- 
niojo Kapetingo, Karoliaus IV (1322—1328 m.), laikų. 
Tos sistemos branduolys ir centras buvo Karaliaus Dva- 
ras (Curia Regis), kuris iš dalies sijo ir sutapdavo su 
karaliaus „šeimyna“, su H6tel du Roi, bent daugumas 
„namiškių“ buvo ir patarėjais — kurijos, arba tarybos, nariais. 
Tiesa, „namiškiai“, arba šeimyna, vadinosi ir privatūs karaliaus 
tarnai, o tarybomis — specijalūs kurijos posėdžiai. Bet termino- 
logija nebuvo dar nusistojus: privačių karaliaus reikalų nuo 
valstybės reikalų griežtai dar neskirta. Tuo būdu kai kurie ka- 
raliaus „namiškiai“ tapo „Grands Officiers“ ir valsty- 
bės valdininkais, taip antai, konetablis (comes stabuli, 
connėtable), maršalai, arba — arbaletininkų viršininkas 
(grand-maitre des arbalėtriers), iždininkas ir 
privačiojo atnspaudo saugotojas (chambellan). Šambella- 
no priklausą tarnai drauge su juo sudarė vadinamąjį „kambarį“ 
(Chambre aux deniers), kuris ilgainiui pavirto ir 
valstybės įstaiga. Taip pat suvalstybėjo ir karaliaus kancelia- 
rija, kuriai vadovavo didžiojo antspaudo saugotojas (custos 
sigilli, cil gui porte le scel). Tryliktojo amžiaus 
gale custos sigilli ėmė vadintis kancleriu (cancella- 
rius, chancelier), nes ėjo karaliaus nebeskiriamo kanc- 
relio pareigas. 

Karalius visuomet tarėsi su savo kurija, bet toj kurijoj da- 
lyvavo čia daug, čia maža dvariškių ir valdininkų. Retai ir ne- 


— 270 — 


perijodiškai susirinkdavo didžioji kurija (consilium mag- 
num, c. maius); dažnesni buvo tyčia karaliaus skiriamųjų 
valdininkų bei dvariškių susirinkimai, kurie vadinosi tariamąja 
kurija (curia in consilio), mažesne, privačia, slapta ta- 
ryba arba paprastai kurija. Be to, curia regis ilgainiui su- 
sidiferencijavo. — Byloms tardyti ir teisės klausimams aiškinti 
imta skirti specijalistų komisijos, kurios formaliai tebebuvo ta 
pati curia ir vadinosicuria in parlamento arba papras- 
tai parlamentu. Posėdžiavo parlamentas 4—3—2 kartus 
per metus karaliaus raūmuose, templierų pily (Temple) arba 
net Vincennėj, Pontoisėjir Poissi. Viešuose par- 
lamento posėdžiuose dažnai dalyvavo pats karalius ir tyčia kvie- 
čiamieji jo dvariškiai (tada parlamentas susydavo su kurija) ; bet 
visą medžiagą viešiesiems posėdžiams paruošdavo pastovioji ko- 
misija, kuri savo rėžtu susiskirstė keliomis komisijomis (Cha m- 
bre des Plaids, arba teismo susirinkimas, Chambre 
des Reguėtes, C. des Enguėtes). Taip pat vietoj 
kurijos susirinkimų finansų bei mokesčių reikalams svarstyti 
(curia in compotis) susiformavo atskiros komisijos 
(Chambre des comptes, minėtoji Chambre aux 
deniers). 

Pačių Kapetingų domėną valdė 14 bailivų ir (pietų 
Prancūziją) 12 senešalų, karaliaus vietininkų. Didelė bailivo 
arba senešalo apskritis buvo padalinta į mažesnes, kurias išsi- 
nuomodavo jų padėjėjai — prevotai (pietuose bailes). 
Kiekvienas prevotas (baile), bailivas ir senešalas turėjo savo 
tribunolą, kuriją, ir aibę mažesniųjų valdininkų (sergents, 
bedeaux, notarų). Tų mažesniųjų valdininkų tikrai per- 
daug buvo privisę, ir ne tik todėl, kad Prancūzijoj nebuvo pa- 
našių į angliškuosius savivaldybės organų, bet ir todėl, kad vi- 
siems kvepėjo karaliaus valdininko valdžia, privilegijos ir titu- 
las. Anglijoj savivaldybei tebeaugant, Prancūzija tapo valdi- 
ninkų kraštu. "Tie, taip pat savo pareigas išsinuomoją, maži ti- 
ronai begėdiškai plėšė žmones. „Kaip vilkas įburba į pulką sa- 
vo vilkiokams avelių pasigrobti, taip ir seržantai, prevotai ir pa- 
našios rūšies žmonės laukia progos nusigniaužti, kas jiems ne- 
priklauso. Kaip rodo 1247—1248 m. revizijos aktai, centrali- 
nei valdžiai visa tai gerai žinoma buvo; nekartą liepė ji valdinin- 
kų skaičių sumažinti, bet kaskart greit jų ir vėl pridygdavo. 
Dar sunkiau buvo su blogais visų tų valdininkų papročiais ko- 


— 271 — 


voti. Jų kontroliuoti Liudvikas IX ėmė siuntinėti į provin- 
cijas reformatores patriae generales, arba pro 
reformatione patriae et correctione curia- 
lium deputati. Šitie tardytojai (engučteurs), arba 
reformatoriai (engučėteurs-rėformateurs) ilgainiui 
tapo pastoviu centralinės valdžios organu ir revizuodami pro- 
vincijų valdyseną sydino jas su karaliaus kurija. „Negalime 
būti visur“, rašė Pilypas Gražusis, „todėl ir siunčiame 
į provincijas savo įgaliotinius žmonių teisti“. Jie kontroliavo 
senešalus ir bailivus, išklausydavo skundus ir, nesivaržydami 
teisės formalumais, sine strepitu iudicii, administravo. 
Deja, dažnai patys niekuo nuo vietos tironų nesiskyrė. Be jų 
siuntinėjo paskutinieji Kapetingai į provincijas ir savo įgalioti- 
nius atskirų klausimų išspręsti ir kurijos narių delegacijomis pa- 
keitė iškilmingas Normandijos kurijos (Ėchiguier) ir 
Champagnės kurijos (Grands Jours, Champagnę pri- 
jungė prie karalystės Pilypas IV) sesijas. 

Kapetingų valdininkijos branduolį sudarė pirmykščio jų do- 
mėno valdininkai ir išviso žemos kilmės žmonės: Liudvikas IX 
ir jo įpėdiniai tebeskyrė kilniuosius feodalus kariuomenės vadais 
ir aukštais dvaro valdininkais, 0 svarbiąsias centralinių įstaigų 
vietas ir bailivų bei senešalų (nebekalbant apie prevotus) parei- 
gas pavesdavo ištikimesniems, bet nekilniems žmonėms, kuriuos 
darė savo riteriais. "Tie „karaliaus riteriai“ „nėra“, kaip rašo 
vienas iš jų pačių Guillaume Nogaret, „kilmingi žmonės, 
tačiau jie riteriai, karaliaus riteriai, nes karalius padarė juos sa- 
vo žmonėmis. Tai yra jų garbė, ir vadina jie save karaliaus ri- 
teriais. Be galo daug jų yra Prancūzijos karalystėj“, tiek pa- 
čiame karaliaus dvare, tiek provincijose. Daug tų „cheva- 
liersduroi“ buvo mokyti žmonės, giliai studijavo teisę (1 e- 
ges) ir todėl legistais buvo pavadinti. Studijavo jie ir Ro- 
mos istoriją, tad nenuostabu, kad karaliaus valdžią romėniškai 
kiek suprato. Norėjo, kad brangioji jų tėvynė atgautų senąsias 
Galijos sienas ir Romos pavyzdžiu taptų sutvarkyta bėi sucen- 
tralinta monarchija. Savo karalių lygino jie su Romos ciezo- 
riais ir lengvai užsidegdavo universalios monarchijos idėja, tik 
nebe religine ideologija ją prasmino. Karaliaus globojami, tapo 
jie karščiausiais karalininkais, royaux. Liudviko IX ir Pily- 
po liI laikais tas sluoksnis susiformavo, Pilypui IV įsikaralia- 


— 272 — 


vus, ėmė vadovauti visai karalystei. Pilypo IV karaliavimo 1e- 
gistų valdžios būta. 

Bailivai bei senešalai, dar daugiau ypatingi karaliaus įgalio- 
tiniai atstovavo domėno provincijose pačiam karaliui ir formaliai 
turėjo visą jo valdžią. Bet tikrovėje tos jų valdžios ne perdide- 
lės būta. Prisiekdavo bailivai bei prevotai ištikimai tarnauti ka- 
raliui ir tuo pat metu nemindžioti vietos senjorų, miestų ir viso- 
kių bendruomenių teisių, kurios, tiesa sakant, su karaliaus val- 
džia buvo nesuderinamos. Kaipgi galėjo valdyti savo apskritį 
Touro bailivas, kurio priklausė ir visa Bretagne, kad turėjo jis 
žiūrėti Bretagnės duko, jo bei paties karaliaus vasalų, galingųjų 
miestų ir Bažnyčios, kad visos savo apskrities pats nežinojo, o 
prevotai bei kiti padėjėjai mažai jo teklausė? Tryliktojo amžiaus 
gale, pasak Jean De Weert, ištisos provincijos baisiai kentė- 
jusios nuo kilniųjų giminių tarpusavio kovos. Vieni baronai rėmę 
vieną giminę, kiti su antra susidėdavę. Kaip laukinis paukštis, 
kurio vardu ir vadinamas (hobereau — sakalas — riteris 
dvarininkas), tupįs riteris pasalūnas savo pily ir štai — puoląs 
savo kaimyną. Turtuolių prisigaudoma, į tvirtovę atvelkama, čia 
kalėjiman įmetama; kankiną juos, kol didžiąją dalį savo turto ati- 
duodą. Pirklius riteriai plėšią, arba susidedą su tikrais grobikais, 
leidžią jiems savo pilyse slypėti ir dalinąsi su jais grobį. Kiti 
senjorai samdiniai kariais tampą. Nesvarbu jiems, dėl ko ka- 
riauja: terūpi jiems žudyti, plėšikauti ir tuo prasikurti. „Štai tau 
kilnieji žmonės“. Miestuose patricijai eksploatuoja ir terorizuo- 
ja žemesnius sluoksnius, commun, o tie sluoksniai, prireikus, 
maištininkauja. Kaimiečiai stenėdami dirba, moka, ko senjoras 
reikalauja. Savavaliavo ir karaliaus valdininkai, bet — teisės 
vardu, o tai daug svėrė: apie juos žmonės spietėsi 

Dar Liudvikas IX kovojo su ta feodaline anarchija, už- 
draudė privačius karus ir, feodalinių senjorų valdininkiją globo- 
damas, apipešiodavo jų jurisdikciją. Leido, kad senjoro teisman 
pašauktas arba net nuteistas jo valdinys skelbtųsi karaliaus žmo- 
gus esąs. "Tokio pasiskelbimo (av eu) užtekdavo visai bylai į 
paties karaliaus teismą prisiųsti( Šita paskelbimų praktika 
(avouerie), kaip ir apeliacijos karaliaus teismui bei vadina- 
mieji cas royaux (klausimai, kuriuos pats karalius savo 
"teismams atiduodavo), ypačiai įsigalėjo Pilypo IV laikais. Maža, 
kad visa tai trukdė net tokiems senjorams, kaip Flandrijos 
„grafas arba pats Akvitanijos dukas (Anglų karalius) val- 


— 273 — 


dyti savo kraštą: karaliaus valdininkai ėmė skverbtis į visų ka- 
raliaus vasalų domėnus. Saintongės senešalui specijaliai 
pavesta buvo saugoti karaliaus teisės Akvitanijoj, ir jis tam rei- 
kalui siuntinėdavo į dukatą savo seržantus. Ateidavo jie savo 
heraldinėm Kapetingo lelijom pagražintomis lazdelėmis nešini, 
pakabindavo skydus su tomis pačiomis lelijomis ant karaliui ape- 
liuojančiojo namų ir ant jo žemės ribas rodančių stulpų, ir — 
duko valdininkai turėjo laukti karaliaus teismo sprendimo. Ži- 
noma, kaip įmanydami kovojo su tokia praktika ir Akvitanijos 
dukai, ir Flandrijos grafai, ir kiti senjorai; jų valdininkai įkalbi- 
nėdavo žmonėms atsiimti apeliaciją karaliui (bet kaipgi begalima 
buvo įkalbėti atsiimti ją, kai žmogus nuteistas buvo mirti, kalėti 
ar baudą mokėti?), prieš paskelbdami sprendimą, konfiskuodavo 
jų žemes arba sukišdavo juos pačius kalėjiman, išgalvodavo jiems 
naujų bylų ir t. tt Savo rėžtu apeliuojantieji su savo giminėmis 
bei draugais dėdavos, ginkluodavosi ir bylą tikru karu paversda- 
vo. Kai kur atsirado net mažų kariuomenių. Tai buvo Prancū- 
zijos karaliui apeliuojančiųjų būriai; o kai kur paprasti plėšikai 
drąsiai varė savo darbą ir duko valdininkams atšaudavo: ,„Esam 
apeliavę Prancūzijos kurijai. Nieko negalite mums padaryti“. 
Daug apeliuojančiųjų bėgo į karaliaus bastides. Tas basti- 
des, arba villes neuves, ėmė statyti Prancūzijos pietuose, 
ypačiai pasieniu su Anglų karaliaus žemėmis, Liudvikas 
IX; Pilypas IV ir čia sentėvio pėdomis ėjo, tik greičiau ir 
nuosekliau. Tai buvo karaliaus privilegijas gavusios tvirtovės; 
tapo jos pabėgėlių prieglauda. 

Šitas karaliaus valdžios ir valdininkijos skverbimasis į sen- 
jorijas iš esmės buvo nuolatinis karaliaus karas su senjorais ir 
turėjo pavirsti tikru karu su didžiausiais Prancūzijos vasalais, su 
Flandrijos grafu ir Anglijos karalium. Mažai čia tereiškė, kad 
Liudvikas IX tiek daug žemių atidavė Heinrichui III ir norėjo 
sąžiningai jo teises gerbti, kad Pilypas III, Paryžiaus sutartį 
pildydamas, naujų žemių Anglų karaliui pridėjo (A genais — 
Amiens'o sutartis 1273 m.), kad, pagaliau, Edwardas I sten- 
gėsi išvengti karo su Prancūzija. Čia aiškiai galima matyti, kaip 
idealistinė Liudviko IX politika nesutiko su nacijonalia bei tra- 
dicijonalia Prancūzų politika, kurią ir pats jis priverstas buvo 
vesti. 

Reikia betgi pabrėžti ir pozityvi Liudviko karaliavimo reikš- 
mė: tai, kad atstovavo jis teisės idėjai ir,sydindamas ją su kara- 


Istorija 18 


— 274 — 


liaus valdžia, iškėlė karaliaus autoritetą. Kad ir kaip savavališ- 
kai elgėsi su žmonėmis, karaliaus valdininkai geresni buvo už 
feodalinius senjorus ir miestų patricijatą; bent į karalių kreipėsi, 
jo globos troško visi didžiūnų spaudžiamieji. Žinoma, ne tik Pi- 
lypas Gražusis, bet ir Liudvikas Šv. niekuomet nebūtų rėmęs 
utopinių - demokratinių liaudies svajonių, apie kurias XIII am- 
žiaus gale rašė Jean de Meung (Jo veikalą Pilypas IV mie- 
lai skaitinėjo). — Pradžioje visi žmonės lygiai turtingi buvę, 
vieni kitus mylėję, ir meilė tada valdžios vietoj viešpatavus. 


Riches estoient tout ėgaument 
Et s'entraimoient loiaument 
Les simples gens de bonne vie: 
Lors iert amour sans seigneurie. 


Tačiau, kai žemesniųjų sluoksnių vardu plakė poetas išsigi- 
musią feodaliją ir sakė, kad prasti Žmonės tokie pat Žmonės esą, 
turį tokį pat kūną ir tokią pat širdį — 


Nous sommes hommes comme ils ont, 
Tels membres avons comme ils ont, 
Tout aussi grand coeur nous avons. — 


gal būt, tiek pats karalius, tiek jo legistai suprato, kad galima 
tokiais argumentais pasinaudoti kovai su feodalais ir kad bran- 
gina liaudis teisingą karalių, remia teisės saugotoją. Ištikro, ne- 
galėjo liaudis tikėtis, kad karalius įkūnys jos svajones; bet tik 
karalium ir tegalėjo pasitikėti. Šiaipjau žmonės, visi, kas tik 
kentėjo nuo didžiūnų, tapo karalininkais ir nemažesne karaliaus 
valdžios parama, kaip jo valdininkija. Visai nepraktiška savo 
veikla šventasis karalius pasiekė, kad jo anūkas jautėsi tautinis 
karalius esąs. Anglijoj bendrosios teisės idėja susijo su seno- 
siomis feodalijos bei kitų bendruomenių teisėmis; Prancūzijoj — 
su karaliaus valdžia. O Dievo pateptojo karaliaus valdžia sydi- 
no teisės idėją su Bažnyčia ir katalikų tikėjimu: Anglijoj teisės 
idėja buvo aukštesnė už patį karalių, sutapo su jo sutartimi su 
tauta ir atsiknojo nuo Bažnyčios. 

Savo domėne Kapetingai rėmėsi demokratiniais tautos sluoks- 
niais, o didžiųjų savo vasalų žemėse baroniją ir miestų patrici- 
jatą rėmė. Tai suprantama. — Viena, kaip ir patys Kapetingai, 
tie vasalai irgi globojo žemesnius visuomenės sluoksnius ir ko- 


— 275 — 


vojo su feodalais; antra, tiesioginių savo senjorų spaudžiami, di- 
džiūnai šaukėsi karaliaus pagelbos, prašė, kad jis, vyriausias 
senjoras, juos apgintų. Taigi, ir čia Kapetingai ne tik karalystę 
vienijo, bet ir teisę gynė. 

Šiaip ar taip, feodalai ir patricijai savo kultūra ir gyvenimo 
būdu vis daugiau tolo nuo žemesniųjų sluoksnių, o karaliaus 
dvare įsigalėdavo demokratiškesni chevaliers du roi, ir 
paties karaliaus gyvenimas demokratinio pobūdžio buvo. Ne tik 
Liudvikas Šv. prastai vilkėjo, bet ir Pilypas Gražusis. Vienas 
florencijietis stebėjosi, kad jo tėviškės magnatai išdidžiau elgiasi 
su žmonėmis, nei Prancūzijos karalius. Matė jis Pilypą mielai 
sustojusį purvinoj Paryžiaus gatvėj išklausyti trijų paprastų ka- 
reivių skundo: drąsiai, tik kepuraites nusiėmę, kreipėsi jie į ka- 
ralių. Tiesa, jo žvilgsnio kartais ir vyskupai bijojo, bet, gal, to- 
dėl, kad nekalbus jis buvo. 

Taigi, niekas netrukdė karaliams prireikus tartis ne tik su 
savo baronais bei vyskupais, bet ir su „gerųjų miestų“ atstovais. 
Tuo būdu išsiaiškindavo valdžia, kiek pinigų jai gali duoti val- 
diniai, kaip galima pagerinti finansai, ir, savo pačios sumanymus 
skelbdama, rėmė juos tautos autoritetu. "Tai buvo paprasčiau- 
sia priemonė royalistine masių nuotaika pasinaudoti ir karaliaus 
autoritetui padidinti; be to, — iš esmės nebenauja priemonė, nes 
nuo sena susirinkdavo įvairiose provincijose, dažnai ir Paryžiu- 
je, kunigijos sinodai, susivažiuodavo provincijos feodalai ir net 
įvairių miestų atstovai. Nesitardamas su valdiniais karalius ne- 
galėjo valdyti krašto: jo valdininkijos tam reikalui dar neužtek- 
davo. Ištikro, apdėdavo jis visokiais mokesčiais kunigiją, kar- 
tais su popiežiaus sutikimu, kartais prieš popiežiaus valią; tvir- 
tindavo, kad galįs tai daryti, ypač kai valstybės gerovė būtinai to 
reikalaujanti; bet turėjo įkalbėti tai besipriešinančiai kunigijai, 
ir greičiau įkalbėti, kaip versti. Taip pat nuo XIII amžiaus pra- 
džios ėmė karaliai reikalauti, kad karalystei ginti tarnautų jiems 
vasalai ilgiau, kaip kad feodalinės sutarties nusakyta. Skelbė jie 
nebe siuzerėnišką, bet suverėnišką savo teisę visus karan šaukti. 
O kadangi praktiškai visi kariauti, žinoma, negalėjo, tai pakeis- 
davo karo tarnybą tam tikru mokesčiu. Dėl to mokesčio reikėjo 
tartis su feodalais ir miestais arba pačiam karaliui, arba jo val- 
dininkams. Ypač dažnai reikalavo mokesčių Pilypas Gražusis, 
be to — ne tik karo tarnybos vietoj pro defensione 
regni, bet ir išviso „prireikus“. Savaime aišku, kad turėjo 


— 276 — 


jis tartis su kunigais bei miestelėnais, pinigus iš jų skolindamas, 
prekybą mokesčiais apdėdamas (čia tik pirkliai ir tegalėjo pa- 
sakyti, kas ir kokiu būdu geriausia apdėti) arba tiesioginį mo- 
kestį (tam tikrą pajamų ar net turto nuošimtį) skelbdamas. Dėl 
kiekvieno naujo mokesčio valdžia derėjosi su valdiniais. Kartais 
karaliaus valdininkai susitardavo su senjorais ir miestų magis- 
tratais pavieniui, bet dažnai — taip buvo ir prasčiau, ir greičiau 
— sušaukdavo tam tikslui visus provincijos senjorus, visų jos 
miestų atstovus; čia priversdavo tuos susirinkimus mokėti, čia 
šį tą jiems pažadėdavo arba padidindavo senjorų bei miestų pri- 
vilegijas. 

Visa tai panašu buvo į ankstybesnį kiek Anglijos gyvenimą; 
tačiau iš esmės Anglijos evoliucija nuo Prancūzijos evoliucijos 
skyrėsi. — Angluose daug stipresnė rados paties Vilhelmo 
Užkariautojo ir jo įpėdinių sutvarkytoji feodalija, be kurios ne- 
galėjo apseiti pirmieji karaliai. Anglijoj valstybės paspirtis bu- 
vo ir organinės laisvųjų žmonių bendruomenės, vietos savivaldy- 
bė, ir į tą savivaldybę įsikėrėjo pati karaliaus valdininkija. Pran- 
cūzijoj — miestų atstovų ir feodalinių senjorų susivažiavimai 
galėjo, žinoma, ilgainiui tapti savivaldybės organais, bet savival- 
dybės tradicijų ir senųjų bendruomenių (išskyrus miestus ir kai- 
kurias kaimiečių komunas) dar nebuvo; čia valdininkija su feoda- 
lais bei miestelėnais nesijo: priešingai, nuo jų skyrėsi ir su jais 
kovojo. Prancūzijos karaliai vedė visiems prancūzams. aiškią, 
nacijonalinę politiką: gynė karalystę, vienijo, plėtė jos sienas; 
Plantagenėtai kovojo dėl prancūziškųjų, Anglijai nereikalingų 
fecdų, netautiškai politikavo. Nacijonalūs Anglijos uždaviniai 
buvo kova su Walesu, Skotija bei Airija ir pirmiausia pačios ka- 
ralystės tvarkymas; o kaip tik Heinricho II sūnus ir Heinrichas 
III visa tai ir niekino. Anglijos karalystę tvarkė karaliai tik 
tiek, kiek verčiami su savo tauta susidėdavo, ir tame darbe tauta 
dalyvavo ir jautėsi dalyvaujanti. Pagaliau, daug reikšmės turė- 
jo, kad neprivalė Anglija, kaip Prancūzija, nuolat ginti savo pa- 
čios sienų nuo kaimynų: Anglus jūra gynė. Tik pačiame XIII 
amžiaus gale prekybos ir pramonės reikalai tesukiršino Anglus 
su Prancūzais, ir tautinė idėja motyvavo Edwardo I politiką, 
vėliau — šimto metų karą. 


IX 


Pilypas Gražusis ir Bonifacijus VIII 


60 


Penkiolika metų (1270—1285) karaliavo Liudviko Šv. sū- 
nus Pilypas III. Buvo jis pamaldus, doras ir drąsus, bet ne 
jis valdė karalystę, o jį patį valdė favoritai, karalienė motina ir 
karalienė žmona, pagaliau ir dėdė Karolius Anjoujietis. 
Karolius ir suvaidijo Pilypą su Aragono karalium Petru III, 
užgriebusiu Sicilijos salą. Paklusnusis Karoliui popiežius M a r- 
tynas IV paskelbė prieš Petrą kryžiaus karą ir pasiūlė Arago- 
no karalystę Pilypo sūnui Karoliui Valois. Tik nieko 
neišėjo iš kryžiaus karo su Aragonu (1295 m.). Iš pat pradžios 
prieš karą buvo sosto įpėdinis Pilypas IV Gražusis (1295— 
1314 m.). 

„Viešpats karalius yra Prancūzų karalių giminės, kurie nuo 
karaliaus Pippino laikų visi buvo pamaldūs, geri tikėjimo dar- 
buotojai, stiprūs Šv. mūsų motinos Bažnyčios gynėjai. Iki ve- 
dybų, vedęs ir po vedybų buvo jis skaistus, romus, kukliai el- 
gėsi ir kalbėjo; niekuomet nepyksta, nėra žmonių, kurių būtų jis 
nekentęs, visus jis myli. Pilnas jis malonės ir gailesio kitiems, 
maldingas; visuomet siekia tiesos ir teisybės; šmeižtas niekuo- 
met nesubjiaurojo jo lūpų. Karštai tikėjo, pamaldžiai gyveno, 
statė bazilikas, daug gera pridare. Veido buvo jis gražaus ir 
malonaus, visiems patiko, net savo priešams, kada tie jį matė. 
Jo rankomis Dievas daug ligonių stebuklingai išgydė“. 

Taip apibūdino Pilypą IV Guillaume Nogaret. Ži- 
noma, tai oficijalūs portretas. Šis tas gali patvirtinti Nogareto 
žodžius. Tik ką įžengęs sostan, ėmė Pilypas dorinti ir be to 
dorą savo dvarą; prastai gyveno ir valgė, kasdien mišių klausė, 
dukart per savaitę pasninkavo ir pavyzdingai numirė. „Gerai 
pagalvok, vaikeli“, tarė prieš mirdamas savo sūnui, „kas tai yra 


— 278 — 


būti Prancūzijos karaliui!“ Palyginti su tėvu, Pilypas apšvies- 
tas Žmogus buvo ir mielai Roman de la Rose skaitinėjo 
($ 59). Tačiau tūli karalių ir neigiamai apibūdino. „Mūsų ka- 
ralius“, sakė vienas vyskupas, „labai panašus į apuoką, gražiau- 
sią paukštį, kuris betgi nieko nevertas. Karalius — gražiausias 
pasauly žmogus, bet tik ir temoka įsmeigęs akis į žmones žiū- 
rėti, nė žodžio netardamas... Jis nei žmogus, nei gyvulys, jis 
— tikra statula“. Mat, nekalbus, rasit — ir apybukis buvo 
Pilypas; gal — ir bizantiškojo etikėto žiūrėjo, kaip Friedri- 
chas II, kurio vardu visuomet logothetas kalbėjo. Šiaip ar taip, 
bet ypatingos galvos karaliui nereikėjo, nes netrūko ištikimų ir 
prityrusių padėjėjų; o čia užteko Pilypui proto geriausius iš- 
sirinkti ir nesvyruojant jais pasitikėti. 

Paprastas seržantas DPiere Flo te greit pasižymėjo 
įvairiais savo gabumais ir tapo karalystės kancleriu. Šitas „vie- 
nakis, o dvasios ir visai aklas žmogus“, kaip vadino jį popie- 
žius Bonifacijus VIII, buvo gudrus diplomatas, kalbus orato- 
rius, puikus administratorius ir drąsus karys. Žuvo Courtrai 
kautynėse, ir gal, nebūtų tų kautynių pralaimėję prancūzai, kad 
jų vadas Robertas Artois būtų sekęs Flote'o patarimais. 
Kaip ir jis, Bolognos ir Montpellier teisininkų tradicijas su 
karštu monarchizmu ir imperijalistiniais planais sydino teisės 
daktaras ir profesorius Guillaume Nogaret. Su Plote'o 
pagelba pradėjo jis 1294 m. administratyvinę savo karjerą — ta- 
po karaliaus teisėju Beaucaire senešalystėj, 1296 m. atsi- 
dūrė Paryžiuje, o 1299 m. pasidarė chevalier du roi. Ne 
aukštos kilmės žmogus buvo ir karaliaus šambelanas Enguer- 
ran Le Portier de Marigny, „gražiausias oratorius“, 
de tous le plus beau parleur, „karalystės“, visų 
pirma jos iždo, „spyna ir raktas“. Kaip marijonetes sukinėjęs jis 
visus — ministerius, karalių ir patį popiežių: 


Tous les avoit en sa cordelle. 


Apie Flote'ą, Marigny ir Nogaretą telkėsi kiti legistai ir kara- 
liaus riteriai, tikri naujosios monarchijos kūrėjai. Žinoma, ne- 
kentė visų tų išsišokėlių kilnieji senjorai, karialaus sūnūs ir kiti 
princai. Geriau, girdi, būtų, kad labiau klausytų karalius gar- 
bingųjų žmonių, nei tų advokatų ir naujųjų riterių, iš kurių daug 
buvo ir svetimšalių. Bet karalius, anot vieno poeto, kartu esąs 
ir rūstus, ir švelnus. Rūstus jis esąs saviškiems, o švelnus paša- 


— 279 — 


liečiams. Prancūzija esanti pavergta, nes nebeklausoma prancū- 
Zzų; prancūzai nustumti esą. 


Le roi si est et dur et tendre: 
Dur aus siens et douz as estranges. 
France est tornėe en servetė, 

Car Francois n'i sont escoutė 

Oui sont nez de lor droite mere; 

Il sont au jour d'hui mis arriere. 


Bet kaip tik tai ir rodo, kad nusimanė Pilypas IV apie kara- 
liavimą. 
61 


Edwardui I rūpėjo geruoju gyventi su Pilypu ($ 51); 
1287 m. pats atvyko Paryžiun, prisiekė savo siuzerėnui ir pran- 
cūziškomis savo žemėmis investintas buvo. Po dvejų metų Pi- 
lypas pasirašė su juo naują sutartį, kuria davė jam Limoges, Ca- 
hors, Pėrigeux ir kai kurias kitas žemes. Atrodė, kad Prancū- 
zijos karalius norėjo laikytis Liudviko Šv. politikos. Tačiau 
Prancūzijos politika nebe karalių noro priklausė. Natūrali Pran- 
cūzijos ekspansija, minėtoji ($ 59) valdininkijos veikla be pers- 
togės šiundė vieną karalių prieš antrą ir pačią Anglų valdymą 
Akvitanijoj nebegalimą darė. O Anglija susidurdavo su Pran- 
cūzija ne tiktai Akvitanijoj. — Nuo sena Prancūzų (Norman- 
dijos ir Flandrijos) jūreiviai ir pirkliai kovojo su ang- 
lais ir įveldavo į savo kovą abi valstybes. Štai anglas Brown 
pasiskundė savo karaliui, kad prancūzai netoli nuo paties 
Douvrės uosto užpuolė jo gelumbes vežantį laivą ir pasiėmė 
ir tą (vieno Bayonnės piliečio) laivą, ir jo, Browno, prekes. 
Prašė Brown leisti jam už tai konfiskuoti vyną, kurį atgabenęs 
buvo į Winchelsea uostą Calais pirklių laivynas. Ed- 
wardas leido, bet kaliečiai kreipėsi to pat prašydami į Pilypą ir, 
gavę leidimą jieškoti kompensacijos, apiplėšė Bayonnės 
pirklius.  Bayonniečiai kreipėsi į Edwardą... Galo nebuvo to- 
kioms kovoms, o jos greit virto tikromis jūros kautynėmis. Tik 
didelį laivyną susidarę ir apginklavę drįso plaukti tiek anglai, 
tiek prancūzai. Du tokie laivynai — vienas, anglų, turėjo 200 
laivų, antras, normandijiečių, 225 — 1293 m. susidūrė netoli nuo 
Bretagnės, ir anglai baisiai sumušė prancūzus. Bet prancūzai 


— 280 — 


pranešė Pilypui, kad kautynėse dalyvavę 60 paties Edwardo 
karo laivų; be to, po kelių dienų anglai ir bayonniečiai apiplėšė 
La Rochellės miestą. Pilypas nusiuntė į Londoną savo 
įgaliotinius reikalauti, kad būtų grąžinta anglų paimtieji laivai 
bei žmonės ir kad Edwardas apmokėtų nuostolius. Kadangi Ed- 
wardas nesutiko, Pilypas įsakė jam, kaipo savo vasalui, pačiam 
pasiteisinti Paryžiaus parlamente, o iki parlamento sprendimo 
sekvestravo prancūziškas jo žemes. Edwardui teisman neatvy- 
kus, parlamentas pakeitė sekvestrą konfiskacija. 

Edwardas staiga nusileido: nusiuntė savo brolį tartis su 
Pilypu ir įsakė savo vietininkui Akvitanijoj atiduoti karaliui įkai- 
tan svarbiausias dukato tvirtoves, iš jų Bordeaux, Bay- 
onne ir Agen. Bet, viena, pats dukatas, kur smulkioji fe0- 
dalija ir miesto demokratija tebesilaikė globojančio jas Anglų 
karaliaus ($ 59), nenorėjo pasiduoti; antra, prancūzai apgavo 
Edwardo brolį ir, pasiėmę minėtąsias tvirtoves, užkariavo 
1295—1296 m. ir beveik visą dukatą. Be to, ruošėsi Pilypas 
kariauti, surengė laivyną ir bemanąs buvo pulti pačios Anglijos 
uostus, rasit, net įsibrauti į ją. Norėjo priversti Edwardą baigti- 
nai atsisakyti nuo Akvitanijos. 

Edwardas nusileido tik todėl, kad vistiek kol kas negalėjo 
apginti Akvitanijos nuo Pilypo kariuomenės, nes tuo pat metu 
kovojo su Walesu, 0 1295 m. užpuolė jį ir susidėję su Pran- 
cūzais Skotai. Pilypas įspėjo jo planus: manė Edwardas, 
pabaigęs karą su Walesu ir Skotais, pradėti karą su Prancūzija 
ir, ją nuveikęs, nutraukti vasalinius savo ryšius su ja. Jieškojo 
jis sąjungininkų; pinigais patraukė savo pusėn Brabanto 
duką, Vokietijos karalių Adolfą Nassaujietį, 
Olandijos grafą, Kėlno arkivyskupą ir kai kuriuos ma- 
žesnius senjorus. Susidėjo su juo ir Flandrijos grafas 
Gui de Dampierre, nes su Anglais siejo Flandriją visa 
jos ekonominė evoliucija, o Pilypo IV valdininkija taip pat skver- 
bėsi į grafystę, kaip ir į Akvitaniją. ($$ 43, 59). Gardžiai kve- 
pėjo grafui ir Edwardo pinigai ir vedybos jo dukters su Edwardo 
įpėdiniu. 

Bet Pilypas pasikvietė Dampierrę Paryžiun, privertė jį atsi- 
sakyti nuo pasirašytosios jau sąjungos su Anglija ir palikti Pary- 
žiuje Anglų karalaičio sužadėtinę ir du sūnus. Netrukus apdėjo 
Pilypas Flandriją mokesčiu karui su Anglais ir pasiėmė įkaitan 
Gand, Bruges, Ypres, Lille ir Douai; tad di- 


— 281 — 


džiai  nužemintasis Dampierre vėl susidėjo su Edwardu 
(1297 m.). Buvo patikimas Edwardo sąjungininkas, nes antru- 
syk sukilo prieš savo siuzerėną. Daugelį kitų Pilypas atgręžė 
pinigais (taip antai, Adolfą Nassaujietį) arba nepavo- 
jingus padarė; nusiuntė pinigų Skotams, pasirašė sąjungą 
su Norvegijos karalium, kuris žadėjo padėti jam savo 
laivynu, prisitraukė Lotharingijos, Luxemburgo ir 
Hainaut grafus. 

Karas prasidėjo: 1294. X. 26 anglų laivynas atgabeno į Gi- 
rondės žiotis Edwardo kariuomenę, ir Bayonnės mies- 
tas pasidavė Anglams. Tuo tarpu prancūzų kariuomenė išlipo 
Douvrės mieste. Bet turėjo prancūzai greit plaukti atgal, 
o antrasis Edwardo laivynas apiplėšė Akvitanijos pajūrį ir iškėlė 
čia naują kariuomenę (1296 m.); pats Edwardas sumušė Skotus 
ir pasivergė jų karalystę (1296. IV). Galėjo jis dabar savo ka- 
riuomenei vadovauti, tik nesuspėjo. — Robertui Artois 
1297. I. 30 pasisekė sumušti anglai ties Bonnegarde. Po 
kelių mėnesių įsibrovė Robertas į Flandriją, ir 1297; VIII. 20. 
PFurnes slėny išsklaidė Flandrijos grafo ir kitų Edwardo 
sąjungininkų armiją. Kai Edwardas VIII. 23 išlipo Ėclusės 
(Sluys) mieste, ne tik nebeturėjo su kuo susidėti, bet buvo pa- 
sidavę prancūzams ir Lille su Bruges. Gand'o mieste 
ilgai laukė Edwardas karaliaus Adolfo, kuris taip ir neatvyko. 
Reikėjo taikintis, juo labiau, kad Skotija sukilo, o Anglijos baro- 
nai ėmė reikalauti, kad Edwardas patvirtintų chartijas. Dampierre 
nustojo vilties — su dviem vyresniaisiais savo sūnumis ir su ke- 
liais ištikimais savo riteriais atvyko Paryžiun. Savojos grafas nu- 
vedė juos pas karalių. „Visi jie trys nusižemindami suklaupė prieš 
karalių, pasidavė jam ir prašė jo malonės, visai pasidavė jo va- 
liai. Įsmeigęs akis pažiūrėjo į juos karalius, bet nė žodžio nepra- 
tarė. Taip jie ir išėjo. Labai buvo nusiminę, kad nieko nesakė 
jiems karalius.“ Gyventi paskyrė jiems Pilypas tris savo pilis; 

Popiežius Bonifacijus VIII sutaikino Pilypą su Ed- 
wardu. Vyve-Saint-Bavon sutartimi (1298. VI. 27) 
kiekvienas karalius sutiko laikinai pasitenkinti tuo, ką turėjo. 
Kadangi Flandrijos sutartis neminėjo, reiškė tai, kad Prancūzija 
įsigijo ne tik kuone visą Akvitaniją, bet ir Flandriją. Edwardas I 
vedė Pilypo IV seserį, jo sūnus Edwardas — karaliaus dukterį 
Izabėlę. Tačiau tik 1303 m. tebuvo pasirašyta Paryžiuje tai- 
kos sutartis, ir ta sutartimi Pilypas grąžino Edwardui Akvitaniją 


— 282 — 


ir atsisakė nuo sąjungos su Skotija. Mat, negalėjo jis pavergti 
nei Akvitanijos, nei Flandrijos, o turėjo kovoti su daug pavo- 
jingesniu priešu — su Bonifacijum VIII. 


62 


Žinome, kad bažnytinė-politinė kurijos kova su imperija 
virto ir visai realia kova dėl pajamų. Kurija tikrai tapo banko 
namais, vis sistemiškiau ir begėdiškiau eksploatavo Europos Baž- 
nyčią, imperiją ir kitas valstybes. Net popiežių skelbiami kry- 
žiaus žygiai tapo politine-finansine operacija, ir nebe šventam 
tikslui iš visur čiulpiami pinigai buvo vartojami. Feodalinės im- 
perijos (tik Friedrichas II mėgino paremti ją piniginiu ūkiu, bet 
jis buvo popiežiaus Innocentijaus III auklėtinis) vietoj Innocen- 
tijus III ir jo įpėdiniai ėmė steigti piniginiu ūkiu ir biurokratija 
bei elgetaujančiais ordinais pagrįstą popiežių imperiją; ir neat- 
sitiktinai Italijos miestų kapitalistai rados kurijos įgaliotiniai ir 
padėjėjai. Popiežiai sugriovė imperiją, bet jų laimėjimo ir nau- 
jos ekonominės santvarkos laimėjimo būta. 

Imperija atstovavo universalistinei-internacijonalistinei eu- 
ropiečių kultūros idėjai ir ideologijai. Tautinėmis valstybėmis 
remdamies, natūraliu jų augimu ir jų kova su imperija naudoda- 
mies nuveikė popiežiai Staufenus. Tačiau ir popiežių sumany- 
toji Bažnyčios imperija universalistinė - internacijonalistinė buvo. 
Politiniais sumetimais ir laikinai tenusileisdinėjo jie tautiniams 
valdovams; bemaną buvo „slibiną“ nuduobę po savo kojom pa- 
minti ir visą „gyvačių veislę“. Nė gudriausieji popiežiai nepa- 
matė, kad naujoji ekonominė santvarka sijo kaip tik su tautinė- 
mis valstybėmis, o ne su internacijonalistiniu universalizmu ; ne- 
pamatė, kad Europos kultūros vienovė nebegalėjo pasireikšti 
internacijonaline politine forma (vistiek — ar imperatorių, ar po- 
piežių imperija), tik — laisva tautinių valstybių santarve, apie 
kurią buvo galvojęs ir didysis Staufenas. Internacijonalistinę 
imperijos idėją popiežindama kurija pati triuškino politinės savo 
pirmenybės pamatus, su tautinėmis valstybėmis kovoti imdama 
vis labiau pasaulino Bažnyčią ir žemino moralinį jos autoritetą, 
o kovą vistiek turėjo pralaimėti. Galėjo dar apginti internaci- 
jonalią Bažnyčios reikšmę, bet kultūros suinternacijonalinti ne- 
begalėjo. Taigi, Bažnyčios ir kultūros antinomija virto Baž- 
nyčios ir tautų antinomija. 


— 283 — 


Esam jau matę, kaip tiek Anglijoj, tiek Prancūzijoj, net 
Liudviko šv. Prancūzijoj, valdžia, tauta ir pati Bažnyčia kovojo 
su finansiniais Romos reikalavimais. Net Bažnyčios turtus nuo 
valdovo gindama, neįsigijo Roma populiarumo, nes gynė tuos 
turtus tik tam, kad pati jais pasinaudotų; bent taip visuomet 
išeidavo. O gynė popiežiai tautines Bažnyčias ir eksploatavo 
tiek jas, tiek pačias valstybes politinės savo pirmenybės vardu. 
Tuo įžeisdavo tautų ir valdovų savigarbą, jų patrijotizmą; juo 
labiau, kad ne tik dėl pinigų, bet ir dėl politinių dvasininkijos tei- 
sių bei privilegijų, galiausiai — dėl politinės savo pačių valdžios 
kovojo. 

Kai Bonifacijaus VIII legatai 1297 m. stengėsi sutaikinti 
Pilypą su Edwardu ir norėjo perskaityti popiežiaus laišką, Pi- 
lypas, prieš leisdamas jiems skaityti, sakė, kad „vienam karaliui 
tepriklausąs karalystės valdymas, kad jis, Pilypas, nepripažįstąs 
jokios valdžios, kuri būtų didesnė už jį, ir kad žemės dalykuose 
jokio žmogaus jis nepriklausąs.“ Sutiko jis 1298 m., kad Boni- 
facijus tarpininkautų jam ir Edwardui, tačiau — ne kaip popie- 
žius, bet kaip Benediktas Gaetani. Taip pat ir Vokietijos ku- 
nigaikščiai 1296 m. sutiko, kad jis išspręstų jų ginčą su karalium 
tiktai kaipo privata persona et Benedictus 
Gaytanus. Dar griežčiau atsiliepė į popiežiaus pretenzijas 
Anglijos parlamentas, kai supažindino jį 1301 m. Edwardas su 
bule, kur, Skotiją užstodamas, vadino ją Bonifacijus Romos 
Bažnyčios feodu. — „Skotija niekuomet nėra buvusi Romos 
Bažnyčios feodas. "Todėl negalite traukti karaliaus tieson; oO 
jeigu pats jis sutiktų, tai mes vistiek to nepakęstume.“ 


63 


Sicilijos sukilimas ir nevykęs Prancūzų kryžiaus karas su 
Aragonu išvadavo tą karą paskelbusį popiežių iš Karoliaus 
Anjou valdžios. Tais pačiais 1285 m. numirė ir Karolius, ir 
jo popiežius Martynas IV. Tik 1288 m. Karolius II 
išsivadavo iš Aragoniečių nelaisvės ir gavo Sicilijos karalystės 
karūną, bet ne Sicilijos salą, kur įsikaraliavo antrasis Petro III 
sūnus Jaime (1285 m.). Vyresniajam Petro III sūnui Ara- 
gono karaliui Alfonsui III (1285—1291 m.) numirus, ne- 
ištesėjo Jaime II jo pažadų ir, Aragono karalium tapęs, ati- 
davė Siciliją ne popiežiui, bet savo broliui Friedrichui (Fadri- 


— 284 — 


gue). Pagaliau turėjo pripažinti Friedrichą ir popiežius, ir 
Karolius II. 

Sicilijos revoliucija atsiliepė visoj Italijoj ir pačiame Romos 
mieste, Čia Orsini vadovaujamoji tauta jau 1284 m. išsi- 
rinko kapitaną, ir netrukus vėl prasidėjo didikų, ypačiai Orsi- 
ni ir Colonnų, kova. Neilgai popiežiavo Honorijus 
IV (1285—1287 m.) ir pirmas popiežius pranciškonas Nikalo- 
jus IV (1282—1292 m.), kurio laikais ir įsigalėjo Colonnos. 
Nikalojui numirus, 16 mėnesių negalėjo kardinolai susitarti dėl 
kandidato: konklavas suskilo Orsini ir Colonnų partijom. Ka- 
rolius II, kuriam reikėjo popiežiaus Sicilijai susigrąžinti, pats 
atvyko Perugijon (čia susirinko pagaliau konklavas) ir ėmė ra- 
ginti kardinolus. Ir štai visai netikėtai senasis kardinolas L a- 
tino, Karoliaus šalininkas, pasiūlė savo kolegoms išrinkti po- 
piežium Murrhone kalno (netoli nuo Sulmonos, Ka- 
roliaus II karalystėj) atsiskyrėį Petrą. Sutiko kardinolai: 
tarėsi nemokyto ir seno (apie 78 m.) asketo vardu patys popie- 
žiausią. 

Kaimiečio sūnus, Petras 20 metus užkliudęs įstojo į bene- 
diktinų vienuolyną, bet netrukus ėmė gyventi anachoretiškai ant 
Murrhone kalno. Kadangi prigužėjo pas jį mokinių, įsteigė 
jis eremitų ordiną (1264 m. Urbanas IV patvirtino „murr- 
honitus“, vėliau „„Coelestino eremitais“ pramintus), daugiau pa- 
saulininkų broliją ir Šv. Dvasios vienuolyną. Baisus asketas ir 
mistikas buvo Petras; susibičiuliavo su karščiausiais Šv. Pran- 
ciškaus sekėjais, su minoritais zilotais, kurie tuo metu imta va- 
dinti spiritualais (spirituales, spiritales). Tie zi- 
lotai seniai jau kovojo su daugumu savo ordino. Neilgam, kai 
generaliniu ordino ministeriu tapo Jonas Parmietis 
(1247—1257 m.), jie net įsigalėjo. Bet Jonas priverstas buvo 
pasišalinti, ir generaliniu ministeriu broliai išsirinko Šv. Bona- 
ventūrą (1257—1264 m.). Kad ir pats karštai gynė Šv. 
Pranciškaus idealus, Bonaventūra išsiskyrė su zilotais, ėmė net 
kovoti su mistinėmis jų svajonėmis. Mat, tiek Jonas Parmietis, 
tiek kiti spiritualai užsikrėtė Gioacchino del Fiore 
mokslu bei pranašavimais. Minoritas Gherardo di Bor- 
go San Domino 1254 m. išleido Gioacchino veikalus, ku- 
riuos laikė jis lygiais Evangelijai ir net pačia „amžinąja Evange- 
lija“, ir pridėjo tam leidiniui savo komentarus bei įvadą — In- 
troductorius in evangelium aeternum. Su el 


- 285 — 


getaujančiais ordinais kovoją Paryžiaus profesoriai tuoj apkaltino 
Gherardą erezijomis, ir Aleksandras IV 1255 m. pasmerkė In- 
troductorius. Pats Gherardo buvo nukalintas; jo drau- 
gas Jonas Parmietis, kaip minėta, išsižadėjo savo pareigų. Ta- 
čiau Gherardo veikalas, kaip ir paties Gioacchino raštai, atidžiai 
skaitomas buvo spiritualų. Visi jie laukė Šv. Dvasios amžiaus, 
kuri sugriausianti supasaulėjusią Bažnyčią, kaip Kristus buvo 
sugriovęs sinagogą; laukė šventojo abato pranašautos spiri- 
tuales viri, tikrųjų Šv. Pranciškaus mokinių, pergalės; ko- 
vojo su ordino valdžia ir net su remiančiais ją popiežiais. A n- 
gelo Clareno ir prancūzas Pierre Jean Olivi 
(Olieu, Postilla super Apocalipsi autorius) bu- 
vo Žymiausieji spiritualų vadai. Mistinės-apokalipsinės spiritualų 
pažiūros ir tikrai evangeliškas jų gyvenimas paveikė ne tik mino- 
ritus. Gherardo Segarelli 1260 m. ėmė apaštališkai 
gyventi; jis ir jo bžoliai apaštalai klajojo po visą Lombardiją. 
Segarelli buvo 1280 m. Parmos vyskupo suimtas (1300 m. ir su- 
degintas). Bet naujiems apaštalams 1291 m. ėmė vadovauti daug 
energingesnis ir gabesnis už Segareli Dolcino (nukankin- 
tas 1307 m.). Pranašavo jis, kad greit pats Dievas nuteisiąs su- 
pasaulėjusią Bažnyčią; drąsiai ir ilgai gynėsi Novaros ir Ver- 
celli Alpėse nuo siuntinėjamų prieš jį kryžiuočių. Kova dėl šven- 
tosios Bažnyčios virto revoliuciniu liaudies sąjūdžiu, 

Ne su Gherardu Segare!li bendravo atsiskyrėlis Petras, bet 
su spiritualais, kurie Segarelli, patys to nenorėdami, paveikė. Ta- 
čiau kontempliatyvaus gyvenimo žmogus jis buvo; tik melstis, 
pasninkauti ir savo kūną tvardyti temokėjo; aktyvaus gyvenimo 
bodėjosi ir ničnieko apie jį nenusimanė. Kai priviso brolių, pa- 
vedė juos vikarui, o pats mažoj cėlėj ant Murrhone kalno užsi- 
darė. Čia ir aplankė jį kardinolai, begalės susirinkusių žmonių 
lydimi.  Prieita kilniųjų, gražiai pasipuošusių pasiuntinių prie 
mažos eremito lūšnelės. Pro geležimis apkaltą langelį žvilgterėta 
į juos senojo barzdoto asketo ir išsigąsta. Jų visų žemėn parkris- 
ta. Išeita ir atsiklaupta ir atsiskyrėlio. Netikėta jo pirma nei 
kardinolų žodžiais, nei jų įteiktu jam pergamentu su antspaudais; 
paskui norėta pabėgti, bet, savo ordino broliams maldaujant pra- 
šant, pagaliau sutikta. O čia ateita jau paties Karoliaus II su 
sūnumi, baronų, kunigų ir šiaipjau žmonių. 

Su didele pagarba palydėję visi naująjį popiežių į Agui- 
los miestelį. Pats jis jojęs asilu, prastais eremito rūbais apsi- 


— 286 — 


vilkęs; karalius su sūnumi iš abiejų pusių vedę asiliuką už pa- 
vadžio. Priešaky eidami, giedoję kunigai; užpakaly joję riteriai 
ir plaukusios minios; abipus kelio klūpėję žmonės. Tūlas prisi- 
minęs Kristaus žengimą ĮJeruzalėn. 

Garbingai elgėsi su popiežium, priėmusiu Coelestino V 
vardą, Karolius, bet iš savo rankų jo neišleido. Taigi, visi kar- 
dinolai turėjo palikti Romą ir susirinkti Aguiloj. Keistokas at- 
rodė jiems jų pačių išrinktasis: ir popiežium tapęs, mėgino eremi- 
tiškai gyventi, nieko nesuprato žemės ir etiketo dalykų, nė lotynų 
kalbos nemokėjo ir Karoliaus bei Karoliaus duotųjų jam patarėjų 
aklai klausė. Karoliui patarus ar įsakius, tuoj paskyrė 12 naujų 
kardinolų, Karoliaus šalininkų, jauną Karoliaus sūnų išrinko 
Lyono arkivyskupu. Leido karaliui rinktis pinigų karui su Sici- 
lija ir vėl paskelbė Grigaliaus X dekretą dėl konklavo, kad tu- 
rėtų Karolius įtakos ir naujojo popiežiaus rinkimams. Tik Karo- 
lius ir... spiritualai bei kiti apaštališkojo idealo sekėjai tesi- 
džiaugė Coelestinui popiežiaujant. Iškilmingai karūnavo jį kar- 
dinolai (1294, VIII. 24), bet iš pat pradžios pamatė, kad nega- 
lės padaryti savo įrankiu Karoliui paklusnaus senelio; užuot Ro- 
mon popiežių vežę, turėjo vykti su juo į Neapolį. 

Netrukus nusibodo popiežiauti ir pačiam Coelestinui. Pa- 
vedė reikalus trims kardinolams ir išsikraustė į vieną karaliaus 
pilį, kur padaryta buvo jam mažutė cėlė, ir ėmė čia, kaip savo 
kalne, gyventi. Buvęs jis panašus į laukinį fazaną, kuris, įkišęs 
kur galvą, manąs niekeno nematomas esąs, nors prišliaužęs leng- 
vai galįs jį sučiupti medžiotojas, O medžiotojų būta. Negalėjo 
kardinolai pakęsti, kad švento popiežiaus vietoj valdytų juos ir 
visą Bažnyčią visai nešventi Coelestino (greičiau paties Karo- 
liaus) paskirtieji trys kardinolai. Reikalavo, kad popiežius išsi- 
žadėtų savo sosto; gal būt, ir pačiam Coelestinui toji laiminga 
mintis dingtelėjo. Neaišku buvo, ar gali popiežius nuo savo pa- 
reigų atsisakyti. Bet mokytas teisininkas kardinolas Bene- 
diktas Gaetani išaiškino, kad galima esą ir kad, atsisa- 
kydamas nuo savo valdžios, popiežius visą ją atiduodąs kardinolų 
kolegijai. Coelestinas 1294. XII. 13 perskaitė kardinolams Gae- 
tani parašytą išsižadamąją formulą. 

Pasisekė Gaetani patraukti savo pusėn Karolius: 1294. XII. 
23 kuone visų kardinolų buvo jis išrinktas popiežium, Bonifa- 
cijum VIII (1294—1303 m.). Tačiau, kad ir kaip to norėjo 
Karolius, neliko Neapoly. Suėmė Coelestiną (griežtai prižiūri- 


— 287 — 


mas po 2 metų dienagalis senelis kalėjime ir numirė, mėgino pa- 
sprukti, bet buvo pagautas) ir su visa kurija, Karoliaus lydimas, 
atkilo Romon. Išnešiojo vėjas spiritualų svajones: jų popiežius 
neišgelbėjo Bažnyčios; menkutis, pasak Dantės, pavirtęs didžių 
išsižadėjėliu — 

Chi fece di viltade il gran rifiuto. 


Nebe apaštališkai įžengė Šv. Petro sostan jo įpėdinis. Iškilmin- 
gai sutiko jį ties Romos vartais ir išpuoštomis gatvėmis palydėjo 
į Lateraną miesto magistratai ir kilnieji Romos didikai, Colon- 
nos, Orsini. Savelli, Conti Anibaldi ir kiti. 
Pats Bonifacijus, šv. Silvestro karūną užsidėjęs, jojo ant balto 
žirgo, kurį, kaip prieš pusę metų Coelestino asiliuką, vedė Karo- 
lius ir jo sūnus, purpuriniais rūbais apsivilkę. 


64 


Seniai Anagni mieste įsikūrusios giminės atžala, Bene- 
diktas Gaetani atidžiai studijavo (Paryžiuje) Romėnų ir kanonų 
teisę, gavo ir daktaro laipsnį. Martynas IV paskyrė jį kardinolu 
(1281 m.). Diplomato gabumus didžiai vertindami nekartą siun- 
tinėjo jį popiežiai per legatą, ir, gal, mažai kas taip gerai žinojo 
kurijos planus ir visą Europos politiką, kaip mokytasis, gražiakal- 
bis ir bingusis kardinolas. Pats greit pamatė, ko jis vertas, ir 
tapo išdidus, ne visiems prieinamas — factus est fastuo- 
sus et arrogans ac omnium contemtivus, 
juo labiau, kad iš prigimties ir aistringas buvo. Žemės gėrybių 
neniekino.  Kurijai tarnaudamas praturtėjo, patrejino savo tė- 
vonystę ir visai savo giminei padėjo pralobti ir įsigalėti, ypačiai 
kai popiežium tapo. Buvo tipingas to meto galiūnas. Prašmat- 
niai gyveno, savo rūmus gražino meno dalykais, nors jie kartais 
ir nesutiko su Bažnyčios kunigaikščiui derančiu skoniu. Ponių 
garbei eilėraščius kūrė, mielai klausė Horacijaus ir Vergilijaus 
veikalus deklamuojančių poetų. Mėgo bendrauti su artistais ir 
gražiomis poniomis; gyvas ir sąmoningas pašneka buvo, truputį 
skeptikas, kaip to meto mada reikalavo. Dėl pragaro ir rojaus 
sakydavo: „Kas matė žmogų, kuris iš ten būtų grįžęs?“ Kartą, 
tūliems kunigams besiginčijant dėl geriausios religijos, kardino- 
las Gaetani taręs: „Kas yra religijos? — Žmonių kūriniai. Ar 
yra koks kitas gyvenimas? Pasaulis neturi pradžios ir nepasi- 


— 288 — 


baigs“. Jaunas tebebūdamas, turėjo Gaetani nemalonumų su 
inkvizitorium (popiežium tapęs įmetė jį kalėjiman ir išviso inkvi- 
ziciją pažabojo), bet pasiteisino priesaika. Bonifacijui popiežiau- 
jant, sklido paskalos apie kai kurias eretiškas jo nuomones, ir 
atrodo, kad tikrai suėmė jis savin tūlas Averroeso idėjas. Tiesa, 
vargu bau domėjosi jis filosofija, bent, kad ir teisininkas buvo, 
savo pažiūrų nesistemino. "Tačiau, žmones niekindamas net po- 
piežium tapęs liežuvio neprikando. Tuo ir pasinaudojo gudrūs 
Prancūzijos politikai, juo labiau, kad pamaldusis Liudviko Šv. 
anūkas ir visas Paryžiaus dvaras tikrai išgąsdintas buvo gandų, 
kad popiežiaus eretikuojama. Paryžiuje iš šventųjų dalykų ne- 
sijuokta. Nekentė Bonifacijaus ir Paryžiaus profesoriai ($ 76). 
Vienu dalyku niekuomet neabejojo Bonifacijus — visiška 
popiežiaus pirmenybė. Čia juristas-sistemininkas karštai tikin- 
čiu žmogumi tapo. Innocentijus IV, Grigalius IX, net pats Inno- 
centijus III dėl politinių savo tikslų dažnai niekino religinius-mo- 
ralinius Bažnyčios uždavinius ir geriausius jos vaikus verste 
vertė jos šventumu abejoti. Bet patys jie (bent du pastarieji) 
tikrai sirgo savo veiklos antinomija ir manė, kad daro neteisybes 
dėl Dievo teisybės. Bonifacijus buvo neliečiamąja dogma ir gyvu 
žmogumi tapusi politinė, ir tiktai politinė, kurijos ideologija. 
Garsusis Bažnyčios istorininkas MoGhler yra sakęs, — 
Jeigu reikėję Bažnyčiai nukristi nuo tų aukštybių, kur buvo ji 
įkopusi XII-XIII amžiuje, tai negalėjus ji nukristi su didesne 
garbe, kaip kad Bonifacijui VIII popiežiaujant yra atsitikę. Bai- 
siai čia Mohlerio apsirikta. Magnanimus peccator, net 
savo priešui Dantei imponuojąs gran Prete nei savo gy- 
venimu, nei moraliniu savo būdu, nei tikėjimu nėra lygus didie- 
siems popežiams. Antra vertus, abejotinos yra ir minėtosios 
aukštybės, nes politinis (be to, iš dalies iliuzinis) popiežių įsiga- 
lėjimas reiškė Bažnyčios supasaulėjimą. Visa tai ir iškėlė aikštėn 
Bonifacijus.  Baigtinai supasaulino jis kurijos politiką. Inno- 
centijus III ir Grigalius IX rėmė Romą vienuoliais, mistikais, 
elgetaujančiais ordinais. Nemėgo vienuolių ir mistikų Bonifa- 
cijus, pavojingais dykaduoniais juos laikė. Vienuoliai, jo nuomo- 
ne, nešvarūs žmonės esą ir bjauriai dvokią. Bonifacijaus ponti- 
fikatas skiria Romos popiežių epochą nuo Avignono popiežių 
epochos (1308—1378 m.). Neišgelbėjo Romos popiežių šven- 
tasis pūstelninkas Coelestinas V, o valdingasis teisininkas Boni- 
facijus juos palaidojo. Tik po 70 „Babilono nelaisvės“ metų te- 


— 289 — 


grįžo popiežiai į savo tėviškę Romą naujųjų amžių istorijos pra- 
dėti. 

Visų pirma reikėjo Bonifacijui sustiprinti savo valdžios pa- 
matus — įsiviešpatauti Romoj, Romos valstybėj bei Italijoj ir 
grąžinti tiek Romos Bažnyčiai, tiek jos vasalui karaliui Karo- 
liui II Siciliją, kur 1286 m. įsikaraliavo Petro III sūnus 
Jaime (Chaime, Jokūbas, $ 63). Kad ir nebepriklausė Sicilija 
Aragono, kurija pasirašė 1291 m. sutartį su Petro III įpėdiniu 
Alfonsu III (Tarascono sutartį), kuria Alfonsas žadėjo 
priversti savo brolį Jaimę grąžinti Siciliją popiežiui ir Karoliui, 
Bet 1291 m. Alfonsas numirė, Aragoną paveldėjo Jaime (II, 1291 
—1327 m.), o Siciliją gavo Petro III jaunis sūnus Friedri- 
chas (Fadrigue, 1291—1337 m.). Žinoma, kurija lengvai 
galėjo susikalbėti su Friedrichu; be abejo, Friedrichą Sicilija 
investindama, būtų net laimėjus, nes būtų tuo susilpninus Karo- 
lių II, kuriam Romoj tebesipriešino visi Colonnų vadovauja- 
mieji ghibellinai. Tačiau, viena, nuo Martyno IV laikų kurija ko- 
vojo su Aragonu dėl Sicilijos ir sąjungininkavo su Anjoujiečiais; 
antra, Bonifacijus VIII buvo pasižadėjęs padėti Karoliui, jo ne- 
bijojo, o Colonnų nekentė; be to, norėjo išdidusis popiežius pa- 
rodyti savo galią sukilėliams Sicilijiečiams: puikybė kenkė čia 
sveikai politikai. 

Popiežius ir Karolius II kurstė Prancūziją prieš 
Aragoną. Bet Pilypas kariauti nenorėjo, o Jaimei II knietė kuo- 
greičiausiai karu nusikratyti. "Taigi, 1295 m. susitaikino Jaime 
ir su popiežium, ir su Karolium: popiežius nuėmė jam visas prieš 
ji paskelbtąsias ekskomunikas ir davė jam per feodą Korsiką 
bei Sardiniją (kurios, tiesa, dar reikėjo užkariauti), o Jai- 
me atsisakė nuo Sicilijos ir pažadėjo priversti atsisakyti nuo jos 
ir savo brolį. Pats popiežius sutaikino su Bažnyčia Taimės mo- 
tiną, Manfredo dukterį Konstanciją irjos dukterį Vio- 
lantą sutuokė su Karoliaus sūnumi Robertu (1297 m.). 
Vedybomis atsilyginta ir su nominaliu Aragono karalium Ka- 
rolium Valois: vedė jis Roberto seserį Margaritą ir 
kraičio gavo Anjou ir Mainės grafystes. 

Deja, Sicilijiečiai pasiskelbė nepriklausomi esą ir 1296 m. 
išsirinko karalium Friedrichą. Nekreipė jie dėmesio į po- 
piežiaus ekskomunikas ir su savo karalium apgynė salą nuo Ka- 
roliaus II ir nuo paties Friedricho brolio Jaimės. Nepadėjo po- 
piežiui ir talkon jo pasišauktasis Karolius Valois: 


Istorija 19 


1302 m. turėjo pripažinti Friedrichą Sicilijos (tiesa — Trina- 
krija vėl pavadintosios) karalium ir Karolius II, ir popiežius. 
Popiežius pareikalavo, kad Friedrichas būtų jo vasalas; bet nie- 
kuomet nemokėjo jam Friedrichas vasalinio mokesčio; Karolius 
II suvedė Friedrichą su savo dukteria Leonora, kurios „pa- 
veldėtojui“ žadėjo Friedrichas atiduoti savo karūną, bet Sicilijie- 
čiai tos sąlygos nepripažino. Bonifacijus kovą pralaimėjo; gal, 
tik todėl ir netapo pavojingu Romai Neapolio karalius. 

Ne tik Sicilijos užkariauti, bet popiežiaus valdžios ir vidu- 
rinėj Italijoj padidinti buvo pasišaukęs Bonifacijus Ka- 
rolių Valois. Iš pat savo pontifikato pradžios ėmė jis globoti 
miestus, ir daugelis jų pripažino jo valdžią. Roma jau 1295 m. 
atidavė jam visą senato valdžią, daugiau išrinko jį savo podesta 
Terracina, Orvieto, Todi, Velletri ir kiti mies- 
tai. Popiežius nekeitė tų miestų statutų; miesto statutus sau- 
goti prisiekdavo Bonifacijaus siunčiamieji vietininkai. Maža to 
— Bonifacijus pats dažnai gynė komunas nuo savo legatų ir gu- 
bernatorių. Atrodo, kad norėjo remtis miestais kovoj su Romos 
valstybės galiūnais. Šiaip ar taip, gardžiai jam kvepėjo Tos- 
kanoj, ypačiai Florencijoj, vėl prasidėjusi partijų 
kova. Tuo metu FPlorencijoj įsigalėjo Baltųjų (Bianchi) 
partija, kuriai vadovavo Vieri Cerchi, un uomo 
bellissimo, ma di poca malizia, ne di bel 
parlare, ir kuriai priklausė Dantė, o su Baltaisiais kovojo 
Corso Donati vadovaujamiejį Juodieji (Neri). 
Juodieji kreipėsi į popiežių, Baltieji ėmė dėtis su Toskanos ghi- 
bellinais ir popiežiaus Plorencijon nusiųstasis legatas kardinolas 
ne tik nesutaikino priešų, bet priverstas buvo ir pats miestą pa- 
likti, kurį už tai interdiktu nubaudė. Dantei ir kitiems Baltųjų 
pasiuntiniams nepasisekė patraukti savo pusėn Bonifacijaus: 
1301 m. paskyrė popiežius Karolių Valois Toskanos „taikintoju“ 
(paciero) ir nusiuntė jį ir minėtąjį kardinolą Florencijon. 
Penkis mėnesius „taikino“ Florencijiečius Karolius: visą tautą 
prieš save bei popiežių sukurstė, bet padėjo Juodiesiems pasi- 
grobti valdžią ir išvyti Baltuosius. Tačiau visoj Toskanoj įsi- 
galėjo ghibellinai, ir popiežiaus autoritetas baisiai nusmuko. 
Maža bereiškė, kad Bonifacijus niekino imperatoriaus teises Tos- 
kanoj ir laikė vyriausiu jos valdovu Šv. Sostą. Valdingo būdo 
ir didelių sumanymų, bet nelankstaus politiko jo būta. 


-— 202 


Viena jam tepasisekė — padidinti savo valdžia pačioj Ro- 
moj. To negalima buvo padaryti nepraturtinus ir nesustiprinus 
popiežiaus giminės, jo „,„nepotų“, „sūnėnų“. Taip darė daugelis 
popiežių, ypač kai patys jie nebuvo vienos kurios iš kilniųjų Ro- 
mos šeimų nariai. Taip darė Nikalojus III Orsini, kuris, anot 
Dantės, pragare nekantriai laukiąs Bonifacijaus, — 


Sappi ch'io fui vestito del gran manto: 
E veramente fui figliuol dell'orsa, 
Cupido si, per avanzar gli orsatti, 
Che su Vavere, e gui me misi in borsa. — 


Honorijus IV Savelli ir net žemo kilimo popiežius minoritas Ni- 
kalojus IV, pirma pats Colonnų globotas, paskui jų globėjas. 
Popiežiams giminės ir nepotai atstojo dinastiją, ir buvusių popie- 
žių giminės kovojo savybėj, kuriai iš jų priklausys naujas popie- 
žius. Žodžiu, valstybei reikalingą dinastijos principą Romoj pa- 
keitė nepotizmas. 

Ant sosto atsisėdęs, Bonifacijus tuoj ėmė dalinti savo gimi- 
nėms svarbiąsias Bažnyčios ir valstybės pareigas. Jo brolis 
Loffredas Gaetani tapo Caserto grafu, vienas 
Loffredo sūnus — kardinolu, antras — Laterano pifalzgrafu ir 
patrimoniumo rektorium Toskanoji Daug žemių, tvirtovių ir 
miestų prisipirko ir šiaip įsigijo su popežiaus pagelba bei pašalpa 
jo nepotai. Savo galia ir turtu Gaetani Colonnoms, Orsini, Ani- 
baldi ir Savelli prilygta. Iš dalies todėl ir susirėmė Bonifacijus 
su galinga Colonnų gimine, kuriai atstovavo kardinolas 
Jokūbas, jo sūnėnai, kardinolas Petras, grafas Stepo- 
nas ir Jokūbas Sciarra, ir jo broliai Odonas, 
Motiejus bei Landulfas. Giminės žemes ir Pales- 
trinos miestą valdė kardinolas Jokūbas, bet jo broliai buvo 
tuo nepatenkinti, o juos palaikė ir popiežius. Nei kardinolas Ja- 
kūbas, nei kardinolas Petras, nei kiti Jokūbo sūnėnai nenorėjo 
nusileisti valdingajam popiežiui. Gynė jie nuo Bonifacijaus Ro- 
mos diduomenės galią, priešinosi sąjungai su Karolium II ir pa- 
tys bendravo su ghibellinais, susirašinėjo net su Sicilijos Frie- 
drichu. Supykę, nebelankė Laterano Rūmų. 

Abu kardinolai buvo rinkę Bonifacijų popiežium ir už jį bal- 
savę. Bet dabar ėmė, ypačiai kardinolas Petras, skleisti paskalas, 
kad Bonifacijus netikras popiežius esąs ir kad neturėjęs teisės 


— 292 — 


išsižadėti sosto Coelestinas V. Apie Colonnas, savaime supran- 
tama, susispietė Bonifacijaus priešai — Coelestino ere- 
mitai ir paties Coelestino su jais sujungtoji, bet Bonifacijaus 
nuo jų vėl atskirtoji minoritų spiritualų kuopelė, Po- 
veri eremiti di Celestino, arba fraticelli 
(broleliai), kuriems vadovavo Angelo Clareno, ir daug 
kitų Evangelijos idealo sekėjų. 

Buvo čia ir Jacopone da Todi (į 1306 m.). Šitas 
„abiejų teisių daktaras“, kilnus ir laimingas Todi miestelėnas, 
mylimajai savo žmonai baisiai žuvus, išsižadėjo 1286 m. pasaulio 
ir tapo Šv. Pranciškaus tretininku. „Iš Dievo einanti puikybė 
išmintingesnė už žmones“, yra sakęs Šv. Povilas, ir, kaip ir pa- 
čiam Pranciškui, parūpo jo sekėjui paikam, paz zo, būti. Buvo 
jis gražus poetas ir kaip linksmą bei švelnią Dievo garbei vaidi- 
namą komediją ėmė tvarkyti visą savo gyvenimą. Čia įrėpliojo jis 
į pokylį balnotas ir pažabotas, kaip koks nešulinis gyvulys; čia 
ištepė save terpentinu, išsiraičiojo pūkuose ir įšoko į savo brolio 
vestuves. ,„Savo garbę“, dainavo, „atiduodu asilui, kuris bliau- 
damas vaikščioja, o tam, kas mane įžeis, — nuodėmių atleidimą 
daugiau, kaip metams“. 


Fama mia, ti raccomanno 
Al somier che va raghianno; 
Perdonanza piū d'un anno 
Chi mi dice villania. 


Norėjo kentėti; prašė Dievo visokių ligų; ketvirtadienio drugio 
ir nuolatinio, ir trečiadienio, ir dukart antradienio, tinstamo; be 
to — kad jam dantys, galva ir pilvas skaudėtų, kad pilve atsi- 
rastų akmenų, o gerklė nuolat gerti trokštų. 


O Signor, per cortesia 
Mandami la malsania. 
A me la fievre guartana, 
La contina e la terzana, 
La doppia cottidiana 
Colla grande idropesia. 
A me venga mal de dente, 
Mal de capo e mal de ventre, 
A lo stomaco dolor pungente. 
B'n canna la sąuinanzia. 


— 293 — 


Jacopone taip keistais savo išsišokimais Dievą garsino, taip dūko, 
kad patys minoritai pirma net abejojo, ar galima leisti tokiam 
tretininkui įstoti į pačią broliją. Tačiau, kai davė jiems Jacopone 
savo pažiūras aiškinantį libellum brevemgue com- 
mentarium de mundi contemtu (gal — savo dai- 
neles Cur mundus militat ir Udite nova paz- 
zia), sutiko jį priimti. Dvasia girtas, spiritu ebrius, 
buvo Jacopone, girtas mistine meile Kristui. Apie tą meilę rašė 
savo meditacijas ir ją garsino lotyniškais ir itališkais savo eilė- 
raščiais. Knietėjo jam ir krikščionių metafizikos klausimai, bet 
nekentė nei scholastikos, nei Aristotelio: „tikroji išmintis moko 
žmones meile. Du sparnus turi siela, kad galėtų pakilti pas 
Dievą, t. y., prastą širdį ir gryną protą“. Ir gražiai aprašinėjo 
Jacopone, kaip kovoja siela su kūnu, kaip kyla Dievop ir kaip 
džiaugiasi rojaus džiaugsmais. Itališkais savo eilėraščiais į liaudį 
jis kreipėsi, alegorijomis aiškino jai, kaip galima esą deimantų 
dulkėse, išminties kvailybėj ir rožių erškėčiuose rasti. Ant šakių 
kilojo neturtą — dolce amor di povertate guan- 
to ti deggiamo amare!— ir, pirmiausia, meilę — in 
foco amor mi mise. Jo parašyta ir gražiausia lotyniška 
Viduramžių giesmė (Oratio de compassione b. Ma- 
riae V.) — Stabat mater dolorosa. Bet rašė jis ir 
satiras, kur plakė pasaulio kvailystes, supasaulėjusią Bažnyčią ir 
popiežių; kurstė Colonnas jį nuversti. 

Griežtai užpuolė Bonifacijus schizmatikais virstančius prie- 
šus, nuvertė abu kardinolus (1297. V.). Colonnos atsakė mani- 
festu, kur nebepripažino popiežium Bonifacijaus ir apeliavo vi- 
suotiniam sinodui; nusiuntė tą manifestą net į Paryžių. Įšėlęs 
popiežius atskyrė maištininkus nuo Bažnyčios ir paskelbė jų tur- 
tus konfiskuotus esant. Maža to — paskelbė prieš juos kryžiaus 
karą ir „visus krikščionis“ talkon šaukė. Kadangi nei karalius 
Friedrichas, nei ghibellinai Colonnoms nepadėjo, o kiti didikai 
net su popiežium ėmė dėtis, „kryžiuočiai“ greit užkariavo kuone 
visas Colonnų tvirtoves, ir Palestrinoj užsidarę abu kardinolai bei 
Sciarra pasidavė pagaliau popiežiui (1298. IX.): gedulo drabu- 
žiais vilkį, su virve ant kaklo puolė po kojų ant sosto tyliai besė- 
dinčiam Bonifacijui. Nežinia, ką jis pažadėjo numalšintiems su- 
kilėliams, bet, paėmęs paskutiniąsias jų tvirtoves ir Palestriną, 
įsakė — ad veteris instar Carthaginis Atfrica- 
nae — sugriauti šitą miestą ir druska apiberti griuvėsius, ut 


— 294 — 


nec rem, nec nomen aut titulum habet ci- 
vitatis. Išskyrus vieną katedrą, sugriautos buvo ir bažny- 
čios (1299. VI.). Colonnos kaltino popiežių savo pažadus sulau- 
žius, bet kovoti su juo nebegalėjo — pabėgo ir antrusyk buvo 
ekskomunikuoti. ĮJacoponę da Todi įmetė Bonifacijus kalėjiman. 
Abu kardinolai pasislėpė Italijoj pas ghibellinus. Sciarra ir Ste- 
ponas atsidūrė pagaliau Pilypo Gražiojo dvare. 

Tik Colonnas ir tenuveikė Bonifacijus; tarėsi betgi visame 
pasauly viešpataująs. Kaip senosios Romos imperatoriai, iškil- 
mingai šventė naujojo amžiaus pradžią, jubiliejaus metus. Savo 
bule Antiguorum habet atleido Bonifacijus visas nuo- 
dėmes tiems, kurie 1300 m. aplankys šv. Petro ir Šv. Povilo ba- 
zilikas ir — svetimšaliai 15, o čionykščiai 30 dienų — procesijose 
bei pamaldose dalyvaus. Buitela tu mano, kiek žmonių aplankė 
tais metais šventąjį miestą: italai, provansalai, ispanai, prancūzai, 
vokiečiai, anglai, vengrai, slavai. Kaip vandens, „pulkais“, 
plaukta jų per Italiją. Romą ištolo pamačius, šaukta piligrimų: 
„Roma! Roma! šv. Petre ir Povile, pasigailėkite mūsų!“ Per 
vartus tiesiog į Šv. Petro baziliką eita, keliais į ją lipta, karštai 
prie šventųjų grabo melstasi. Visas miestas pilnas buvo piligri- 
mų. „Duonos, vyno, žuvies, mėsos ir avižų galėjai pigiai ir kiek 
tik norėjai nusipirkti, bet šienas labai brangus buvo; viešbučiai 
tiek brangūs, kad aš už lovą ir vietą savo žirgui dienai mokėjau 
vieną skatiką (be to, neskaitau šieno ir avižų). Romą kūčių va- 
karą palikdamas, mačiau tokią didelę piligrimų minią, kad niekas 
nebūtų galėjęs jos suskaityti. Anot romėnų, išviso buvę du mi- 
lijonai moterų ir vyrų. Dažnai matydavau, kaip vyrai ir moterys 
žmonėms po kojų pakliūdavo ir baisiai nukentėdavo; kelis kartus 
pats iš tokios bėdos vos teišsigelbėjau“. Be paliovos ėjo proce- 
sijos į Šv. Petro baziliką ir į San Paolo fuori le mure. 
Kiekvienas piligrimas dėdavo auką ant apaštalų altorių. „Dieną 
ir naktį ties Šv. Povilo altorium stovėjo du kunigai ir grėbliais 
grėbė krūvas pinigų“, daugiausia, žinoma, varinių. Ghibellinai 
sakydavo popiežių paskelbus jubiliejų kaip tik dėl pinigų. Tei- 
sybė, kad daug pinigų jis gavo, nemažiau ir romėnai. O piligri- 
mai ne tik nuodėmių atleidimą gavo, bet ir naujų, ne vien religi- 
nių, įspūdžių prisisėmė. ,,Ir aš dalyvavau“, rašo Florencijos isto- 
rininkas Giovanni Villani, „laimingame tame žygy į 
šventąjį Romos miestą. Mačiau didžius ir senus daiktus, skai- 
čiau apie didžius Romėnų darbus, ką yra parašę Vergilijus, Sal- 


— 295 — 


lustijus, Lukanas, Titas Livijus, Valerijus, Povilas Orosijus ir ki- 
ti garsūs istorininkai. Todėl pasisavinau jų stilių ir rašymo būdą, 
nors ir nesu jų vertas mokinys, dideliam veikalui parašyti. Taigi, 
1300 m., grįžęs iš Romos, pradėjau aš rašyti šitą knygą Dievo ir 
Šv. Jono“,  Plorencijos patrono, „garbei ir mūsų Florencijos 
miestui pagarsinti“. 

Neaplankė tais metais Romos karaliai. Bet Bonifacijus VIII, 
83 metų senis, liepė nešioti save gatvėmis po šilkiniu auksiniais 
siūlais išsiuvinėtų apdangalu ir laimino piligrimus. Priešaky ėjo 
du heroldai, vienas nešė du kardus, antras šaukė: Petrai, žiūrėk! 
štai tavo įpėdinis! Kristau, žiūrėk! štai Tavo vikaras!“ 


65 


Iš pat savo pontifikato pradžios mėgino Bonifacijus impera- 
toriauti Europoj, bet mažai jo teklausė valdovai. Šešerius metus 
nebojo jo ekskomunikos ir interdikto Danų karalius Erikas 
III: tik 1302 m. ne tiek jam nusileido, kiek susitaikino. ,,„Ka- 
dangi, kaip visi žino, Lenkija priklauso Romos Bažnyčiai“, Boni- 
facijus užstojo Vladislovą Lokietek, kurio vieton Di- 
džiosios Lenkijos galiūnai išsirinko karalium Čechijos karalių 
Venceslovą II (1300 m.), bet Venceslovas ramiai sau įsi- 
karaliavo ir net perdavė, prieš mirdamas, sostą savo sūnui V en- 
ceslovui III (1306 m.). Taip pat nieko nepešė Bonifacijus 
ir Vengrijoj, nors „Viešpats pakėlęs jį aukščiau už kara- 
lius bei valstybes“, o „Vengrija apaštalų sostui ypatingai priklau- 
santi“. Andriui III, paskutiniam  Arpadu, numirus 
(1307 m.), Vengrai nepripažino popiežiaus kandidato Karo- 
liaus Roberto Anjou (Karoliaus II sūnėno) ir atidavė 
karūną minėtajam Venceslovui III (Vladislovui V). 
Tiesa, popiežius paskyrė Vengriją Karoliui Robertui (1303 m.), 
o Albrechtas Habsburgas ėmė reikalauti, kad Čechai 
atsisakytų ir nuo Vengrijos, ir nuo Lenkijos. Bet Venceslovas 
II susidėjo su Pilypu Gražiuoju, ir Vengrų vyskupijos 
dalis ekskomunikavo patį, interdiktą paskelbusį, popiežių. Tik 
Bonifacijui ir Venceslovui III numirus, įsiviešpatavo Lenkijoj 
Vladislovas Lokietek (1310—1333 m.), o Vengrijoj Karolius 
Robertas (1308—1342 m.). Iš visų valdovų politinę popiežiaus 
pirmenybę tepripažino vienas Albrechtas Habsburgas 


— 296 — 


($ 35). Griežtai atmetė popiežiaus pretenzijas Anglai; Pran- 
cūzai sugriovė politinę Romos galią. 

Kryžiaus karą su Aragonu skelbdami, patys popiežiai leido 
Pilypui III ir vėliau Pilypui IV apdėti dešimtine ku- 
nigiją. Visai natūralu, kad, karui su Anglija prasidėjus (1294 m.), 
Pilypas IV pareikalavo sau iš kunigijos naujų mokesčių. Pran- 
cūzų Bažnyčios sinodai, karaliaus verčiami, sutiko, bet kai kurie 
vyskupai ir cistercijiečiai prašė popiežiaus apginti Bažnyčią nuo 
„naujojo faraono“. Savo bule (Clericis laicos, 1296. 
II. 25) Bonifacijus, ekskomunika grasindamas, uždraudė visiems 
valdovams reikalauti bei imti, o kunigijai mokėti jiems mokesčius 
be ypatingo popiežiaus leidimo. Nieko naujo popiežius nesakė, 
tik pakartojo kelių kanonistų nuomones ir Laterano sinodo 
(1215 m.) nutarimus. Bet, viena, seniai jau nebežiūrėjo tų nuta- 
rimų Prancūzų karaliai; antra, perdaug griežtai ir principijaliai 
kėlė aikštėn visą klausimą Bonifacijus. Pačioj bulėj pabrėžė, kad 
pasaulininkai, ypačiai valdovai, išsijuosę kovoją su kunigija ir 
norį ją pasivergti, multifariae subiicere servi- 
tuti suaegue submittere ditioni. 

Pilypas lengvai galėjo pripažinti popiežiaus skelbiamuosius 
principus, o dėl mokesčių susitarti. Tai rodo ir Liudviko Šv. 
politika ($ 57) ir kad Edwardas I pagaliau sutiko nebeimti iš ku- 
nigijos mokesčių be jos sutikimo. Bet Pilypui ir legistams prin- 
cipai rūpėjo ne mažiau, kaip popiežiui. Karaliaus sušauktoji ir 
jam paklusni kunigija nusiuntė tartis su popiežium savo delega- 
tus, o pats karalius savo ordonansu uždraudė išvežti iš karalys- 
tės auksą ir sidabrą. Nei popiežiaus, nei italų bankininkų nebe- 
galėta gauti pinigų iš Prancūzijos. Įsiuto popiežius. Nauja 
bule (Ineffabilis amor) pasmerkė „tironišką ir bepro- 
tišką“ karaliaus ordonansą. Priminė Pilypui, kad valdiniai nu- 
stoją jį, Pilypą, mylėję, o jis, popiežius, tiek sergąs Prancūzijos 
reikalais, kad užmigti nebegalįs. „Pažiūrėk į savo priešus, Ro- 
mėnų, Anglų ir Ispanų karalius. Tu juos įžeidei ir užpuolei. 
Neužmiršk, nelaimingasis, kad be Bažnyčios pagelbos negali su 
jais kovoti. Kas bus tau, kad, Šv, Sostą įžeidęs, padarysi jį tų 
priešų sąjungininku ir didžiausiu savo priešu?“ '/'ačiau pirmąją 
savo bulę aiškino Bonifacijus ta prasme, kad nė manyt nemanęs 
drausti karaliui rinkti pinigus iš kunigijos pro defensione 
regni. Norėjęs tik apginti Bažnyčią nuo karaliaus valdininkų 
savavaliavimo. Tie nesąžiningi valdininkai ir popiežiaus bulės 


— 297 — 


prasmę iškraipę. Be popiežiaus sutikimo negalinti kunigija duoti 
karaliui pinigų, bet popiežius mielai sutiksiąs, jeigu tų pinigų 
būtinai reikėsią karaliui. 

Šiaip ar taip, principinis klausimas buvo formuluotas; ir ka- 
raliaus publicistai ėmė polemizuoti su popiežium. — „Kad ir davė 
savo įstatymais Bažnyčiai laisves, valdovai gali betgi tuos įstaty- 
mus atšaukti arba jų veikimą sustabdyti, jeigu reikia to visų ge- 
rovei. Tegul niekas nesako, kad vienas imperatorius tegali at- 
šaukti įstatymus, o ne karaliai. Prancūzijos karalius turi teisę 
keisti paties imperatoriaus įstatymus, nes jis yra aukščiau įstaty- 
mų.“ „Prieš kunigams atsirandant, Prancūzijos karalius valdė 
jau savo karalystę ir turėjo teisę įstatymus skelbti jai saugoti... 
Ne tik kunigai yra Šv. motina Bažnyčia, Kristaus sužadėtinė, bet 
ir pasaulininkai; ne tiktai kunigų dėliai atsikėlęs yra iš numirusių 
Kristus... Reikia, kad kunigai, kaip ir visi žmonės, padėtų ginti 
karalystę... Nuostabus dalykas! — Kristaus vikaras draudžia 
jiems mokėti mokesčius ciesoriui... "Taigi, leidžiama kunigams 
duoti pinigų žongliorams ir savo meilužėms,... eikvoti pinigai 
brangiems drabužiams pirkti, pokyliams bei kitoms pramogėlėms 
rengti ir vargdienėliai niekinti! Bet tiems praturtėjusiems pil- 
vūzams, pamaldžių karalių nupenėtiems kunigams draudžiama 
padėti karaliams, kai tat būtinai reikalinga!“ 

Šįkart Bonifacijus nusileido Pilypui: 1297—1298 m. tarpi- 
ninkavo jam ir Edwardui I, ėmė net remtis Prancūzija. Mat, 
užsiėmęs buvo kova su Colonnomis. Tik jų galią sunaikinęs ir 
juos pačius išsklaidęs, vėl įsikišo jis į Prancūzijos reikalus. — 
Nepatiko jam Pilypo sąjunga su įsikaraliavusiu Vokietijoj A 1- 
brechtu. Pilypas stengėsi susikalbėti su popiežium ir nų- 
siuntė į Romą Nogaretą. Bet jubiliejaus iškilmės visai apsuko 
galvą išdidžiajam popiežiui. ,,Romos popiežius, Visagalio vika- 
ras“, rašė jis nepaklusniems Florencijiečiams, „įsakinėja kara- 
liams ir karalystėms, visiems žmonėms pirmininkauja. Tam vy- 
riausiajam kariaujančios Bažnyčios kunigui visi tikintieji be 
išimties turi būti paklusnūs. Vieni bepročiai ir eretikai kitaip 
temano.“ 

Veltui įkalbinėjo Nogaretas popiežiui, kad taikos norėdamas 
sąjungininkaująs Pilypas su Albrechtu, kad toji sąjunga daug 
reikšmės turinti ir Bažnyčios gerovei, ir kryžiaus karui su neti- 
kėliais, kuris visiems krikščionims rūpįs. Nieko nenorėjo klau- 
syti Bonifacijus, Albrechtą vadino uzurpatorium ir ekskomuni- 


— 298 — 


kuotuoju. ,„Neužmiršo ir Prancūzų karaliaus ir įbauginti jį no- 
rėdamas ėmė jį peikti ir grasinti... Mačiau aš popiežiaus pyktį 
ir prisiminiau Prancūzų karalystės Bažnyčios nelaimes ir kad jis 
tą Bažnyčią ryja; tad privačiai paprašiau jo pasitaisyti, pasakiau, 
kas apie jį kalbama, ir su pagarba prašiau turėti prieš akis savo 
garbę, minėtąją Bažnyčią ir minėtąją karalystę. Bet jis pasi- 
šaukė liudininkus ir, jiems atėjus, liepė man pakartoti, ką buvau 
sakęs, o paskui paklausė: — Kieno vardu kalbi? savo paties ar 
savo valdovo? — Atsakiau: — Savo paties, nes didžiai knieti man 
tikėjimas ir Bažnyčia, kurią mano valdovas globoja. — Čia visai 
jis pašėlo, ėmė grasinti, kolioti ir piktažodžiauti; o aš kantriai 
visa kentėjau, Kristaus padedamas ir įkvepiamas.  Nenustojau 
net tartis su juo dėl man ir mano draugams pavestųjų dalykų ir 
kelias dienas tariausi... Atėjo man tada galvon, ką dažnai esu 
apie jį girdėjęs; suspaudė man širdį, kad šitas žmogus tiek že- 
mina Kristų; verkiau dėl Romos Bažnyčios, kuri su tokiu popie- 
žium paleistuvauja, verkiau dėl Galijos Bažnyčios, kurią giriasi 
jis sugriausiąs ir kurią, be abejo, kasdien griauna. Grįžęs pas 
savo viešpatį karalių, visa jam pranešiau ir prašiau jo apginti 
tiek savo Bažnyčią, tiek Romos Bažnyčią. Bet karalius, kaip 
paklusnusis sūnus, akis nuo tų gėdos darbų nukreipė.“ 

Galima abejoti tokiu ašaringu Nogareto tikėjimu, bet ne jo 
patrijotizmu. „Manau“, rašė jis, „kad savo tėvą nužudyčiau, 
jeigu pultų jis mano tėvynę; ir visi senieji autoriai vienu balsu 
tvirtina, kad negalima būtų tuo manęs kaltinti. Priešingai, reikėtų 
girti toks doras mano padarymas.“ Ir Nogaretas, ir kiti legistai 
be perstogės kurstė Pilypą prieš Bonifacijų, išpūsdavo kiekvieną 
popiežiaus žodį ir paskalas apie nedorą jo gyvenimą bei eretiškas 
jo nuomones. Patys mielai visomis tomis paskalomis tikėjo ir 
karalių įtikinėjo. O Paryžiaus universiteto gudruoliai seniai jau 
ėmė svarstyti klausimą, ar turėjo teisę Coelestinas V išsižadėti 
popiežiaus sosto, ir jei ne, tai ar Bonifacijus tikras popiežius. Re- 
liginiai kovos su popiežium motyvai sijo su patrijotiniais - po- 
litiniais. Popiežių erezijomis kaltindami Pilypo IV patarėjai ir 
jis pats savo kaltinimais tikėjo, jų nepramanė; buvo betgi gana 
geri politikai bei patrijotai, kad galėję būtų tuos kaltinimus kovos 
įrankiu paversti. O jais kovai su popiežium naudodamies, juos, 
savaime suprantama, perdėdavo ir visokiais prasimanymais papil- 

dinėjo — neveltui legistai visas teisės gudrybes išmoko; be to, ir 


— 299 — 


popiežiai ne kitaip kovojo su Friedrichu. Mat, Dievo priešas 
puolant, galima jis ir nebūtais dalykais apkaltinti. 

Kaip ten yr — tiektos, bet, Bonifacijui nusileidus, Pilypas 
ramiai sau siurbė kunigiją ir nė dėmesio nekreipė nei į jos teisės 
bei privilegijas, nei į popiežiaus žodžius. ,„Skundų ant tavęs vis 
daugiau“, rašė jam Bonifacijus (1300. VII. 18), „nusileisti tau 
nebenaudinga: klaidos nepataisytos... Žiūrėk, kad nepražudytų 
tavęs apgavikų patarimai... Kas iš visa to išeis? — Vienas Die- 
vas težino.“ Bet kol kas popiežiui tebereikėjo Pilypo brolio Ka- 
roliaus Valois pagelbos, ir naują kovą pats Pilypas provokavo. 
Įsakė jis suimti Bonifacijaus globojamąjį ir Pamiers vysku- 
pu paskirtąjį Bernardą Saisset, kuris buvo nepavojin- 
gas, bet perdaug plepus karaliaus ir Languedocą pasivergusių 
Prancūzų priešas. Legistai ištyrė visus įdavimus (tiesa sakant 
-— šališkai), apkaltino Bernardą būtais ir nebūtais dalykais, o ka- 
ralius pareikalavo popiežiaus nubausti nusikaltėlį, bent paskirti 
teisėjus. 

Bonifacijus liepė karaliui paleisti vyskupą, kad atvyktų jis 
pasiteisinti Romon (1301. XII. 5). Maža to — tą pačią dieną 
nusiuntė Pilypui labai griežtą bulę (Ausculta fili). — „Ne- 
tikėk, mylimasis sūnau, nesiduok įtikinamas, kad nėra nieko už 
tave aukštesnio ir kad nepriklausai tu Bažnyčios hierarchijos vir- 
šūnėj esančiojo.“ Popiežius atšaukė visa, ką buvo leidęs kara- 
liui daryti, atgaivino savo bulę Clericis laicos, kaltino 
karalių tuo, kad savinasi Bažnyčios turtą, pačią Bažnyčią perse- 
kioja ir kad jis pinigdirbis. Sakėsi sušauksiąs 1302. XI. 1. Romoj 
sinodą, kuriame dalyvausią Prancūzų Bažnyčios atstovai. „Jums 
į tiesos kelią grąžinti turime mes, be abejo, teisę griebtis lanko 
ir strėlinės. Bet, prieš įsakydami, kas reikia padaryti, kad Jūsų 
karalystė būtų išgelbėta ir kad įsiviešpatautų joj taika ir gerovė, 
geriau įmanome pasitarti su tos karalystės dvasininkais. Jūs ga- 
lite arba patys tame susirinkime dalyvauti, arba savo įgaliotinius 
atsiųsti... Išgirsite, ką mūsų lūpomis pasakys Dievas.“ Atski- 
ra bule šaukė popiežius Prancūzijos pralotus ir net teologijos 
profesorius atvykti Romon, kad čia „būtų apsvarstyta, padaryta 
ir įsakyta, ko reikia norint Dievas ir apaštalų sostas pagarbinti, 
katalikų tikėjimas pakelti, Bažnyčios laisvės apsaugoti, karalystė 
reformuoti ir karalius sudrausti.“ 

Pilypas popiežiaus bulę gavo, bet viešai paskelbė ne ją, o 
tendencingai jo patarėjų suklastotą dokumentą, kur Bonifacijus 


— 800 — 


rašęs, kad Prancūzijos karalius priklausąs jo tiek dvasios, tiek 
žemės dalykuose, draudžiąs jam dalinti Bažnyčios žemes bei paja- 
mas ir visa, kas jau padalinta, atšaukiąs. Be suklastotosios bu- 
lės paskleistas buvo ir karaliaus atsakymas. — „Pilypas, iš Die- 
vo malonės Prancūzijos karalius, mažai tesveikina arba visai ne- 
sveikina Bonifacijaus, kuris pats save popiežium vadino. Tegul 
žino didžioji tavo puikybė, kad mes žemės dalykuose nieko nepri- 
klausome, kad mūsų karūnos teise galime dalinti laisvus benefi- 
ciumus ir prebendas ir kad jų pajamos mums priklauso, kad 
negalima atšaukti to, ką esam davę ir duosime, ir kad esam pasi- 
ryžę ginti tųjų teises, kuriems esam davę. Kas kitaip kaip mano, 
yra kvailys ir beprotis.“ 

Begėdiškai iškraipyta popiežiaus žodžiai, bet ne popiežiaus 
mintys ir sumanymai. Kiek tie sumanymai pavojingi buvo ka- 
ralystei, tai aiškiai matė jos vadai. O popiežiaus žodžius krai- 
pydami kėlė jie aikštėn kurijos ideologiją todėl, kad norėjo pa- 
traukti savo pusėn kuodaugiausia prancūzų. Kaip minėta, Pi- 
lypo IV valdžia norėjo nacijonali būti, remtis visuomene, visa 
tauta, be kurios karaliaus valdininkija negalėjo krašto valdyti. 
Kaip, su popiežiais kovodamas, Friedrichas II kreipėsi į kitus 
valdovus, taip Pilypas IV ir jo legistai — į Prancūzų tautą. 
Moderniškai sakant, Pilypas valdė karalystę plebiscitais remda- 
masis. 

Bonifacijui grasinant jam sinodu, Pilypas sušaukė Paryžiun 
trijų karalystės luomų (ėtats) — dvasininkų, bajorų ir mieste- 
lėnų (gens du commun) — atstovus „apsvarstyti reika. 
lų, kurie labai svarbūs karaliui, karalystei, visiems ir kiekvienam“ 
(1302. IV. 10). Pačiam karaliui susirinkime esant ir karaliaus 
vardu pasakė griežtą kalbą Pierre Flote. — „Popiežius sa- 
kė, kad mes“ (karalius), „savo karalystę valdydami, jo ir žemės 
dalykuose priklausą ir kad iš apaštalų sosto esam savo karūną 
gavę. Taigi, ne iš Dievo, kaip visuomet buvo tikima, bet iš po- 
piežiaus esam mes, girdi, gavę šitą Prancūzų karalystę, kurią 
su Dievo pagelba savo darbštumo ir tautos stiprumo dėka mūsų 
pirmtakūnai, barbarus iš jos išviję, taip išmintingai valdė!“ Po- 
piežius sušaukęs sinodą karaliaus ir jo ministerių klaidų patai- 
syti, nors ištikima Prancūzų tauta to taisymo, jeigu išviso jis 
reikalingas, tik iš paties karaliaus telaukianti. Argi ne popie- 
žius daugiau už visus spaudžiąs Prancūzų Bažnyčią? Pierre 
Flote smulkiai įrodinėjo tai faktais. ,,Kaipo viešpats ir kaipo 


= Ši 


draugas, prašome jus visus padėti mums apginti karalystės ir 
Bažnyčios laisves. Patys mes nepasigailėsime tam nei triūso, 
nei turto, nei gyvybės, nei mūsų vaikų gyvybės.“ Karaliaus bro- 
lis visos bajorijos vardu pasižadėjo pralieti savo kraują už kara- 
lystės nepriklausomybę. Tretysis luomas, gens du com- 
mun, pritarė bajorijai ir savo antspaudais patvirtino legistų 
jau parašytuosius laiškus popiežiui. Dvasininkija parašė jam at- 
skirą laišką. Sakė karalių neleisiant jos atstovams važiuoti Ro- 
mos sinodan, prašė, kad popiežius nenaikintų senosios vienybės, 
kuri sydinanti Bažnyčią, karalių ir karalystę. 

Negaišdamas karalius išsiuntė ypatingus savo įgaliotinius į 
visas karalystės provincijas. Turgavietėj arba bažnyčioj, vie- 
nuolyno kieme arba kapuose sušaukdavo jie čia miesto, čia kaimo 
gyventojus; visiems dėstė ginčą, skaitė dokumentus ir prašė, kad 
visi palaikytų karalių. ,,„Pritariam, pritariam. Tegyvuoja kara- 
lius!“ atsiliepdavo minia. Publicistai, ypačiai Pierre Du- 
bois, išleido daug griežtų pamfletų prieš popiežių. 


66 


Anagni mieste 1302. VI. 24 priėmė Pilypo pasiuntinius Bo- 
nifacijus. Pats ir atsakė. — Prancūzų kunigija prašanti neskirti 
karaliaus nuo tautos. Turinti galvoj Evangelijos žodžius: 
Ouos Deus coniunxit homo non separet. 
Bet pasakyta tai apie Romos Bažnyčią ir Prancūzų karalystę. 
Kas gi, koks gi žmogus norįs jas išskirti. — „Girdžiu šito Achi- 
lofelio žodžius, kuris kurstė Abesalomą prieš jo tėvą Dovydą, šito 
velniško žmogaus, šito vienakio, o protu visai aklo žmogaus, ne 
žmogaus, bet acto ir tulžies, šito Pierre Flotės, šito eretiko žo- 
džius. Jo pataikūnai tai Artois grafas ir Saint-Pol 
grafas. Pierre Flote bus nubaustas, tik duok Dieve, kad mums 
būtų pavesta jis bausti! Giliai visa apsvarstę ir su savo broliais 
pasitarę, nusiuntėme mes karaliui laiškus, o jis tuos laiškus su- 
klastojo ir neparodė jų nei baronams, nei pralotams. Įsakę mes, 
girdi, karaliui, kad prisipažintų gavęs karalystę iš mūsų. Štai 
jau 40 metų, kaip esam teisės daktaras. Taigi, gerai žinom, kad 
yra dvi Dievo įsteigtosios valdžios. Kaipgi tokia mintis galėjo 
mums galvon ateiti?... Karaliaus jurisdikcijos savintis nenorim, 
bet ir jis negali neigti, kad ratione peccati mūsų pri- 
klauso... Norime geruoju su juo gyventi. Visuomet jį mylėjo- 


— 302 — 


me, jį ir jo karalystę... Kieno dėka nuveikė jis savo priešus? — 
Mūsų dėka... Popinome jį kaip savo sūnelį! Bet tegul mūsų 
nebepiktina. To daugiau nebepakęsime... Žinomos mums vi- 
sos Prancūzų karalystės paslaptys... Mūsų pirmtakūnai nuvertė 
tris Prancūzijos karalius... ir mes priversti būsime, kad nepasi- 
taisys karalius, nuversti jį kaip vaikpalaikį, sicut unum 
garcionem!“ 

Atrodė, kad Dievas užstojo popiežių: 1302. VII. 11 flandri- 
jiečiai ties Courtrai išsklaidė Pilypo IV kariuomenę ($ 43), 
ir kautynėse žuvo „vienakis Achilofelis“ Pierre EFlote. 
Karalius linkęs buvo net susitaikinti su popiežium, bet nebesutiko 
popiežius. Susirinko Romoj 1302. XI. 1 Bonifacijaus sušauktasis 
sinodas, kuriame dalyvavo ir daug Prancūzijos vyskupų. Pa- 
skelbė čia popiežius garsiąją savo bulę Unam sanctam. 
Ja mokė popiežius visus krikščionis, Bažnyčios mokslą jiems 
dėstė; nė nepaminėjo Pilypo IV, gal būt — todėl, kad įkalbėjo 
jam švelniau elgtis su karalium Prancūzijos pralotai, gal, ir todėl, 
kad, kaip žinojo popiežius, Prancūzijoj įsigalėjo taikos su popie- 
žium šalininkai ir pats karalius, Flotei žuvus, ėmė dvejoti, kas 
daryti. 

Skelbė popiežius Bažnyčią vieną ir vienintelę esant. Jos gal- 
va esąs Kristus, kaip Kristaus galva — pats Dievas. „Viena ir 
vienintelė Bažnyčia turi vieną kūną ir vieną galvą — ne dvi gal- 
vas, kaip kokia baidyklė! — atseit, Kristų ir Kristaus vikarą 
Petrą bei Petro įpėdinį.“ Pats Viešpats yra sakęs Petrui: ,„Ga- 
nyk mano avis.“ Mano, meas, sakęs, vadinasi, visas, o ne 
tas ar tas. Tuo būdu, graikai ir visi kiti, kurie nelaiką savęs 
Petrui ir jo įpėdiniams pavestais, patys sakąsi nėsą Kristaus 
avys. Evangelija sakanti, kad Kristus, jo vikaras Petras ir Petro 
įpėdiniai turį du kalavijus, atseit, dvi valdžias — dvasinę ir pa- 
saulinę. Kai sakę apaštalai Kristui: „Štai du kalavijai“, Vieš- 
pats jiems atsakęs ne: „perdaug“, bet: „gana“. O kas tvirtinąs 
Petrą neturėjus pasaulinio kalavijo, tas blogai suprantąs Viešpa- 
ties žodžius Petrui: ,„Kišk atgal savo kalaviją į jo vietą“. Abu 
kalavijai priklausą Bažnyčiai. "Tik vieną, dvasinį, vartojanti pati 
Bažnyčia, o antras, pasaulinis, turįs būti vartojamas už Bažnyčią; 
vienas — kunigo, antras — karalių bei karių ranka, tačiau kunigo 
valia. Ir visai ne lygios abi valdžios, abu kalavijai. Ištikro, 
apaštaląs sakąs: „Nėra valdžios, kaip tik iš Dievo; kurios gi yra, 
jos Dievo įstatytos“ (ordinata — sutvarkytos). O dvi val- 


— 303 — 


džios tik tada galinčios būti sutvarkytos (suderintos), kai viena 
antros priklausanti, viena už antrą didesnė. Taip ir šv. Dionysi- 
jus sakęs. Bet dvasios dalykai didesni esą už žemės dalykus. 
Todėl dvasinė valdžia savo garbe ir kilnumu didesnė esanti už 
kiekvieną žemės valdžią. Tai visai, girdi, aišku, nes Bažnyčiai 
mokamos dešimtinės. Bažnyčia laiminanti bei šventinanti (valdo- 
vą, o valdovas iš jos) gaunąs valdžią; aišku tai pagaliau ir iš to, 
kaip visa valdoma. (Čia popiežius, gal — tyčia, nevisai aiškiai 
rašo). „Dvasinė valdžia turi žemės valdžią skirti ir, jeigu antroji 
negera, teisti. Taip apie Bažnyčią ir Bažnyčios valdžią tikrai yra 
pranašavęs Jeremijas...“ Bet pasaulinė valdžia dvasinės teisti 
negalinti, nes vienas Dievas teteisiąs didžiausią valdžią. „Kad 
ir žmogui duota toji valdžia ir žmogus ja valdo, nėra ji betgi žmo- 
gaus, greičiau — Dievo. Dievas pats davė ją Petrui ir Petru, 
kurį paskelbė uolą (petra) esant, pagrindė jam, Petrui, ir jo 
įpėdiniams.“ Įrodinėja tai Bonifacijus žinomais Kristaus žodžiais 
Petrui (Mato XVI, 19). Iš tų žodžių nori išvedžioti, kad turi 
popiežius valdžią ne tik valdovui nuodėmes atleisti, bet jį ir nu- 
versti. Tačiau galima iš to įrodinėjimo išvesti ir tai, kad gali 
popiežius nuversti karalių tiktai ratione peccati, ko 
principijaliai neginčijo ir Pilypas. Popiežius, be abejo, pats ži- 
nojo, kad jo įrodinėjimas dviprasmiškas, ir tyčia jį tokį padarė. 
Taip pat dviprasmiškai skamba ir paskutinis bulės sakinys: 
„Taigi, sakome ir skelbiame: norint išganytam būti, reikia tikėti, 
kad visi žmonės Romos pontifiko priklauso.“ — Įeigu karaliai 
priklauso popiežiaus taip pat, kaip ir visi kiti žmonės, tai 
politinė karaliaus valdžia gali popiežiaus ir nepriklausyti; 
tačiau kiti bulės sakiniai sako ją popiežiaus priklausant*). 


*) Unam sanctam ecclesiam catholicam et ipsam apostolicam urgen- 
te fide credere cogimur et tenere..., extra guam nec salus est nec 
remissio peccatorum...., guae unum corpus mysticum repraesentat, 
cuius caput Christus, Christi vero Deus. In gua unus Dominus, 
una fides, unum baptisma (Eph. IV, 5).... Haec est tuni- 
ca illa Domini inconsutilis, guae scissa non fuit, sed sorte pro- 
venit (Io,. XIX, 23). Igitur ecclesiae unius et unicae unum corpus, 
unum caput, non duo capita, guasi monstrum, Christus scilicet et Christi 
vicarius Petrus Petrigue succesor, dicente Domino ipsi Petro: Pasce 
oves meas (Io,. XXI, 17). Meas inguit, et generaliter, non sin- 
gulariter has vel illas; per guod commisisse sibi intelligitur universas. 
Sive ergo Graeci sive alii se dicant Petro euisgue successoribus non 
esse commissos, fateantur necesse se de ovibus Christi non esse, di- 
cente Domino in Ioanne (X, 16): Unum ovile et unicum esse 
pastorem. In hac eiusgue potestate duos esse gladios, spiritualem 


— 304 — 


Savo bule Bonifacijus nepaskelbė nieko, ko nebuvo jau skel- 
bę Grigalius VII, Innocentijus III ir Grigalius IX. Negalima 
buvo ginčyti, kad visi krikščionys (tad ir visi valdovai) priklauso 
popiežiaus ratione peccati. Taigi, didžiai nusidėjusio 
arba eretiko valdovo popiežius žinia kad negalėjo nei palaiminti 
bei karūnuoti, nei valdovu pripažinti ir su juo bendrauti. Bažny- 
čią ir krikščionis nuo tokio valdovo gindamas turėjo popiežius su 
juo kovoti. Tik neaišku buvo — kokiomis priemonėmis (ar ga- 
lėjo, pavyzdžiui, popiežius nuversti valdovą ir nuimti jo valdi- 
niniams priesaiką) ir — kas yra didis nusidėjimas (ar sutampa 
jis su tuo, ką tokiu vardu Romos valstybės valdovas vadina). 
Tų klausimų neišsprendžiamų būta. Kaipgi, ištikrųjų, būtų Baž- 
nyčia skyrus dvasines priemones nuo pasaulinių, kad pati valsty- 
be patapo ir su kitomis valstybėmis glaudžiai susijus buvo? 
Kaipgi galima buvo tikėti popiežių žodžiais, kad visiems akis 
badė politiniai ekskomunikų motyvai? ir kur tais žodžiais netikėsi, 
kad popiežius neklysta ir kad niekas negali jo teisti? Valdovai, 
iš jų ir Prancūzijos karaliai, stengėsi nuginčyti popiežiaus teisę 
skirti bei nuversti valdovą ir mažinti jo valdžią, net bažnytines 
jo prerogatyvas. Kiekvienas konkretus ginčas priklausė politi- 
nės konjunktūros ir visuomet galėjo būti išspręstas šiokiu ar 


videlicet et temporalem evangelicis dictis instruimur.... Utergue ergo 
est in potestate ecclesiae, spiritualis scilicet gladius et materialis. Sed 
is guidem pro ecclesia, ille vero ab ecclesia exercendus. Ille sacerdotis, 
is manu regum et militum, sed ad nutum et patientiam sacerdotis. Opor- 
tet autem gladium esse sub gladio et temporalem auctoritatem spiri- 
tuali subiici potestati. Nam cum dicat apostolus (Rom. XIII, 1): 
Non est potestas nisi a Deo, guae autem sunt, a 
Deo ordinata sunt, non autem ordinata essent, nisi gladius esset 
sub gladio, et tamguam inferior reduceretur per alium in supremos... 
Spiritualem autem et dignitate et nobilitate terrenam guamlibet prae- 
cellere potestatem, oportet tanto clarius nos fateri, guanto spirituali 
temporalia antecellunt. Ouod etiam ex decimarum datione, et benedic- 
tione, et sanctificatione, ex ipsius potestatis acceptione, ex ipsarum 
rerum gubernatione claris oculis intuemur. Nam, veritate testante, spi- 
ritualis potestas terrenam potestatem instituere habet, et iudicare, si 
bona non fuerit... Ergo si deviat terrena potestas, iudicabitur a po- 
testate spirituali; sed si deviat spiritualis minor, a sua superiori; si 
vero suprema, a solo Deo, non ab homine poterit iudicari... Est au- 
tem haec auctoritas, etsi data sit homini et exerceatur per hominem, 
non humana, sed potius divina, ore divino Petro data, sibigue suisgue 
successoribus in ipso, guem confessus fuit petra, firmata....  Porro 
subesse Romano pontifici omni humanae creaturae declaramus, dicimus, 
diffinimus et pronuntiamus, omnino esse de necessitate salutis, Dat. 
Laterani Pont. nostri do VIII. 


= AO — 


tokiu kompromisu, kol nekilo principinio klausimo arba kol ne- 
kreipė į jį dėmesio valdovai. Bet paties principinio klausimo iš- 
spręsti nebuvo galima, nes nei popiežiai galėjo atsisakyti nuo vy- 
riausios savo valdžios (bent netiesioginės — ad nutum et 
patientiam sacerdotis), nei įsigalėjusios Prancūzijos 
karalius sutiko pripažinti net netiesioginę politinę popiežiaus pir- 
menybę. Norint šita politinė - religinė antinomija išspręsti, rei- 
kėjo pirma išspręsti pagrindinė antinomija europiečių kultūros, 
kuri negalėjo suderinti metafizinių savo tikslų su absoliučia em- 
pirijos reikšme (III, $ 63, 301 p. ir $ 74, 349—352). Bonifaci- 
jus gudriai parašė savo bulę: paskelbė netiesioginę politinę savo 
pirmenybę, bet taip, kad galima buvo, bulė aiškinant, laikyti ji 
ir grynai bažnytine (net tokia pat, kokia popiežiui visų krikščio- 
nių atžvilgiu priklauso). Nuo savo pirmtakūnų ideologijos neat- 
sisakydamas negalėjo jis švelniau ir atsargiau savo minčių reikš- 
ti. (Tiesa, galėjo tylėti — tyla geriausia byla, ypačiai su teisi- 
ninkais besibylinėjant). Tačiau vadovaujantis Prancūzijai sluoks- 
nis taip jautrus buvo, kad nė valandėlės neabejodamas tikrąją 
popiežiaus mintį suprato. Be to, knietėjo visiems tiems teisinin- 
kams iškelti aikštėn ir garsiai paskelbti savo karaliaus nepriklau- 
somybė bei galia. Pribrendo Friedricho II pasėtoji valstybės 
idėjos sėkla. 


67 


Pierre Flotės nebetekęs ir karu su Flandrija 
($ 43) užsiėmęs, Pilypas linkęs buvo sekti savo brolio Karoliaus 
Valois bei kitų švelnesnės politikos atstovų patarimais ir derėtis 
su popiežium, Bet perdaug minėtaisiais tarpininkais pasitikėda- 
mas Bonifacijus perdaug ir reikalavo, o karaliaus dvare tuo metu 
įsigalėjo griežtesnis už patį Flotę Romos priešas Guillaume 
Nogaret. Popiežius 1303. IV. 13 nusiuntė savo legatui Pran- 
cūzijoj naują bulę, kuria įsakė priversti Pilypą atitaisyti visas 
popiežiaus nurodytąsias klaidas arba atskirti karalių nuo sakra- 
mentų. Bet Nogaretas buvo jau įkalbėjęs Pilypui patvirtinti ne- 
paprastai drąsų sumanymą. 

Štai ką — su Colonnomis ir su įtakingu Prancūzijoj banki- 
ninku florencijiečiu Musciatto de Franzesi (prancū- 
zai vadino jį monseigneur Mouche) susitaręs — buvo 
sumanęs Nogaretas. — Siūlė jis, kad karalius apkaltintų Bonifa- 


Istorija 20 


== m= 


cijų erezija bei nedoru gyvenimu ir apeliuotų Bažnyčios sinodui. 
Pats Nogaretas, monseigneur Mouche, vienas legistas ir vienas 
notaras turėjo vykti Italijon (ad certas partes pro 
guibusdam nostris negotiis, kaip atsargiai sako 
1303. III. 7 duotasis jiems įgaliojimas), susidėti čia su Bonifa- 
cijaus priešais, suimti jį ir atvežti jį į sinodą, kad sinodas jį nu- 
verstų. Po kelių dienų (III. 12) Pilypas sušaukė į Louvrės 
rūmus princus, didikus ir vyskupus. „Riteris, garbingas teisės 
profesorius“  Nogaretas perskaitęs savo paties ir parašytą pa- 
reiškimą. — „Apaštalų kunigaikštis yra rašęs (2 Petro II, 1): — 
Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir jūsų tarpe bus mokytojų 
melagių. — Pranašavimas išsipildė, nes matome ant šv. Petro 
sosto sėdintį melų daktarą ir piktadarį, kuris vadina save Boni- 
facijum. Sakėsi visų žmonių mokytojas, teisėjas ir valdovas esąs, 
o ištikrųjų tėra pasigrobęs tą sostą, nes su Coelestinu teisėtai 
sutuokta buvo Bažnyčia, kai ėmė Bonifacijus su ja svetimote- 
riauti... Mano nuomone, vadinamasis Bonifacijus nėra popie- 
žius, ne pro duris į namus įėjo; jis yra vagis. Manau, kad jis 
baisiausias simonininkas, kokių nuo pasaulio pradžios nėra dar 
buvę. Piktažodžiavo sakydamas, negalįs simonininkauti, kad ir 
simonininkautų... Jis griauna bažnyčias, vargšų pinigus svaido, 
romiuosius koneveikia, aukso trokšta, aukso alksta, iš visų auksą 
grobiasi, taikos nekenčia, tik pats save temyli... Ginklai, įsta- 
tymai, gaivalai patys turi prieš jį sukilti. Jį turi teisti ir nuteisti 
visuotinis sinodas. Tad prašau Jūsų, viešpatie karaliau, sušauk- 
dinti tą susirinkimą, kur aš pasižadu įrodyti visa, ką esu pasa- 
kęs.“ Kadangi nėsą valdžios, kuri galėtų suspenduoti popiežių, ir 
kadangi jis, be abejo, mėginsiąs gintis, siūlė Nogaretas suimti po- 
piežių ir kad karalius bei kardinolai, iki naują popiežių išrink- 
siant, paskirtų Bažnyčiai vikarą. „Turite visa tai padaryti, vieš- 
patie karaliau, tikėjimui apsaugoti, nes karaliaus garbė liepia 
Jums išnaikinti maru apkrėstuosius, nes karūnuodamies esate pri- 
siekę ginti šios rajaus vilko draskomos karalystės Bažnyčią, nes, 
pagaliau, turite gerbti savo pirmtakūnus, kurie nebūtų pakentę, 
kad tokia baisi svetimoterystė tepusi būtų Romos Bažnyčią.“ 
Dar po dvylikos dienų karaliaus sode, pačiam karaliui, jo sūnums, 
broliams ir patarėjams ant tyčia padaryto kloto besėdint, buvo 
perskaityta karaliaus apeliacija sinodui, kur apkaltintas buvo Bo- 
nifacijus materijalizmu, simonija, kerėjimu ir noru sugriauti 
Prancūzijos karalystę. Čia iš visų provincijų susirinko daug ar- 


— 807 — 


kivyskupų, vyskupų, abatų, prijorų, pranciškonų bei dominykonų 
(jų nemėgo Bonifacijus) ir didelė žmonių minia. Panašūs su- 
sirinkimai sušaukti buvo ir visoj Prancūzijoj. Čia vyliumi, čia 
varu karaliaus valdininkai organizavo įspūdingą visos karalystės 
manifestaciją — visus privertė remti valdžią. 

Tuo tarpu Nogaretas su savo palydovais buvo jau atvykęs 
Toskanon ir su monseigneure Mouche pagelba bei pašalpa ėmė 
šaukti talkon visus popiežiaus priešus. Jų buvo daug — Sciarros 
vadovaujamieji Colonnų giminės bei šalininkai, Bonifacijaus ir 
kitų Gaetani nuskriaustieji arba įžeistieji feodalai, a. a. Coelestino 
šalininkai vienuoliai bei eremitai, daugelis popiežiaus buveinės 
Anagni gyventojų ir šiaipjau plėšikų. Ferentino miestelio 
kapitanas Rinaldo da Supino (negalėjo jis dovanoti 
Bonifacijui, kad tas atėmė iš jo vieną tvirtovėlę ir nesutiko suves- 
dinti savo sūnėno su jo dukteria) surinko 300 riterių ir 1500 pės- 
tininkų. Reikėjo skubėti, nes Nogaretas sužinojo, kad IX. 8 Bo- 
nifacijus nori Anagni katedroj paskelbti bulę Pilypą nuo Bažny- 
čios atskiriančią (Super Petri solio). 

Štai IX. 7, ryto metu Nogareto „kariuomenė“ su Prancūzi- 
jos ir Šv. Petro vėliavomis (mat, eita ir Romos Bažnyčios ap- 
ginti) ir su šūkiais: „Tegyvuoja Prancūzų karalius! "Temiršta 
Bonifacijus!“ netikėtai įsibrovė į Anagni. Anagniečiai susidėjo 
su puolikais ir drauge su jais lengvai nuveikė mažą popiežininkų 
kuopelę. Savo rūmuose užsidaręs, Bonifacijus mėgino derėtis. — 
Ko iš jo norima? — Kad išsižadėtų sosto, kaip Coelestinas, ir 
taptų vienuoliu. — Niekuomet! — atsakė 86 metų senis. Bet 
Sciarros vadovaujamieji kariai per katedrą (pakeliui vieną vys- 
kupą nužudė) įsibrovė pagaliau į popiežiaus rūmus. Tvirtosios 
kambarių durys vienos po kitų imta laužyti. Su popiežium tik 
dviejų kardinolų ir vieno vyskupo belikta. Jo paties pravirkta. 
— „Esu išduotas, kaip Jėzus Kristus. Noriu numirti kaip po- 
piežius. Apsisiautė jis Šv. Petro skraiste, užsidėjo auksu ir 
brangiais akmenimis spinduliuojančią tijarą (triregnum). 
Atsisėdo ant sosto ir paėmė į rankas auksinį kryžių. Štai, ąžuo- 
lines kambario duris išlaužę, įsibrovė su savo žmonėmis Sciarra. 
Baisiai ėmė plūsti senį, grasinti jam, kad nuvilks jį Lyonan, kur 
nuvers jį sinodas. Įsiutęs Sciarra norėjo jį net nužudyti. Tylėjo 
popiežius, kartais tesakė: „Štai jums mano kaklas, štai jums ma- 
no galva!“ Už rankos nutempė jį nuo sosto Sciarra ir pakėlė 
kardą, bet čia atbėgo Nogaretas ir suvaldė pasiutėlį. ,,Garbin- 


— 308 — 


gasis teisės profesorius“ nenorėjo smurtauti: knietėjo jam teisės 
procedūra. „Išaiškinau jam, kodėl ir ko esam atvykę. Pasakiau, 
kas buvo padaryta Prancūzijoj ir kuo yra jis, Bonifacijus, apkal- 
tintas. Kadangi nesugriovęs tų kaltinimų ir nepasiteisinęs, tai, 
pagal kanonus, turėjęs jis būti laikomas apkaltintu ir nuteistu. 
Vis dėlto, kadangi reikia, kad paskelbtų tai Bažnyčios teismas, 
aš noriu apginti Jūsų gyvybę ir atiduoti Jus visuotiniam sinodui, 
kurį ir siūlau Jums sušaukti. Apkaltinti esate erezija ir būsite 
teisiami, ar norite to, ar ne. Be to noriu aš, kad negalėtumėt su- 
kurstyti žmonių prieš Bažnyčią, o ypačiai prieš Prancūzijos 
karalių ir karalystę. "Todėl, kaip reikalauja to teisės normos, aš 
Jus suimu. Nenoriu Jūsų įžeisti, nei kito ko, tiktai — tikėjimą 
apginti ir mūsų motinai Šv. Bažnyčiai padėti.“ Taip, kariams 
rūmus plėšiant ir miesto namams liepsnojant, ramiai kalbėjo tei- 
sės gynėjas. Žinoma, nesutiko Bonifacijus su tokiais Nogareto 
argumentais, bet Nogaretas ir be jo sutikimo apsėjo: liepė ka- 
riams neišleisti popiežiaus iš jo kambario. Nekentė Bonifacijaus 
Dantė: paskyrė jam vietą savo pragare; bet ir Dantei popiežiaus 
kančios priminė Kristaus kančias. — 

Veggio in Anagna entrar lo fiordaliso 

E nel Vicario suo Cristo esser catto. 

Veggiolo un' altra volta esser deriso; 
Veggio rinnovelar Vaceto e il fele 
E tra vivi ladroni esser anciso. 


Keistas žmogus buvo Nogaretas; teise ir klaikiais savo iš- 
vedžiojimais kaip Šv. Raštu tikėjo. Pripažino ir Bažnyčios moks- 
lą, ir popiežiaus pirmenybę; bet, tai pirmenybei su politiniais jo 
planais susidūrus, tuoj išgalvodavo juridinę teoriją, o išgalvojęs 
nebeabejojo nei ja, nei jos įvykdomumu. Konkrečios realybės 
nebematė: savo teoriją tikru ir įvykdytu faktu laikė tik todėl, 
kad ji yra teisės teorija. Fantastinį planą buvo jis sumanęs — 
suimti popiežių ir nuvežti jį į sinodą ir — nuostabus dalykas — 
pusę savo darbo atliko: Bonifacijų suėmė. Bet nė galvon Noga- 
retui neatėjo, kad negalima buvo su mažu maištininkų būreliu 
atremti Romėnų bei visų popiežininkų ir išvežti popiežiaus iš Ita- 
lijos. Visai nesuprato gudrusis teisininkas, kiek svėrė moralinis 
popiežiaus autoritetas ir kiek jis pats, Nogaretas, savo prievarta 
tą autoritetą kildino; nematė, kad tik jam pačiam juridinės for- 
mulos prievartą teisės procedūra pavertė. 


— 309 — 


Popiežiaus ir jo giminaičių rūmus apiplėšę, anagniečiai atsi- 
kvošėjo, išsigando bedieviško savo darbo ir belaisviu tapusį po- 
piežių užjautė. Didikai, net Colonnų giminaičiai, nesutiko, kad 
popiežius išvežtas būtų iš miesto. Romėnai subruzdo: bijojo, 
kad Prancūzijon nuvežtas popiežius nebegrįš Romon, o, gal, ne- 
begrįš ir jo įpėdiniai. Romos didikai, Colonnų priešai, norėjo 
apginti Bonifacijų ir patys jį valdyti. Kardinolo vadovaujamų 
400 riterių būrys nužygiavo į Anagni, kur jau šaukė žmonės: 
„Tegyvuoja popiežius! Težūsta svetimšaliai!“ Nuo popiežiaus rū- 
mų minia nuplėšė Prancūzų karaliaus vėliavą. Nogaretas skubiai 
pabėgo. Vėliau begėdiškai melavo: „„Minėtasis Bonifacijus pri- 
pažino, kad visa, ką buvo minėtasis Guillaume“ (Nogaret) „ir 
jo žmonės padarę, buvo ne žmonių, bet paties Dievo padaryta, 
ir atleido jiems visa, ką jie neteisėtai buvo padarę, jei išviso buvo 
kas neteisėtai padaryta.“ 

Iškilmingai grįžo Bonifacijus Romon, bet tiek Romoj, tiek 
visame patrimoniume tebekovojo savybėj jo priešai, colonninin- 
kai, ir jo gynėjais dedąsi didikai, o pats jis pakliuvo į tokių gy- 
nėjų, Orsini, rankas. Bemanąs buvo baisiai atkeršyti Pilypui; 
tačiau Orsini iš Vatikano nebeišleidžiamas, visko ėmė bijoti; vi- 
sur jam priešai vaidenosi, sėdėjo sukumpęs, nė žodžio neištarda- 
mas, tik niauriai žiūrėjo. ,,Trisdešimts penktą dieną po savo su- 
ėmimo numirė; pats savo dvasios nebevaldė; kiekvieną, kas tik 
pas jį ateidavo, laikė norinčiu jį suimti“ Žmonės sakė išsipil- 
džius Coelestino V pranašavimą: intrabit ut vulpis, 
regnabit ut leo, morietur ut canis. 


68 


Jautėsi Bonifacijus galingas visos žemės valdovas esąs. Ir 
štai, staiga išėjo aikštėn, kad ištikro, net pačioj savo valstybėj 
bejėgis jis buvo. Iš visos savo pirmtakūnų ideologijos Bonifaci- 
jui tik popiežių imperijos idėja tikrai terūpėjo. Ir štai vienu- 
mat sugriuvo toji imperija, ir nebebuvo, kuo būtų galėjęs gyventi 
išdidusis popiežius. Mat, tikrovėje popiežiaus imperijos nė ne- 
buvo buvę. Ne tai svarbu, kad Nogaretui pasisekė Bonifacijus 
dviem dienom suimti, bet tai, kad po to smūgio kurija taip ir ne- 
beatkuto. 

Bonifacijaus įpėdinis Benediktas XI (1303—1304 m., 
Treviso notaro sūnus, dominykonas Nikalojus Bocca- 
sini) buvo vienas iš dviejų kardinolų, kurie, priešams užpuolus 


— 310 — 


popiežių, su popiežium pasiliko. Bet nieko nedrįso padaryti Bene- 
diktas.  Nuėmė ekskomuniką ir grąžino žemes Colonnoms, nusi- 
leido ir Pilypui IV. — Nogareto patariamas, Pilypas nusiuntė 
pas popiežių jį patį ir dar tris savo patarėjus pasveikinti Bene- 
dikto, atgaivinti senosios Šv. Sosto bičiulystės su Prancūzija ir 
prašyti panaikinti ekskomunikas, kurias buvo paskelbęs Bonifa- 
cijus. Benediktas nuėmė ekskomuniką Pilypui, bet atsisakė pri- 
imti Nogaretą ir patraukė jį, Sciarrą ir Rinaldą Šv. Sosto teisman 
(1304. VI. 7). Tačiau Pilypas gynė ištikimą savo tarną, o No- 
garetas ėmė prašyti karaliaus, kad viešai būtų ištirta numirusio 
Bonifacijaus „erezijos ir nusikaltimai: atgaivino savo kaltinimus. 
Benediktas nepabijojo ir paskyrė dieną (VII. 7) Nogaretui pa- 
smerkti. Bet, rašo Nogaretas, „už visus Bažnyčios ir žemės val- 
dovus galingesnis Dievas nubaudė viešpatį Benediktą taip, kad 
nebegalėjo jis manęs pasmerkti.“ — Paskirtąją dieną popiežius 
numirė; ėjo gandas, kad nunuodytas (jeigu taip, tai, be abejo, 
nogaretininko) buvęs. 

Pačioj Romoj ir Romos valstybėj anarchijai siautėjant, susi- 
rinko Perugijoj, kur numirė Benediktas, konklavas. Vie- 
nuolika mėnesių negalėjo susikalbėti kardinolai, kas rinkti: bo- 
nifacininkai kovojo su prancūziškąja partija. Ją rėmė Pilypas, 
kuriam. reikėjo palankesnio už patį Benediktą XI popiežiaus, o 
Pilypą kurstė pats save ginąs Nogaretas. Parašė ir paskelbė jis 
savo Apologiją. — Bonifacijaus mirtis netrukdysianti jam, No- 
garetui. pabaigti „doro savo darbo“, nes toji mirtis nepanaikinus 
popiežiaus erezijos. Labai svarbu esą, kad didysis nusikaltėlis ir 
po mirties būtų viešai, cum debitu sonitu, pasmerk- 
tas. „„Apeliuoju Šv. Sostui, visuotinei Bažnyčiai ir tikrajam po- 
piežiui, nes bijau, kad išdrįs kardinolai išrinkti vieną iš Bonifa- 
cijaus šalininkų arba su ekskomunikuotaisiais susidėję rinks po- 
piežių.“  ,,„Popiežius yra žmogus ir gali klysti. Kad pasigrobs 
už mūsų nuodėmes Šv. Sostą koks antikristas, tai reikės jam 
priešintis. Tikrasis popiežius turi būti dėkingas tikėjimo gynė- 
jams, kurie dėl Bažnyčios kovojo su vilku avinėliu apsimetusiu. 
Šiaip — tampa nusikaltėlio sekėju ir, kaip ir jis, eretikas yra.“ 
„Kad būtų pagaliau sušauktas visuotinis sinodas Bonifacijaus 
ir jo sekėjų teisti. Siūlaus juos apkaltinsiąs, o bonifacininkų, ku- 
rių tebėr kurijoj ir kurie nekenčia manęs, pasiaukojusio Kristaus 
reikalui, nepripažįstu. Neminiu jų: jų įžūlybės pačios juos rodo; 
bet pagaliau pavadinsiu, parodysiu, kad ištvirkusi Bonifacijaus 
siela vėl gyvena Bonifacijaus schizmos sekėjuose.“ 


— 311 — 


Taigi, karalių kurstąs ir karaliaus remiamas Nogaretas gra- 
sino kurijai Bonifacijaus procesu, negirdėta gėda. Tai paveikė 
konklavą; be to, nusiuntė karalius Perugijon kelis ištikimus žmo- 
nes, iš jų ir bankininką Musciato (Mouche), kurie sa- 
kėsi atvykę visuotinės Bažnyčios labui padirbėti. Pagaliau, 
1305. VI. 5, kardinolai paskelbė popiežium Bordeaux arki- 
vyskupą Bertrandą de Got. Šitą kilnųjį prancūzą ar- 
kivyskupu paskyręs buvo Bonifacijus. Tūli bonifacininkai laikė 
jį Anglijos karaliaus šalininku ir Pilypo priešu; dalyvavęs buvo 
jis ir 1302 m. Romos sinode. Bet Pilypas — Perugijoj maža kas 
tai težinojo — sugebėjo su juo susikalbėti — ir nežinia kaip — 
prisiviliojo gobšų ir nelabai dorą garbėtrošką. Užuot Italijon 
važiavęs, Bertrandas pasikvietė kardinolus į Lyoną, kur XI. 
14 ir apsikarūnavo. Pasivadino Klementu V, (1305 — 
1314 m.). Šventimų ir karūnavimo apeigose dalyvavo Pilypas, 
jo brolis Karolius Valois ir Bretagnės dukas Jonas. Iškilmingai 
procesijai einant, staiga paūriojo mūras, užmušė 12 popiežiaus 
palydovų, sužeidė Karolių ir Bretagnės duką; pats popiežius nu- 
krito nuo žirgo, ir jo karūna nusirito žemėn. 

Ne didžiųjų popiežių įpėdinis, bet Pilypo vergas buvo Kle- 
mentas V. Taip ir nenuvažiavo Romon; pirma gyveno Borde- 
aux, paskui Poitiers, pagaliau įsikurdino su visa kurija 
Avignono mieste (1309 m.), kuris, imperijos feodas, forma- 
liai priklausė Sicilijos karaliui, ir iš kur tik po 70 metų tegrįžo 
popiežiai Romon. Nei Pilypas, nei Nogaretas neatsisakė teisti 
numirusio Bonifacijaus. Nogaretas baugino procesu popiežių, 
kad nuimtų jam Klementas ekskomuniką, karalius — kad sutiktų 
Klementas nuteisti templierus ir kad išviso paklusnesnis būtų. 
Savo bule Meruit (1306. II. 1) išsižadėjo Klementas Boni- 
facijaus Unam sanctam, pripažino, kad karalius ne dau- 
giau priklausąs Romos Bažnyčios, kaip kad prieš Unam sanc- 
tam paskelbta buvo*). Bule Rex gloriae (1311. IV. 


*) ....nos regi et regno per difinitionem et declarationem bonae 
memoriae Bonifacii papae VIII...., guae incipit Unam sanctam, 
nulium volumus vel intendimus praeiudicium generari; nec guod per 
illam rex, regnum et regnicolae praelibati amplius ecclesiae sunt su- 
biecti romanae, guam antea existebant, sed omnia intelligantur in eodem 
esse statu, gue erant ante definitionem praefatam tam guantum ad eccle- 
siam, guam etiam ad regem, regnum et regnicolos superius nominatos. — 
Kadangi, kaip minėta, Unam sanctam nieko iš esmės naujo ne- 
sako, Klementas formaliai kurijos pretenzijų ir neišsižadėjo. 


— 312 — 


27) panaikino popiežius visus interdiktus bei ekskomunikas, ku- 
riuos Bonifacijus ir Benediktas XI paskelbę buvo prieš Pilypą, 
Prancūziją ir prieš visus, kas apeliavo visuotiniam sinodui. No- 
garetas pasiekė savo, o patį Pilypą net pagyrė Klementas už 
zelum bonum atgue iustum, vadinasi, už kovą su 
Bonifacijum. Niekuomet dar pats popiežius nebuvo žeminęs tiek 
savo autoriteto. Kovą dėl politinės popiežių pirmenybės pralai- 
mėjusi, nebeteko supasaulėjusi kurija ir to religinio entuzijazmo 
bei tvirtumo, kuris taip įspūdingai reiškėsi greičiau įmanančių 
mirti, nei savo pažiūrų išsižadėti didžiųjų popiežių veikla. 


69 


Griežtomis, nelaiku skelbiamomis savo bulėmis, savo valdin- 
gumu bei neatsargumu Bonifacijus VIII įžeidė ir sukurstė prieš 
save Pilypą; bet ne jis, o Pilypas ir jo legistai pradėjo kovą. 
Toji kova buvo Prancūzų galios ir jaunojo imperijalizmo reiški- 
nys. Kaip minėta, didžiai rūpėjo legistams ir visiems Prancūzijos 
karalininkams jos garbė ir galia. 

Tomo Akviniečio ir Sigero Brabantiečio mokinys, Co u- 
tancės miesto (Normandijoj) advokatas Pierre Du- 
bois nuo 1285 m. ėmė galvoti apie Prancūzijos politiką ir išviso 
apie politikos klausimus; 1300 m. išleido ir pirmąjį savo veikalą 
Summaria, brevis et compendiosa doctrina 
felicis expeditionis et abreviationis guer- 
rrarum ac litium regni Franciae, paskui antrą — 
De recuperationeTerrae sanctae ir daugelį ma- 
žesnių, be to nemaža publicistinio ir net pamfletinio pobūdžio 
veikalėlių prieš Bonifacijų, templierus ir kitus karaliaus priešus. 
Mat, buvo Dubois karštas karalininkas, mėgino sudominti savo 
projektais Pilypą ir įsiskverbti į valdančiųjų legistų tarpą. Bet 
karalius ir jo patarėjai mielai naudojosi publicistine savanorio 
veikla, o atsakingos vietos jam nedavė; nepasitikėjo neramiu 
projektininku. Taip ir liko jis provincijoj; pašnibždom kaltino 
Pilypą, kad aklai klausąs savo padėjėjų patarimų, ir sakė patį Šė- 
toną griaunant visus jo, Dubois, planus. Dubois, tai niekeno ne- 
pripažįstamas projektininkas. Tuo įdomesnės jo pažiūros ir pro- 
jektai, nes rodo, kaip natūraliai brendo prancūzų savižina. 

Pats dangus globojąs Prancūzijos karalystę, kaip galima 
matyti iš astrologijos davinių. Prancūzai esą drąsūs, darbštūs ir 


— 313 — 


protingiausi pasauly žmonės. Todėl ir turinti Prancūzija visai 
žemei vadovauti. Bet Dubois nori, kad Prancūzija pasiektų po- 
litinę pirmenybę teisingai. Visų pirma, jo nuomone, reikią susi- 
tarti su popiežium. Popiežius (čia galįs padėti Sicilijos karalius) 
turįs paskirti Prancūzijos karalių Romos senatorium ir atiduoti 
jam visą savo valstybę (patrimoniumą ir siuzerėno teises Toska- 
noj, Sicilijoj, Aragone ir Anglijoj). Už tai Prancūzijos karalius 
mokėsiąs popiežiui kasmet tiek pinigų, kiek popiežius dabar gau- 
nąs, ir net daugiau, nes geriau bei pelningiau valdysiąs popiežiaus 
žemes. Su tokiu pasiūlymu popiežius turįs sutikti, nes pasaulinė 
valdžia iki šiol vertus popiežius rūpintis žemės reikalais ir lieti 
žmonių kraują. O visa tai Šv. Tėvui nederą. 

Norint valdyti centralinė Italija, Prancūzijai, žinoma, reikią 
valdyti ir Lombardija. Tiesa, formaliai priklausanti ji Vokietijai. 
Bet, viena, galima esą priversti Vokietija atsisakyti nuo savo tei- 
sių Prancūzijos karaliaus labui; antra, faktiškai Lombardija nieko 
nepriklausanti ir esanti kitoms tautoms labai kenksminga, nes 
lombardai plėšią bei žudą žmones, duodą pinigus iš procentų ir 
išviso dideli nusidėjėliai esą. Todėl, jeigu nenorėsią jie pripažinti 
Prancūzijos karaliaus valdžios, tai karalius galėsiąs niokoti jų 
kraštą, kol atiduosią jam visus turtus, kuriuos klastingai yra susi- 
krovę. Tokiam karui nesunku esą surinkti kariuomenė, nes vi- 
siems Lombardijos turtai labai žinomi. Be to, ir pačioj Prancū- 
zijoj turįs karalius daug žmonių ir lobio. 

Po to reikią sutuokti Karolius Valois arba koks kitas kara- 
liaus giminaitis su Konstantinopolio imperatoriaus 
įpėdine Kotryna de Courtenai. — Savaime supranta- 
ma, kad jos, karaliui dėkingas, vyras turįs pripažinti save kara- 
liaus vasalu. Taip pat Prancūzijos vasalu turinti tapti ir Kas- 
tilijos karalystė. Mat, valdąs ją uzurpatorius Ferdinan- 
das IV (1295—1312 m.), o pagal teisę sostas priklausąs Fer- 
dinando de la Certa ir Blankos (Liudviko IX dukters) įpėdiniui. 
Pastarasis už pagelbą mielai pripažinsiąs Prancūzijos karalių savo 
siuzerėnu, o Sicilijos karalius Karolius II tokia pat 
sąlyga galįs užkariauti Vengriją. „Vargu bau be Jūsų“ 
(Pilypo IV) „pagelbos ilgai apseis Vokiečių karalius. An- 
tra vertus, Vokietijos sostą ir kai kurias provincijas turi paveldėti 
Jūsų sesers“ (Albrechto I sūnaus žmonos) „vaikai. Galima auk- 
lėti jie Jūsų rūmuose. Tuo būdu minėtųjų vaikų dėka įsikūnys 
pagaliau Jūsų norai“. 


— 314 — 


Taigi, svajojo Dubois, kad Prancūzijos karalius pasidarys vi- 
sos Europos imperatorius. Pats lygino tą įsivaizduojamąjį impe- 
ratorių su Romėnų ciesoriais ir Totorių chanais. Tik patardinėjo 
Pilypui, kad gyventų Prancūzijoj, kuriai ypačiai palanki žvaigž- 
džių konsteliacija, ir kad čia gimdytų vaikus, šauktų kariuomenes 
ir darytų visa, kas reikia, norint tokia didelė imperija valdyti. 
Savo planams įvykdyti mėgino Dubois pasinaudoti ir kryžiaus 
karo idėja. — Krikščionims nepasisekę iki šiol nuveikti muslimų 
todėl, kad valdovai savybėj kovoję ir tebekovoją. Taigi, visų 
pirma reikią sušaukti Toulousėj visuotinis sinodas, visų pralotų 
ir visų valdovų susirinkimas. Jis turįs visai Europai paskelbti 
taiką ir pačią Europa pertvarkyti paties Dubois planų. 

Tas planas galima būtų laikyti lakios vaizduotės, provinci- 
jos ideologo bei politiko vaizduotės, vaisiumi, kad nebūtų jis su- 
tikęs su Prancūzų visuomenės nuotaika ir, iš dalies, su paties ka- 
raliaus politikos tendencijomis. Žinoma, karalius ir jo legistai ne- 
plepėjo apie savo planus, kaip neatsakingas advokatas, ir atsar- 
giai politikavo; nedrįso, kol dar nebuvo Akvitanijos ir Flandrijos 
klausimo išsprendę, uoliai imperijalistinių planų imtis.  Rūpėjo 
betgi jiems ir tie planai. — Karolius Valois vedė 
(1301 m.) Kotryną de Courtenai ir ilgai tikėjosi 
šiaip ar taip pasigrobsiąs Konstantinopolio sostą; manė, kad pa- 
dės tam ir jo žygis Italijon; tik, nieko pats nepešęs, davė Bizan- 
tijos imperiją kraičio savo dukteriai. Tiesa, tai buvo ne Pilypo 
ir jo legistų, bet karaliaus brolio politika. Tačiau jau pats Pi- 
lypas įsikišo į Ttalijos reikalus. Kaip ir jo giminaičiai 
Neapolio karaliai, Karolius II ir Robertas, rėmė jis 
guelfus prieš imperatorius ir popiežių; tik todėl, rodos, nesusi- 
rėmė 1313 m. su Heinrichu VII, kad tas numirė. 

Ne vienoj Italijoj tesusidūrė Prancūzija su Vokietija, 
bet ir abiejų kraštų pasieny. Olandija, Brabantas, Lu- 
xemburgas, Lotharingijaą, Franche-Comtė, 
Lyon, Dauphinė ir kitos pasienio valstybėlės, savybėj ko- 
vodamos, kreipdavosi čia į Prancūziją, čia į Vokietiją. "Tuo, ži- 
nia, naudojosi Pilypas IV, rėmė net laikinius savo šalininkus ir 
mėgino, kur galima, praplėsti savo karalystės sienas. Pilypui ir 
jo sūnums pasisekė prijungti prie jos kai kurias žemes (Fran- 
che-Comtė, Lyon, Verdun ir kt). Žinoma, visiems 
jiems labai svarbu rados, kas yra Vokiečių karalius. — Pilypas 
IV 1299 m. pasirašė sąjungą su Albrechtu ir išleido savo 


— Šš — 


seserį Blanką už jo sūnaus. Albrechtą nužudžius (1308 m.), Pt- 
lypas pasiūlė kurfiurstams išrinkti karalium Karolių Va- 
lois, o po Heinricho VII mirties (1313 m.) — savo sūnų Pily- 
pą. Apie tai rašė popiežiui: „Jeigu Poitiers grafas“ (Pilypas) 
„bus išrinktas“ Vokiečių „karalium, tai Prancūzų karalius su sa- 
vo vaikais, su savo žentu Anglijos karalium ir su savo sūnumi 
Vokietijos karalium, ramiai galės palikti savo karalystę, ir šv. Že- 
mė lengvai bus užkariauta... Ne meile savo šeimai vadovaujasi 
čia karalius, bet visų gerovė jam rūpi; be abejo, myli savo sūnų, 
bet mažiau, nei savo sielą“. Klementas V visai nenorėjo, kad 
taip įsigalėtų Prancūzijos karalius; abu kartu jo planams prieši- 
nosi. Bet su Liudviku Bavaru kovodamas, Į0- 
nas XXII (1316—1334 m.) siūlė Vokietijos sostą Karo- 
liui IV; tik šįkart patys prancūzai nebetroško to sosto, gal, ne- 
besitikėjo jį gausią. 

Taigi, Pierre Dubois nieko nauja nebeišgalvojo, tik be galo 
išpūtė Prancūzų valdžios imperijalizmą. Nenuostabu, jis tik savo 
idėjas galvoj teturėjo, o legistams reikėjo valstybės darbas dirbti, 
žiūrėti ir labai sudėtingos politinės konjunktūros, ir vidaus rei- 
kalų, ir, visų pirma, pinigų. Daug jie padarė: Prancūziją galin- 
giausia Europos valstybe pavertė, popiežių — mažu, karaliaus 
priklausančiu valdovėliu; bet vidaus politika žabojo jų imperija- 
lizmą. 


70 


Vyriausybės išlaidos užaugo visai neproporcijonaliai jos 
pajamoms.  Apdėdavo karalius mokesčiais ir kunigiją, ir feoda- 
liją, ir miestus, bet dėl kiekvieno naujo mokesčio reikėjo jam 
derėtis su luomų atstovais, šaukti jie į provincijų, kartais net į 
bendrą visos karalystės susirinkimą (Ėtats gėnėraux), 
motyvuoti jiems savo reikalavimai. Taip antai, 1314. VIII. 1 
buvo sušaukti Paryžiuje, karaliaus rūmų sode, baronai, vyskupai 
ir daug miestelėnų iš visų karalystės miestų. „Karaliaus padė- 
jėjas ir karalystės valdytojas“ Enguerrand de Marigni 
išaiškino susirinkusiems, kuriam reikalui pasikvietė juos karalius. 
Pagyręs jis Paryžiaus miestą, papasakojęs, kokie buvo Prancūzi- 
jos santykiai su Flandrija nuo Pilypo Augusto laikų. Sakęs, kiek 
pinigų buvo jau karui su Flandrija išeikvojęs karalius ir kad Flan- 
drijiečiai nebenorį pripažinti savo pačių pasirašytosios taikos, 
Paskui pasiūlęs karaliui atsistoti ir pačiam pažiūrėti, kas norįs 


— 316 — 


jam padėti. ,„Atsistojo Paryžiaus miestelėnas ir ėmė kalbėti savo 
miesto vardu. Sakė, kad visi jie nori pašelpti karalių, kiek kas 
gali, ir kad savo lėšomis eis, kur ves juos karalius. Po jo tai 
pat pasakė ir kiti miestelėnai, kurie buvo savo komunų į susirin- 
kimą atsiųsti; sakė mielai šelpsią karalių; ir karalius visiems 
jiems padėkojo... Po to susirinkimo imta rinkti šelpiamieji pi- 
nigai, o už tą pašalpą žmonės nekentė ir keikė minėtąjį Enguer- 
raną“. 

Jokio finansinio plano, jokio biudžeto vyriausybė neturėjo; 
nebuvo ir mokesčių sistemos: vyriausybė gyveno ekstraordinari- 
niais mokesčiais, bet ir jų jai neužtekdavo. Noroms nenoroms ka- 
ralius pinigdirbiu (faux monnayeur) tapo. Taip vadino 
Pilypą patys jo amžininkai, bet nereikia to žodžio moderniškai su- 
prasti. — Viduramžiais vartojamieji pinigai skiriami buvo nuo 
skaičiuotinių pinigų. Skaitoma buvo svarais (livres), solidais 
(šilingais, sou, soldo) ir denarijais (denier), bet tų 
svarų, solidų ir denarijų tikrovėj nebebuvo: valdžia tik lygino su 
jais realiai vartojamus pinigus. "Taip antai, XIII amžiaus pusėj 
aukso florinas buvo lygus 12 solidų 6 denarijams, vadinamasis 
gros tournois — 1 solidui, aukso ėcu— 128.6d.ir t. t. 
Savaime suprantama, valdžia galėjo ir pakeisti vartojamųjų pi- 
nigų reikšmę, prilyginti, sakysim, gros tournois— 25. 
Tokio pakeitimo priklausė ir reliatyvi aukso ir sidabro kaina, nes 
Europa laikėsi bimetalizmo. Be to, daugumą pinigų kaldino ka- 
ralius, o kaldindamas ir pinigų kainą nusakydamas, žinoma, ma- 
žino prireikus kiekvienam pinigui vartojamo aukso ar sidabro 
kiekį. Karalius nieko nenorėjo apgauti, tik savo regalija naudo- 
josi ir pats tai viešai sakė. ,„Mes esam priversti“, skelbė jis 
1295 m., „kaldinti pinigus, kuriems, palyginti su pinigais, kuriuos 
buvo kaldinę mūsų pirmtakūnai, trūksta kiek ir svorio, ir metalo. 
Bet mes patys imsime tuos pinigus to sąskaiton, kas reikia mo- 
kėti į mūsų iždą, ir vėliau atsilyginsime su tais, kurie nuo šito 
dalyko nukentės.“ Deja, 1303 m. didžiųjų aukso pinigų kaina 
buvo sutrejinta (vietoj 21 s. 6 d. — 62 s. 6 d); 1306 m. karalius 
vėl ėmė kaldinti „gerus“ Liudviko IX laikų „pinigus“, bet visus 
kitus priimdinėjo tik jų realia (o ne jo paties anksčiau paskirtąja 
nominalia) reikšme: 3 sol. 3 d. rados lygūs 1 s.; 1311 m. nukal- 
dintas agnel d'or lygus buvo 15 s., bet 1312 m. — 20 s.*) 


*) Liudviko IX laikais Livre (libra) lygus buvo 52,90 litų, so- 
lidas (sous) — 2,6 lt., denarijus — 22 centams; reliatyvi aukso 
ir sidabro kaina — 10:1. 


— 317 — 


Savaime aišku, kaip toji priverstinio kurso ir devalvacijos po- 
litika kenkė ekonominiam Prancūzijos gyvenimui. Nekiek tepa- 
dėjo ji ir karalystės finansams. Be abejo, pinigų kursą keisda- 
mas, karalius kaskart gaudavo gerą sumą, bet ilgainiui ir kara- 
liaus iždas pralaimėdavo. Gautieji pinigai išeikvojus, reikėjo 
jieškoti naujų priemonių iždui papildyti, o mokesčiai realiai tap- 
davo mažesni. Karaliaus finansininkai imdavo čiulpti pinigingus 
žmones — „lombardus“ ir žydus. 

„Lombardai“ buvo karaliaus, vyskupų, didžiūnų ir šiaipjau 
žmonių kreditoriai ir bankininkai; patardinėjo karalui finansų 
klausimuose, net, kaip monseigneur Mouche, politikoj, 
rinko mokesčius, rūpinosi popiežių ir kitų valdovų reikalais, pre- 
kiavo ir visokiomis spekuliacijomis vertėsi. Visiems buvo jie rei- 
kalingi ir visi jų nekentė, kaltino žiaurumu ir klastingumu, laikė 
bailiais. Mažosios Italų valstybėlės negalėjo, žinoma, užstoti 
savo piliečių; tad karaliams lengva rados jie eksploatuoti. Liu- 
dvikas Šv. dukart, 1277 ir 1291 m., liepė suimti lombardus ir kon- 
fiskuoti jų turtus; Pilypas IV 1311 m. įsakė juos suimti ir pri- 
versti sumokėti visas skolas, o lombardų skolininkai turėjo sumo- 
kėti procentus karaliaus iždui, ir tiek. Liudvikas X vėl privi- 
legijavo lombardus, bet Pilypas VI vėl plėšė tuos „palūkinin- 
kus“. Ir čia — jokios finansinės programos, tik laikinės pinigų 
visur jieškančios valstybės priemonės. 

Lombardus persekiodami, karaliai dėjosi kovoją su Bažnyčios 
uždraustu palūkanavimu ir su nedorais žmonėmis, ne tik dėjosi, 
bet ir tikėjo tuo. Dar gražiau moraliniai-religiniai motyvai teisi- 
no karalių kovą su žydais. — 

Daug buvo XII-XIII amžiaus Prancūzijoj (ypačiai Ch a m- 
pagnėj, Loirės slėny ir pietuose) žydų bendruome- 
nių, gausingų ir turtingų. Gyvavo žydai savo kvartaluose, turė- 
davo namų, sodų, statėsi sinagogas ir mokyklas. Prancūzijos 
mokyklos ir rabinai garsėjo visame pasauly; jos mokslininkai žy- 
dai prirašė aibę traktatų bei komentarų. Garsusis Troyes 
rabinas Raši (Saliamonas ben Izaokas, 1040—1105 m.) ir jo 
mokiniai (Samuelis ben Meir, arba Rašbam, Jo- 
kūbas ben Meir, arba Rabbenu Tam, šemaja 
ir kiti) įsteigė naują Šv. Rašto ir Talmudo ekzegetų mokyklą. 
Gyvai dalyvavo Prancūzijos mokslininkai ir racijonalistinių Mai- 
monido sekėjų ginčuose su žydų ortodoksijos gynėjais. Nemaža 


— 818 — 


krikščionių tapdavo Mozės mokiniais, se dampnabiliter 
ad ritum judaicum transtulerunt. Aš manau, 
kad savo tikėjimo su empiriniu gyvenimu suderinti negalinčius 
krikščionis kartu ir erzino, ir traukė tai, kad griežtai monoteistinė 
žydų religija patį gyvenimą religiniu kultu darė. Buvo rengiami 
ir žydų disputai su krikščionimis; 1240 m. pačiame Paryžiuje vie- 
nas perkrikštas disputavo su keturiais rabinais. Bet Liudvikas 
Šv. buvo prieš tokius teologų labai mėgstamus ginčus. ,,Pasa- 
kojo jis man“, rašo ĮJoinville, „apie viena didelį kunigų 
disputą su žydais Cluni vienuolyne. Vienas riteris, vienuolių 
svečias, atsistojęs ir paklausęs didžiausio žydų daktaro, ar tikįs 
Panelę Šv. Dievo motiną esant. Žydąs sakęsis visai netikįs. — 
Tad beprotis esi Tamsta, nes atėjai į Panelės Šv. namus Jos ne- 
mylėdamas ir netikėdamas! — sušukęs riteris, šėręs jam pagaliu 
per pakaušį ir parmušęs. Tuo disputas ir pasibaigęs... — Sakau 
Jums, pridūręs karalius, kad niekas, išskyrus geruosius kunigus, 
neturi ginčytis su žydais. Krikščionių tikėjimą koneveikiant iš- 
girdęs, pasaulininkas turi jį tiktai kardu ginti ir tiek įsmeigti jį 
priešui į pilvą, kiek tik kardas lys“. Liudvikas nekartą norėjo 
konfiskuoti „Kristaus priešų“, be to — ir palūkininkų, turtus, o 
pačius juos iš karalystės išvyti; po minėtojo disputo (1240 m.) 
įsakė atimti iš žydų ir sunaikinti visas Talmudo knygas. 

Kova dėl tikėjimo, karalių nuomone, visai teisino nepapras- 
tai didelius mokesčius, kuriais apdėdavo jie žydus ir kurie dažnai 
lygūs buvo konfiskacijoms. Palūkanavimą persekiodamas, Pi- 
lypas IV 1925 m. sukišo kalėjiman daug žydų ir išleido juos tik 
tada, kai nurodė jie visus savo skolininkus ir atsisakė nuo pro- 
centų. .. karaliaus labui. Pagaliau, 1306 m., karalius liepė su- 
imti visus Prancūzijos žydus ir konfiskuoti jų turtus. Turtai 
buvo parduoti, visos žydų sąskaitos bei knygos atidžiai peržiūrė- 
tos, skolininkai priversti sumokėti skolas (tiesa, be procentų) ka- 
raliaus iždan, o žydų kreditoriai nieko negavo; tik senjorams 
(tiek baronams, tiek vyskupams), kurių žemėse gyveno žydai, 
nusileido kiek karalius — davė jiems apie trečdalį gryno pelno. 
Apiplėštieji žydai pabėgo į Burgundijos karalystę, Aragoną ir 
Majorkos salą. Liudvikas X 1315 m. leido jiems grįžti atgal — 
pati visuomenė to reikalavo. Dalis jų tikrai, grįžo; bet žydų 
bendruomenės Prancūzijoj nebeatgijo — skurdžiai begyveno. 


— 319 — 


71 


Pilypo IV vyriausybė neturėjo nei aiškaus finansinio-ekono- 
minio plano, nei tikros finansų organizacijos. Enguerrand 
de Marigni sakėsi „visas karalystės paslaptis žinąs“, bet 
sumaninga finansų politika savo žinių toja niekam neparodė. 
Daugiau už jį nutuokė apie finansus monseigneur Mou- 
che (bet jis buvo italas) ir templierų ordinas (bet jis 
daugeliu atvejų atrodė Prancūzų vyriausybei pavojingas). 

Muslimams 1291 m. užkariavus paskutinę krikščionių tvir- 
tovę Palestinoj Akkoną, ordinas nustojo savo reikšmės. Tačiau 
nuo pat pradžios ordinas įsigalėjo ir Europoj. Aragone, Portu- 
galijoj, Anglijoj, Pareiny, o ypačiai Prancūzijoj templierai įsi- 
gijo daug feodų bei žemių ir visur prisistatė sau namų, vadina- 
mųjų temple. Motiejus Paryžietis tvirtina, kad templierai 
(XIII amžiaus gale jų buvo apie 15.000 riterių brolių, Prancū- 
zijoj — kokie 2.000) turėjo 9.000 bokštų ir dvarų, t. y. feodų. 
Baronai, vyskupai ir abatai dažnai skundėsi karaliui, kad vasalai 
atsisako jiems tarnauti ir sakosi templierų žmonės esą. Kaip ir 
kiti popiežių privilegijuotieji ordinai, templierai formaliai popie- 
žiaus tepriklausė; gynė savo jurisdikciją nuo karaliaus valdinin- 
kijos, atsisakinėjo mokėti karaliui mokesčius ir tiek įsigalėjo bei 
praturtėjo, kad niekas nebedrįso traukti jų tieson. Rytuose ko- 
vojo jie su pačiais valdovais, su Kipro karalium, Antiochijos 
kunigaikščiu, ir nuvertė vieną Jeruzalės karalių. 

Bet ordinas nemanė tapti atskira valstybe, kaip teutonai. 
Iš pat pradžios templierai vertėsi kredito operacijomis. Greit 
dešimteriopai padaugino rytuose įsigytą turtą, kurį XIII am- 
žiaus rašytojai įvertindavo kokiu 150.000 aukso florinų. Tem- 
plierai buvo geri finansininkai ir administratoriai, jų namai —- 
tikros tvirtovės. "Tad mielai duodavo jiems saugoti savo pini- 
gus ir valdovai, ir šiaipjau žmonės. O kadangi namų, tem- 
ples, turėjo templierai beveik visoj Europoj ir rytuose, tai 
imdavo persiųsti pinigus iš vieno krašto į kitą, duodavo akredi- 
tyvus ir vekselius, žodžiu — sėkmingai lenktyniavo su žydais 
ir lombardais“ Paryžiaus ir Londono Temple XIII am- 
žiuje buvo garsiausi banko namai. Templierams dažniausiai 
pavesdavo popiežiai rinkti mokesčius Šv. Sostui arba kryžiaus 
karui ir laikyti gautąsias sumas. Jonas Bežemis ir Heinri- 
chas III liepė dėti iždo pajamas į Temple. Aragono kara- 


— 320 — 


liaus Jaimės I, Karoliaus Anjou ir Pilypo Augusto finansų mi- 
nisteriai buvo templierai; ordinas tapo Blankos Kastilijietės, 
Liudviko Šv., Alfonso de Poitiers ir Pilypo IV bankininku. 
Paryžiaus Templėj saugojamas buvo karalystės iždas ir susikon- 
centravo karalystės finansų administracija. 

Pilypas, gal, prisibijojo galingojo ordino, o į jo turtus, kaip 
driežlas į kiaušinius dėpčiojo. Pradžioje norėjo jis geruoju 
tuos turtus pasisavinti. Ordino magistrą pasikvietė į kūmus, 
prašė, kad jam pačiam leistų broliai įstoti į ordiną. Įstojęs, 
būtų, žinoma, pavertęs ordiną Prancūzijos finansų ministerija. 
Bet kaip tik to ir nenorėjo templierai; nepriėmė karaliaus. Viena 
beliko Pilypui — panaikinti ordinas, juo labiau, kad ne tiktai jo 
apie tai galvota. — Pati Bažnyčia buvo susirūpinus riterių or- 
dinų reforma; Grigalius X ir visuotinis Lyono susirinkimas 
(1274 m.), daugiau — Nikalojus IV ir Bonifacijus VIII svarstė 
klausimą, ar nereikia susydinti templierų su hospitalininkais. 
Nuo 1305 m. Pilypas IV įkalbinėjo Klementą V panaikinti or- 
diną, nekartą jam apie tai rašė ir 1307 m. siūlė jam susitikti ir 
baigtinai klausimą išspręsti. Popiežius tarėsi su kardinolais ir 
su abiejų ordinų valdžia, bet 1306 m. iš rytų Prancūzijon atvy- 
kęs didysis templierų magistras Jacgues de Molai 
gynė savo ordiną ir atskiru memorandumu mėgino nuginčyti 
templierų unijos su hospitalininkais projektą. Klementas ir ku- 
rija dvejojo; nė per nago juodymą neabejojo Pilypo IV legistai. 
Jų nuomonę reiškė Pierre Dubois. — Templierai ir hos- 
pitalininkai esą neapsakomai turtingi, bet jų turtai nei jiems 
patiems, nei kam kitam nepadedą Šv. Žemės atkariauti. Tad 
reikią priversti riteriai vėl gyventi rytuose, o jų turtai konfis- 
kuoti. Jų žemės eksploatuojant galima būsią gauti tiek pinigų, 
kad užteksią ir laivams pastatyti, ir visiems kryžiuočiams ap- 
ginkluoti ir maitinti. Riterių namuose galima būsią įsteigti 
mokyklų, o jose dėstyti visa, kas kryžiuočiams naudinga: me- 
dicina, astronomija ir rytų kalbos. 

Tačiau, norint Bažnyčios ordinas, be to ne vienoj Prancū- 
zijoj paplitęs, panaikinti, būtinai reikėjo, kad sutiktų su tuo 
popiežius ir kad būtų surasti panaikinamieji motyvai.  Moty- 
vuoti panaikinimas teisininkams, ypačiai tokiam gabiam teisi- 
ninkui, kaip Nogaretas, dykas galas. — Pavydas ėmė žmones 
matant templierų turtus, ir visus kairino jų puikybė. Kaltino 
juos gobšumu ir nešvariomis spekuliacijomis; kaltino ir nedoru 


= 2 


gyvenimu, nors šiuo atžvilgiu templierai neblogesni buvo už 
daugelį senųjų ordinų. Popiežius Klementas IV. 1265 m. pri- 
minė templierams, kad be Šv. Sosto globos negalėtų jie apsi- 
ginti nuo „visuomenės neapykantos“. Daug pakenkė sau ir 
patys templierai. — Niekas nežinojo, kas daroma buvo slap- 
tuose, dažnai naktį sušaukiamuose, brolių susirinkimuose. Kai 
kurie broliai sakydavo, kad nužudytų net patį karalių, jeigu 
pamėgintų jis tuose jų susirinkimuose dalyvauti. Mat, ordino 
įstatai draudė broliams kalbėti apie tuos susirinkimus ir išviso 
apie ordino „paslaptis“ su pašalaičiais. O patys tie įstatai tik or- 
dino viršininkams tebuvo žinomi. „Tokius įstatymus turime“, 
sakė vienas iš jų, „kad tik Dievas, Šėtonas ir mes, ordino broliai, 
juos težinome“. Kam taip mėgo paslaptingumą templierai — 
nežinia; todėl, kad kvaili esą, — aiškino vienas jų viršininkas. 
Bet žmonės pripasakojo apie slaptuosius templierų susirinkimus 
visokių baisybių. — Rytuose gyvendami, išsižadėję templierai 
Kristaus tikėjimo; vienas iš jų magistrų prisiekęs pačiam Sala- 
dinui. Dabar jie tik tesidedą krikščionys esą, ištikro gi pajuokią 
Kristų, Jo kryžių bei Bažnyčią ir baisiai paleistuvaują. Nevel- 
tui girtuokliai giriąsi „templieriškai gerią“. Vienas templieras 
sakęs: „Kristaus išsižadėti nieko nereiškia. Mano krašte dėl 
niekų, dėl blusos, Jo išsižada“; kitas: ,,„Stabmeldžių tikėjimas 
niekuo neblogesnis už mūsiškį“ Esguieu de Floyran 
1305 m. pranešė Aragono karaliui Jaimei II, ką jis, kalėjime sė- 
dėdamas, iš vieno templiero yra išgirdęs apie templierų erezijas; 
Jaimės neįtikinęs, kreipėsi į Pilypą IV. Atsirado ir kitų įda- 
vėjų. Kai kurie, gal, buvo Nogareto papirkti. 

Šiaip ar taip, galima buvo apkaltinti templierai erezija ir 
nedoru gyvenimu; ir tas dalykas labai patiko ir pačiam Pilypui, 
ir Nogaretui. Daug kas kaltino juos krikščionims nederančia 
elgsena su popiežium Bonifacijum. Ereziją persekiodami abu 
norėjo visiems, gal — ir sau patiems, įrodyti, kad jie ne tik 
geri katalikai, bet ir už patį popiežių karštesni Bažnyčios gynė- 
jai. "Tiesa, karaliui gardžiai kvėpėjo templierų turtai, o Noga- 
retas troško, kad popiežius nuimtų jam ekskomuniką. Bet ne- 
jaugi reikią atsisakyti nuo krikščioniškiausio darbo tik todėl, 
kad jis pačiam žmogui naudon einąs? Tiesa, tikrų įrodymų ne- 
buvo — vienos paskalos, bet ir tų laikų žmonės paskalomis 
lengvai tikėjo. Aš manau, kad Nogaretas, daugumas kitų kara- 
liaus patarėjų ir, be abejo, pats Pilypas tikėjo templierų kaltė- 


Istorija 21 


— 322 — 


mis. O kad ir buvo šiokių tokių abejonių, tai išsklaidė jas tem- 
plierų procesas. Viešai templierus kaltindamas, Nogaretas daug 
ir begėdiškai primelavo, bet tie kaltinimai buvo kovos su ere- 
tikais - templierais ir su juos užstoti mėginančiu popiežium prie- 
monės, kuriomis ir patys popiežiai nesibjaurėjo; jie visai sutinka 
su tuo, kad pats Nogaretas templierų erezija neabejojo. Žino- 
ma, tik baisiai templierus kankindami tegavo inkvizitoriai rei- 
kalingų sau įrodymų, ir tik kankinamieji templierai (ir tai ne 
visi) savo brolių ir savo ordino kaltes tepripažino. Tačiau ka- 
mantinėjimas su kankinimu buvo tų laikų teismo, ypačiai inkvi- 
zicijos teismo, ypatybė. Kiekvienas teisėjas, kiekvienas teisinin- 
kas manė, kad kaltinamasis tik kankinimu tegali būti priverstas 
prisipažinti. Teisėjas nebūtų pasmerkęs nusikaltėlio, kurio kalte 
jis neabejojo, kol tas nusikaltėlis nebūtų prisipažinęs, bet nusi- 
kaltėlio prisipažinimą tikra teisybe laikė. Teisėjui, formalumų 
ir procedūros žmogui, reikėjo formalaus akto, ir tuo aktu jis ak- 
lai tikėjo: čia nebe žmogus, bet šventoji justicija veikė, akloji 
Temidė. Gudruolis ir melagis buvo Nogaretas. Turėjo, rodos, 
suprasti, kad tiktai neapsakomų kančių verčiami patvirtindavo 
templierai, ką patvirtinti reikalavo jų teisėjai: dixerunt 
voluntatem torguentium, kaip rašė 1310 m. pas- 
kutinieji ordino gynėjai. Žinojo Nogaretas, kad kaltinamieji 
dažnai atsisakydavo nuo savo žodžių ir kad vėl reikėdavo tada 
jie kankinti. Gal būt, girdėjo Ponsard'o de Gisi žo- 
džius: „Jeigu ir toliau kankins mane taip, kaip kankino, tai 
visko, ką dabar sakau, užsiginsiu ir sakysiu, ko tik reikalaus. 
Sutinku kentėti, tik neilgai. Tegul nukerta man galvą, tegul 
mane virina arba degina ordino garbei, bet nebegaliu pakelti 
mažos ugnies kančių, kurias štai daugiau, kaip dveji metai ken- 
čiu kalėjime.“ Bet žinojo Nogaretas ir tai, kad nusikaltėliai ge- 
ruoju teisybės nesako, ir, kadangi templierų prisipažinimai su- 
tapo su jo paties įtarimais, tik jais ir tetikėjo. Kaip ir visi tei- 
sininkai, neabejojo jis teisės formalumų, formalinio akto, prisi- 
pažinimo reikšmę; ir tie formalumai užstojo jam gyvus Žmones. 
Pagaliau, visas tas teismas buvo tikras pragaras, tiek kaltina- 
mųjų, tiek kaltintojų protą visai sumaišęs.  Kaltintojai nebeži- 
nojo, ko buvo jie klausę ir ką patys kaltinamieji buvo pasakę. 
Kaltinamieji imdavo dvejoti, ar ištikrųjų nebus jie padarę visko, 
kuo priversti buvo patys save apkaltinti. 


— 323 — 


Procesui dar neprasidėjus, Pilypas prisispyręs reikalavo po- 
piežiaus teisti templierus, o Klementas netikėjo kaltinimais ir 
vilkino. Atvirai priešintis Prancūzijos karaliui jis nedrįso: jo 
reikalaujamas paskyrė dešimtį prancūzų kardinolais ir karaliaus 
pinigų labai buvo reikalingas. Pradžioje sakėsi popiežius abe- 
jojąs, paskui — turįs pasitarti su kardinolais, pagaliau — liepęs 
apsvarstyti klausimą. Prašė karaliaus jo neskubinti, nes sergąs: 
čia galva jam sopanti ir kraujas leisti reikią, čia „daktarai liepia 
gerti vaistus, o rugsėjo mėnesį vidurius paleisti, kas bus mums 
labai naudinga.“ 

Taip rašė Klementas Pilypui 1307. VIII. 24, o X. 14 kara- 
liaus įsakymu visoj Prancūzijoj suimti buvo templierai ir jų 
turtai sekvestruoti, nes vyriausias Prancūzijos inkvizitorius, dva- 
siškasis paties karaliaus tėvas Guillaume Imbert apkal- 
tinęs riterius erezija. Visas dalykas pavestas buvo Nogaretui. 
Jis parašė ir manifestą, kur karaliaus vardu aiškino viską Pran- 
cūzų tautai. Kaltino jis templierus tuo, kad išsižadėję jie Kris- 
taus ir antrusyk Jį kankiną, paleistuvyste ir net priešgamtinė- 
mis ydomis, kurių, girdi, patys jų įstatai reikalaują. Pradžioje 
karalius nenorėjęs nė tikėti tokiomis negirdėtomis templierų 
kaltėmis, bet pagaliau turėjęs pasiduoti aiškiems įrodymams; 
pasitaręs su popiežium, su savo pralotais bei baronais ir sutikęs 
padėti valdžios pagelbos prašiusiam inkvizitoriui. „Lai Dievo 
pyktis nutrenkia tuos netikėjimo sūnus, nes Dievas pakėlė mus 
į aukštą karaliavimo sostą, kad gintume tikėjimą ir Bažnyčios 
laisvę.“ Visur karalystėj viešai skelbiamas buvo tas manifes- 
tas. Paryžiuje jo išklausyti sušaukta buvo liaudis karaliaus rū- 
mų sode. 

Negaišdami, Nogaretas, karaliaus valdininkai, vyriausias 
inkvizitorius ir broliai dominykonai ėmė kvosti ir kankinti 
templierus ir visus savo įtarimus puikiai patvirtino. Maža tem- 
plierų dalis kankinama numirė, bet nieko nepasakė. Daugumas 
ir didysis magistras, visas savo „kaltes“ pripažino. Esą jie iš- 
sižadėję Kristaus ir brolius naujokus vertę išsižadėti, apspjau- 
dydavę kryžių, stabus ir velnią Baphometą garbinę, esą ištvir- 
kėliai, sodomitai. 

Deja, sunku buvo įtikinti tebesvyruojąs popiežius. Visai 
nebuvo jis sutikęs, kad karalius ir inkvizitorius pradėtų pro- 
cesą; peikė ir inkvizitorių, ir Prancūzijos vyskupus; sakėsi ne- 
tikįs kaltinimais ir pats norėjo templierus teisti. Bet karalius 


— 324 — 


ir jo legistai žinojo jau, kaip galima suvaldyti popiežius. — 
Dubois parašė prieš jį veikalėlį. — Tebūnie popiežius atsargus, 
nes jis esąs simonininkas: Bažnyčios beneficiumus savo gimi- 
nėms dalinąs. Gal, jis net blogesnis popiežius, nei Bonifa- 
cijus. Galima esą manyti, kad jį papirkę templierai ir jų gy- 
nėjai. O karalius einąs paties Mozės pėdomis. Ištikrųjų, Aro- 
no nė nesiklausdamas liepęs Mozė nužudyti 22.000 žmonių, kad 
būtų geras pavyzdys Izraeliui. Nogareto parašytuoju laišku 
karalius kvietė visus karalystės luomus nusiųsti atstovus į 
Tours mieste šaukiamąjį susirinkimą (1308 m.). Prancūzų 
tauta turinti apvalyti žemę. „Norime, kad jūs, ištikimieji krikš- 
čionys, tame darbe dalyvautute, ir įsakome jums neatidėliojant 
nusiųsti į Tours'o miestą po du tvirtai tikinčius žmones, kad 
jūsų bendruomenių vardu padėtų jie mums daryti, kas reikia.“ 

Silpnavalis Klementas išsigando Bonifacijaus laikus ir li- 
kimą primenančio plebiscito. Susitarė pagaliau (1308 m.) su 
Pilypu: Bažnyčios vardu pavedė Pilypui kietai laikyti templierus 
ir sutiko drauge su karalium ir vyskupais laikinai valdyti jų 
turtus. Atskirų templierų kaltės pavesta buvo teisti inkvizito- 
riams ir vyskupams, ir ne tik Prancūzijoj, bet visur, kur tik 
buvo templierų. Didįjį magistrą ir kitus ordino viršininkus 
norėjo teisti pats popiežius. Bet ordino kaipo tokio kaltes 
turėjo tirti ir teisti visuotinis susirinkimas, kurį šaukė popiežius 
Viennės mieste. Surinkti tam reikalui medžiagai popiežius 
paskyrė ypatingą savo komisiją, kuri 1309. VIII ėmė posėdžiauti 
Paryžiuje. 

Deja, toji komisija nebegalėjo išgelbėti nei ordino, nei tem- 
plierų, kurie karaliaus žmonių tebebuvo laikomi. O kai atsirado 
vis dėlto ordino gynėjų, Senso arkivyskupas (Marigni 
brolis) sušaukė Paryžiun provincijos sinodą ir viešai sudegino 
54 vėl įpuolusius erezijon (vadinasi, atsisakiusius nuo savo pa- 
rodymų) templierus. ,,Taip drąsiai jie nukentėjo, kad buvo tai 
net jų sielų išganymui pavojinga, nes davė tamsiai liaudžiai pro- 
gos laikyti juos nekaltais.“ Bet templierų gynėjai vienumat 
išnyko. Komisijos darbas grynu formalumu pavirto. 

Tuo tarpu Klementas ruošė paskelbtąjį Viennės sinodą. 
Buvo jau nusileidęs karaliui, kuris savo rėžtu sutiko nebereika- 
lauti, kad būtų teisiamas Bonifacijus VIII, bet reikėjo ir sinodo 
tėvai įtikinti O tam daug ko trūko. Tik Prancūzijoj tebuvo 
templierai pripažinę savo kaltes: visur kitur teismai jokių jų 


— 325 — 


kalčių įrodymų gauti negalėjo. Savo bulėmis patarė popiežius 
Anglijos ir Aragono karaliams kankinti templierus, nors kan- 
kinti kvočiant tų karalysčių įstatymai ir draudė. Tokius pat 
įsakymus išsiuntė Klementas ir Portugalijon bei Kipran. Vis 
dėlto, Viennės sinodui susirinkus (1311, X), vieni Prancūzijos 
pralotai tesakė templierus kaltus esant: vokiečiai, italai, ispanai 
netikėjo kaltinimais. Daugumas tėvų reikalavo, kad templie- 
rams leista būtų gintis. Ir štai netikėtai atvyko miestan devyni 
templierai viešai ginti savo ordino. Popiežius liepė juos suimti 
ir įmesti kalėjiman, kuo, žinoma, dar daugiau supykdė tėvus. 
Klementas nebesitikėjo priversti sinodo pasmerkti ordino: nu- 
tarė pagaliau jį paprastai panaikinti — ne per viam ius- 
titiae, bet per viam expediencie, ne scan- 
dalizetur charus filius noster rex Fran- 
ciae. Tačiau ir šito savo nutarimo nedrįso sinode paskelbti. 
Laimė, kad Pilypo netoli būta — Lyono mieste, kur buvo jau 
sušaukęs luomų atstovus „katalikų tikėjimo ginti“. Su kariuo- 
mene atvyko jis Viennėn. Drauge su jo patarėjais suredagavo 
Klementas bulę Vox in excelso ir, pačiam karaliui si- 
nodo posėdy esant, ją perskaitė. Bendrais žodžiais išdėstė čia 
Klementas, kuo kaltinami templierai, bet savo autoritetu kalti- 
nimų nepatvirtino. Ordino nepasmerkė ir savo nuomonės nesa- 
kė, tik — paprastu įsakymu jį panaikino, non per modum 
definitivae sententiae, sed per modum 
provisionis seu ordinationis apostolicae. 
Motyvavo jis savo įsakymą kai kuriais nepaprastais ordino pa- 
pročiais, kurių, girdį, nebegalima pataisyti, ir ordino garbę 
griaunančiais įtarimais, grave scandalum. Bule galėjo 
būti patenkintas ir pats popiežius, kuris ipsissimis ver- 
bis nekaltojo ordino nepasmerkė, ir karalius, nes galima buvo 
bulė ir ta prasme aiškinti, kad popiežius minėtųjų įtarimų ne- 
neigia. 

Ordino turtus Klementas atidavė hospitalininkams. Bet 
maža to, kad Pilypas pasigrobęs jau buvo templierų pinigus ir 
nusikratė savo skolomis templierams (nes eretikams niekas ne- 
turėjo skolų mokėti). Tvirtino jis, kad patys templierai jam 
skolingi, reikalavo, kad grąžintų jam tas skolas hospitalininkai, 
ir ta proga iki gyvos galvos ramiai sau valdė ordino žemes. 
Po jo mirties tas žemes hospitalininkai pagaliau gavo, bet turėjo 
užmokėti Pilypui V už tai, kas buvo jo tėvo išeikvota templie- 


— 326 — 


rams kalėjime maitinti, teisti ir kankinti. Pasigrobė didžiąją 
dalį templierų turto Anglijoj ir Edwardas II. Čechi- 
joj daugeliui templierų pasisekė pasisavinti ordino tvirtovės; 
jie vedė ir tapo mažais senjorais. 

Inkvizicija išvadavo pagaliau tuos riterius, kurie buvo jai 
ir karaliui paklusnūs, vadinasi, kurie apkaltino savo brolius ir 
ordiną; kitus sudegino arba supūdė kalėjime. Iki 1314 m. lau- 
kė išvadavimo Jacgues de Molai ir „Normandijos 
preceptorius“ Geoffroi de Charnai. Popiežiaus Pary- 
žiun nusiųstieji trys kardinolai Notre-Dame šventoriuje 
viešai paskelbė jiems teismo nutarimą — amžinai kalėti. ,,Ne- 
sam kalti tuo“, sušuko Molai ir Charnai, „kuo mus 
kaltina, bet esam kalti, nes niekšiškai išdavėm ordiną savo gy- 
vybę išgelbėti norėdami. Nekaltas yra ordinas ir šventas! Visi 
kaltinimai — beprasmiški; prisipažinimai — netikri!“ Subruzdo 
susirinkusi minia; kardinolai atidėjo dalyką ir atidavė riterius 
Paryžiaus prevotui. Karalius įsakė tą pačią dieną sudeginti at- 
skalūnus, haereticirelapsi, Istorininkas Geoffroi 
de Paris pats matė, kaip jie buvo deginami. Didysis ma- 
gistras vėl garsiai paskelbęs ordiną niekuo nekaltą esant ir pa- 
prašęs pastatyti jį taip, kad galėtų matyti „„Panelę šv.“ (— Pa- 
ryžiaus katedrą), iš kurios yra gimęs mūsų Viešpats“. Ramiai 
numirė. — 

Et si doucement la mort prit 
Oue chascun s'emerveilla. 


„Eisiu savo Viešpaties keliu, kaip kankinys“, sakęs liaudžiai 
Geoffroi de Charnai. 


„.-. Seigneur, sans doute 
De mon maitre ensuivrai la route, 
Comme martyr occis Vavez. 


72 


Pilypas IV smarkiai sukrėtė feodalinę sistemą. Į visas 
senjorijas įsiskverbė karaliaus valdininkai; visose senjorijose 
įsigalėjo avouerie, cas royaux, apeliacijų 
karaliaus teismui praktika ir karaliaus jurisdikcija nustumdavo 
senjorų. Teisėtai ir neteisėtai karalius įsigydavo žemių bei tei- 
sių savo vasalų feoduose, reikalavo vis naujų mokesčių ir vis 


— 327 — 


dažniau, į senjorus nė nesikreipdamas, šaukdavo karan jų vasa- 
lus ir valdinius (arriėre ban). Kaip ir Liudvikas IX, 
draudė jis turnyrus ir privatinius karus, faidas.  Feodalai, ku- 
rių valstybės ir pačios iro, bruzdėjo, idealizavo Liudviko IX ga- 
dynę, gerus jo laikų papročius, nors iš esmės Pilypas tų pačių 
tikslų, kaip ir Liudvikas, tik griežčiau, siekė. 

Karalius rėmėsi legistais, išviso naująja savo valdininkija 
ir tauta, tiksliau sakant — žemesniais jos sluoksniais, neken- 
tusiais feodalijos. Iš dalies todėl, kad valdymo aparatas dar ne- 
tobulas buvo, iš dalies savo autoritetą tautos autoritetu pasti- 
printi norėdami karaliai neatsisakė nuo savo pirmtakūnų, I1e- 
de-France senjorų-dvarininkų, bendravimo su tauta. Tik 
jau visai karališkai su tauta bendravo: šaukdavo luomų atsto- 
vus, aiškino jiems savo politiką, prašė jų pašalpos, pagelbos ir 
patarimų. "Tuo karaliai organizavo tautą, į vieną tautą sydino 
visus jos luomus; nes, feodaliją tvarkydami, nė nemanė jos 
sunaikinti: priešingai, norėjo ir ja remtis, principijaliai jos teises 
pripažino ir kultūros atžvilgiu visų pirma jai priklausė. 

Taigi, patys karaliai vienijo tautą visų luomų atstovus su- 
šaukdami ir — tuo, kad visi luomai lygia dalia nenorėjo mokėti 
reikalaujamų iš jų mokesčių ir lygiai spaudžiami buvo karaliaus 
valdininkų. Tačiau nė vienas luomas ne tik kad aiškios politi- 
nės programos neturėjo, bet ir politinės idėjos bei inicijatyvos. 
Žinoma, Prancūzijos baronams savos teisės bei privilegijos rū- 
pėjo ne mažiau, kaip Anglijos baronams; bet nesydino prancū- 
zai savo teisių su visos valstybės santvarka, nelaikė jų tos san- 
tvarkos pamatais, kaip kad anglai. Buvo geri patrijotai, bet 
konkrečiais politikos klausimais nesidomėjo, valstybės gyvenime 
mažai tedalyvavo — savo karalium pasitikėdavo, gali sakyt, visą 
politiką jam pavedė, nors kartais tą karaliaus politiką ir peikė. 
Todėl nebuvo ir bendrų klausimų, kurie būtų galėję priversti 
feodalus dėtis su miestelėnais ir su dvasininkija. O miestelėnai 
toja neturėjo dar politinės pasaulėžiūros, ir jų patrijotizmas reiš- 
kėsi paklusnumu karaliui. Prancūzijos visuomenė politiškai ne- 
inicijatyvinga buvo, tarytum tenkinosi tuo, kad yra vadovau- 
jantis jai sluoksnis ir kad tas sluoksnis bei karalius daro visa, 
ko reikia. Tai, gal būt, ypatingas prancūzų būdas, kuris aiški- 
na ir Didžiosios Revoliucijos eigą, ir dabartinę Prancūzijos de- 
mokratiją. Su tuo gražiai sutinka, kad politinę XIII-—XIV am- 
žiaus santvarką sukūrė ne pati tauta (kaip Anglijoj), bet tauti- 


— 328 — 


niai karaliai, ir kad nebuvo Prancūzijoj tokių savivaldybės įstai- 
gų, kurios galėjusios būtų tapti valdžios paspirtimi, syti su val- 
dininkija ir sydinti įvairius luomus. Etats gėnėrausx, 
tai irgi karaliaus padarinys. 

Daugiausia reikšmės turėjo Ėtats gėnėraux mieste- 
lėnams. Juos ta atstovybė politiškai auklėjo ir vienu bei relia- 
tyviai vieningu, trečiuoju luomu“, tiers ėtat, darė. Bet su 
feodalija ir dvasininkija luomų atstovybė miestelėnų nesydino 
arba mažai tesydino. Taigi, kiekvienas luomas atskirai sau gy- 
veno. "Tik karaliaus valdžia tikrai tereikšdino tautos vienovę, 
tik ji ir karaliaus valdininkija tikrai visai tautai teatstovavo. 
Iš tos valdininkijos ($ 59) ir buvo išėję visi, kas karaliaus vardu 
valdė ir reformavo Prancūziją Pilypo IV laikais. Provincijose 
valdininkai kovojo tiek su dvasininkais ir feodalais, tiek su mies- 
telėnais, pačiame karaliaus dvare — su karaliaus giminėmis ir 
kilniaisiais jo patarėjais; tad vienu karalium ir tesirėmė. Kara- 
liaus malonės, daugiau jų pačių gabumų ir intrigų priklausė jų 
karjeros; ir, savaime suprantama, visa tai juos tvirkino. Kaip 
koks kunigaikštis gyveno Pierre Flote, jo duktė ištekėjo už 
Prancūzijos konetablio; žinoma, nemaža pinigų gavo kraičio tas 
konetablis, Dar prašmatniau gyveno Marigni; paauksino 
savo rūmų viršugalvį, o Paryžiaus Rūmuose (Palais de la 
Citė) liepė greta Pilypo IV statulos pastatyti ir savą. Sve- 
timšaliai valdovai siuntinėjo jam brangių dovanų, pats popiežius 
aukso rožę padovanojo. Priešai kaltino jį, kad kyšius ėmęs ir 
daug karalystės pinigų pasisavinęs. Liudvikas X liepė jį pa- 
karti, bet, gal, tik todėl, kad nusileido jo priešams: 


Ou'a la regueste et 2 Tinstance 
De tous les hauts barons de France. 


Tuo metu nukentėjo ir kiti žymūs Pilypo IV padėjėjai. Lai- 
mingas rados Nogaretas, kad suspėjo numirti. 

Mat paskutiniųjų Kapetingų dvaro gyvenimas nesveikas 
buvo. Tiek princai ir baronai, tiek didieji valdininkai be palio- 
vos intrigavo, vieni kitus šnipinėjo ir šmeižė. Pilypo IV žmo- 
nai numirus, Liudviko (X) žmonės apkaltino savo priešą 
Troyes vyskupą Guichard'ą, kad jis nužudęs karalienę. 
Su viena ragana ir su apie tuos dalykus nusimaniusia vienuole 
nulipdęs iš vaško karalienę, apkrikštijęs ją ir daug kartų segtu- 
ku pradūręs. Del to envoūtement karalienė ir numi- 


— 329 — 


rus. Be to, išviręs vyskupas nuodų iš gyvačių, rupūžių, skor- 
pijonų ir vorų ir mėginęs tais nuodais nunuodyti princus. Su- 
imtoji ragana visa patvirtino ir pridūrė, kad pati mačius velnią 
šnekant su vyskupu. Florencijietis Noffo Dei sakė, kad, 
mišias laikydamas, vyskupas spjaudęs ant ostijos. Ištyręs da- 
lyką, Nogaretas sužinojo, kad paties vyskupo tėvas buvęs vel- 
nias inkubas.*)  Guichard'ui pasisekė pagaliau išsisukti. Bet 
minėtieji kaltinimai charakterizuoja karaliaus dvaro gyvenimą, 
intrigas, papročius ir pažiūras. 

Iš visa to aišku, kokią reikšmę turėjo Prancūzijos politikai 
bei valdymui pats karalius. — Pilypui IV numirus (1314. XI. 
29), sostą paveldėjo vyresnysis jo sūnus Liudvikas X 
(1315—1316 m.), savo tėvo politikos šalininkas. Bet, tėvui dar 
gyvam tebėsant, susirėmė su valdžia Prancūzijos baronai. Ne- 
benorėjo mokėti karaliaus įsakytojo, naujo mokesčio, nes laužąs 
jis tuo savo paties karūnavimo metu duotąją priesaiką ir „savo 
žmones ėdąs“. Jo pirmtakūnai ir be naujų mokesčių garsingai 
karaliavę. Reikalavo baronai, kad karalius pažabotų savo val- 
dininkus ir atgaivintų gerus Liudviko Šv. laikų papročius. Bu r- 
gundijos baronai sudarė (1314. XI) sąjungą, į kurią priėmė 
net dvasininkus ir miestus, nutarė kasmet rinktis ir išsirinko | 
pastovų komitetą. Greit Burgundijos sąjunga susidėjo su to- 
kiomis pat Champagnės, Vermandois, Artois 
ir kitų provincijų baronų (iš dalies ir miestų) sąjungomis. Są- 
jūdis įsigalėjo visoj šiaurės ir rytų Prancūzijoj. Pilypas IV at- 
sisakė nuo paskelbtojo mokesčio ir sušaukė baronų atstovus Pa- 
ryžiun, bet numirė. 

Sąjūdis nenurimo. Baronai tebepuolė valdžią, nebenorėjo 
klausyti įsiviešpatavusių dvare žemos kilmės žmonių, vilanų, ku- 
rių valion jie buvo atiduoti. 


*) Lytiniais Žmonių santykiais su velniais, t. y. velnių inkubų ir su- 
kubų buvimu, niekas neabejojo. Tomas Akvinietis (Summa la, 
ą. 51 a 3 ad sext.; Ouodlib. X ą. 8 art. 1) ir Bonaventūra 
(Comm. ad Lomb. Ll. II d. 8 p. 1 art. 3 4. 1) teoriškai išaiškino 
tą klausimą. Grigalius IX popiežiaus autoritetu (Vox in Ra- 
ma, 1233. VI. 13) patvirtino velnio kultą tikrai esant ir velnią tikrai 
savo garbintojams apsireiškiant. Inkvizitoriai nuo XIII amžiaus galo 
persekiojo raganas ne mažiau, kaip eretikus. Visai natūralu, kad pana- 
šiais dalykais buvo kaltinami ir templierai. Dievo mistikai atsiliepė vel- 
nio mistiką. 


— 330 — 


Nous sommes verser 2 revers 
Et par vilains et par convers, 
Chėtive gent gui sont venus 
Et į Court mestres devenus. 


Šitą baronų reikalavimą rėmė ir daugelis kilniųjų dvariškių, iš jų 
Liudviko X dėdė Karolius Valois ir patys, Marigni 
bei kitų Pilypo IV padėjėjų vietas užimti norį, legistai. Tačiau 
net baronai dvariškiai ir princai nebuvo linkę perdaug nusileisti 
baronų pozicijai, juo labiau, kad ir jų feodų baronai dėjosi su 
maištininkais. Taigi, Liudvikas X sutiko, kad būtų pašalinti ir 
nuteisti Marigni bei kai kurie kiti didieji valdininkai, o su baro- 
nais ėmė derėtis. Burgundijos, Pikardijos, Cham- 
pagnės, Normandijos ir kitų provincijų baronams 
davė (1315 m.) po chartiją, kuria tvirtino senąsias jų privile- 
gijas, tačiau taip gudriai ir tokiomis sąlygomis, kad savo val- 
džios iš esmės nesumažino. Baronai nurimo betgi pagaliau, net 
nepareikalavo iš karaliaus jokių garantijų, nors iš visų minėtųjų 
chartijų tik Normandijai duotoji tikrai reformavo valdyseną (iki 
Didžiosios Revoliucijos laikų buvo tos provincijos konstitucija). 
Mat, Prancūzijos baronai ne tik kad neturėjo aiškios bendros 
programos, bet negalėjo visi išvien ir eiti. Susidėti su dvasinin- 
kija ir su miestelėnais rimtai nė nemanė. Pačių baronų prašo- 
mas karalius savo chartijomis sumažino miestų privilegijas. 


Po nevykusio karo su Flandrija Liudvikas X numirė, 
tik 28 metus teužkliudęs. Paliko dukterį Jeannę ir jau po 
jo mirties gimusį, o po kelių dienų numirusį sūnelį Joną. Pir- 
mosios Liudviko žmonos tėvas Burgundijos dukas 
Eude gynė mažos savo anūkės Jeannės teisę Prancūzijos sostul. 
Kiti kandidatai buvo antrasis Pilypo IV sūnus Pilypas 
(Philippe le Long) ir jo dėdė Karolius Valois. Pily- 
pas įkalbėjo Karoliui sosto vieton imti pinigų ir 1317. I. 9 pasi- 
skelbė karalium. Burgundijos dukas ir Champagnės baronai te- 
berėmė karalaitę Jeannę, bet Pilypas ėmė ruoštis kariauti ir krei- 
pėsi į tautą. Jo sušauktieji pralotai, didikai, Paryžiaus mieste- 
lėnai ir Sorbonnės daktarai 1317. II pripažino jį ir nutarė, kad 
„moters Prancūzijos sosto paveldėti negali“, nes taip ir Salie- 
čių Teisėj esą pasakyta. Karaliaus įgaliotiniai buvo jo nusiųsti 
į visas provincijas, kur paaiškino pralotams ir visiems baronams, 
kaip yra gavęs Pilypas karūną ir kaip gerai karaliauti norįs. 


— 331 — 


„Pats karalius aplankė daug savo karalystės miestų ir taip pa- 
traukė savo pusėn Paryžiaus piliečius ir prastus žmones, kad ne 
tik Paryžius, bet ir visos karalystės komunos žadėjo jam padėti 
su visais, o ypačiai su baronais, jeigu kas užpuls karalių, kovoti“. 
Sąjungininkai pulti Pilypo nedrįso. Vis dėlto 1317. III. 6 su- 
šaukė Paryžiuje šiaurės Prancūzijos miestų, o III. 27 Bour- 
ges'o mieste Languedoco miestų atstovus. Kad ir palaikė jie 
karalių, o jis pats susitarė su Burgundijos duku (dukas vedė 
Pilypo dukterį, 1318. III. 27), Pilypas iki mirties nenustojo šau- 
kęs čia baronų bei pralotų, čia visų luomų (Ėtats gėnė- 
raux) susirinkimų. Yra žinių, kad valdžia norėjo net sutvar- 
kyti luomų atstovybę, gal, padaryti ją pastoviu valdymo organu. 

Tačiau Pilypas V numirė (1321. I. 3) tik dvi dukteris te- 
palikęs; o 1328. II. 1 numirė ir jo įpėdinis bei brolis Karo- 
lius IV Gražusis. Kadangi sūnaus ir jis neturėjo, kara- 
lystės didžiūnų susirinkimas išrinko naują karalių — Pilypą 
VI Valois, Karoliaus Valois sūnų ir Pilypo IV sūnėną. Di- 
džiūnai patvirtino 1317. II. susirinkimo paskelbtąją  Saliečių 
Teisės normą, pagal kurią negalinčios Prancūzijoj karaliauti 
moters. Tuo atmesti buvo kiti du kandidatai — Ėvreux 
grafas Pilypas, kuris vedęs buvo Liudviko X dukterį Jeannę, 
ii Anglijos karalius Edwardas III, Pilypo IV duk- 
ters Izabėlės sūnus, Pilypas VI, pirmas naujosios V a- 
lois dinastijos karalius, apsikarūnavo Reimso mieste 
1328. V. 29. 


X 


Universitetai, averroizmas ir pranciš- 
konų teologija 


73 


Metaforiškai sakant, iš esmės vieninga Europos kultūra 
mėgino susikurti savo vienybės formas — čia vokiečių, čia po- 
piežių imperiją. Ta pati tendencija, sintetinė tendencija pasi- 
reiškė ir dvasios kultūros srity — tuo, kad nuo XIII amžiaus 
teologai-filosofai ėmė sintetinti pasaulėžiūrą ir derinti su jų ku- 
riamąja tikėjimo sistema filosofijos bei mokslo davinius, antra, 
tuo, kad teisininkai ėmė sintetinti Romėnų ir kanonų teisę 
(ž. III t). Filosofai bei teologai stengėsi sistemiškai išreikšti 
Europos kultūros pasaulėžiūrą; teisininkai — teisės normomis 
atvaizduoti tos kultūros santvarką.  Popiežiams kovojant dėl 
imperijos su valdovais, ir dvasios kultūros srity sintezės darbas 
neslidžiai ėjo. Kanonų teisė visur susidurdavo su, Romėnų teise 
besiremiančia, pasaulininkų visuomenės bei valstybės teise. Su 
tradicine teologija nesutiko čia teologų-mistikų, čia filosofų-me- 
tafizikų ir filosofų-mokslininkų idėjos. Asketinio pobūdžio mąs- 
tytojai žemino kultūros reikšmę, kad ir patys ją reiškė; kitiems 
pasaulininkų kultūra terūpėjo; treti mėgino sutaikinti Baž- 
nyčios mokslą su absoliutine kultūros reikšme. 

Bažnyčią tvarkydami ir dėl imperijos kovodami, nebuvo 
popiežiai abejingi ir dvasios kultūros problemoms. Savo dekre- 
talijomis papildinėjo jie kanonų rinkinius ir ilgainiui padėjo jas 
kanonų teisės pamatan. Gratiano Decretum greit paseno, 
nes perdaug atsirado naujų dekretalijų, decretalium ex- 
travagantium (— extra decretum vagan- 
tium). Innocentijus III išleido, nusiuntė Bolognos 
universitetui ir rekomendavo teisininkams bei teisėjams savo 
dekretalijų rinkinį ($ 5). Taip pat padarė Honorijus III 


— 333 — 


(1226 m.). Grigalius IX sukodifikavo savo ir savo pirm- 
takūnų dekretalijas, įsakė tik tuo savo rinkiniu ir tesinaudoti 
(1239 m., $ 19). Šitą rinkinį papildinėjo jo įpėdiniai; jų ir savo 
dekretalijas sukodifikavo  Bonifacijus VIII (1298 m.). 
Jonas XXII 1317 m. nusiuntė Paryžiaus ir Bolognos univer- 
sitetams naują rinkinį, vadinamąsias Constitutiones 
Clementinae (Viennės sinodo kanonus ir Klemento V de- 
kretalijas). Kanonų teisė tapo popiežių dekretalijų teise. Bet 
po Jono XXII popiežiai oficijalių rinkinių nebeleido, nes kovojo 
su tautinėmis valstybėmis ir matė, kad nusmuko jų autoritetas. 
Vis dėlto neoficijalūs rinkiniai (extravagantes) drauge 
su Decretum Gratiani, Grigaliaus IX rinkiniu, Bo- 
nifacijaus VIII rinkiniu (Liber sextus) ir Constitu- 
tiones Clementinae pateko vėliau į Corpus ju- 
ris canonici, 

Ne mažiau, kaip teisė, rūpėjo popiežiams, kad mokslas 
augtų krikščionių tikėjimo labui ir kad būtų sutvarkytas švie- 
timo darbas. Innocentijus III buvo tikras Paryžiaus 
universiteto globėjas; universiteto privilegijas tvirtinanti Gri- 
galiaus IX bulė Parens scientiarum (1231 m.) — pir- 
moji universiteto chartija. Grigalius aiškiai sakė, ko norėjo 
popiežiai iš Paryžiaus universiteto. — ,„Nelaisvėn paimtajai nu- 
kirpdavo žydas plaukus, nukarpydavo nagus, ir turėjo ji ne val- 
dyti jį, bet jam tarnauti. Taip pat ir tikroji teologija vyriškai 
valdo visus kitus mokslus, kaip dvasia — kūną, kurį veda ji 
tiesiu keliu ir kuriam neleidžia klajoti... Baisiai mums širdis 
sopa ir graudu girdint, kad kai kurie iš jūsų, į vėjo išpūstas 
bures panašūs, didžiuodamies esate peržengę Šv. Tėvų nurody- 
tąsias ribas ir stabmeldžių filosofijos prasme aiškinate Šv. Raštą, 
nors Šv. Tėvų nubrėžtos tam aiškinimui ribos, kurios peržengti 
ne tik įžūlus, bet ir bedieviškas dalykas yra... Užuot dėstę teo- 
logiją pagal senąją, iš tėvų einančią tradiciją, užuot pasitikėję ne 
kūno ginklais, bet Dievu, kad būtų sugriauta, kas Dievo moks- 
lui prieštarauja ir kad paklusnumu Kristui pavergtas būtų pro- 
tas, tie žmonės pasidavė įvairioms bei svetimoms doktrinoms ir 
uodegą galvos vieton deda; žemės įrodinėjimais remdamies, na- 
tūrai jie priskiria, kas tik dangaus malonei tepriklauso““. 

Kad ir kaip globojo bei tvarkė universitetus popiežiai, ne- 
kūrė betgi jų — kaip ir iš pacituotojo laiško matyti; universi- 
tetai patys augo ir nevisai ta linkme, kurią rodė jiems popiežiai, 


— 334 — 


ypač seniausieji Europos Bolognos ir Paryžiaus universitetai ir 
Oxfordo universitetas. Bolognoj iš pat pradžios mokslui 
bei švietimui vadovavo mokytojai pasaulininkai.  Auklėjo jie 
notarus, valdininkus ir teisininkus, tam tikslui ir pritaikydavo 
savo dėstomąsias artes liberales, kol garsusis Irne- 
rijus padarė teisę savarankiška disciplina: įsteigė, mūsiškai 
sakant, teisės fakultetą. Irnerijus ir jo mokiniai profesoriaudami 
Romėnų teisę aiškino; XII amžiaus pusėj imta Bolognoj aiškinti 
ir Gratiano Decretum, daugiau — popiežių dekretalijos. 
Ne teologija, bet investitūros, popiežiaus santykių su imperato- 
rium, valstybės teorijos ir pan. klausimais domėjosi Bolognos 
mokslininkai ir studentai. Studentai būrėsi nacijomis ir 
tvarkė savo sąjungas miesto cechų pavyzdžiu; rinkosi rektorius 
ir consiliarii. Tryliktam amžiui įpusėjus, visos studentų 
kuopos susijo į dvi dideles citramontani ir ultra- 
montani sąjungas. Kiekviena rinkosi sau rektorių.  Pro- 
fesoriai pradžioje priklausė studentų sąjungų, kurios juos rinko 
ir kurios drauge su miesto magistratais mokėjo jiems už dėsty- 
mą. Tiesa, XIII amžiaus pradžioj susibūrė ir profesoriai: įsi- 
steigė collegium doctorum. Rector scolarium 
tapo betgi ir rector studii, net teisė jis profesorius. 
Tik XIV amžiaus pradžioj susitvarkė Bolognoj ir trečias a r- 
tistų (artes liberales studijuojančiųjų) universite- 
tas (fakultetas), XIV amžiaus pusėj — studium gene- 
rale in theologija. Panašiai buvo sutvarkyta ir dau- 
gumas kitų pietinės Europos universitetų. 

Paryžiaus universitetą XII amžiaus gale sudarė susi- 
jungę teologijos, teisės, medicinos ir artes liberales 
profesoriai. Tuo būdu jis iš pat pradžios ne studentų, bet profe- 
sorių valdomas buvo. '"Tryliktame amžiuje suskilo jis į 4 fa- 
kultetus, kuriems visiems iki amžiaus galo vadovavo ka- 
tedros (N6tre-Dame) kancleris. Bolognos universiteto pa- 
vyzdžiu gausingiausia artistų fakulteto studentija buvo pada- 
linta į nacijas. Kiekvieną naciją (XIII amžiuje jų tik 4 bebuvo 
likusios — prancūzų, pikardų, normanų ir anglų) valdė jos pa- 
čios renkamas prokuratorius, o visas jas (nuo 1245 m.) rekto- 
rius. Artistų fakulteto profesoriai dažnai tuo pat metu buvo ir 
kitų fakultetų studentai, ir artistų rektorius tapo pirma visos 
studentijos, paskui (1341 m.) ir visos universitas ma- 
gistrorum ac scholarium rektorium. Pats savo fa- 


— 335 — 


kulteto profesorius būdamas, jis ir susydino nacijomis susitvar- 
kiusią studentiją su profesorių organizacija, kuri buvo suskilus į 
4 dekanų valdomus fakultetus. Vis dėlto artistų fakultetas lai- 
komas buvo žemesniu už kitus. Jo profesoriai tik mokslo pa- 
grindus studentams teduodavo: dėstė septem artes libe- 
rales, ypačiai teologams reikalingą dialektiką, komentavo 
Aristotelio veikalus. Tikrasis universiteto tikslas buvo teolo- 
gija. Teisės fakulteto profesoriai dėstė kanonų teisę, t. y. teisę 
kaipo teologijos dalį. Popiežių verčiamas fakultetas atsisakė 
nuo Romėnų teisės dėstymo. Medicinos fakulteto Paryžiuje irgi 
nekokio būta: medicinos mokytis reikėjo važiuoti į Montpel- 
lier arbaį Salerno, Romėnų teisės — į Montpellier, 
Orlėans, Alais arba į Bologną. Mažai savo orga- 
nizacija tesiskyrė nuo Paryžiaus universiteto kiti Prancūzijos ir 
Oxfordo universitetas. 

Viduramžių universitetai iš esmės buvo internacijonalinės 
įstaigos, kaip ir pati jas globojanti Bažnyčia, ir skyrėsi vieni 
nuo kitų pirmiausia savo specijalybe — medicina (Salerno, Mont- 
pellier), teise (Bologna, Orlėans), teologija ir filosofija (Pary- 
žius, Oxfordas). "Tai ir aiškina Paryžiaus universiteto reikšmę 
tiek Bažnyčiai bei popiežiams, tiek visai Europai. Kai tik pa- 
stebėjo popiežiai, kad Paryžius virto teologijos bei filosofijos 
studijų centru, ėmė jie globoti ir tvarkyti naująjį universitetą. 
Jų nuomone, Paryžiaus universitetas turėjo tapti krikščionių 
mokslo židiniu visai Europai, aiškinti tikėjimo tiesas ir ginti jas 
nuo erezijų. Todėl popiežiaus legatas Robertas de Cour- 
con ir uždraudė 1215 m. Paryžiaus profesoriams dėstyti Aris- 
totelio fiziką ir metafiziką, o Honorijus III ir Griga- 
lius IX privertė universitetą duoti katedras dominykonų bei 
pranciškonų mokslininkams. „Paryžiaus mokyklų mokslas“, 
rašė 1255 m. Aleksandras IV, „yra šv. Bažnyčioj, kaip 
gyvybės medis rojuje arba kaip Viešpaties namus apšviečiąs Ži- 
bintas. Kaip žinių pilna motina, iš išganingojo mokslo šaltinių 
išveda Paryžiaus universitetas didžias upes, kurios teka apšlaks- 
tyti sausos žemės. Visur džiugina jis Dievo karalystę... Pri- 
gimtosios savo tamsybės subjaurota ir akla žmonija Paryžiuje 
vėl ima regėti ir vėl tampa graži, nes pažįsta tikrąją šviesą, iš 
dieviškojo mokslo spinduliuojančią. 

Tai vėl sako Prancūziją Europos kultūrai vadovaujant; ir 
ne be pagrindo vienas prancūzas lygino Paryžiaus Studium 


— 336 — 


su popiežiaus vadovaujamąja kunigija (Sacerdotium) ir 
su imperija“  Sacerdotium, Imperium et Stu- 
dium esą trys dorybės (naturalis, vitalis et 
scientialis), kurios darančios Bažnyčią stebuklingą, aukš- 
tinančios ją ir valdančios; tai Bažnyčios pamatas, sienos ir sto- 
gas. Prancūzai didžiavosi savo universitetu, o jis, gausinga, pri- 
vilegijuota ir gerai sutvarkyta bendruomene tapęs, jautė savo 
reikšmę ir toli gražu ne visuomet pačiam popiežiui nusilenkdavo. 
„Paryžiaus universitetas“, rašė jo profesoriai „yra Bažnyčios 
pamatas; jeigu jis bus sugriautas, tai ir visi rūmai gali griūti“. 
Žinoma, paklusnūs popiežiui buvo profesoriais tapę minori- 
tai ir dominykonai arba dominykonais (Jean de Saint. 
Gilles) ar minoritais (Aleksandras iš Hales) tapę 
profesoriai. Jie ne tik atstovavo tradicinei teologijai, bet ir iš- 
viso vadovavosi Bažnyčios bei popiežių patarimais. Tačiau dau- 
geliui artistų fakulteto profesoriams mažai terūpėjo teologija: 
norėjo jie laisvai dėstyti mokslą, aiškinti Aristotelio veikalus ir 
filosofuoti; be to, gynė universiteto teises bei privilegijas. Su 
jais išvien ėjo prieš minoritus bei dominykonus ir tie paties te- 
ologijos fakulteto profesoriai, kurie jokiam ordinui nepriklausė. 
Visai natūralu, kad vienuolių priešai įsikišo į kunigijos kovą su 
vienuoliais, ypač su mendikantais (elgetaujančiųjų ordinų vie- 
nuoliais) ir, kaip įmanydami, rėmė kunigiją. Daug čia reikšmės 
turėjo, kad 1257 m. Liudviko IX kapelionas Robertas de 
Sorbon įsteigė kolegiją, kur galėjo gyventi ir šiek tiek misti 
16 profesorių-artistų, norinčių studijuoti teologiją. Pilypo III 
ir Pilypo IV laikais atsirado daug ir kitų panašių kolegijų. Tuo 
būdu materijalinė profesorių nevienuolių buitis pagerėjo. 
Innocentijaus IV laikais profesoriai nevienuoliai mėgino net 
visai išstumti mendikantus iš universiteto. Pasinaudoję tuo, kad 
mendikantai atsisakė dalyvauti universiteto paskelbtame streike 
(1253 m.), kiti profesoriai išvijo juos iš universiteto ir ėmė rei- 
kalauti iš kiekvieno profesoriaus priesaikos, kad klausys jis 
universiteto statutų, niekam neišduos universiteto paslapčių ir, 
kai reikalaus profesorių daugumas, streikuos. Innocentijus IV 
norėjo sutaikinti vienuolius su nevienuoliais. Bet Aleksandras 
IV, pats dominykonas būdamas, savo bule Ouasi lignum 
pripažino mendikantus teisius esant ir ėmė karštai juos ginti 
(1255 m.). Universitetas griežtai protestavo; kreipėsi į vysku- 
piją, valdovus ir kitus universitetus, atsisakė nuo visų iš popie- 


— 337 — 


žių gautųjų privilegijų ir pasiskelbė tampąs visai nauja, nieko 
nepriklausoma bendruomene. 

Teologijos profesorius Guillaume de Saint- 
Amour ėmė karštai ir sąmoningai polemizuoti su mendikan- 
tais, su broliais davatkomis, pappelards; puolė net patį 
juos globojantį karalių. Buvo jis didelis Šv. Rašto žinovas ir 
nepaprastai gabus publicistas. Savo 1256 m. išleistame veikale 
De periculis novissimorum temporum apl- 
būdino mendikantus visais tais žodžiais, kuriuos taikęs buvo 
Kristus pariziejams. Patarė vyskupams tų vienuolių daugiau 
nebešelpti; tada patys jie nustosią pamokslus sakę. Jeigu klau- 
siama, ar nuodėmė esą išmaldomis gyventi, tai reikią atsakyti: 
išmaldomis gyvenantieji tampą meilikiais, šmeižikais ir mela- 
giais. „Sakoma, kad visa dėl Kristaus pamesti ir eiti kalėdoti 
esą tobulybė. O aš sakau, kad tobulas yra tas, kas visa pameta 
ir seka Kristum gerus darbus darydamas, vadinasi, dirba, ne ka- 
lėdoja. Kas nori būti tobulas, tegyvenie, visa palikęs, savo ran- 
kų darbų arba testoja į vienuolyną, kuris pasirūpins jo reikalais. 
Niekur nėsą parašyta, kad Kristus ir apaštalai būtų kalėdoję. 
Žinoma, turėjo teisę reikalauti, kad tautos, kurias mokė, juos ir 
maitintų; dirbo betgi savo rankomis ir tuo mito. Žmonių įsta- 
tymai smerkia sveikus žmones, kurie išmaldų prašinėja. Baž- 
nyčia kai kuriems vienuoliams leido kalėdoti, bet tai nereiškia, 
kad visada taip bus, nes nesutinka tai su Šv. Povilo žodžiais, 
Bažnyčia, leisdama tai, suklydo ir, tiesą pažinus, turi savo leidi- 
mą atšaukti“ Miestelėnai ir — slaptai — kunigija rėmė Guil- 
laume'ą, bet Paryžiaus profesoriai minoritas Bonaventūra ir 
dominykonas Tomas Akvinietis kreipėsi į popiežių; Tomas pats 
pas popiežių nuvažiavo. Mendikantai laimėjo: popiežiaus nuta- 
rimu Guillaume'o vekalas buvo sudegintas, o jis pats ištremtas 
iš Prancūzijos. Liudvikas Šv. visa patvirtino. Bet Guillaume'o 
veikalas slapta tebebuvo skaitomas, universitetas susirašinėjo su 
Guillaume'u ir reikalavo, kad jis būtų grąžintas Paryžiun. Tik- 
rai, Aleksandrui IV numirus, jis grįžo (1263 m.) ir vėl ėmė pro- 
fesoriauti.  Buvusis kanonų teisės profesorius Paryžiuje U r- 
banas IV sutaikino profesorius mendikantus su universitetu, 
Tačiau, Martynui IV vėl privilegijavus vienuolius profesorius 
(1281 m.), Paryžiaus universitetas išnauja subruzdo. „Galime 
tyrinėti Evangeliją“, reiškė jo nuomonę vienas iš garbingiausių 
profesorių Heinrichas Gandietis, „kodėlgi negali- 


Istorija 22 


— 338 — 


me kalbėti ir apie vienuolių privilegijas?“ Popiežiaus legatas 
Benediktas Gaetani išvadino profesorius „kvailiais, 
daugiau nei kvailiais, visą žemę savo mokslu užnuodijusiais“. 
„Jūs, Paryžiaus magistrai, jūs..., savo katedrose besėdėdami, 
įsivaizduojate, kad visa krikščionija jūsų samprotavimais turi 
būti valdoma. Žinau tuos jūsų samprotavimus; tai yra gyvi 
niekai, tuščios gudrybės! Nieko nenusimanote apie Bažnyčios 
buitį, Mums tą Bažnyčią pavedė pasaulis. Sakau jums: Romos 
Bažnyčia greičiau panaikins Paryžiaus universitetą, kaip atšauks 
tą privilegiją“ (Martyno IV bulę). Universitetas turėjo nusi- 
leisti, bet greit ėmė remti su Gaetani - Bonifacijum VIII susirė- 
musį Pilypą IV, o 1318 m. privertė ir vienuolius siekti bei pildyti 
universiteto statutus.  Popiežiams Prancūzijos karalių valdžion 
patekus, Paryžiaus universitetas patapo įtakingiausia vakarų 
krikščionybės įstaiga. Nei popiežiai, nei popiežių globojamieji 
ordinai jo nepasiglemžė. Ir dvasios kultūra niro iš popiežių 
valdžios. 


74 


Universiteto kova su popiežiais ir su mendikantais, kuriems 
pačiame universitete atstovavo profesoriai vienuoliai, glaudžiai 
susijus buvo su mokslo ir pasaulėžiūros krize. Norint visa tos 
krizės reikšmė įvertinti, reikia turėti galvoj ne tik tai, kad uni- 
versitete krūvoj mokėsi keli tūkstančiai studentų, bet ir savo- 
tiška universiteto santvarka bei dėstymo būdas. Savo kūrsą 
skaitydamas, profesorius pats mokėsi ir sistemino savo pažiū- 
ras. Auditorijoj skaitė jis ir komentavo kokį pagrindinį veika- 
lą (Aristotelio veikalą, Šv. Raštą, Petro Lombardo „,Sententi- 
jas“); be to, rengdavo savo mokinių disputus, kuriems pats, 
kartais su savo kolegomis, ir pirmininkavo.  Formuluodavo jis 
klausimą, o studentai kelias dienas kalbėjo pro et contra, 
pagaliau pats profesorius sistemino jų argumentus ir sprendė 
klausimą. Tokios guaestiones disputatae rengia- 
mos buvo dukart per mėnesį arba net kas savaitė; be jų buvo 
dar rengiama kartą arba dukart per metus iškilmingi disputai — 
guaestiones guodlibetales. Tuo būdu, mokslo ir 
pasaulėžiūros klausimus aiškino, gali sakyt, visas universitetas, 
tiek profesoriai, tiek studentai, o klausėsi jų ginčų ir šiaipjau 
šviesuoliai. Su šviesuomene tamel bendravo ir profesoriai, ir jų 
padėjėjai (bakalaurai, licentijatai), ir studentai. Mokslas ne- 


— 339 — 


buvo dar atsiknojęs nuo gyvenimo, ir mokslininkų teorijomis do- 
mėjosi šviesuomenė, suimdavo jas savin, galvojo apie jas, gin- 
čijosi dėl jų; dažnai tos teorijos ir erezijomis virsdavo. 

Artistų fakulteto profesoriai dėstė trivium ir gua- 
drivium. Bet, kaip Bolognos universitetui svarbi buvo reto- 
rika, taip Paryžiaus — dialektika. Į ją ir kreipė dėmesį Pary- 
žiaus profesoriai, o guadriviumo mokslais (geometrija, 
astronomija, aritmetika ir muzika) mažai tesidomėjo: guadriviu- 
mo mokslai atidžiau ir plačiau studijuojami buvo Oxfordo 
universitete, kurį popiežiai ne tiek prižiūrėjo, kiek teologijos ži- 
dinį, Paryžiaus universitetą. Veikė paryžiečius ir garsiojo dia- 
lektiko Abelardo tradicija. Tapo jie, o po jų ir daugumas Pa- 
ryžiaus teologų, abstrakčių metafizikos klausimų tyrinėtojais, 
filosofais. Norėjo, kaip minėta, laisvai filosofuoti ir, savaime 
suprantama, atidžiai ėmė skaityti bei savo mokiniams aiškinti tik 
ką išverstą Aristotelio fiziką ir metafiziką. 

Dvyliktojo amžiaus gale Dominykas Gondisalvi 
ir kiti vertėjai (III, $ 65) supažindino Europos filosofus su kai 
kuriais arabų mokslo veikalais ir su pačiu, tiesa, suneoplato- 
nintu Aristoteliu, su jo fizika ir metafizika. Netrukus metafizi- 
ka buvo išversta tiesiog iš graikų kalbos (gerai išvertė Stagi- 
rito veikalus tiktai Tomo Akviniečio padėjėjas Vilhelmas 
Brabantietis, iš Moerbeke, 1215—1286 m.). Fi- 
losofai ir net teologai tuoj suprato mokslinę Aristotelio fizikos 
vertę. Nenuostabu, tai buvo vienintelė sisteminė fizika; vieton 
pasakėčių ir aprašomųjų būtų ir nebūtų gyvulių, augalų, akmenų 
ir gamtos reiškinių kėlė ji aikštėn mokslinį metodą ir pagrindi- 
nes, iki šiol nenustojusias savo reikšmės sąvokas. Ypačiai pa- 
veikė Aristotelio fizika, be jos ir arabų veikalai Oxfordo 
mokslininkus.  Oxfordo, kaip ininėta, išviso daugiau dėmesio 
kreipta į guadrivium. Jau XIII amžiuje anglų moksli- 
ninkų empirininkų būta. Žinoma, studijavo jie ir teologiją, bet 
popiežiai nevertė oksfordiečių visa su teologijos uždaviniais 
taikinti. 

Moksline savo dvasia, savo konkretumų ir empiriškumu vei- 
kė aristotelizmas europiečius, ypačiai  romaniškosios kultūros 
žmones, kuriems mažiau, nei vokiečiams, rūpėjo empirinės ir me- 
tafizinės būties sintezė, kurie praktiškai skyrė metafizines - reli- 
gines problemas nuo konkretaus empirinio gyvenimo ir domėjo- 
si pirmiausia juo pačiu, o ne (kaip vokiečiai) absoliučia jo esme 


— 340 — 


bei reikšme. Bet Aristotelis prisitraukdavo prie savęs ir roma- 
niškosios kultūros filosofus bei teologus. Mat, griežtai atskyrė 
jis Dievą, pirmąjį bei grynąjį aktą, pirmąjį nejudantį visko 
judintoją, nuo pasaulio; o tai sutiko su dualistine minėtųjų mąs- 
tytojų tendencija ir davė jiems geriausius ginklus su panteizmu 
kovoti. Neveltui žymusis XII amžiaus filosofas Abelardas ga- 
lima pavadinti aristotelininku, nors Aristotelio veikalai mažai 
jam tebuvo žinomi. Tiesa, Aristotelio metafizika remiantis, ne- 
begalima suprasti pagrindinių  neoplatonizmui giminingos (I, 
$$ 35—40) krikščionybės tiesų, nei mokslo apie patį Dievą ir 
Jo santykius su pasauliu, nei Trejybės mokslo. Net arabų api- 
platonintasis aristotelizmas nesutiko su krikščionybės metafizi- 
ka ir su tebevyraujančia neoplatoniška - augustiniška teologija; 
be to, arabų aristotelizmas pats panteizmu virto. Tačiau Abe- 
lardas įkūrė (III, $ 73) pozityvesnę teologiją, kuri mėgino ne 
dogmas suprasti bei įrodyti, bet tiktai tradicinį jų turinį išsi- 
aiškinti; ir toji teologija vis stipryn ir platyn ėjo, nes patys eu- 
ropiečiai, išskyrus vokiečius, didžiai buvo nutolę nuo metafizi- 
nės senosios Bažnyčios ir rytiečių krikščionybės. Antra, vieni 
mokslininkai norėjo tik laisvai filosofuoti, kiti tikėjosi suderin- 
sią pagaliau tiek jiems žavingą aristotelizmą su krikščionybe. 
O žavingas buvo jiems aristotelizmas ir todėl, kad Aristotelio 
logika nejučiomis skiepijo visiems ir metafizines Aristotelio pa- 
žiūras (II, $ 35). 

Kaip ten yr — tiektos, bet pradžioje aristotelizmas tik ere- 
zijomis ir tegalėjo pasireikšti. Aš manau, kad nei Amalri- 
kas, neijo mokinys Dovydas (III, 75) nebuvo aristoteli- 
ninkai; bet, jų ereziją smerkdamas, Paryžiaus sinodas (1210 m.) 
uždraudė skaityti Aristotelio metafiziką bei fiziką. Šitą drau- 
dimą pakartojo 1215 m. popiežiaus legatas Robertas de 
Courgon, o 1231 m, Grigalius IX. Tiesa, popiežius už- 
draudė Aristotelio libri naturales lygtinai — kol jos 
bus pataisytos — ir pavedė teologų komisijai peržiūrėti, o skai- 
tytojams nuėmė ekskomuniką. Šiaip ar taip, XIII amžiaus pu- 
sėj filosofiniai Aristotelio veikalai buvo universitetuose studi- 
juojami, ir niekas nebekreipė dėmesio į naujus popiežių draudi- 
mus (1245 ir 1263 m.). Artistų fakultetas 1255 m. pripažino 
Aristotelio veikalus skaitytinais. "Tam fakultetui Stagirito me- 
tafizika ir fizika daug svarbesnė buvo, kaip teologams. 


— 341 — 


Bet negalėjo apseiti be jų ir teologai. Daugumas jų tebe- 
priklausė augustinininkų-neoplatonininkų mokyklai, su kurios 
idėjomis derino dialektinį Abelardo ir savo pačių „„skaitomojo““ 
Lombardo metodą. Atmesdavo jie Aristotelio idėjas, kur jos 
nesutiko su dogmomis ir tradicinės teologijos tezėmis. Tačiau 
filosofines tų teologų (Guillaumeo Auvergniečio, 
nuo 1228 m. Paryžiaus vyskupo, Guillaume'o Auxerrie- 
čio, numirusio 1231—1273 m.,, Prepositino Cremo- 
niečio, Rolando Cremoniečio, apie 1229 m., ir 
kitų) pažiūras Aristotelis paveikė. Mėgino jie apginti religinio 
pažinimo reikšmę. — Religinis pažinimas, arba tikėjimas (f i- 
des), anot Guillaume'o Auxerriečio, remiąsis ne 
tuo, kad jam (kaip proto pažinimui) duotas akivaizdus jo objek- 
tas, bet — tikinčiojo pajėga, virtus credentis. Tikin- 
čiojo protas paklusniai pasiduodąs „pirmajai tiesai“, nes jį, pro- 
tą, apšviečiąs pats Dievas (illuminatio). Nei šv. Raštas, 
nei stebuklai negalį įtikinti žmogaus, tik — Dievas. „Tikroji 
šviesa apšviečia sielą, kad matytų pati save ir kita, kas yra dva- 
sios. Toks pažinimas yra malonės duotasis tikėjimas (fides 
gratuita), nes sako jis žmogaus širdyje: ne natūralaus proto 
verčiamas (non propter rationem naturalem) 
tikiu, bet — to, ką matau (sed propter illud, guod 
video)“. Ir toks pažinimas įtikimesnis, nei silogizmai, esąs. 
Tikintis greičiau prisieksiąs, kad dviejų trikampio kampų suma 
nėsanti lygi dviem stačiakampiam, kaip pripažinsiąs netikru ma- 
žiausią tikėjimo dalyką. O tikėjimo turinį sudarą ne mistiniai 
regėjimai, bet articuli fidei. Tiesa, tikrinąs savo turinį 
tikėjimas ir tuo, kad įkvepiąs Žmogui baimės ir meilės Dievui, 
timorem vel amorem Dei, dorinąs žmogų. 

Tokia pažįstančiojo tikėjimo sąvoka, kurią buvo jie paėmę 
iš Šv. Bernardo bei kitų mistikų ir paties Augustino veikalų ir 
kuri iš esmės krikščioniška buvo, stengėsi minėtieji teologai ap- 
ginti Bažnyčios tiesas nuo Aristotelio. Jie skyrė mokslą nuo teo- 
logijos. Taip pat norėjo atskirti mokslą nuo teologijos ir filo- 
sofai, artistų fakulteto profesoriai, tik — iš kito galo ir kitam 
tikslui. 

Tai buvo Averroeso suplatoninto Aristotelio sekėjai 
— Bernier iš Nivelles, Boetijus Danas (de- 
Dacia)ir Sigeras Brabantietis (į 1282 m.), kuris 
vadovavo nedidelei, bet karštai Paryžiaus averroesininkų kuo- 


— 342 — 


pelei. Buvo jis 1277 m. Paryžiaus vyskupo (Etienne Tem- 
pier) pasmerktas ir inkvizitoriaus tieson patrauktas, bet pa- 
spruko Italijon apeliuoti popiežiui. Italijoj ir žuvo. Su juo 
kovojo Tomas Akvinietis ir Bonaventūra. 

Sigeras drąsiai dėstė Aristotelio ir „komentatoriaus“, Aver- 
roeso, mintis. — Dievas esąs absoliutus, grynas aktas, grynoji 
dvasia. Jis nėsąs pasaulio kūrėjas (jo causa efficiens), 
tik pasaulio tikslas, causa finalis: amžinąjį pasaulį am- 
žinai traukiąs į Save, bet traukiąs pats to nenorėdamas, nes ne- 
kintąs. Tis pažįstąs tik tai, kas bendra ir būtina, nes visa, kas 
individualu, gauną savo individualumą iš materijos, 0, gryna 
dvasia būdamas, negalįs Dievas materijos pažinti. Todėl neprt- 
klausą Dievo apvaizdos visa tai, ką darą žmonės, o individai esą 
laikini ir mirštą. Priešingai, pasaulis neturįs nei pradžios, nei 
galo, esąs amžinas, nes amžinas esąs pasaulį judinąs, traukiąs į 
Save, Dievas, pirmasis ir amžinasis judintojas, ir amžina mate- 
rija, kurią hierarchiškai sutvarkytas formos ir, galų gale, Dievas 
formuoją. ,„Kadangi pirmasis judintojas visuomet yra aktas 
(in actu), o nėra aktu virstanti galia (potentia), tai 
išeiną, kad jis visuomet judina ir veikia... O iš to, kad jis vi- 
suomet judina ir veikia, išeina, kad nėra daiktų, kurie, prieš bū- 
dami, nebūtų jau buvę. Taigi, tie patys daiktai, kurie yra jau 
egzistavę, perijodiškai vėl ima egzistuoti; taip pat — ir tos pa- 
čios nuomonės, tie patys įstatymai, tos pačios religijos. Ir pe- 
rijodinis žemesniųjų daiktų buvimas yra nulemtas perijodiniu 
aukštesniųjų daiktų buvimu, kad ir daug kas užmirštama, nes 
labai seniai yra buvę“. Taigi ir laikinis bei mirtingas indivi- 
das be galo daug kartų esąs gimęs bei miręs, kaip be galo daug 
kartų vėl gimsiąs bei mirsiąs. Tas pats individualaus žmogaus 
gyvenimas, kaip ir stoikai mokė, amžinai kartojąsis. Turįs, be 
abejo (pats Sigeras to nesakė), amžinai kartotis ir Kristaus gy- 
venimas, ir krikščionių religija. Visa tai nesutiko su pagrindi- 
nėmis krikščionybės dogmomis. Nesutiko su jomis ir Sigero 
antropologija. — Individualus žmogus turįs vegetatyvinę ir sen- 
sityvinę (jausminę) sielą, bet intelektinė siela (protas) su tom 
dviem nesantykiaujanti, o su žmogaus kūnu susijungianti tiktai 
savo veikla: darąs protas (intelektas) taip, kad pažinimo aktas 
priskiriamas ne tik jam, bet ir visam individui. Protas (intelek- 
tas) ir kūnas esą viena in opere, guia in unum 
opus conveniunt. Tas aktyvus, veikiąs intelektas (in- 


— 343 — 


tellectus agens), kuris pažįstąs, kas yra bendra, esąs 
visuose žmonėse ir vienas tėsąs, unus et idem nume- 
ro. Šiaip — negalėtų jis pažinti, kas bendra, ir būti aktyvus, 
arba būti dvasia, nes dvasios nedalomos esama. Tntellec- 
tus agens — nemirtingas, amžinas, bet jis ne individuali, o 
bendroji visų žmonių siela. Tuo kėlė Sigeras aikštėn ir absoliu- 
čią žinojimo reikšmę. Nepripažindamas, kad individo siela am- 
žina, Sigeras nepripažino, kad ji ir laisva. Ištikro, pasaulis 
(tiksliau sakant — pasaulio procesas) esąs būtinas, ir būtina 
aukštesniųjų daiktų kaita nulemianti žemesniųjų daiktų buvimą. 
Dangaus žvaigždžių būtinumas, necessitas corporum 
coelestium, verčiąs žmones daryti ir bloga, ir gera. Ne 
laisvai, bet būtinai taip ar kitaip žmogus norįs, viena ar kita iš- 
sirenkąs; voluntas hominis ex necessitate 
vult et eligit. Esam jau matę ($ 13), kokią reikšmę 
mokslo pasaulėžiūrai turėjo astrologija ir išviso būtinumo idėja. 
Bet su krikščionių tikėjimu ji visai nesutiko. 

Tai, žinoma, matė ir pats Sigeras. Kaip ir minėtieji Pary- 
žiaus teologai, skyrė jis tikėjimo tiesas nuo filosofų nuo- 
monių. Filosofo uždavinys, jo išmanymu, esąs išsiaiškinti, ką 
manę filosofai, o ypačiai Aristotelis, kad ir nesutinkanti jų nuo- 
monė kartais su tiesa. Norėjo jis būti folosofijos istorininkas; 
ne tiktai — nes ir pats filosofavo. O savo protu remdamasis, jis 
pats prieidavo išvadų, kurios prieštaravo tikėjimui: natūralusis 
žmogaus protas (ratio naturalis) nesutiko su Apreiški- 
mo tiesomis. Sigero mokytojas Averroesas drąsiai laikė tiesa 
proto išvadas ir manė, kad su jomis reikią derinti ir jomis taisyti 
tikėjimo tvirtinimai. Sigeras sakėsi pripažįstąs ir išpažįstąs ti- 
kėjimo tiesas net tada, kai prieštaraująs joms protas ir 
filosofų autoritetas. Vienas jo amžininkas ir bendramintis rašė: 
„Tuo, kad filosofas sako tam tikrą dalyką pagal žemesnes ir 
protui pasiekiamas priežastis būtinai esant arba negalint būti, 
neprieštarauja jis tikėjimui. Mat, tikėjimas skelbia, kad aukš- 
čiausioji priežastis gali paversti dalykus ir kitoniškais, o tos 
priežasties jėgos ir priežastingumo joks sutvėrimas negali su- 
prasti. Patys šventieji pranašai turėjo pranašaujamą dvasią, 
bet, žemesniųjų santvarką galvoj turėdami, pranašavo jie kai 
kuriuos įvykius, kurie paskui neįvyko, nes pirmoji priežastis ki- 
taip padarė“. 


— 344 — 


Vargu bau Sigeras ir jo bendraminčiai veidmainiavo: lin- 
kęs esu tikėti jais daugiau, nei Nogaretu. Tačiau, kad ir neva- 
dino protavimo bei filosofų išvadų tiesomis, laikė betgi tiesomis 
tas išvadas Sigeras. Tegul ne patys averroesininkai, bet tiktai 
jų priešai tekaltino juos tuo, kad pripažįsta jie dvejopą tiesą, 
vadinasi, kad, jų nuomone, filosofijos tiesa gali būti teologijos 
netiesa ir atvirkščiai. Priešai teisingai kėlė aikštėn vidujinę ir 
nenuveikiamąją Sigero mokslo antinomiją, o ta antinomija buvo 
pačios europiečių kultūros antinomijos reiškinys. 

Ištikrųjų, žemiškosios kultūros ideologija visur tebekovojo 
sų asketine, žemės gyvenimą žeminančia pasaulėžiūra, visur — 
net pačioj Bažnyčioj. Teologijos bei filosofijos srity reiškėsi ta 
kova dialektikų ginčais su senąja augustinininkų tradicija, o 
abelardiškoji pozityvinės teologijos idėja sakė, kad patys teolo- 
gai nebesitikėjo nuveikti filosofų ir, dogmas autoritetų remdami, 
reikalavo nebe suprasti jų, bet paklusniai tikėti. Klausė tų teo- 
logų žmonės, tarytum norėjo kuogreičiausia teologijos klausi- 
mais nusikratyti ir žemiškų dalykų imtis. Žemiškosios kultūros 
ideologiją aiškindami, literatai nebepaisė Bažnyčios mokslo, nors 
jį ir pripažino. Valdovai gynė pasaulinę valstybę nuo Bažny- 
čios, o Bažnyčia, asketiniam savo mokslui atstovaudama, pati 
pasaulėjo, turėjo pati nuo savęs gintis. Romaniškosioms tau- 
toms mažai terūpėjo žemiškosios kultūros ir Bažnyčios mokslo 
sintezė, o praktiškai jos čia pirmajai, čia antrajam pasiduodavo. 
Bet tai ir yra dvejopa tiesa gyventi. Argi kitaip galima aiškinti 
tokių popiežių, kaip Innocentijus III ir Grigalius IX, arba Pi- 
lypo IV ir jo legistų politika? Sigeras ir averroesininkai tik 
aiškiau už kitus išreiškė tą pagrindinę Europos kultūros antino- 
miją; aiškiau — bet nevisai aiškiai, nes filosofijos tiesų nelygino 
su tikėjimo tiesomis ir net tiesomis nevadino. 

Nesunku buvo pastebėti, kaip pavojingas Sigero mokslas 
tikėjimui. Jau Albertas Didysis polemizavo su 
averroesininkais (De unitate intellectus, 1256 m.), 
Sigerui De anima intellectiva išleidus (1270 m.), 
Tomas Akvinietis puolė drąsųjį filosofą. Neabejojo 
Tomas Sigero nuoširdumu, bet aiškino jo mokslo pavojingumą. 
— „Sakoma tau: — Tai prieštarauja tikėjimui —, o tu atsakai: 
— Tik filosofo žodžius tekartoju. — Bet kelti abejonės jų neiš- 
sprendžiant reiškia pripažinti jas pagrįstomis. Jeigu kas, šu- 
linį iškasęs, jo neuždengia, turi atsilyginti kaimynams, kurių 


— 345 — 


gyvuliai į tą šulinį pakliūva. Pats tu esi sveiko proto ir nepulsi 
duobėn, kurią esi iškasęs. Bet praščiokėliai jon puls, ir tu būsi 
atsakingas“. "Tokių „praščiokėlių“ būta, jeigu tik galima tikėti 
Paryžiaus vyskupo paskelbtąja ekskomunika. Tūli jaunieji 
averroesininkai tvirtinę, kad teologija niekam nereikalinga ir 
kad krikščionių tikėjimas trukdąs mokslui augti. Manę ir krikš- 
čionių religiją daug kur suklydus. Nepripažinę sielos nemirtin- 
gumo, o paleistuvavimo — nuodėme. Neigę, kad reikią melstis. 
Visos tos išvados iš Sigero mokslo padaryti galima buvo; tik 
neaišku, kas jas padarė: ar patys sigerininkai, ar Bažnyčios gy- 
nėjai. O tie gynėjai kartu pasmerkė ir kai kurias paties Tomo 
nuomones; mielai būtų pasmerkę visus aristotelininkus. 


75 


Pervėlu buvo. — Artistų fakulteto profesorius Aleksan- 
dras iš Hales (Hales vienuolyne, netoli nuo Glou- 
cestero, buvo jis išaugęs, Paryžiuje atsidūrė 1222 m.) 
1231 m. tapo minoritu ir vyriausiu minoritų mokyklos Paryžiuje 
profesorium (magister regens) ir sėkmingai susintetino 
augustinizmą su Abelardo metodu ir su aristotelizmu. Profeso- 
riaudamas, komentavo jis Lombardo Sententijas, bet tas 
komentaras, nebaigtas, o vis dėlto, kaip juokėsi Rogeras 
Baconas, už arklį sunkesnis, pavirto labai sistemingai para- 
šyta Summa universae theologiae. Tokį įspūdį 
padarė Aleksandro Summa, kad popiežius Aleksandras IV liepė 
1256 m. ją pabaigti. Nuo Halesiečio laikų „sententijas“ dėstą 
profesoriai Paryžiuje ir kitur visai nustūmė profesorius Šv. Raš- 
tą aiškinančius, 

Pirmiausia visus teologus paveikė Aleksandro metodas, gal 
ir griozdiškas kiek, bet aiškus. — Pirma formuluojama tema 
(klausimas) ir cituojama ją remiantieji autoritetai; paskui auto- 
rius formuluoja priešingą temą ir taip pat autoritetais ją įrodi- 
nėja; pagaliau smulkiai svarsto kiekvieną argumentą ir spren- 
džia klausimą. "Tai patobulintas Abelardo metodas, kurį vėliau 
ėmė vartoti ir Tomas Akvinietis, ir kiti teologai. Tačiau Abe- 
lardas derino vienas kitam prieštaraujančius autoritetus perdaug 
formaliai, juridiškai. Aleksandras stengėsi pačias problemas 
nuodugniai ištirti, sicut, rašo Baconas, artistae fa- 
ciunt; jis filosofino teologiją. Jo nuomone, filosofija ir yra. 


— 346 — 


tai, ką Aristotelis vadino prima philosofia. Pirmoji 
filosofija, arba sapientia, esanti theologia philo- 
sophorum. Bet svarbiausias Aleksandro nuopelnas yra, kad 
jis teologiją susistemino, dialektiškai apdorojo ir tam reikalui 
Aristotelio mokslu pasinaudojo; pirmas jis formulavo, iš dalies 
bendrais bruožais ir išsprendė svarbiausias telogijos problemas, 
Tačiau neaklai sekė jis Aristoteliu. Suėmė savin aristotelišką- 
sias formos ir materijos. sąvokas, bet pripažino daugelį substan- 
cinių formų; Aristotelio abstrakcijos teoriją mėgino suderinti su 
Augustino gnoseologija. O gnoseologijos klausimas tikrai pa- 
grindinis buvo. 

Net natūraliajam pažinimui, Aleksandro nuomone, reikią 
nc tik pojūčio duomenų, bet ir antgamtinės dieviškosios tiesos, 
tad — intymių Žmogaus santykių su Dievu. Tačiau pirmiausia 
rūpėjo Aleksandrui tikėjimas ir tikėjimo pažinimas. Kaip 
Guillaume Auxerrietis ir tūli XIII amžiaus pra- 
džios teologai ($ 74), Aleksandras aiškino ypatingą religinio pa- 
žinimo, tikėjimo pažinimo reikšmę bei vertę. — Šv. Raštą ir 
krikščionių rašytojus skaitydamas, pamokslų klausydamas, apie 
tikėjimo dalykus kalbėdamas, stebuklus matydamas, žmogus 
imąs tikėti, tikėti autoritetu, tikėti ex auditu exteriori, 
Bet tas tikėjimas esąs dar netobulas, neformuotas, fides in- 
formis, arba f. acguisita. Vis dėlto ir tas tikėjimas 
teikiąs žmogui tikrą tikėjimo turinį, kuris plačiai išdėstytas Šv. 
Rašte, trumpai — tikėjimo simboliuose. Kad ir netobulai, žme- 
gus pažįstąs kiek Dievo tiesą, o tai padedą pačiam tikėjimui 
augti, tobulėti, formuotis. Tačiau ne žmogus, bet Dievas for- 
muojąs žmogaus tikėjimą: darąs tą tikėjimą fides forma- 
ta. Dievas pats apšviečiąs neformuoto tikėjimo išauklėtą sielą 
(illuminatio), įpiliąs į ją tikėjimo ir tuo ją formuojąs. 
Žmogaus tikėjimas tampąs formuotu, fides formata, 
arba, tiksliau sakant, žmogus iš paties Dievo tą fides for- 
mata gaunąs. Formuotasis tikėjimas, tai Dievo malonė; jis, 
habitus infusus fidei, formuojąs Žmogaus sąmonę 
ir verčiąs žmogų pripažinti jo, tikėjimo, turinį, arba pirmąją 
tiesą. Bet pirmoji tiesa, verum, tuo pat metu esanti ir gė- 
ris, bonum. Taigi, formuotą tikėjimą iš Dievo gaudamas, 
žmogus ne tik pažįstąs tiesą, bet ir mylįs ją, norįs su ja susi- 
jungti, ją turėti. Žmogaus tikėjimo aktas esąs tiek valios (== £1- 
des gua creditur, tikėjimas, kuriuo tikima), tiek pa- 


— 347 — 


žinimo (= guod creditur, kuo tikima, tikėjimo turinys) 
aktas. O pažįstąs tokiu formuotu tikėjimu žmogus tiesiog, in- 
tujityviai, pripažįstąs tiesą ne todėl, kad pasiseką jam ji įrodyti, 
bet todėl, kad su ja susijungiąs, ją pačią turįs savyje, — dėl jos 
pačios, consentit veritati primae propterse. 
Ir čia pripažįstąs žmogus tiesą laisvai, nes tikėjimas ne tik pa- 
žinimo aktas (su kuriuo negalįs žmogus nesutikti), bet ir paties 
sutikimo, valios, meilės aktas esąs (per lucem infusam 
arctatur affectus, ut voluntarie asentiat 
veritati divinae). Žinoma, gali sakyt, kad žmogui ti- 
kėjimą duodamas, Dievas verčia tuo žmogų Jį pažinti ir mylėti. 
Bet, viena, Dievo duodamąjį tikėjimą Aleksandras tuo pat metu 
laikė ir paties žmogaus tikėjimu (tuo, ką žmogus turi, ir pačiu 
turėjimu — habitus); antra, jis kėlė aikštėn laisvos žmogaus 
veiklos reikšmę ir gerų žmogaus darbų vertę. "Tiesa, neaišku, 
kaip tikėjimas kartu gali būti ir Dievo, ir žmogaus aktas ir ku- 
ria prasme žmogus su Dievu susyja. Galima jų vienovė aiškinti 
ir dualistiškai, ir panteistiškai, ir krikščioniškai. Dualistinis aiš- 
kinimas daro pačią žmogaus vienovę su Dievu gryna hipoteze 
(nes virsta čia toji vienovė subjektyviu žmogaus jausmu) ir 
griauna tikėjimo pažinimo tikrumą, neabejotinumą.  Aleksan- 
dras griežtai pabrėžia tikėjimo pažinimo tikrumą, certitudo 
evidentiae. Tai esą akivaizdus, tiesioginis pažinimas. 
Žmogus nebegalįs abejoti tiesa, nes betarpiškai ją pažįstąs ir 
pažindamas džiaugiąsis. Jam nebereikią autoriteto, kuris nieko 
nebeįrodąs, tik tvirtinąs, kas tiesiog pažįstama. Taigi, ne dua- 
listiškai aiškina Dievo susivienijimą su žmogum Aleksandras. 
Ant šitos pažinimo teorijos pagrindo ir kūrė Aleksandras teolo- 
ginę savo sistemą. 

Aleksandras (+ 1245 m.) nulėmė minoritų ordino teologų 
linkmę: pagrindines visos mokyklos idėjas (mistinę pažinimo 
teoriją, valios primatą, filosofinį realizmą, vadinasi, šv. Anselmo 
tradiciją, substancinių formų daugumą ir sveiką, saikingą aris- 
totelizmą, kiek galima buvo suderinti aristotelizmas su platoniš- 
kaisiais Augustino, Anselmo ir Hugono teologijos pagrindais). 
Savo theologia philosophorum kurdamas, įtrauk- 
davo jis į sistemą ir filosofiją; neniekino mokslo klausimų, pats 
jais, tiesa, mažai tesidomėjo, bet jo mokinys ir įpėdinis Pary- 
žiuje Jean de la Rochelle (Johannes de Ru- 
pella) išleido sisteminį psichologijos veikalą Summa de 


— 348 — 


anima. Tik Paryžiuje, kaip minėta, vyravo teologijos ir filo- 
sofijos problemos. Mokslo klausimais susidomėjo  Oxfordo 
profesoriai ir visų pirma savo ordino mokytojo Aleksandro ger- 
bėjai minoritai. Mažiau, kaip paryžiečiai, popiežių varžomi, Ox- 
fordo mokslininkai paveldėjo Chartres'o mokyklos tradicijas; 
kaip ir chartriečiai, buvo neoplatonininkai, domėjosi matematika, 
graikų, žydų ir arabų kalba. Skaitinėjo Aristotelio veikalus, bet 
jo fiziką didžiau vertino, kaip metafiziką, ir atidžiai tyrinėjo 
arabų veikalus, Alhaceno „Perspektyvą“ ir kitus. Tam 
anglų mokslininkų būreliui priklausė ir minoritų globėjas R o0- 
bertas Grosseteste (1175—1253 m.). 

Grossetestė buvo platonininkas ir realistas. Kaip ir Alek- 
sandras, laikėsi mistinės pažinimo teorijos ir kėlė aikštėn laisvos 
žmogaus valios reikšmę. Bet pirmiausia domėjosi jis naturfilo- 
sofijos problemomis; pats parašė traktatą ,„Apie šviesą ir formų 
pradžią“ (De luce seu de inchoatione forma- 
rum). — Šviesa esanti labai subtili materija, beveik nemateri- 
jali. Ji be perstogės pati iš savęs gimstanti ir radijais į visas 
puses plintanti, kol pagaliau savo periferijoj visai praskystanti 
ir nykstanti. Šita šviesa ir esanti visų daiktų materija ir pirmoji 
kūnų forma, pats kūniškumas (corporeitas). Pradžioje 
šviesa buvus potencijali ir neerdvinė. Bet Dievas davęs jai for- 
mą — padaręs ją šviesa. O kai tapus šviesa apiformuota jau 
materija (materija-forma), ėmus ji spinduliuoti, arba į visas pu- 
ses plisti, ir tuo būdu patapus erdviniu pasauliu. Bet, kadangi 
tam šviesos plitimui galo nėsą, turėjus šviesa baigti plitus; vadi- 
nasi, pasaulis esąs pabaigi sfera, apribotas kamuolys. To kamuo- 
lio paviršius esąs dangaus skliautas (firmamentum), kuris 
atmušąs atgal, į kamuolio centrą, tebesruvenančią iš centro švie- 
są. Į centrą grįžtančioji šviesa sukurianti pakeliui 9 sferas, o po 
paskutiniosios mėnulio sferos — dar ugnies, oro, vandens ir že- 
mės sferas. Tuo būdu žemėje suseiną visų dangaus sferų spin- 
duliai, ir teisingai pavadinę žemę filosofai visata, zūv. Žemė 
esanti visų motina, Kybėlė; kuri visus dievus pagimdyti galinti. 

Šita pasaulio koncepcija ypačiai svarbi buvo todėl, kad ga- 
lima ji buvo suderinti su matematikos bei fizikos duomenimis. 
Ji ragino filosofą studijuoti minėtuosius mokslus. Pats Grosse- 
testė tyrinėjo geometrijos klausimus (linijas, kampus, figūras), 
nes be jos negalima esą studijuoti naturfilosofijos, ir judėjimo 
dėsnius. „A. a. Lincolno vyskupas Robertas“, rašė jo mokinys 


— 349 — 


Baconas, „nustojo tikėjęs Aristoteliu. Jieškojo jis kito kelio 
ir ėmė eksperimentuoti. Jam pasisekė tie patys klausimai, ku- 
riuos Filosofas“ (— Aristotelis) „tyrinėja, išspręsti tikriau, kaip 
galima tai padaryti baisūs Aristotelio veikalų vertimai skaitant. 
Tai rodo garbingojo vyskupo traktatai apie vaivorykštę, kome- 
tas ir apie daugelį kitų dalykų““ Žinoma, Oxforde ne vienas 
Grossetestė naturfilosofijos klausimais tesidomėjo,  Baconas 
mini ir kitą savo profesorių Adomą iš Marsh (de 
Marisco). Buvo panašių mokslininkų ir Prancūzijoj — Ba- 
conas giria dominus experimentorum Pierre 
de Maricourt. Bet Prancūzijos natūralistai bloguoju gy- 
veno su universiteto magistrais. Maricourt paniekinamai žiūrė- 
jęs į teisės bei dialektikos gudrybes ir į „bejėgius tiesos tyrinė- 
tojus“. Nuo visų nutolęs, studijavo jis fiziką, chimiją, matema- 
tiką, astronomiją, metalurgiją, mediciną, kalbas; buvo geras ir 
sąmojingas eksperimentatorius. Daug įtakos turėjo R. Baconui. 


76 


Tiek Aleksandras Halesietis ir Jean de 
La Rochelle, tiek Grosseteste irkit Oxfordo 
mokslininkai atstovavo tradicinei Augustino-Anselmo teologijai, 
kurią ir laikė filosofijos pagrindu ir tikra filosofija. Nė nemė- 
gino, kaip Sigeras ir kiti averroesininkai, atskirti filosofijos nuo 
teologijos: vieną mokslą — teologija pagrįstą filosofiją — te- 
pripažino. Į neoplatoniškąją savo sistemą suimdinėjo jie naujas 
mokslo žinias ir naujas Aristotelio idėjas, mielai naudojosi Aris- 
totelio terminologija ir metodais, bet — tik tiek, kiek visa tai 
sutiko su minėtąja sistema. Ja neabejodami, dažnai nekritiškai 
tikėjo, bet todėl ir galėjo kritiškai žiūrėti į Aristotelio mokslą 
ir laisvai jį perdirbinėti. Vieni iš jų labiau domėjosi teologi- 
nės filosofijos sistema, kiti — naturfilosofija; bet visiems knie- 
tėjo sintetinė pasaulėžiūra, kuria kultūros vienovė reiškėsi taip 
pat, kaip politinės vienovės idėja ir gotikos katedromis. Sintezės 
darbą pasiėmė Aleksandras Halesietis, po jo — 

Šv. Bonaventūra, Jonas Fidanza. Jo tėvas, 
rodos, buvo Bagnorea miestelio (netoli nuo Viterbo) dak- 
taras, bet motina labiau pasitikėjo dangaus medicina ir pažadėjo, 
jeigu pasveiks 1221 m. gimęs liguistas vaikas, atiduoti jį Šv. 
Pranciškui. Taigi, jaunas tebebūdamas, Jonas (1238 ar 1242 m.) 


= 250) — 


įstojo į pranciškonų ordiną ir pavadintas buvo Bonaventūra 
(buona ventura — laimės vaiku). Iš prigimties švento 
jo būta, švelnaus, žmones ir Dievo gamtą mylinčio žmogaus. 
Brolyje Bonaventūroj, sakydavo vėliau Aleksandras Halesietis, 
„Adomas atrodo nenusidėjęs“. Užsidegė Bonaventūra Pranciš- 
kaus idealais, ypačiai jo mistine meile Dievui, simboliškai visus 
kūrinius aiškinančia ir mylinčia. Kaip ir pats „serafinis tėvas“, 
visur jautė Dievą. Tik tai, kas Pranciškui buvo pats jo paties 
konkretus bei aktyvus mistinis gyvenimas, Bonaventūrai virto 
mistine kontempliacija ir metafizine teorija, kurią jis, žinoma, 
gyveno ir savo gyvenimu aktualino, bet kuri ne pati gyvenimu 
virto. Bonaventūra buvo ne asketas, ne betarpiškai veikiąs ir tik 
paskui filosofuojąs, bet intelektinę - jausminę mistinę savo pa- 
tirtį bei filosofiją vykdąs mistikas. Mistinį Pranciškaus gyvenimą 
doctor seraphicus, gali sakyt, mistine teorija padarė. 
Ordino mokyklose mokydamasis, atsidėjęs studijavo jis Augus- 
tiną, Anselmą, Bernardą, Hugoną, Richardą ir kitus mistikus. 
Ta pati mistinė Viduramžių dvasia pasireiškė ir, iš vienos pusės, 
Pranciškaus gyvenimu bei veikla, ir, iš antros ir anksčiau, teo- 
rine Bernardo bei viktoriečių mistika, kuri rėmėsi augustinizmu. 
Dabar Bonaventūra ėmė sydinti Pranciškaus mistiką su mistine 
Augustino, Anselmo, Bernardo ir viktoriečių teologija: pirmąją 
antrąja aiškinti, antrąją turtinti gyva pirmosios patirtimi. Bet 
Augustino-Anselmo teologija kaip tik ir buvo tai, ką dėjo savo 
sintezės pamatan Aleksandras Halesietis. 

Pas jį ir pas jo mokinį Jean de La Rochelle mo- 
kėsi Paryžiuje Bonaventūra. Nuo 1245 m. ir pats komentavo 
čia Lombardo Sententijas. Savo ir savo mokytojų pasau- 
lėžiūrą gynė jis nuo aristotelizmo. "Tiesa, tik vėliau ėmė dėstyti 
savo mokslą Sigeras, bet jau paplitusios buvo Aristotelio 
ir Averroeso idėjos, o Albertas Didysis bepradedąs 
buvo jas taisyti ir derinti su krikščionių tikėjimu. Tomas Ak- 
vinietis tapo Alberto sekėjų; Bonaventūra, visą mokslinę Aris- 
totelio reikšmę pripažindamas ir pats jo veikalus studijuodamas, 
laikė jį blogu filosofu, o jo mokslą krikščionybės tiesai priešta- 
raujančiu.  Nenorėjo Bonaventūra novatorium būti, nei su no- 
vatoriais ginčytis: non enim intendo novas opi- 
niones adversare, sed communes et appro- 
batas retexere. Tačiau neniekino jis nei naujų metodų, 
nei mokslo žinių, kiek visa tai, jo nuomone, buvo naudinga krikš- 


— 351 — 


čionių mokslui; draugavo su Adomu Marshu ir su kitais 
oxfordiečiais, skaitė ir Roberto Grossetestės veikalus. Su men- 
dikantais kovodamas ($ 73, toj kovoj dalyvavo ir Bonaventūra, 
parašė Ouaestiones disputatae de perfectio- 
ne evangelica ir vėliau Apologia pauperum), 
universitetas uždraudė profesoriauti ir Tomui Akviniečiui, ir Bo- 
naventūrai. "Tik Aleksandro IV verčiamas tepriėmė juodu uni- 
versitetas 1257 m. į savo profesorių tarpą. Bet 1257 m. Bona- 
ventūra išrinktas buvo generaliniu pranciškonų ministeriu 
($ 63) ir turėjo atsisveikinti su universitetu. Kad ir kaip daug 
reikėjo Bonaventūrai pavargti tvarkant spiritualų sujaudintas 
ordinas, filosofinei - teologinei jo sistemai tai sveikaton ėjo. Su 
gyvais žmonėmis bendraudamas, geriau suprato Bonaventūra 
Pranciškaus idealų reikšmę, į tuos idealus įsigilino ir tuo susti- 
prino mistinį savo sistemos pamatą. Ant švento Alvernos kalno, 
kur buvo gavęs stigmatus Pranciškus, parašė Bonaventūra gra- 
žiausią mistinį savo veikalą — Ttinerarium mentis 
in Deum (1259 m.). Pats jis į prasidėjusią Paryžiuje kovą 
nesikišo, bet atrodo, kad rėmė, Akvinatą užpuolusį, minoritą 
Joną Peckhamą (1270 m.) ir savo paskaitose Paryžiaus 
minoritams griežtai kritikavo aristotelininkus. Grigalius X 
($ 32) paskyrė jį kardinolu vyskupu (1273 m.). Šventasis da- 
lyvavo Lyono sinodo posėdžiuose (1274 m.) ir, sinodui pasi- 
baigus, numirė (1274. VII. 15). 


77 


"Tiesos, laimės ir ramybės trokštąs žmogus, bet niekas negalį 
užgesinti jo troškimo, nes visa baigiasi. Aišku: „gimė siela be- 
galinio gėrio, Dievo, savin suimti, todėl tik Jame nurimti tegali 
ir tik Juo džiaugtis“. Ir stabmeldžių filosofai žinoję, kad toks 
esąs sielos troškimas ir toks jos tikslas. (Pats Augustinas čia 
tik platonininkų žodžius tepakartojo). Tiesos (o per tiesą — 
laimės ir ramybės) jieškojus ir tebejieškanti filosofija, kuri re- 
miantis žmogaus protu ir norinti  protaudama aiškiai tą tiesą 
pamatyti. Žinoma, protas turįs savo paties šviesą, lumen 
proprium, tam tikrą prigimtą žinojimą, notitiam na- 
turaliter insitam, ir su tos šviesos pagelba pojūčiu, 
patyrimu (per viam sensus et experientiae) ir 
atmintimi pažįstąs žemesnius už jį daiktus ir žemesnes priežas- 


— 352 — 


tis. Kadangi protas duodąs mums neabejotinų žinių, reikią pri- 
pažinti, kad prigimtoji jo šviesa, jo principai, ne kas kita, kaip 
absoliučios šviesos - tiesos atspindis, kad protas esąs dieviško- 
sios prigimties šviesa. Bet iš čia dar neišeina, kad mes protau- 
dami negalį klysti. Be abejo, protas gerai pažįstąs atskirus daik- 
tus, jų prigimtį ir — kaip galima jais pasinaudoti, pažįstąs paži- 
nimo ir daiktų pradus. "Tačiau, viena, proto filosofija ne tik 
dažnai klystanti, bet dažnai virstanti paprasto smalsumo įrankiu 
ir neapdorotų žinių rinkiniu; antra, dažnai filosofai didžiausiu 
pažinimo tikslu laiką protą bei pačius daiktus ir dieviną materiją, 
taip antai, stabmeldžiai aigiptiečiai. Kad filosofija būtų sutvar- 
kyta ir turėtų prasmę, reikią nukreipti ji į visų daiktų ir jos pa- 
čios tikslą, į absoliučią būtį ir tiesą, į Dievą. O tam nebeužten- 
ką paties proto šviesos, bet reikią prašyti Dievo, kad daugiau 
šviesos duotų. Taip ir darę didieji stabmeldžių bei žydų filoso- 
fai, iš jų didžiausias išminčius Saliamonas: sic fecit Sa- 
lomon et factus est clericus magnus. Ne- 
atsakąs Dievas Jo malonės prašantiems, siunčiąs jiems Savo 
šviesos ir darąs juos filii lucis. Tai Dievo šviesai ir pri- 
skiria Bonaventūra visa tikra ir gera, ką buvo pasakę nekrikš- 
«čionys filosofai. 

Šiuo atžvilgiu įdomu, kaip įvertina Bonaventūra Aristotelio 
ir Platono sistemas. — Ir Platonas tik protu tesirėmęs, bet jis 
žinojęs, kad protas persilpnas visiems daiktams tikrai pažinti, ir 
pačiuose daiktuose jautęs Dievą esant. Platono filosofijos tiks 
las, tai pats Dievas. "Todėl visai taisyklingai ir manęs Plato- 
nas, kad empiriniam pasauliui ir Dievui tarpininkaujančios idėjos 
(pats Bonaventūra laiko idėjų mokslą tikrosios filosofijos pa- 
grindu), kad esanti Dievo Apvaizda ir kad pasaulis turįs pradžią 
ir galą. Platonas sakęs Dievą vieną esant, ir jo protui Dievas 
Savo šviesa padėjęs kiek filosofuoti. Aristotelis neigė idėjų 
(exemplaria, pradžiolyčių) mokslą ir Dievo Apvaizdą, o 
pasaulį pripažino begaliniu. Iš pastarosios „klaidos“ Bonaven- 
tūra išvedžiojo ir ketvirtąją Aristotelio „klaidą“ — tai, kad pri- 
pažinęs Aristotelis tik vieną, visiems žmonėms bendrą aktyvų 
intelektą (intellectus agens), o individų sielas mirtin- 
gomis laikęs. Visa tai verčią neigti, kad yra pomirtinis gyveni- 
mas ir atlyginimas nusidėjėliams bei geriems žmonėms, atseit, 
griauną žmonių dorą. Platono idėjų mokslą atmesdamas Aris- 
-totelis visai atskyręs Dievą nuo pasaulio. Aristotelio Dievas tik 


— 858 — 


pats save tepažįstąs, ir nerūpi Jam pažinti kita kas. Niekas tam 
Dievui nerūpį, ir tejudinąs Jis visa ne kaip causa effi- 
ciens (kūrėjas), bet tiktai kaipo causa finalis, kaipo 
tikslas, kuris pats nežinąs, kam jis tikslas esąs. Iš čia ir išeiną, 
kad Dievas nepažįstąs individualių daiktų, nieko iš anksto neži- 
nąs, ir kad nėsą Dievo Apvaizdos. Be to, sakąs Aristotelis, bent 
aristotelininkai, kad viskas įvykstą arba būtinai, arba atsitikti- 
nai; arabų aristotelininkai laiką sferas judinančius intelektus bū- 
tinomis visko priežastimis. 

Visas Aristotelio klaidas Bonaventūra aiškina tuo, kad 
Aristotelis atskyręs pasaulį nuo Dievo ir pasistengęs suprasti 
pasaulį tik juo ir tesiremdamas. Aristotelis tik viena tenorįs — 
empirinį pasaulį pažinti. Todėl jis geras mokslininkas, ir jo fi- 
losofija galinti atsiskirti nuo teologijos. Bet tos filosofijos esa- 
ma Žmogui nenaudingų dalykų filosofijos, o jo paties blogo fi- 
losofo. „Iš filosofų Platonui duota buvo išminties dvasia, Aris- 
toteliui — mokslo. Platonas pirmiausia žiūrėjo į tai, kas aukš- 
čiau yra, Aristotelis — į tai, kas žemiau. Tiek išmintį, tiek 
mokslą Šv. Dvasia davė Augustinui.“ 

Tačiau ir ypatingai Dievo apšviestas protas vienas negalįs 
visa ištirti ir įrodyti; pabaigus būdamas nepajėgiąs suvokti bega- 
lybės ir turįs tam tikras savo ribas. Visa, ką tik galįs padaryti, 
padaręs, jis sustojąs, o tai esą filosofavimo ir filosofijos mirtis. 
„Tegul žmogus žino gamtos mokslą ir metafiziką, kuri plinta iki 
didžiausių substancijų, tegul pasiekia tą laipsnį, kad čia nurimtų. 
Negalimas daiktas, kad jis neklystų, jei tik nepadės jam tikėjimo 
šviesa (lumen fidei)... Filosofijos žinojimas yra kelias į 
kitus žinojimus; kas nori čia sustoti, tamsumon puola.“ Ištik- 
rųjų, galįs pažinti protas tiesą, bet pabaigus būdamas būtinai 
pažįstąs ją nevisai ir net iškraipąs. Taip antai, pažįstąs žmogus, 
kad tėra vienas Dievas. Bet, nežinodamas, kad Dievas yra ir 
Trejybė, netikrai Dievą įsivaizduojąs, o todėl ir nieko tikrai su- 
prasti nebegalįs. Dievo santykių su žmogumi ir pasauliu tokių 
esama, kad, Dievo nepažįstant, negalima ir pasaulio pažinti. 
Pasaulis esąs juk ne atskirų daiktų krūva, bet organinė, hierar- 
chinė jų visata, Dievo sutverta, Jį simbolinanti ir į Jį nukreipta. 
Negalima tikrai pažinti ir mažiausio daiktelio, nepažįstant, kaip 
jis santykiaująs su daiktų visata ir su Dievu. Filosofijos sistema 
ne palaidų žinių krūva, bet viena pagrindine koncepcija remian- 
tis sintezė.  Kaipgi galinti būti filosofija tikra, kai tos koncep- 


Istorija 23 


— 354 — 


cijos trūkstą arba kai ji netikra? Tada ir kiekvienas atskiras 
žinojimas abejotinas. Be to, patys filosofai tyrinėją doros pro- 
blemas ir žiną, kad etikos atskirti nuo filosofijos negalima. O 
kaipgi galįs žmogus pažinti dorą, dvasios sveikatą, pats dva- 
siškai sveikas, doras, nebūdamas, bent — doros atžvilgiu neto- 
bulėdamas? Bet tikroji dora tik krikščionims ir težinoma. 
„Stabmeldžių filosofai stručio sparnus“ (sparnai tepadeda stru- 
čiui bėgti, bet negali jis skristi) „turėjo, nes nebuvo išgydę, 
sutvarkę ir išlyginę savo jausmų.“ "Todėl valdanti juos puiky- 
bė, savimila ir kitos ydos, kurios užtemdžiusios jiems Dievo sau- 
lę. „Norėjo jie išeiti iš klaidų tamsumos, bet į didžiausias 
klaidas įklimpo.“ 

Taigi, filosofija ne visas žinojimas, tik — integralinė žino- 
jimo dalis ir tam tikras jo etapas. Ji nėsanti sau pačiai tikslas, 
tik — kelias, nuo tikėjimo į tikėjimo žinojimą vedąs. Vienas 
protas negalįs pažinti absoliučios Tiesos, Dievo, o Jo nepažin- 
damas negalįs tikrai ir filosofuoti, nes Dievas esąs ir visos būties, 
ir viso žinojimo pagrindas. Kitaip sakant, tikrai filosofuoti no- 
rėdamas filosofas turįs remtis ne tik savo protavimu, bet ir ti- 
kėjimu. 

Kaip ir jo mokytojas Aleksandras Halesietis, Bonaventūra 
pabrėžia, kad tikėjimas yra visų pirma žmogaus valios aktas. 
Dievas sukūręs sielą, kad ji pažintų Jį ir mylėtų. Ir pradžioje, 
tik neaiškiai Dievą pažindamas ir nesąmoningai Jį mylėdamas, 
žmogus tikįs autoritetu, tuo, ką autoritetas jam sakąs. Autori- 
tetas, Šv. Raštas, neaiškinąs ir neįrodinėjąs žmogui, kuo jam 
įsakąs tikėti ir ką daryti. Bet žmogus, Dievą mylėdamas, tikįs 
šv. Rašto ir kunigo žodžiais. Žinoma, to tikėjimo turinys dar 
neturįs jokio racijonalaus pagrindo. Šiuo atžvilgiu tikėjimo 
negalima nė lyginti su proto išvadų tikrumu. Proto išvadomis 
žmogus neabejojąs, o tikėjimo turiniu galįs suabejoti. Vis dėlto 
— neabejojąs ir net tvirčiau laikąsis jo, nei paties proto išvadų. 
Niekam nė galvon negalį ateiti paaukoti savo gyvybė už geome- 
trijos teoremą, net už visą savo filosofijos sistemą; o tikintis ga- 
lįs mielai numirti už mažiausią tikėjimo dalykėlį. Tokią reikš- 
mę turinti laisva Žmogaus valia ir, pagaliau, jo meilė Dievui. 
Be šito tikėjimo negalima esą nei protavimo viršūnių pasiekti, 
nei tikrai doru žmogumi tapti. 

Bonaventūrai tikėjimas yra kartu ir pažinimas, ir aktyvus 
krikščioniškas gyvenimas, Dievą pažįstanti meilė ir Dievą my- 


— 855 — 


lįs pažinimas. Šitą Anselmo, Bernardo ir visų augustinininkų 
idėją aikštėn keldamas, Bonaventūra gaivino Šv. Pranciškų 
įkvepiančią Evangelijos dvasią. O kaip tik moralinė tikėjimo 
reikšmė vertė Bonaventūrą gyviau suprasti ir patį pažinimą. 
Mat, pažinimą galvoj turėdamas, žmogus nejučiomis kreipia dė- 
mesį į jo rezultatą, į statinę, nebegyvą žinojimo sistemą: mažai 
jis čia tevertina patį pažinimo procesą, žinojimo gyvenimą, juo 
labiau, kad žinojimo sistema atrodo žmogui ir žemėje įvykdoma. 
Priešingai, doros gyvenimas iš esmės yra begalinis žmogaus to- 
bulėjimas. Protas gali nurimti, tam tikrą sistemą sukūręs; bet 
meilė begaliniam Dievui niekuomet nerimsta, niekuomet nenu- 
stoja mylėjus, nes, nustodama mylėjus, nustotų meilė buvus. 
Meilė turi nuolat veikti, nori be galo begalinį Dievą aktyviai my- 
lėti ir patį protą verčia be galo Jį pažinti. Meilė iš esmės yra 
procesas, gyvenimas ir žmogaus istorija. "Todėl Bonaventūrai 
ir svarbu išaiškinti ne tiktai tikėjimo faktas ir atlyginimas už ti- 
kėjimą, bet ir tikėjimo augimas. Pats tikėjmo faktas yra jam ne 
kas kita, kaip begalinis tikėjimo tobulėjimas. Pirmykštį tikėjimą 
(„neformuotąjį tikėjimą“, tikėjimą autoritetu) laiko jis tik pir- 
muoju tikėjimo etapu, be kurio žmogus negalįs dorėti ir gerai 
pačiu savo protu vadovautis. Esam jau matę, kad ir patį protavi- 
mą, filosofiją, laiko jis tik etapu, keliu nuo pirmykščio tikėjimo 
į teologiją vedančiu. Tas kelias žmogui reikalingas esąs, nes 
žmogus ne tiktai tikįs, bet ir protaująs, nes pats pirmykštis ti- 
kėjimas ne tik meilės ir valios aktas, bet ir pažinimas. Ir per 
protavimą, per filosofiją, tas tikėjimas virstąs teologija. O teo- 
logija, kaip kad ir Aleksandras buvo sakęs, esanti scientia 
affectiva. Ji —išmintįs ir Dievo pažinimas per pamaldumą, 
sapientia et cognitio Dei secundum pieta- 
tem. Su jos pagelba galį mes pažinti Dievą ir patys sudorėti. 
Teologija sydinanti protavimą su tikėjimu, tvarkanti protavimą 
ir papildinėjanti jo išvadas tikėjimo duomenimis, o tikėjimą raci- 
jonaliai aiškinanti ir pamatuojanti, kiek tai išviso galima esą. 
Bet ir teologija dar ne paskutinis žmogaus kelio Dievop etapas: 
ji vedanti žmogų už žemės gyvenimo ribų — į Dievo išrinktųjų 
žinojimą, į claritas scientiae gloriosae. Tas ži- 
nojimas esąs tikras Dievo regėjimas, visio beatifica, 
kur negalį būti jokių abejonių, kur protavimas virstąs tobulu 
žinojimu, o tikėjimas tobula meile; bet tą žinojimą Žmogus tik 
po mirties tegalįs pasiekti. 


r = 


Be abejo, jeigu žmogus yra ne pati absoliuti Tiesa, jeigu jis 
jos nekuria, bet pats yra jos kūrinys, tai ne žmogaus priklauso, 
ar pažins ir pripažins tąją Tiesą, bet Tiesa verčia jį save pripa- 
žinti. O kiek pažinimas motyvuoja valią, tiek ir valia rados ne- 
laisva. Kadangi visi teologai ir žmogaus laisvę, ir Tiesos abso- 
liutumą įrodinėjo, o žmogų skyrė nuo Dievo, tai problema virto 
neišsprendžiama aporija. Tik kai kurie mistikai, taip antai, Šv. 
Bernardas ir Richardas Viktorietis, mistinį žmogaus susivieni- 
jimą su Dievu aprašydami, teformuluodavo kartais mintis, ku- 
rios galima išrutuluoti tai aporijai nuveikti (III, $ 69 t.). Tačiau 
ir mistikai bijojo panteizmo. Nenuveikė aporijos ir Bonaven- 
tūra. Bet jis bent pastebėjo ją ir mėgino nuveikti. 

Visų pirma, griežtai tvirtino jis žmogaus valios laisvę. Tai 
nieko, kad Dievas ducdąs žmogaus valiai savo malonės, tą valią 
stiprinąs ir paveikiąs, nes „aš taip pat sava valia noriu (volun- 
tarie volo), ką duoda (immittit) man Dievas, kaip ir 
to, ką pats noriu. Kai ko noriu, sava valia noriu, o ne prieš savo 
valią (non invitus), ir tuo būdu, norėdamas, nesu verčia- 
mas.“ „Kiekvienas daugiau tiki Dievu, kaip pats savimi, tik 
todėl, kad nori priversti savo protą klausyti Kristaus.“ Tikėji- 
mas esąs tam tikras žmogui duotas ir jo įsigytas būdas, habi- 
tus (turėjimas ir tai, kas turima), per kurį intelektas laisvai 
tampąs Kristaus belaisviu. Fides non est aliud ni- 
si habitus, guo intellectus noster volun- 
tarie captivatur in obseguium Christi Ži- 
noma, protas rodąs valiai tikslą, be kurio valia neturinti ko no- 
rėti. Tačiau protas nejudinąs valios, neverčiąs jos norėti — ji 
pati laisvai norinti. Ji esanti laisva ne todėl, kad galinti norėti 
ne to, o to, kas yra norimam dalykui priešinga, bet todėl, kad 
viską, ko norinti, stengiantis įsigyti, appetit ad sui 
ipsius imperium. Ištikro, taip ji bet ko norinti, kad 
norinti to norėti; todėl, norėdama, pati save judinanti ir val- 
danti. Taigi, labai giliai Bonaventūra aiškina valios laisvę 
(liberum arbitrii) ne ta prasme, kad valia gali išsi- 
rinkti vieną iš dviejų priešybių, bet ta, kad ji gali norėti arba 
nenorėti, vadinasi, būti ar nebūti. Su tuo gražiai sutinka, kad, 
Bonaventūros nuomone, be tikėjimo (o jis pirmiausia esąs va- 
lios aktas) negalį būti tikrosios filosofijos. Tikroji filosofija 
laisvosios žmogaus valios priklausanti. Ir čia susyja filosofija 
su gyvenimu, randas gyva ir pačiu gyvenimu tampa. Aristote- 


— 357 — 


lininkams mėginant atskirti filosofiją bei mokslą nuo tikėjimo ir 
teologijos, Bonaventūra skelbė vieną žinojimą, kurio pagrindai 
esą tikėjimas ir protavimas, o tikslas — pomirtinis laimingųjų 
žinojimas — meilė, claritas scientiae gloriosae. 


78 


Vieno Bonaventūros veikalo — Itinerarium mentis 
in Deum (Dvasios kelias į Dievą) — pavadinimas gražiai 
aiškina visos jo teologinės - filosofinės sistemos prasmę. 

Prieš nusidėdamas, žmogus matęs Dievą, pažinęs Jį ir 
džiaugęsis tuo pažinimu — rojuje gyvenęs. Bet nusidėjėlio 
žmogaus siela Dievo nebematanti, o kūnas gašlybei (concu- 
piscentiae) vergaująs. Kad galėtume dabar į Dievą savo 
akis pakelti, turį mes visą savo valią įtempti ir prašyti Dievo, 
kad duotų mums malonės, teisybės ir žinojimo šviesos, illu- 
minatio. Tik sielą gydančios malonės gavę ir tik su tos 
malonės pagelba apdorėję, tegalį mes, kaip reikią, naudotis savo 
protu, o tas protas — būti apšviestas Dievo malonės šviesa, ne 
ta šviesa, kurią buvo gavę ir pamaldūs stabmeldžių filosofai, bet 
ypatinga Dievo malonės šviesa. Jos nėsą be tikėjimo, kaip nė- 
są ir tikro tikėjimo be doro gyvenimo. 

Tikėdamas ir doryn eidamas, žmogus imąs krikščioniškai 


filosofuoti — pažinti Dievą. Visa Dievo leistoji gamta esanti 
tarytum Jo parašytoji knyga, liber scriptus forin- 
secus. „Visi daiktai spinduliuoja — rodo mums Dievą, jei 


tik mes patys nesam akli; garsiai sako jie mums Dievą esant ir 
budina mus, jei nesam kurti; reikia, pagaliau, nebyliam būti, kas 
negarsina Dievo už kiekvieną Jo padarinį“ (nes Jis visko prie- 
žastis, causa efficiens) „ir tik beprotis tegali nepripa- 
žinti pirmojo prado tiek jo ženklų matydamas“. Ištikrųjų, visur, 
visuose daiktuose matąs žmogus Dievo Galios ir Išminties žymių 
(consideratio per vestigia) ir net Dievo gyvybės 
simbolių (consideratio in vestigiis); visur jaučiąs 
Dievą esant, daiktų Kūrėją ir Tvarkytoją. Bonaventūra nenei- 
gia mokslinio gamtos tyrinėjimo, bet nori, kad jis tarnautų aukš- 
tesniam tikslui — simboliniam gamtos aiškinimui. Čia atsto- 
vauja jis senajai teologų tradicijai (III, $ 53) ir mistinėms Šv. 
Pranciškaus pažiūroms ($ 7) į gamtą. Bonaventūros sistema, 
tai mokslinio pavidalo traktatu tapęs Canticum fratris 


= m= 


Solis. Ir svarbu, kad Bonaventūra ne tiktai rodo, kaip visi 
daiktai simboliną Dievą, bet užkrečia skaitytoją mistine savo 
nuotaika ir moko jį visur jausti Dievą. Dabar mes (daug 
čia Tomas Akvinietis nusipelnė ar — nusidėjo) nebepakenčiame, 
kad mokslas taip painiojamas būtų su teologija: gali sakyt, dve- 
jopa tiesa gyvename; ir net daugumas pačių teologų nebebrangi- 
na simbolinio gamtos aiškinimo. Bet, viena, principijaliai nesi- 
skiria nuo jo tai, kad Dievo būtis teleologiniais ir kosmologiniais 
argumentais tebeįrodinėjama ir kad tebepripažįstama Dievo Ap- 
vaizda ir stebuklai; antra, simbolinis gamtos aiškinimas yra ne- 
mažiau vertas teologijos metodas, kaip Šv. Rašto ekzegezė, tik 
reikia turėti galvoj, kad teologas čia ne gamtą, o teologijos pro- 
blemas aiškina: gamtos reiškiniai (kaip ir Šv. Rašto žodžiai) tik 
teologizavimo proga tėra. Pagaliau, kad ir kaip nayvūs tūli 
Bonaventūros aiškinimai, pagrindinė jo mintis gili ir, manau, tei- 
singa. — Visi daiktai amžinai egzistuoją Amžinajame Mene 
(Ars Aeterna — idėjų pasauly — Logose). „Taigi, ka- 
dangi daiktai egzistuoja dvasioj (habeant esse in men- 
te), savo pačių giminėj (genere) ir amžinajame mene, tai 
tam, kad turėtų siela tikrąjį žinojimą, neužtenka daiktų tiesos 
(veritas rerum), kiek jie patys savyje egzistuoja, nei — 
kiek egzistuoja savo giminėj, nes ir vienur, ir kitur daiktai kinta. 
Daiktus tikrai pažinti norėdama, siela turi paliesti (attinge- 
r e) juos, kiek jie yra amžinajame mene.“ 

Taigi, per jaučiamuosius daiktus (sensibilia) žmogus 
netiesiog pažįstąs ir Dievą. Bet Bonaventūra nuodugniai tyri- 
nėja ir tai, kaip patys tie daiktai pažįstami. — Kiekvieną daiktą 
(esybę) sudarančios — čia Bonaventūra vartoja Aristotelio ter- 
minus — materija ir forma: Materija, tai pasyvi galia (p o- 
tentia), kurią formos paverčiančios egzistuojančia ir atskirais 
daiktais. Tačiau, Akvinatas manė, kad kiekvieną daiktą tefor- 
muojanti ir teskirianti nuo kitų tik viena forma ir kad kiekvie- 
nas daiktas galįs turėti tik vieną substancinę forma, kuri viena 
jį teaktualinanti ir tetobulinanti: kitos daikto įsigyjamos tobu- 
lybės tik jo akcidencijos tėsančios. Bonaventūros nuomone, esą 
daug substancinių daikto formų, ir kiekviena aktualinanti ir to- 
bulinanti jį taip, kad galėtų jo substancija suimti savin ir kitą, 
aukštesnę formą. Tuo būdu Bonaventūra glaudžiau, nei To- 
mas, sydina daiktus vienus su kitais ir pabrėžia pasaulio vienovę. 
Neoplatoniškoji Augustino tradicija padėjo jam laisviau, kaip 


— 359 — 


Tomui, perdirbti aristotelizmą. O pasaulio vienovę pabrėždamas, 
Bonaventūra aiškiau vaizduoja ir jo augimą. — Pradžioje Dievas 
sukūręs pasaulio šviesą. Toji šviesa buvo substancija, t. y. 
sudariusios ją forma ir materija; taigi, buvus ji šviesus kūnas, 
arba empiriejus. Jos nereikią vis dėlto painioti su mūsų 
matomąja šviesa ir laikyti materijaliu kūnu.  Nematerijalioji 
šviesa-forma ir suformavus savo materiją, tapus substancine 
jos forma, ir tebeformuojanti bei tebeaktualinanti kiekvieną at- 
skirą daiktą, kuris, be to, turįs ir savo atskirą, substancinę bei 
skiriančią jį nuo kitų daiktų, formą. Atskiroji daikto forma bu- 
dinanti daikto materijoj glūdinčią sėklą (ratio semina- 
lis; šita stoikų teorija, I, $ 27, kelia aikštėn ne tik formų, bet 
ir viso pasaulio aktyvumą) ir ugdanti tą sėklą, kol ji su ja, for- 
ma, susyjanti, o šviesa daiktą tobulinanti ir su visais kitais 
daiktais sydinanti.  Daiktas esąs juo tobulesnis, juo daugiau 
dalyvaująs nematerijalios šviesos substancijoj, juo giliau įsį- 
skverbianti į jį toji substancija, juo labiau jį paveikianti. Šviesa 
iš esmės esanti veikla ir saviplėtra, ji pati save nuolat dauginanti 
ir spinduliuojanti, multiplicativa et diffusiva 
sui, kaip buvo tai aprašęs Robertas Grosseteste 
($ 75). O kadangi toji šviesa tampanti substancine daikto for- 
ma, daiktas irgi galįs pats save plėsti, sakysim, spinduliuoti. 
Kiekvienas daiktas eksterijorizuojąsis, išsiunčiąs iš savęs savo 
lygmenį, similitudo, kuris pro jutimo organus skverbiąsis 
į žmogaus sielą, į jos jaučiamąją jėgą (sensus). 

Siela pagaunanti daiktą, kai to daikto lygmuo susijungiąs 
su tam tikru pajautimu ir su jaučiamąja jėga. Pagavimo aktas, 
tai aktyvus daikto susijungimas su siela. Jaučiamąją jėgą Bona- 
ventūra skiria nuo kitų sielos jėgų, bet visas jas laiko substan- 
cinėmis tos pačios sielos jėgomis ir iš esmės ta pačia siela. Ne- 
sutiko jis, kaip Akvinatas, vadinti protavimo, valios ir jaučiamo- 
sios jėgos akcidencijomis, kad ir savomis, t. y. nuo jos fak- 
tiškai neatskiriamomis, sielos akcidencijomis (propria). Tuo 
apgynė Bonaventūra sielos vienovę ir nepavertė jos abstrakčių 
sąvokų sistema. Antra vertus, jaučiamosios jėgos negalima esą 
atskirti ir nuo kūno organų, kurie susidurią ir susijungią su daik- 
tų lygmenimis. Todėl per kūno organus daiktas (jo lygmuo) 
paveikiąs pačią sielą. Tačiau Bonaventūra nelaiko sielos tik pa- 
syviai suimančia savin daiktų lygmenis. Jaučiamoji jėga savo 
rėžtu paveikianti pagaunamąjį lygmenį, reaguojanti į jį, ne tik 


= M -> 


recipit, betir judicat, nes pati ji neatskiriama nuo pro- 
taujamosios jėgos, kuri lygmenyse suvokianti universalijas (g e- 
nera et species), esanti jai consubstantialis. 

Protaujamoji jėga ir yra tas intelektas, kurį aristotelinin- 
kai skyrė į pasyvų (intellectus possibilis) ir aktyvų 
(i. agens). Averroesininkai tvirtino ($ 74), kad yra tik vie- 
nas aktyvus intelektas, kuriame dalyvauja visi individualūs, bet 
pasyvūs intelektai. Kai kurie augustinininkai tapdino aktyvų 
intelektą su Dievu, kiti (Guillaume d'Auvergne) ma- 
nė, kad tas pats Žmogaus intelektas yra aktyvus pats savyje ir 
pasyvus, kiek jis bendrauja su kūnu ir daiktais. Kaip ir Akvi- 
natas, Bonaventūra skyrė aktyvų individo intelektą nuo pasyvaus 
jo intelekto; tačiau, jo nuomone, juodu esą tik du to paties pro- 
tavimo aspektai, dvi vieno proto funkcijos ir vienas be antro ne- 
galį būti. Pasyvųjį intelektą (per jaučiamąją jėgą, per sen- 
sus) paveikiąs daikto lygmuo, vaizdas, o jis tiriąs tą vaizdą 
ir abstraguojąs iš jo, kas protaujama (intelligibile), bet 
tiktai todėl, kad padedąs jam čia ir per jį veikiąs aktyvusis in- 
telektas. Antra vertus, aktyvusis intelektas galįs padėti pasy- 
viajam ir veikti tik todėl, kad pasyvusis duodąs jam medžiagos. 
Aktyvusis intelektas galima lyginti su forma, nors jis nevisai 
forma, nes nevisai aktyvus; taip pat nevisai pasyvus, tad ir ne- 
visai materija, pasyvusis intelektas. 

Taigi, pojūčiui duotasis pasaulis esąs pažįstamas per jaučia- 
mąją jėgą (per sensum) ir tik taip ir tegalįs būti pažįsta- 
mas. Čia teisus esąs ne Augustinas, bet „geras mokslininkas“ 
Aristotelis. Tačiau tai dar nereiškią, kad taip pat pažįstama vi- 
sa, kas mūsų pažįstama. Dvasios dalykus, dorybes, Dievą žmo- 
gaus siela kitaip — pati savyje pažįstanti. Todėl aprašytasis 
Dievo pažinimas per gamtą ir esąs tik pirmasis dvasios kelio į 
Dievą laipsnis. Be liber scriptus forinsecus duota 
dar žmogui skaityti liber scriptus intus, jo paties 
siela, kur galįs jis pažinti ne tik Dievo žymes (vestigia) ir 
šešėlius, bet ir Dievo vaizdus (imagines). Pati, žinoma —- 
sudorėjusi, žmogaus siela esanti imago Dei. 

Bonaventūra rodo mums, kaip žmogaus siela pažįsta Dievą 
kreipdamos nuo jaučiamojo pasaulio ir pačios jaučiamosios jėgos 
pirma į kitas, aukštesnes savo jėgas, paskui į tas jėgas, kiek jas 
Dievo malonė tobulina, pagaliau — į būties ir gėrio idėją. Bet 
mums čia svarbiau gnoseologinės - ontologinės Bonaventūros 


— 361 — 


pažiūros. — Jaučiamuosius daiktus mes tik per daiktų lygmenis, 
vaizdus, tepažįstą, nes pačius daiktus skiriąs nuo mūsų sielos jų 
materijalumas. Bet sieloj mūsų pažįstamieji objektai niekuo 
nuo tos sielos neatskirti; ir čia nebereikią jokių vaizdų ir jo- 
kios jaučiamosios jėgos: dvasinius objektus, kaip ir pati save, 
siela (intelektas) galinti tiesiog pažinti. Taigi, esąs ypatingas, 
grynai intelektualinis pažinimas. 

To pažinimo objektas — dvasios būtis, tikslas — absoliuti 
Tiesa, pirma per sielos pažinimą, paskui, kiek galima, ir tiesiog 
pasiekiama. Bet absoliuti Tiesa intelektualinio pažinimo tikslu 
pripažinus, ir išeina aikštėn, kaip sunku prileisti, kad tas pažini- 
mas išviso yra galimas. Ištikro, absoliuti Tiesa ne kas kita, 
kaip intelekto pažįstamoji absoliuti Būtis. Pažinimo aktu inte- 
lektas susyja čia su Dievu. Tiesa, panteizmo bijodamas, Bona- 
ventūra švelnina kiek šitą platonininkų sąvoką ir sako, kad in- 
telektas tampa panašus į Dievą, Jam prilygsta. Tačiau ir taip 
apšvelnintoji problema nelengviau išsprendžiama. Kokiu būdu 
sutvertas ir todėl iš esmės kintąs protas gali tapti pastoviu, ne- 
kintamu, immutabilis, kaip nekintama yra absoliutt 
Tiesa? Kokiu būdu sutvertas ir todėl pabaigus protas gali pri- 
lygti begalinei Tiesai? Bonaventūrai tie abejojimai juo dau- 
giau svėrė, kad, esminę proto ir viso pasaulio vienovę matyda- 
mas, laikė jis absoliučią Tiesą visų tiesų pagrindu ir vieninteliu 
tikrumo kriterijumi. Jis gerai matė, kad, jeigu negali turėti 
galo begalinio Dievo pažinimas, tai ir kiekvieno, net mažiausio, 
daikto pažinimas iš esmės taip pat begalinis. „Kad ir daug metų 
gyventum, negalėtum visai pažinti, kas yra vienos žolelės arba 
musės, arba mažiausio sutvėrimo prigimtis.“ Žinojo jis, kiek vl- 
sas mūsų žinojimas abejotinas; ne žinojimas jis, bet greičiau tik 
panašus į žinojimą tėsąs, similitudo scientiae. Tuo 
labiau reikią bent jo pagrindas, absoliučios Tiesos pažinimas, 
nuo abejonių apginti. 

Be abejo, pats Dievas apšviečiąs mūsų protą, kaip kad ir 
Šv. Augustinas yra mokęs. Absoliučios Tiesos pažinimu ir iš- 
viso mūsų pažinimu tegalima esą pasitikėti tik tada, kai mūsų 
protas yra susijęs su pačia absoliučia Tiesa, su Dievu. Ir Bona- 
ventūros nuomone, apšviečiančioji protą Dievo šviesa esanti 
lux increata, pats Dievas, kuris judinąs ir tvarkąs (m o- 
vens et regulans) mūsų intelektą. „Toji šviesa yra ne- 
prieinama, o vis dėlto artimesnė sielai, nei pati siela“, haec 


— 362 — 


lux est inaccessibilis et tamen proxima 
animae etiam plus, guam ipsa sibi. „Protau- 
jančioji siela turi įdėtąją į ją savižiną, nes yra savyje ir pati sau 
pažįstama. Bet Dievas kuodaugiausia yra sieloj (praestan- 
tissimus est ipsi animae) ir pats per Save pažįsta- 
mas. Taigi, įdėtas į sielą Dievo žinojimas“, ergo inserta 
est ipsi animae notitia Dei sui. „Tarp dvasios 
ir Dievo neįsiskverbia nei priežastis, nei įtaka“, inter men- 
tem et Deum non cadit medium in ratione 
causae efficientis vel influentis. Taigi, Die- 
vas esąs susijęs su Žmogaus dvasia, tačiau taip, kad nei Jis dva- 
sia nevirstąs, nei dvasia — Juo. Ir čia Bonaventūra vengia 
panteizmo. Jis kalba apie Būtį (esse), kuri įeinanti į žmo- 
gaus intelektą, bet toji Būtis esanti Dievo idėja. Tiesa, Dievo 
idėja Dieve sutampanti su pačiu Dievu, tačiau nevirstanti ji žmo- 
gaus dvasia, bet esanti jos turėjimas ir to turėjimo turinys (h a- 
bitus) tarytum žmogaus sielon įspaustas ir nuo jos nebeat- 
skiriamas: veritas Dei impressa menti huma- 
nae et inseparabilis ab ipsa. Žodžiu, Dievas su- 
darąs su siela tokią vienovę, kokia tik galima įsivaizduoti ne- 
neigiant Kūrėjo ir kūrinio skirtumo. 

Platonas tvirtinęs, kad Dievo idėjų pasaulis esąs vieninte- 
lis šaltinis, iš kurio mes semią tiesą, per kurį pažįstą, kas tikrai 
yra. Bet tada, mano Bonaventūra, nereikėtų mums pažinti daik- 
tų, nes visa Dieve matytume. Tada visas mūsų žinojimas būtų 
pasyvus regėjimas ir nebe mūsų aktas, bet Dievo apsireiškimas, 
Platono teorijos Bonaventūra nepripažįsta. Jo galva, žmogus 
negalįs tiesiog matyti nei Dievo, nei Dievo idėjų. Todėl neat- 
sitiktinai iš platonizmo yra išriedėjęs skepticizmas. Teisingai 
kritikavęs čia Platoną Aristotelis, tik pats toja klystąs, nes tvir- 
tinąs, kad mes negalį prieiti prie vienintelio tiesos pagrindo, 
Ištikrųjų, jeigu visai nepažįstą mes Dievo idėjų, tad ir paties Die- 
vo, tai negalima esą ir viso mūsų žinojimo pagrįsti. Tam ne- 
užtenką hipotezės, kad idėjos ir Dievas paveikią mūsų protą, 
kad jie turį jam įtakos, nes įtaka esanti čia sielos kokybė ir, kaip 
ir pati siela, kintanti, priklausanti laiko, nėsanti pastovi. O 
tiesa visuomet lygi pati sau, pastovi ir nekintanti. 

Taigi, žmogaus dvasia tiesiog, be jokio tarpininko, bendrau- 
janti su pačiu Dievu, syjanti su Juo, o Dievo vis dėlto tiesiog 
nepažįstanti. Kaipgi tai galį būti? Gi štai kaip. — Dievas pats 


— 363 — 


esąs mumyse savo būtimi, kaipo Būtis, bet mes nepažįstą, kas 
toji Būtis yra. Žiną mes Dievo esse (existentia), bet 
ne Dievo esmę (essentia), nors pačiame Dieve Jo esse 
su Jo essentia sutampą. Taigi, Dievo būtis negalinti būti 
abejojama; Dievas est verum indubitabile. „Tiek 
tikra, jog Dievas yra, kad negalima nė mąstyti, jog Jo nėra“, 
tanta est veritas divini esse, guod cum 
assensu non potest cogitari non esse. „Pro- 
tas protauja ir sako pirmąją Būtį esant; ir tiktai pirmoji Būtis 
tegali būti tikra Būtis, o iš jos turi būti viskas, nes jokia būtybė 
neturi būties pati savyje, tik pirmoji Būtis. Taippat paprastai“ 
(nesudėtingai) „būti reiškia tobulai būti. Taigi, yra būtis, 
tobulesnės už kurią nė įsivaizduoti nebegalima. Taigi, ne- 
galima esą protauti nesamo Dievo, kaip įrodo Anselmas.“ „Die- 
vas negali nebūti, nei būti protaujamas neegzistuojąs. Čia 
veiksnys (subiectum) turi savyje savo turinį (praedi- 
catum).“ 

Tokiais samprotavimais Bonaventūra gaivina ontologiškąjį 
šv. Anselmo argumentą ir net aiškiau, nei pats Anselmas, jį 
formuluoja, nes atmeta visai nereikalingą silogistinę argumento 
fonmą, bet tik pagrindinį faktą aikštėn tekelia — tai, kad 
žmogaus sieloj yra ne abstrakti absoliučios Būties idėja, o pati 
absoliuti Būtis, pats gyvas Dievas. Visi kiti argumentai, ku- 
riais Bonaventūra įrodinėja Dievo būtį, iš esmės tik vieną reikš- 
mę teturi: jie padeda žmogui surasti gamtoj ir savyje akivaiz- 
džią Dievo būtį, pajusti, sučiupti patį Dievą, kurį taip aiškiai ir 
neabejojamai, akivaizdžiai juto Šv. Pranciškus, šv. Bonaventū- 
ros mokytojas. 

Tačiau, aiškiau už Anselmą ontologiškąjį argumentą for- 
muluodamas, Bonaventūra aiškiau mums rodo ir tai, kad tas 
argumentas nevisai sutinka su dualistine vakarų krikščionybės 
dvasia. Ištikro, tiesioginis Dievo būties pažinimas reiškia, kad 
Dievas tam tikra prasme sutampa su žmogaus dvasia. Žinoma, 
Dievas yra Kūrėjas, o dvasia — Jo kūrinys, ir šiuo atžvilgiu jie 
negali būti viena. Tačiau tuo pat metu kūrinys yra taip susi- 
vienijęs su Dievu, kad nuo Jo ir nebeatskiriamas (Tobulas Die- 
vas ir tobulas žmogus būdamas, Kristus yra vienas asmuo, 
Dievo hipostazė). "Tik abu tie sprendimai tikrais laikant tegali- 
ma remtis ontologiškuoju argumentu, nes dvasios panašumo į 
Dievą čia neužtenka: reikia tapatybės. Jei dvasia tik panaši į 


“= DM 


Dievą, tai ji yra nuo Dievo atskirta, ir jos jaučiamasis Dievas tik 
jos, dvasios, mintis bei jausmas tėra. Bet abu minėtieji spren- 
dimai kartu pripažinti reiškia neigti logikos prieštaravimo dėsnį 
(A nėra non A), vadinasi, neoplatoniškąja dialektika Aristotelio 
logiką nuveikti. Dar svarbiau, kad tokia neoplatonizmo pergalė 
verčia atsisakyti nuo dualistinio Dievybės santykių su pasauliu 
aiškinimo ir kreiptis į, vakarų krikščionybei iš esmės svetimą, 
tikrojo žmonijos sudievėjimo idėją. Bet Bonaventūros laikais 
nebegalima buvo atsisakyti nei nuo dualistinio krikščionybės 
supratimo, nei nuo Aristotelio logikos. Todėl Bonaventūra 
galėjo tvirtinti, kad Dievas tiesiog veikia mūsų protą, bet, tą 
protą griežtai nuo Dievo skirdamas, negalėjo tvirtinti, kad pro- 
tas su Dievu tikrai susyja. Jokio ontologizmo Bonaventūros 
metafizikoj nebuvo. Dievo paveiktas protas, jo nuomone, tebėr 
nuo Dievo atskirtas ir Dievo veikimą būtinai turi jausti kaipo 
savo paties veikimą. Protas tik teišvedžioja, tik spėlioja, kad jo, 
proto, veikimas yra Dievo įkurtas. Bet kas gi gali laiduoti, kad 
protas čia neklysta? Ontologinė neoplatonininkų gnoseologija 
rados nebesuderinama su teologija, o subjektyvine negalima bu- 
vo nuo visų abejojimų apsiginti. Vienas tikėjimas (tik ne tikė- 
jimas — su Dievu susivienijimas, bet tikėjimas — autoritetu 
pasitikėjimas) tebuvo likęs. 

Padėjo Bonaventūrai remti žinojimą pačiu Dievu tai, kad 
žmogaus atžvilgiu skyrė jis Dievo būtį (esse) nuo Dievo es- 
mės (essentia) ir sakė žmogų nepažįstant tos esmės, bet 
lytintį Dievo būtį, "Tačiau nedrįso Bonaventūra sakyti, kad 
žmogaus būtis sutampa su Dievo būtimi, ir todėl, mano nuomo- 
ne, minėtoji distinkcija mažai Bonaventūrai tepadėjo. Čia To- 
mas Akvinietis buvo nuoseklesnis ir tiksliau reikšdino pagrindi- 
nę vakarų krikščionybės ir kultūros ypatybę. Žinoma, turiu čia 
galvoj ne mistinę patirtį, kuri, mano išmanymu, Bonaventūrai 
(o gal — ir Akvinatui) buvo tikras susivienijimas su Dievu, bet 
— tai, kaip Bonaventūra ir Akvinatas tą patirtį racijonalistiškai 
aiškino. 

Šiaip ar taip, Bonaventūra neigė, kad žmogus žemėje gali 
tiesiog pažinti, matyti, Dievo esmę; daugiausia laikė tokį regėji- 
mą, visio, rečiausiu dalyku, ypatinga malone, kurią teikiąs 
Dievas tobuliausiems žmonėms, šv. Povilui, gal — Šv. Pranciš- 
ku: a purgatis mentibus, mentibus purga- 
tissimis cernitur. Toks Dievo regėjimas tik po mirties 


— 365 — 


laimingųjų tepasiekiamas (visio beatifica), bet ir čia 
žmogus su Dievu nesutampąs. Pati mistinė ekstazė, paskutiny- 
sis dvasios kelio laipsnis į Dievą, nėsąs Dievo regėjimas. 


79 


Prieš nusidėdamas, Adomas pažinęs Dievą, tiesa, ne betar- 
piškai, bet atspindyje (per speculum), tačiau bent 
ne „lyg mįslę“ (in aenigmate), kaip mes dabar pažįstą. 
Atskleista buvus jam gamtos knyga (liber creaturae): 
visus daiktus matęs jis pačiuose daiktuose, jų rūšyje ir „amžina- 
jame mene“ (arte aeterna), Dievo - Logoso idėjose. Pa- 
žinęs tuos daiktus be jausmų pagelbos ir jaučiamąja jėga tik 
tvirtindavęs savo žinojimą, o daiktus ir hierarchinę jų tvarką 
pažindamas, pratinęsis pažinti Dievą. Adomo valia, meilės Die- 
vui sklidina, visai nukreipta buvus į Dievą; ir, Dievo padeda- 
mas, galėjęs jis visa įkūnyti, ko tik norėjęs. Nusidėjėlis žmo- 
gus tebetūrįs savo valios laisvę (liberum arbitrii), bet 
nebegalįs visa, ko norįs įvykdyti, bejėgis pasidaręs ir nebežinąs 
tikrai, ko verta norėti. Jo valia atsiskyrus kiek nuo proto, o 
protas pats susilpnėjęs. Esam jau matę, kokio nusidėjusios 
žmonijos pažinimo ir žinojimo esama. Iš čia — nesveikas smal- 
sumas, nesutvarkytas ir pats sau tikslu tapęs mokslas. Su tuo 
netobulu pažinimu gražiai sutinkanti Aristotelio filosofija, kuri 
nepripažįstanti intelektualinio pažinimo ir norinti visą mūsų ži- 
nojimą tik jausmų daviniais paremti. Netobulo nusidėjėlių pro- 
to filosofija nežinanti net ir to, kad negalėjęs Dievas sukurti 
tokio netobulo žmogaus ir kad žmogus nuo Dievo savo nuodė- 
me didžiai nutolęs. Patį žmogaus netobulumą mėginąs Aristo- 
telis paversti absoliučiu žinojimo pagrindu. 

Autoritetu tikėdamas žmogus suprantąs, kad tiktai dėl jo, 
Adomo, nuodėmės tapęs pasaulis pasauliu, kurį pažįstąs filoso- 
tas, ir kad tas pasaulis buvęs ir turįs būti kitoniškas. Tikintis 
kreipiąsis į Dievą ir, Dievo apšviestas, galįs pasiekti, žinia — 
ne tobulą, bet iš esmės tikrą žinojimą. Tą žinojimo sistemą, 
kur filosofija tarnauja teologijai, ir mėgino išdėstyti Bonaven- 
tūra. Ji remiasi tiesioginiais žmogaus santykiais su Dievu, ta- 
čiau žemėje pats Dievas žmogui tiesiog dar nematomas. Aukš- 
čiausias Žmogaus pažinimo laipsnis ne regėjimas Dievo (intui- 


— 366 — 


tus), bet regėjimas Jo „atspindyje lyg mįsle“, arba contui- 
tus. 

Bet, kai žmogus, užuot netvarkingai, ėmęs daiktus tyrinėti 
simbolinei jų reikšmei ir Dievui pažinti, kai paskui ėmęs jieškoti 
Dievo vaizdų savo paties sieloj ir, dorėdamas, į Dievą vis pana- 
šesnis tapdamas, pasiekęs žemėj galimojo žinojimo viršūnę, — 
galįs jis, Dievo padedamas, dar daugiau su Juo susyti, tik ne 
protu. — Tiek savo protą, tiek savo valią sutvarkius, siela 
trokštanti ir meldžianti, kad Dievas ją pakeltų; ir štai jaučianti, 
kaip Dievo malonė tikrai ją kelianti, 1levat animam. 
Siela esanti tada nebetoli nuo taikos ir ramybės, nuo Dievo. 
Susivienydama ir Dievo malonės judinama, visa ji kreipiantis į 
Dievą, kurio dar negalinti palytėti. Gilinantis ji į aukščiausias 
idėjas, tarytum apžiūrinti jas (inspectio, circumspec- 
tio), protaujanti pačią Būtį, matanti jos būtinumą, nekintamu- 
mą ir amžinumą. Pastebinti, kad Būtis esanti tobula ir pats 
Gėris. Bet Gėris negalįs būti bergždžias; jis nuolat plintąs, 
spinduliuojąs ir pats save dovanojąs. "Tai jausdama, pati siela 
imanti be galo augti, plisti. Jaučianti kiek Dieviškosios Teisy- 
bės ir Meilės paslaptį, Kaip du sandoros skrynios kerubimai, 
žiūrį vienas į antrą Gėris ir Būtis, vienas antrame atsispindį ir 
visą sielą pripildą. Nejaugi galinti apčiuopti tokią tobulybę 
sielą? Nustojanti ji vilties. Bet štai, kaip Šv. Pranciškui Al- 
vernos kalne, pasirodąs sielai šešiasparnis serafimas, kuris esąs 
ir Nukryžiuotasis. Sakąs jis sielai, kad tai, ko ji trokštanti, jau 
įvykdyta, kad esąs Būties ir beveik-nebūties tarpininkas — 
Kristus. Nebematanti siela dviejų skrynių saugojančių kerubi- 
mų, bet į pačią skrynią žiūrinti ir stebintis. O matanti ji čia pir- 
mąjį pradą, kuris tuo pat metu ir Dievui bei žmonėms tarpinin- 
kaująs; matanti matomąjį nematomojo Dievo vaizdą, Dievo 
prigimtį, kuri susivienijanti su savo transformuojamąja Žmogaus 
prigimtimi. Be galo vėl susivienijanti savyje siela ir džiūgau- 
janti, ir ramybė ją apimanti; ir girdinti siela žodžius, Kristaus 
vienam iš galvažudžių pasakytuosius: ,Ištikrųjų sakau tau, šian- 
dien tu būsi su Manim rojuje“ Dievo malonės smūgis atski- 
riąs sielą ne tik nuo kūno, bet ir nuo paskutiniųjų bei aukš- 
čiausiųjų, Būties ir Gėrio, idėjų, nuo visiško protavimo. Plau- 
kiojanti siela substancijos vandenyne. Bet kadangi nustojus ji 
protavus, tai esą nebe šviesa, o naktis: ibi est operatio 
transcendens omnem intellectum, secretis- 


— 367 — 


sima, guod nemo scit nisi gui experitur. 
Tai — caligo, excaecatio, ignorantia. Čia nebe 
protas, bet tik meilė teveikianti, ir visa siela meile patapus. ,„Girdi 
siela paslaptingus žodžius, kurių Žmogus nebegali išreikšti, nes 
tik jausme jie teskamba.“  Nebepažįstanti siela Dievo, bet su- 
sivienijanti su Juo, į Jo begalybę įsiskverbianti. Teisingai pa- 
vadinęs tai šv. Dionysijus Areopagitas docta ignorantia, 
mokytuoju nežinojimu. Tai žinojimas, tik ne proto (nullate- 
nus ex parte cognitionis), bet jausmo (ex par- 
te affectionis) žinojimas, patyrimas, cognitio ex- 
perientiae., 

Taigi, nebe protaudamas, bet jausdamas ir mylėdamas pa- 
siekia žmogus Dievą, neilgam ir retai. Tačiau, jeigu čia, žemėje, 
Dievą mylinti valia pralenkianti protą, tai ir protas turįs suto- 
bulėti. Toji proto tobulybė, kurios, žinia, negalima atskirti nuo 
meilės tobulybės, pasiekiama tik danguje ir esanti visio 
beatifica. 

Kaip neskyrė Bonaventūra filosofijos nuo teologijos, taip 
Ir jo metafizika buvo kartu ir krikščionies gyvenimo teorija, 
kurią jis pats kaip galėdamas vykdė. Neilgai jis profesoriavo: 
ordino generolo, o vėliau kardinolo pareigos nedavė jam ramiai 
mokyti ir dirbti, kaip kad Tomui Akviniečiui. Mes tik vieną Bo- 
naventūros sistemos dalį šiek tiek pasiaiškinome — tai, ką jis 
vadina kūrinio grįžimu į Dievą. Be šios problemos metafizikui 
svarbios esančios kūrimo problema ir — centrinė bei svarbiausia 
— Dievo idėjų visatos problema. Kaip tik idėjų (exempla- 
ria, pradžiolyčių) teorija ir skirianti tikrąją, todėl teologijos 
dalį ir sudarančią, filosofiją nuo netikrosios, nuo aristotelizmo. 
O svarbi toji teorija krikščionių filosofijai - teologijai todėl, kad 
Dievo idėjų vienovė, gali sakyt — net vienybė (nes Dieve visos 
idėjos esančios viena, o atsiskiriančios vienos nuo kitų tik ma- 
terijalinio pasaulio atžvilgiu — guoad ideata), Ars 
Aeterna, ir esanti Dievo Sūnus, Logos Kristus, medium 
omnium scientiarum. "Tėvas esąs pasaulio kūrėjas, jo 
causa efficiens, Sūnus — pasaulio causa formalis 
(c exemplaris), šv. Dvasia — pasaulio causa fina- 
lis; Tėvas — vienybė, Sūnus — Tiesa, Dvasia — Gėris. Šita 
schema (creatio — exemplatio — consummatio) 
gražiai apima ir derina visus Bonaventūros veikalus ir tyrinėji- 
mus. Giliai išnagrinėjo jis svarbiąsias problemas, atsiliepė į vi- 


— 368 — 


sus klausimus, dėl kurių ginčijosi to meto filosofai ir kuriuos si- 
stemiškai dėstė Tomas; savarankiškai juos išsprendė ir iki pat 
gyvenimo galo puolė Aristotelio metafiziką, su kuria „paleistu- 
vauti verčiami esą krikščionys“. Gal, ir buvo bemanąs Bona- 
ventūra sistemiškai išdėstyti savo metafiziką: 1273 m. skaitė 
Paryžiuje Collationes in Hexaemeron (Illumi- 
nationes Ecclesiae), kur apmetė metmenis savo siste- 
mai, įspūdingam Summos planu. Bet nelemta jam buvo tos 
Summos parašyti. 

Nepadarė to ir jo mokiniai bei sekėjai — Jonas Peck- 
ham, Motiejus Aguasparta (į 1302), Rogeras 
iš Marstono, Richardas iš Middletono, Jean 
Pierre Olivi(Olieu). Buvo jie gabūs metafizikai, kai kur 
paaiškino Bonaventūros mokslą, gynė jį nuo akvinatininkų, bet 
sintetinamųjų gabumų visiems jiems trūko. Gal būt, tai ir natūra- 
lu. — Bonaventūra įsikerėjęs buvo XI-XII amžiaus kultūroj, 
ja tekvėpavo. O ji nebuvo dar išsiaiškinus savo ypatybių ir 
glūdinčių jose antinomijų, troško išreikšti krikščionišką savo 
esmę, bet neaiškiai dar skyrė tą esmę nuo teologijoj tebegyve- 
nančios senosios krikščionybės ir nuo rytų krikščionybės. Tik 
XIII amžiuje teiškilo paviršiun Europos kultūros priešybės ir 
pavirto ideologine kova dėl jos esmės*). Toj kovoj vakarų 
krikščionybės dvasią geriau, kad ir vienašališkai, reikšdino 
Albertas Didysis ir jo mokinys Akvinatas, krikščionys aristote- 
lininkai, o Bonaventūra ir visi augustinininkai atstovavo senes- 
nei Europos kultūros stadijai — dar neišsiaiškinusiai ir neatsi- 
skyrusiai nuo kitų krikščionybės kultūrų kultūrai. Jie nebega- 
lėjo laimėti, nes gyvosios kultūrą kuriančios jėgos nuo jų į jų 
priešus krypo; pritrūko jiems jėgų ir žmonių sintezės darbui 
pabaigti. Kiek galima spėti iš Bonaventūros mokslo, tai būtų 
buvus giliausia ir įspūdingiausia Viduramžių pasaulėžiūros sin- 
tezė. Deja, ji nebaigta, kaip nebaigtos ir gražiausios Viduram- 
žių katedros. Įsivaizduok, kad toks geras, kokia būtų galėjus 
būti Beauvais katedra, vistiek — jos nėra, tik jos chorą 
tematai. 


*) Kaip tik XIII amžiaus pradžioj nustoja teologai domėjęsi pačiais 
šv. tėvų raštais. Nebeperrašinėjama tėvų veikalai: tenkinamasi jų „sen- 
tentijų“ rinkiniais. Mat, vakariečių teologija daros savarankiškesnė ir at- 
„siknoja nuo senosios Bažnyčios tradicijų. Pal. III, $ 74 t. 


— 369 — 


Tai visai nereiškia, kad Bonaventūra ir išviso augustininin- 
kai, „senoji pranciškonų mokykla“, klydo. Daug kur jie tiks- 
liau ir geriau už krikščionis aristotelininkus aiškino vakarų 
krikščionybės esmę. "Todėl jų darbas ir jų ideologija nežuvo. 
Kad ir nuveiktas krikščionių aristotelizmo, augustinizmas tebe- 
augo, sijo su mistika ir atgijo pagaliau XV-XVI amžiaus pla- 
tonizme ir naturfilosofijoj. Net pačiame XIII amžiuje, aristo- 
telizmui (tomizmui) transformuojant metafiziką, su augustiniz- 
mu (ne su tomizmu) sijo naujasis mokslo sąjūdis, Grossetestės 
ir kitų oxfordiečių sukeltas. 


80 


Grossetestės ir Adomo Marsho mokinys Rogeras Ba- 
con (1214—1294 m.) suprato principijalią naujų, savo mo- 
kytojų skelbiamųjų, idėjų ir metodų reikšmę. Tas idėjas ir tuos 
metodus norėjo jis padėti filosofijos ir mokslo reformos pama- 
tan. Mokėsi jis ne tik Oxforde, bet ir Paryžiuje, kur ir gavo 
teologijos daktaro laipsnį. Po 6—8 metų grįžo jis Oxfordan, 
įstojo — rodos, Grossetestės patariamas — į pranciškonų ordiną 
ir 1250 (? 1252) — 1257 m. profesoriavo Oxfordo universitete. 
Deja, daug kam, net minoritams, nepatiko reformatoriaus naujy- 
bės ir kad pergriežtai kritikavo jis visų gerbiamus mokslo šulus 
— Albertą Didįjį ir Aleksandrą Halesietį. — „Visos mokslą už- 
krečiančios klaidos iš tų dviejų daktarų eina. Pranciškonu tap- 
damas, brolis Aleksandras buvo turtuolis, arkidiakonas ir teolo- 
gijos magistras, buvo pavyzdys žmonėms; tad broliai didžia sau 
garbe laikė, kad jis įstojo į ordiną, ir ėmė jį ant šakių kiloti. 
Jo veikalu laiko jie tą už arklį sunkesnę Summą, kuri, tiesa sa= 
kant, ne jo darbas, bet kuri taip ir vadinama „brolio Aleksandro 
Summa.“ "Tačiau brolis Aleksandras niekuomet nėra skaitęs nei 
naturfilosofijos, nei metafizikos. Jo Summa pilna nesąmonių ir 
klaidų; jos ekzempliorius dula dabar brolių biblijotekoj. Alber- 
tą vertinu aš didžiau, nei kitus. Jis yra darbštus žmogus, daug 
yra matęs ir stebėjęs, prirankiojo nemaža naudingų faktų, bet 
jo žinios pamato neturi: nieko jis nemoka, nei kalbų, nei per- 
spektyvos, nei bandymų mokslo. Nenoriu jo įžeisti: nežinoji- 
mas nėra nusikaltimas. Bet visa, kas jo veikaluose tikra ir kuo 
galima pasinaudoti, tilptų į veikalėlį 20 kartų mažesnį, nei jo.“ 
Rogero nuomone, nemokša ir garbėtroška yra ir Tomas Akvi- 


Istorija 24 


— 370 — 


nietis. Lygia dalia peikė jis ir averroesininkus, ir norinčius 
Aristotelio mokslą sukrikščioninti. Visų pirma, Aristotelio vei- 
kalai taip blogai esą išversti, kad geriau visai jų neskaityti. Po 
20—30 metų tyrinėją juos žmonės, ir — juo daugiau tyrinėją, 
juo mažiau tikrų žinių turį. ,„Kad mano valia būtų, visas Aris- 
totelio knygas sudeginčiau, nes, jas studijuodami, žmonės gaišta 
tik laiką, o gera sau nemato, ir skleidžia tos knygos klaidas 
bei tamsybę, kurių nė įsivaizduot negalima.“ Žinoma, pats 
Aristotelis neblogas mokslininkas buvęs, padaręs, kas galima 
buvę jo laikais padaryti, bet tiesos toli gražu nepasiekęs. Kvaila 
esą įrodinėti bet kas autoritetu. Reikią, kaip darę Bacono mo- 
kytojai ir magistras Pierre de Maricourt, pačiam tyrinėti gam- 
ta ir eksperimentuoti. Nei savų, nei savo šeimos pinigų nesigai- 
lėjo Baconas savo bandymams ir brangiems instrumentams. Ži- 
nia, kad įtariamai žūrėjo broliai į visus kritikuojantį, autoritetų 
nepripažįstantį ir visokius paslaptingus dalykus tyrinėjantį 
mokslininką; trukdė jam dirbti. 

Laimė, kad susidraugavo Baconas su įtakingu Liudviko IX 
patarėju, kanonų teisės žinovu kardinolu Guidonu Ful- 
codi. Susidomėjo Guidonas Bacono sumanytuoju didžiu vei- 
kalu, kur norėjo Baconas išdėstyti, kaip reikia reformuoti filo- 
sofija. Popiežium Klementu IV tapęs, nusiuntė Guidonas Ba- 
conui savo laišką: „Noriu, kad, jokių draudimų ir savo ordino 
įstatymų nepaisydamas, atsiųystum mums kuogreičiausiai veika- 
lą, kurio, dar legatas tebebūdami, iš tavęs reikalavome“ 
(1266 m.). Be galo nudžiugo Baconas ir per kelis mėnesius pa- 
rašė bendrą savo teorijų apžvalgą — Opus maius, Opus 
minus ir Opus tertium (1266—1268 m.). Bet 
1268 m. Klementas IV numirė, o nepatenkintieji Bacono veika- 
lais, ypač griežtai parašytuoju Compendium studii 
philosophiae ir De vera Astronomia, apkal- 
tino jį erezijomis. Generalinis minoritų ministeris Jeroni- 
mas iš Ascoli liepė ištirti dalyką, o patį Baconą uždaryti 
vienuolynan. Čia 1278—1292 m. tupėjo nelaimingasis filoso- 
fijos reformatorius, kol išvadavo jį Jeronimo įpėdinis Rai- 
mondas Gaufridi. Senis vėl įgalo dirbti: 1292 m. iš- 
leido Compendium studii theologiae. Po dvejų 
metų numirė Oxforde. 

Kaip Bonaventūra ir kiti augustinininkai, Baconas filoso- 
fijos ir visų mokslų pagrindu laikė teologiją, scientia 


— 371 — 


dominatrix aliarum. Ištikro, iš Dievo gaunąs žmo- 
gus ir žinojimą, ir dorybes. Dievas, Logos, kurį Baconas vadino 
Aristotelio terminu intellectus agens (substan- 
tia intellectiva alia et separata per essen- 
tiam ab intellectu possibili, lux divina), 
apšviečiąs žmogaus protą. Bet Dievas „ne tik apšvietė žmonių 
dvasią, kad įsigytų jie išminties, bet iš Jo ir gavo jie tą išmintį, 
ir Jis apreiškė ją žmonėms“. Pradžioje apreiškęs Dievas tiesą 
Adomui ir kitiems patriarchams; leidęs jiems gyventi po kelis 
šimtus metų, kad galėtų suprasti ir patirtimi patobulinti simbo- 
liškai ir tiktai pačiais bendraisiais bruožais duotąsias jiems tie- 
sas, ypač astronomijos mokslą, kuris esąs labai sunkus. Bet 
nuodėmės atskyrusios žmones nuo Dievo, ir jie nupratę gerai 
filosofuoti.  Nemvrodas, Zoroastras, Atlasas, Prometiejus, Mer- 
kūrijus Trismegistas, Aeskulapas, Apollonas iškraipę tikrąją filo- 
sofiją; o žmonės ėmę juos dievinti. Saliamonas neilgam atgaivi- 
nęs filosofiją, bet po jo vėl ji kuo tik neišnykus. Antrą kartą 
atgaivinęs ją Thalesas ir kiti stabmeldžių filosofai, savo žinias 
iš žydų paėmę. ,,„Tuo būdu filosofija ne kas kita, kaip dieviš- 
kosios išminties aiškinimas... ir tik viena tobula išmintis tėra 
— ta, kuri Šv. Rašte išdėstyta.“ Paskutinysis didis filosofas 
buvęs Aristotelis. Po jo filosofija vėl nusmukus ir merdėjus 
iki... paties Bacono, kuris ir esąs siųstas jos reformuoti, kad 
taptų nauju jos Aristoteliu ir Saliamonu. 

Norint atgaivinti filosofija, visų pirma reikią nustoti tikėjus 
autoritetu (žinoma, ne Šv. Rašto, bet filosofų autoritetu) ir pa- 
tobulinti filosofavimo metodas. Bet negalį būti gero metodo be 
matematikos. Neverta nė kalbėti apie tai, kiek praverčianti ji 
astronomijai. (O žvaigždės turinčios didžiausią įtaką viskam, 
kas žemėje darąsi. Grossetestė yra jau išaiškinęs, kokią reikšmę 
turinti matematika fizikai. „Fizikai turi žinoti, kad jų mokslas 
bejėgis, jeigu neremia jo matematika“. Bet tai dar ne visa. — 
„Yra du pažinimo metodai: protavimas ir patirtis. Teorija“ 
(intuicija) „daro išprotavimą ir verčia mus pripažinti savo iš- 
vadą, bet tos teorijos tikrumu galima dar abejoti. Kol išvada 
nėra patvirtinta patirtimi, ji neturi to tikrumo, kurį turi pačią 
tiesą matąs protas. Daug žmonių turi įvairių teorijų; bet ka- 
dangi nedarė jie bandymų, patys jie savo teorijomis nesinaudo- 
ja, o teorijos nekursto jų nei tam tikro gėrio jieškoti, nei tam 
tikro blogio vengti. Niekuomet ugnies nematęs žmogus, saky- 


— 372 — 


sim, patikimais argumentais įrodinėja, kad ugnis degina, gadina 
ir naikina daiktus. Negali jis betgi įtikinti savo klausytojo ir 
pats nesisaugos ugnies, kol neįkiš į ją rankos arba kito kurio 
daikto ir kol patirtimi neįrodys savo teorijos. Bet kai bandymas 
Jau padarytas, žmogaus protas įtiki ir nurimsta akivaizdžiai tiesą 
matydamas. "Taigi, protavimo žmogui nepakanka, o patirties 
pakanka.“ Net matematikos tiesos gražiausiai esančios įrodo- 
mos patirtimi. 

Iš čia išeina, kad ne tiek svarbi esanti logika, kiek fizika 
ir kiti konkretūs mokslai — perspektyva, meteorologija, alchi- 
mija, medicina ir t. t. „Pats esu dirbęs visų tų mokslų srity ir 
žinau, kaip reikia dirbti. Tik pinigų stoka man tetrukdo.“ O 
darbo be galo esą. „Kad gyvens žmonės tūkstančius metų, ir 
tai nepadarys jie mokslo tobulo. O štai yra išdidžių daktarų, 
sakančių filosofiją jau tobulą esant!“ 

Taigi, skelbė Baconas matematika pagrįstą eksperimentinį 
metodą, scientia experimentalis, ir pats jį vartojo. 
Bet kadangi mokslinio jo dėmesio nepaprastai gyvo ir plataus 
būta, tai daug ir naujų teorijų prigalvojo Opus maius, 
tai tikra enciklopedija. Liečia autorius ir kalbų mokymosi teo- 
riją, ir matematikos metodologiją, ir matematikos reikšmę moks- 
lui, filosofijai bei teologijai; rašo apie geografiją, astronomiją, 
regėjimo teoriją, etiką. Gražiai išdėstė Baconas šviesos lūži- 
mo ir atsimušimo dėsnius, nusakė teleskopo ir mikroskopo prin- 
cipą; tvirtino, kad galimas dalykas esą garlaiviai ir geležinkeliai, 
kad medicina galinti pailginti žmogaus gyvenimą, o išviso 
scientia experimentalis — žmonijos labui panaudoti 
dar nežinomas gamtos jėgas. Tad turėtų globoti eksperimentinį 
mokslą valdovai, o ypačiai Bažnyčia, nes su mokslininkų pagel- 
ba galėtų ji be kraujo praliejimo nuveikti netikėlius ir, Dievui 
padedant, sėkmingai kovoti su Antikristu, kai jis ateisiąs. Ži- 
noma, daug Bacono teorijų yra nayvių. Bet ir pats jis temanė 
savo veikalais tik naujo mokslo programą nubrėžti; dažnai rašė: 
„čia nieko dar negalima įrodyti — visa patirties priklauso“, 
nullus sermo in his potest certiticare, 
totum enim dependet de experientia. 

Baconas kovojo su autoritetu ir abstrakčiais silogizmais be- 
siremiančia filosofija, o eksperimentinį metodą laikė universa- 
liu, turinčiu ne tik filosofiją, bet ir teologiją pagrįsti. Iš tiesų, 
patirtis, experientia, reiškė jam tiek išorinę pojūčio pa- 


— 873 — 


tirtį, tiek vidujinę ir dvasinę, kuri esanti ir žmogaus dorėjimas, 
nes malus est ignorans, sapientia non stat 
cum peccato. Tuo būdu Baconas ir sydino savo reformuos 
jamąją filosofiją su platoniškąja augustinininkų teologija ir viso 
vienintelio ir vieningo žinojimo tikslu laikė Dievo pažinimą. — 
Humana nihil valent, nisi applicentur ad 
divina, rašė. 

Filosofijos reformuoti Baconui nepasisekė. Jam savo cėlėj 
merdėjant, įsivyravo aristotelininko Akvinato filosofija, kurioj 
silogizmai ir Aristotelio autoritetas nustelbė gyvąją patirtį ir ku- 
ri griežtai atskyrė metafiziką bei mokslą nuo teologijos. Tačiau 
Baconas ne vienas buvo. — Nemėgino filosofijos reformuoti, bet 
matematika bei patirtimi rėmėsi ir eksperimentavo Oxfordo 
mokslininkai, minėtasis Pierre de Maricourt, Hein- 
richas Bate iš Malines, Dietrichas Freiber- 
gietis  (Theodoricus Teutonicus), neoplato- 
nininkas Witelonas ir daugelis kitų. Visi jie atstovavo 
naujai mokslo dvasiai, kurią, kaip ir augustinizmą, XIII amžiaus 
gale nuveikė Akvinato aristotelizmas. Bet su augustinizmu ir 
neoplatonizmu susijusi eksperimentinė naturfilosofija išlėto te- 
beaugo, kol vadinamojo Renesanso laikais vėl įsigalėjo ir savo 
rėžtu puolė aristotelizmą. 


81 


Baconui, Bonaventūrai ir visiems augustinininkams pran- 
ciškonams brangų vieningo žinojimo idealą, organinę filosofijos 
sintezę su teologija, gynė ir Ramon Lull (Raimundus 
Lullus). Barceloniečio riterio sūnus, Ramonas gimė (1232 — 
1236 m.) Majorkos saloj, kur turėjo feodų ir gyveno jo tėvas; 
išaugo pukiame Jaimės Užkariautojo dvare. Tapo di- 
džiuoju karaliaus senešalu; išgarsėjo savo riteriškumu ir truba- 
dūriniais eilėraščiais. Buvo kilnus ir competenter dives; 
vedė, bet ir vedęs lengvabūdis paliko, lascivus et munda- 
nus. Bet štai meilės dainelę kuriančiam pasirodęs jam Nukry- 
žiuotasis. Dar keturis kartus pasikartojęs regėjimas. Staiga 
supratęs Ramonas, kiek tuščias ir nuodėmingas esąs jo gyveni- 
mas, išsižadėjęs pasaulio tuštybių ir šeimos. Parūpę jam Kris- 
tui tarnauti Aplankęs San Jago di Compostella 
ir kitas šventąsias vietas, įstojo į pranciškonų tretininkų broliją 


— 374 — 


ir užsidaręs pagaliau mažoj lūšnelėj ant Randos kalno (netoli 
nuo Palmo miesto, Majorkoj, savo paties žemėj): „visiškai kon- 
templiatyvus pasidarė, tad neberūpi jam daugiau savas turtas“, 
skundėsi 1275 m. jo žmona. Bet ne anachoretiškai gyventi — 
studijuoti užsidarė Ramonas. Knietėjo jam įvykdyti trys suma- 
nymai, kuriuos pats Dievas jam įkvėpęs. — Norėjo jis, viena, 
išgalvoti tokį „meną“, tokį metodą, kad galima būtų visiems, 
net eretikams ir muslimams, įrodyti krikščionybės tiesos; antra 
— įsteigti misijonierių kolegijas, kur dėstomos būtų rytų kalbos, 
ypač arabų; trečia — visus dvasinius riterių ordinus susydinti 
į vieną didelį misijonierių ordiną. Ištikro, 1276 m. įsteigė jis 
Miramare (Majorkoj) kolegiją chaldiejų ir arabų kalboms stu- 
dijuoti ir pats išmoko arabiškai. Nekartą mėgino patraukti savo 
pusėn ir popiežius, ir valdovus; tik niekas iš jų nenorėjo nei 
Ramono sumanytųjų kolegijų steigti, nei perdaug misijonieria- 
vimu rūpintis. Nedaug ką jis ir naujuoju savo metodu, savo 
Ars magna, prisitraukė. Nesėkmingai dėstė savo mokslą 
Paryžiuje (1287—1289 m.) ir Montpellier. Pagaliau ėmė pats 
misijonieriauti: nuplaukė 1291 m. į Tuniso karalystę. Disputa- 
vo čia su islamo filosofais, stengėsi jiems įrodyti, kad krikščio- 
nybė geresnė už islamą, nes islamas mokąs žmones tikėti Dievo 
Galia ir Išmintimi, o krikščionybė — ir Dievo Meile. Netrukus 
misijonierius buvo suimtas ir ištremtas, Vėl įkniubo jis į moks- 
lo darbus. Eilėraščiais, dijalogais ir specijalesnio pobūdžio vel- 
kalais skleidė savo idėjas ir kovojo su netikėliais bei eretikais, 
ypačiai su averroesininkais. Neilgai skaitė paskaitas Paryžiuje 
(1298—1299 m.), 1305 m. antrusyk aplankė Tunisą, 1314 m. — 
trečią kartą. Sukurstė prieš save liaudį ir 1315 m. buvo fanati- 
kų muslimų akmenimis primuštas. Pusgyvį aptiko jį pajūry 
Au genoviečiai; plaukdamas į Majorką numirė. 

Lullo tikslas — kova su netikėliais ir eretikais — vertė jį 
glaudžiai sydinti filosofiją su teologija. Tikrai, averroesininkai 
skirią filosofiją nuo tikėjimo, ir tiek su jais, tiek su saracėnais 
tik proto argumentais ir tėsą galima kovoti. Augustinininkų 
tradicija remdamasis, Ramonas ir manė, kad filosofija esanti 
teologijos dalis. "Teologija, tai filosofijos motina ir viešpačia; 
teologija — priežastis, o filosofija — jos padarinys. Negalįs 
protas prieštarauti ir neprieštaraująs tikėjimui. Dievas esąs tiek 
tikėjimo, tiek protavimo šaltinis ir tikslas, ir ta pati žmogaus 
dvasia tikinti ir protaujanti Dievą. Negali būti tikėjimo turinys 


— 375 — 


tai, kas pats sau arba Dievo tobulybei prieštaraują ir kur įrodąs 
tą prieštaravimą protas. Žinojimas padedąs tikėjimui: prieta- 
ringą pasipriešinimą jam griaunąs; tikėjimas — žinojimui, nes 
valią stiprinąs ir auklėjąs dvasią, kad daugiau ir geriau tiesą pa- 
žintų. Nusidėjėlio žmogaus protas vėžliojąs, kūno varžomas 
neaiškiai tiesą tepažįstąs; visuomet norįs betgi pasiekti aukštesnį 
žinojimo laipsnį, ir čia padedąs jam tikėjimas — tą aukštesnį 
laipsnį rodąs. Taip, vandens ir aliejaus pripylus indą, aliejus vi- 
suomet viršun kyląs. Lekiąs tikėjimas ir protui kelią rodąs. 
Bet protas galįs visa, ką tik pažįstąs, įrodyti. Proto argumen- 
tais galima esą sugriauti netikras tikėjimas ir priversti žmogus 
pripažinti krikščionių tikėjimo tiesas, jos probare per 
necessarias rationes. Tikėjimo turinys esąs tikras 
(nes Dievas žmonių neapgaunąs). O kas tikra, tai galima esą 
ir įrodyti, kad tikra. Protas sakąs tikėjimo turinį galimą ir bū- 
tiną esant. 

Tiesa, kaip ir visi augustinininkai, Ramonas pripažino tam 
tikras žmogaus žinojimo ribas. Mūsų protas negalįs tiesiog pa- 
liesti pirmosios priežasties esmės. Jis ir pats save tik jausmų 
pagelba tepažįstąs; o mistinis pažinimas, tai ypatinga Dievo ma- 
lonė: la gual Sciencia no pat esser donada 
sens la gracia del Sant Esperit. Kaip peteliš- 
kę pagauti norįs vaikelis — peteliškė vis aukščiau, nei jo ranka, 
plevenanti — stengiąsis mistikas susivienyti su Dievu, kol ap- 
šviečianti jį pagaliau Dievo šviesa, divinal lugor. Tačiau 
niekas dar taip nuosekliai, kaip Ramonas, nebuvo išaiškinęs, ką 
reiškią sufilosofinti teologija, paversti ji protu aiškinamu ir įro- 
domu mokslu. Tai buvo beveik neišvengiama išvada iš augu- 
stinininkų pasaulėžiūros. 

Bet jeigu taip, tai turįs būti ir universalus įrodomasis me- 
todas, Ars magna. Ją ir džiaugėsi atradęs, tiksliau sakant 
— mistiniame regėjime pamatęs, Ramonas. — Judinamuose, iš 
dalies koncentriškuose skrituliuose ir kitose, irgi judinamose ir 
su skrituliais sujungtose, geometrijos figūrose surašė jis, jo nuo- 
mone — pagrindines, sąvokas. "Tas figūras kilodamas tulpin- 
davo jis įvairias sąvokas ir tuo būdu gaudavo tikėjimo tiesas. 
Taip antai, sujungdavo jis Deus su bonitas, magni- 
tudo, aeternitas, potestas, sapientia, vo- 
luntas, virtus, veritas, gloria, iš vienos pusės, 
ir su differentiaą, concordantia, contrarie- 


— 376 — 


tas, initium, medium, finis, maioritas, ae- 
gualitas, minoritas, iš antros, ir rasdavo visas Dievo 
ypatybes. Arba utrum, guid, de guo, guare, guan- 
do, ubi, guomodo su minėtosiomis jau sąvokomis jung- 
damas, išvedžiodavo, kad Dievas esąs esse, nihilo ex- 
tra se egens, sed omnia entia egent e0, — 
esse optimum et infinitum irt.t. Žinoma, dabar 
su Lullo mašinėle nieko rimto padaryti nebegalima; neaišku nė 
tai, kaip pats jis galėjo ja naudotis. 


XI 


Tomas Akvinietis ir Dunsas Skotas 


82 


Augustiniškajai pranciškonų mokyklai nepasisekė įkūnyti 
įspūdingos Bonaventūros sumanytosios sintezės, ir šviesuomenė 
tebetroško sintetinės pasaulėžiūros. Nepasisekė tai mokyklai ir 
suderinti tikėjimo su filosofija: negalėjo augustinininkai paten- 
kinti nei pozityvinės teologijos atstovų, nei mokslininkų. Kad ir 
kaip griežtai patys teologijos tradiciją gynė, augustinininkai 
baugino teologus kūrybine savo teologizavimo stichija: mistinė 
patirtis visuomet lengvai galėjo pavirsti tradicines dogmas 
griaunančia ir laisva mistika. Tiesa, rėmėsi jie Augustino, An- 
selmo ir Hugono teologija. Bet, viena, didžiai buvo nutolę nuo 
tos teologijos Abelardo bei Lombardo auklėtiniai; antra, pati ji 
nebesutiko su XII-XIII amžiuje paaiškėjusiomis  pagrindinė- 
mis vakarų krikščionybės tendencijomis. Galima buvo įtarinėti 
augustinininkai panteistine nuotaika, o perdaug panteizmo 
bijodami patys jie silpnino teorinius savo pasaulėžiūros pagrin- 
dus. Filosofiją, mokslą norėjo jie pavergti teologijai, paversti jos 
įrankiu. Bet filosofai nebepripažino tokio jungo, mokslininkai 
nesidomėjo teologijos problemomis — mokslo uždaviniais tesi- 
vadovavo, žmogui nenaudingu smalsumu, kaip sakydavo šv. Bo- 
naventūra. „Filosofas“, piktinosi šventasis, „sakosi didžiai džiau- 
giąsis, kad pažįstąs, jog skritulys neturi bendro mato su savo 
dijametru. Tebūnie tai jam džiaugsmas, tegul jį sau sveikas 
valgo!“ Filosofija ir mokslas skyrėsi nuo teologijos, kad ir visų 
trokštama buvo jų sintezės. Kaipgi galima buvo kartu ir sude- 
rinti filosofija su teologija, ir išskirti? Žinome, kad augustini- 
ninkai — nevisai nuosekliai — ir specijaliausiais mokslo klausi- 
mais domėjosi, stebėjo gamtą ir eksperimentavo. Kaip tik su 
augustinizmu bei neoplatonizmu susimezgė principijaliai naujas 


— 878 — 


mokslo sąjūdis, scientia experimentalis. Tačiau 
tas sąjūdis tik ką buvo prasidėjęs. Mokslininkai eksperimen- 
tininkai negalėjo patys sukurti naturfilosofinės sistemos, nei drą- 
sių savo hipotezių patikrinti. Platonizmas tokios sistemos pats 
neturėjo: bendrojo pobūdžio idėjos mažai tesvėrė konkrečioms 
mokslo problemoms spręsti, o simbolinis gamtos aiškinimas ir vi- 
sai tam reikalui netiko. Noroms nenoroms reikėjo kreiptis į vie- 
nintelę naturfilosofijos sistemą — į Aristotelio fiziką, nes be si- 
stemos dirbti negalėjo sintezės trokštą filosofai. Be to, siste- 
mingas ir abstraktus gamtos aiškinimas, kurį duoda Aristotelis, 
labiau žavėjo abstrakčios dialektikos išauklėtus filosofus, nei 
scientia experimentalis. Ir negalima buvo čia 
atskirti Aristotelio fizikos nuo jo metafizikos, o metafiziką patys 
augustinininkai su teologija siejo. Norint Aristotelio gamtos 
mokslas atgaivinti, reikėjo arba atskirti filosofija nuo teologijos 
(tai darė averroesininkai), arba suaristotelinti pati teologija. 
Suaristotelinus galima buvo pamėginti susintetinti ji su filoso- 
fija, tik nebe neoplatoniškai, bet aristoteliškai. Visa tai ir pa- 
darė Albertas Didysis ir Akvinatas. 

Dominykonu 1223 m. tapęs kilnusis švabas Albertas 
(Albrecht von Bollstūdt, gimė Lauingen mieste 
1193 arba 1207 m.) mokėsi Padovoj, mokytojavo Hildesheime, 
Freiburge, Regensburge, ypačiai Paryžiuje (1245—1248 m.) ir 
Kėlne (1243—1245, 1248—1254, 1262—1280 m.), organizavo 
dominykonų mokyklas (studia) Vokietijoj, buvo kurį laiką 
generalinis Vokiečių provincijos ministeris ir 1260—1262 m. 
Regensburgo vyskupas. Net toks griežtas kritikas, kaip Roge- 
ras Baconas pripažino, kad Albertas daug dirbęs ir matęs ir be- 
galę žinių įsigijęs. Philosophorum omnium totius 
christianitatis sol preclarissimus et gę- 
neralis, antruoju Aristoteliu, doctor universalis 
vadino jį kiti amžinininkai. Ištikrųjų, buvo jis nepaprastai 
darbštus ir žiningas mokslininkas; mėgo tyrinėti konkrečius fak- 
tus ir gerai suprato, ką reiškia stebėjimas ir bandymas, parašė 
pavyzdingus veikalus apie klimatą (De natura locorum) 
ir apie augalus (De vegetabilibus et plantis). 
Žinoma, daug ką yra paėmęs iš arabų bei Aristotelio raštų, bet 
daug ir pats pastebėjęs. Savaime suprantama, kad Albertas di- 
džiai vertino Aristotelio mokslą. ,,Yra, ypačiai pamokslininkų 
ordine, nemokšų, kurie išsijuosę kovoja su filosofija, ir, deja, 


— 379 — 


niekas jiems nesipriešina. Tai bepročiai gyvuliai; peikia jie, ko 
patys nežino.“ Be abejo, „kai filosofai nesutinka su Augustinu, 
tikėjimo ir doros dalykuose labiau reikia pasitikėti Augustinu. 
Tačiau medicinos dalykuose esu linkęs greičiau tikėti Hippokra- 
tu arba Galėnu, o fizikos — Aristoteliu, nes jis yra geriausias 
gamtos žinovas.“ 

Aristotelis tapo Albertui didžiausiu mokslo ir filosofijos au- 
toritetu. Tačiau, viena, kaip Augustinas padėjo augustininin- 
kams kritiškai vertinti Aristotelio metafiziką, taip Aristotelis Al- 
bertui — kritiškiau žiūrėti į tradicinę teologiją; antra, nevergiš- 
kai sekė Aristoteliu Albertas. Norėjo pats filosofuoti, o filosofas 
turįs savo tvirtinimus proto argumentais įrodyti: philoso- 
phi enim est id; guod dicit dicere cum 
ratione. Darbštus ir sąžiningas mokslininkas būdamas Al- 
bertas sumanė rekonstruoti ir išdėstyti visą Aristotelio mokslą. 
Tam reikalui pasinaudojo arabų vertimais ir komentarais, ypač 
Avicennos veikalu. Pats paaiškino savo metodą: „Čia laiky- 
siuos paties Aristotelio plano ir minčių. Sakysiu viską, ko, ma- 
no nuomone, reikės jo mintims išaiškinti ir įrodyti, nors tekste 
ir neminėsiu, ką pats būsiu pridėjęs. Be to, daug ką pridursiu, 
kad galima būtų pašalinti abejonės ir parašyti tai, ko trūksta 
ir dėl ko filosofo mintys tūliems tamsios atrodo. Skyrių pava- 
dinimai rodo, kaip mūsų veikalas padalintas. Kur skyriaus pa- 
vadinimas sako, apie ką tame skyriuje rašoma, ten atitinka sky- 
rius Aristotelio knygą, o kur patys esam ką pridėję arba įrodi- 
nėję, ten tatai ir pažymėjome pačiame pavadinime. "Tuo būdu 
parašysime tiek pat knygų, kaip ir Aristotelis, ir tokiais pat pa- 
vadinimais“ (ištikrųjų, Alberto veikalai vadinasi De praedi- 
camentis, Super octo libros Physicorum, 
Libri XIII Metaphysicorum, In decem !1:- 
bros Ethicorumirt.t.). „Be to, pabaigsime knygas, 
kurių nėra baigęs Aristotelis, ir pridėsime, kurių mums trūksta 
arba todėl, kad neparašė jų Aristotelis, arba todėl, kad, nors ir 
parašė, bet jos į mūsų rankas nepateko.“ 

Taigi, atgaivino Albertas Aristotelio mokslą ir su Avicennos 
pagelba jį, kiek galima buvo, nuplatonino. Visai suprantama, 
kad tas mokslas didžiai paveikė darbštų, bet neoriginalų gamti- 
ninką - sistemininką, išaiškino jam mokslo metodą. Bet pats 
Aristotelis nebeatskiriamai susydino savo gamtos mokslą su vi- 
sa savo metafizikos sistema. Kaip teisingai pastebėjo Bona- 


— 380 — 


ventūra, gamtos mokslo sąvokas ir metodus padėjo jis filosofa- 
vimo pamatan. Todėl ir jo gnoseologijos, ir jo ontologijos natū- 
ralistinės esama. Gamtos reiškiniams aiškinti reikalingos, akto 
- potencijos, formos - materijos sąvokos ir abstrakcijos teorija 
tapo Aristotelio metafizikos pagrindais. Jo sensualistinėj gno- 
seologijoj nebebuvo vietos platoniškajai - augustiniškajai apšvie- 
timo (illuminatio) teorijai ir išviso grynai intelektuali- 
niam pažinimui, intelektualinei intujicijai; jo ontologijoj — idė- 
jų pasauliui (Logosui, logikos kūrėjas be Logoso apsėjo) ir 
Dievo santykiams su pasauliu bei žmonėmis (Iievas nuo pa- 
saulio visai atskirtas pats save protaująs Protas, grynas aktas, 
tėsąs; tik kaipo tikslas, causa finalis, tepaveikiąs Jis 
pasaulį, bet nėsąs nei jo kūrėjas, nei jo apvaizda). Aristotelio 
principais vadovaujantis, nebegalima buvo įrodyti ne tik ontinių 
žmogaus ryšių su Dievu, bet ir tiesiog žmogaus pažįstamosios 
Dievo koordinacijos su pasauliu. Tik netiesiog, išprotavimais, 
rados galima įrodinėti Dievo buvimas, bet visi tokie įrodinėji- 
mai neturėjo absoliučios reikšmės, nes rėmėsi reliatyvia būtimi — 
žmogaus protu ir gamta. Nuosekliam aristotelininkui visos, 
augustinininkų tebeįrodinėjamos, krikščionybės tiesos atrodė ar- 
ba visai neįrodomos, arba tik patikimais, netiesioginiais argu- 
mentais (reliatyvaus proto išprotavimais) teįrodomos. Aristote- 
lizmas vijo žmogaus protą į jaučiomojo pasaulio ir jaučiamųjų 
daiktų pažinimo sritį ir skyrė jį nuo Dievo; atrodė stabmeldžių 
dvasios įsiviešpatavimas esąs. Tiesa, nei pats Albertas, nei di- 
dysis jo mokinys Tomas nebuvo nuoseklūs aristotelininkai. Negi 
galėjo atmesti visų teologijos tradicijų; mėgino suderinti aristo- 
telizmą su pagrindinėmis neoplatoniškai formuluotomis krikš- 
čionybės idėjomis. Kaip ir Aleksandras Halesietis bei Bonaven- 
tūra, sintetino augustinizmą su aristotelizmu; tik sintezės pa- 
grindas vienur augustinizmas, kitur aristotelizmas buvo. Augu- 
stinininkai suimdavo savin Aristotelio idėjas, kiek galėjo jas su 
tradicine teologija suderinti, Albertas ir Tomas — kiek jos tai 
teologijai griežtai neprieštaravo.  Ypačiai svarbu rados, kad 
Aristotelio gamtos mokslas vertė pripažinti ir jo gnoseologiją, 
visų pirma — abstrakcijos teoriją, kurią buvo jau skleidę XII 
amžiuje Abelardas ir kiti filosofai.  Gnoseologija savaime virto 
ontologija. 

Alberto būta greičiau akylo mokslininko ir knibo, kruopš- 
taus žinių rinkėjo, nei sistemintojo. Stengėsi betgi sistemiškai 


— 381 — 


filosofuoti ir savo gaivinamąja Aristotelio filosofija teologijos 
aiškinimui pasinaudoti. Patį Aristotelio mokslą aiškino jis avl- 
cenniškai bei maimonidiškai (III, 65) ir ne aklai, bet kritiškai 
jį savinosi. Nesutiko, kaip averroesininkai, pripažinti, kad pa- 
saulis yra amžinas, kad aktyvusis intelektas yra vienas, visiems 
žmonėms bendras protas; Dievo esmę ir santykius su pasauliu 
suprato augustiniškai. Išviso mėgino suderinti aristotelizmą su 
augustiniška - neoplatoniška pasaulėžiūra, be kurios, kaip mi- 
nėta, krikščionių teologija visai neįrodoma ir nebesuprantama 
rados. Kadangi trūko Albertui sintetinamų gabumų, toji sintezė 
apskritai imant, jam nepasisekė. Vis dėlto aristotelizmo dvasia 
jo pažiūromis aiškiai pasireiškė. — Kaip ir Maimonidas, atskyrė 
jis filosofiją ir mokslą nuo teologijos, nuo scientia de his, 
guae ad salutem pertinent. Teologija tyrinėjanti 
tiesą non ut verum simpliciter (kaip daranti filo- 
sofija), sed ut summe beatificans, ir remiantis ne 
proto išvadomis, bet apreiškimu. Jos tiesos turinčios betgi būti 
įrodinėjamos žmonių tikėjimui pastiprinti ir netikėlių prieštara- 
vimams sugriauti. Tačiau negalima buvo, kaip minėta, visų tų 
tiesų Aristotelio metodais įrodyti, ir Albertas atvirai tai pripa- 
žino. Negalima esą įrodyti Trejybės mokslo, Dievo įsikūniji- 
mo, nei, kad pasaulis turįs pradžią ir galą ir kad kiekvienas žmo- 
gus turįs savo atskirą aktyvų intelektą. Visos tos tiesos tik ti- 
kėjimu, autoritetu, ir tegalima apginti. Tuo būdu dalis teologi- 
jos tiesų tapo moksliškai neįrodomu ir mokslo nepriklausomu 
žinojimu. Tačiau, Alberto nuomone, jos filosofijos išvadoms ir 
neprieštaraujančios. Griežtai atmetė jis averroesininkų dvejo- 
pos tiesos teoriją. 

Alberto ir Šv. Tomo reforma mokslui bei filosofijai sveika- 
ton ėjo: išvadavo mokslą iš teologijos įtakos. Pačią teologiją 
darė toji reforma proto atžvilgiu hipotetiniu žinojimu. Dvejo- 
pos tiesos Albertas ir Tomas neskelbė, bet — dvejopo žinojimo 
teoriją, kaip XIX amžiuje Kantas. Tai sutiko su vyraujančiomis 
Europos kultūros tendencijomis, bet tikėjimą, be abejo, silpnino. 


83 


šv, Tomas buvo grafo Landulfo iš Aguino sū- 
nus; gimė 1225 m. (2) Roccasiccos tvirtovėj (netoli nuo 
Aguino miesto). Akvino grafų šeima susigiminiavus buvo 


— 382 — 


su Sicilijos karalystę valdančių normanų dinastija, ir Tomo bro- 
liai bei giminaičiai ištikimai tarnavo Friedrichui II. Mokytis 
pradėjo Tomas pas savo dėdę Monte-Cassino abatą, 
paskui įstojo Neapolio universitetan ir — prieš savo tėvų valią 
— dominykonų ordinan (1243 m.). Dominykonai nusiuntė jį 
mokytis pirma Romon, paskui Kėolnan pas garsųjį Albertą 
(1244 m.). Pas jį mokėsi Tomas Kėlne, Paryžiuje (1245 —- 
1248 m.) ir vėl Kolne, kur grįžo su savo mokytoju. Suėmė jis 
savin ir begalę Alberto sulesinėtų žinių — amžininkai stebė- 
josi Tomo atmintimi — ir pagrindines Alberto idėjas. Daug 
skaitė, dar daugiau galvojo; nuolat į savo mintis įsigilinęs, daž- 
nai nepataikydavo draugams atsakyti arba tylėjo, ut guasi 
insensibilis videbatur. „Nebyliu Sicilijos jaučiu“ 
praminė jį kiti Alberto mokiniai. „Greit visas pasaulis išgirs 
šito jaučio balsą“, buvo paties Alberto nuomonė. Gal, iš pat 
pradžios pastebėjo mokytojas, kad turi Tomas kaip tik tų ga- 
bumų, kurių jam, Albertui, trūko: puikų sistemintojo dialektiko 
talentą ir ypatybę aiškiai mąstyti. Kalbėdamas ir rašydamas, 
Tomas nebetyrinėjo klausimo, nebejieškojo tiesos ir žodžių — 
ramiai ir nebeabejodamas dėstė tai, ką buvo jau smulkiai ap- 
svarstęs, įrodęs ir susisteminęs. Tikro pedagogo jo būta. Mo- 
kiniams atrodė, kad jis paties Dievo įkvėptas. 

Gal, Kėlne ir pradėjo mokytojauti. Šiaip ar taip, 1252 m. 
buvo nusiųstas Paryžiun, kur tapo bakalauru ir 1256 m. magis- 
tru; čia profesoriavo iki 1259 m. (?) ir 1269—1271 m.; 1259 — 
1261 m. dėstė teologiją Anagni, 1261—1265 m. Orvieto, 
1265—1267 m. Romoj, 1267—1268 m. Orvieto. Kai 1272 m. 
paliko Paryžių, pakviestas buvo Karoliaus Anjou į Neapolio uni- 
versitetą. Numirė kely į Lyono sinodą 1274. III. 7. Prieš mir- 
damas išpažino Tikėjimo Simbolį ir — ad maiorem sui 
securitatem — pavedė pataisyti savo veikalus Romos Baž- 
nyčiai: nec sum pertinax in sensu meo, sed 
si guid male dixi, totum relinguo correc- 
tioni ecclesiae Romanae. Tuo metu pasirodę vie- 
nam dominykonui Neapoly, kad apaštalas Povilas įėjęs į brolio 
Tomo auditoriją, pagyręs jo mokslą ir išsivedęs, kad aukštesnę 
tiesą pažintų. 

Nesuspėjo Šv. Tomas pabaigti didžiojo savo veikalo S u m- 
ma Theologiae, o gal — nebegalėjo. Veltui prašęs jo 
dirbti draugas Raynaldas: ,,„Raynaldai, negaliu, nes visa, ką esu 


-- 383 — 


parašęs, atrodo man pelai“. Sakęs tai respectu eorum, 
guae vidi et revelata sunt mihi. Tomo nuo- 
seklaus novatoriaus, „„modernisto“, būta. Vienas jo mokinys 
rašė: „Tokio žinojimo pripildė jį Dievas, kad neabejojo dėstyti 
ir rašyti naujovių, nes naujoviškai įkvėpdavo jį Dievas.“ Žino- 
ma, puolė Tomą augustinininkai. Ne be paties Bonaventūros 
žinios garsusis pranciškonų profesorius Jonas Peckham 
(vėliau Canterbury arkivyskupas, 1292 m.) viešai ginčijo Tomo 
nuomones. Paryžiaus vyskupas Etienne Tempier, Si- 
gero mokslą smerkdamas, pasmerkė ir 5 "Tomo nuomones 
(1277 m.), o Canterbury arkivyskupas dominykonas Rober- 
tas Kildwardby — 2 (tais pačiais metais). Minoritas 
Guillaume de La Miarre (rasit, su savo draugo R. Ba- 
cono pagelba) 1286 m. parašė savo Summa contra To- 
mam. Užtai iš pat pradžios pripažino Tomo mokslą daugumas 
dominykonų. Pats senis Albertas, rodos, atvyko Paryžiun ginti 
savo numirusio mokinio ir draugo. Generalinė ordino kapitula 
1278 m. nutarė bausti Tomo mokslą žeminančius brolius; 1279 
ir 1286 m. kapitulos pripažino tą mokslą visiems dominykonams 
priverstinu. 


84 


Platonas griežtai atskyrė vieną nuo kito tris būties momen- 
tus: materiją, empirinį pasaulį ir idėjų pasaulį Antrasis buvo 
jam netikra būtis, iš kurios turinti išsivaduoti dvasia, kad pakil- 
tų į tikrąją idėjų pasaulio būtį ir tikrai jį pažintų. Aristotelis 
mėgino susydinti visus tris momentus ir suprasti juos kaip vie- 
ną empirinę būtį, Empirinė būtis, jaučiamasis pasaulis, ir tapo 
jam tikruoju pažinimo objektu ir tikrąja realybe. Aukščiausios 
metafizikos sąvokos ir pati Dievo idėja turėjo čia tiek reikšmės, 
kiek reikėjo jų empiriniam pasauliui suprasti ir pažinti. Todėl 
ir buvo Aristotelis vienas iš didžiausių mokslininkų, bet, kaip 
teisingai pastebėjo Bonaventūra, blogas filosofas. 

Kaip tik savo moksliškumu, savo metodais (dedukcija, o 
ypačiai indukcija) ir pagrindinėmis empirinį pasaulį aiškinan- 
čiomis (materijos - formos, potencijos - akto) sąvokomis, pa- 
galiau — ir empiristine visos savo filosofijos dvasia prisitraukė 
Aristotelis XIII amžiaus mokslininkus ir Albertą Didįjį. Bet čia 
Tomas skyrėsi kiek nuo savo mokytojo. Albertas didžiai vertino 
konkrečius faktus, stebėjimą, indukciją ir eksperimentą; jis tapo 


— 884 — 


aristotelininku visų pirma todėl, kad Aristotelis gražiai aiškino 
konkrečią gamtą; Aristotelis mokslininkas nejučiomis darė Al- 
bertą aristotelininku - filosofu. Genijaliajam sistemininkui To- 
mui daugiau svėrė ne konkretūs gamtos reiškiniai, ne stebėjimas, 
eksperimentas ir indukcija, bet Aristotelio sukurtoji gamtos ir 
mokslo sistema. Abstrakčiai kiek žiūrėjo jis į aristotelizmą; už- 
tai tikrai įsigilino į jį, iki galo apmąstė pagrindines jo sąvokas ir 
struktūrą ir išdėstė savotišką aristotelizmą, kuris rados suderina- 
mas su teologija. Tuo ir reikia, bent iš dalies, aiškinti XIII — 
XVI amžiaus kultūros paradoksas. — Ant gamtos mokslo pa- 
grindo išaugęs aristotelizmas teologijoj nuveikė krikščionybės 
dvasiai daug artimesnį augustinizmą, o gamtos mokslo srity pa- 
virto negyvu žaidimu abstrakčiomis sąvokomis: gamtos mokslas, 
beaugdamas, sijo su augustinizmu bei platonizmu ir platonininkų 
(Nikalojus Kuesiečio, Giordano Bruno, Ga- 
liliejaus ir kitų) buvo atgaivintas. 


Pirmykštis ir pagrindinis aristotelininko Tomo ontologijos 
objektas buvo ne absoliuti, bet reliatyvi, empirinė būtis, tiksliau 
sakant — iš tos būties proto abstraguojama bendroji, nes tik 
bendroji būtis, universalia, tiek Platono, tiek Aristotelio 
nuomone, tegalėjo būti žinojimo objektas. Taigi, filosofuodamas 
Tomas išeidavo iš reliatyvaus individualaus proto santykių su 
reliatyviu empiriniu pasauliu, su empiriniais daiktais, kuriuos 
tyrinėja gamtos mokslas. Protaujanti ir materijalius daiktus 
pažįstanti siela savo nematerijalumu iš esmės nuo tų daiktų ski- 
riantis. Taigi, jokiu būdu negalį jie įsiskverbti į sielą ir joje 
būti. Vis dėlto žmogaus siela sutverta tokia, kad tie daiktai ją 
veikią ir jos pažįstami, atseit, tam tikra prasme joje esą. Juos 
pačius, o ne savo reiškinius siela pažįstanti.  Neturinti ji jokių 
įgimtųjų savo pažįstamojo pasaulio vaizdų. Iš prigimties jos 
intelektas esąs tuščias, tabula rasa, ir tik per jausmus, 
per pojūtį, gaunąs savo žinojimo turinį. Nihil est in in- 
tellectuų, guod non fuerit in sensu, „nieko 
nėra intelekte, ko anksčiau nebūtų buvę jausme“, jaučiomojoj 
jėgoj. Reikią be to pripažinti, kad pažįstantysis turįs savyje 
savo pažįstamuosius materijalius daiktus savo paties, pažįstan- 
čiojo, būdu — cognitum. est in cognoscente per 
modum cognoscentis, vadinasi, kiek tie daiktai esą 
ar darąsi nematerijalūs. Išeina, kad pats materijalus ir konkre- 


— 385 — 


tus pasaulis visai mums nepažįstamas. Tomo gnoseologija rel- 
kia representacijonizmu laikyti (pal. $ 78). 

Nematerijalūs materijalių daiktų vaizdai (phantasma- 
ta, o fantasmą sudarančios daikto akcidencijos, ne jo sub- 
stancija) įsiskverbią į jaučiamąją sielos jėgą (sensus), kurį 
iš prigimties galinti gauti visas jaučiamąsias formas, est 
guaedam potentia receptiva omnium for- 
marum sensibilium. Tačiau individualus individualaus 
daikto vaizdas galįs būti jaučiamas, bet negalįs būti tiesiog pa- 
žįstamas, nes žinojimo turinį tik tai tesudarą, kas bendra esą, 
universale. Bendra, universale, esą intelekto pažį- 
stama. Nuo individualių daiktų fantasmų aktyvusis intelektas 
atitraukiąs protaujamuosius vaizdus, species intelligi- 
biles, t. y., bendrąsias sąvokas, gimines ir rūšis, universalijas, 
ir atiduodąs jas saugoti pasyviajam intelektui, kuris galįs gauti 
visas protaujamąsias formas, est guaedam potentia 
receptiva omnium formarum intelligibi- 
lium. Per universalijas intelektas galįs atsigręžti (refle- 
xio) į individualius vaizdus, o tuo būdu netiesiog ir individua- 
lius daiktus pažinti. 

Žmogaus intelektas pirmiausia pasyvus, nes sutvertas ir pa- 
baigus esąs. Pats savyje universalijų jis neturįs ir šiuo atžvilgiu 
esąs savo paties kaipo jas pažįstančio potencija. Kad pasyvusis 
intelektas aktyviu taptų, suaktualėtų, reikią, kad daiktų vaizdai 
jį paveiktų. Bet pačios universalijos atskirai nuo daiktų neeg- 
zistuojančios (čia "Tomas su platonininkais - realistais nesutin- 
ka): jos sukonkretėjusios ir suindividualėjusios daugely  kon- 
krečių daiktų ir esančios juose potencijaliai, t. y., ne kaip uni- 
versalijos, bet kaip universalijų potencijos. "Tai, kad intelektas 
jas nuo daiktų (fantasmų) abstraguojąs ir pažįstąs, reiškią, kad 
jis aktualinąs jas, potenciją aktu paversdamas. Todėl jis pats 
turįs būti ir aktyvus intelektas (intellectus agens), 
kurį Tomas, kaip ir Bonaventūra, laiko individualiu žmogaus in- 
telektu, juo labiau, kad, Tomo nuomone, žmogaus siela nėsanti 
atskira substancija, bet — vieną individo substanciją sudarą 
drauge jo kūnas ir jo siela. Abstraguodamas nuo konkrečios 
fantasmos (— similitudo rei particularis — 
guidditas) tai, kas bendra ir pažįstama, universaliją, akty- 
vusis intelektas aktualinąs tos universalijos potenciją ir savo 
paties potencijas; visų pirma bendriausias sąvokas, visko, kas 


Istorija 25 


— 386 — 


protaujama, principus, prima intelligibilium prin- 
cipia, primae conceptiones. Tam tikra prasme in- 
telektas turįs tuos principus savyje, bet jame pačiame esą jie 
guaedam scientiarum semina, potencijos, ir tik 
nuo fantasmų universalijas abstraguodamas, teaktualinąs juos, 
principus, intelektas. Jis remiąsis jais veikdamas; todėl, univer- 
salijas pažindamas, išprotaująs, silogizuojąs, nuo fantasmų per 
silogizmus einąs į principus. 

Žodžiais Tomas pripažįsta, kad pats Dievas apšviečiąs mū- 
sų intelektą, ir net cituoja Šv. Augustino žodžius, kad visa mes 
pažįstą pačioj nekintamoj Tiesoj, in ipsa, guae supra 
mentes nostras est, incommutabili verita- 
te. Bet taip aiškina jis Augustino žodžius ir Dievo šviesą 
(Augustinas norįs sakyti, jog mes pažįstą Dieviškąja šviesa, 
vadinasi, Dievo malonės pastiprintu protu; nei pačios Dievo švie- 
sos mes matą, nei joj pačioj pažįstą), kad žmogų visai nuo 
Dievo atskiria. Aiškiai ir griežtai tvirtina Akvinatas, kad visa, 
ką pažįstąs mūsų protas, tiktai per jausmus, universalijas nuo 
fantasmų abstraguodamas, tepažįstąs. Net pats save intelektas 
pažįstąs tik tiek, kiek jis abstraguojąs universalijas nuo daiktų 
ir, užuot buvęs potencijalus, aktualėjąs. Vadinasi, pirma pa- 
žįstąs intelektas savo objektą (universaliją), paskui — savo 
veikimą, pagaliau — per veikimą — pats save. 

Kas gi yra, Tomo nuomone, tos universalijos, dėl kurių 
taip karštai ginčijosi savybėj XII amžiaus metafizikai? — Pir- 
miausia universalijos esančios subjektyvios žmogaus proto sąvo- 
kos, kaip kad ir Abelardas manė. Bet, ir Abelardui neneigiant 
objektyvios universalijų reikšmės, Tomas aiškiai sydino univer- 
salijas su objektyviu empiriniu pasauliu. Tiesa, intelekto akty- 
vumą pabrėždamas, pats jis darė klausimą truputį sudėtingą. 
Sunku pasakyti, kiek intelekto universalija sutinka su objekty- 
viąja universalija; sunku ir todėl, kad visa, ką pažįstąs intelek- 
tas, duota jam intelektiniu būdu, per modum cognos- 
centis. Kaip ten yr — tiektos, bet Tomas tapdino intelekto 
universalijas su objektyviais genera et species, su 
formomis, kurios neegzistuojančios atskirai nuo daiktų (kaip 


manė realistai), bet — pačiuose daiktuose (in rebus, in 
r e) ir juos formuojančios, darančios substancijomis. Pirma uni- 
versalijos esančios in re (daiktuose), paskui — intelekte 


(post rem). Bet, kadangi Tomas ir Dievo idėjų pasaulį pri- 


— 887 — 


pažįsta, sakė jis tas idėjas esant Dieviškąsias daiktuose esančių 
universalijų pradžiolytes, Dievo mintis apie universalijas. Šia 
prasme universalijos esančios ne tik in re ir post rem, 
bet ir ante rem. Tačiau Dievo universalijos, žinoma, nesu- 
tampančios su Dievo sukurtomis universalijomis. 

Tomo gnoseologiją tyrinėdami, aiškiai galime matyti du jos 
trūkumus. Viena, mažai tevertino jis visa tai, kas yra indivi- 
dualu: daiktų individualumą (guidditas) ir paties žmogaus 
individualybę*). Antra, savaime kyla abejonių, ar tikrai pažįsta 
intelektas objektyviąsias universalijas, ar nelaiko jis tomis uni- 
versalijomis savo paties kūrinių. Visą žmogaus žinojimą Tomas 
remia žmogaus (be to — individo!) intelekto struktūra ir daik- 
tais. Bet materijalūs daiktai patys nei intelekto, nei jaučiamo- 
sios jėgos negalį būti pagauti ir tiesiog pažinti. Kas jie ištik- 
rųjų yra, tomiškasis intelektas pasakyti negali. Ir dar klausi- 
mas, ar daiktų vaizdai, fantasmos, turį savyje universalijas. Kuo 
gi galima įrodyti, kad turi, jeigu tik intelektas jas atrandąs ir, 
gal būt, net kūriąs? Antra vertus, ne savistaba, ne savižinos 
(jos nėsą) ir sąmonės analize remia Tomas savo intelekto teo- 
riją, bet iš Aristotelio paimtomis, perdirbtomis ir toli gražu ne- 
įrodytomis metafizinėmis sąvokomis, metafizine antropologija. 
Pagrindinės jo sąvokos, tai potencija-aktas ir forma-materija; be 
jų į Tomo sistemą įeiti negalima. Bet jeigu Aristotelis vartoja 
tas sąvokas konkretiems gamtos reiškiniams išaiškinti ir todėl 
lanksčiai jas vartoja, tai Tomas konkrečia gamta nesidomi: jam 
bendroji gamtos santvarka tėra svarbi, ir gamta virsta jam 10- 
gine abstrakčių sąvokų sistema, formų hierarchija. Todėl ir ga- 
lėjo Tomas sakyti, kad angelai esą grynos formos, formos be 


*) Tik netiesiog tepažįstąs protas tai, kas yra indvidualu. Su tuo 
sutinka ir Tomo ontologija, kur jis taip pat mažai tevertina indivi- 
dualybę. Indvividualybės principas, principium individua- 
tionis, esąs materija. Tiesa, materija egzistuojanti tam, kad formos 
ją suformuotų ir tuo suaktualintų; bet formos pačios esančios bendros 
(genera, species). Individo formos negalį būti. Jo siela tesanti 
individuali jo forma tik tiek, kiek ji esanti netobula ir todėl reikalinga 
materijos. Kiekvienas angelas esąs ne individas, bet rūšis, species. 
Žinau, kad mėginama ir kitaip Tomo pažiūros aiškinti, Tik, mano galva, 
tie mėginimai painioja Tomo metafiziką su jo tikėjimu. Savaime supran- 
tama, kad jis neneigė nei žmogaus individualybės, nei jos nemirtingu- 
mo. Bet — kad nuosekliau būtų filosofavęs, turėjęs, gal, būtų sakyti, 
jog, žmonėms sutobulėjus, individualiniai jų skirtumai išnyks. 


— 388 — 


materijos (nors ir skyrė juose potenciją nuo akto). Todėl ir at- 
metė jis Bonaventūros, Gilberto de la Porrėe, Avicennos ir 
Avencebrolio ginamąjį mokslą, kad substancija galinti turėti 
daug substancinių formų ($ 78. Kadangi substanciją sudaran- 
čios forma ir materija, tai, Tomo nuomone, daugybė substanci- 
nių formų griautų pačios substancijos vienovę. Naujai, aukš- 
tesnei formai su substancijos materija susijus, senoji, žemes- 
nioji, forma turinti grįžti materijon ir tapti potencija). Todėl, 
pagaliau, ir pavertė sistemininkas Tomas hierarchijos idėją pa- 
saulio principu. — Kad ir be galo netobulai, vaizduojąs betgi 
pasaulis Dievą, o galįs vaizduoti tiktai hierarchine formų dau- 
gybe. Taigi, turį būti pasauly grynų formų, angelų, kurie pa- 
žįstą Dievą ir visa savu intelektu, be jokios jausmų ir daiktų 
pagelbos, per intelektualinius vaizdus, kaip turį būti ir formos bei 
materijos sudarytų substancijų, žmonių, kurie visa pažįstą per 
jaučiamąją jėgą, ir žemesnių už žmones substancijų (gyvulių, 
augalų, materijalių daiktų). 

Čia ir glūdi sensualistinės Tomo gnoseologijos pagrindas. 
— Angelas esąs grynai dvasinė substancija, dvasia. Žmogaus 
siela irgi nematerijali, bet ji iš esmės esanti dvasia su kūnu jung- 
tina. Ji — kūno forma, drauge su kūnu sudaranti žmogaus subs- 
tanciją. Ji esanti ne tiek tobula, kaip angelas, ir negalinti be 
kūno nei egzistuoti, nei pažinti. Tuo būdu Tomas gražiai kėlė 
aikštėn Žmogaus vienovę ir nuveikė nekrikščionišką spiritualiz- 
mą — kiek aiškino žmogaus prigimtį. Bet tuo pat priverstas jis 
buvo išrutuluoti sensualistinę pažinimo teoriją. 

Nenoriu mažinti tos sensualistinės gnoseologijos vertės, ir 
ne todėl, kad Tomas sąmojingai ją paturtino intelektualistinės 
gnoseologijos elementais (turiu čia galvoj universalijų pažinimo 
teoriją). Tačiau iš jos tėra galima tik dvi išvados padaryti. — 
Arba, viena, tiesiog mums žinomas ir tiktai mums ir težinomas 
mūsų pažinimas yra vienintelis, o mes, juo remdamies ir filo- 
sofuodami, turime manyti, kad tiek angelai, tiek Dievas yra ir 
materijalūs. „Arba, antra, turime mes tvirtinti, kad nieko nega- 
lime žinoti nei apie Dievą, nei apie angelus ir jų pažinimą; visa 
tai bus mūsų išvedžiojimai, išprotavimai, kurie objektyvios reikš- 
mės neturi, nes negali peržengti juos darančio proto ribų. Nuo- 
sekliai Tomas pripažino, kad žmogus negalįs tiesog pažinti gry- 
nos dvasios ir Dievo, bet proto išvedžiojimais tikėjo. 


— 389 — 


85 


„Dabar pažinti Dievą tegalime tiktai per materijalius Jo 
veiklos padarinius“, per materiales effectus. Taigi, 
netiesa esanti, kad Dievas praesentissimus est ani- 
mae (($ 78). Nei Jo paties žmogaus sieloj esama, nei sieloj — 
prigimtosios Dievo idėjos, prigimtojo žinojimo, kad Dievas yra. 
Be abejo, žmogus iš prigimties trokštąs didžiausio Gėrio, bet 
galįs jis ir nežinoti, kad tas Gėris esąs Dievas. Nepripažino To- 
mas ir Augustino mėginimo įrodyti Dievo būtį tuo, kad negalima 
pripažinti, jog tiesos nėra. Mat, Tomui tiesa buvo reliatyvi 
proto tiesa, proto tvirtinimas, o ne objektyvi būtis, su Dievu su- 
tampanti. Taip pat atmeta jis ir ontologiškąjį argumentą, kuris 
iš esmės nesuderinamas su Tomo metafizikos pamatu: Anselmui 
ir kitiems to argumento skelbėjams Dievas yra žmogaus tiesiog 
pažįstamoji (arba jaučiamoji) objektyvi būtis, o Tomui — tik 
subjektyvi proto idėja ir Visai nuo žmogaus atskirtoji būtis. Žo- 
džiu, visus senuosius Dievo būties argumentus Tomas atmeta 
todėl, kad jie nesutinka su jo išgalvotąja gnoseologija. 

Tik vienu augustinininkų argumentu jis pasinaudojo, bet ir 
jį iš esmės perdirbo. — Anselmas ir kiti augustinininkai rodė, 
kad yra kūrinių tobulumo hierarchija ir kad tegalima ji matyti 
ir suprasti tiktai turint galvoj tobuliausioji esybė, Dievas 
(II, $82). O turėti galvoj Dievas tiems augustinininkams 
reiškė tiesiog Dievą jausti, t. y., „tobulumo argumentas“ rėmėsi 
ontologiškuoju argumentu.  Ontologinį argumento pamatą To- 
mas atmeta ir samprotauja štai kaip. — Aristotelis mokąs, kad 
juo daiktas tikresnis (=— juo daugiau tiesos turįs), juo daugiau 
turįs jis ir būties. Be to, Aristotelis sakąs, kad esą, kas turį kuo- 
daugiausia tikrumo, kuodaugiausia tiesos. Bet tikrų tikriausia, 
kad tik absoliučią Tiesą galvoj turėdami tegalį mes sakyti, kad 
vienas daiktas tikresnis, turįs daugiau tiesos, nei kitas. "Taigi, 
turį būti absoliuti Tiesa, kuri, kaip yra sakęs Aristotelis, esanti 
ir absoliuti Būtis, Dievas. Argumentas yra labai panašus į au- 
gustinininkų argumentą. "Tačiau Tomas nė nemano, kad mes, 
taip samprotaudami, su pačiu Dievu santykiaujame. Dievo būtis 
čia ne argumento pagrindas, bet išprotavimo išvada, o visas ar- 
gumentas remiasi priežastingumo dėsniu. "Taip ir aiškino savo 
įrodymą Tomas „Teologijos Summoj“, kur, be to, ir apibendrino 
argumentą: rašė ne tik apie tikrumo (tiesos) laipsnius, bet ir 


— 890 — 


apie gerumo, kilnumo, išviso tobulumo laipsnius. Kiekvienas 
tobulumo kiekis turįs savo priežastį — didesnį tobulumo kiekį; 
tad pagaliau prieiną mes tobuliausią esybę, absoliučią tobulybę, 
vadinasi, Dievą. Visi daiktai dalyvaują kiek toj Tobulybėj, arba 
Būtyje; tačiau dalyvaują ne ta prasme, kad su ja syją, bet ta, 
kad ji esanti jų priežastis (causa efficiens). Toksai to- 
bulumo argumentas nė kiek ne „ontologiškesnis“ už teleolo- 
ginį argumentą, kurį Tomas paėmė iš Jono Damaskiečio vei- 
kalo ir kuris įrodinėja, kad pasaulio tvarka verčianti pripažinti 
savo priežastį — Tvarkytoją. 

Bet svarbiausiais ir patikimiausiais Dievo būties įrodymais 
laikė Tomas kitus tris argumentus. Patį svarbųjį (prima et 
manifestior via) surado Maimonido veikale Albertas 
Didysis; Tomas tik patobulino argumentavimą. — Kaip yra nu- 
rodęs Aristotelis, mes pastebį pasauly judėjimą. Judėjimas tu- 
rįs savo priežastį, ir viena iš dviejų hipotezių esanti teisinga, 
arba pats daiktas esąs savo judėjimo priežastis, arba jį judinąs 
kitas daiktas. Bet pats daiktas negalįs būti savo judėjimo prie- 
žastis. Ištikrųjų, kad pats daiktas judėtų, reikią, kad jis pats 
savyje turėtų savo judėjimo pradą. Be to, reikią, kad visas 
daiktas pats save judintų ir judėtų, o ne jo dalis. Šiaipjau — 
negalima esą sakyti, kad daiktas pats save judinąs, tik: kad jo 
dalis jį judinanti. Taip antai, gyvulys ne pats save judinąs, bet 
judinanti jį jo koja, kuri pati esanti rami. O kiekvienas „pats 
save judinąs“ kūnas, Aristotelio nuomone, esąs dalinamas, t. y., 
turįs savo dalis. Tai pastebėję, turį mes pripažinti, kad negalįs 
toks kūnas judėti, jeigu bent viena jo dalis esanti rami. Taigi, 
viso kūno ramumas priklausąs kūno dalies ramumo; o aišku, 
kad tada ir viso kūno judėjimas priklausąs jo dalies judėjimo. 
Taigi, kūnas, kuris atrodąs pats save judinąs, ištikrųjų ne pats 
save judinąs, bet kito ko judinamas esąs. Tad pats daiktas ne- 
galįs būti savo judėjimo priežastis. Galima esą tai įrodyti ir ki- 
taip. — Mes matą, kad arba daiktai kitų daiktų judinami (taip 
antai, sunkius daiktus judinanti apačion, o lengvus viršum pri- 
gimtoji jų vieta), arba „patys save judiną“. Bet pastaruosius 
daiktus judinanti jų prigimtis, jų judėjimo pradas (taip antai, 
gyvulius — jų siela). "Taigi, niekas pats savęs nejudinąs. Pa- 
galiau, kartoja Tomas ir trečią Aristotelio įrodymą. — Niekas 
negalį tuo pat metu ir tuo pat atžvilgiu būti ir potencijalu (po- 
tencija), ir aktualu (aktas). Kai daiktas esąs ramus, esąs jis 


— 391 — 


savo judėjimo atžvilgiu potencijalus: jo judėjimas esąs jo ra- 
mume glūdinti potencija. Kaipgi potencija be priežasties galinti 
tapti aktu? Kaip potencijalus (ramus) daiktas galįs be judin- 
tojo suaktualėti, tapti judančiu? Taigi esą įrodyta (?), kad 
nėsą daiktų, kurie patys save judiną. Norint judėjimas išaiškin- 
ti, reikią pripažinti, kad esanti judintojų virtinė (pirmas daiktas 
judinamas antro, antrasis trečio ir t. t.), be to, hierarchiškai su- 
tvarkytų judintojų virtinė (sakysim, akmenį judinąs pagalys, 
pagalį — ranka, ranką — kūnas, kūną — siela, sielą — Dievas). 
Bet tokia virtinė negalinti būti begalinė (nehierarchinė galinti: 
galima esą įsivaizduoti begalė vienas kitą judinančių akmenų). 
Iš tiesų, jeigu toji virtinė esanti begalinė, tai esą begalybė kūnų 
(nes visa, kas judinama, esą kūnas). Ir kad būtų judėjimas, 
reikią, kad visi tie kūnai (begalybė kūnų) judėtų ir judintų ki- 
tus susyk, tuo pat metu, ir visuomet. Tačiau kiekvienas kūnas 
esąs pabaigus ir negalįs amžinai judėti ir judinti. Taigi, ir ju- 
dintojų virtinė negalinti būti be galo. Antra, jeigu esanti ju- 
dintojų virtinė, esąs ir pirmas judintojas, kuris visus kitus ju- 
dintojus judinąs. Bet, jeigu virtinė esanti begalinė, tai tokio 
pirmojo judintojo negalį būti, nes kiekvienas esąs tada kito judi- 
namas. "Taigi, negalį tada būti ir paties judėjimo, o judėjimo 
betgi esama, egzistuojama. Taigi, judintojų virtinė nėsanti be- 
galinė, ir esąs pirmasis judintojas, kuris kitus judinąs, bet pats 
niekeno nejudinamas ir nejudąs,  primum movens 
immobile. 

Aristoteliu sekdamas, Tomas dar smulkiau įrodinėja, kad 
turįs būti pirmas nejudantis judintojas, actus purus, 
arba Dievas. Bet mums čia užtenka ir išdėstytųjų, visam Tomo 
filosofavimui labai charakteringų argumentų. Tomas sakosi 
įrodęs, kad Dievas esąs pirmasis nejudantis judintojas, judinan- 
čioji visko priežastis. Kitu savo argumentu, gal — iš Avicen- 
nos veikalo paimtu, įrodinėja jis, kad Dievas esąs ir veikiančioji 
visko priežastis, causa efficiens. — Jaučiamieji daiktai 
tyrinėjant, lengva esą pamatyti veikiančiųjų priežasčių virtinė, 
taip pat hierarchinė. Bet, viena, negalį būti esybės, kuri pati 
būtų savo veikiančioji priežastis, nes priežastis visuomet esanti 
ankstyvesnė už savo padarinį; antra, priežasčių virtinė negalinti 
būti begalinė, nes tada nebūtų nei pirmosios priežasties, nei jos 
padarinių, vadinasi, visų kitų priežasčių. Kadangi pasauly tikrai 
esą priežasčių, turinti būti ir pirmoji, savo priežasties neturinti. 


— 392 — 


Bet veikiančioji priežastis daranti savo padarinį egzistuojantį. 
Taigi, Dievas esąs ne tik daiktų judintojas, bet ir jų buvimo 
priežastis, kuri sutampanti su savo būtimi, nes priežasties ne- 
beturinti. 

To, kas priežasties padaryta, galėtų ir nebūti. Savo prie- 
žastį turinčio daikto buvimas nėsąs reikalingas, tik — galimas. 
Kaip Augustinas ir Boethijus iš vieno galo, o Alfarabi, Avicenna 
ir Maimonidas iš antro, Tomas ir skiria reliatyviųjų (savo 
priežastį turinčių) daiktų buvimą (existentia) nuo jų esmės 
(essentia). Šita distinkcija remdamasis, jis ir pakartojo 
Maimonido argumentą. — Esą daiktų, kurie gimstą ir žūstą, tad 
galį ir nebūti. Bet jeigu galima esą, kad jų nebūtų, tai, pasau- 
liui amžinam esant, turįs būti laikas, kada jų ir tikrai nėsą. Kad 
toks laikas būtų jau buvęs (o jis buvęs, jeigu pasaulis amžinas 
esąs), tai ir dabar nieko dar nebūtų, nes nesantis daiktas negalįs 
pats pradėti būti. Bet tada visai negalimas dalykas būtų, kad 
bet koks daiktas pradėtų būti; tada galimieji daiktai pavirstų ne- 
galimais. O tai prieštaraują realybei. Taigi, negalima esą sa- 
kyti, kad tik galimieji daiktai tėsą. Turį būti ir tai, kas būtina. 
Aišku, kad toji būtinoji esybė negaunanti savo buvimo iš kitų 
(šiaip — būtų begalybė būtinųjų esybių, tad nė vienos), bet 
pati esanti savo buvimas ir duodanti buvimą visiems kitiems 
daiktams. "Taigi, Dievas ne tik esąs, bet esąs ir būtina, vadina- 
si, su savo būtimi (existentia) sutampanti, esmė (essen- 
tia). Tiesa, šitas argumentas tesveria tik tiek, kiek pripa- 
žįstamas pasaulio amžinumas. Bet Tomas manė, kad filosofija 
negali sugriauti argumentų, kuriais Aristotelis įrodinėjo pasau- 
lio amžinumą. "Tą klausimą tik tikėjimas tegalįs išspręsti. Pats 
Tomas, tikėjimu remdamasis, neigė pasaulio amžinumą, bet no- 
rėjo Dievo būtį kuomoksliškiausiai įrodyti. 

Įvairiai galima vertinti Tomo argumentai (mano galva, jis 
atsisakė nuo pagrindinio, ontologiškojo, argumento, o savo įro- 
dinėjimais nieko neįrodė, bent — kiek pats nesąmoningai nepras- 
mino jų ontologiškuoju), bet kiekvienam aišku, kad jie tėra tik 
išprotavimai, tik išvados iš metafizinių Tomo premisų ir iš jomis 
aiškinamojo empirinio pasaulio. 

Aristoteliui Dievas buvo reikalingas tiktai naturfilosofijai 
paremti, empiriniam pasauliui išaiškinti. Ir, savaime supranta- 
ma, Stagirito skelbiamoji deistinė Dievo sąvoka visai nesu- 
tiko su teistine Bažnyčios pasaulėžiūra, kad ir lengvino kovą su 


— 893 — 


panteizmu. Maža to — visa empiriniam pasauliui aiškinti Aris- 
totelio sukurtoji sąvokų sistema rados netinkama absoliučiai Bū- 
čiai aiškinti, o nuo pasaulio atskirtasis Dievas — neįkandomas 
protui. Kad ir kaip aristotelininkavo, Tomas negalėjo betgi vi- 
sai atmesti augustiniškosios tradicijos; kaip galėdamas sydino ją 
su aristotelizmu ir ja remdamasis taisė ir perdirbinėjo aristoteliz- 
mą (tiesa, dar aristoteliškiau „aiškino“ Augustino žodžius, pal. 
$ 84). Aristotelio mokslu apie Dievą, savaime aišku, pasiten- 
kinti jis negalėjo ir stengėsi įrodyti bent pagrindines tikėjimo 
tiesas; logines išvadas iš naturfilosofijos su negatyviniu teologi- 
jos metodu kombinavo (II, $ 37). 

Negalį mes nusakyti Dievo, nes visa logikos sąvokomis 
(genus, species, differentia specifica) nusa- 
koma, o Dievas nėsąs nei rūšis, nei giminė; negalį pažinti Dievo 
esmės (essentia). Bet galima esą pasakyti, kas Dievas nė- 
sąs. Jo essentia nėsanti laikinė ir nekintanti, tad — amži- 
na; nėsanti potencija ir materija, tad — grynas aktas, gryna 
dvasia. Ji nesudėtinga; Dieve būtis (esse, existentia) 
nesiskirianti nuo esmės (essentia): Dievo esmė ir esanti Jo 
būtis. Negalį būti, kad į Dievo substanciją įsismelktų kas nauja, 
ko ji nebūtų jau turėjus, kas nebūtų buvus ji pati; vadinasi, 
Dievo substancijoj nėsą jokių akcidencijų (— to, kas prie jos 
prieiną į ją įsiskverbia). Ir niekas negalį susyti su Dievo sub- 
stancija. "Todėl nėsanti ji nei pirmoji pasaulio materija (causa 
materialis), nei jo siela, nei jo causa formalis. Tik 
pasaulio causa efficiens, kūrėjas, ir pirmasis judinto- 
jas (causa finalis) tėsąs Dievas. 

Nėsą žodžių ir sąvokų ta pačia prasme pasauliui ir Dievui 
taikinamų. Tačiau, Dievui esant pasaulio priežasčiai, esąs tam 
tikras priežasties ir jos padarinio panašumas, jų analogija. 
Analogijos metodą vartodami, galį mes suprasti kiek ne tik tai, 
kas Dievas nėsąs, bet ir tai, kas Jis esąs, pasiaiškinti Jo, kūrinių 


netobulai vaizduojamą, tobulumą. — Dievas esąs bonitas 
(gėris — gerumas — meilė), absoliutus, todėl ir vienintelis gė- 
ris (bonum). Jis — begalinis. Tobulas ir nematerijalus bū- 


damas, esąs Jis tobulas protavimas, tobula ir absoliuti Savižina. 
Tik pats Save Jis tepažįstąs, o Savyje — visų Jo sukurtųjų daik- 
tų idėjas, kurios esančios Jo idėjų pasaulis ir Jis pats. Žinoma, 
pažįstąs ir Savo kūrinius, tik Savyje — kiek esą Jo esmėj visko, 
kas esą ne- Jis, vaizdai. Tuo būdu žinąs Dievas ir individus, 


— 394 — 


ir akcidencijas, ir materiją, ir net tai, kas tik galima esą, pos- 
sibilia: kas būsią ir kas tik gali būti. Tačiau, amžinas bū- 
damas, žinąs Jis, kas būsią, taip, kaip dabartį. Pats Savęs 
norėdamas tuo pat norįs Dievas ir visko, ką yra sukūręs. O 
kuriąs Jis pasaulį todėl, kad esąs Gėris - Gerumas, arba Meilė. 

Tuo būdu Akvinatas papildė aristotelizmą  krikščioniškuoju 
Dievo mokslu ir Pirmąjį Judintoją pavertė pasaulio Kūrėju. Tis 
įrodinėja, kad esanti Dievo Apvaizda, ir aktyvų intelektą sako 
individualų esant. Žinoma, to intelekto individualumas (dau- 
gingumas) nevisai sutinka su gnoseologinėmis jo pareigomis 
(mat, turįs jis suvokti ne tai, kas individualu, bet tai, kas ben- 
dra); užtai intelekto individualumas padeda Tomui įrodyti (?), 
kad žmogaus siela nemiršta. Vis dėlto Tomas pripažįsta, kad 
filosofiškai negalima esą visų, net pagrindinių tikėjimo tiesų 
įrodyti. Ne tik Trejybės Tiesa ir Dievo įsikūnijimas, net tai, 
kad pasaulis turįs pradžią ir galą, neįrodomas esąs dalykas. 
„Todėl, norint būti išganytam, žmogui reikia, kad per Dievo ap- 
reiškimą žinotų ir tai, kas aukščiau už žmogaus protą.“ Ir tik- 
rai, apreiškęs Dievas žmonėms tikėjimo tiesas, nes Dievas ir esąs 
tikras Šv. Rašto autorius, aucdtor principalis. Jis 
tarytum įspaudęs tam tikras žinias pranašų prote. Todėl šv. 
Raštu ir remiąsis mūsų tikėjimas: innititur enim tfi- 
des nostra revelationi apostolis et pro- 
phetis factae, gui canonicos libros scrip- 
serunt. Bet kadangi Šv. Raštas skelbiąs tikėjimą nesistemiš- 
kai (diffuse) ir kai kur nevisai aiškiai, Bažnyčia paskelbus 
apaštalų simbolį, paskui, eretikų verčiama, ir kitus simbolius. 
Galima, kad reikėsią ir naujų. "Tik juos vienas popiežius tegalįs 
paskelbti, nes jis visai Bažnyčiai pirmininkaująs, totae ec- 
clesiae praeestt Ad solam auctoritatem 
summi pontificis pertinet nova editio sym- 
bolį sicut et omnia alia, guae pertinent 
ad totam ecclesiam, ut congregare syno- 
dum generalem. 

Taigi, pasyvusis intelektas suimąs savin tiesą dvejopai: ar- 
ba suvokiąs aktyvaus intelekto abstraguojamąsias nuo fantasmų 
universalijas, arba valios esąs verčiamas pripažinti autoriteto 
skelbiamąsias tiesas. Tikėjimo tiesa esanti aukštesnė už protą 
ir jo paprastai nesuvokiama; todėl tik valia ir tegalinti jį pri- 
versti tąją tiesą pripažinti. Bet čia reikią dar, kad Dievas pa- 


— 895 — 


darytų intelektą galintį ją suimti savin, kad gautų intelektas 
habitus fidei divinitus infusus. Tuo būdu iš 
esmės ir tikėjimo aktas esąs pažinimas, bent jo tikslas esąs paži- 
nimas: actus fidei essentialiter consistit in 
cognitione, et ibi est eius perfectio. Augu- 
stinininkams pabrėžiant valios bei meilės aktą, Tomas pabrė- 
žia intelektinę tikėjimo pusę. Kadangi tikėjimo tiesa esanti 
aukščiau proto (supra rationem), bet jam neprieš- 
taraujanti, tai, jos įrodyti negalėdama, teologija galinti betgi ją 
nuo priešų apginti ir kiek paaiškinti. Filosofijos argumentai 
teologijos tiesų neįrodą, bet jas suprantamesnes, patikimesnes 
darą, kaip persuasiones guaedam manifestan- 
tes. Filosofas įrodinėjąs remdamasis protu, teologas — au- 
toritetu. 

Augustinininkai laikė tikėjimą viso žmogaus (tiek jo valios, 
tiek proto) susijimu su Dievu, iš esmės mistiniu aktu, kuris 
"tam tikra prasme galima pavadinti ir pažinimu. "Tomui ta mis- 
tinė tikėjimo sąvoka buvo visiškai svetima. Jo tikėjimas, tai 
pasitikėjimas autoriteto žodžiais, o kiek tie žodžiai žmogaus su- 
prantami, tiek — ir pažinimas. Tomo nuomone, tikėjimas ski- 
riasi nuo pažinimo ne tuo, kad jis yra vientėgis viso žmogaus 
aktas, bet tuo, kad yra nebe protu — tik valia remiąsis pažini- 
mas. Vadinasi, tikėjimą suprato Tomas intelektualistiškai (to- 
dėl ir galėjo derinti apreiškimą su aristotelinio proto veikla). 
Taip pat intelektualistiškai vaizdavosi jis laimingųjų gyvenimą, 
kur kėlė aikštėn pažinimą, ir suėmė savin Aristotelio dorybių 
mokslą, iš esmės intelektualistinį.  Augustinizmas, pranciškonų 
mokykla, reikia skirti nuo tomizmo, kaip voluntarizmas nuo in- 
telektualizmo. Tomas pabaigė Abelardo pradėtąjį darbą ir daug 
jam artimesnis, nei savo amžininkams augustinininkams. 


86 


Neoriginalus mąstytojas buvo Šv. Tomas, bet nepaprastai 
žiningas ir gabus sistemininkas. Pradėjo jis savo mokslo darbą 
Lombardo veikalo komentavimu (In IV Sententiarum 
libros, 1254—1256 m.), kurį nebereikalingą padarė garsiąja 
savo Summa theologica (rašė ją nuo 1265 m. ir ne- 
suspėjo pabaigti). Čia ir apologetinėj Summa catholi- 
cae fidei contra gent(il)es (1261—1264?) aiškiai 


— 396 — 


ir smulkiai išdėstė ir Bažnyčios mokslą, ir metafinę savo paties 
sistemą. Jam pasisekė tiksliai nusakyti Bažnyčios dogmos ir 
parodyti, kad jos sutinka su proto reikalavimais, bent nepriešta- 
rauja protui. Tai ir buvo didžiausias Tomo nuopelnas. Švie- 
suomenė turėjo pagaliau geidžiamąją pasaulėžiūros sistemą, 
įspūdingą, giliai apgalvotą Summą, kuri greit tapo teologi- 
jos mokslo pagrindu. 

Pirmoj savo Summos daly Tomas tyrinėja Dievo vienybę 
ir esmę, Trejybę, pasaulio kūrimą, angelus, materijalų pasaulį, 
žmogų, Dievo Apvaizdą ir valdymą, tarytum eina nuo Dievo į 
pasaulį.  Antroj daly aprašoma, kaip žmogus juda į Dievą, kol 
pasiekia Dievo pažinimą, kuris ir yra laimingųjų gyvenimas. Čia 
svarstoma ir sprendžiama, kas yra moralinis aktas, aistros, do- 
rybės, nuodėmė, natūralusis ir Dievo duotasis įstatymas, malonė 
(— Prima secundae), dieviškosios dorybės (tikėjimas, 
viltis ir meilė), pagrindinės dorybės, charismos, aktyvus ir kons 
templiatyvus gyvenimas, luomai ir jų pareigos (— Secunda 
secundae). Trečiosios dalies tema yra Kristus, kuris, kiek 
žmogus, tiek esąs mūsų kelias į Dievą. Į šitą schemą Tomas 
įdėjo begalę įvairiausių ir gražiai apdorotų žinių; tad buvo jo 
Summa tiek teologijos, tiek filosofijos ir mokslo enciklopedija. 

Labai svarbu, kad savo sistemoj Tomas surado vietą ir vi- 
suomenės bei valstybės teorijai, „politikai“ (tiesa, čia daugiau 
reikšmės, kaip Summa, turi nebaigtas veikalas De regimine 
principum ir raštas apie, Vilhelmo Brabantiečio išverstąją, 
Aristotelio „„Politiką“). Popiežiams kovojant su imperatoriais 
ir su kitais valdovais, buvo tai, žinoma, aktualiausias klausimas. 
Tomas atstovavo teokratinėms pažiūroms, gynė Bažnyčios pir- 
menybę, nes Bažnyčia siekianti amžinųjų žmonijos tikslų ir todėl 
turinti vadovauti valstybei, kuriai tik žemės gyvenimas terūpį. 
Bet šito gyvenimo tikslas esąs dorinti žmonės. Taigi, dvasios 
dalykuose valdovas turįs klausyti kunigo. Valdovas esąs „„Baž- 
nyčios vasalas.“ Kai atskyląs jis nuo Bažnyčios, nebetenkąs jis 
savo valdžios, ir valdiniai nebeturį jo klausyti. Tačiau su šito- 
mis tradicinėmis pažiūromis Tomas pasistengė suderinti Aristo- 
telio mokslą. — Žmogus iš prigimties esąs socijalinė ir politinė 
esybė (animal sociale et politicum). Jis turįs 
socijaliai bei politiškai gyventi, ir natūraliai auganti šeima, ben- 
druomenė, valstybė. Bet tuo ir skiriąsis žmogus nuo gyvulių, 
kad jo protingos esybės esama. Kad ir natūraliai auganti, val- 


— 397 — 


stybė turinti betgi būti tvarkoma protu. Egzistuojanti ji tam, 
kad kiekvienas pilietis turėtų ir eitų savas pareigas (officium, 
ministerium) ir kad valdžia visiems vadovautų bendrojo 
gėrio, bonum commune, siekti. Taigi, politinė visuo- 
menės santvarka esanti natūrali ir natūraliai auganti, kaip ir 
žmonių papročiais bei įstatymais natūraliai, savaime reiškiantis 
natūros teisė, jus naturale. Tačiau Dievas (tobulina 
Tomas Aristotelio mokslą) norįs, kad minėtoji santvarka būtų, 
ir Dievo Apvaizda skirianti kiekvienam žmogui tinkamiausias 
jam pareigas. Todėl valdžia einanti iš Dievo, ir paklusnumas 
valdžiai esąs doros pareiga. Reikią klausyti valdžios net tada, 
kai įsakanti ji, kas neteisinga. Tik nedoriems jos įsakymams 
galima esą pasyviai priešintis; tik nuo tirono galį žmonės gin- 
tis. Visa tai neišvengiama todėl, kad žmonės nusidėjėliai. Dėl 
jų nuodėmės apkitus ir pati natūros teisė, jus naturale, 
kurios normos (taip antai, omnia communia sunt) 
tapusios nusidėjėliuose nebeįvykdomos. Savastis ir vergija, be 
abejo, prieštaraujančios jus naturale, bet be jų negalinti 
apseiti nusidėjėlių valstybė. "Tuo būdu Tomas teisina politinę 
savo laikų santvarką ir visus valstybės institutus. Kad ir aristo- 
telininkas buvo, didžiau jis vertino monarchiją, kuri taisyklingai 
vienybę aikštėn kelianti; tiesa, norėjo apginti monarchinę vals- 
tybę nuo valdovo tironijos, nuo despotizmo. 

Politinės Tomo teorijos reikšmė yra ta, kad nebeišvedžiojo 
jis valstybės iš nuodėmės, bet laikė ją natūralia socijalaus gyve- 
nimo forma. Net rojuje būtų žmonės socijaliai bei politiškai 
gyvenę, kad nebūtų buvę iš jo ištremti. Tomas pripažino, kad 
valstybė turi savo teigiamąjį pradą ir nėra tik laikinė įstaiga 
nusidėjėliams pažaboti. Žinoma, jis suderino savo teoriją su po- 
litine Bažnyčios pirmenybe. Bet, teologiją nuo filosofijos at- 
skirdamas, pats lengvino darbą tiems, kam rūpėjo atskirti valsty- 
bė nuo Bažnyčios. 

Didiesiems XIII amžiaus filosofams — Bonaventūrai, Roge- 
rui Baconui, Tomui Akviniečiui — lygia dalia knietėjo sinte- 
tinė pasaulėžiūra, mokslo, metafizikos ir teologijos sintezė. Tik 
Akvinatui pasisekė įvykdyti tas tikrai filosofinis sumanymas. 
Anuodu tik sintezės programą mums tepaliko. "Tai ne tik gyve- 
nimo aplinkybių priklausė, bet, kaip jau minėta, ir natūralu 
buvo. Bonaventūra atstovavo senajai europiečių pasaulėžiūrai, 
XII amžiaus kultūrai, kuri, žinoma, turėjo savo antinomijų (už- 


— 398 — 


teks paminėjus Alebardas ir visi „dialektikos eretikai“), bet ku- 
rioj religiniai motyvai vyravo. Jis manė susintetinti žinojimą 
mistinės (neoplatoniškosios) teologijos principais ir susydinti jį 
su krikščioniškuoju gyvenimu. Kiek sunku byvo įkūnyti Bona- 
ventūros sumanymas, galima matyti iš to, kad kovojo Bonaven- 
tūra su teologijai nereikalingu mokslininkų smalsumu (t. y., su 
pačia mokslo dvasia) ir rėmėsi pozityvine teologija, kurioj buvo 
jau įsiviešpatavus mokslinė Abelardo dvasia. Mokslo dvasios 
labiau žiūrėjo Baconas, nors taip pat suprato sintezę, kaip ir Bo- 
naventūra. Bet darbštusis ir sąmojingasis eksperimentatorius 
nepastebėjo, kad mokslo dvasia nesutinka su jo ir Bonaventūros 
sumanytąja sinteze. Mat, Baconas pirmiausia buvo mokslininkas 
ir tik sintezės idėją teskelbė: nė nepradėjo sintetinti žinoji- 
mo, kaip kad Bonaventūra. Sunku buvo sukrikščioninti mokslas, 
ypač kai reikėjo pirma mokytis pas stabmeldžių filosofus, pas 
Aristotelį; tiek sunku, kad Sigeras ir kiti averroesininkai ėmė 
griežtai skirti filosofiją nuo teologijos ir priėjo išvadas, kurias 
jų priešai visai taisyklingai pavadino dvejopos tiesos mokslu. 
Albertas Didysis ir Akvinatas (nereikia mažinti pirmojo reikš- 
mės), kaip ir Bonaventūra, norėjo susintetinti žinojimą, bet ki- 
toniškai sintezę suprato. Jie nesutiko su averroesininkais, kad 
filosofijos tiesa galinti prieštarauti teologijos tiesai; atskyrė vis 
dėlto filosofiją nuo teologijos. Jų nuomone, teologija savo tie- 
somis papildanti filosofijos tiesas, bet nepriklausanti filosofijos 
ir remiantis savo pagrindu — autoritetu. Filosofija negalinti 
(tai Alberto ir Tomo postulatas) nei sugriauti, nei (išskyrus ma- 
žą jų dalį) įrodyti teologijos tiesų. Todėl ramiai galįs filosofas 
vadovautis savo protu, tyrinėti ir aiškinti empirinį pasaulį. Te- 
ologiją ir žinojimo sintezę nuo averroesininkų gindami, Albertas 
ir Tomas gynė mokslo dvasią nuo Bonaventūros ir augustininin- 
kų. Kadangi abu buvo ir filosofai, t. y., sistemininkai, tai trau- 
kė juos, ypačiai Tomą, ne tiek atskiri tyrinėjimai ir atskiros teo- 
rijos, kiek naturfilosofijos sistema. Todėl ir užsidegė Aristote- 
lio metafizika. Ir čia abstraktingas kiek Tomas kaip tik savo 
abstraktingumo dėka ir galėjo nuosekliai atgaivinti ir perdirbti 
Aristotelio sistemą. O toji sistema skyrė Dievą nuo pasaulio ir 
teologiją nuo filosofijos. 

Teologijos ir filosofijos išskyrimas ėjo pirmiausia filosofi- 
jai ir mokslui sveikaton. Tik atskyrus filosofiją nuo teologijos, 
tegalima buvo sukurti filosofijos sistema jos pačios pagrindais; 


— 399 — 


tiksliau — tik taip tegalima buvo suderinti stabmeldžio Aristo- 
telio sistema su krikščioniškąja pasaulėžiūra. O Aristotelio na- 
turfilosofija vienintelė tebuvo: tik ką pradėję patys tyrinėti 
gamtą ir eksperimentuoti, mokslininkai, žinoma, negalėjo pakei- 
sti Aristotelio sistemos sava, krikščioniška. Šv. Tomas ir at- 
gaivino Aristotelio naturfilosofiją (kuri, kaip ir kiekviena siste- 
ma, iš esmės buvo abstrakti), apibendrino graikų bei arabų 
mokslo išvadas ir tuo suvaržė jaunąjį vakariečių mokslą, prislėgė 
mokslininkus „Filosofo“ autoritetu. Tikrieji mokslininkai, to- 
mizmui augant ir laimėjant, nesistemiškai tebedirbo, tyrinėjo 
pačią gamtą, eksperimentavo, rankiojo medžiagą vėlybesnėms 
sintezėms. Bet, nesistemininkai, netikri filosofai būdami, 
tie mokslininkai nesiaiškino savo mokslo darbų metodų bei prin- 
cipų ir dažnai pasiduodavo aristotelinio empirizmo dvasiai. Mat, 
Aristotelio empirizmas sutiko su pasauline vakariečių, ypačiai 
romaniškųjų tautų, dvasia (III $$ 65, 74 t., 63). 

Taigi, šv. Tomo filosofija atsiliepė XIII amžiaus kultūrai 
ne tik tuo, kad ji sistema, bet ir tuo, kad empiristinė buvo. 'Try- 
liktojo amžiaus kultūros, ir vėl — romaniškosios kultūros, dvasia 
pasireiškė ir pačiu visos Tomo sintezės pobūdžiu. Ištikrųjų, ro- 
maniškosios kultūros žmonės lygiai pripažino ir asketinį tikėji- 
mą, ir žemės gyvenimą. Jie nekvaršino sau galvos, nejieškojo 
bendrojo principo, kuris galėjęs būtų pirmąjį tikrai susintetinti 
su antruoju, bet praktikoj gražiai juodu derino: čia pirmuoju, 
čia antruoju gyveno. "Taip pat ir Tomas. — Tikrai sintetinės 
pasaulėžiūros jis neišrutulavo: nesusintetino teologijos su filo- 
sofija, bet susistemino, suderino. Įrodęs, kad viena negalinti 
prieštarauti antrajai, griežtai atskyrė vieną nuo antro jųdviejų 
principus (tikėjimą autoritetu nuo proto), leido filosofui protauti 
nekreipiant dėmesio į teologiją, o teologui papildomai ir krikš- 
čionybės tiesomis tikėti. Iš esmės tai buvo (tiesa — ne dvejo- 
pos tiesos, bet) dviejų tiesų mokslas. Viena antrai jiedvi ne- 
prieštaravo, galėjo dėlto lengvai išsiskirti ir sugriauti visą vadi- 
namąją sintezę. Be to, kad ir kaip plačiai sumanyta ir gražiai 
išdėstyta buvo toji sintezė, reikia pripažinti ji vienašališka. 

Ir filosofiją, ir teologiją laikė Tomas žinojimu, mokslu, nes 
jo gnoseologijoj nebuvo vietos nei intelektiniam, nei mistiniam 
pažinimui, vistiek — ar teologijos, ar filosofijos tiesa pažįstama. 
Teologiją skyrė jis nuo filosofijos ne metodu, bet tiktai įrodinė- 
jimo pagrindu. Šiuo atžvilgiu nebegalima buvo, kaip darė tai 


— 400 — 


augustinininkai, painioti ir sydinti teologijos su filosofija. To- 
mas išvadavo filosofiją iš teologijos jungo ir reikalavo, kad pir- 
moji tik protu tesivadovautų. Bet teologija buvo jam nebe 
scientia affectiva, o autoritetu remiąsis mokslas. Jis 
suintelektualino teologiją ir atėmė iš jos intujityvinio ir misti- 
nio žinojimo pagrindą: vienas tikėjimas autoritetu jai beliko. 
Tas teologijos sumokslinimas ją, be abejo, sausino ir silpnino. 
Sausino todėl, kad teologai turėjo atsisakyti nuo kūrybinio darbo 
ir silogistiškai (abelardiškai) aiškinti tradicinį mokslą, tapo 
dialektikais, į savo dialektikos pagrindus nebesigilinančiais; 
silpnino todėl, kad teologijos pagrindas pripažintas buvo neįro- 
domu, ir, filosofijai įsigalėjus, pigu rados filosofams to pagrindo 
visai nepripažinti. Keistas man atrodo Tomo likimas. — No- 
rėjo jis atskirti filosofiją nuo teologijos, kad pirmoji galėtų 
laisvai augti, o antrajai netrukdytų augti filosofavimas. Bet fi- 
losofijos metodą į teologiją įnešdamas, Tomas apstabdė jos au- 
gimą, o tikėjimą vieninteliu jos pagrindu skelbdamas, ją kovoj 
su filosofija nuginklavo. Antra vertus, nesuprato jis eksperi- 
mentinio mokslo reikšmės, naturfilosofiją pavertė žaidimu ab- 
strakčiomis sąvokomis, o patirtį ir protavimą pakeitė Aristotelio 
autoritetu. 


87 


Nuostabiai greit "Tomas, doctor angelicus, tapo 
viso dominykonų ordino mokytoju, tomizmas — priverstine or- 
dino filosofija ($ 83). Bet didžiausią įtaką padarė Tomo siste- 
ma ir jo ordino nepriklausantiems teologams bei filosofams. 
Taip antai, Tomo sekėjas buvo garsusis Aegidijus Colon- 
na (į 1316 m.), generalinis Augustino eremitų ministeris ir fi- 
losofiškosios savo ordino mokyklos (schola Aegidiana) 
galva, doctor fundatissimus. Teologijos srity nu- 
krypo jis kai kur į augustinizmą; valstybės teorijoj (De po- 
testate ecclesiastica, De institutione prin- 
cipum, De regimine principum) griežčiau, nei 
"Tomas, pabrėžė popiežiaus pirmenybę. Bet čia jį pralenkė jo 
draugas Augustinas Triumphus (1243—1328 m.), 
karščiausias Bonifacijaus VIII ir Jono XXII ideologijos aiškin- 
tojas. "Tomo filosofijos sekėjas buvo ir Dante Alighieri. 
Jo Divina Commedia yra poetinis Tomo sistemos ko- 
mentaras. Tąja sistema rėmėsi Dantė ir politiniame savo trak- 


— 401 — 


tate De Monarchia, kur, tiesa, įrodinėjo, kad valdymo 
dalykuose imperatorius popiežiaus visai nepriklauso. 


Augustinininkai — tiek Bonaventūros sekėjai, tiek žymus 
Paryžiaus profesorius Heinrichas Gandietis 
(+ 1293 m.) — kovojo su Tomo sistemos intelektualizmu ir em- 


pirizmu. Gynė jie augustiniškąją tikėjimo, tad ir teologijos, 
sąvoką, kėlė aikštėn žmogaus protą paveikiančios Dievo šviesos 
reikšmę ir intelekto intujiciją, mėgino suderinti ją su aristote- 
line gnoseologija, o teologiją su filosofija, pabrėždinėjo valios 
(o ne intelekto) primatą ir, su Dievo idėjomis tapdinamųjų, uni- 
versalijų realumą. Viso augustinininkų filosofavimo ir teologi- 
zavimo pagrindas buvo panteistinis krikščionybės momentas, 
žmogaus vienovės su Dievu idėja. Bet panteizmo bijodami ne- 
drįso jie visai šito pagrindo išsiaiškinti: švelnino panteistinį mo- 
mentą ir Dievo vienovę su žmogumi pakeisdavo tam tikra jų 
koordinacija. Nesąmoningai tąja vienove rėmėsi, bet, kai reikėjo 
ji nusakyti, rados nepanteistiškesni už patį Šv. Tomą. O To- 
mas tiek aiškiai išdėstė Dievo ir žmogaus dualizmą, kad augu- 
stinininkų gnoseologijos dviprasmiškumas tapo ir visai nebegali- 
mu. "Tai kam gi bebuvo jiems kovoti su Aristotelio gnoseolo- 
gija, ypač kai patys jie iš dalies ją pripažino ir kai atrodė ji 1a- 
biau sutinkanti su mokslo reikalavimais, nei augustiniškoji? "Tai 
suprato Dunsas Skotas — pasistengė atgaivinti augu- 
stinizmą Aristotelio filosofijos, gali net sakyti — tomizmo, pa- 
matais. 

Nežinia kada jis gimė (1265?) ; greičiau buvo ne skotas, bet 
anglas. Mokėsi Oxfordo universitete; studijavo čia ne tik teo- 
logiją bei filosofiją, bet matematiką, astronomiją ir gamtos 
mokslą; tapo pranciškonu.  Oxforde pradėjo jis ir profesoriauti 
(čia parašyti filosofiniai Dunso veikalai ir pradėtas didelis Sen- 
tentijų komentaras, vadinamasis Opus Oxoniense); 
1304 m. atsidūrė Paryžiuje, tapo daktaru, skaitė teologijos klau- 
simais (Reportata Parisiensia ir Ouaestiones 
guodlibetales), bet 1308 m. buvo generalinio ministerio 
nusiųstas į Kolną, kur tais pačiais metais ir numirė. Amžininkai 
pavadino jį doctor subtilis. Ištikrųjų, buvo jis nepa- 
prastai akylas kritikas, atidus gamtos ir sielos gyvenimo stebė- 
tojas ir puikiausias dialektikas; sukūrė scholastikos metodą, bet 
savo metafiziką tik bendrais bruožais apibrėžti tesuspėjo. 


Istorija 26 


"+ m= 


Kaip ir Tomas, laikė Dunsas teologijos pagrindu apreiškimą 
(autoritetą) ir tikėjimą. Tačiau kitoniškai tikėjimą aiškino. 
Senųjų augustinininkų, Aleksandro Halesiečio ir net Guillau- 
me'o Auxerriečio pažiūras gaivindamas, skyrė jis natūraliu būdu 
įsigytąjį tikėjimą (fides acguisita), arba tikėjimą auto- 
ritetu, nuo Dievo įkvėptojo žmogui tikėjimo (fides infusa). 
Pirmasis pripažįstąs visa, kas Šv. Rašte pasakyta, todėl, kad 
žmogus tikįs Dievą, Šv. Rašto autorių įkvėpėją. Bet negalima 
esą neabejotinai įrodyti protu, kad Dievas tikrai esąs. Visi proto 
įrodymai turį tiktai reliatyvią reikšmę, nes jie esą išvados: protas 
čia išprotaująs ir, matydamas padarinį, sakąs jo priežastį esant. 
Tai ne tikras įrodymas (demonstratio simpliciter, 
arba a priori),bet demonstratio, guae est ab et- 
fectu ad causam (arbaa posteriori), įrodinėjimas, 
kurį pats Aristotelis nedaug tevertinęs. O tikėjimo dalykuose 
žmogui reikią nebeabejoti. "Todėl Dievas įdedąs, įpiląs į mus 
tikėjimo būdą, kuris raginąs mūsų intelektą pripažinti tikėjimo 
tiesas; tuo būdu tikėjimas žiūrįs į patį Dievą, kuris skelbiąs tas 
tiesas, 0 mes per minėtąjį būdą pripažįstą jas tuo, ką skelbiąs 
Dievas (Deus infundit nobis habitum fidei, 
inclinantem intellectum nostrum in assen- 
sum articulorum, ita guod fides respiciat 
ipsum Deum, de guo formantur articuli, 
guibus sicut obiectis secundariis assenti- 
mus per habitum). Kitaip negalima esą išaiškinti tikė- 
jimo tikrumo, neabejotinumo; o toks tikrumas ne tik kad būtinai 
esąs mums reikalingas, bet galįs būti patvirtintas kiekvieno ti- 
kinčiojo žmogaus patirtimi. 

Reikia pabrėžti: Dunsas netvirtina, kad žmogus tiesiog mato 
Dievą. Žmogus tik žiūrįs į Dievą (respicit); ir ne į Dievo 
esmę arba būtį, bet — į Dievą kaip į absoliutų tikslą, ultimus 
finis, kaip į Dievą, kuris rodąs žmogui jo valios tikslą ir prie- 
mones tam tikslui pasiekti. "Taigi, vengia Dunsas panteistinės 
žmogaus su Dievu vienovės ir ontologizmo. Pats jis nelygino ti- 
kėjimo tikrumo su proto įrodymų tikrumu. Protas galįs tikėji- 
mo tikrumu abejoti ir netikėliams negalima esą tikėjimo tiesų 
įrodyti. Tikėjimo pagrindas, tai Dievo duotasis tikėjimo būdas, 
habitus fidei infusus, kuris galima laikyti subjek- 
tyviu faktu ir kuriuo pačiu reikia tikėti, 


— 403 — 


Taigi, Dunsas atgaivino augustinininkų tikėjimo sąvoką, o 
tuo atgaivino ir teologinę kontempliaciją, nes ir tokios tiesos, 
kaip Trejybės tiesa arba Dievo įsikūnijimas, nustojo buvusios 
grynai teorinės, bet rados svarbios norinčiam Dievo meilę pa- 
žinti ir ja užsikrėsti. Tačiau Dunsas panaikino augustinininkų 
dviprasmiškumą: taip aiškino tikėjimo sąvoką, kad galėjo ją su- 
derinti su Tomo teologija. Jis principijaliai (principijaliai — 
nes pats ir teologijoj perdaug žiūrėjo dialektikos gudrybių) nu- 
veikė Tomo intelektualizmą ir praturtino jo teologiją, bet dar 
griežčiau, nei Tomas, atskyrė ją nuo filosofijos. Augustininin- 
kui, pranciškonui, tikinčiam žmogui padėjo jis susydinti tikėjimą- 
žinojimą su tikėjimu-veikla, teologiją vėl padarė scientia 
affectiva et practica; bet padėjo ir skeptikams. 

Pats Dunsas toli gražu nebuvo skeptikas. Jis tik pripažino 
Aristotelio - Tomo gnoseologiją ir visas logiškai neišvengiamas 
išvadas iš jos, kurias matė daug aiškiau, nei Tomas. Kaip jau 
minėta, tikru įrodymu Dunsas tik dedukciją iš neabejotinos (bū- 
tinos) ir akivaizdžios tiesos telaikė. Visi Šv. Tomo argumentai 
Dievo buvimui įrodyti, Dunso nuomone, turį tik reliatyvią reikš- 
mę. Iš tiesų, Tomas išeinąs ne iš Dievo sąvokos, kurios mes ne- 
turį, bet iš empirinių faktų. Tie faktai (taip antai, judėjimas), 
žinoma, esą akivaizdūs ir neabejojami, bet jų galį ir nebūti: jų 
atsitiktinių, kontingentinių (contingentia) esama. Kaipgi 
galima iš jų gauti įrodymui reikalingas būtinumas? Norint 
Dievo buvimas įrodinėti, geriau jau esą remtis priežasties, tikslo 
ir tobulybės sąvokomis, kaip ir pats Tomas buvo daręs. Bet ir 
čia toja tik iš padarinio priežastis teišprotaujama. Dunsas pri- 
pažino, kad tokie aposterijoriniai įrodymai patikimi, bet nesutiko 
pripažinti jų tikrais, neabejotinais įrodymais. Matė, kad čia rei- 
kia protui šokti per, Dievą nuo pasaulio ir nuo paties proto ski- 
riančią, bedugnę ir kad protui tik jis pats, pasaulis ir bedugnė 
tematoma. Didžiau vertino Dunsas ontologiškąjį argumentą, 
tik, kaip ir Bonaventūra, net nuosekliau už Bonaventūrą sten- 
gėsi išvaikyti iš jo ontologizmą. 

Anselmo, net Bonaventūros, nuomone, žmogui betarpiškai 
duota Dievo būtis. Kaip tik čia, Dunso galva, Anselmas ir klys- 
tąs. Dievo būtis ne betarpiškai duotas mums faktas, bet mūsų 
idėja, sąvoka, kuri, principijaliai sakant, galinti būti ir subjek- 
tyvi mūsų sąvoka. Tačiau tos sąvokos ypatingos esama. Ji nė 
kiek pati sau neprieštaraujanti. Visai galimas daiktas, kad 


= Ššljų — 


esanti absoliuti, begalinė ir tobula esybė, id guo maius 
cogitari neguit, nors mes jos ir nežiną. Taigi, Dievas 
esąs galimoji esybė (possibilis). Bet Dievo sąvoka esanti 
tokia, kad, jeigu Dievas esąs galimas, tai Jis būtinai turįs būti, 
nes (kaip yra įrodęs Anselmas) esančioji tobulybė esanti tobu- 
lesnė, nei tiktai mąstomoji tobulybė. Kad nebūtų Dievo, Jis 
kartu būtų ir galimas, ir negalimas, o Dievo sąvoka pati sau prieš- 
tarautų. Tuo būdu Dunsas davė ontologiškajam argumentui tą 
formą, kurią vėliau mes randame Descartes'o ir Leib- 
nitzo raštuose. Jis pirmas pakeitė Anselmo nurodytąjį faktą 
argumentu, t. y., aiškiai atskyrė Dievą nuo žmogaus. Todėl ir 
reikėjo Dunso sekėjams įrodinėti, kad Dievo sąvokos negalįs su- 
kurti pats žmogus ir kad į protą idėjęs ją Dievas negalįs žmo- 
gaus apgauti. 

Taigi, Dunsas neneigia, kad galima įrodyti Dievą esant, tik 
mažina visų, jo nuomone — aposterijorinių, argumentų reikšmę. 
Aposterijoriniais argumentais galima esą įrodyti (ratione 
naturali aligualiter, concluderentur) ir „kai 
kurios Dievo ypatybės (kad Dievas esąs pirmoji causa effi- 
ciens, visko tikslas — causa finalis, kad Jis esąs to- 
buliausias, begalinis ir t. t). Bet kitomis Dievo ypatybėmis 
(tuo, kad Jis esąs visagalis, teisingas, apvaizdus, kad Jis visur 
esąs ir t. t.) ir žmogaus sielos nemirtingumu galima esą tiktai 
tikėti. Tai credibilia tėsą. Iš čia visai neišeina, kad 
Dunsas tomis tiesomis abejojo. Teoriškai teologiją nuo filoso- 
fijos net griežčiau, nei Tomas, atskirdamas, jis praktiškai (kaip 
ir Bonaventūra) filosofines savo išvadas tikėjimo tiesomis stip- 
rino ir papildydavo. 

Taip darė ir Tomas, bet visa Tomo pasaulėžiūra greičiau 
buvo filosofinė ir todėl intelektualinė, o pranciškono Dunso teo- 
lJogijos branduolį sudarė gyvas tikėjimas. Ne tiek filosofiškai, 
kiek krikščioniškai, suprato jis ir patį Dievą. Dunso Dievas ne 
abstractus actus purus, kurį Bažnyčios mokslas verčia 
pripažinti begaline, tobuliausia esybe ir pasaulio kūrėju, valdovu 
bei išganytoju, bet pirmiausia gyva bei konkreti asmenybė. Kaip 
ir visi teologai pabrėžia Dunsas Dievo vienybę, tačiau drąsiai 
kelia aikštėn, kad pačiame Dieve (ne tik — guoad nos) 
skiriasi Dievo ypatybės. Tai ir padeda Dunsui pajusti Dievo 
gyvenimą: trijų Jo asmenų bendravimą ir Jo santykius su žmo- 
nija bei pasauliu. Dievas esąs absoliuti Savižina ir amžinas In- 


— 405 — 


telektas, kur visi laikai esą vienas „amžinybės dabar“ (nunc 
aeternitatis), bet nemažiau (gal, net daugiau) — absoliuti 
Valia, Meilė. Primum efficiens est intelligens 
et volens. 

Dievas pats save pažįstąs ir mylįs. Tai esą amžinosios Jo 
processiones;: savižina, arba Sūnaus gimimas, ir savimyla, 
arba Dvasios išėjimas. Tai Jo tobulybė, ir jokio kito pažįstamojo 
ir mylimojo Jam nereikią. Jis esąs visai atskirtas nuo pasaulio, 
begalinis ir absoliutus, ens infinitum. "Tačiau begalinė 
Jo Meilė-Valia pasireiškianti ir tuo, kad Jis norįs sukurti bei my- 
lėti ir kuriąs bei mylįs pasaulį. Negalima esą nurodyti to akto 
priežasties arba motyvo, nes Dievo valia esanti absoliučiai lais- 
va, vadinasi, niekuo nemotyvuota. O Dunsas kaip tik ir pabrė- 
žia čia valios akto pirmenybę. — „Pirma pažįsta Dievas pačią 
savo esmę; paskui daro akmenį pažįstamą (producit lapi- 
dem in esse intelligibili) ir pažįsta akmenį; paskui 
lygina save su ta pažįstamąja esybe, ir tuo būdu atsiranda jų- 
dviejų santykiai (relatio); paskui tarytum atsigręžia Dievas 
į tuos santykius ir juos pažįsta“. Taigi, nemano Dunsas, kad 
Dieve iš anksto būtų buvusios visų egzistuojančių daiktų pra- 
džiolytės, abstrakčių idėjų pasaulis. Mat, tikrąja būtimi laiko 
jis konkrečias individualias esybes. 

Laisvai, nemotyvuotai kuriąs Dievas savo kūrinius: ne to- 
dėl, kad verstų Jį kurti idėjų pasaulis arba koks būtinumas. Iš- 
tikro, mes matą, kad esą pasauly ir tokių priežasčių, kurios ne 
būtinai, bet atsitiktinai (contingenter) veikiančios. Tos 
priežastys esančios antrosios priežastys (causae secun- 
dae) ir priklausančios pirmosios priežasties, t. y., Dievo judi- 
namos. Negalinčios jos pačios nebūtinai veikti, kaip kad manęs 
Aristotelis, ir reikią pripažinti, kad pati pirmoji priežastis ir ne- 
būtinai (atsitiktinai, contingenter) veikianti. Todėl ir 
aišku, kad vienintelė Dievo valios akto priežastis esanti pati 
valia, et ideo huius, guare voluntas voluit 
hoc, nulla est causa, nisi guia voluntas 
voluntas est. Toji Dievo valia esanti absoliuti: nieko ne- 
vykstą be jos, ir visa jos priklausą. Bet Dievas norįs, kad būtų 
ir laisvų esybių (angelai, žmonės) ir kad jos pačios laisvai no- 
rėtų. Jis norįs jų laisvų, ir jos ištikro laisvos esančios pačios 
savyje ir antrųjų priežasčių atžvilgiu. Tačiau paties Dievo at- 
žvilgiu jos, žinoma, ne laisvos, nes Dievas iš anksto norėjęs, kad 


= 05 


jos taip norėtų bei veiktų, ir iš anksto tai žinojęs. Dunsas ne- 
kartą griežtai yra pabrėžęs žmogaus valios laisvę. Deja, jam, 
kaip ir kitiems XIII metafizikams, nepasisekė tos laisvės įro- 
dyti, nes tam reikėjo pripažinti Dievo vienovė su žmogumi ir iki 
galo apmąstyti ne tik Dievo-Kūrėjo, bet ir Dievo-Žmogaus idėja. 

Kaip ir kiti augustinininkai, Dunsas kovojo su Tomo inte- 
lektualizmu, ir tikru laisvosios esybės (tiek Dievo, tiek žmogaus) 
branduoliu laikė valią. Todėl aiškiau, nei Tomas, formulavo 
valios laisvę. ,,„Visa valios akto priežastis tik pati valia tėra“, 
nihil aliud a voluntate est causa totalis 
volitionis in voluntate. Bet ir jo sistemoj, tiesa 
sakant, laisva yra tik Dievo valia. Tik jos niekas nemotyvuoja 
ir nevaržo. Ji yra vienintelis šaltinis visko, kas yra. Dievas 
galįs padaryti visa, kas neprieštarauja logikai ir pačiai Dievo 
esmei. Ne verčianti Dievo taip ar kitaip daryti gėrio idėja, nes 
ne tai Jis darąs, kas gera, bet tai, ką Jis darąs, esą gera. Die- 
vas būtų galėjęs ir visai kitus doros principus paskelbti. Jis 
galįs išganyti Judošių, nors negalįs padaryti akmens laimingo 
arba paversti nebūtu to, kas jau yra buvę. Dievo valia esanti 
absoliuti, potėntia absoluta: visa, kas Dievo padaryta, 
būtų galėję būti padaryta ir kitaip. Visa, kas esą, galį ir kitaip 
būti, nes, jeigu visa ir esą Dievo iš anksto numatyta, tai Dieve 
dabartis, ateitis ir praeitis esą viena „amžinybės dabar“. O kiek 
Dievas esąs jau padaręs visa, kas Jo padaryta, tiek Jo poten- 
tia absoluta esanti tvarkingai pasireiškusi galia, po- 
tentia ordinata. Todėl neteisingai kaltinamas Dunsas 
tuo, kad Dievo valią Dievo savavaliavimu pavertė. Jis nori tik- 
tai išaiškinti Dievo valios absoliutumą.  Neneigia, žinoma, ir 
doros: tik rodo absoliučią jos reikšmę. 

Tokia Dievo idėja aiškina ir tai, kodėl Dunsas skeptiškai 
žiūrėjo į Dievo buvimo bei ypatybių (atributų) įrodymą. Mat, 
čia ne tiktai ab effectu ad causam įrodinėjama, bet 
ir pats įrodinėjimų pamatas, empirinė būtis, esąs nebūtinas, at- 
sitiktinis, kontingentinis faktas. Būtinumo vieton Dunsas kelia 
aikštėn laisvai pasaulį kuriančią, tvarkančią ir valdančią Dievo 
valią, patį gyvąjį Dievą. Tas Dievas nebe ramusis pats save te- 
pažįstąs Intelektas, nejudanti causa finalis, idėjų pa- 
saulio ir abstrakčių formų hierarchijos nuo empirinio pasaulio ir 
žmogaus atskirta, bet — aktyvioji causa efficiens, ab- 
soliuti absoliučiai laisva Valia, gyvasis pasaulio Kūrėjas ir Tvar- 


— 407 — 


kytojas. Dievas pats save mylįs, paskui — tai, kas Jo kaipo 
savo tikslo norį, išrinktuosius, t. y., norįs, kad būtų žmonės, ku- 
rie Jį drauge su Juo pačiu mylėtų; trečia — norįs Dievas visa, 
ko reikią tam Jo sumanymui, tai Jo praedestinatio, 
įvykdyti, ir, ketvirta — visa, ko reikią išrinktiesiems, vadinasi, 
empirinio pasaulio. Dunsas darė žmogui Dievą suprantamesnį 
ir artimesnį, nei Tomas savo metafizikos Dievą; gaivino pranciš- 
konų mistiką. Bet Dievą, absoliučią Asmenybę, su žmogumi sy- 
dindamas, aiškino tuo Dunsas ir tai, kad žmogus pats yra as- 
menybė ir individualybė; tad nebegalėjo tenkintis abstrakčia 
Aristotelio-Tomo būties bei pažinimo teorija: turėjo jas pertvar- 
kyti. 

Kaip ir Tomas, savo metafizikos pamatan padėjo Dunsas 
aristoteliškąsias potencijos-materijos ir akto-formos kategorijas. 
Bet nuosekliau ir aristoteliškiau už Tomą neprileido, kad forma 
gali egzistuoti be materijos, nė idėjų pasaulio nepripažino. Ne 
formomis, ne jų hierarchija reiškiantis Dievo sukurtojo pasaulio 
vienovė, bet materija, kurią, Avencebrolio įpėdžiui, Dunsas laikė 
universalia kaitos ir įvairumo potencija (pal. $$ 75, 78). Pa- 
saulis panašus esąs į didžiulį medį. To medžio šaknys — ma- 
terija, liemuo — mūsų matomoji visų daiktų medžiaga, šakos — 
fiziniai kūnai, lapai — gyvieji kūnai, žiedai — žmonių sielos, vai- 
siai — angelai (pal. I, 68). Juo konkretesnė ir individualesnė 
esanti būtybė, juo ji ir tobulesnė: bendriausioji būtybė, materija, 
mažiausia turinti būties ir tobulybės. Pasaulį pažindamas, pro- 
tas abstraguojąs nuo konkrečių individualių daiktų universalijas 
(species inteligibiles); ir tai nėsą paties proto kūri- 
niai: universalija potencijaliai glūdinti individualiame daikte, 
Šiaip — niekuo nesiskirtų metafizika nuo logikos, ir visas mūsų 
žinojimas logika būtų, omnis scientia esset logi 
ca, maža to — mūsų žinojimas neturėtų jokios objektyvios 
reikšmės. Tačiau pirma protas tiesiog pažįstąs individualų 
daiktą (— jo fantasmą) ir tik paskui jame glūdinčią universaliją. 
Klystąs Tomas, kad materiją individualumo pradu, princi- 
pium individuationis, laikęs. Daikto individualumas 
(juo labiau — žmogaus individualybė) ne atsitiktinis dalykas, 
ne akcidencija ir netobulumo žymė, bet — pati daikto esmė. Tik 
individai (individualūs daiktai, individai-žmonės) ir tėsą tikra, 
konkreti realybė. Bet kiekviename individe reikią skirti tai, ką 
jis turįs bendra su kitais individais ir kas jį realiai su jais vie- 


— 408 — 


niją (unitas realis), nuo to, ką jis vienas teturįs ir kuo 
nuo visų kitų individų skiriąsis (entitas individuans, 
individuitas), nuo „šitybės“ (haecceitas). Ši- 
tybė*) ir daranti esybę individu, vadinasi, tuo, kas nebedaloma, 
nes nebegalima esą dalinti individo logiškai-metafiziškai, tik — 
fiziškai, bet fiziškai jis dalinti reiškią jį naikinti. Taigi ne ma- 
terija, bet pati forma esanti principium individua- 
tionis, ir tobula forma esanti individuali, nors kartu savo 
bendrumu ir susivienijanti su kitomis formomis, nes bendrumo 
skirtumas nuo individualumo tėsąs ne vieno daikto skirtumas 
nuo kito, bet tik formalus (realus, bet ne konkretus) skirtumas, 
distinctio formalis. 


88 


Naująją pranciškonų mokyklą steigdamas, Dunsas pasisten- 
gė suderinti augustinizmą su Tomo perdirbtąja Aristotelio me- 
tafizika. "Tomas aiškiai skyrė teologiją nuo filosofijos, bet mė- 
gino susintetinti jų išvadas, kūrė vienovingą pasaulėžiūros siste- 
mą. Teologiją vėl scientia affectiva et practica 
pripažindamas, Dunsas visai nutraukė jos ryšius su filosofija. 
Tiesa, ir jis pasaulėžiūros sistemą kūrė; tačiau visą tą sistemą ti- 
kėjimu rėmė ir principijaliai ją nebe filosofine, protu nebeįro- 
doma laikė. Aišku, kad ne tik Bonaventūros sintezė nebeįmano- 
ma rados, bet nustojo mokslinės savo reikšmės ir Tomo sistema 
— tiek, kiek papildė Tomas savo metafiziką teologijos tiesomis. 
Dunso formuluotoji teologijos ir filosofijos santykių teorija vi- 
sai mažai tesiskyrė nuo averroesininkų teorijos. Jis pabaigė 
Tomo pradėtąjį darbą ir išvadavo filosofiją iš teologijos įtakos. 

Čia labai svarbu, kad pats Dunsas atstovavo mokslinėms 
Oxfordo mokyklos tendencijoms, buvo matematikas, gamtinin- 
kas ir akylas kritikas. Savo kritika suklibino jis Aristotelio au- 


*) Pats Dunsas tik vieną kartą tepavartojo šį terminą. Jo mokiniai 
plačiai vartoja haecceitas individualumui ir individualybei reikšti, 
ir skiria haecceitas nuo Tomo ir kitų scholastikų guidditas 
(kai kas, šis tas). Sokrato guidditas esą visos akcidentinės jo ypa- 
tybės, kurios reikią paminėti, kai klausiama, kas yra Sokratas. Princi- 
pijaliai tos ypatybės galinčios priklausyti ne vienam Sokratui: jo nesu- 
darančios dar jo individualybės. Individualybės negalima esą nusakyti: 
tegalima tik nurodyti ji žodžiais — „šit tai“, hoc, haec. 


— 409 — 


toritetą; išaiškino individualybės reikšmę ir tuo privertė savo 
sekėjus perdirbti Aristotelio gnoseologiją bei ontologiją. Dun- 
sas gaivino pranciškonų realizmą, Vilhelmas Occam 
atgaivino nominalizmą. Tuo būdu mezgės nauja mokslo žinoji- 
mo teorija, kuri buvo daug konkretesnė bei empiriškesnė, nei 
tomizmas, ir labiau sutiko su paties mokslo sąjūdžiu, su scien- 
tia experimentalis. 

Teologijos srity Dunsas, savaime suprantama, turėjo dar 
daugiau, kaip Tomas, laikytis pozityvinės teologijos.  Neberū- 
pėjo jam dogmos įrodinėti, bet — kritiškai autoritetai aiškinant 
ir svarstant, jos tiksliai formuluoti ir sisteminti. Teologijos sis- 
tema ėmė virsti nebeįrodomu ir laisvai kritikuojamu, bet visiems 
priverstiniu tikėjimo įstatymu, lex fidei. Tai sutiko su 
vakarų krikščionybės dvasia (I, $ 46 t. t.). Pats genijalus dia- 
lektikas būdamas, doctor subtilis daug pakenkė teo- 
logijai priekabia savo kritika, gudriomis distinkcijomis bei defi- 
nicijomis, visu savo racijonalistiniu metodu: tikėjimo mokslą ab- 
strakčia dialektika vertė ir sausino. Bet, antrą pusę vertus, iš- 
aiškino jis tikrai krikščionišką Dievo idėją, ir pranciškonų volun- 
tarizmą gaivindamas, padarė teologiją ir gyvesnę. Tikėjimo ži- 
nojimą susydino jis su tikinčiojo gyvenimu, abstrakčias formu- 
las mistinio turinio pripylė. 

Dunso Skoto mokslas tapo pranciškonų ordino mokslu, kaip 
Tomo — dominykonų. Abu mokslai nesuderinami buvo; ir kova 
dėl sintetinės pasaulėžiūros pavirto skotininkų su tomininkais 
kova. Nenuostabu, kad XIV amžiaus mąstytojai nustojo pasiti- 
kėję sinteze. Maža to — greit ėmė keipti tiek Tomo, tiek Dun- 
so sistema ir vėl stiprėti averroizmas. 

Dominykonas, šv. Tomo mokslo sekėjas ir gynėjas, Du- 
randas iš Saint-Pourgain (į 1334 m.) pasidavė pa- 
galiau Dunso įtakai ir kai kur net toliau už Dunsą nuėjo. Teo- 
logijos nebelaikė jis mokslu, jos tiesų — moksliškai įrodomomis : 
multi habitus scientiae et actus sunt in 
nobis certiores et notiores fide. Tomis tieso- 
mis pripažino tik tai, kas galima Šv. Raštu pagrįsti ir ką skelbia 
Bažnyčia, o į tėvų autoritetą žiūrėjo skeptiškai. Dar mažiau 
vertino Durandas autoritetus filosofijos ir mokslo srity. Čia 
nelabai jam rūpi, ką manąs Aristotelis. Naturfilosofas turįs Ži- 
noti ne tai, ką yra manę Aristotelis ir kiti filosofai, bet — guid 
habet veritas rerum, kas ištikrųjų yra. Filosofuo- 


— 410 — 


jant, tik protu remtis tereikią. O filosofuojant Durandui buvo 
aišku, kad mes tik individualius daiktus tematą ir tepažįstą. Ne- 
žinia kodėl Dunsas norįs, kad universalijos objektyviai egzistuo- 
tų. Objektyviai jų visai nėsą, nes kuriąs jas mūsų intelektas 
Universalija ex pluribus individuis colligitur 
per actum intellectus. Tad nereikią sau kvaršinti 
galvos — tyrinėti, kas yra principium individuatio- 
nis. Nereikią nei aktyvaus intelekto, nei bendrojo pobūdžio 
vaizdų (species), kurie tarpininkautų daiktams ir sielai. 
Daiktai paveikią mūsų intelektą, ir tiek. Taigi, universalijos 
esančios mūsų proto sąvokos. Bet, nominalistinę savo teoriją 
dėstydamas, nepagalvojo Durandas, kokią vertę turi tos sąvokos 
ir be jų neįmanomas žinojimas, kaip mūsų sąvokos santykiauja 
su daiktais. 

Į tuos klausimus mėgino atsakyti pranciškonas Pierre 
dAuriole (Petrus Aureolus, į apie 1345 m.). — Ak- 
tas, kuriuo intelektas pažįstąs daiktą, esąs suvokimas, o daiktas, 
kiek jį intelektas pažįstąs, — sąvoka (conceptus sive 
notitia obiectiva), žinoma, individuali (individualaus 
daikto) sąvoka. Sąvoka egzistuojanti tiktai intelekte, tačiau 
per ją, arba joje, intelektas pažįstąs daiktą. Juo tobulesnis paži- 
nimas, juo aiškesnė ir sąvoka. Neaiški daugelio individualių 
daiktų sąvoka ir esanti universalija, rūšis (species) arba 
(dar neaiškesnė) giminė (genus). Iš čia išeiną, kad tobu- 
liausias žinojimas esąs individualių daiktų žinojimas.  Auriolės 
teorija labai jau yra panaši į Occamo mokslą. 

Metafizinėms Auriolės pažiūroms turėjo įtakos averro- 
izmas, kuris, kaip minėta, Paryžiaus universitete nebuvo iš- 
nykęs. Averoesininkai buvo Jonas Baconthorp 
(+ 1346 m.) ir Jonas Jandunietis (de Janduno, 
+ 1328 m.), Marsilijaus Padoviečio draugas (pa- 
dėjęs jam rašyti Defensor Pacis). Jonas Jandunietis 
pats vadino save „„Averroeso bezdžione“ ir gynė visas šito p e r- 
fectissimus et gloriosissimus philosophi- 
cae veritatis amicus et defensor nuomones; 
vieną, visiems žmonėms bendrą aktyvųjį intelektą, pasaulio am- 
žinumą, individualios sielos mirtingumą ir t. t. ($ 74). Averrois- 
tiškai skelbė dvejopos tiesos mokslą, bet visų tikėjimo tiesų, ro- 
dos, nepripažino: tik tesidėjo krikščionis esąs, nors imperato- 
Tiaus Liudviko Bavaro ir buvo 1328 m. Ferraros vys- 


— 411 — 


kupu paskirtas. Pietro dAbano (į 1315 m.) ėmė dėsty- 
ti averroistinę metafiziką Padovos universitete, kuris 
XIV— XV amžiuje tapo averroizmo židiniu. 

Nereikia mažinti filosofinės nominalizmo ir averroizmo 
reikšmės. Nominalistinė realizmo kritika padėjo XV amžiuje 
genijaliajam. Nikalojui Kuesiečiui išaiškinti loginę 
pasaulio struktūrą ir nubrėžti naują abstrakcijos teoriją. Savo 
universalaus intelekto mokslu averroizmas sakė žmonių žinojimą 
absoliučiai reikšmingą esant ir rodė, kaip galima nuveikti gnoseo- 
logijos reliatyvizmas bei solipsizmas, kurie būtinai turėjo išrie- 
dėti iš Tomo ir Dunso teorijų. Ištikro, kokiu gi būdu tų teorijų 
sekėjai galėjo įrodyti, kad individo žinojimas nėra subjektyvus 
individualios jo sielos faktas ir kad visi tą pačią tiesą pažįsta ir 
žino? Kaip galėjo jie įrodyti, kad fantasmas tikrai vaizduoja 
realybę? Pati dvejopos tiesos teorija buvo ne tiktai priemonė fi- 
losofavimo laisvei apginti. Jonas Jandunietis rašė, kad Dieve 
galima esą ir tai, kas protui prieštaraują. Mat, Dievas esąs aukš- 
čiau mūsų proto, ir priešybės Jame galį sutapti — nepriklau- 
sąs Jis prieštaravimo dėsnio. Visa tai buvo medžiaga naujai me- 
tafizinei sintezei, kur turėjo būti apginta individuali bei konkreti 
būtis (empiristinio mokslo, scientia experimentalis, 
objektas), absoliuti žinojimo reikšmė ir esminė teologijos vie- 
novė su metafizika. Toji sintezė turėjo būti iš esmės platoniška. 
Ir čia svarbu, kad platoniškoji filosofijos srovė neišsekė. Kultū- 
ringesnėj Prancūzijoj patys augustinininkai švelnino panteisti- 
nes platonizmo tendencijas Vokietijoj grynesnis plato- 
nizmas tebegyvavo. 

Iki XIV amžiaus pusės Vokietija neturėjo savų universi- 
tetų (pirmąjį vokiečių universitetą įsteigė 1347 m. Prahoj 
imperatorius Karolius IV, 1388 m. buvo įsteigtas Kolno 
universitetas, Erfurto studium generale artium 
tapo universitetu tik pačiame XIV amžiaus gale). O tai daug 
reiškė, nes XII-—XIV amžiaus teologija bei filosofija augo kaip 
tik universitetuose, profesorių ir studentų disputų bei ginčų 
atmosferoj. Mokslo darbas glaudžiau, nei dabar, susijęs buvo 
su dėstymų ir profesorių konkurencija, o gausinga studentija 
gyvai dalyvavo tame darbe ir kurstė profesorius tobulinti dia- 
lektiką, naujas ir gražiai įrodinėjamas teorijas skelbti. Žinoma, 
vokiečiai mokėsi Paryžiuje, Paryžiun siuntinėjo ir pranciškonai 
bei dominykonai mokytis ir mokslo laipsnio įsigyti gabiausius 


— 412 — 


savo brolius. Bet grįžę, ir studentai, ir nauji profesoriai netu- 
rėjo Vokietijoj nei šviesuomenės, nei geros auditorijos, tad, pa- 
lyginti su Paryžiaus arba Oxfordo šviesuomene ir profesoriais, 
greit atsilikdavo. 

O vokiečių teologija bei filosofija ir be to atsilikusi buvo 
(III, $ 74). Tryliktame amžiuje vokiečiai tebegyveno XI-—XII 
problemomis. Prancūzijos bei Anglijos metafizikams aiškinant 
naująją Europos pasaulėžiūrą, vokiečiai tebeplatonizavo. Tiesa, 
XIII amžiuje ir jie naujais veikalais labiau ėmė domėtis nei se- 
naisiais, ir amžiaus gale ne tik dominykonų biblijotekose atsirado 
Alberto bei Tomo veikalų. "Tačiau tie veikalai dažniausiai seno- 
viškai tebebuvo suprantami. — Alberto Didžiojo mokinys stras- 
burgietis Ulrichas  Engelberti propemodum 
platonicus factus, komentavo Liber de causis 
(III, $ 65), kurį Aristotelio veikalu laikė, ir neoplatoniškai aiš- 
kino krikščionybę. Kitas dominykonas, Hugonas Riplin 
(+ 1303 m.) daug sėmėsi iš šv. Bernardo, viktoriečių, Pseudo- 
Dionysijaus ir Bonaventūros veikalų. Bet vokiečių pasaulėžiūrai 
daug charakteringesnis 

dominykonas Dietrichas Freiburgietis (Theo- 
doricus Teutonicus, $80). Jis mokėsi Paryžiuje (apie 
1275 m.) ir buvo geras gamtininkas, bet nesuėmė savin savo or- 
dino garsenybių, Alberto ir Tomo, idėjų. Vertino Aristotelį, ta- 
čiau lygino jį su neoplatonininku Proklu, kurio Elemen- 
tatio theologica buvo išvertęs Vilhelmas Bra- 
bantietis. Iš Proklo veikalo, minėtosios Liber de 
Causis, arabų veikalų ir iš Bažnyčios tėvų raštų išskaitė Die- 
trichas pagrindines neoplatonininkų idėjas ir ėmė platoniškai 
krikščionybę aiškinti. — Dievas, kuris esąs Viena, protaująs pir- 
mąją inteligentiją, ir ji tuo imanti būti. Iš jos einanti antroji, iš 
antrosios trečioji, ir taip toliau — kol imančios egzistuoti visos 
keturios būties rūšys: Viena, inteligentijos, dvasios ir kūnai, 
unus abalio, et ab isto alius, et sic deinceps 
fluat in esse. Kaip Augustinas, tvirtino Dietrichas, kad 
mūsų sielos esmė (arba pradas, pamatas) esanti Dievo vaizdas, 
illud deiforme, imago Dei, ir tapdino tą esmę su 
aktyviuoju intelektu. O aktyvusis intelektas (čia sutiko Dietri- 
chas su arabų neoplatonininkais) esąs substancija ir indivi- 
duum guoddam. „Jis ima būti iš Dievo (procedit in 
esse a Deo), kaip Jo vaizdas (imago); o būti Dievo vaiz- 


— 413 — 


du reiškia pažinti Jį tuo pažinimu, kuris yra artimiausias ir tie- 
sioginis susivienijimas su Dievu“. Intelektas (—sielos esmė, 
arba pradas, pamatas) todėl imąs būti, kad pažįstąs Dievą, iš ku- 
rio einąs. „Taigi, toks pažinimas yra pats išėjimas ir savo es- 
mės priėmimas“. Todėl aktyvusis intelektas esąs nukreiptas į 
Dievą ir Jį pažįstąs, o per pasyvųjį savo intelektą mūsų siela ga- 
linti susivienyti su savo esme (su aktyviuoju intelektu) ir su pa- 
čiu Dievu. Tai esą immediata beatifica contem- 
platio, kuria videbimus Deum per essentiam. 
Filosofų ginčuose Dietrichas nedalyvavo, bet per pamokslus aiš- 
kindavo klausytojams savo idėjas. Sakęs, kad esą „kilnusis skra- 
jojimas“, norėjęs nugramzdinti sielą į dugną be dugno. 


Des adelares fluke 

wil er uns machen kunt, 
Dy sele wil er versenken 
In den grunt ane grunt. 


Esam jau matę (III, $ 74), kad vokiečių teologija rytiečių 
teologijai gimininga buvo: ne tik tuo, kad vokiečiai kultūriškai 
atsiliko, reikia ji aiškinti. Kadangi tik XII amžuje ėmė aiškėti ir 
skirtis nuo rytų pasaulėžiūros romaniškoji vakarų pasaulėžiūra, 
kadangi ir XIII amžiuje senąja pasaulėžiūra rėmėsi augustininin- 
kai, o ji pati tebeglūdėjo liaudies sąmonėj, net religiniais jos są- 
jūdžiais reiškėsi, tai negalima suprasti vokiečių teologijos be re- 
liginio-mistinio liaudies gyvenimo. 


XII 


Mistikų sąjudis ir meisteris 
Eckehartas 


89 


Filosofijos ir teologijos klausimai, metafizinės sistemos pir- 
miausia rūpėjo patiems metafizikams, daugiau studentams. Bet 
studentija, kurios buvo, kaip šnopo, nuolat bendravo su mieste- 
lėnais, ir miesto šviesuomenė nejučiomis užsikrėsdavo metafizi- 
kos problemomis ir metafizikų ginčais. Ne tik literatūra domė- 
josi pasiturį miestelėnai, bet ir mokslu, ir pasaulėžiūros klausi- 
mais. Tai rodo enciklopediniai XIII amžiaus veikalai, iš da- 
lies tautos kalba parašyti ($ 96); filosofo Sidracho Fon- 
taine de toutes sciences, Tesoretto, Livre 
des secrets aux philosophes, gal būt, dar dau- 
giau — antroji Roman de la Rose redakcija, Re- 
nard le Contrefait ir Dantės Divina Com- 
media. Labai svarbu, kad metafizikų idėjos skverbėsi kaip 
tik į miestelėnų šviesuomenę. Miestelėnų sluoksnis stiprėjo ir 
augo, tapo nauju socijalinės-politinės santvarkos pamatu. Juo 
visa kultūra rėmėsi dabar daugiau, nei feodalija; ir buvo jis kon- 
kretesnis ir gyvesnis už feodaliją. Savinosi jis dirbtinę kurtua- 
zinę kultūrą, bet jo verčiami literatai turtino ją naujais, konkre- 
tesniais ir gyvesniais motyvais. Lapino Romanas, fa- 
bliaux,antrasis Rožės Romanas ir Divina Com- 
media, nebekalbant apie tokius chronikininkus, kaip Salim- 
bene, Dino Compagni, Villani, greičiau mieste- 
lėnų, kaip feodalų, skoniams ir interesams atliepdavo. "Tąja li- 
teratūra pasireiškė miestelėnų dvasia. Sveika ir jauna jų švie- 
suomenė kūrė savo kultūrą ir godžiai susiurbdavo naujas idėjas, 
pritaikydavo jas prie savo gyvenimo, prastino, bet ir konkretino. 


— 415 — 


Daugumas profesorių mendikantų neilgai profesoriavo uni- 
versitete: buvo savo ordino skiriami ordino mokyklų (studium 
generale, studium provinciale) vedėjais. Tuo 
būdu kiekviename ordine ir plito naujosios idėjos, o pats ordinas, 
iš dalies tapo tam tikra teologine-filosofine mokykla. Pranciš- 
konai skleidė pirma Bonaventūros, paskui Dunso Skoto pažiūras, 
dominykonai — tomizmą, augustinininkai — Aegidijaus sistemą. 
Toli gražu ne daugumas brolių buvo gerai išstudijavę teologiją 
ir filosofiją, bet pagrindinės problemos ir ordino ginamosios pa- 
saulėžiūros elementai daugumui žinomi buvo, ypačiai ordino mo- 
kytojams ir pamokslininkams. Tie antrosios ir trečiosios rū- 
šies teologai, kaip ir universiteto studentija, baisiai prastino gu- 
driąsias XIII amžiaus sistemas, bet kaip tik tuo jas ir populia- 
rino, darė prieinamesnes šiaipjau žmonėms. Čia daug reikšmės 
turėjo mendikantų apaštalavimas ir visas jų gyvenimo būdas, tai, 
kad nuolat jie bendravo su visokio plauko žmonėmis, pirmiausia 
su miestelėnais, nemažiau — ir jų pamokslai. 

Pamokslų pobūdis XIII amžiuje didžiai apkito. Iki tol 
daugumas pamokslų buvo nelabai tvarkingas Šv. Rašto aiškini- 
mas ir šv. tėvų tekstų rinkinys. Dabar — pirma Prancūzijoj ir 
Italijoj — pamokslininkai ėmė savo pamokslus logiškai suda- 
rinėti. Pagrindinę mintį įrodinėdavo jie ir tekstais, ir sampro- 
tavimais, aiškino ją gyvais, konkrečiais pavyzdžiais (ex em- 
pla), kurstė nuvargusių klausytojų dėmesį juokingais pasakoji- 
mais. Pamokslininkai pritaikydavo ir savo temą, ir savo kalbą 
savo auditorijai. Garsusis Jacgues de Vitry (į 1240 m.) 
pasakodavo savo klausytojams ir legendas, ir pasakėčias, ir pono 
Lapino išdaigas, ir savo paties gyvenimo nuotykius. Savo pa- 
mokslų rinkiny davė jis pavyzdžius pamokslų, sakytinų kuni- 
gams, teologams, vienuoliams, vienuolėms, turtingiems ir varg- 
šams, riteriams, miestelėnams, pirkliams, amatninkams, kaimie- 
čiams, jūrininkams... Begalė žmonių suplaukdavo Šv. Anta- 
no Padoviečio (į 1231 m.), Jono Vicenziečio 
($ 23) ir kitų mendikantų klausyti. Kartais turėdavo jie sakyti 
pamokslus aikštėje arba net laukuose: tiek tų Žmonių pri- 
sigrūsdavo. Šv. Antanas į medį įsilipęs minias mokė; iš kur 
vėjas pučia, plunksnelę iškėlęs susekdavo: pavėjui kalbėdavo, 
Vokietijoj garsėjo pranciškonai Dovydas Augsburgie- 
tis (į 1271 m.), o ypačiai jo mokinys Bertholdas Re-. 
gensburgietis (j 1272 m.).. Visur pamokslus sakydamas, 


— 416 — 


vaikštinėjo Bertholdas po Vokietiją, Šveicariją, Moraviją, Če- 
chiją ir Vengriją. Aibė žmonių suseidavo, tad dažnai Berthol- 
das laukuose kalbėdavo. Jo pamokslai buvo moralinio pobūdžio. 
Neturį pasaulininkai tyrinėti Dievo paslapčių: tai esą kunigų 
dalykas. Kunigams Dievas davęs dvi knygas — Senąjį ir Nau- 
jajį Įstatymą, o pasaulininkams kitas dvi — dangų ir žemę. Ir 
mielai aiškino pastarąsias savo klausytojams Bertholdas: rodė 
simbolinę žvaigždžių, augalų ir išviso gamtos reiškinių prasmę. 
Bet buvo ir teologiškesnių pamokslininkų, toja pat — mokytes- 
nių klausytojų, ypačiai vienuolynuose ir iš beginių. Dietri- 
chas Freibergietis kalbėjo joms apie „dugną be dug- 
no“: meisteris Eckehartas ėmė joms ir kitoms domi- 
nykonų vienuolėms dėstyti mistinę teologiją. 

Beginių ir begardų sąjūdis prasidėjo XII amžiaus gale 
Flandrijoj ($$ 7, 90). Iš čia paplito po Prancūziją, Vokietiją ir 
Italiją. Iš dalies beginės ir begardai susijo su pranciškonų bei 
dominykonų tercijarijais; kartais sunku ir beatskirti beginių ben- 
drabutis nuo pačių mendikantų įsteigtojo pamaldžiųjų moterų 
bendrabučio. Vis dėlto tercijarijais tapusių beginių ryšiai su ki- 
tomis beginėmis nenutrūko, ir nenubluko pirmykščio jų gyveni- 
mo idealai bei mistinė jų nuotaika. Kaip ir tercijarijai, beginės 
buvo pusiau - vienuolės, pusiau - pasaulininkės: daugumas jų 
neduodavo apžadų iki gyvos galvos gyventi vienuoliškai ir ga- 
lėjo grįžti pasaulin. Tarpininkavo pasaulininkams ir mendikan- 
tams. 

Nereikia perdėti XIII amžiaus filosofijos abstraktiškumo ir 
laikyti jos tik mažumai įdomiu bei svarbiu dalyku. Mokslo 
sąjūdis XII-XIII amžiuje buvo, be abejo, glaudžiau susijęs su 
tautos gyvenimu, kaip kad XIX -—-XX, ir tautos kultūrai reikš- 
mingesnis. Tai aiškiai rodo XII amžiaus erezijos, galima tai 
apčiuopti ir XIII-XIV amžiuje. Žinoma, sunku konkrečiai 
parodyti, kaip ta ar ta metafizikos idėja skverbėsi į visuomenę, 
ilgainiui suprastinama buvo ir virto tautos pasaulėžiūros mo- 
mentu, arba — kaip neaiški liaudies mintis išaugdavo sudėtinga 
metafiziko sistema. "Tačiau negalima abejoti, kad dažniausiai 
kaip tik taip ir yra buvę. — Visi XIII amžiaus filosofai pabrėž- 
dinėjo tikėjimo ir pozityvinės teologijos reikšmę, net averroesi- 
ninkai. Akvinatas ir Dunsas Skotas atskyrė teologiją nuo filo- 
sofijos ir pavertė teologiją sistema tiesų, kurių negalima įrodyti, 
bet kuriomis reika tikėti. Tikėjimo turinys tapo tikėjimo įsta- 


— 417 — 


tymu, lex fidei, panašiu į valstybės įstatymus juo labiau, 
kad teologai derino ir aiškino autoritetus tuo pačiu dialektikos 
metodu, kuriuo ir teisininkai savo reikalui naudojosi. Viena 
dvasia vyravo ir teologijoj, ir teisėj. Pozityvinės teologijos idėja 
reikalavo, kad būtų autoritetinga instancija, kuri aiškiai sakytų, 
kuo reikia tikėti, spręstų visokias abejones ir pati negalėtų klys- 
ti. Toji idėja reikalavo sumonarchintos Bažnyčios bei popiežiaus 
pirmenybės ir gražiai su visa popiežių politika sutiko. Antra 
vertus, savo ideologiją vykdydami, popiežiai turėjo žiūrėti į tikė- 
jimą kaip į lex fidei ir ugdyti pozityvinę teologiją. Pozi- 
tyvinė teologija gali būti tik tada, kai pripažįstama, kad žmo- 
gus atskirtas nuo Dievo ir tik per Bažnyčią su Juo santykiauja. 
Ir, vėl antra vertus, dualistinį krikščionybės momentą pabrėžda- 
mi, vakariečiai negalėjo apseiti be Bažnyčios ir jos tarpininka- 
vimo. O tas tarpininkavimas reiškėsi tuo, kad XII-XIII am- 
žiuje puikiai augo Bažnyčios kultas ir dvasininkija vis griežčiau 
skyrėsi nuo pasaulininkų (XIII amžiuje pasaulininkams imta 
duoti šv. komunija tik vienu pavidalu). Dvasininkijos ir pa- 
saulininkų išsiskyrimas gražiai simbolina teologijos ir filosofijos, 
daugiau — bažnytinės ir pasaulininkų kultūros išskyrimą. Net 
politinė Europos istorija — popiežių kova su valdovais — ilius- 
truoją metafizikos problematiką. Net empiristinės filosofų ten- 
dencijos, sensualistinė gnoseologija ir racijonalizmas primena 
naująją miestelėnų psichologiją. 

Tomizmu pasireiškė naujosios Europos savižina. Augusti- 
nizmas ir Bonaventūros metafizika atstovavo senajai, dar nepri- 
brendusiai Europai, kuri nebuvo dar visai atsiknojus nuo pir- 
mykštės krikščionių kultūros bei nuo rytų kultūros ir kurioj tik 
ką bepradedąs buvo aktualėti esminis romaniškųjų tautų bei vo- 
kiečių skirtumas. Kultūriškai tai senajai Europai vadovavo 
Prancūzija, politiškai — greičiau Vokietija; bet, pačiai kultūrai 
dar nepaaiškėjus, vokiečiai mielai savinosi prancūziškąsias jos 
formas, nors nesąmoningai jas, žinoma, ir transformavo. Seno- 
sios Europos savižiną ir reiškė savo metafizika Bonaventūra bei 
kiti augustinininkai. Jie rėmėsi pirmojo tos savižinos sinteti- 
ninko Anselmo tradicija, Augustino, kitų šv. tėvų raštais ir gy- 
veno Bernardo bei viktoriečių mistika ir Pranciškaus idealais*), 


*) H. Thode ir kiti nori susydinti Pranciškų ir pranciškonų są- 
jūdį su Renesansu ir Reformacija, Pranciškus esąs naujųjų amžių žmo- 


Istorija 27 


— 418 — 


Tomizmui laimint kovą su augustinizmu, senosios Europos kul- 
tūra tebegyvavo, ypačiai Vokietijoj. Sunyko XII amžiaus ere- 
zijos: katharizmas išskysdavo Bažnyčioj ir valdensų sąjūdy, val- 
densai tebeplito Vokietijoj, bet nustojo vilties reformuoti Baž- 
nyčią ir atskiromis kuopelėmis gyveno. Užtai neužgeso pran- 
ciškonų dvasia: spiritualai karštai kovojo su observantais dėl 
tikrųjų Šv. Pranciškaus idealų, gyveno mistikų idėjomis, skleidė 
Gioacchino del Fiore pranašavimus, tyrinėjo Bernar- 
do, viktoriečių ir Pseudo-Dionysijaus veikalus. Spiritualų ir jų 
bendraminčių literatūra (vadinamieji Scripta sociorum, 
I Speculum perfectionis b. Francisci apie 
1270 m, II Speculum Perfectionis apie 1318 m., 
Actus b. Francisci et sociorum eius, Ange- 
lo Clareno parašytojiį Historia septem tribu- 
lationum ordinis minorum, Baltramiejaus Pisie- 
čio De conformitate vitae b. Francisci ad 
vitam D. Jesu Christi ir pagaliau Fioretti di 
messer San Francesco) lygino Pranciškų su Kristum 
ir „dvylika“ jo draugų su apaštalais, gali sakyt — naują Evan- 
geliją kūrė. Naujosios mokyklos tapytojai Cimabue (į apie 
1302 m.) ir Giotto (į 1336 m.) vaizdavo šventojo gyvenimą 
ir — gražiomis alegorijomis — jo mokslą. Bet nuostabus jo gy- 
venimas, anot Dantės, tik danguje galįs būti išgarsintas — 


„„„la cui mirabil vita 
Meglio in gloria del ciel si canterebbe. 


Spiritualų sekėjais tapo daugelis ordino tretininkų, o su tais 
tretininkais, kaip minėta, sijo mistinės nuotaikos kupinos be- 
ginės. 

90 


Umbrijos miestely, Foligno, XIII amžiaus pusėj gimė 
šv. Angela. Švelnaus ir linksmo būdo jos būta. Mėgta jos 
pašokti ir pasičiūdyti, „kurpelės su smailiomis, kaip laivo, vir- 
šūnėmis ir stikluotos“ nešiota, plaukai dažyta, veidas raudinta. 


gus, vienas iš pirmųjų „individualistų“. Žinoma, visi istorijos faktai 
vieni su kitais syja, ir visi europiečiai vieni į kitus panašūs yra. Tačiau 
Pranciškus mažiau moderniškas žmogus, nei Augustinas, ir greičiau 
atstovauja XII amžiaus kultūrai, nei XV-ojo. 


— 419 — 


Mėgta jos ir pasijuokti net iš brolių pamokslininkų. Jauna te- 
bebūdama, Angela ištekėjo už pasiturinčio foligniečio, bet atsi- 
vertė pagaliau nusidėjėlė ir ėmė minoritų patarimais vadovautis. 
Padėjo jai čia Dievas — pasišaukė ir vyrą, ir vaikus. Jautus 
Angela, kiek netobulas jos gyvenimas, ėmus galvoti apie savo 
nuodėmes ir išsigandus. Visa drebėjus amžinąsias kančias įsi- 
vaizduodama, gailiai verkus. Šv. Pranciškaus prašius padėti, ir 
atsiuntęs jai šventasis gerą dvasios tėvelį — brolį Arnaldą. Gė- 
da buvus jai anksčiau visos savo nuodėmės išpažinti — negalė- 
jus, o broliui Arnaldui viską išpažinus ir užduotąją atgailą atli- 
kus. ,„Bet sunku sielai kopti aukštyn, liūdėdama ir tarytum 
sunkią naštą nešdama eina ji į Dievą ir tik mažą žingsnelį te- 
žengia.“ „Pati save smerkė“ Angela, „aiškiai pažindama ir žino- 
dama, kad verta ji pragaro“, ir gailios buvo jos ašaros. Suprato, 
kad savo nuodėmėmis ne tik pati sau pakenkus, bet Dievą įžei- 
dus, ne tik Dievą — ir visus Jo kūrinius. Meldėsi DPanelei 
Šv. ir visiems šventiesiems, prašė juos, prašė visą sutvėrimą ne- 
kaltinti jos Dievui. „Ir atrodė man, kad visi sutvėrimai manęs 
gailėjosi, toja visi šventieji; ir leista man tada būdavo melstis 
Dievui karščiau ir su didesne meilės ugnimi, nei paprastai“. 
Įsivaizduodavo ji Kristaus kančias ir suprasdavo, kad kentėjęs 
Jis ant kryžiaus ir už ją. Pasirodęs jai Kristus: „Štai ką už tave 
esu iškentėjęs!“ Raudinus ji sau veidą, o Jam antausiai skaldy- 
ta; ji meiliai vyrams mirkčiojus — Jam į akis spjaudyta; ji gra- 
žiomis kurpelėmis avėjus — Jo kojos vinimis prie kryžiaus bu- 
vusios prikaltos. Ir parūpo Angelai atsilyginti kiek Kristui, ver- 
tesne kiek Jo meilės tapti. Pardavė visą savo turtą, pinigus iš- 
dalino vargšams ir ėmė su viena savo drauge vienuoliškai gy- 
venti ir vargšais bei ligoniais rūpintis — Kristum ir Šv. Pran- 
ciškum sekti. ,Ir ėmiau aš tada sapnuose paguodą rasti, ir gra- 
žius sapnus ėmiau regėti.“ 

Taip prasidėjo Angelos gyvenimas Kristuje: labdaringi dar- 
bai, maldų maldos, kontempliacija ir su broliu Arnaldu pasikal- 
bėjimai. Netrukus išgarsėjo „šventoji motina Angela“, ir tikri 
Šv. Pranciškaus broliai patys ėmė ją lankyti, prašyti maldų ir 
šventųjų patarimų. Bylodavo su ja ypačiai brolis Arnaldas, aiš- 
kino jai jos pačios regėjimus. O kadangi „nedegama žiburio 
ir nededama jo po saiku, bet ant žibintuvo, kad šviestų visiems,“ 
tai brolis Arnaldas ėmė užrašinėti šventosios regėjimus ir versti 
lotyniškai, ką ji sakydavo jam itališkai. Angelai numirus 


— 420 — 


(1309 m.), Arnaldas išleido jos regėjimus ir trumpą gyvenimą. 

„Aš, kalbantis su tavimi, esu Dieviškoji Galia, kuri teikia 
tau Dieviškosios Malonės. O malonė, kurią duodu tau, yra to- 
kia, jog noriu, kad būtum visiems žmonėms, kurie mato tave, 
naudinga, ir ne tik jiems — noriu, kad padėtum ir būtum nau- 
dinga ir tiems, kas pagalvos apie tave ar prisimins tave, arba iš- 
girs tavo vardą. O kas daugiau turės iš Manęs, tiems tu dau- 
giau ir padėsi“ Taip taręs Dievas Angelai. „Ir nebemačiau 
tada nei Galios, nei Dievo Valios, kaip anksčiau, bet mačiau, kas 
nekinta. Ir buvo tai visai neišreiškiama; nieko negaliu apie tai 
pasakyti, tik — kad buvo tai visiškas Gėris.“ Kaip kad ir Bo- 
naventūra bei Pseudo-Dionysijus mokė, Dievas esąs visai neį- 
kandomas protui. Todėl matomas Jis esąs tamsoj. Ir juo ta 
tamsa tamsesnė, juo aiškiau, kad Jis be galo didis, didesnis už 
visišką gėrį ir už visa, kas tik protaujama. Be vaizdų pažįstanti 
siela Dievą; ne pažįstanti, bet susivienijanti su Juo. „Ir nebe- 
mačiau ten Meilės, bet — kas visai neišreiškiama.“ 

Tačiau be vaizdų ir neapsakomai reginti siela toj tamsoj 
Šv. Trejybę, o pati save — jos vidury. Toks regėjimas pakeliąs 
sielą aukščiau už Dievo regėjimą tamsoje. Siela tampanti panaši 
į Dievą, dievėjanti, ir į jos gelmes įsiskverbianti pati Trejybė; 
„Sieloj vyksta neapsakomi Dieviškieji veikimai“. Čia bendrau- 
janti siela su Trejybe ir su Kristumi; Jis sakąs jai: „Tu esi Aš, 
o Aš — tu.“ „Ir matau šitas akis ir šitą raminantį veidą, kad 
apglėbtų Jis mano sielą ir kuoarčiausia ją prisiglaustų. O kas 
išeina iš tų akių ir iš to veido, tai ir yra tasai Gėris, kurį, kaip 
esu sakius, tamsoj matau. Išteka tas Gėris ir ateina iš vidaus. 
Ir tiek tai mane džiugina, kad negalima nė apsakyti.“ 

Neapsakomai matanti Angela Dievą, o Dieve — viską ir 
visame — tik Jį, nes „pasaulis yra nėščias Dievu“. Visur Die- 
vo esama, nes „Jo Galia yra aukščiau už visa, ir visa jos pilna.“ 
Kiekvienas sutvėrimas pilnas Dievo; esąs Dievas angele ir vel- 
nyje, rojuje ir pragare, visame, kas gražu bei dora, ir visame, kas 
nedora ir negražu. Ir vis dėlto, palyginti su Dievu, visas pa- 
saulis mažiausias daiktelis tėsąs. Dievas duodąs buvimą blo- 
giui, bet blogis ne iš Dievo, ne Jo padarinys, nes Dievo visa 
„tobuliausiai padaryta“. Dieve būdama siela esanti visame pa- 
sauly ir kiekviename daikte, ir visa turinti savyje. „Bet šitas 
buvimas nėra buvimas Dieve, viduje, o buvimas išorėj. Jis vie- 
nas visur visa apima.“ 


2 


Dievas esąs visa būtis ir visa galia, bet Jis ir tobuliausia 
romybė, tobuliausias nusižeminimas. Ištikro, esąs Jis ir pasku- 
tiniame savo kūriny, ir velnyje, ir pragare, ir nuodėmėj. Nes 
visa, kas yra, esą tik tiek, kiek Dievo būtyje dalyvaują. Bet 
nuodėmės, blogį darą kūriniai, visa tai egzistuoją betgi tik tiek, 
kiek turį mažumą Dievo būties. Kai atsiskirianti siela nuo 
Dievo, matanti ji, kaip paliekančios ją visos dorybės, ir kaip pa- 
čios jos nebevaliojama padaryti, kas gera. Ir įsiskverbiančios 
tada į ją visos ydos, ir atsirandą tokių, kokių nežinojus ji, kad 
ir išviso esą. Bėjėgė tuoj beprotiškai įkrisianti ji nuodėmėsna, 
jeigu nesulaikysianti jos ir neduosianti jai jėgų Dievo malonė. 
„Visa gera, ką tik turime, daranti nesutvertoji Meilė, per amžių 
amžius negalinti būti sunaikinta.“ Dievo Meilės įkvėpta, myli 
Angela visus Dievo kūrinius, net gyvates ir rupūžes, visą pa- 
saulį. 

Sunku pasakyti, kurie buvo betarpiški pačios Angelos regė- 
jimai, į kitų mistikų regėjimus panašūs, o kur jos regėjimus mo- 
tyvavo brolio Arnaldo ir kitų jos draugų kalbos, tad netiesiog ir 
mistinė literatūra. Vistiek — ir pastarieji regėjimai buvo jos 
patirtis ir su betarpiškaisiais į vieną visatą susijo. Brolis Arnal- 
das atpasakojo šventosios pasakojimus, gal — kai kur juos pa- 
komentavo ir „pataisė“, bet nė nemėgino jų suderinti ir iš jų 
mistinės sistemos sudaryti. Dar mažiau rūpėjo tokia sistema 
pačiai Angelai. Tuo įdomiau ir svarbiau, kad mistinė sistema 
savaime rutuluojasi iš tų regėjimų ir visus juos gražiai derina. 
Čia galima apčiuopti mistinis augustinininkų metafizikos pama- 
tas, kurį ji sydino su teologijos tradicija ir tąja tradicija aiškino. 
Angela teologijos problemomis nesidomėjo: tik savo patirtį teap- 
rašė. Nenuostabu, kad jos mokslas aiškiau kelia aikštėn panteis- 
tinį krikščionybės momentą, nei giliai apgalvota Bonaventūros 
metafizika. 'Tomistui Eckehartui Angela daug artimesnė, kaip 
pranciškonų teologui, nes ir ji, ir Eckehartas — mistikai. 


91 


Gal būt, Angelai turėjo įtakos ne tik pačių pranciškonų (spi- 
ritualų) mistika, bet ir mistinis beginių sąjūdis. Šiaip ar taip, 
jau XIII amžiaus pradžioj Kristaus mistika plito Flandrijos 
beginių tarpe.  Jacgues de Vitry, Thomas de 
Chantimprė ir kiti kunigai bei vienuoliai, „šventųjų mo- 


— 422 — 


terų“ globėjai, tapo jų draugais, mokiniais ir — mokytojais. 
Mat, kaip ir brolis Arnaldas, nejučiomis įkvėpdavo jie švento- 
sioms mistines Bernardo ir viktoriečių idėjas, aiškino šventųjų 
regėjimus ir, jų gyvenimą aprašydami, nušviesdavo jį tų idėjų 
šviesa. Tuo būdu ir Flandrijos šventųjų bijografijos, ir pats tų 
šventųjų gyvenimas tapo gražiomis Bernardo bei viktoriečių 
teorijų iliustracijomis. 


Šventosios — Marija  Oignietė  Lutgarda, 
Margarita Yprietė, Christina Mirabilis ir 
kitos — išsižadėjo pasaulio ir vyro, arba sužadėtinio, meilės 


Kristaus, dangaus sužadėtinio, dėliai. Nebekentė „vyrų kvapo“; 
viena net 12 metų vaikelį iš namų išvijo, nes „vyriškosios lyties 
buvo“. Meilę žemės dalykams atstojo joms meilė Kristui. Buvo 
jos didžiausios Šv. Sakramento garbintojos. Gyventi reiškė joms 
Švenčiausias priiminėti.  Matydavusios jos altoriuje ar kunigo 
rankose avinėlį nekalčiausiąjį arba gražųjį vaikelį.  Mistiškai 
bendravusios su Kristum, ir rodydavęsis joms Kristus čia vaike- 
lio, čia Nukryžiuotojo pavidalu. Vienos vėl kentėjusios Jo kan- 
čias, kitos džiaugusios mistiškai su Juo susijungdamos — nieko 
nejautusios, ištisas dienas tylėjusios arba verkusios. Marija 
Oignietė mačius, kaip Panelė Šv. žindžiusi Kristų, kaip Kristus 
lopšelyje gulįs; kartais pati laikius Jį savo glėbyje. Kartais tris 
dienas gulėjus savo lovoj — buvus su dangiškuoju savo Sužadė- 
tiniu. Ir atrodę jai, kad visa tai tik akimirksnį tetrukę. ,,Klykė, 
prašė Jo, kad nepaliktų jos; tarytum — tvirtai Jį glamžavo; 
verkdama prašė, kad daugiau jai pasirodytų“. Negalėjus mirties 
sulaukti. „Nenoriu, Viešpatie, kad nueitum be manęs. Neno- 
riu daugiau čia likti — namo noriu!“ Mirdama džiaugusis, dai- 
navus, juokusis, katučių plojus: „Kaip gražus esi, mūsų Kara- 
liau, Viešpatie!“  Margaritai Yprietei Kristus pavyduliavęs dėl 
jos sužadėtinio, dėl savo „priešo“ (competitor); pats su ja 
susižiedavęs ir apkarūnavęs ją. ,,Tavo širdies noriu“, sakius 
Lutgarda Kristui ir išgirdus Jį sakant: „Tai aš noriu tavo šir- 
dies“. — „Tebūnie, Viešpatie, tik sumažink Savo širdies meilę, 
kad galėtų ją mano širdis savin suimti; padaryk taip, kad turė- 
čiau Tavyje savo širdį ir kad ją Tu globotum“. Ir nuo tos die- 
nos, kaip auklėtinė saugojanti lopšely begulintį kūdikį nuo mu- 
sių, taip Kristus saugojęs Lutgardą nuo visų nuodėmingų 
minčių. 


— 423 — 


Meilė Kristui tapdavo ir aktyvia meile žmonėms, kaip kad 
Šv. Bernardas ir Richardas mokė. Išgėrus Lutgarda paties 
Kristaus kraujo ir tapus in servitio Dei robustior 
et alacrior. „Ar matai“, taręs jai Kristus, „kaip visą Save 
Tėvui aukoju už Savo nusidėjėlius? Noriu, kad taip ir tu visa 
Man pasiaukotum už Mano nusidėjėlius“. Ir karštai meldusis 
Lutgarda už nusidėjėlius; daug sielų savo maldomis iš skaistyk- 
los išvadavus. — Numirus Christina, ir jos karstas jau bažnyčion 
buvęs įneštas. Agnus Dei, gui tollis peccata 
mundi imta giedoti Tuo metu Christinos siela pamačius 
skaistyklą ir iš gailesio sudrebėjus, pamačius pragarą ir — rojuje 
priėjus prie Viešpaties sosto. Nudžiugus tikėdamos amžinai su 
Kristumi būsianti. „Ištikrųjų, mylimoji Mano, būsi čia su Ma- 
nimi. Bet rinkis — arba tuoj lik su Manim, arba grįšk į savo 
kūną. Ten, nemirtingoji siela, daryk atgailą, mirtingame kūne 
būdama, visas tas skaistyklos sielas, kurių pasigailėjai, išvaduok 
iš jos, o gyvus žmones palenk į Mane ir apsaugok nuo nuodė- 
mių savo atgailos ir gyvenimo pavyzdžiu. Visa tai atlikus, grįšk 
pas Mane ir savo nuopelną padidink“.  Nedvejodama sutikus 
Christina, ir, Agnus Dei trečią kartą giedant, atsikėlus. .. 

Iš Flandrijos ir Olandijos mistinis sąjūdis paplito po Vokie- 
tiją. Tomo Akviniečio mokinys švedas Petras (Petrus 
de Dacia, į apie 1288 m.) aprašė stebuklingą beginės 
Christinos iš Stumbeln (Stommeln, ties Kol- 
nu) gyvenimą; bet ji daugiau su velniais kovojo, kaip su Kris- 
tum bendravo. Panašesnės į Flandrijos mistikes buvo Al1a- 
manijos beginės ir dominykonų vienuolės. Rodos, kad čia ir 
Bavarijoj apgeso kiek mistinė meilė pačiam Kristui, bet 
sustiprėjo metafiziškesnė susivienijimo su Dievybe idėja ir išviso 
su metafiziniu pasauliu bendravimas. Blaivesnė už visas tas 
mistikes ir už flandrijietes buvo Mechthildė Magde- 
burgietė. 

Gimė ji apie 1212 m. Thiringijos riterio šeimoj ir pasisa- 
vino kurtuazinę riterijos kultūrą. Bet 12 metus užkliudžiusią 
„pasveikino ją Šv. Dvasia; gal būt, paveikė ją ir Šv. Elžbietos 
Thiringijietės gyvenimas. Parūpo jai visų pasaulio džiaugsmų 
išsižadėti, būti žmonėms nežinoma ir jų niekinama. Paliko ji 
savo šeimą (1233 m.) ir atsidūrė Magdeburge, kur niekas jos 
nepažinojo; tapo begine, vėliau įstojo dominykonų tercijarijų 
brolijon, o pabaigė savo gyvenimą dominykonų Helftos 


— 424 — 


(Helpede) vienuolyne (apie 1285 m.). Išsižadėjo ji pasau- 
lio, bet jautė jo grožį ir be galo džiaugėsi gražius Dievo sutvė- 
rimus matydama, džiaugėsi saulės šviesa ir kvapiu pavasario oru, 
laukų žiedais, čiurlenančiu upeliu ir lakštingalos čiulbėjimu. 
„Kai matau, kas gražu arba kas man miela, imu aš dūsauti, o 
paskui verkti“, so begonde ich ze sufzene, do- 
nach ze weinende. Bet verkė ji iš džiaugsmo — girdė- 
jus, kaip visa gamta Dievą garsinanti. Ir prašė visą sutvėrimą, 


kad — jai pačiai trūkstą ir išminties, ir meilės — skelbtų jis 
Dievo garbę. 
Nemokyta ji buvo — des latines kan ich nit, 


der schrift ungeleret bin, bet daug ko pramoko 
bažnyčią lankydama ir su kunigais bei vienuoliais, ypačiai su do- 
minykonais, bendraudama. Su jais sielojosi ji dėl pasaulio ir 
kunigų nuodėmių, Bažnyčios supasaulėjimo; jie užkrėtė ją mis- 
tikų, net panteistinio pobūdžio mistikų ir Gioacchino del 
Fiore bei jo sekėjų, idėjomis. Taigi, sirgo Mechthildė žmo- 
nių nuodėmėmis ir Bažnyčios nelaimėmis, bet guodė ją graži 
Dievo gamta ir akivaizdžiai jos įsivaizduojamas Kristaus ir Pa- 
nelės Šv. gyvenimas. Gyveno ji bernardiškąja meilės Kristui 
mistika ir, kaip Angela Folignietė, sydino ją su mistine Areopa- 
gito metafizika. Bet toli gražu nebuvo ji nei abstrakčiai sampro- 
taująs metafizikas, nei pasyviai su Dievu bendraująs ir tik nesą- 
moningai savo regėjimus vienus su kitais derinąs mistikas-eksta- 
zininkas. Jos regėjimai, tai objektyviais vaizdais tapusios min- 
tys, vaizdai, kuriuos matė ji sielos akimis. Ji neišgalvodavo 
(bent sąmoningai) tų vaizdų: patys jie kilo iš jos sielos gelmių, 
kaip poeto kuriamieji vaizdai; ji neabejojo jų objektyvumu, bet, 
juos matydama, pati savęs neužmiršdavo. Ne tiek mistiko, kiek 
poeto, mistikos minnesangerio, jos būta. Tikrai meno kūrinio 
įspūdį daro Kristaus gimimo ir kančių, dangaus karalystės ar 
pragaro aprašymas.  Rytmetį rasotoj pievoj arba miške, kur 
lakštingalų suokiama, susitinkanti sužadėtinė-siela su sužadė- 
tiniu Kristumi; švelniai jie apsikabiną ir šoką... Ar tai misti- 
nis regėjimas, ar minnesingerio poemėlė? Galvojus Mechthildė, 
kas tai esą kilnioji Dievo esmė. Ir štai leidęs jai Dievas jaučia- 
mai pažinti ir sielos akimis matyti amžinai liepsnojančią ugnį. 
Ar tai regėjimas, ar poeto alegorija? 

Dvasiškasis tėvas patarė Mechthildei surašyti jos regėjimus, 
kad būtų jie ir kitiems žmonėms naudingi. Su to dominykono 


— 425 — 


pagelba ir parašė ji savo apreiškimų knygą; Dievas pats liepęs 
jai pavadinti tą knygą „Dievybės Šviesa“, vlieszende 
licht miner gotheit in allū herzen die da 
lebent ane valscheit. Daug kas peikė tą veikalą, ku- 
nigai gąsdino, kad sudeginsią jį. Bet netrukus išverstas jis buvo 
į lotynų kalbą (Sororis Mechthildis Lux divini- 
tatis fluens in corda veritatis), o 1345 m. 
Heinrichas iš Nordlingeno išvertė jį ir į vokiečių 
aukštaičių kalbą. 

Ypačiai vertino Mechthildės veikalą Helftos vienuolyno 
sesers ir jo abatė (1251—1292 m.) Gertrudė von Ha- 
ckeborn. Gertrudės sesutė Mechthilde nuo pat ma- 
žens gyveno vienuolyne, tapo pagaliau vienuole ir mistike. Aba- 
tės įsakymu vienuolės ėmė užrašinėti, ką pasakojo joms apie 
savo regėjimus Mechthildė, ir tuo būdu susidarė Liber spi- 
ritualis gratiae, Mechthildės regėjimų ir pasikalbėjimų 
su Kristumi rinkinys. Jaunei Mechthildei (+ apie 1310 m.) ir 
kitai Helftos vienuolei Gertrudei Didžiajai (1256— 
1302 m., ji ir užrašė bei redagavo pirmosios regėjimus) padarė 
įtakos Mechthildės Magdeburgietės knyga, bet buvo jiedvi, ypa- 
čiai Gertrudė, daug prisiskaičiusios ir net teologiškai išlavintos 
vienuolės. Pats Kristus pasirodęs pagaliau Gertrudei ir taręs: 
„Noriu savo Dieviškojo džiaugsmo šaltiniu padaryti tave lai- 
mingą ir laisvą“. Gertrudė pametusi tada pasaulinį mokslą ir 
ėmus sekti Kristumi. Sesers laikė ją tikra Kristaus sekėja, ir, 
kai paklausus Mechthildė Kristaus, kur galima Jis rasti, atsakęs 
Viešpats, kad arba kielike, arba sesers Gertrudės širdyje. Savo 
regėjimus aprašė Gertrudė veikale Legatus divine pie- 
tatis, kurio tik lotyniškas vertimas tėra. 

Kai išseko Helftos vienuolyno mistika, atsirado naujų mis- 
tikų Frankonijoj. Tai buvo Engelthalio vienuolyno 
sesers Christina Ebner (1291—1351 m.) ir Adel- 
heidė Langmann (į 1375 m.), Medingeno vienuolyno 
sesuo Margarita Ebner (1291—1351) ir jos drau- 
gas bei dvasios tėvas Heinrichas iš Nordlingeno 
(f po 1351 m.). 

Taigi, mažiau Italijoj bei šiaurės Prancūzijoj, daugiau — 
Vokietijoj, teorinė Bernardo ir viktoriečių mistika tapo mistiniu 
vienuolių ir, iš dalies mendikantų (ypačiai dominykonų) tretinin- 
kėmis tapusių, beginių gyvenimu. O su mistinėmis meilės Kris- 


— 46 — 


tui teorijomis sijo čia Areopagito mistikos tradicijos: mistika 
virsdavo mistine metafizika, racijonalistinė metafizika — gyve- 
namąja mistika. Daug kur ir dažnai tas sąjūdis išsigimdavo — 
darėsi nebe bažnytinis ir net iš esmės nebe krikščioniškas. Meilė 
Kristui tapo nesveika erotika, metafizinė mistika — panteizmu. 

Amalriko sekėjai XIII amžiaus pradžioj skleidė ir aiškino 
savo mokytojo mokslą (III, $ 75). Sakė ne tik Dievo Tėvo, bet 
ir Dievo Sūnaus amžių pasibaigus, o prasidėjus Šv. Dvasios am- 
žių. Todėl nebeturį reikšmės Naujojo Įstatymo sakramentai ir 
Bažnyčia, kuri be to esanti antikristo-popiežiaus valdomasis 
Apokalipsio Babilonas.  Amalrikininkų pranašams davęs Dievas 
naują apreiškimą. Visi sektos nariai Dievo nariai (membra) 
esą, vadinasi, jų dvasios esančios pats Dievas. Dievą į save su- 
imdami amalrikininkai dvasiškai krikštijąsi ir įeiną į Dievo rojų. 
Ir kol esąs Dievas žmoguje, negalįs žmogus nusidėti: jokios kūno 
nuodėmės neliečiančios Dieviškosios dvasios, jai indiferentus da- 
lykas esąs: in caritate constitutis nullum 
peccatum imputatur. Ištikro, Dievas negalįs nusidėti, 
o pats žmogus esąs niekas, tai ir jis nenusidedąs. Kiekviename 
žmoguje Dievas taip pat įsikūnijąs, kaip ir pačiame Kristuje; ir 
kiekvienas daiktas nemažiau esąs Dievo kūnas, nei sakramento 
duona. 

Innocentijus III pasmerkė strasburgiečio Ortli(e)bo 
mokslą, kad žmogus turįs atsitraukti nuo to, kas jo išorėj, ir 
klausyti, ką jam sakanti jo dvasia. Apie patį Ortlibą nieko dau- 
giau nežinome, bet ortlibininkai (ortlibarii) XIII 
— XIV amžiuje skelbė ereziją, panašią kiek į amalrikininkų. Sa- 
kė jie, kad stojantis į jų sektą esąs Sūnus, priimantis jį — Tė- 
vas, o padedantis priimti — šv. Dvasia. Tai ir esanti Trejybė, 
nes nei Kristaus, nei Adomo ištikrųjų nebuvę: tais vardais vadi- 
namas tobulasis žmogus (perfectus), ortlibininkas, ir tiek. 
Toks tobulasis žmogus buvęs Jėzus, dailidės Juozapo sūnus, kurį 
išauklėjus ortlibininkė Marija. „Žodis tapo kūnu“ reiškią, kad 
Dvasia transformavus Jėzaus kūno širdį. Kristaus kančios ir 
mirtis reiškiančios mirštamąją ortlibininko nuodėmę, arba — kad 
jis nuo sektos visai atskilęs. Kristaus kūno ortlibininko kūno 
esama. Bet kūnai neprisikelsią: tik dvasios amžinai gyvenan- 
čios. Ortlibininkai buvo asketai ir tikėjo, kad jų sekta pagaliau 
įsiviešpatausianti visoj žemėj. Jų mokslas skiriasi nuo amalri- 
kininkų mokslo savo racijonalistiškumu; tuo ir atskiromis savo 


— 427 — 


tezėmis panašus jis į katharų ereziją (III, $ 78). Gal, turėjo 
jam įtakos katharai, vargu bau valdensai. 

Bruxelles mieste XIV amžiaus pradžioj išgarsėjo vie- 
na beginė. Ji buvo, rodos, turtingo patricijaus Vilhelmo 
Blommaert duktė Hedvige (Heilwigis, Hade- 
wijch, numirė apie 1336 m.) ir gabi poetė. Savo eilėraščiais 
aistringai garsino ji meilę Dievui, mistinį susivienijimą su Kris- 
tumi, aprašinėjo savo bendravimą su Juo ir su dangaus gyvento- 
jais; skundėsi savo ir savo draugų, „meilės tobulųjų“ (volma- 
akten der Minne), persekiotojais. Tie draugai buvo vie- 
nuolės ir beginės, jų tarpe — viena „už gerąją savo meilę“ inkvi- 
zicijos sudegintoji. Draugai vadino Hedvigę die Blom- 
maertine, ir pats Jonas Ruysbroek su ja polemi- 
zavo (1317—1343 m.). — Beveik tuo pat metu beginė Marga- 
rita Porete išvertė prancūziškai kai kurias šv. Rašto kny- 
gas, parašė mistinį traktatą ir skleidė ereziją Cambrai ir 
Chalons'o diecezijose; 1310 m. buvo ji sudeginta Paryžiuje. 
Dar anksčiau, XIII amžiaus pusėj, tokių pat eretikų būta ir 
Švabijoj. Jie laikė žmogaus dvasią dieviška substancija, o 
žmogaus tikslu — susivienijimą su Dievu. Norint su Juo susi- 
vienyti susilieti, reikią atsiskirti nuo visa, kas žemiška, net nuo 
tikėjimo įsakymų ir doros dėsnių. O susivienijusio su Dievu 
žmogaus valia virstanti paties Dievo valia ir nebegalinti nusi- 
dėti. Visa, ką toji valia vykdanti, esą dora ir šventa, kad ir ne- 
sutiktų su doros dėsniais. Žinoma, tokiam tobulajam nereika- 
linga esanti nei Bažnyčia, nei jos sakramentai. Gal, turėjo tai 
sektai įtakos katharų mokslas (juo labiau, kad skelbė eretikai ir 
predestinacijos idėją), o gal — ir ne: iš beginių ir begardų mis- 
tikos ir pačios galėjo išriedėti į katharų mokslą panašios idėjos. 

Viennės sinodas (1311 m.) kreipė dėmesį į tą naująją ere- 
ziją.  Pasmerkė tėvai mokslą, kad guaelibet intellec- 
tualis natura in se ipsa naturaliter est 
beata ir, kad ji, žmogaus dvasia, žemėj tebegyvendama, ga- 
linti matyti Dievą, Jį turėti (frui), būti laiminga, be nuodėmių 
ir tobula. Be to, tvirtino eretikai, kad tobulasis neturįs klausyti 
nei žmonių, nei Bažnyčios: jis visai laisvas esąs, ir jam pats 
actus carnalis nebe nuodėmė, nes „kur Viešpaties dva- 
sia, ten ir laisvė“. Tik netobulas žmogus turįs dorai gyventi 
(exercere actus virtutum): „tobuloji siela išvaduoja 
save iš dorybių“ ir nebegalinti daugiau tobulėti. Kaltino sino- 


— 285 — 


das eretikus ir tuo, kad jie puolą Bažnyčią bei jos sakramentus 
ir visokias nesąmones skelbią apie Šv. Trejybę ir Dievo esmę. 
Sinodas tapdino eretikus su begardais ir beginėmis; todėl už- 
draudė visas jų organizacijas. Bet toli gražu ne visi begardai ir 
beginės buvo užsikrėtę nauja erezija. Mendikantai apgynė pa- 
galiau savuosius. Tačiau naujasis mokslas plito kaip tik begar- 
duose, beginėse ir vienuolynuose. Iš vienos pusės tapo jis beveik 
bažnytine mistika, iš kitos — tikra erezija, „laisvės dvasios 
sekta“ (secta spiritus libertatis, liberi spiri- 
tus, de novo spiritu, Brūder des freien 
Geistes). Pačiame XIII amžiaus gale vienas minoritas su- 
sekė tuos eretikus Basely ir Kolmare; 1306 m. nutarė 
persekioti juos, begardus ir begines, Kė6lno arkivyskupas ir 
sinodas; Jono XXII laikais buvo jie persekiojami Triere, 
Kolne, Mainze, Strasburge, Augsburge, 
Konstanze; apie 1322 m. buvo sudegintas (Kolne?) drąsus 
naujosios erezijos skelbėjas, tūlų mistinių veikalėlių autorius 
Vilhelmas Olandas. Pati erezija paaiškėjo, o gal — 
daugiau apie ją sužinota. — Eretikai vadino Dievą formalia vis- 
ko priežastimi (Deus est formaliter omne, guod 
est); sakėsi iš prigimties (per naturam) esą Dievas, esą 
be jokio skirtumo toji viena ir vienintelė būtis, kuri esanti pats 
Dievas; tvirtino, kad jų būtis amžina ir kad jie patys esą amži- 
nybėj. Visa esą Dievas, o kas ne Dievas, tai — niekas. 

Tokios pažiūros griovė pačius doros pamatus, ir tūli ereti- 
kai teisino jomis nedorą savo gyvenimą, gal, kartais net orgi- 
nį paleistuvavimą. Ne be reikalo, manau, Viennės tėvai pri- 
skyrė eretikams tvirtinimą, kad actus carnalis, kai ver- 
čiantį jį daryti pati žmogaus prigimtis, nėsąs nuodėmė, ypačiai 
jeigu žmogus pats save lavindamas tai darąs (? maxime cum 
tentatur exercens). Tačiau, mano galva, visi tokie kal- 
tinimai be galo išpūsti erezijos priešų. Pasitikiu čia kaltintojais 
tik per plauką daugiau, kaip garsiąja Grigaliaus IX bule dėl vel- 
nio garbintojų (Vox in Rama, 1233 m.). 

„Reikia, kad būtų ir erezijų“, oportet et haereses 
esse, sako apaštalas Povilas. Gerai sako, nes erezijomis tauta 
aiškinasi religinės savo pasaulėžiūros pradus, apytikriai arba net 
visai klaidingai formuluoja tai, ką tikrai turi suformuluoti Bažny- 
čia. Taip buvo pirmaisiais krikščionybės laikais, o vakaruose — 
XII-XIII amžiuje (I, $$ 37—40; III, 76—83); taip buvo ir 


— 429 — 


XIII-XIV amžiuje. Tik visi šitame skyriuje aprašytieji sąjū- 
džiai aiškino ir kildino tuos pradus, kuriuos buvo jau atmetus 
romaniškoji XIII amžiaus krikščionybė ir kurių patys augusti- 
nininkai nebedrįso ginti, bet kurie užtai sutiko su germaniško- 
sios krikščionybės dvasia. Dabar jau galime suprasti, kodėl vo- 
kiečiai albertininkai nukrypo į platonizmą. Dietrichas 
Freibergietis skelbė laisvosios dvasios broliams artimas 
idėjas. Meisterį Eckehartą jie patys savo mokytoju ėmė laikyti. 


92 


Meisteris Eckehart gimė apie 1260 m. Thūrin- 
gijoj Hochheimo sodžiuje (netoli nuo Gothos), ro- 
dos — riterio šeimoj; įstojo į dominykonų ordiną, mokėsi Er- 
turte (?), Kėlne ir (nuo 1300 m.) Paryžiuje, kur ir gavo magis- 
tro laipsnį. Vėliau Eckehartas dar kelerius metus profesoriavo 
Paryžiuje (1311—? m.). Bet daugiau dirbo jis savo ordinui: 
buvo Erfurto prijoras, Thūringijos provincijos vikaras (iki 
1300 m.), Saksonijos provincijos prijoras (1303 — m.), genera- 
linis Čechijos vikaras, prijoras Strasburge, studium gene- 
rale vedėjas ir pamokslininkas Kolne. 

Nemažai rūpinosi Eckehartas savo ordino reikalais, brolių 
švietimu, ordino vienuolėmis ir tretininkėmis-beginėmis. Čia su- 
sidūrė ir su laisvosios dvasios brolių bei seserų mistika. Su ja 
kovojo ir savo pamokslais mėgino išaiškinti, jo nuomone — baž- 
nytinės, mistikos pamatus. Jautė jis visą eretikų iškeltųjų ir iš- 
kraipytųjų idėjų reikšmę; pats tomis idėjomis gyveno. Tad ne- 
paprastai veikė jo pamokslai žmones, ypačiai jautriąsias moterė- 
les, juo labiau, kad buvo Eckehartas iš Dievo malonės pamoksli- 
ninkas. Prastai jis kalbėjo: bodėjosi retorikos figūrų, gyvus 
vaizdus vartojo, atverdavo klausytojams savo paties širdį, kur 
mistikos idėjos sielos gyvenimu buvo tapusios. Žinojo, kad gi- 
lius tyrinėjamuosius klausimus mažai kas tegalįs suprasti, dėstė 
betgi juos, nes laikė tai savo pareiga, savo pašaukimu. ,,„Vargu 
bau kas supras šį pamokslą“, sakė vieną kartą, „o kad supras, 
tai gerai. Bet kad ir nieko čia nebūtų buvę, būčiau dėlto pasa- 
kęs pamokslą štai šitai aukų dėžei.“ Kalbėjo Eckehartas vokiš- 
kai, grote grojo. Buvo tikras filosofinės vokiečių kalbos kūrėjas. 

Iki 1880 m. tik vokiškieji Eckeharto veikalai (be to, iš da- 
lies kitų užrašytieji jo pamokslai ir klaidingai jam priskirtieji) 


— 430 — 


ir tebuvo žinomi. Minėtaisiais metais žymiam dominykonų moks- 
lininkui Denifle pasisekė atrasti svarbūs lotyniškieji meis- 
terio raštai; 1886 m. jis dalį jų išleido ir mėgino visai išnauja 
nušviesti paties Eckeharto mokslą, manė, kad visa, kas buvo 
anksčiau apie Eckehartą parašyta, nustojo reikšmės. Teisingai 
pabrėžė Deniflė, kad mistika nė kiek neprieštarauja scholastikai, 
priešingai — gražiai su ja derinama; įrodė, kad Eckehartas buvo 
ir scholastikas. Tačiau nepasisekė Deniflei panaikinti Eckehar- 
to filosofo ir mistiko originalumo. Be abejo, vokiečių meisteris 
plačiai pasinaudojo ankstybesniųjų mistikų veikalais (ne tik Ber- 
nardo bei viktoriečių, bet ir Areopagito, Proklo, Liber de 
Causis, net Eriugenos), tačiau svetimas idėjas laisvai jis per- 
dirbo ir savo sistemą sukūrė, labai originalią, gilią ir iš esmės vo 
kišką. Teisybė — filosofinė (ne mistinė) Eckeharto sistemą 
yra tomizmo varijantas, ir čia didieji scholastikai pralenkia jį sis- 
temingumu, dialektika ir dėstymo forma.*) Tačiau klysta De- 
niflė manydamas, kad Eckehartas daug kur nukrypo nuo Tomo 
mokslo todėl, jog pritrūko jam dialektinių gabumų. Mat, pats 
Deniflė yra tomistas; taigi, kaip ir daugumas tomistų, laiko To- 
mo mokslą vienintele tikra filosofija, philosophia per- 
rennis, o kiekvieną, kas nenori aklai Tomo autoritetu tikėti 
ir savarankiškai protauja, — menku filosofu. Užmiršta žininga- 
sai mokslininkas, kad Tomo veikalai ne šv. Raštas, o filosofija 
ne Bažnyčios dogmatika, ir kad XIV amžiuje net patys domi- 
nykonai laisviau, nei jis, į Tomo filosofiją žiūrėjo ($ 88). Ecke- 
hartas nebuvo sistemininkas, užtai turėjo savas genijalias meta- 
fizines intujicijas; antra vertus, atstovavo jis ne toms kultūros 
tendencijoms, kurias savo sistema aktualino Tomas, bet toms, 
kurios mistiniu sąjūdžiu ir iš dalies senąja pranciškonų moky- 
kla reiškėsi. 


*) Tiesa, didis Eckeharto veikalas Opus tripartitum iki šiol 
tik iš dalies mums težinomas. Pirmoji to veikalo dalis yra Liber 
propositionum, kur nagrinėjamos pagrindinės sąvokos (būtis ir 
nebūtis, niekas, vienybė ir daugybė, tiesa ir netiesa ir t. t.). Antroji 
dalis (Liber guestionum), tai Summos planu nagrinėjamieji at- 
skiri dogmatikos ir metafizikos klausimai. Trečioji dalis (Liber ex- 
positionum) — atskirų Šv. Rašto tekstų aiškinimai. Antroji ir tre- 
čioji dalis be pirmosios, anot paties Eckeharto, sunt parve utili- 
tatis, bet pirmosios (kaip ir antrosios) dalies mes tik prologą teturi- 
me. Tik iš vardo težinomas mums ir Eckeharto komentaras Super 
sententias 1. IV. 


= 


Pats Eckehartas žinojo savo originalumą. Dažnai tat aiš- 
kiai pabrėždavo savuoju „aš sakau“. — „Daug mokytojų gar< 
sino meilę, sakė ją esant, kas aukščiausia, taip antai šv. Povi- 
las... O aš laikau atsiskyrimą nuo visa net didesniu dalyku už 
meilę.“ „Vyskupas Albertas“ (Didysis) „sako, kad beturtis yra 
tas žmogus, kuris nesidžiaugia viskuo, ką yra sutvėręs Dievas, 
ir tai gerai pasakyta. Bet mes sakome tai dar geriau: mes nes 
turtą suprantame kilnesne prasme...“. Dažnas daiktas Ecke- 
harto pamoksluose posakiai ein meister spricht, 
spraūchen etliche meister ir pan.; kartais kalbėto- 
jas pritaria kitiems magistrams, kartais drąsiai pabrėžia savo 
nuomonę, jų nuomonei skirtingą. — „Tai aš įrodysiu net prieš 
visus magistrus, kurie dabar gyvena“. Lotyniškojo savo veikalo 
prologe rašo: „Reikia kreipti dėmesys į tai, kad daug kas mano 
dėstyme ir tyrinėjime pirma atrodys baisu, abejotina arba ne- 
tikra, bet paskui, atidžiai ir nuodugniai visa išstudijavus, — vi- 
sai kitaip“. 

Kad ir kaip smarkiai puolė jo mokslą ortodoksijos gynėjai, 
jo tikrumu Eckehartas neabejojo ir švenčiausia savo pareiga laikė 
visiems jį skelbti. ,„Girdėjau sakant, kad tokio mokslo nereikią 
skelbti nemokytiems nei žodžiu, nei raštu“. Bet, „kad niekas 
nemokys tamsuolių, nebus nė šviesuolių... Gydytojas yra tam, 
kad jis ligonius gydytų. O jei yra žmonių, negerai suprantančių 
išgirstąjį mokslą, tai kuo čia kaltas, kas tikrąjį Žodį teisingai 
skelbia?... Savo Evangelijoj Šv. Jonas kalba apie tokius di- 
džius dalykus, kurių anksčiau niekas dar nebuvo apie Dievą sa- 
kęs. Ir jo, ir net mūsų Viešpaties žodžiai buvo negerai supran- 
tami ir iškraipomi“. Alberto Didžiojo ir šv. Tomo mokslas toja 
įtarinėta, eretišku laikyta. Jis, meisteris Eckehartas, Dievo vardu 
protestuojąs — tvirtinąs, kad visuomet, kiek galėdamas, vengęs 
klaidų ir nedoro gyvenimo, o kad esąs ką klaidingai parašęs arba 
pasakęs, tai mielai visa atšaukiąs. Tačiau nė nemanė nusikra- 
tyti atsakomybe. „Čia“, sakė savo klausytojams, „ramiai galite 
manęs šauktis: savo kūnu už tai atsakau“. 

Savo skelbiamąjį mokslą laikė meisteris krikščionies gyve- 
nimo pamatu ir pačiu krikščionybės branduoliu, krikščionybės. 
sinteze. Jis nėsąs panašus į kitus teologus. „Yra mūsų tarpe 
daug meisterių, kurie tyrinėja Šv. Raštą trisdešimts ir daugiau 
metų, o visų jo tiesų samplaiką tenuvokia betgi tiek, kiek kiaulė 
debesį.“ Kitaip sakant, Eckehartas jautė, kad pagrindinė jo in- 


— 432 — 


tujicija yra tikras sintetinės pasaulėžiūros pradas. Tikrai, toji 
intujicija savaime sinteze, sistema augo. Vis dėlto Eckeharto 
visai ne sistemininko būta. Mat, tikras metafizikas iš esmės yra 
sistemininkas, bet geras sistemininkas beveik visuomet — lygaus 
būdo, pusiausvyros, net abejingas kiek žmogus. O Eckehartas 
buvo karštas naujosios tiesos, tiksliau sakant — jam naujai apsi- 
reiškusios tiesos, skelbėjas, pranašas. Jam nerūpėjo, kaip kad 
Albertui ar Tomui, sisteminė mokslo pasaulėžiūra, tik — dvi pa- 
grindinės idėjos, Augustino idėjos, — Deus et anima. 


92 


Kad žmogus negali pažinti Dievo, lygia dalia tvirtino Aikvi- 
natas, kurio sensualistinės gnoseologijos laikėsi Eckehartas, visi 
kiti didieji scholastikai ir mistikai, ne tik krikščionys, bet ir se- 
novės neoplatonininkai. Tačiau ne visi jie vienodai tą Dievo ne- 
įkandamumą protui suprato. Anot Akvinato, Dievo kūrinys 
(žmogus, angelas) ne tik protu, bet ir išviso negalįs tiesiog san- 
tykiauti su Dievu. Bonaventūra ir daugumas mistikos teoretikų 
pripažino tiesioginį žmogaus santykiavimą su Dievu, unio 
mystica, per meilę, bet nedrįso laikyti tos unijos tikru susl- 
vienijimu.  Mistikai-ekstazininkai, priešingai, aiškino unio 
mystica tikrojo susivienijimo, susiliejimo prasme. Su tokiu 
aiškinimu sutiko mistinės neoplatonininkų teorijos, todėl ir kalti- 
namos panteizmu. "Taigi, tvirtindami, kad Dievas yra negalimas 
pažinti, daugelis mistikų greičiau turėjo galvoj, kad Jo negalima 
išreikšti proto sąvokomis. Todėl nesitenkino jie teigiamąja teo 
logija, bet vartojo ir vadinamąją apofatinę, arba neigiamąją. Ir 
apofatiškai atmesdami visus Dievo „vardus“, stengėsi jie tuo tie- 
siog pajusti, palytėti patį Dievą. Gali sakyt, per apofatinę teo- 
logiją Dievas rados jiems žinomas kiek, tik ne jų protui žinomas: 
proto sąvokomis tebebuvo Jis neišreiškiamas.  Apofatine teolo- 
gija naudojosi ir Akvinatas, tačiau ne tiesiogiai Dievui pažinti, 
bet kad netiesiogiai žinotų apie Jį. Tomas suprato apofatinę teo- 
logiją racijonalistiškai: ji rodė jam, kas Dievas nėra, vadinasi, 
atskirdavo Dievą nuo Jo leistojo pasaulio, tolino Jį nuo žmogaus 
ir nususindavo pačią Dievo idėją. Ir mistinę, apofatinę teologija 
pavertė Tomas dualistinės savo tendencijos priemone. Čia Ecke- 
hartas nebebuvo jo sekėjas; ir tai privertė jį pagaliau savotiškai 
perdirbti tomiškąją būties sąvoką. 


— 433 — 


Apie Dievą nieko negalima esą pasakyti, nes Jis esąs anapus 
visų sąvokų, visų kategorijų. Jo vardas — invocabile, 
indicibile, ineffabile. Negalima esą pasakyti, kad 
Dievas esąs geras: Jis ne geras, ne geresnis, ne geriausias. Sa 
kyti, kad Dievas esąs geras, tai sakyti, kad saulė esanti juoda. 
(In gote ist weder guote, noch besserz, noch 
allerbester; wer sprachet, daz got guotwė- 
re, der tėte ihm als unrehte, als daz er die 
sunnen swarz hieze). Dievas nėsąs asmenybė, nei dva- 
sia, nei Dievas. Negalima net sakyti, kad Dievas yra: er kan 
von gote nieman reden eigentlich daz, daz 
er ist. Jis — niekas, nihil. Tačiau — „jeigu aš sakau, 
kad Dievas neturi būties ir yra aukščiau būties, tai aš nesakau, 
kad Jo nėra“. Mat, Jis ta prasme niekas, kad Jis nėra kažkas iš 
to, kas reliatyviai, nevisai, netobulai egzistuoja. Jis — absoliuti 
būtis, absoliuti būties visata, ir turįs savyje visa, kas esą, tik — 
absoliučiai. Vadinasi, absoliuti būtis esanti ir absoliuti Vienybė, 
Viena, ein lūter pūr klar ein, esse purum et 
plenum (—wesen —istikeit), kur nebegalima skirti 
būties (esse) nuo esmės (essentia, natūra, substan- 
tia, wesenheit), o esmės nuo tam tikros (nusakytos, api- 
brėžtos) esmės, kūrėjo nuo kūrinio. Eckehartas vadina šitą Die- 
vą ramybe, tyruma, pamatu, dugnu (einveltige grunt, 
stille wiūste, einveltic stille, diu in ir sel- 
ber unbeweglich ist ir ūberswebende we- 
sende wesen lūter An naūtūre). Tai esą dar ne 
Dievas, bet Dievybė (gottheit). 

„Pati būtis (wesen, esse) Dieve ir kūriniuose yra tas 
pats“, nes, jeigu Dievas (=— Dievybė) esąs būtis, tai ir būtis 
esanti Dievas (— Dievybė), esse est Deus, arba —- 
Deus et esse idem. Tai primena kiek Amalriko moks- 
lą, nes Amalrikas įsivaizdavo Dievybę, kuri nėsanti nei Dievas, 
nei kūrinys (III, $ 75); primena ir Eriugenos metafiziką. Ta- 
čiau Eckehartas remiasi čia Alfarabi ir paties Tomo mokslu, ku- 
rie skyrė esse (existentia, buvimą, būtį) nuo essen- 
tia (esmės, substancijos) ir tvirtino, kad Dieve būtis sutam- 
panti su esme, o kūriniai gauną būtį (esse) iš Dievo. Tomas 
net vartojo terminą participatio, nors ne neoplatoninin- 
kų prasme, nes skyrė Dievo sukurtąją kūrinių būtį (e ss e) nuo 
paties Dievo būties. Kaip ir Tomas, Eckehartas skiria kūrinių 


Istorija 28 


— 434 — 


esmę (essentia) nuo jų būties (esse, existentia) ir 
laiko Dievą kūrinių būties šaltiniu. Bet jam kūrinių būtis nesi- 
skiria nuo paties Dievo būties. Kūrinius kurdamas, Dievas duo- 
dąs jiems savo paties būtyje dalyvauti, participare (pla- 
tonininkų prasme). "Todėl „kiekvienas kūrinys visuomet gauna 
būtį iš Dievo (actu accipit esse a Deo), o Dievo 
būtis nuolat teka ir vyksta“ (est in continuo fluxu 
et fieri). Tai dar nereiškią, kad kūrinys sutampąs su Dievu, 
nes Dievas kūriąs jo esmę iš nieko. Bet Dievybėj, logiškai ski- 
riant ją nuo Dievo, dar nėsą nei Dievo, nei kūrinių, nei jų skir- 
tumo, arba — Dievybėj visa esą Viena. 

Dievybė-būtis esanti visur ir aukštesnė už visa. Visa ku- 
riąs ir darąs Dievas pats savyje. Ab ipso igitur esse 
et per ipsum et in ipso sunt omnia. Ipsum 
non in aliguo; guod enim aliud est ab esse, 
nihil est. — „Iš Jo būtis, ir visa yra per Jį ir Jame. O Jis 
nėra nei kažkame, nei iš kažko, nes tai, kas nėra būtis, yra nie- 
kas“. „Kas yra gyvybė? — Dievo būtis yra mano gyvybė. O 
jeigu mano gyvybė yra Dievo būtis, tai Dievo buvimas turi būti 
mano buvimas ir Dievo būtybė — mano būtybė, ne mažiau ir ne 
daugiau: Ist min leben gotes wesen, so muoz 
daz gotes sin min sin und gotes istikeit, 
weder minner noch mehr. Visi daiktai esą pilni 
Dievo ir tik Jame teegzistuoja. Dievo gyvybė ir būtis esanti 
kiekviename akmenyje, kiekvienoje musėje, mažiausiame daikte. 
Žinoma, palyginti su Dievu, visi daiktai esą niekis, kaip lašelis 
palyginti su vandenynu. "Tačiau tai nieko, nes mažiausia Dievo 
dalelytė esanti visas Dievas. "Taigi, nėsą nieko, kas būtų taip 
suvienyta ir neišskiriama, kaip Kūrėjas su kūriniu. Todėl ir ne- 
galima esą abejoti, kad Dievas tikrai yra. 

Be būties, t. y., be Dievo, visas pasaulis nė uodelio nėsąs 
vertas; be Jo, saulė, tai anglis, o išmintis — tamsa. „Visi kū- 
riniai, tai gyvi niekai. „Aš nesakau, kad jie būtų kas menka, 
arba apskritai kas nors, nes jie yra grynas niekis. Visi kūriniai 
neturi būties“, alle creatūreė in dem si sint s6 
sint si else ein niht: tik iš Dievo savo būtį gaudami 
tetampą kūriniais iht (niht — niekas, iht — kas). Kūri- 
niai teegzistuoją tik tiek, kiek gauną jie būties iš Dievo, kiek 
Dieve (— Būtyje) dalyvaują. Todėl viskas ir trokštą Dievo, 
stengiąsi daugiau Jo suimti savin, daugiau su Juo susivienyti. Iš 


— 435 — 


Dievo išėję, kūriniai norį į Jį grįžti. Allez ir leben und 
ir wesen daz ist ein ruofen und ein ilen 
wider zuo dem, von dem sie uz gangen sint. 
Jie mylį Dievą, bet mylį todėl, kad esą, ir tuo, kad esą, savo 
(— Dievo) būtimi. Taigi galima sakyti, kad daiktus mylėdamas 
ir daiktams Jį mylint, Dievas pats save mylįs. „Būtis yra tai, 
kur, po ko ir per ką myli Dievas visa, ką myli. Visa yra Jame 
ir per Jį, o Jis — visuose daiktuose. Bet Dievas yra būtis. Taigi, 
Dievas ir yra tai, ką Jis myli. Jame yra visa, ir Jis visame, ir 
per Jį visa, o išorėj Jo nieko nėra, kas myli, pažįsta arba išviso 
veikia“. 

Kūrinys esąs Dievo būtimi, ir kūrinio būtis esanti pats Die- 
vas; bet kūrinio esmė (essentia) esanti Dievo iš nieko su- 
kurta ir su Dievu dar nesutampanti. Kūrinys esąs Dieve, ir vi- 
sas Dievas esąs kūriny, bet kūrinys nėsąs Dievas. Dievas nėsąs 
laikinis: Jame nėsą nei praeities, nei ateities, tik — amžinoji da- 
bartis, nunc indivisibile in aeternitate. Die- 
vybėj nėsą skirtumų, o daiktai vieni nuo kitų ir nuo Dievo ski- 
riąsi. Kiekvienas daiktas egzistuojąs atskirai, laike ir erdvėje. 
Ir kiek daiktai atskirai, kiekvienas pats sau, egzistuoją, tiek jie 
ne Dievas ir netikrai egzistuoją. Tiek jų nėsą. „Kas nei kiek 
būties neturi, tai yra niekas. Visi kūriniai visai neturi būties, 
kada jų būtis yra išorėj Dievo.“ Visai neoplatoniškai Eckehartas 
įsivaizduoja, kad kūriniai išeiną iš Dievybės, egzistuoją tiek, 
kiek joje dalyvaują ir su ja susyją, ir grįžtą į Dievybę. Vis dėlto 
ir Eckeharto nuomone, kol nėra dar jie vėl susiję su Dievu, ski- 
riąsi jie nuo Dievo ir šiaip taip egzistuoją, nors ir esą unum 
purum nihil. Reikia tas jų egzistavimas išsiaiškinti, pa- 
grįsti, motyvuoti jų nebūties buvimas. Tai ir daro Eckehartas 
savo Trejybės mokslu: 

Dievybė nėsanti dar Dievas. ,Prieš kūriniams esant, Die- 
vas nebuvo dar Dievas: buvo Jis tai, kas buvo. Ir kai ėmė būti 
kūriniai ir ėmė būti sukurtoji būtis, nebuvo Jis pats savyje 
Dievas, bet kūriniuose buvo Jis Dievas. Mes tvirtiname: Die- 
vas, kiek Jis yra tik Dievas, nėra kūrinių tikslas ir neturi tiek 
daug būties, kiek Dieve turi mažiausias kūrinėlis. Kad musė tu- 
rėtų protą ir galėtų protu siekti amžinosios Dievo būties bedug- 
nės, iš kur ji yra išėjus, tai, sakome, Dievas su visa, kas Jis kai- 
po Dievas yra, negalėtų nė tos musės noro išpildyti ir jos paten- 
kinti“. Vadinasi, Dievybė esanti vienintelė absoliuti būtis, kuri 


— 436 — 


nekintanti, neveikianti, nekurianti, nesidalinanti, nepažįstanti pa- 
ti savęs. Ji esanti, gali sakyt, gryna potencija. Kad ir kaip ske- 
ryčiojasi Denifle, Eckehartas laikė ją potencija, neišreiš- 
kiama galia, nors Tomo įpėdžiui ir vadino Dievą actus pu- 
rus. Čia Eckehartas daug gilesnis ir metafiziškesnis už Tomą 
ir už karštą jo gynėją. Dievas esąs grynasis aktas, nes — visai 
aktualinąs savo potenciją. Tiksliai suprato Eckeharto mintį 
Nikalojus Kuesietis, kai pavadino Dievą possest 
(posse >- est). Dievybė esanti tokia potencija, kad amžinai 
visą save aktualinanti, tampanti Dievu, ir amžinai esanti Dievas. 
Ji esanti ir absoliuti ramybė (Dievybė), ir absoliutus gyvenimas, 
procesas (Dievas). Ji esanti in continuo fluxu et 
fieri, amžinasis ėjimas iš pačios savęs ir grįžimas į save, 
widerfluz. Tik abstrakčiai tegalį mes atskirti Dievybę nuo 
Dievo tik secundum rationem intelligendi. 


Dievybė, tai Dievo būtis, nekintamoji vienybė ir tyla, bet 
kartu ir visko, kas Dieve skiriama, šaltinis. ,,Todėl priverstas 
esu kalbėti apie tekėjimą; tą pirmąjį Dievybės apsiskelbimą ir 
vadiname mes būtimi (wesen). Nes pirmas Dievybės išsireiš- 
kimas ir pirmas jos nusakymas, kuris tik gali būti, yra tai, kad ji 
ima būti, „„būtauja“ (west). Šitą „būtauja“ suprantame visai 
tiksliai, ta prasme, kuria Dievas yra kas būtauja, bet ne atvirkš- 
čiai — būtis dar nėra Dievas... Kadangi Dievybė visų pirma 
yra protas, tai Dieviškoji būtis išeina iš Dievybės kaip protau- 
jamai kita.“ "Tuo būdu Dievybės būtis pati išsiskirianti iš Die- 
vybės ir tampanti Tėvu; bet išsiskirianti ji ne taip, kad to no- 
rėtų, gali sakyt — automatiškai: ne todėl, kad būtų ją išskyrus 
Dievybė. Antra, Tėvas turįs savyje visą Dievybę, visą būtį, bet 
tai esą jo pažįstamoji būtis, pažįstamoji, nusakomoji Dievybė. 
„Pats į save žiūrėdamas, suvokia Tėvas kas Jame veikia — savo 
Dieviškąją natūrą (wesenheit), kuri tebėr dar Jo viduje, bet 
nori jau išsibrauti“. Jis pažįstąs pats save, savo paties natūrą, 
„pastebi save“. Tuo Dievybė tampanti savižina, kurios subjek- 
tas (pažįstantis) esąs Tėvas, o tai, kas pažįstama (savižinos ob- 
jektas), skiriasi nuo subjekto ir esąs Sūnus, nes Tėvas Jį kaipo 
kita gimdąs. Bet Sūnus, kas kita, nei Tėvas būdamas, esąs ta 
pati natūra, ta pati būtis; todėl Jis savo esme tebėsąs Tėve, nors 
skiriąsis nuo Jo savo asmenybe. Tėvas gimdąs Sūnų — ištariąs 
savo Žodį. 


— 437 — 


Tačiau savižina (pažinimo procesas) yra ne tik jos subjek- 
to (Tėvo) išsiskyrimas su jos objektu (Siihnumi), ne tik gimdy- 
mas ir gimimas, bet ir naujas subjekto susivienijimas su objektu. 
Todėl — „kai Tėvas mylėdamas išsilieja į Sūnų, išsilieja iš Tė- 
vo Meilė ir vėl, bet kaipo Sūnus, įsilieja į Tėvą“. Tai esą ben- 
droji Tėvo ir Sūnaus Dvasia. Bet Dvasia ne taip išeinanti iš 
Tėvo, kaip Sūnus. Šiaip — turėtų Tėvas du Sūnus. Dvasios ėji- 
mas vykstąs laisvosios Dievo valios srity; tik paskui gaunanti 
Dvasia Dievo natūrą. „Kadangi tik Sūnus savo natūros kilmės 
tėsąs Tėvo lygmuo (o ne Šv. Dvasia), tai tik Gimdytojas ir Gi- 
musis vienas su antru (ne su Šv. Dvasia) visa savo natūra da- 
linasi“. 

Tai amžinosios Dievo gyvenimo formos. Trys Dievo hi- 
postazės tesiskiriančios viena nuo kitos tik savo asmenybe, bet 
ne esme: visos jos vieną esmę teturinčios, esančios ta pati Die- 
vybė. Alle drie sint einander vremede an 
den personen unde sint doch ein in dem 
wesen. Maža to — „kaip Asmens kyla iš Dieviškosios esmės, 
arba būties, taip ir toji esmė tik Asmenų tėra padaryta esme“. 
Eckehartas vaizdavosi, kad tas Dieviškasis procesas amžinas. 
Amžinai (tai nereiškia, kad daug kartų!) Tėvas gimdąs savo 
Sūnų, tariąs savo Žodį. Kad būtų Jis vieną valandėlę to nedaręs, 
būtų Jis pats save panaikinęs: Liesze er ez einen 
ougenbliek, s6 luogente er sin selbes. Ir 
tas wesen unde widersehen toks džiaugsmingas, 
lustlich, kad Tėvas amžinai gimdąs Sūnų, Sūnus amžinai su 
Juo vienijąsis, ir amžinai veikianti šv. Dvasia. Taip pat amžinai 
Dievybė tampanti Dievu, o Dievas (Trejybė) — Dievybe. Tai 
ne vieno proceso kartojimasis, bet amžinasis procesas, amžinai 
vykstąs ir amžinai baigtas, nunc indivisibile in 
aeternitate. „Buitele tu mano, kas tavo bendrijos kil- 
numas! Trys Asmens susivienija į vieną, visai vieną Būtį. Čia, 
tokioj būties vienovėj, kur būtauja Jis aukščiau už visą būtį, 
Dievas pats savyje yra karalystė.“ 


94 


Trejybės paslaptį aiškindamas, Eckehartas atgaivino senųjų 
Bažnyčios tėvų mokslą. Gaivino tuo ir ontologinę platonininkų 
gnoseologiją, nes kėlė aikštėn vienintelį tikrą ir absoliutų žinoji- 


-—- 438 — 


mo pagrindą — Dievo Savižiną. Tiesa, toji gnoseologija visai 
nesutiko su tomiškąja. Bet pats meisteris to nė nepastebėjo, ne- 
pamatė net ir to, kad gnoseologiją aiškino. Mat, gnoseologijos 
problemos jam nerūpėjo, tik — ontologija. 

Savo Žodį ištardamas, Tėvas ištariąs Jame ir visą idealų bei 
tobulą pasaulį, mundus archetypus. Tas idealusis pa- 
saulis esąs pats Dievo Žodis, pats Dievas, ir visų Dievo sukur- 
tujų daiktų pradžiolytės. ,„Amžinajame Žodyje Dievas ištaria 
mano, tavo ir kiekvieno žmogaus dvasią... Ir aš, ir tu tame iš- 
tarime esame Dievo sūnūs, kaip ir pats Dievo Žodis. Ir Tėvas, 
ir Sūnus, ir visi daiktai, ir Amžinasis Žodis toje šviesoje yra vie- 
na, nes Dieve tėra jie tik Dievas.“ Tikroji kiekvieno kūrinio 
būtis esanti pats Dievas. Kiek musė esanti Dieve, tiek esanti 
ji be galo tobulesnė, negu angelas, kiek jis esąs savyje, t. y. kiek 
jis kūrinys. 

Nuo šito ištarimo-gimdymo Eckehartas skiria kūrimą. Tie- 
sa, Dievas tik vieną kartą tekalbėjęs, semel locutus est, 
arba, tiksliau sakant, vieną kartą amžinai tariąs. Bet, Žodį tar- 
damas, Jis tuo pat metu ir pasaulį kuriąs — Pater dicendo 
Verbum producit et creaturam, o produc- 
tio Verbi (Žodžio ir — Jame — Dieviškojo pasaulio išta- 
rimas) nesutampanti su creatio mundi. Eckehartas aiš- 
kiai sako, kad kurti reiškią daryti iš nieko, daryti tai, ko anks- 
čiau nebuvę. Tik klausimas yra, ką kuria Dievas. Akvinato 
nuomone, Dievas sukūręs tiek kiekvieno daikto esmę (essen- 
tia), tiek jo būtį (esse), kuri tuo būdu skiriantis nuo Dievo 
būties.  Eckeharto galva, visų daiktų būtis esanti pati Dievo 
būtis, pats Dievas. "Taigi, kuriąs Dievas tiktai daiktų esmę, 
substancijas (essentia), tokias pat esmes, kurias ištariąs 
savo Žodyje ir kurios čia su Juo sutampančios. Bet tos esmės 
egzistuojančios tik Dievo būtimi ir be jos, išorėj jos esančios nie- 
kas, purum nihil; taip pat negalėtų egzistuoti ant mūro 
matomas atspindis, kad nebūtų paties mūro. Tačiau, Dievybėj 
dalyvaudamos, jos esančios kas kita, nei Dievas. Dievo sukurta- 
sis pasaulis skiriąsis nuo Dieviškojo pasaulio, vadinasi, nuo Die- 
vo, ir tuo, kad jis netobulas, ir tuo, kad laikinis, erdvinis ir ne- 
vieningas. Jis nieko Dievui nepridedąs, nes 1) savo Žodyje 
Dievas tobuląjį pasaulį turįs, o 2) netobulo pasaulio būtis 
esanti pats Dievas. 


— 439 — 


Čia ir išeina aikštėn didžiausias Eckeharto sistemos sunku- 
mas. — Iš vienos pusės, Dievo leistasis pasaulis skiriąsis nuo 
idealiojo pasaulio ir nuo Dievo ir šiaip taip egzistuoja; kad taip, 
tai kam gi tie du pasauliai, be to — sutobulės juk sukurtasis — 
visai vienas į antrą panašūs? Iš kitos pusės, Eckehartas laiko 
leistąjį pasaulį (kiek jis yra išorėj Dievo ir skiriasi nuo Jo) nie- 
ku, o tikrąja jo būtimi ir esme vadina idealųjį pasaulį. Tačiau 
prisiminkim. — Viena, Eckehartas tapdina būtį ne su Dievu, bet 
su Dievybe, kur kūrėjas nesiskiriąs nuo kūrinio; antra, vaizduo- 
jasi jis Dieviškąjį procesą, kur absoliuti Vienybė virstanti Tre- 
jybe, o Trejybė — vėl Vienybe; trečia, su tuo procesu nesutam- 
pas, bet jam paralelus esąs kūrimo procesas, kur Dievas leidžiąs 
pasaulį, o pasaulis į Dievą grįžtąs. Štai kaip galėjęs būtų 
sakyti Eckehartas. — Pradžioje tėsąs vienas Dievas, paskui Jis 
leidžiąs pasaulį ir pasidarą du: Dievas ir pasaulis, pagaliau — 
pasaulis grįžtąs į Dievą ir vėl vienas Dievas tėsąs. Dievas lei- 
dęs ir sudievinsiąs pasaulį Bet, kadangi Dieve nėsą praeities, 
dabarties ir ateities skirtumo, reikią pripažinti, kad Jame amži- 
nai pasaulis esąs ir ne-Dievas, ir Dievas; o sudievėjęs pasaulis, 
žinoma, sutampąs su idealiuoju pasauliu. Taip galima aiš- 
kinti Eckeharto metafizika, bet pats jis taip jos neaiškino. Gal, 
ir sunku jam buvo taip ji aiškinti, nes permaža jam reikšmės 
teturėjo Dievo - Žmogaus idėja. Savo aiškinimu tenoriu aš 
tiktai pabrėžti, kad, Eckehartą panteizmu kaltindami, mokslinin- 
kai patys sau užsikerta kelią jo sistemai suprasti. Geriausiai ją 
suprato Nikalojus Kuesietis. 

Kaip nelaikė Eckehartas laikiniu procesu Dievybės - Trejy- 
bės, taip linkęs buvo ir mokyti, kad pasaulis neturįs laikinės pra- 
džios. — Dievas leidęs pasaulį tuo pat metu, kai pagimdęs Sū- 
nų, simul et semel. Galima esą prileisti, kad pasaulis 
egzistuojąs nuo amžių (mundum fuisse a aeterno). 
Vieną kartą paklaustas buvo Eckehartas, kodėl Dievas neleidęs 
pasaulio anksčiau. Meisteris atsakęs: Dievas negalėjęs sukurti 
pasaulio anksčiau, nes daiktas negalįs veikti anksčiau, kaip imąs 
jis būti; taigi, tik ką ėmęs būti Dievas, Jis tuoj pasaulį ir sukū- 
ręs. Išeina, kad pasaulis esąs taip pat amžinas, kaip ir Dievas. 
Bet Eckeharto mintį daug gražiau reiškia kiti jo posakiai. — 
„Dievas kuria pasaulį ir visus daiktus viena dabarties valandė- 
le“, in eine gegenwiūrtigen nū. Kūrimo aktas nė- 
sąs laikinis, kaip ir pati Dievo būtis. Žinoma, visa tai nesutiko 


— 440 — 


su Mozės žodžiais: „Mozė taip rašo; jis, žinoma, tai geriau Ži- 
nojo; bet taip jis rašė žmonėms, kurie kitaip to nebūtų supratę.“ 

Visų kūrinių grįžimas į Dievą esąs paralelus Dievo Asmenų 
susivienijimui ir Dievo susivienijimui su Dievybė. Kūrinius 
leisdamas, pats Dievas juos mylįs ir norįs juos su savimi suvie- 
nyti; Jo būtyje dalyvaudami, nieko kita negalį norėti ir kūri- 
niai. ,„Nekenčia Dievas visa, kas svetima ir tolima. Į Viena vi- 
sa Jis masina ir traukia. Viena trokšta visų kūrinių, net že- 
miausio kūrinio trokšta Viena. Kad pajustų tai aukščiausieji 
kas pats savyje yra Viena, ir sako Dievybėje Sūnus Jėzus Kris- 
tus: — Tėvai, kur Aš esu, turi būti ir kas Man tarnauja, Mane 
seka ir pas Mane ateina.“ Visi kūriniai stengiąsi kuodaugiausia 
su Dievu susijungti, kuodaugiausia Dievo savin suimti ir gar- 
siną Dievą. Jeigu mano liežuvis sakąs „Dievas“ ir Dievą skel- 
biąs, tai ir akmens būtis tą pat daranti. Kūriniai norį savo dar- 
bais Dievą skelbti. Visai nelygu esą, ką jie yra savin suėmę, 
bet visi norį ištarti, kas Dievo, kiek tik galį. Visi trokštą grįžti 
ten, iš kur yra išėję. Visas jų gyvenimas ir visa jų būtis, tai 
vienas Dievo šaukimas ir vienas skubėjimas į tą, iš kurio jie 
yra išėję. 

Visi kūriniai Dievo būtyje dalyvaują, bet ypačiai žmogaus 
siela. Proto neturį kūriniai turį kiek Dievo, bet sieloj Dievas 
dieviškai esąs. Visuose kūriniuose ištariąs Dievas savo Žodį, bet 
tik protingasis kūrinys tegalįs tą Žodį išgirsti. Sieloj nurims- 
tąs Dievas: čia Jo ramybė. „Vaje, kilnioji siela! pagalvok pati 
apie save, pagalvok, kokį grožį turi tu savyje! Panaši tu į Die- 
vą ir tuo iškelta aukščiau už gražiausius kūrinius. Paniekink, 
kas menka, nes sukurta esi tam, kas didinga!“ 

Apie sielos prigimtį, jos santykius su kūnu ir jos jėgas 
Eckehartas išviso tomiškai kalbėjo; tik kai kur pasisavino au- 
gustinininkų idėjų. Bet didžiai skyrėsi jis nuo Tomo, kai rei- 
kėjo jam aiškinti sielos santykiai su Dievu. Čia greičiau buvę 
jis Augustino ir „stabmeldžių magistro“ Algazali sekėjas. — 
Be abejo, siela esanti Dievo kūrinys, tačiau sukūręs ją Dievas 
savo pavidalu, ir ji — kilniausias Dievo kūrinys. Ištikro, turinti 
siela išorės pojūčius, žemesnius jausmus (=— vidaus pojūčius), 
kurie per pirmuosius tarpininkaują jai ir pasauliui; bet turinti ir 
aukštesnes jėgas. Per jas siela dvasinanti ir suimanti savin vi- 
sa, ką jai jausmai teikią. "Tos aukštesnės jėgos esančios atmin- 


— 441 — 


tis, protas ir valia; bet jos esančios vienos esmės, sielos natū- 
ros, reiškiniai. „Visa, ką daro siela, daro, kad ir per tas jėgas, 
vientėgė jos esmė.“ "Tai esmei nerūpinti erdvė; tarytum erdvės 
nė būti nebūtų. Gražiai sakąs Augustinas: dvasia (anima) 
greičiau esanti ten, kur ji mylinti (a mat), negu kad ten, kur ji 
dvasinanti (animat). Kaip ir Augustinas, Eckehartas lygina tą 
sielos trejybę su Dievo Trejybe. „Vienas magistras sako: Dievas 
malonės esąs sielon įnešamas ir sodinamas; todėl imąs sieloj 
trykšti Dieviškasis meilės šaltinis, kuris nešąs sielą atgal į Dievą. 
Savo protu suima savin siela, kas Dieviška, ir atiduoda valiai; o 
valia tiek su tuo susyja, kad susivienija. Ir neša valia tai, kas Die- 
viška, toliau ir atiduoda atminčiai. O tada ima tekėti Dieviškasis 
meilės šaltinis ir pripildo sielą taip, kad aukštesnės jėgos išsilie- 
ja į žemesnes, žemesnės gi — į išorės žmogų. Jos kildina tą 
žmogų aukščiau už visa, kas apačioj: taip, kad visas jo veikimas 
yra dvasinamas... Stebuklų stebuklas yra tas sielos susivieni- 
jimas su Dievu. Verčia jis sielą džiaugtis be galo, taip, kad ji 
pati iš savęs išsilieja... Dieviškasis meilės šaltinis pripildo ją 
ir išrauna ją iš jos pačios, ir traukia į bevardę būtį, į pirmąjį 
jos šaltinį, į Dievą... "Taip pasiekia siela savo tobulumo vir- 
šūnę.““ Koks esąs Dievas, tokia esanti ir siela, Jo lygmuo. Kad 
ne — negalėtų ji sudievėti nei per malonę, nei aukščiau visokios 
malonės. Per malonę tampanti siela Trejybe, sielos esmė — 
Dievo esmės lygmeniu. O čia nebereikią sielai malonės. Čia 
„ji pati savęs nebeteko ir visa teka į Dieviškosios esmės vieny- 
bę.“ Ar galinti ji vėl save atrasti? — ,„Atsakau, kaip man atro- 
do: atranda siela save, o tai — tame taške, kur kiekviena pro- 
tinga esybė pati save pažįsta. Tiesa, grimsta ir grimsta siela į 
Dievo būties vienybę, niekuomet negali betgi dugno pasiekti. 
Taigi, paliko jai Dievas taškelį, kur ji atsigręžta pati į save, pati 
save atranda ir sakosi sukurta esanti. "Tai ir yra sielos ypatybė, 
kad negali ji iki savo Kūrėjo dugno nugrimsti. Nebenoriu dabar 
daugiau kalbėti apie sielą, nes ten, Dieviškosios būties vienybėj, 
nebeteko ji savo vardo. Nebe siela ji vadinasi, bet — begalinė 
būtis.“ 

Taigi, esanti sielos esmė, iš kur visos sielos galios ištekan- 
čios, bet kur nėsą jokio veikimo tik — vienybė, ramybė; in 
dem grundė da ist das mitel swigen, hie 
ist alleine ruowe. Tas sielos pagrindas, arba — sielos 
pilis, sielos širdis, lašelis, kibirkštėlė (scintilla, Fūnk- 


— 442 — 


lein), esąs Dievybės lygmuo ir susivienijąs su pačia Dievybe; 
be to — taip susivienijąs, kad Dievo malonė jį naikinanti: jis 
virstąs pačiu Dievu. "Tada „dvasia nebėr kūrinys, bet — amži- 
noji laimė, ta pati būtis ir ta pati substancija, kaip ir Dievas; 
ji yra — amžinoji pačios savęs ir visų kūrinių laimė.“ „Čia sie- 
la ir Dievybė yra viena,“ unt das eine, das machet 
uns selig. „Kad visas žmogus toks būtų, nebebūtų jis kūri- 
nys“, wėr der mensche aller also, er wėre 
alzemale ungeschaffen und unschepilich. 

Kartais Eckehartas vadino sielos kibirkštėlę (tapdino ją ir 
su aktyviuoju intelektu), sukurta, kartais nesukurta. Nemanau, 
kad čia jis pats sau prieštarauja. Mat, turi jis galvoj procesą, 
tai, kad kibirkštėlė - kūrinys tikrai dievėjanti. Kol siela nėra 
dar sudievėjus, ji — kūrinys; sudievėjusi siela nebėsanti kūri- 
nys, bet — pati Dievybė. Kadangi, anot Eckeharto, visa laiko 
būtis kartu esanti Dievo dabartyje ir nieko Dieve negalį žūti, 
tai galėjo jis sakyti, kad sielos kibirkštėlė ir kūrinys, ir Dievas. 
Reikėtų tik pridėti, kad Dieve nebeturįs reikšmės prieštaravimo 
dėsnis, kaip tvirtino averroesininkas Jonas Jandunietis. Ta 
mintimi paaiškino Eckeharto mokslą Nikalojus Kuesietis. 

Virsdama Dievu, siela virstanti ir amžinuoju Dieviškuoju 
procesu, t. y. joje, jos pagrinde, Dievybė tampanti Trejybe, ir 
Tėvas gimdąs Sūnų. ,/Tėvas gimdo sau lygų Sūnų amžinybėj. .. 
Aš dar daugiau pasakysiu: Jis yra gimdąs Sūnų mano sieloj... 
Jis gimdo Sūnų mano sieloj taip pat, kaip amžinybėj Jį gimdo, 
o ne kitaip. Jis turi tai daryti, ar nori to, ar nenori.“ Kam gi 
mes meldžiąsi, pasninkaują? kam gi visa tai darą? — Kad Die- 
vas mūsų sieloj gimtų. Tas pats esąs ir paties Dievo tikslas. 
Kam gi visas Šv. Raštas parašytas? kam sukūręs Dievas ange- 
lus ir visą pasaulį? — Tik tam, kad Dievas sieloje gimtų. Kam 
gi Dievas tapęs žmogumi? — Kad aš gimčiau Dievu, tuo pat 
Dievu, kaip ir Jis. Visai nerūpį žmogui, kad kitas būtų turtin- 
gas: terūpį jam pačiam turtingam būti. Kas gi man Dievo gi- 
mimas ir įsikūnijimas, kad ne mano sieloj Jis gimstąs ir ne ma- 
nimi tampas? 

Žinoma, Sūnus tik vieną kartą tėra gimęs iš Tėvo, o žmo- 
gaus siela daug kartų galinti vienytis su Dievybe; taigi, daug 
kartų gimstąs joje Sūnus. "Tačiau, viena, Sūnaus gimimas esąs 
amžinas (arba visalaikinis), ne laikinis procesas, ir visas laikas 
kartu esąs Dievo dabartyje; antra, tai, kad žmogaus siela daug 


— 443 — 


kartų galinti grįžti iš laiko amžinybėn ir daug kartų pergyventi 
savyje Dievo gimimą, dar nereiškia, kad tas gimimas nėsąs tas 
pats amžinasis procesas: jis tik daug kartų empirinės (laikinės) 
sielos gyvenamas. "Taip pat neprieštarauja Eckeharto teorijai, 
kad yra daug žmonių. Visi žmonės jam yra tik daug kartų su- 
individualėjęs vienas žmogus. Juk Eckehartas realistas buvo. 
Sūnus gimstąs iš Dievo ir įsikūnijąs viename žmoguje (— žmo- 
nijoj, išviso žmoguje), o tas žmogus yra subyrėjęs į daugelį indi- 
vidų ir konkrečiai kaip jų daugumas teegzistuojąs. 

Eriugenos veikale surado Eckehartas Maksimo Išpažintojo 
idėją, kad žmogus esąs viso pasaulio centras ir kad per Žmogų 
visas pasaulis grįžtąs į Dievą. Eckeharto, kaip ir Maksimo bei 
Eriugenos, nuomone, Kristus esąs ne tik Jėzus Kristus, bet ir 
tas sudievėjęs universalusis žmogus, homo iustus et 
divinus. Der mensche ist got an Kristi per- 
sone. Todėl „visa, ką Dievas Tėvas davė savo vienatiniam 
Sūnui (žmogiškajai Jo, Sūnaus, prigimčiai), visa davė Jis ir 
man. Nieko iš to aš neišskiriu, nei būties vienovės, nei tobu- 
lybės, bet — visa davė Jis man taip pat, kaip ir Jam.“ Kristus 
yra gimęs iš Dievo ir iš nekaltos mergaitės. Toji „mergaitė, kuri 
esanti moteris“, ir esanti žmogaus siela. 

Kadangi per Kristų Žmogus susivienijęs su Dievu, „visa, 
ką turi Dieviškoji natūra, turi ir teisusis bei Dieviškasis žmo- 
gus. Todėl daro tas žmogus visa, ką pats Dievas daro, ir drau- 
ge su Dievu yra jis dangų ir žemę sukūręs, ir yra amžinojo 
Žodžio gimdytojas.“ Kiek esąs žmogus laikinė esybė, turįs jis 
mirti ir nieku pavirsti Bet, „man gimstant, gimė visi daiktai. 
Aš kartu esu buvęs ir savo paties, ir visų daiktų priežastis. Kad 
būčiau norėjęs, nebūtų buvę nei manęs, nei visų daiktų. Bet kad 
manęs nebūtų, nė Dievo nebūtų. — Nebūtinai reikia, kad šita 
mintis suprasta būtų.“ Vis dėlto nekartą meisteris ją aiškino. — 
„Aš esu to priežastis, kad Dievas“ (— Dievybė) „yra Dievas. 
Kad Jis yra Dievas, turi Jis iš sielos; kad Jis yra Dievybė turi 
Jis pats iš savęs. Iš tiesų, prieš kūrinių atsiradimą Dievas ne- 
buvo dar Dievas, bet buvo Jis tada, be abejo, Dievybė, nes ją ne 
iš sielos turi.“ 

Eckehartas kelia aikštėn ontinę Kristaus įsikūnijimo reikš- 
mę (— Dievas būtų įsikūnijęs, kad žmonės ir nebūtų nusidėję). 
Bet iš Eckeharto mokslo visai neaišku, kam ir kodėl Kristus 
buvo individualus žmogus Jėzus. Jėzus Kristus jam tobulo 


— 444 — 


žmogaus gyvenimo pavyzdys tėra, tiesa — mistiškai veikiąs žmo- 
nes, ypačiai savo kančiomis ir mirtimi. Įo mistikoj baisiai sų- 
silpnėjo Bernardo, meilės Kristui, mistikos motyvai; nevertino 
ir individualybės, tad nematė, kad Jėzus yra Dieviškas, absoliu- 
tus jos pamatas ir pradas. Taip pat nedidžiai vertino Eckehar- 
tas Bažnyčios kultą, askezę, pasninkus, maldas, net sakramentus. 
Žinoma, jokio iš tų dalykų neniekino — pats buvo vienuolis, bet 
pripažino visa tik tiek, kiek mistiniam žmogaus augimui naudin- 
ga. ,„Neškim Dievui ne išorinių darbų vaisius — jie nedaro mū- 
sų gerų, bet išvidinių darbų, kuriuos daro pats Tėvas, mumyse 
būdamas.“ Jis „sielas myli, ne išorinius darbus“, animas 
amat, non opus extra. Tikras ir vienintelis žmogaus 
tikslas esąs sudievėti — pagimdyti savyje Dievas. 

Žmogaus siela esanti tarp amžinybės ir laiko, tarp Dieviško- 
sios vienybės ir pasaulio daugybės bei įvairybės. Ir žmogus 
galįs siekti tiek Dievo, tiek pasaulio, nes turįs laisvą, nė paties 
Dievo nevaržomą valią, einen frien willen, da mite 
er kiesen mac guot und ūbel. O ūbel, blogis, 
tai pati pasaulio daugybė bei įvairybė, kuri remiantis kūrinio 
noru atskirai egzistuoti ir tikrojo savo esmės tikslo nevykdyti. 
Blogis, žinoma, ne iš Dievo ir ne būtis, ne kūrinys ir neturįs jo- 
kios priežasties, kaip kad visi platonininkai yra mokę. Kūrinys, 
žmogus, galįs norėti ir siekti Dievo arba nenorėti Jo ir ne- 
siekti, kas ir esą jo nukrypimas į pasaulio daugybę, blogis ir nuo- 
dėmė. „Tūli žmonės nori visur savą valią vykdyti, tai ir yra 
blogis, čia ir glūdi nuodėmė“, suaktualėjusi potentia ad 
oppositum, vadinasi, potencija daryti tai, kas Dievui ir 
paties žmogaus tikslui priešinga. Iš čia ir išeinanti amžinoji 
išvidinio žmogaus (žmogaus dvasios) su išoriniu žmogumi 
(kūnu) kova, ein ewic strit. 

Žmogus turįs atgręžti nugarą pasauliui ir džiaugdamasis 
atsigręžti į Dievą. Reikią visko, visų daiktų, visų gėrių išsiža- 
dėti, kad visa žmogui lygu būtų — garbė ir gėda, džiaugsmas 
ir skausmas. Bet reiškią tai, kad žmogus turįs ir pats savęs 
išsižadėti, pats nuo savęs atsiskirti, daz der mensch 
ledig werde sin selbes und aller dinge. Kas 
mylįs Dievą dėl žemiškųjų turtų, tas dar netobulai Jį mylįs — 
kaip kokią karvę, iš kurios tikįsis pieno. Netobulai mylįs Dievą 
ir tas, kas norįs iš Jo už savo meilę dangų gauti, nes tada ne 
Dievą, bet pats save jis mylįs. Todėl geriausiai meldžiąsis žmo- 


— 445 — 


gus Dievui, kada neprašąs Jo nieko, tik sakąs: „tesuteik man 
tai, ko Tu nori, ir daryk, ką ir kaip Tu nori“. „Jei žmogus tik- 
rai Dievo valia gyvena, tai neturi jis norėti, kad nebebūtų nuo- 
dėmės, kurią jis yra padaręs; ne todėl, kad nuodėmė buvo prie- 
šinga Dievui, bet todėl, kad per nuodėmę dar daugiau Dievo 
meilės esi gavęs... Tiesa, Dievui nusidėjai. Tačiau, gali tikėti 
Dievu, kad nebūtų Jis tau leidęs nusidėti, jeigu nebūtų norėjęs 
per tą nuodėmę duoti tau dar didesnį gėrį.“ Žodžiu, joks „ko- 
dėl“ ar „kam“ (warum arba wozu) neturįs motyvuoti žmo- 
gaus valios: reikią nemotyvuotai, laisvai veikti. „Tik veikti 
norėdamas teveikiu“, sakąs teisusis žmogus. Tai ir esąs reika- 
lingasai savimi nusikratymas (abgescheidenheit, ge- 
lassenheit). 


Ne tai, kas pasiseką žmogui įvykdyti, svarbu, bet tai, ką jis 
norįs įvykdyti. Ne mūsų darbai mus šventus darą — mes patys 
turį savo darbus šventus daryti. Pats darbas nėsąs nei geras, 
nei blogas: jo gerumas tik to tepriklausąs, kaip mes norį 
jį padaryti ir kaip jį darą. Deus animas amat, non 
opus extra. „Kad pats esi teisus, tai teisūs ir tavo darbai. 
Neremk šventumo darbu: reikia šventumas sąžine remti“, 
bist du“ gereht, so sind ouch dinin werc 
Sereht Niht zedenke heilikeit ze setzen 
uf ein tuon; man sol heilikeit setzen ufein 
sint. Nėsą Dievui skirtumo tarp didžių, kilnių darbų ir mažų 
kasdienio mūsų gyvenimo darbelių. Niekas neturįs sakyti: ka- 
dangi tas ar tas šventasis tokį didį darbą padarė, reikia ir man 
juo sekti. Kiekvienam žmogui duodąs Dievas ypatingą dovaną 
ir ypatingu keliu jį vedąs. Kiekvienas savo pašaukimą (Be- 
ru f) turįs, ir didis pašaukimas neskirtinas čia nuo mažo. 


Pirmiausia reikią viskuo nusikratyti ir, su amžinąja Ramy- 
be susivienijus, sielos gelmėse pagimdyti Dievas. Tačiau toli 
gražu nebuvo Eckehartas pasyvus kontempliacijos gyvenimo ša- 
lininkas. Mortą didžiau vertino, nei Mariją, kuriai dar reikėję 
mokytis gyventi ir veikti. Turįs žmogus pasiekti Dievo ramybę 
ir pagimdyti Dievą, bet toj ramybėj būdamas, turįs jis veikti, 
kad pati išvidinė jo esmė reikštųsi veikimu, o veikimas vėl į tąją 
esmę grįžtų; turįs žmogus esmingai veikti, drauge su pačiu Die- 
vu. Visur, tiek Bažnyčioj, tiek arklidėj, turį mes turėti Dievą 
ir, kaip Jo paties darbus, savo darbus atlikinėti, kad ir kaip men- 


— 446 — 


ki atrodą žmonėms tie darbai. Kai esą mes su Dievu ir Jo for- 
muojami, o išorėj darą tuo pat metu savo darbus, pats Dievas 
per mus vykdąs laike, kas amžina. Teisiojo žmogaus siela, kaip 
kad Bernardas ir Richardas sako, pati, natūraliai pasireiškianti 
meilės darbais, aktyviuoju gyvenimu. 

Tuo būdu Dieviškosios vienovės, visako vienovės, sužavė- 
tasis mistikas ir Žmogaus nužmogėjimo, t. y. sudievėjimo, skel- 
bėjas teisino bei prasmino empirinę žmogaus veiklą ir visą empi- 
rinę būtį, net jos netobulumą. Nenuostabu. — Viena, žmogaus 
transformavimo idėja buvo Eckehartui ir pasaulio transformavi- 
mo idėja, nes Žmogus, Žmonija, tai pasaulio centras. Antra, ir 
netobulas pasaulis egzistuojąs tik todėl, kad Dievo būtyje daly- 
vaująs ir kad juo Dievas pasireiškiąs. ,,Visuose daiktuose, net 
blogyje — O turiu čia galvoj tiek bausmės, tiek kaltės blogį — 
lygia dalia pasireiškia ir spindi Dievo didybė.“ Nesukūręs Die- 
vas blogio ir nuodėmės, bet leidęs, kad jie būtų, nes, iš jų žmogų 
išganydamas, dar daugiau savo išmintį ir savo meilę rodąs. Ži- 
noma, empirinio pasaulio laikinio esama, ir turįs jis išnykti. 
Bet argi nyksta, kas Dieve, amžinojoj Dievo dabartyje? Argi 
ir empirinis pasaulis nėra Dieviškojo proceso momentas? Jei 
taip, tai ir absoliučią reikšmę jis turi. "Toks Eckeharto mokslo 
aiškinimas visai sutinka su kai kuriais tos pačios mistinės srovės 
reiškiniais (Mechthildės Magdeburgietės, Angelos ir paties 
Pranciškaus meilė gamtai) ir su vokiečių dvasios ypatybėmis. 


95 


„Kad mano širdį turėtų, tai žinotų žmonės, jog pati Tiesa 
iš manęs kalba.“ Deja, Eckeharto širdies nedaugelio žmonių bū- 
ta. Daug kam jo ir jo sekėjų bei bendraminčių pamokslai atrodė 
perdaug panašūs į laisvosios dvasios ereziją. Pati dominykonų 
ordino valdžia buvo susirūpinus kai kurių savo brolių (gal, ir 
Eckeharto) pamokslais ir savo moterų vienuolynų gyvenimu. 
Ar svarbus tai buvo dalykas, ar ne — nežinia, bet ordinas nu- 
marino bylą. Tačiau nesnaudė dominykonų priešai minoritai, 
kurių garsenybė Dunsas Skotas tik ką buvo numiręs Kėlne ir 
kurie, labai nepatenkinti Tomo kanonizavimu (1323 m.), mielai 
prikišinėjo visokias erezijas jo sekėjams. O minoritams buvo 
palankesnis, nei dominykonams, Kėlno arkivyskupas (1244 —- 
1332 m.) Heinrichas von Virneburg, kaip ir mi- 


— 447 — 


noritai, Liudviko Bavaro šalininkas. Be to, tik ką arkivyskupu 
tapęs, ėmė jis persekioti begardus bei begines, nemaža jų ir su- 
degino.  Apskundė jis erezija patį Eckehartą; tik popiežius 
Jonas XXII pradžioje didelio dėmesio į arkivyskupo laiškus 
nekreipė: pavedė ištirti dalyką generaliniam Vokietijos domi- 
nykonų vikaru Nikalojui Strasburgiečiui, ir 
tiek.  Nikalojus išteisino Eckehartą. Bet nei minoritai, nei ar- 
kivyskupas nenurimo. Minoritai ėmė kaltinti patį popiežių p2- 
lankumu eretikams, o arkivyskupas patraukė savo teisman ir 
Eckehartą, ir Nikalojų (1327 m.). Arkivyskupo paskirtoji 
komisija ištyrė dalyką ir surašė kaltinamąjį aktą, kur išdėstė 
svarbiausias Eckeharto erezijas. Ir Nikalojus, ir Eckehartas 
protestavo; pastarasis apeliavo popiežiui. Tačiau popiežius ape- 
liacijos nepriėmė: byla ir toliau tebesvarstoma buvo arkivyskupo 
inkvizicijos, tik nutarimą paskelbti turėjo pats popiežius. Bule 
In agro dominico 1329. III. 27. Jonas pasmerkė 28 
Eckeharto skelbiamąsias tezes, iš kurių 19 visai eretiškos, o ki- 
tos perdrąsiai išdėstytos ir erezija įtartinos. Pats Eckehartas 
„norėjo žinoti daugiau, kaip reikia, ne blaiviai ir tikėjimo ribas 
peržengdamas nusigręžė nuo tiesos ir į pasakėčias atsigręžė. .. 
daug dogmatizavo, kas tikrąjį tikėjimą tikinčiųjų širdyje tamsi- 
na, skelbė tai savo pamokslais, ypačiai tamsuoliams, ir surašė.“ 
Eretikais pripažino popiežius visus minėtųjų tezių gynėjus ir 
skelbėjus, bet paties Eckeharto nepasmerkė, nes, prieš mirda- 
mas, atšaukęs jis visas savo klaidas. Dėl parašymo tai nevisai 
tiksliai buvo parašyta. — Eckehartas, 1327 m. prieš arkivyskupo 
teismą protestuodamas, viešai pasiskelbė atšaukiąs visas klai- 
das, kurios būsiančios jo raštuose surastos, bet tokiomis klaido- 
mis nepripažino teismo nurodytųjų ir vėliau popiežiaus paminė- 
tujų. Gal, ir būtų jas atšaukęs, jeigu, prieš popiežiui jas pasmer- 
kiant, nebūtų numiręs (1327 m.?). Jau 1328 m. generalinė do- 
minykonų kapitula nutarė sudrausti pamokslininkus, kurie ,,„mė- 
gina skelbti kai kurias gudrybes (guaedam subtilia), 
kurios ne tik žmonių nedorina, bet lengvai liaudį ir klaidina.“ 

patavusiai jau teologijai prieštaraujančio mokslo; Akvinato or- 
dinas negalėjo neatsisakyti nuo genijaliojo savo mistiko. Ištiki- 
mieji Eckeharto mokiniai Tauleris (į 1361 m.) ir Seuse 
(+ 1366 m.) garbino šventąjį savo mokytoją. Seusė regėjo jį 
visai sudievintą. Abu skleidė jo idėjas, tik, kiek įmanydami, de- 


— 448 — 


rino jas su Bažnyčios mokslu, dildė panteistinius jų bruožus ir 
daugiau dėmesio kreipė į etiką. Taip pat darė ir kiti dominyko- 
nai pamokslininkai, kuriems buvo padarę įtakos meisteris  Die- 
trichas ir Eckehartas. Metafizinė mistika buvo tuo sterilizuota, 
kol atgaivino ją XV amžiuje Nikalojus Kuesietis, didžiausias Vi- 
duramžių mąstytojas. 
Ilgai laikėsi Eckeharto metafizikos vienuolės, beginės ir 

begardai — 

Der wise meister hechar 

wil uns von niche san. 

Der dez nid enverstat, 

Der mag ez gode clan. 

In den hat nit geluchet 

Der gudeliche schin. 


Bet čia sunku beatskirti Bažnyčios mistika nuo eretiškosios. 
Laisvosios dvasios broliai ir sesers (schwestrones) mielai 
suimdavo savin meisterio Eckeharto idėjas, skaitinėjo jo veika- 
lus ir leido jo vardu naujus. "Taip antai, Eckehartui priskirtas 
buvo traktatas De novem rupibus ir Schwester 
Katrei; meister Eckeharts Tochter von 
Strasburg pasikalbėjimai su garsiuoju mokytoju. 


XIII 


Prancūzų literatūra XIII-XIV amžiuje 


96 


Dėl žemiškosios Dievo karalystės, dėl bažnytinės-politinės 
formos, kuria galėtų pasireikšti Europos kultūra, kovojo popie- 
žiai su imperatoriais; pirmieji labiau pabrėždavo bažnytinę tos 
karalystės reikšmę, antrieji politinę, bet tiek pirmiesiems, tiek 
antriesiems buvo ji iš esmės internacijonalinė. Imperijai ir po- 
litinei popiežių valdžiai sukniubus, atgijo ta internacijonalinė 
idėja pačioj tautinėj Prancūzijoj. Taip pat vieną ir bendrą, in- 
ternacijonalinę Europos pasaulėžiūrą stengėsi išaiškinti XIII 
amžiaus teologai ir metafizikai. Bet tai, kas internacijonalu, bū- 
tinai yra abstraktu, negali atvaizduoti sudėtingų ir turtingų kul- 
tūros tendencijų. Kultūros ne abstrakčios, bet konkrečios, ne 
internacijonalinės, bet simfoninės esama. Tad tik maža dalimi 
tesireiškė ji minėtąja bažnytine-politine forma ir sistemine pa- 
saulėžiūra. Tautinės valstybės augdamos plaišė imeparatorių ir 
popiežių imperiją, griovė jos ideologiją. Vienos sistemos susi- 
durdavo su kitomis. 

Su internacijonalistinėmis kultūros tendencijomis sutiko, 
kad mokslininkų kalbama ir rašoma buvo lotyniškai. Tačiau 
XIII amžiaus lotynų kalba nebepanaši į tą, kuria buvo rašę di- 
dieji XII amžiaus filosofai ir literatai. Jų gaivinta senųjų Romos 
rašytojų kalba ir stilius; XIII amžiaus filosofai — ne tik Dun- 
sas Skotas, bet ir Tomas Akvinietis — vėl baisiai tą kalbą iš- 
kraipė.  Nebegalėjo jie žiūrėti kalbos taisyklingumo ir grožio, 
nes rūpėjo jiems naujos sąvokos ir nauji terminai, tokie barba- 
riški terminai, kaip guidditas ir haecceitas, kalti. 
Lotynų kalba tapo priemone naujai pasaulėžiūrai reikšti, tad iš 
esmės pati transformavosi, virto nauja gyva kalba, palyginti su 
klasiškąja—barbariška. Nebegali pavadinti jos gražia ir lengva 


Istorija 29 


Žas EI 


suprasti, užtai ji tiksli, suaugusi su mintimi ir tiek gyva, kiek 
begali būti gyva abstrakti mintis. Mokytis scholastikų kalbos 
reiškė mokytis scholastiškai filosofuoti, ir tik ja tegalima buvo 
sistemiškai dėstyti filosofijos bei teologijos klausimai. Be abejo, 
tais klausimais kalbėta ir prancūziškai bei vokiškai. Dietrichas 
ir Eckehartas ėmė filosofuoti vokiškai, Jean Clopinel 
(de Meung) prancūziškai, Dantė itališkai. Tačiau visi jie 
tik populiarino ir vertė tai, kas galvojama buvo lotyniškai, ir tik 
bendruosius pasaulėžiūros klausimus telietė. Veikė jų galvo- 
seną, terminologiją ir stilių lotynų kalba. "Tiesa, ir tautų kal- 
bos savo rėžtu tą kalbą veikė; iš dalies todėl tiek ji ir skyrėsi 
nuo klasiškosios lotynų kalbos. 

Išviso, lotynų kalba dar plačiai tebevartojama buvo. Neiš- 
nyko ir gražaus stiliaus tradicija. Pavyzdingu stilium parašė 
savo Historia Danica (iki 1184 m.) Saksonas Gra- 
matikas (į 1216 m.); puikūs stilistai buvo popiežiai Inno- 
centijus III, Grigalius IX, Bonifacijus VIII. "Tomo iš Celano 
parašytasis Šv. Pranciškaus gyvenimas, tai tikrojo meno veika- 
las. Tačiau, apskritai imant, XIII amžiuje lotyniškai rašyta blo- 
giau, nei XII — todėl, kad pati lotynų kalba gyvesnė pasidarė. 
Mat, rašytojai nebemėgzdžiojo klasikų, bet, naujosios kultūros 
žmonės būdami, savas mintis ir savus jausmus lotyniškai reiškė. 
Šiuo atžvilgiu labai įdomi visa vagantų poezija (III, 54), kur 
dažnai lotyniškos eilutės eina pakaitom su tautos kalba parašy- 
tosiomis. Bažnyčios giesmės, kaip ir vagantų eilėraščiai, rodo 
mums estetinę tos nebeklasiškosios lotynų kalbos vertę. Užteks 
paminėjus Dies irae ir Stabat mater. 

Baisiai piktinosi tuo corruptum latinum moky- 
tieji Žmonės, taip antai, florencijietis, Bolognos universiteto pro- 
fesorius Buoncompagno, daugelio veikalų autorius. Jo 
De obsidione Anconae (kaip ir Sanzanome 
Gesta Florentinorum) visai romėnų istorininkų pavyz- 
džiu parašyta, net retorinėmis veikėjų prakalbomis pagražinta. 
Bet didžiausias XIII amžiaus istorininkas (tiksliau sakant, me- 
muarininkas), tai minoritas Salimbene. Nei gramatika, nei 
stilius Salimbenei visai nerūpi. Jis rašo taip, kaip šneka ir gal- 
voja, o galvoja itališkai. Iš čia ir išeina nepaprastas lotyniško- 
sios jo kalbos gyvumas ir savotiška jos gražybė. "Tiesa, ir pa- 
ties Salimbenės akylaus stebėtojo ir gyvo žmogaus būta. Dėstė 
jis savo tėviškės, Parmos, istoriją. Bet, jokiu planu nesivaržy- 


— 451] — 


damas, kalbėjo apie visa, ką buvo matęs ir girdėjęs, apie savo 
pažįstamus ir priešus, apie savo paties gyvenimą. Taigi, daug 
visokių žinių galima jo Chronikoj prisišniukštinėti. Čia ir gra- 
žios Liudviko Šv. ir Friedricho II charakteristikos, ir vienas kre- 
moniečių „šventasis“, gui fuerat unus vini porta- 
tor simul et potator, nec n0n et peccator, 
ir aleliujos bei flagelantų sąjūdžiai, ir mendikantų pamokslininkų 
suktybės, ir minėtojo magistro Buoncompagno šposai, ir juo- 
kingi anekdotai bei eilėraščiai, ir raviolos sine crusta 
de pasta, kurias 1284 m. „Šv. Klaros dieną“ pirmą kartą val- 
gęs autorius. 

Scholastikai kūrė naują kalbą abstrakčioms mintims reikšti, 
o Salimbenė lotynų kalbą itališkosios tarme vertė. Tis ne vienas 
buvo. — Visur tautos kalba skverbėsi į rašomąją lotynų kalbą, 
veikė populiarizatorių, moralistų ir istorininkų stilių.  Dvylik- 
tame amžiuje išaugo tautinė prancūzų, provansalų, ispanų, vo- 
kiečių, XIII-ojo pradžioj italų ir anglų poezija, bet ne tik moks- 
lininkai — net pirkliai dar XIII amžiuje tebevartojo ir lotynų 
kalbą: per idiomata propria seu vulgaria 
vel per corruptum latinum ad invicem sibi 
scribunt et rescribunt. Mat, tautinių kalbų prozai 
trūko reikalingiausių terminų ir sintaksinių formų: viso to rei- 
kėjo arba kaltis, arba iš lotynų kalbos verstis. Vis dėlto XIII 
amžiuje tautinės kalbos ėmė lenktyniuoti su lotynų. Ne tik pa- 
mokslininkai jomis kalbėjo, bet ėmė jomis rašyti istorininkai, po- 
puliarizatoriai, romanų ir apysakų autoriai. Internacijonalinei 
pasaulėžiūrai smunkant, tautinės kalbos tapo vis pavojingesniais 
internacijonaliosios lotynų kalbos priešais. Ir juo griežčiau sky- 
tėsi tautos kultūra nuo lotyniškųjų Europos kultūros tradicijų, 
juo tas procesas greičiau ėjo. Vokiečiai pirmieji ėmė vokiškai 
filosofuoti; Italijoj XIII amžiuje buvo daugiau klasiškosios 10- 
tynų kalbos šalininkų, nei Prancūzijoj, kurioj buvo, gali sakyt, 
numiręs XII amžiaus renesansas. 

Savaime suprantama, kad XIII amžiuje lotyniškai teberašo- 
ma buvo ne tik filosofijos, bet ir išviso mokslo veikalai, skiria- 
mieji pirmiausia šviesuomenei, kunigams, paskui ir specijalis- 
tams, taip antai, teisininkams. Kaip ir XII amžiuje, daug buvo 
išleista gramatikos ir retorikos vadovėlių, vadinamųjų Artes 
dictandi, Summa dictaminum, įdomių ir todėl, 
kad autoriai iliustravo teoriją visokių aktų ir laiškų pavyzdžiais. 


— 452 — 


Keleta tokių rinkinių išleido Buoncompagno, vieną pavadino 
savo paties vardu, kitus — Cedrus, Mirra, Palma, 
Rota Veneris ir panašiais keistokais vardais. Tačiau bo- 
lognietis Guido Faba savo Doctrina ad inve- 
niendas, incipiendas et formandas mate- 
rias (apie 1229 m.) duoda ir itališkai parašytųjų aktų bei laiš- 
kų pavyzdžius. Tokie pavyzdžiai juo reikalingesni rados, kad 
tautinės kalbos skverbėsi į teismą ir teisę. — Nuo 20-ųjų XIII 
amžiaus metų imta tautos kalba užrašinėti teisės papročiai 
(coutumes) ir skelbti įstatymai. Pilypas Novarrie- 
tis apie 1250 m. suredagavo prancūziškai Jeruzalės Assisus, 
Beaumanoir — Coutumier du Beauvaisis; apie 
1270 m. išleistas buvo Orlėans'o, Anjou ir Mainės apskrities pa- 
pročių rinkinys  (vadin. Ėtablissements de St. 
Louis). Guillaume Chapu suritmavo jau išverstąjį į 
prancūzų kalbą Coutume de Normandie. Net Jus- 
tiniano Kodeksas ir Institutijos buvo XIII amžiuje išverstos 
prancūziškai; Institutijos, be to, ir eilėraščiais išdėstytos. Ri- 
teris Eike von Repgow išvertė į Žemutinės Saksoni- 
jos tarmę savo paties pirma lotyniškai suredaguotąją feodalinę 
ir žemės Saksonų teis; — Sachsenspiegel (Spiegei 
der Sachsen, 1198—1235 m.). „Saksonų Veidrodis“ 
1235—1265 m. buvo išverstas į aukštaičių tarmę, išnauja sure- 
daguotas, Romėnų, kanonų, imperijos ir Augsburgo bei Freibur- 
go teisės normomis papildytas ir Spiegel aller deut- 
schen Leute(Deutschenspiegel) pramintas. Nauja 
pastarojo redakcija (apie 1275 m.) yra vadinamasis Schwa- 
benspiegel, kuris, kaip ir Sachsenspiegel, buvo 
išverstas į lotynų, prancūzų ir čechų kalbą. Tai rodo praktinę 
minėtųjų rinkinių reikšmę, ne tik Vokietijoj, bet ir užsieny (yra 
ir lenkiškas Saksenspiegel vertimas). Vokiškai pa- 
skelbė Mainzer Landfrieden (1235 m., $ 22) impe- 
ratorius Friedrichas II. 

Lotyniškai parašė Friedrichas savo De arte venandi 
cum avibus ($ 13). Bet greit veikalas išverstas buvo į 
prancūzų kalbą. Jau XII amžiuje atsirado prancūziškieji Bes- 
tiaires ir Lapidaires. Nebe religiškai ir morališkai 
aiškino gyvulių gyvenimą ir ypatybes Richard de Four- 
nival (į 1260 m., Bestiaire damour). Į lingua 
laicorum imta versti ir enciklopediniai veikalai. Jų XII-—- 


— 453 — 


XIII amžiuje buvo daug: be HonorijausImago mundi 
(prancūziškasis apdirbimas — Petite Philosophie) ir 
Solino veikalo (prancūzų vertimai XII ir XIII amžiuje) rei- 
kia paminėti daktaro ir alchemiko Arnaldo iš Villano- 
vos(t 1313 m.) Rosarium philosophorum ir gar- 
susis Vincento iš Beauvais (į apie 1264 m. Spe- 
culum maius (s. universale; jį sudaro speculum 
naturale, s. doctrinaleirs.historiale — istorija 
iki Friedricho II laikų), o pirmiausia Brunetto Latini 
Li livres dou trėsor (1265 m.). 

„Didis filosofas ir tobuliausias retorikos magistras“, Latini 
gimė XIII amžiaus pradžioj ir amžiaus vidury ėjo Blorencijos 
Respublikos notaro pareigas; 1260 m. guelfų partija nusiuntė jį 
pas Kastilijos karalių Alfonsą X prašyti pagelbos prieš Man- 
fredą, bet, ghibellinams laimėjus, nebegalėjo jis grįžti Florenci- 
jon ir kurį laiką gyveno Prancūzijoj. Karolius Anjou paskyrė jį 
1269 m. generalinio Toskanos vikaro protonotaru, o netrukus 
tapo Latini Florencijos kancleriu (scriba Consiliorum 
Communis Florentiae); numirė 1294 ar 1295 m. Pats 
jis vadino savo veikalą une bresche de miel cuei- 
lie de diverses flors, nes tik surankiojęs jis gražius 
kitų žodžius apie filosofijos dalykus. Ištikrųjų, plačiai pasinau- 
dojo jis Solino, Izidoriaus Sevilliečio, Cicerono, šv. Ambrazie- 
jaus, Aristotelio ir kitų raštais, Biblija ir bestijarijais. Pirmoj 
daly duoda jis filosofijos mokslų klasifikaciją, rašo apie pasaulio 
įkūrimą, Dievo esmę, angelus, žmogaus sielą ir kūną, apie protą, 
įstatymus, trumpai dėsto istoriją iki 1260 m., o antrame leidiny 
— su Martyno Lenko Chronikos pagelba — iki Konra- 
dino mirties. Paskui kompiliuoja Latini visokias žinias iš astro- 
nomijos, geografijos ir gamtos mokslo. Antroj veikalo daly dėsto 
etiką, trečioj — retoriką ir politiką, bet čia tik apie politinę Ita- 
lijos komunų santvarką, ypačiai apie podestos pareigas, ir te- 
kalba. Tiesa, politinę Italijos santvarką lygina jis su Prancūzų 


karalystės. 
Latini Trėsor, tai didžiausia amžiaus enciklopedija, bet 
ir ji ne sisteminis darbas — tik iš visur sulesinėtų, daugiausia 


netikrų ir pasakiškų žinių rinkinys. Parašė jis savo Trėsor 
prancūziškai, nes norėjo visos Europos šviesuomenei patarnauti; 
specijaliai italams paskyrė alegorinę-didaktinę poemą Teso- 
retto. Kaip Vincentas iš Beauvais turėjo galvoj kunigų švie- 


— 454 — 


suomenę, taip į buržuaziją kreipėsi Brunetto Latini ir kitos 
prancūziškai parašytos enciklopedijos: Gautier de Metz 
Image du Monde, Fontaine de toute science 
(abu iki 1250 m.), Livre des secrets aux philo- 
sophes (Pilypo IV laikais). 

„Visų mokslų šaltiny“, karaliaus Boktaus ir filosofo Sidra- 
cho dijaloge, kalbama de omni re scibili et de 
guibusdam aliis; taip pat ir „Paslapčių knygoj“, kur 
magistras Timėo aiškina jaunojo savo mokinio Placides 
abejones. Ypačiai domisi autorius gamtos mokslu ir politikos 
klausimais. Iš Timėo paaiškinimų be kitko galime sužinoti, kad 
„didis medžiotojas Nemvrodas“ įsteigęs riterių luomą ir pirmas 
neteisėtai apdėjęs žmones visokiais mokesčiais, kurie nesutinką 
su natūros teise, nes visa, ką duodanti žemė, esą bendra visų 
žmonių savastis“  Apgaule įsigiję savo privilegijas ir kunigai. 

Enciklopedinį veikalą (Septenario, vadinasi, „septyni 
mokslai“ — artes liberales) išleido ir Kastilijos karalius 
Alfonsas X Išmintingasis (1220—1284 m.), vienas 
iš mokyčiausių XIII amžiaus žmonių ir garsus astronomas. Su 
savo padėjėjais, žydų ir arabų mokslininkais, išleido jis be to 
Tablos Alfonsies, Libros del Saber de As- 
tronomia, kur išdėstė ir pataisė Ptolemiejaus sistemą. Jo 
ir jo sūnaus Sancho IV (į 1295 m.) laikais išverstas buvo 
kastiliškai Latini Trėsor, Lapidario, Especulo, 
Lucidario ir Flores de Filosofia. Flores, 
kaip ir prancūziškieji Dits des philosophes arba 
itališkieji Fiore di Filosofi e di molti Savi 
antichi, yra iš lotynų kalbos išverstųjų posakių rinkinys; 
duoda autoriai ir trumpų žinučių apie pačius filosofus. Štai vie- 
nas pavyzdys. — „Sokratas buvo labai didelis filosofas, o iš vei- 
do labai bjaurus. Mat, buvo jis nepaprastai žemo ūgio, turėjo 
plaukais apaugusį veidą, plačią plokščią nosį, pliką kaukolę, plau- 
kuotą kaklą ir pečius, plonas ir kreivas kojas. Kartu turėjo jis 
dvi žmonas, kurios tamel kramtėsi, pešėsi ir ginčijosi, nes vyras 
kartais vieną labiau mylėjo, kartais antrą. Sokratas pjudydavo 
jiedvi besipešant, kad viena antrai į plaukus įkibtų, ir pajuok- 
davo jiedvi dėl tokio bjauraus vyro susikramčius. Vieną dieną 
atsitiko, kad, taip besipešdamos, pastebėjo jiedvi iš jų besijuo- 
kiantį Sokratą ir abi kartu jį patį užpuolė, parsitrenkė ir nė vieno 
plauko jam ant galvos nepaliko. Vos ne vos atsistojo jis ir ėmė 


— 455 — 


bėgti, o jiedvi — paskui jį su lazdomis; taip jį primušė, kad 
pusgyvis aikštėje liko begulįs. Todėl nuėjo jis su keliais moki- 
niais į vieną kaimą, toli nuo žmonių, kad galėtų geriau mokslą 
studijuoti. Tada ir parašė daug knygų, iš kurių posakių ir pri- 
pešiota“. 

Jau XII amžiuje išversta buvo Distigues de Caton 
ir Boethijaus Consolation de philosophie; dar 
daugiau panašių veikalų išversta ir prirašyta XIII-me. Atskiri 
veikalėliai dėstė kurtuazinio gyvenimo taisykles (Doctrinal 
de Courtoisie Der Welsche Gast), visokius mo- 
ralinio pobūdžio patarimus (Philippe de Novarre 
Ouatre Ages de Yhomme, Della Miseria 
del?P Uomo, Introduzione alle Virtū, karaliaus 
SanchoIV Castigos e Documentos ir t. t.), 
kaip reikia mylėti (Art d'Amour, Conseil dAmousr, 
Remėdes dAmour). Atsirado karo meno, higijienos, net 
architektūros (Villardo de Honnecourt Albumas) 
traktatų. 

Visa tai rodo mums, kaip kunigijos išugdytoji ir tebeugdo- 
moji kultūra skverbėsi į naująją šviesuomenę, į buržuaziją. Ben- 
drąją Europos pasaulėžiūrą aiškindami, teologai, metafizikai ir 
mokslininkai, kaip ir Bažnyčia, tebesinaudojo lotynų kalba, tiks- 
liau sakant — vertė ją visai nauja, bet taippat internacijonalia 
mokslo kalba. Specijalus ir kūrybinis darbas buvo internacijo- 
nalus. Bet jo išvados imta tautinėmis kalbomis populiarinti, ir 
tuo būdu sijo jis su grožine literatūra, rados visiems prieinamas 
ir tautėjo. Nenuostabu, kad lotyniškoji literatūra ir tautų lite- 
ratūros pagaliau išsiskyrė. Tas procesas, vienas iš kultūros kri- 
zės reiškinių, XIII amžiuje buvo tik prasidėjęs. 

Kunigai leido pamokslų rinkinius kunigams, bet sakomi 
buvo tie pamokslai liaudies kalba, o greit atsirado ir vokiškai, 
prancūziškai ir itališkai parašytų pamokslų rinkinių. Dominykonų 
teologas Jokūbas iš Viraggio (de Voragine, 
+ 1298 m.) išleido lotyniškai didelį šventųjų gyvenimų rinkinį — 
Legenda sanctorum, Legenda aurea pramintą. 
Greit buvo tas rinkinys išverstas prancūziškai, itališkai, ispaniš- 
kai, vokiškai ir angliškai. Tryliktame amžiuje atsirado prancū- 
ziškas visos Biblijos vertimas (jau XII amžiuje eretikai pradėjo 
provansališkai ir prancūziškai versti atskiras Šv. Rašto, ypač 
Evangelijos knygas), apokrifinių evangelijų (VĖEvangile de 


- m 


Venfance, VYEvangile de Nicodėme) bei legendų 
(Lėgende de Judas, L. de Pilate, L. de la 
Croix) vertimai ir garsusis Gautier de Coincy 
(j 1236 m.; III, $ 53) rinkinys Miracles de Notre 
Dame, Jean'o 1e Marchant Miracles de N6- 
tre Dame (1261m.), Vie des Pėres du desert 
ir aibė atskirų šventųjų gyvenimų, jų tarpe Barlaamo ir 
Joasapho legenda, kurios autorius sukrikščionino Buddos 
gyvenimą. Daugelis tų bijografijų virto įdomiomis apysakomis; 
buvo ir tikrų religinio-moralinio pobūdžio apysakų bei romanų 
(contes dėvots, VAnge et YVYErmite Roman 
de Mahomet, indų apysakų rinkinio Kalilah ir 
Dimnah vertimas). 

Istorijos veikalai taip pat ilgai kunigų šviesuomenei buvo 
skiriami: pasaulininkų istorijos epinių poemų būta. Esam jau 
minėję žymiausius XIII amžiaus istorininkus — Saksoną 
Gramatiką Motiejų Paryžietį  Buoncom- 
pagno, Sanzanome, Salimbene, Martyną Len- 
ką. Šitas Martinus Polonus, 1278 m. paskirtas 
Gniezno arkivyskupu, popiežiaus Klemento IV įsakytas parašė 
Chronica summorum pontificum imperato- 
rumgue ac de VII aetatibus mundi (iki 
1277 m.), kur nušvietė istoriją palankiai popiežių ideologijai ir 
įdėjo begalę pasakiškų padavimų (be kitko garsiąją popiežiaus - 
moters Jonės legendą). Lotyniškai tebebuvo rašomos ir Ita- 
lijos respublikų chronikos, iš kurių didžiausia yra 1100 m. pra- 
dėtiejį Annales Genuenses (iki 1293 m.). Tačiau ir 
Salimbenė, ir daugelis kitų autorių aiškiai turėjo galvoj ir pasau- 
lininkus; be to, XIII amžiuje vis dažniau imta rašyti istorijos 
veikalai nebe lotyniškai. Istorinę Prancūzų prozą kūrė Ville- 
hardouin ir Joinville, dar anksčiau išversta buvo 
prancūziškai vadinamoji Turpino Chronika (greičiau 


romanas, nei istorija), Pilypo III laikais — Historia 
regum Francorum, kuri tapo Chronigues de 
Saint-Denis branduoliu, apie 1227 m. — Guillaumės 


Bretono Pilypo II istorija; apie 1225 m. vienas kunigas 
parašė Livre des Histoires, vėliau išverstą itališkai 
ir Romėnų imperatorių istorija papildytų (Faits des Ro- 
mains). Kastilijoj Alfonsas X pakurstė surašyti Estoria 
dEspanna (1260—1268 m.) ir Grande e General 


— 457 — 


Estoria. Italijoj XIV amžiaus pradžioj išleido savo veikalus 
Dino Compagni ir Giovanni Villani. Vokie- 
tija ir čia pavėlavo (Anglija — $ 49 +). 


97 


Prancūzija vadovavo Europos kultūrai, taigi, prancūzų kal- 
ba ir literatūra XII-XIII amžiuje vyravo Europoj.  Antroj 
XII amžiaus pusėj ir pirmame XIII-ojo ketvirtadaly toji litera- 
tūra išaugo ir pasiekė pirmąjį savo apogiejų (III, $$ 55—57). 
Tai buvo dirbtinė „kurtuazinė“ literatūra, atliepianti riterių 
šviesuomenės skoniams ir jos idealus bei gyvenimą vaizduojanti. 
Bet jau XII amžiuje riterija rados nebe vienintelis visuomenei 
vadovaujantis sluoksnis, ir nebe riterijai priklausė politinė inici- 
jatyva. Kaip tik todėl kurtuazinė kultūra ir buvo dirbtinė; tai- 
gi nebegalėjo ilgai gyvuoti. Ištikro, XIII amžiaus pusėj kurtu- 
azinė poezija tampa nebegyva, jos formos išsigimsta, antra — 
literatai vis labiau kreipiasi į miestelėnų šviesuomenę, o nauji 
literatūros žanrai su jos skoniais ir idealais sutinka. 


Iki XIII amžiaus galo žongliorai nenustojo kūrę naujų 
chansons de geste. Bet tie patys poetai, taip antai, 
Siėge de Barbastre autorius Adenet-1e-Roi, 
dažnai rinkdavos tema ir senovės romaną (Adenet'o Clėo- 
madės). Chansons de geste buvo romanizuotoji pasaulininkų 
istorija, ir su jais galima lyginti tikrai istorinės poemėlės, kurių 
taip pat iki XIV amžiaus neišnykta (Pas de Saladin, 
XIII amžiaus gale parašytasis, Huon'o de Saint-Ouen- 
tin Complainte de Jerusalem). Greičiau išmirė 
bretoniškojo ciklo romanai. Robert de Boron (XIII 
amžiaus pradžioj) buvo vienas iš paskutiniųjų šito žanro atstovų. 
Įdomu, kad jo poemas-romanus (Joseph d'Arimathie, 
Merlin ir Perceval) ir Chrestieno de Troyes veikalą 
nežinomasis autorius padėjo prozainio romano (Oučte 
du Saint Graal, III, $ 55) pamatan. Taip pat XIII am- 
žiaus pradžioj proza parašytas buvo ir Lancelot du Lac. 
Proziniai romanai labiau sutiko su tuo, kad XII-XIII amžiaus 
literatai rašė ne tiek klausytojams, kiek skaitytojams; o greitas 
bretoniškojo ciklo išnykimas sako daugumą skaitytojų nebe rite- 
rių buvus. Nebe mistiniais riterijos idealais — tėvynės didvyrių 


m" 


žygdarbiais ir besimylinčių nuotykiais, vadinasi, avantiūriniais 
romanais, žmonių domėtasi. 

Vieną iš gražiausių avantiūrinių romanų parašė (1270 — 
1280 m.) Clermont'o bailivas ir Coutumes de Beau- 
vaisis leidėjas Philippe de Beaumanoir (Jean 
de Dammartin et Blonde d'Oxford). Autorius 
smulkiai vaizdavo feodalinės visuomenės papročius ir gyvenimą, 
bet norėjo įrodyti, kad neturtingas bajoraitis turi pats jieškotis 
laimės ir turto užsieny. "Taip ir padaręs Jean de Dammartin — 
išgarsėjęs savo žygdarbiais, vedęs Oxfordo (Osenefort) gra- 
fo dukterį Blondę ir karaliaus Liudviko buvęs turtinga grafyste 
apdovanotas. Buvęs jis geras senjoras, globojęs ir šelpęs varg- 
šus, ir didžiai mylėję jį ir gražią jo Blondę žmonės. Mokėjęs 
jis gučrir honneur, tad susiradęs ir draugę, ir daug 
turto. Tačiau, baigia autorius, nieko nenusinešę su savim že- 
mėn Jean ir Blonde — tik tai, ką Dievo vardu buvo išdalinę. 
Todėl kiekvienas temėginie geram eikvoti savo turtą ir amžinąjį 
įsigyti. — 

Or soit dongues cascuns viseus 
De bien despendre et bien aguerre. 


Beaumanoiro poema panaši į naujųjų amžių romanus, dar 
daugiau — graži to paties XIII amžiaus poemėlė Chatelai- 
ne de Vergi. Nenuostabu, kad avantiūrinių romanų temo- 
mis pasinaudojo vėliau Boccaccio, kiti novelininkai ir 
Shakespeare. 

Albiečių karas kuone išnaikino provansalų kultūrą. Bet pro- 
vansalų lirikos formomis ir motyvais pasinaudojo langue 
d'oil poetai. Tačiau ir šiaurės Prancūzijoj XIII amžiuje kur- 
tuazinė poezija ėmė arba transformuotis, arba nykti. Tiesa, 
1225—1253 m. gyveno vienas iš žymiausių lirikų, Champag- 
nės grafas (vėliau ir Navarrės karalius) Thibaut, 
bet jis buvo, gali sakyt, paskutinysis. Išviso, XIII amžiaus gale 
didieji senjorai nebekūrė kurtuazinių meilės dainelių, o kilniosios 
ponios tų dainelių nebetroško. Kurtuazine lirika labiau ėmė do- 
mėtis miesto šviesuomenė ir verstis žemo kilimo poetai. Tie po- 
etai (III, $ 56) taikydavo savo kūrinius miestelėnų skoniui; 
mielai rašė vadinamąsias pastourelles, kur be jokių ale- 
gorijų, be jokio meilės mokslo vaizdavo sveiką piemenų meilę, 
kaimiečių dainas, šokius ir kitas pramogėles, žavingas besimy- 


— 459 — 


linčių dovanėles — saldžius pyragaičius, madingas kurpeles — 
ir smarkias priešų muštynes. Mėgo tie poetai ir patys apie save 
pakalbėti, pasakoti savo džiaugsmus ir nelaimes, juo labiau, kad 
bohemiškas jų gyvenimas ir kilniesiems ponams įdomus atrodė. 
Ypač išgarsėjo Pikardijos miestų, visų pirma Arraso, 
poetai-miestelėnai. Daug parašė jie vadinamųjų  sirventų 
(serventois — tarnų, servents, kuriamų arba jiems 
skiriamų laisvos formos eilėraščių), politinio ir satirinio pobū- 
džio dainelių, bet neniekino ir kurtuazinių lirikos žanrų. Prieš 
1200 m. Arraso mieste (vėliau ir kituose) prasidėjo poetų kon- 
kursai, vadinamieji puis (svarbiausio Velai apskrities mie- 
sto, Le Puis, vardu; čia rengiami buvo Panelę šv. garbi- 
nančių poetų konkursai, Puis N6tre Dame), kur lai- 
mėtojai gaudavo vainiką. "Tiesa, puis poezijai greičiau pa- 
kenkė (apsausino ją), nei padėjo. Puis dalyvaujančių poetų 
pavyzdžiu XIV amžiuje ėmė burtis poetai-miestelėnai ir Nieder- 
landuose bei Vokietijoj (meistersingeriai). 

Du dalykai keitė lirikos turinį ir formą. — Viena, ir riterių 
šviesuomenei ilgainiui nusibosdavo vienodos mokslinės meilės 
gaidos: ir jų norėta žmoniškai į gyvenimą pažiūrėti, iš kitų žmo- 
nių pasijuokti ir kilnioji savo meilė paparodijuoti. Antra, naujų 
temų reikalavo iš poetų naujieji užsakytojai, apkurtuazėję mies- 
telėnai. Colin Muset aprašinėjo jiems šeimyninio savo 
gyvenimo nelaimes, prastą savo meilę ir ko jis mėgo pavalgyti ir 
išsigerti (III, $ 56). Jean Bodel kūrė ir chansons 
de geste (Saisnes), ir fabliaux, kur juokėsi iš 
kunigų arba aprašinėjo vagių išdaigas ir nešvankius nuotykius, ir 
dramas. Jam priklauso Miracle, arba Jeu, de Saint 
Nicolas, pjesė, kurią vaidino Arrase arba miestelėnai, arba 
patys poetų brolijos nariai. Bodel sudramatino vieną šventojo 
legendos pasakojimą apie tai, kaip šventasis privertęs vagis grą- 
žinti pavogtąjį turtą, nes turto savininkas, barbaras, buvo ati- 
davęs tą turtą šventojo paveikslui globoti. Autorius pavertė 
„barbarą“ saracėnų karalium, kuris suradęs šv. paveikslą savo 
sumuštųjų kryžiuočių stovykloj. "Tai davė Bodeliui progos ir 
šventąjį išgarsinti, ir kryžiuočių tikėjimą bei herojizmą apibū- 
dinti, ir labai komiškai atvaizduoti linksmą vagių gyvenimą. Pa- 
galiau pats Bodel susirgo raupsais. Priverstas palikti linksmąjį 
Arrasą, atsisveikino jis su savo broliais poetais gražia poemėle 
(1202 m.) — Congė. Draugai palydėjo jį iki leprozorijumo 


— 460 — 


vartų, 0 poema visiems labai patiko. Ją imitavo Adam le 
Bossu (arba de la Halle), nors palikęs buvo Arrasą 
ne dėl raupsų, bet dėl pilietinės Arrasiečių kovos, ir, taip pat 
raupsais susirgęs, Baude Fastoul. 

Minėtasis Adam le Bossu gimė Arraso mieste apie 
1235 m. Ruošėsi jis kunigauti ir mokėsi, bet, deja, įsimylėjo 
vieną gražią arrasietę, vedė ją ir atsisakė nuo puikios karjeros. 
Mėgino nusikratyti žmona ir vėl mokytis Paryžiuje, bet — ne- 
pasisekė: greit grįžo Arrasan, įsivėlė čia į miesto partijų kovą 
ir pagaliau verčiamas pabėgo. Apie 1283 m. tapo jis Karoliaus 
Anjou menestrėliu, gyveno Neapoly, poema apverkė karaliaus 
mirtį (1285 m.), greit po to ir pats buvo Neapoly palaidotas. 
Adomas yra tikras kurtuazinės lirikos meisteris, bet pasižymėjo 
ir prastesnio žanro poezija. Žinome vieną nočl, linksmą 
dainelę Kalėdų pokylio garbei. Tačiau garsiausieji jo veikalai, 
tai dvi pjesės — Jeu de la Feuillėe ir Jeu de Ro- 
bin et Marion. 

Bodel savo pjese nebuvo dar peržengęs liturginės dramos 
(tiksliau sakant, miraklio, miracle, nes jos siužetas — 
šventojo stebuklas) ribų, kad ir padarė ją iš dalies visai nebere- 
ligine komedija. Adomas galima laikyti pasauliškos komedijos 
kūrėju. Potencijaliai tos komedijos seniai jau būta. — Kai ku- 
riuos savo veikalus rašė poetai dijalogine forma; o kadangi to- 
kie dijalogai kalbami buvo, mažai tesiskyrė jie nuo komedijos. 
Antra vertus, žongliorai ne tik visokius juokus krėtė, bet dažnai, 
be abejo, savo dijalogus ir vaidinimais vertė. Neišnykus, gal, 
buvo ir senovės mimų tradicija. Visi tie elementai iš pat 
pradžios skverbėsi į religinę dramą, kaip ir rodo mums Bodelio 
pjesė (pal. III, $ 48). Tačiau tik Adomas įsidrąsino visai išmesti 
iš dramos religinį elementą. 

Jo Jeu Adam vaidinamas buvo Arrase gegužinių me- 
tu, kada minėtajam konkursui susirinkdavo poetų brolija. Pa- 
vadinta pjesė Jeu de 1a Feuillėe, nes vaidino ją poetai 
sjoMs la feuillėe, t. y., iš medžių ir žalių šakų sudary- 
tame paviety. Adomas, tai ne mūsų protėvis, bet pats poetas, 
Adomas Kuprotasis. Pats save, savo šykštuolį tėvą, savo žmoną 
ir tūlus arrasiečius pavertė jis komedijos herojais, savo bijo- 
grafiją — jos siužetu. Adomas pasakoja, kaip įsimylėjęs jis gra- 
žuolę, nusivilkęs suknelę ir vedęs ją, kaip nusibodus jam žmona 
(smulkiai ir ciniškai sako — kodėl!) ir kaip jis manęs ją pamesti 


— 461 — 


ir eiti mokytis Paryžiun. Bet — negalima atpasakoti pjesės, 
kur yra ir mugė, ir sukčius šundaktaris, kūną ir sielą gydąs, 
ir vienuolis su savo relikvijomis, ir fėjų, autoriui likimą prana- 
šaujančių, ir Fortūnos ratas, ir moteris peikiančių miestelėnų ble- 
vyzgos. Pjesė baigiasi karčiamos scena, kur linksmi girtuo- 
kliai priverčia apmokėti savo sąskaitas vienuolį, kuriam pasisekė 
parduoti relikvijos. 

Antrai savo pjesei Adomas pasinaudojo vadinamomis p a- 
stourelles, pusiau dijaloginiais piemenėlės ir piemenėlio, 
poeto arba net riterio meilės aprašinėjimais. Piemenėlis Ro- 
bin mylįs piemenėlę Marion; meile ir ji Robinui atsimo- 
kanti: dėl jo niekinanti riterio meilę. Kad ir pamuštas kiek, 
Robinas laimįs meilės kovą ir su savo sužadėtine sušaukiąs pa- 
silinksminti gimines ir draugus. Lauke, kur galvijai ganomi, vi- 
sų ir susirinkta, visokių valgių prinešta, žaista, dainuota, šokta ir 
pagaliau visų Robino su Mariona vesdinti eita. Savotiškai supy- 
nė autorius švelnią idiliją su atžaro, bet sveiko kaimiečių gyveni- 
mo vaizdais. Į savo komediją įterpė autorius daug pastou- 
relles ir kitų dainuškų; tad, gali sakyt, pati komedija operete 
pavirto. Ji buvo pastatyta 1283 m. Neapoly, Karoliaus Anjou 
dvare, o Adomui numirus ir Arraso mieste. 

Nebe Pikardijos poetų kuopai priklausė labai į juos panašus 
Rutebeuf, vargšas menestrėlis ir gabiausias bei įvairiausias 
poetas. Rašė jis religinius veikalėlius, šventųjų (Marijos Aigip- 
tietės ir Elžbietos Thiiringijietės) gyvenimus, panegyrikus nu- 
mirusiems (iš jų ir Liudvikui Šv.), juokingus monologus (Dit 
de Vherberie ir kt.), dijalogus, alegorinius eilėraščius 
(Voie de Paradis), dramas (Miracle de Thėo- 
phile), fabliaux ir išviso satirines poemėles (Ame du 
vilain, Charlot le Juif, Testament de Vane), 
publicistinius eilėraščius. Gyveno Paryžiuje — skurdžiai: mat, 
nemokėjo nei savo gyvenimo sutvarkyti, nei pinigų taupyti. 
Dukart vedęs buvo, antrą kartą — negražią, seną ir neturtingą 
moteriškę. Nežinia, kuo ji prisiviliojo poetą. Dažnai pats skun- 
dėsi, kad neturįs nei kuro, nei duonos, o žmona dejuojanti, vai- 
kas verkšlenąs, žindytoja algos, namų savininkas ir kreditoriai 
pinigų reikalaują; visus draugus vėjas nupūtęs: be paliovos jis 
pučiąs ties jo durimis. Žinoma, užsidirbdavo savo eilėraščiais, 
kartais ir nemaža, bet nei kreditoriams, nei šeimai naudos iš to 
nebuvo. Mėgo Rutebeuf karčiamoj pasėdėti, su žongliorais, su 


— 462 —. 


kilniųjų ponų tarnais ir su studentais pasilinksminti, kaulais pa- 
lošti ir vyno patraukti. 

Daug ką parašė Rutebeuf tik dėl pinigų, daug kur prisitai- 
kydavo prie savo globėjų skonio. Bet visa tai netrukdė jam, 
jautriam XIII amžiaus publicistui, laisvai atsiliepti į visas bur- 
žuaziją ir studentiją jaudinančias problemas. Nekentė jis kilnių- 
jų ir turtingųjų ponų, kurių tarpe negalėtum sveikas rasti nei 
Rolando, nei Oliviero, nei dosniai menestrėlius apdovanojančio 
Aleksandro; peikė ir karaliaus valdininkus, bailivus ir prevotus, 
kurie begėdiškai liaudį čiulpia, ir blogas prekes brangiai par- 
duodančius pirklius, ir darbininkus, kurie norį mažai dirbti ir 
daug gauti. Tik studentus tegyrė poetas. Savo eilėraščiais pa- 
dėdinėjo jis Universitetui ir jo vadui Guillaume de 
Saint-Amour kovoti su vienuoliais, su „jakobinais“. Kaip 
ir mylimieji jo studentai, kaip daugis miestelėnų, buvo Rutebeuf 
antiklierikalas, nekentė mendikantų, kurie didelius turtus krau- 
nąsi, išdidžių, ištvirkusių ir krošinčių vienuolių. Negali jis do- 
vanoti Liudvikui Šv., kad taip jis globojo visokius brolius ir se- 
seris, baltus vienuolius, juodus vienuolius, vienus kurpėmis avin- 
čius, kitus bekurpius, vienus su marškiniais, kitus bemarškinius. 
Visi jie lygia dalia žują kam bemirštant, verčią jį palikti jiems 
turtą, arba — gatvėmis vaikštinėdami kauliją: „,„Dėl Dievo mei- 
lės duokite duonos broliams!“ — „Palaukite, palaukite“, pridu- 
ria poetas, „kol numirs karalius!“ Liudvikas IX — davatka, 
papelard; popiežiui įtikti norėdamas magistrą Guillaumę iš- 
vijęs — tuo karalystės įstatymus ir papročius sulaužęs. Savo 
fabliau Testament de Vane sąmojingai išjuokė 
Rutebeuf kunigų šykštumą. Išviso, satiriniai veikalai jam se- 
kėsi, nes buvo akylas stebėtojas, poetas realistas. 

Tačiau visai negalima jo laikyti netikėliu. Maža kas tiek 
gražiai ir vaikiškai-nayviai garbino Panelę Šv., la douce 
Vierge. — „Tu neapkenti puikybės ir neištikimybės. Tu — 
lova, kur Dievas ilsisi, raudonų ir rausvų rožių rožynas... 
Skaisčioji Panele! Dėl tavo veido visos moterys reikia mylėti!“ 
Kaltino pats save Rutebeuf savo nuodėmėmis — perdaug savo 
kūnui nusileisdinėjęs; prašė Panelės Šv. paimti savo globon „nu- 
vargusią krikščionišką jo sielą“. Mendikantus peikdamas, neuž- 
miršta poetas nei šventų jų ordinų steigėjų, nei jų idealo — evan- 
geliškojo neturto; ne Bažnyčią, bet teršiančias ją ydas puola. 
„Skundžiasi šv. Bažnyčia; ir nenuostabu — visi ruošiasi su ja 


— 463 — 


kariauti, jos sūnūs užmigo, niekas dėl jos nebudi. Didelis pavo- 
jus jai gresia, jei nepadės jai savo patarimais Dievas.“ Užsidegė 
Rutebeuf ir kryžiaus karu. Pats karan nėjo — ne jo tas daly- 
kas: jis paprastas menestrėlis; bet karą skelbė ir riterius karš- 
čiau, nei Joinville kurstė; stebėjosi, kodėl ne visi su karalium 
į Tunisą žygiuoja. 

Rutebeuf, kaip ir daugelis miestelėnų, mėgo pafilosofuoti — 
abstrakčias, bet nelabai originalias idėjas dėstyti. Su tuo sutiko 
nepaprastas retorinis (tikrai prancūziškas) jo talentas; gal, pa- 
dėjo jam čia ir kunigų pamokslai. Šiaip — neperdaug apšvies- 
tas Žmogus buvo; mokėsi daugiausia iš ausies karčiamoj ir La- 
pino Romaną, Rožės Romaną ir kitus poezijos veikalus skaityda- 
mas. Daug mokslo, tiesa, jam ir nereikėjo, nes pirmiausia buvo 
jis lirikas ir satirikas realistas. Naudojosi prastesnėmis eilėraš- 
čių formomis, bet jas didžiai patobulino, suindividualino ir vin- 
griai vartojo. 


98 


Rutebeufui priklauso 5 fabliaux. Tų fabliaux daug 
buvo iki XIV amžiaus pradžios prirašyta: mes pusantro šimto 
teturime (III, $ 56). Fablel (lot. fabella, daug. — 
fableaus, fabliaux) reiškė suritmuotą apysaką (fable, 
conte, aventure). Nuo sena žongliorai linksmino feoda- 
lus, ypačiai pokylio metu, visokiomis juokingomis apysakomis 
ir nevisai švariais, pirmiausia vyrams skiriamais, anekdotais 
(ib. $ 58, 64), fabella ignobilia. Daug jų ėmė jie iš 
senųjų rašytojų, daug iš nežinia kaip paplitusių po Europą rytų, 
net Indijos apysakų, daug patys išgalvojo. Nemaža medžiagos 
davė XII-XIII amžiaius vertėjai (Disciplina clerica- 
lis, Directorium humanae vitae) ir visokius 
„pavyzdžius“ (exempla) rankioją kunigai (Jacgues 
de Vitry, Caesarius Heisterbachensis, Ste- 
phanus de Bellavilla) bei pamokslininkai. "Tokias. 
apysakas XII amžiaus gale ir ėmė ritmuoti poetai. 

Fabliaux autoriai nebuvo nei satirikai, nei moralistai. Var- 
gu bau, fabliaux rašydami, sakėsi meno veikalus kurią, nors 
tūlo gabaus autoriaus fablel meno kūriniu ir išeidavo. Po-- 
etai vieno tikslo tesiekė — patys save ir skaitytojus palinksmin- 
ti; tenorėjo juokauti ir jukinti, kvatoti ir — kad visi kvatotų. 
Bet negailestingas ir nekrikščioniškas dalykas yra kvatojimasis. 


k 


Lengviausiai ir mieliausiai kvatojasi juokiasi žmogus iš savo ar- 
timo ir tada, kada, pats save su juo lygindamas, gali pasidžiaug- 
ti ir pasididžiuoti: kada artimą (šiaip — galima būtų jis užjausti) 
ištinka nelaimė, kurios juokiantysis nesibijo, arba kai netikėtai 
pamatoma, kad esama jo nemokšos, kvailo, negražaus ir pan. 
Kominiais kūriniais reiškiasi puikybė ir neapykanta. Todėl 
turi čia menininkas vaizduoti žmones, kuriuos klausytojai nieki- 
na ir neapkenčia, arba taip žmones vaizduoti, kad negalima būtų 
jų užjausti, prisiminti, kad jų toja žmonių esama. Kitaip sakant, 
menininkas turi vaizduoti realybę vienašališkai, iškraipyti ją. 
Todėl komiška ir yra, kas netikėtai atsitinka, kas nesutinka su 
tuo, ko klausytojas laukia; ne tik todėl, nes pačią komizmo esmę 
sudaro tai, kad realybė tyčia ar netyčia yra iškraipoma, taip an- 
tai, žmogus elgiasi nežmogiškai, ponas neponiškai, tikslas virsta 
savo priešybe. 

Racijonalistinis prancūzų būdas, prigimtasis jiems darnos, 
saiko jausmas, (ne metafizinis, kaip vokiečių, bet) empirinis jų 
individualizmas, pagaliau ir tai, kad Prancūzuose anksčiausiai 
išaugo meno literatūra, aiškina, kodėl kaip tik Prancūzijoj ir 
atsirado naujasis literatūros žanras. Poetai kreipėsi į kurtuazi- 
nę ir į miestelėnų šviesuomenę. Bet pirmoji apsivalgius buvo 
švelnių kurtuazinės literatūros vaisių, troško bent retkarčiais po 
gero pokylio atsileisti, pakvatoti. Nenustojo juk buvę storžieviai 
kariai; kurtuazijos idealus labiau skelbė, nei kad vykdė, O 
miestelėnų gyvenimas dar storžieviškesnis buvo. Nenuostabu, 
kad liksmino visus juos poetai pasiutiškomis blevyzgomis. Tai 
paprasčiausia priemonė pasijuokti, be to, kai nėra ponių, ir vi- 
sai tinkama. 

Tokie jau buvo esminiai fabliaux žanro reikalavimai, kad 
švelniausias poetas tapo nepraustaburniu, o realistas tyčia rea- 
lybę iškraipydavo. "Todėl negalima, fabliaux remiantis, laikyti 
XIII-XIV amžiaus prancūzų negailestingais juokdariais, juo 
labiau, kad ne visą laiką jie juokėsi ir kad dažnai kaip tik ne- 
gailestingasis juokas žmogaus pyktį naikina ir neapykantą švel- 
nina. Antra vertus, nereikia manyti, kad fabliaux autoriai vaiz- 
duoja tikrus XIII amžiaus žmones ir tikrąjį to meto gyvenimą. 
Jų vaizduojamoji visuomenė taip pat nereali, kaip ir kurtuazinė; 
tik kurtuazinė literatūra stilizavo visuomenę riterijos idealams 
išaiškinti, o fabliaux — pasijuokti. Tikrojo gyvenimo kai kur 
ir tarp tųdviejų priešybių būta. Vis dėlto fabliaux teikia mums 


— 465 -- 


daug brangių žinių apie visuomenės papročius ir pažiūras, apie 
įvairius jos sluoksnius ir tarpusavio santykius. 

Mažiausiai kalba fabliaux apie riterius, ir tai — tik apie 
aukšto kilimo plėšikus ir sukčius, kurie iš turnyrų gyvena ir 
dažnai net savo rūbus įkeičia, nes neturi ko pavalgyti. Iš tokių 
riterių mielai pasijuokdavo ir daug nuo jų kentėję miestelėnai, 
ir patys kilnieji baronai. Taip pat visiems įtikdavo poetas kuni- 
gų gyvenimą aprašinėdamas. Štai klebonas Silvestras. Jo na- 
mų puikiausių kaime esama. Sočiai ir skaniai jo valgoma. Jo 
stalui netrūkstą nei paršelio, nei triušio, nei nupenėto gaidžio 
skapo su pipirais ir česnakais, nebekalbant apie įvairiausių rūšių 
kepsnius ir pyragaičius. Visa tai kunigo gaspadinės dame 
Avinėe patiekta. Po pietų atnešanti ji be to riešutų, vaisių, 
cinamono, imbiro ir vyno, „raudono ir balto, skaidraus, kaip 
ašara“; su klebonu šachmatais lošianti. ,,„Kunigienės“ ne menko 
asmens esama. Ir ji pati, ir jos vaikai gražiai vilki. Bažnyčioj 
sėdinti ji pinmoj eilėj. Ją lankančios ir pas save kviečiančios 
kitos kaimo ponios. Mat, XIII amžiuje toks šeimyniškas kunigo 
gyvenimas laikomas buvo natūraliausiu dalyku. Vyskupai ne- 
galėjo su juo kovoti arba — nedrįso, nes dažnai ir patys ne šven- 
tai gyveno. Geriau buvo, kada kunigas turėdavo „kunigienę“, 
prėtresse, nei kada visai netvarkingai gyveno ir su savo 
parapijiečių žmonomis paleistuvavo. "Tas paleistuvavimas — 
mėgiamiausia žongliorų tema; galo nėra nešvariems anekdo- 
tams, kurie tiesiog šlykštu skaityti, bet kurie klausytojams pa- 
tiko, nes pajuokiama čia buvo ir kunigai, ir kvailas vilanas, ir 
moterys. 

Vilano tiek kvailo esama, kad žmona galinti jį įtikinti, jog 
jis jau nebegyvas, ir jis visa, ką tik daranti moteriškė nedora, 
matąs, bet niekuo nebetikįs. "Tiesa, moterys esančios nepapra- 
stai gudrios ir visus galinčios apgauti: kas jomis pasitikįs, kvai- 
las esąs, ir tik juoktis iš jo ir tegalima. Su moterimis reikią 
atsargiam būti. Filosofas Aristotelis vieną kartą prikišęs Alek- 
sandrui, kad perkarštai mylįs gražią indę. O išėjus iš to di- 
džiausiam filosofui didžiausia gėda: pabalnotas ir pažabotas 
keturiomis lakstęs — gražuolę ant nugaros jodinęs. 

Moterį žongliorai ciniškai niekina, bet pripažįsta jų gu- 
drumą. Užtai vilanas beveik visuomet vaizduojamas nešvariu, 
atkakliu ir nepaprastai kvailu sutvėrimu. Pats Dievas vilanų 
nekenčiąs, todėl ir atidavęs juos senjorų valdžiai. Perdaug gerai 


Istorija 30 


— 466 — 


jie gyveną: reikėtų, kad mistų jie dygliais, šiaudais ir kad visai 
nuogi ganomi būtų drauge su galvijais. Tačiau (kad ir kaip 
niekino juos feodalai, miestelėnai ir poetai) vilanai turtėjo ir 
ginčijosi su savo ponais. Patys žongliorai gerai žinojo, kad ne 
tokie jau vilanai kvailiai, kaip kad jų vaizduojama. Bruzdą jie 
ir visa peikią. Viskas jiems nepatinką: ir geras oras, ir lietus, 
ir net Dievas, kai nedarąs Jis, ko vilanas norįs. 


Tout li desplet, tout li anuie. 
Vilains het bel, vilains het pluie, 
Vilains het Dieu, guand il ne fet 
Ouangu'il commande par souhait. 


Kartais vilanas ir didelį poną pajuokiąs ir apgaunąs. Vienas sa- 
vo gudrumu net rojun įsiskverbęs. Nenorėjęs jo įleisti Šv. 
Petras. Bet vilanas priminęs jam, kaip išsižadėjęs Kristaus, ko 
jis, vilanas, nedaręs. Petras pasišaukęs talkon Šv. Povilą, bet 
ir jam gražiai atšovęs vilanas: „Viešpatie Povile Plikasis, ar 
tebesi Tamsta ir dabar toks piktas, kaip baisusis tironas? Tal 
žino Šv. Steponas, kurį akmenimis įsakei nužudyti.“ 


Dist li vilains: Dans Pols li chaus, 
Estes vos or si acoranz 

Oui fustes orribles tiranz? 

Seint Etienes le compara 

Oue vos feistes lapider. 


Susarmatijęs vilanas ir Šv. Tomą; tad pats ponas Dievas paga- 
liau prie vartų priėjęs. Neišsigandęs ir čia gudruolis: priminęs 
Dievui, kad, žemėj gyvendamas, visuomet vargšams padėdinė- 
jęs ir kad iš pamokslų žinąs, jog už tai atleidžiamos nuodėmės. 
Negalį būti, kad Dievas būtų melavęs. ,,„Vilane, sako Dievas, 
leidžiu tave rojun. Taip gerai bylinėjais, kad laimėjai savo bylą. 
Geros mokyklos esi: gražiai moki kalbėti.“ 


„Vileins, dist Dieu, et ge Votroi . 
Paradis as si desresniė. 

Oue par plaidier Vas gaaigniė. 
Tu as estė a bone escole. 

Tu sez bien conter la parole.“ 


Žongliorai, rodos, pragaran tebevaromi (III, $ 55). Bet — 
vienam Šėtonas, išvažiuodamas, pavedęs saugoti nusidėjėlių vė- 


— 467 — 


les. Tuo tarpu atėjęs pragaran Šv. Petras ir pasiūlęs žongliorui 
kaulais palošti. Visas vėles žonglioras jam ir pralošęs. Nuo ta- 
da Šėtonas žongliorų pragaran nebepriimąs. Taigi, nėsą ko žon- 
gliorams pragaro bijoti, nors ir Dievą nelabai jie garbiną. Gal 
būt, nelabai tikį Jį esant, kaip ir palūkininkas Martin Ha- 
part, kuris nekenčiąs bažnyčios, o ypačiai pamokslų, raupsuo- 
tųjų, luošų ir vienuolių. 


Martin Hapart haioit moustier 
Sur toute rien et le sermon, 
Les mesiaus et les potenciers 
Et les gens de religion. 


Veltui įkalbinėjus jam žmona eiti į Mont-Saint-Michel švento ar- 
kangelo pagarbinti.  Haparto nuomone, ten tik bažnyčia ir di- 
delis sidabrinis paminklas tėsą, o pats Šv. Mykolas ne kas kita, 
kaip vėjelis. Dievas jį sutvėręs, bet nedavęs jam nei kūno, nei 
kraujo, tik — sparnus skrajoti. — Vis dėlto kas einąs į Mont- 
Saint-Michel, tas rojų užsitarnaująs. — Koks ten tas rojus? — 
atrėžęs Martynas — Rojus reiškią pinigų turėti, sočiai valgyti, 
geras vynas gerti ir minkštoj lovoj miegoti. 


Ou guel paradis? dit Martin 
Il n'est paradis fors deniers 
Et mengier et boire bon vin 
Et gesir sus draps delier. 


Mat, poetai ne tik vis daugiau miestelėnus (nebe feodalus) 
linksmino, bet ir miestelėnų pažiūras skelbė. "Tai galima paste- 
bėt ir Lapino Romanas (III, $ 57) skaitant, kurių 
branches daugumas XIII amžiuje sukurtas. Lapino Ro- 
manas ilgainiui satira virto. Autoriai parodijavo feodalinę vi- 
suomenę, kunigiją, Bažnyčią Lapino Karūnavimas 
(apie 1255 m.) išjuokia mendikantus. Pagaliau (1322 — 
1330 m.) vienas Troyes miestelėnas išnauja perdirbo visą Roma- 
ną — parašė Renard le Contrefait. Jis buvo daug 
prisiskaitęs ir šlek tiek mokytas žmogus, savo žiniomis be galo 
didžiavosi.  Poną Lapiną dialektiku, mokslininku pavertė: pasi- 
gavo romano savo žinioms parodyti ir savo idėjoms paskelbti. 
Daug įterpė visokių kalbų apie teologiją, filosofiją (išviso auto- 
rius didis laisvamanis), istoriją, astronomiją, mediciną.  Iško- 
liojo diduomenę, pafilosofavo apie tai, iš kur baudžiava ir kara- 


— 468 — 


liaus valdžia atsirado, kodėl žmonės nelygūs. Juokingosios pa- 
sakėčios patapo pirma satira, paskui — socijaline miestelėno - 
laisvamanio filosofija. Bet čia daug įdomesnė antroji Rožės Ro- 
mano redakcija. 


99 


Jaunikaitis žengiąs į Amūro sodą. Ant aukštųjų to sodo 
mūrų nupiešta visa, kas darą gyvenimą liūdną ir negražų. Pats 
sodas pilnas grožio; žydinčios čia puikios, gardžiai kvepiančios 
rožės. Viena iš jų, pačia gražiausia, stebįsis jaunikaitis; ir štai 
dievas Amūras perveriąs jam širdį savo vylyčia. Taip, staiga 
visuomet uždeganti meilė kilniąją širdį.  Jaunikaitis tampąs 
Amūro vasalu, klausąs jo įsakymų, kuriuos XIII amžiaus pra- 
džioj pedantiškai susistemino Andrius Kapelionas 
(De arte honeste amandi) ir išvertė prancūziškai 
nežinomasis kunigas. Jaunikaitis norįs nusiskinti rožę — kas 
gi nenorįs išreikšti mylimajai savo meilės ir jos pabučiuoti? Tik 
reikią čia mandagiam ir švelniam būti, elgtis riteriškai, ne vila- 
niškai. Amūras nekenčiąs nedraugiško vilanų būdo. — Pra- 
džioje mandagiai sutinkanti jaunikaitį gražuolė. Bet bijanti ji 
piktų liežuvių ir gėdintis, ypač kai pergreit imąs mylimasis buč- 


kio prašyti. — Pirma sutinkanti jį Bel Accueil (Gražu- 
sis Priėmimas), bet štai atsiradę priešų — Pavojus, Derkla, 


Gėda ir Baimė (Danger, Male Bouche, Honte, 
Peur). Išvejąs jaunikaitį Pavojus, o Gražusis Priėmimas ne- 
žinia kur dingstąs. Ateinąs iš aukšto bokšto, kur jis gyvenąs, 
Protas, mėginąs atkalbėti jaunikaitį, kad neklausytų aistros; tik 
veltui — perdaug mylįs jaunikaitis savo Rožę. Kalbąs jis ir su 
Draugu, kuris jį drąsinąs, ir su pačiu Pavojum. Nauji mylin- 
čiojo globėjai — Dosnumas (Franchise) ir Pasigailėjimas 
(Pitiė) įkalbinėją Pavojui nusileisti; tad vėl sutinkąs jauni- 
kaitis Gražųjį Priėmimą. Deja, vėl perdrąsus pasidaręs. — Jau 
prisiartinus pati Venera, jau linkęs esąs nusileisti Priėmimas, 
bet Derkla sukursčius Pavydą (Jalousie), ir vėl puolančios 
jaunikaitį Gėda ir Baimė. Išbudinusios jos užmigusį tuo tarpu 
Pavojų ir tas vėl išvejąs jaunikaiųį. Pavydas (Jalousie) sta- 
tydinąs bokštą, kurio keturis vartus imą saugoti Pavojus, Gėda, 
Baimė ir Derkla. Čia uždaryta Gražusis Priėmimas.  Gailiai 
skundžiąsis jaunikaitis, bet čia... poema nutrūksta. 


— 469 — 


Ją sukūrė apie 1237 m. 25 metų poetas Guillaume de 
Lorris. Norėjo jis alegorinės poemos forma parašyti kurtu- 
azinės meilės vadovėlį, kaip kadai kitkart Ovidijus ir minėtasis 
Andrius Kapelionas. Ir pats kurtuazinės meilės idealas nuo 
XII amžiaus apkito, ir nauja forma poetas pasinaudojo. — My- 
linčiojo priemonių dabar nebe didvyriškų žygių, bet kurtuazinės 
elgsenos esama; net rankas mazgoti ir dantis valyti pataria savo 
vasalui Amūras. Norint laimėti, ilgai reikia tūpčioti apie myll- 
mąją.  Merginimas menu patapo, atsirado meilės ritualas, pa- 
pročiai ir jausmai sušvelnėjo. Poeto išgalvotosios alegorijos 
gražiai vaizduoja ir gražuolės, ir mylinčiojo sielą: jos gėdą, bai- 
mę, palankumą mylinčiajam (Bel Accueil) ir pasipriešini- 
mą jam (Danger), jo meilę ir abejojimą (Amūras — Pro- 
tas, palanki jam ponia Oiseuse), pagaliau — ir socijalines 
meilės aplinkybes. (Male Bouche, Jalousie). Neblo- 
gai analizuoja autorius meilės psichologiją. Žinoma, mums da- 
bar keistoka atrodo psichologinė analizė su alegorijų pagelba; 
todėl ne iš karto galime visą poemos švelnumą ir tikslumą įver- 
tinti. Bet tai jau ir yra naujas autoriaus stilius. 

Nevisai naujas. — Autorius pasinaudojo žinomojo jau 
mums ($ 49 t.) „sapno“ (songe) forma ir pats sakosi mėgz- 
džiojąs Makrobijaus veikalą (prancūziškai išverstą Songe 
de Scipion); galėjęs būtų paminėti ir Songe d'En- 
ter. Voie de: Paradis,. Fabliau du- dieu 
damour. Taip pat ne naujiena buvo ir alegorijos, personifi- 
kacijos.  Abstrakčias sąvokas personifikavo ir Prudentijus (jo 
prancūziškai išverstoji Psychomachie), ir Songe 
dEnfer bei Voie de Paradis autoriai. Plačiai mo- 
ralistų vartojamos alegorijos buvo XIII amžiuje didžiai vertina- 
ma poezijos priemonė; ir Dit de la rose pakeitęs jau 
buvo mylimosios vaizdą rožės vaizdu. Tačiau Guillaume pirmas 
pavertė alegorinį personifikavimą priemone sielos gyvenimui ap- 
rašyti. Čia jo pėdomis ėjo ne tik vėlybesnieji Prancūzijos poe- 
tai, betir dolce stil nuovo kūrėjai, pats Dantė. 

Guillaume skyrė savo poemą kurtuazinei šviesuomenei. Pa- 
baigė ją visai kitoniškų pažiūrų poetas — Paryžiuje apsigyvenęs 
Meun-sur-Loire miestelėnas Jean Clopinel (J. 
de Meung), turtingas ir gerbiamas: jis „tarnavo didžiau- 
siems Prancūzijos žmonėms“. Paryžiuje mokydamasis, padidino 
jis (apie 1255 m.) Roman de la Rose 18.000 naujų 


— 470 — 


eilučių, iš kurių 24 sudaro citatos. Vėliau ėmė jis rimtesnius 
veikalus rašyti — išvertė Vegetijaus De re militarį, 
Abelardo ir Heloisės laiškus, Boethijaus De consolatio- 
ne philosophiae (šitą veikalą įteikė Pilypui IV) ir 
parašė Testament (1291—1296 m.), socijalinio pobūdžio 
satirą; numirė 1305 m. 

Guillaume alegorijomis gražiai ir švelniai vaizdavo kurtu- 
azinę meilę. Clopinel suprato meilę visai nekurtuaziškai, ir tiek 
alegorijos, tiek pati tema rados jam proga filosofinėms ir soci- 
jalinėms savo pažiūroms dėstyti. Graži poema pavirto chaotine 
enciklopedija; mylintis — paklusniu begalinių disertacijų klau- 
sytoju.  Guillaume'o poemoj Amūras mokė mylintįjį gerbti mo- 
teris; Clopinel ciniškai iš jų juokiasi ir smulkiai dėsto įvairiau- 
sias nešvarias priemones joms suvilioti. Bokšte uždarytosios 
Bel Accueil saugotoja senutė savo rėžtu tvirkina Bel Accueil ir 
skelbia laisvąją meilę. "Tos senutės sąvados nuomone, vyrai 
neturį teisės reikalauti, kad žmona ištikima būtų, nes moteris, 
kaip paukščiukas girioj, laisva esanti. Autorius išviso yra Na- 
tūros teisių gynėjas ir karštas tiek vienuolių celibato, tiek mei- 
lės romantikos priešas. Jo blaivas, ciniškas kiek protas niekina 
visą tą romantiką. "Taigi, tik formaliai ir tepabaigė jis Rožės 
Romaną. Jaunikaitis, žinoma, nusiskynęs pagaliau rožę ir nu- 
budęs. 

Ne tik kurtuaziniai idealai, bet ir pats kurtuazinių poetų me- 
nas visai nerūpėjo Clopineliui: nei veikalo kompozicija, nei įman- 
trių eilėraščių meistriškumas. Jo kalba tiksli ir reikšminga, bet 
neapdorota, greičiau prozinė ir kartais trivijali, žongliorų ir 
fabliaux kalbą primena. Tik, medžiagai visai nebetinkama, poemos 
fabula ir tesuplaka (be to — mechaniškai) ilgas Clopinelio diser- 
tacijas, o jos tą fabulą kraipo, nuprasmina ir verčia skaitytoją ją 
užmiršti. Clopinelio negali pavadinti menininku, nors yra jo 
veikale medžiagos naujam, nebekurtuaziniam menui ir savotiš- 
kos poezijos. Rožės Romano kritikas Gerson (1400— 
1450 m.) pripažino, kad Jean de Meung in loguentia 
gallica non habet similem. Tikrai, moka jis vaiz- 
duoti realų gyvenimą, ryškiai piešti visokius nenaudėlius ir iš- 
tvirkėlius. Kaip ir Guillaume, gaivina mėgiamojo savo Ovidijaus 
nuotaiką, jo ir kitų vėlybesniųjų Romos poetų gyvenimo idealus, 
geidulingo, tuščiagarbio ir įmantraus gyvenimo. Čia mokytas ir 
daug prisiskaitęs miestelėnas rodo kelią prancūziškojo renesanso 


— 471 — 


atstovams, tik blaiviau ir primityviškiau už juos ir Guillaume'ą 
supranta pačią senovės kultūrą. Bet svarbiausia ir vėlybesnei 
literatūrai reikšmingiausia yra tai, kad autorius buvo literatas- 
filosofas ir mokslo idėjų populiarizatorius. 

Pats jis be galo didžiuojasi savo žiniomis ir protu. Dažnai 
cituoja senovės ir naujųjų amžių rašytojus, net — norėdamas 
padaryti įspūdžio, kad ir graikiškai moka, — Homėrą, Aristo- 
telį, Platoną; bet dažnai ir savo vardu kitų mintis dėsto. Ko tik 
nėra jo veikale! — gamtos mokslo teorijos, gamtos santykiai su 
menu, žmogus, jo laisvė ir nuodėmės, blogio priežastis ir Dievo 
prescijencija, teisybė ir instinktas, visuomenės, valstybės ir ka- 
ralių valdžios kilimas, savasties problema ir visuomenės diferen- 
cijacija, vedybos ir meilė, kunigų kova su vienuoliais ir univer- 
siteto su mendikantais, dogmos klausimai, jausmų klaidos, haliu- 
cinacijos, burtai, vaivorykštės ir veidrodžių teorija. 

Vis dėlto galima išskirti iš šitos pasiutiškos painiavos tūlos 
pagrindinės autoriaus idėjos. — Jis nuoseklus racijonalistas, ir 
daugiausia paveikė jį averroesininkų mokslas. Aiškiai ir net 
poetiškai vaizduoja jis amžinąjį gamtos gyvenimą, kur visa, kas 
gimstą, būtinai ir mirštą; vienos rūšys amžinai teegzistuojančios. 
Rūšis meile, nuolatiniu naujų individų gimimu, nuveikianti mirtį. 
Tai esąs gamtos ir paties Dievo dėsnis, kuriantis meilės instink- 
tas. Nereikia čia jokios romantikos — Clopinel juokiasi iš kur- 
tuazinės meilės. Mylėti moteris ir gimdyti vaikus įsakanti žmo- 
gui gamta, „amžinojo imperatoriaus vikaras ir konetablis“. Au- 
torius nedrįsta atmesti Bažnyčios mokslo, su kuriuo visai nesu- 
tinka jo skelbiamoji meilės teorija, bet puola vienuolius, ypačiai 
mendikantus, ir kaltina juos tuo, kad, meilės išsižadėdami, nie- 
kiną gamtos dėsnį. 

Gamtos į žmogų įdėtas instinktas nėsąs nei blogas, nei geras. 
Jis nėsas blogas, nes iš jo išeiną, kas yra gera; jis ne geras, nes 
nėsąs laisvas žmogaus aktas. Instinktą daranti blogą arba gerą 
tik laisvoji žmogaus valia. Iš esmės, autoriaus galva, instinktas 
ir gamtos dėsniai sutinką su Evangelijos mokslu. Kas klausąs 
instinkto, tas ir esąs doras. Ir Evangelijos mokslas, ir protas 
lygiai smerkią visus papročius, įstatymus ir aktus, kurie prieš- 
taraują gamtai. Kas sutinką su gamta, tai ir gražu: iš gamtos, 
kaip iš visuomet pilno ir nuolat tekančio šaltinio, sruvenąs visiš- 
kas grožis. Menininkas turįs mėgzdžioti gamtą. 


— 472 — 


Ciniškomis senutės-sąvados kalbomis aiškina savo gamtos 
evangeliją autorius; bet toli gražu neskelbia nedoro gyvenimo. 
Laisvą valią turįs žmogus, galįs iškraipyti gamtos dėsnį ir blo- 
gam instinktą panaudoti. Tokių žmonių filosofas poetas ne- 
glostė, juos su savo priešais vienuoliais tapdino. — Gamta mo- 
kanti žmogų gyventi ir tarnauti rūšiai, žmonijai. Argi tas pa- 
mokymas nesutampąs su Evangelijos įsakymu mylėti brolį, ar- 
timą? Gamtai paklusnus žmogus niekuomet nebūsiąs garbė- 
troška, šykštus, paleistuvis, savimyla, priešingai — mylėsiąs 
žmones ir meile nuveiksiąs socijalinę netvarką. Gamta liepianti 
žmogui dirbti, o mendikantų dykaduonių esama. "Tiesa, Jean de 
Meung išviso nekenčia šitų gerbiamojo Guillaume'o de Saint- 
Amour priešų. Amūro vasalas Veidmainys (Faux Semb- 
lant) — šitas „ištvirkėlių karalius“ beglamonėdamas nusmau- 
gęs Derklą — mieliausiai vilkįs jakobino rūbais. Gyriąsis jis 
galįs visur ir visiems teikti sakramentus, daug paslapčių žinąs iš 
einančių pas jį išpažinties, net kiekvieną žmogų galįs erezija ap. 
kaltinti.  Darbštų ir tvarkingą miestelėną, Clopinelį, piktina, kad 
mendikantai tiek daug turtų turį ir be perstogės kauliją kalėdoją, 
mat — veidmainiaują. Prikaišioją jiems ir kovą su kunigais, ir 
norą profesoriauti. Išviso, ir be vienuolių apžadų galima šventu 
tapti. Daug buvę šventųjų ir iš pasaulininkų. Prikaišioja jiems 
ir kovą su kunigais, ir norą profesoriauti. Žinoma, atvirai su 
Bažnyčios įstaigomis autorius nekovoja, gal — ir nenori ko- 
voti. Bet, rodos, tikisi, kad su filosofijos ir gamtos pagelba pa- 
siseks pagaliau žmonėms ji reformuoti. Jo tikėjimas, tai pir- 
miausia doros mokslas, kaip ir tinka skeptikui miestelėnui. 


Bet gamtos dėsniai nesutinką ir su socijaline-politine san- 
tvarka. Gamta nereikalaujanti jokios socijalinės hierarchijos. 
Kilnumas, tai, kaip kad ir Juvenalis yra sakęs, dorybė, žmogaus 
nuopelnas. Ne kilnumu, bet jėga, o ypač protu ir mokslingumu 
skiriąsi geresnieji žmonės nuo blogesniųjų. Be to, pradžioje jo- 
kio skirtumo tarp žmonių ir nebuvę. „Visi buvo turtingi. Pras- 
tieji doro gyvenimo žmonės visi vieni kitus mylėjo. Tada buvo 
meilė, bet nebuvo valdžios“. 


Riches estoient tout ėgaument 
Et s'entreaimoient loiaument 
Les simples gens de bonne vie. 
Lors iert amour sans seigneurie. 


— 473 — 


Senjorai, bajorai, tai išsigimę tikrai kilnių (minėtąja prasme) 
žmonių ainiai. Taip pat natūralus dalykas esąs ir karaliaus val- 
džia. Karalius niekuo nesiskiriąs nuo kitų žmonių, nestipresnis 
už šiaipjau žmogų, gal — net silpnesnis. Bet senų senovėje su- 
sipešę savybėj žmonės, ir prasidėjęs baisus visų karas su visais. 
Todėl išsirinkę jie sau senjoru ir karalium patį stiprųjį vilaną, 
vieną iš savo tarpo, kad saugotų jis taiką ir savastį (pradžioje ir 
jos nebuvę) ir visiems tarnautų. Už tai ėmęs jis rinktis iš visų 
mokesčius. 

Savo pažiūromis ir net stilium Clopinel yra panašus į Rute- 
beufą, į Renard le Contrefait autorių, išviso į buržuazinės kilmės 
poetus. Kaip ir jie visi, tik gabiau ir nuosekliau, aktualino jis 
buržuazijos pasaulėžiūrą. Žinome, kad miestuose pasireiškė 
naujoji racijonalistinė dvasia, tam tikras pasaulėžiūros materija- 
lizmas, konkretumas ir skepticizmas ($ 39). Visa tai augo ant 
naujojo ekonominio-socijalinio gyvenimo pamatų. Blaivūs pirk- 
liai ir pramonininkai nemėgo dykaduonių vienuolių, kovojo ir su 
jais, ir su savo miesto kunigija. Savo valdžią kurdamies, nebuvo 
jie istorinių valdžių ir įstaigų šalininkai.  Mėgzdžiojo feodalų 
kultūrą, bet patys nebuvo dar visai nusikratę kaimo gyvenimo 
papročių ir pažiūrų.  Noroms ir nenoroms miestelėnino kurtua- 
zinę kultūrą ir literatūrą — kūrėsi naują, savą. 


100 


Tačiau Jean de Meung ir kitų minėtųjų autorių pažiūros 
charakteringos ne tik buržuazijai, bet ir Prancūzų tautai. Kaip 
XI-—-XII amžiuje riterija, taip XIII-XIV buržuazija reikšdino 
pačios tautos potencijas, o Prancūzų tauta tebevadovavo visos 
Europos kultūrai. 

Notitia saeculi autorius (Kolno kanauninkas 
Aleksandras iš Roes, 1288 m.) mėgino apibūdinti 
įvairias Europos tautas. Pabrėžė jis savo tėvyniečių vokiečių 
širdies kilnumą ir dosnumą, o iš kitos pusės — storžieviškumą, 
valdžios troškimą, plėšrumą ir nesandorą; pagyrė italų blaivumą 
ir protingumą, bet papeikė jų gobšumą ir pavydumą. Prancūzai, 
jo nuomone, esą teisūs ir mandagūs, mėgstą mokslus, bet perdaug 
išdidūs ir pasileidę. Kitas autorius sąmojingai rašė, kad vokie- 
čiai atrodą ir esą kvaili, o prancūzai atrodą kvaili, bet esą pro- 
tingi. Žinoma, nedaug tesveria tokios bendros tautų charakte- 


— 474 — 


ristikos; manau betgi, kad teisingai pabrėžta prancūzų kultūrin- 
gumas (mandagumas) ir kad domėjosi jie proto dalykais, mokslu. 
Pamažu teišeina aikštėn tautos ypatybės, bet XIII amžiuje gali- 
ma jau pripažinti viena iš svarbiausių prancūzų ypatybių jų pro- 
tingumas, geriau sakant — jų racijonalizmas. Tai įrodo ilga 
Prancūzijos filosofų virtinė ir Paryžiaus universitetas. Tiesa, 
Žymiausieji XIII amžiaus metafizikai — Bonaventūra, Akvinatas, 
Dunsas Skotas, Eckehartas — buvo svetimšaliai. Tačiau, viena, 
dirbo jie Paryžiuje ir prancūzų kultūros atmosferoj; antra, me- 
tafizikai augti genijalūs jos atstovai, gal, ne svarbesni, kaip ne- 
žymūs darbininkai ir jų saugojamosios tradicijos; trečia, nereikia 
mažinti ir tokių filosofų reikšmės, kaip Guillaume Auxerrietis, 
Guillaume Auvergnietis, Heinrichas Gandietis, Sigeras, Jonas 
Jandunietis ir kiti Racijonalistiškiausia XIII amžiaus sistema 
— prancūzų kultūros metafiziko, Sigero, sukurta, ir kova su 
averroizmu buvo svarbiausias XIII amžiaus faktas. Neatsitikti- 
nai Paryžiuje neilgai gyvavo mistinės augustinininkų sistemos ir 
įsigalėjo Akvinato aristotelizmas, savo dvasia Abelardo racijo- 
nalizmui giminingas. Mistinė metafizika tebeaugo Vokietijoj, 
empirizmas — Anglijoj; Prancūzija kūrė racijonalią ir racijona- 
listinę pozityvinę teologiją. Tiek Tomo Akviniečio, tiek Dunso 
Skoto mokiniai, tiek averroesininkai skelbė racijonalistinį aris- 
totelizmą. 

Averroizmas paveikė Clopinelį (dar daugiau — Pierre 
Dubois), manau — todėl, kad racijonalistinis averroesininkų 
galvojimas (kaip ir jų empirizmas) sutiko su Clopinelio troški- 
mais ir būdu. Seniai jau pastebėta, kad pačių Prancūzijos poetų 
nevisai poetiškų būta. Mat, bodėjosi jie neaiškaus anglosaksų 
bei vokiečių romantizmo (čia išimtis yra kai kurie Chrestieno de 
Troyes mokyklos bruožai; bet jie greit ir išnyko), siekė konkre- 
čios realybės ir tikslumo. Jų meno realistinio būta, ir tas realiz- 
mas sijo su racijonalistiniu realybės aiškinimu.  Kurtuaziniai 
Prancūzijos poetai ne tiek meilės lirikai, kiek meilės teoretikai ir 
net rezonieriai. Jų veikalai yra retorinio pobūdžio, o retorius irgi 
labiau samprotauja, kaip savo jausmus lieja. Prancūzijos poetai 
beskaitant, patys ateina galvon garsūs senosios Romos oratoriai 
ir galai, kuriuos Caesaris sakė gražiai kalbant ir mėgstant gražiai 
kalbėti. Bet kad ir nuolat samprotavo, tie poetai nesigilino dėlto 
i metafizikos klausimus: jie samprotauja, filosofuoja konkretaus, 


— 475 — 


empirinio gyvenimo plotmėj. Tuo ir skiriasi nuo vokiečių, net 
nuo provansalų. 

Samprotavimas visuomet yra ir refleksija ir syja su ja. O 
refleksija padeda poetui nutolti kiek nuo savo jausmų ir nuo 
vaizduojamojo objekto; vadinasi, refleksija, tai svarbiausia vei- 
kalo meniškumo sąlyga. Esam jau pastebėję ją apie Pėleri- 
nage de Charlemagne kalbėdami (II, $ 76); XII-—- 
XIII amžiuje, literatūros menui beaugant, pasireiškė ji ir satiri- 
niais veikalais. O satirinę dvasią ugdė ir kitas to paties racijo- 
nalizmo reiškinys — prancūzų retorizmas. Žodžiu, tautinis 
prancūzų būdas aiškina ir tai, kodėl kaip tik Prancūzijoj ėmė 
augti ir klestėti literatūra, ir pačios tos literatūros ypatybės. 
Kadangi Prancūzija Europos kultūrai vadovavo, visa tai nulėmė 
ir kitų tautų meną. 

Prancūzų tautos būdą charakterizuodamas keliu aikštėn jos 
racijonalizmą.  Racijonalizmas, tai tikėjimas žmogaus protu ir 
noras visa protu išaiškinti bei įrodyti. Tik protą ir tepripažįsta 
racijonalistas tiesos kriterijumi ir šaltiniu. Jis linkęs yra abejoti 
viskuo, ko protaudamas negali įrodyti. Todėl jis virsta skeptiku, 
todėl ir tikėjimą supranta tikėjimo autoritetų prasme, t. y. — vėl 
racijonalistiškai. Šiuo atžvilgiu racijonalizmui ir atstovauja 
Akvinatas, o ypačiai Dunsas Skotas ir averroesininkai. Antra 
vertus, racijonalizmu reikia aiškinti poetų kova su asketizmu bei 
vienuoliais ir fabliaux autorių pažiūros. Visai racijonalistiškai 
žiūri Clopinel į visuomenę bei valstybę, į politinę-socijalinę san- 
tvarką. Jis tikėjo, kad galima racijonaliai visa tai pertvarkyti. 


Racijonalistas — tai nuoseklu — tapo revoliucijonierium. Bet 
tokie pat revoliucijonieriai-racijonalistai buvo ir Pilypo Gražiojo 
legistai. 


Visa protu išaiškinti stengdamasis racijonalistas tiki raci- 
jonalia pasaulio santvarka, racijonalina ir tikėjimą, ir moralę. 
Bet ne viena racijonalizmo rūšis tėra, o bent dvi — abstraktusis 
ir konkretusis, empiristinis. Prancūzų racijonalizmas kaip tik 
ir buvo empiristinio pobūdžio. Žinoma, tyrinėjo filosofai ir abs- 
trakčias metafizikos problemas. Bet kadangi nepasitikėjo jie 
mistine patirtimi ir, tikėjimą žinojimo aktu laikydami, vertė jį 
nebeįrodomu tikėjimu autoritetais, tai jų tikėjimas tik autoriteto 
davinių aiškinimas bei sisteminimas tebuvo, o visa religijos me- 
tafizika savotišku proto žaidimu virto ir rados nebekūrybinė bei 
galima abejoti. Tikrai tikėjo jie savo proto išvedžiojimais tik kur 


— 476 — 


jis neabejotinais faktais, empirija, gamta rėmėsi. Tai ir buvo 
charakteringiausia jų samprotavimo sfera. Tačiau prancūzų em- 
pirizmas skyrėsi nuo angliškojo. Ne eksperimentais, ne specija- 
liais klausimais jie domėjosi, bet bendrosiomis idėjomis: jomis 
aiškino empirinius faktus ir jas empiriniais faktais įrodinėdavo. 
Todėl valstybės ir visuomenės problemos ir rados jiems įdomes- 
nės, nei gamtos mokslas. 

Antinominis atrodo tas racijonalizmo susibuvimas su empi- 
rizmu; juo labiau, kad socijalinę būtį prancūzai labai konkrečiai 
ir gyvai jautė. Ne tik brangino jie žemės gėrius (tai ir yra mi- 
nėtasis jų „pasileidimas“), mėgo ir mokėjo gyventi, bet ir tu- 
rėjo nepaprastą realybės pajautimą, kažkokį prigimtą gyvenimo 
taktingumą, saiko (mazur), stiliaus supratimą. Tai rodo jų 
menas — kurtuazinė literatūra ir gotinės katedros, mažiau — 
miestelėnų literatūra, nes ji tik ką ėmusi buvo megztis. 


101 


Pačioj XIII amžiaus pradžioj Champagnės maršalas 
Geoffroi de Villehardouin (g. apie 1165 m., numirė 
prieš 1213 m.) išleido savo memuarus — La Conguėte de 
Constantinople. Čia aprašė IV kryžiaus karą iki 1207 m., 
kad numirė Villehardouino, dabar Messinopolio senjoro, siuzerė- 
nas Bonifacas Montferratietiss“ Buvo Villehardouin žymus 
kryžiuočių  dilpomatas, dalyvavo jų derybose su Venecija 
ir tapo Bonifaco ir dogės Dandolo politikos šalininku. Pa- 
sižymėjo ir kariniais savo gabumais. Nužygiavo jis Vieš- 
paties Grabo išvaduoti, bet viliojo jį ir grobis, ir gražūs 
feodai; geras krikščionis buvo, gerbė popiežių, troško Baž- 
nyčios indulgencijų, bet dėl Bažnyčios nuo savo naudos neat- 
sisakydavo ir, drauge su kitais kryžiuočių vadais, sąmoningai pa- 
vertė kryžiaus karą Graikų imperijos užkariavimu: čia popiežiaus 
norų ir grasinimų nė nežiūrėjo. Diplomatiškai parašė savo vei- 
kalą: nemelavo, bet, visos tiesos nesakydamas, netikrai žygį at- 
vaizdavo ir, kiek begalima buvo, teisino Bonifaco ir Venecijos 
politiką. 

Villehardouinui jaunam tebėsant, Champagnės grafienės Ma- 
rijos dvare gyveno Chrestien de Troyes, šviesuomenė prisiskai- 
tydavo avantiūrinių romanų, ant šakių kilojo riterijos idealus. 
Nesvetimas tiems idealams buvo ir Villehardouin, atstovavo ri- 


— 477 — 


terijos pasaulėžiūrai, didžiai vertino riterio garbę, visur žiūrėjo 
feodalinės sutarties, vasalinių savo pareigų, bet — ir savo teisių; 
mėgo karą, riteriškąsias avantiūras, nuotykius. Tik blaivaus po- 
litiko visai nepaveikė graži riterijos romantika ir poetų senti- 
mentalumas. Savo tonu ir stilium jo veikalas greičiau panašus į 
epinę chansons de geste poeziją, nors trūksta jam 
religinio Rolando Dainos entuzijazmo. Villehardouino veikalas, 
tai istorija tampąs epas. Pats pasakojimas prastas, aiškus ir su- 
glaustas, bet vaizdingas. — „Ir tada pamatė jie visą Konstanti- 
nopolį. Kas nėra jo matęs, niekuomet netikėtų, kad žemėje gali 
būti toks turtingas miestas. Pamatė jie tuos aukštus mūrus ir 
tuos tvirtus bokštus, kurie supa miestą, ir turtingus rūmus, ir 
aukštas bažnyčias. Jų tiek, kad niekas nebūtų tikėjęs, jeigu pats 
savo akimis nebūtų matęs. Matė jie ilgumą ir platumą miesto, 
kuris yra visų kitų miestų viešpats. Ir žinokite, kad nėra buvę, 
kam nebūtų sudrebėjęs kūnas; ir tai nenuostabu, nes niekas ne- 
buvo drįsęs pakelti tokio darbo nuo to laiko, kai buvo sutvertas 
pasaulis.“ 


Memuarinio pobūdžio buvo ir senešalo Jeano de Join- 
ville (1224—1319 m.) parašytasis Liudviko Šv. gyvenimas. Jis 
1248 m. tapo kryžiuočiu ir suprato savo apžadus daug krikščio- 
niškiau, nei Villehardouin. Apsivilko piligrimo rūbais ir basas 
išėjo palikęs savo tvirtovėlę; žygiuodamas stengėsi dorai ir gy- 
venti, piktinosi kitų kryžiuočių pasileidimu. Iš esmės buvo do- 
ras ir pamaldus žmogus, karštai meldėsi šventiesiems, ypačiai 
Šv. Jokūbui, Šv. Nikalojui iš Varangeville ir visų pirma Panelei 
Šv., su nelaimėmis litanijomis kovojo.  Akkone būdamas, nu- 
trūkdamas parašė krikščionių tikėjimo vadovėlį — vadinamąjį 
Credo, kurį po 37 metų pats ir perdirbo. Sąžiningai ėjo se- 
nešalo ir senjoro pareigas; savo Žmonėms už piktažodžiavimą 
ausis apskaldydavo, bažnyčioj per mišias šnekėti neleido. Tačiau 
nebijojo Joinville neteisingosios ekskomunikos, ramiai jos naštą 
nešiojo. "Toli gražu nebuvo jis ir asketas: mėgo sočiai paval- 
gyti, skanaus vyno išgerti ir svečius gražiai pavaišinti. Rūpėjo 
jam gražiai ir vilkėti. Dažnai lankydavo jis karaliaus dvarą ir 
XIV amžiaus pradžioj visų laikomas buvo didžiausiu kurtuazinių 
papročių žinovu. "Tikėjimas netrukdė jam samprotauti, ir paga- 
liau suprato, kad krikščioniškiau yra savo žmonių reikalais rū- 
pintis, nei su saracėnais kovoti: atsisakė žygiuoti su Liudviku 


— 478 — 


Šv. į Tunisą. Prireikus, drąsiai su netikėliais kovėsi ir savo gy- 
vybę Dievui aukojo. Bet Liudviko paklaustas, kas esą geriau, 
raupsai ar mirštamoji nuodėmė, atsakė, kad greičiau įmanąs 
šimtą mirštamųjų nuodėmių padaryti, nei vieną kartą raupsais 
užsikrėsti. 

Kryžiaus žygio metu Kipro saloj pažino Liudvikas Šv. ir 
greit pamilo linksmą, atvirą ir pamaldų senešalą. Šešerius me- 
tus draugiškai su juo gyveno, tarėsi su juo ir barėsi, kartais — 
ji pamokydavo (norėjo jį šventą padaryti), kartais — pajuok- 
davo, nes šventasis karalius matė, kad praktiškas senešalas daž- 
nai tikras vaikas tebėr. Prancūzijon grįžę, nenustojo juodu 
draugavę, ir Joinville visuomet būdavo mielas karaliaus svečias. 
Kai 1282 m. prasidėjo Liudviko kanonizavimo procesas, komi- 
sija kreipėsi į seną velionies draugą: dvi dienas pasakojo jis ko- 
misijos nariams apie šventąjį karalių, be abejo — ir pats apie 
save, nes apie save negalėjo nekalbėti. Galima manyti, kad seno 
senešalo pasakojimai visiems įdomesni atrodė, nei greit parašy- 
tosios keturios karaliaus bijografijos: bijografai Liudviko šven- 
tumą įrodinėjo, o Joinville apie gyvą žmogų pasakodavo. Taigi, 
Pilypo IV žmona ir paprašė pagaliau Joinvillę parašyti Liudviko 
Šv. gyvenimą. Bet tik jai numirus, 1309 m., tebaigė savo darbą 
senis; įteikė jį karalienės sūnui Liudvikui X. 

Nemokytas žmogus buvo Joinville, bet rašyti nuo pat jau- 
nystės mėgo. Galimas daiktas, kad kryžiaus žygio metu užraši- 
nėdavo, ką buvo matęs ir girdėjęs. Šiaip ar taip, ir gerą, ryškią 
atmintį turėjo, be to visuomet viskuo gyvai domėjosi. Tiesa, 
apie gudrius politikos klausimus ir karo operacijas mažai tenu- 
simanė ir sistemingai dėstyti, sydinti anekdotų, kurie įstrigę bu- 
vo jam galvon, visai nemokėjo; dažnai, plepusis senis, pats savo 
žodžius kartojo. Kadangi norėjo kuodaugiausia apie šventąjį 
savo draugą parašyti, įdėjo į savo veikalą ir ilgą karaliaus ordo- 
nansą, ir jo pamokymus savo sūnui, ir ištraukas iš Chroni- 
gues de Saint-Denis. Išėjo visai neapdorotas, bet ne- 
paprastai gyvas veikalas, iš dalies kryžiaus žygio istorija, iš da- 
lies šventojo gyvenimas, o visų pirma — graži ir nayvi knyga 
apie Liudviką IX ir ištikimąjį jo senešalą. 

Su Villehardouino ir Joinvillės memuarais negalima nė ly- 
ginti kitų istorinių XIII amžiaus veikalų. O jų nemaža buvo. 
Nikalojus iš Senlis XII amžiaus gale išvertė prancū- 
ziškai vadinamąją Turpino Chroniką; 1230 m. buvo ji pa- 


— 479 — 


pildyta. Apie 1260 m. išverstas ir Saint-Denis vienuo- 
lyne sudarytasis įvairių chronikų rinkinys (Historia re- 
gum Francorum). Jis tapo Chronigues de 
Saint-Denis branduoliu. Flandrijos grafas (vėliau Kons- 
tantinopolio imperatorius) Bauduoin IX (į 1205 m.) liepė 
prancūziškai parašyti visuotinę istoriją (Histoires de 
Baudouin), kuri buvo papildyta jo anūkui įsakius. Dar 
anksčiau atsirado Livres des Histoires (iki Caesario 
laikų) ir Faits des Romains. Reimso menestrė- 
lis (1260 m.) išdėstė istoriją nuo pirmojo kryžiaus karo (grei- 
čiau — surinko visokius padavimus ir pasakojimus), o 1316 m. 
vienas miestelėnas pradėjo rašyti Chronigue Parisienne 
(ji baigiasi 1339 m.). 


XIV 


Vokiečių ir Italų literatūra 


102 


Niekuomet prancūzų kalba nebuvo taip paplitusi po visą Eu- 
ropą, kaip XIII amžiuje. Anglijos, Niederlandų, Vokietijos ir 
Tialijos šviesuomenė laisvai kalbėjo ir skaitė prancūziškai. Bru- 
netto Latini, Marco Polo ir Martino da Canale rašė šita „bendrąja 
žinonių kalba“. ,,Vaikštinėjau gatvėmis“, rašė iš Lombardijos 
vienas prancūzas (XIII amž.), „ir štai matau žongliorą į klotą 
įlipusį ir čia Karolingų pulkų ir Prancūzų šlovę garsinantį. Susi- 
grūdus ties klotu minia ir atsidėjus jo klausosi, naujojo Orfėjaus 
sužavėta. Tyliai ir aš klausau. Žinoma, daug čia buvo barba- 
rizmų, bet gražiai pasakojo poetas savo istoriją“. 

Tačiau kaip tik XIII amžiuje ir ėmė lenktyniuoti su pran- 
cūzų kalba kitos tautinės kalbos: ne tik Vokietijoj, bet Italijoj, 
Ispanijoj ir Anglijoj išaugo ir sustiprėjo tautinės literatūros, pir- 
ma poezija, paskui ir proza. Pradžioje jos, savaime suprantama, 
mėgzdžiojo prancūzų literatūrą, bet ilgainiui iš jos įtakos išsiva- 
davo. Universalioji lotynų kalbos kultūra ne prancūziškąja tapo, 
bet ėmė diferencijuotis. 

Esam jau matę (III, $$ 10—63), kaip vokiečių literatūroj 
išėjo aikštėn tūlos tautinės jų ypatybės. Apskritai imant, XIII 
amžiuje vyravo toj literatūroj prancūzų literatūros temos ir for- 
mos. O jos, dirbtinis kurtuazinės šviesuomenės kūrinys, ilgai 
gyvuoti negalėjo. Be to, pakirto dvasines vokiečių kultūros ga- 
lias baisioji politinė krizė ir ilgam įsiviešpatavusi anarchija. — 
Žuvo didžioji Staufenų dinastija, su ja — ir Vokiečių imperija; 
apniuko tautos savižina; patrijotizmas virto karčia neapykanta 
Romai. Kas gi begalėjo džiaugtis patrijotiniais Waltherio von 
der Vogelweide šūkiais arba žilosios senovės didvyrių žygdar- 


— 481] — 


biais? Ar benubusiąs kada, ar beišeisiąs iš Kyffhūusero kalno olos 
amžiams užmigęs didysis Friedrichas? Nebebuvo, XIII amžiui 
įpusėjus, tokių dosnių mecenatų, kaip patys Staufenai, Babenber- 
gai ir garsusis Thiiringijos landgrafas; netrukus sugriuvo ir Ota- 
karo II galia. O be mecenatų Viduramžių poetams dar sunkiau 
buvo gyventi nei dabar literatams be leidėjų. Nustojo politinės, 
kartu ir kultūrinės savo reikšmės ministerialų luomas, o miestų 
šviesuomenė, palyginti su Italija ir Prancūzija, Vokietijoj dar 
silpna tebebuvo. Tik XV amžiuje ėmė burtis Vokietijoj poetai- 
miestelėnai. 


Savo Aleksandro romane Rudolfas Emsie- 
tis (— 1220—1254 m. —) apsidairo po to laiko literatūrą, mini 
21 poetą, bet tikrais meisteriais tik Heinrichą von Veldeke, Hart- 
manną, Wolframą ir ypačiai savo mėgzdžiojamąjį Gottfriedą te- 
pripažįsta. Ištiesų, visi kiti kurtuazinio epo atstovai valdė, kar- 
tais net tobulino (Konradas Wiūrzburgietis, — 1220 
1287 m. —, mokėjo visus dviejų eilučių žodžius ritmuoti) poezi- 
jos techniką, įvairiomis žiniomis savo pirmtakūnus pranoko, bet 
buvo imitatoriai ir naujomis idėjomis bei originaliu stilium nepa- 
sižymėjo.  Naudojosi jie ir klasiškomis (Rudolfo Aleksan- 
dras, Konrado Trojos Karas), ir bretoniškojo ciklo (U1- 
richo von Zazikhoven Lanzelet, apie 1194 m,, 
Wirnto von Gravenberg Wigalois, apie 1204 m. 
Heinricho von dem Tūrlin Der Aventiure 
Krone, 1215—1220 m., Ulricho von Tūrheim 
Tristanas, Albrechto Der jūngere Titurel, apie 
1270 m., Lohengrin),ir Wolframo, Chrestieno bei kitų pran- 
cūzų temomis. 

Minėtieji poetai sekė didžiuosius kurtuazinio epo kūrėjus. 
Bavaras Albrecht net išleido savo „ĮJaunį Titurelį“ Wol- 
framo vardu ir tuo apgavo ne tik amžininkus, bet ir XIX am- 
žiaus mokslininkus. Kiti rinkdavosi savo romanui tema kurtua- 
zinio epo klasikų paminėtąjį epizodą arba riterį. Patys tie klasi- 
kai tapo pagaliau XIII amžiaus gale parašytosios poemos Sdn- 
gerkrieg auf der Wartburg herojais“ Autorius 
aprašė septynių poetų imtis Thūringijos landgrafo Hermanno 
dvare. Imtyse dalyvavę Heinrichas von Ofterdingen, kuris gar- 
sinęs Austrijos hercogą Leopoldą, Heinricho nugalėtojas Walte- 
ris von der Vogelweide, Wolframas von Eschenbach, Reinma- 


Istorija 31 


— 482 — 


ras von Zweter, Heinrichas der Schreiber, Biterolfas ir net Par- 
zyvalyje paminėtasis burtininkas Klingsoras Vengras. 

Jau Der Aventiure Krone, kur Heinri- 
chas von dem Tiūrlin vėl apdorojo Gralio legendą, 
sakė mums kurtuazinį epą ir formaliai, ir turinio atžvilgiu nu- 
smukus; o Wirntas von Gravenberg, pats didelis 
kurtuazinių idealų gerbėjas, aiškina ir kodėl, nes kelia aikštėn, 
kaip tie idealai nesutiko su storžievišku, nedoru vargšus plėšiančių 
ir savo priesaikas laužančių riterių gyvenimu. Labai simpto- 
minga, kad gabiausieji autoriai nebesitenkino kurtuazinėmis te- 
momis. 

Rytų Šveicarijos ministerialas Rudolfas Emsietis 
buvo mokytas poetas, daug ir lotyniškai rašytų knygų prisiskai- 
tęs. Ėjo jis Gottfriedo pėdomis, tik, deja, poetinių jo gabumų 
neturėjo. Vertino Rudolfas poeto darbą; išsidirbo stilių ir susi- 
kūrė savo poetiką. Jo nuomone, poetas turįs vaizduoti tai, kas 
tikrai yra ir tikrai buvo. Siekė jis istorinės tiesos, pagaliau isto- 
rininku ir tapo. Domėjosi Hartmanno ir Wolframo problema- 
tika — aiškino, kaip galima žemės gyvenimas suderinti su antže- 
miniais krikščionybės idealais, bet nieko nebeišaiškino. Tačiau nu- 
švietė minėtųjų poetų gyvenimo idealą pirmuoju savo veikalu — 
poema Der gute Gerhard. Autoriaus mintis nebenauja: rei- 
kią daryti gera tik dėl paties gėrio, nežiūrint garbės ar naudos, 
šiaipjau Žmogaus širdies gerumas esąs vertingesnis, nei išoriniai 
darbai, kad ir pats imperatorius juos darytų. Bet naujiena yra, 
kad Rudolfas paėmė paveikslu Kė6lno miestelėno gyvenimą. Tas 
kėolnietis, gerasis Gerhardas, buvęs neapsakomai turtingas ir, kaip 
koks karalius, visų gerbiamas. Buvę už ką, nes tikrai krikščio- 
niškai gyvenęs, išpirkinėjęs — buitele tu mano, kiek pinigų eik- 
vojęs! — iš saracėnų krikščionis belaisvius. Išpirkęs kartą ir 
vieną princesę, į savo namus ją priėmęs ir su savo sūnumi suves- 
dinti norėjęs. Bet vestuvių dieną ateinąs šit apdriskęs elgeta. 
O to elgetos karalaičio ir princesės sužadėtinio būta. Tad ką gi 
čia padaręs gerasis Gerhardas? — Privertęs savo sūnų išsižadėti 
princesės, o jai su tikruoju sužadėtiniu padėjęs tėviškėn grįžti ir 
sostą įsigyti. Paties Dievo angelas įsakęs imperatoriui Ottonui 
imtis paveikslu gerąjį Gerhardą. 

Apdirbo Rudolfas ir kai kurias pamaldžiąsias legendas — 
Barlaam und Joasaphat, šv. Eustachijaus 
gyvenimą; bet ir kurtuazinio pobūdžio veikalus parašė: Ale k- 


— 483 — 


sandro romanąir Willehalmą von Orlens (į Floi- 
re et Blancheflor panašią poemą, kur Willehalmas tam- 
pąs Anglų karalium). Aleksandrą rašydamas, stengėsi Rudolfas 
ir tikrų istorinių žinių į savo romaną įdėti. Bet nepabaigė šito 
veikalo — ėmė Weltchronik rašyti, Tik mažą plačiai 
sumanytosios istorijos dalį (iki Saliamono laikų) tesuspėjo su- 
ritmuoti: numirė Italijoj, Konradą IV lydėdamas (1254 m.?). 
Die Weltchronik amžininkams patiko. Vėliau Hein- 
richas Mūnchenietis papildė ją kitomis chronikomis 
(Otakaro Šteiriche Reimchronik,  Janseno 
Enikel Weltchronik). 

Willehalmą parašyti sukurstė Rudolfą galingasis ministeria- 
las Jonas Ravensburgietis, karaliaus Heinricho 
(Friedricho II sūnaus) patarėjas. Jonas davė jam ir prancūziš- 
kąjį poemos originalą. Maždaug nuo to laiko priklausė Rudol- 
fas Heinricho ir, vėliau, Konrado IV dvaro poetų kuopelei. Ru- 
dolfo amžininkas Konradas Wirzburgietis buvo, 
rodos, miestelėnas. Ilgai gyveno jis Basely, kurio patricijai 
mėgo poeziją ir ypačiai vertino Gottfriedo Tristaną. Sužavėjo 
juos savo talentų Konradas ir tapo literatūros mėgėjų būrelio 
žvaigžde. Basely pagaliau jis apsigyveno ir numirė (1287 m.), 
bet turėjo ir kitų globėjų — Strasburgo vyskupą ir net Rudolią 
Habsburgą, kuriam parašė Das Turnier von Nant- 
Keiz. 

Be abejo, prisitaikydavo Konradas prie savo globėjų skonio, 
bet ir pats nepaprastai įvairus bei gabus poetas buvo. Greit, leng- 
vai ir puikiai rašė, didžiai patobulino eilėraščių techniką, suėmė 
savin geriausias kurtuazinės poezijos tradicijas; tik idėjinio di- 
džiųjų epikų gilumo jam tetrūko. Kaip ir Rudolfas, daugiausia 
sekė Gottfriedu, už juodu mokytesnis buvo: gražiai mokėjo loty- 
niškai, skaitė Ovidijų ir Stacijų, nusimanė apie teologiją ir teisę, 
o ypačiai apie kurtuazinį gyvenimą. Deja, perdaug mėgo viso- 
kias stiliaus gudrybes ir didelio plano įkūnyti negalėjo: nepasise- 
kė jam abu kurtuaziniai jo romanai (Partonopier ir Tro- 
jos karas); užtai buvo vienas iš gražiausių apysakininkų. 

Dailiomis apysakomis paaiškino Konradas, kas tai yra kur- 
tuazinė ištikimybė (Engelhard und Engeltrud) ir 
meilė (Herzemaere). Meilę suprato jis visai gottfriediškai, 
nenorėjo, kad varžytų ją doros taisyklės. Dėl meilės galima esą 
ir Dievas apgauti; nepaprastai galinga ji esanti. — Mirdamas lie- 


= me 


pęs vyras nusiųsti savo žmonai mylinčią savo širdį, kad žmona ją 
suvalgytų. Suvalgius, pasijutus ji neperskiriamai su mirusiu vyru 
sujungta ir iš skausmo pati numirus. Bet gražiai vaizdavo Kon- 
radas ir gyvenimo tuštumą (Der Welt Lohn). — Wiga- 
loiso autorių Wirntą von Gravenberg, riterijos idealų skelbėją, 
aplankius ponia Welt. Buvus išsipusčius ir žavinga atrodžius, 
bet pamatęs riteris, kad iš užpakalio išberta ji votimis ir gyva- 
tėmis. Taigi, nuo to meto tik apie savo sielos išganymą tegal- 
vojęs riteris ir nutaręs pagaliau kryžiuočiu tapti.  Apdirbo Kon- 
radas kai kurias šventųjų legendas ir išgarsino Panelę Šv. savo 
Goldene Schmiede. 

Anksčiau, nei Rudolfas ir Konradas, kniubo į naująjį apy- 
sakų žanrą vienas gabus žonglioras, vadinamasis Stricker 
(der Strickšūre). Ir jis vertėsi kurtuazine poezija — per- 
dirbo (apmodernino ir apvulgarino) Rolando Dainą (Karl) 
ir sukūrė naują artūriškojo ciklo romaną Daniel vom 
Blumenthal. Bet geriausieji jo veikalai, tai mažos ritmuo- 
tos apysakos, kur vaizduoja jis riterių, kunigų, miestelėnų ir kai- 
miečių gyvenimą. Čia vyro su žmona susikramtyta, čia neteisin- 
go teisėjo esama, čia Šv. Martynu apsimetusio vagies laimėta. 
Vienoj savo apysakoj apibūdino Stricker valsčiaus gaidžius 
(Gauhūhner, taip XII-XIII amžiuje vadino riteriai kaimie- 
čius, kurie Grabnyčioms ir šv. Mykolui turėdavo nešti į riterių 
dvarus vištas ir kiaušinius). Tie gaidžiai — įspėja autorius rite- 
rius — neiną sveikaton, ir sunku jie suvirškinti; reikėsią kada 
nors brangiai už juos atsimokėti. Kad tik nesudrebintų, girdi, 
tie gaidžiai žemės. Griūsiančios tada riterių pilys, ir raudo- 
nasis gaidys (gaisras) ties jomis skrajosiąs. Stricker patardi- 
nėjo riteriams žmoniškiau su savo kaimiečiais elgtis; išviso mėgo 
moralizuoti, savo bispel, pavyzdžius, kurdamas, nors iš es- 
mės vargu bau rūpėjo jam tos, blogai su juokingomis apysakomis 
derinamos, doro gyvenimo taisyklės. Net garsiausiąjį savo he- 
rojų kunigą Ameisą (Der Pfaffe Amis) privertė paga- 
liau išsižadėti savo suktybių ir įstoti vienuolynan, ,,kad duotų 
jam ponas Dievas po šito gyvenimo amžinąjį“. O kunigo Ameiso 
nepaprasto sukčiaus būta. Jis tvirtai tikėjęs, kad pasaulis norįs 
būti apgautas, ir visus savo labui apgaudinėdavęs. Su dovano- 
mis eidavusios pagarbinti relikvijų visos bobos, nes įtikinęs jas 
kunigėlis, kad neprileidžiančios relikvijos žmonos, savo vyrui ne- 
ištikimos. Didieji ponai ir pats karalius gerėjęsi Ameiso neva 


— 485 — 


nupieštaisiais ant sienų paveikslais ir gerai tapytoją apmokėję, 
nes negalįs tų paveikslų matyti tik tas, kas yra iš nesusituokusių 
tėvų gimęs. Nebuvę Ameiso parapijoj ligonių, nes buvęs jis pui- 
kiausias daktaras. Įo recepto paprasčiausio būta: kas sergąs, 
turįs mirti, kad kiti būtų jo krauju išgydyti. 

Daugelis Strickero ir kitų XIII-XIV amžiaus apysakų pa- 
našios yra į prancūzų fabliaux. Wernher der Garte- 
naere pavertė apysaką satira. Jis buvo keliaujantis poetas, 
kilimo austras. Apie 1250 m. išleido poemą-apysaką Meier 
Helmbrecht, kur gana objektyviai aprašė socijalines XIII 
amžiaus priešybes, plėšikais tapusius riterius ir riteriais tapti 
norinčius kaimo bernus. Poetas serga visa ta netvarka, gina se- 
novės tradicijas, visuomenės šulus, ir visų pinma — doros prin- 
cipus. ,,Kas pajuokia tėvą ir motinos paniekinamai neklauso, 
tam juodvarniai turi iškapoti akis“. Bet Wernhher mažai temo- 
ralizuoja: nori paveikti skaitytoją realaus gyvenimo vaizdais, kai 
kur — ir pajuokia. Čia parodijuoja jis kurtuazinį romaną, čia 
realistiškai, net šiurkščiai vaizduoja gyvus žmones ir tragingą jų 
likimą. 

Turtingo ūkininko Helmbrechto sūnus Helmbrechtas, moti- 
nos ir seserų išlepintas, nenorėjęs ūkininkauti, „garbingai ir tei- 
siai arti“ — kvėpėjęs jam garsus ir laisvas riterio gyvenimas. 
Veltui tėvas (kaip ir kurtuaziniuose romanuose, baisius sapnus 
jis sapnavęs) meiliai jį atkalbinėjęs: „Geriau, sūneli, gerk van- 
denį, nei už pagrobtus pinigus pirktą vyną, geriau srėbk savo 
motinos sriubą, nei žąsį, iš smuklininko už pagrobtąjį arklį 
gautą“. Turėjęs tėvas nusileisti ir nupirkti Helmbrechtui bran- 
gius riterio ginklus. Nujojęs Helmbrechtas ir ėmęs tarnauti vie- 
nam riteriui plėšikui. Iš jo išmokęs „riteriauti“ ir su tokiais 
pat, kaip ir jis, plėšikais susibičiuliavęs — su H6llensack, 
Kirchenraub, Rūttelschrein ir kitais panašiomis 
pavardėmis nenaudėliais. ,„Kiek blogų darbų jis pridaręs, nega- 
lėčiau per tris dienas, per visą savaitę išpasakoti“.  Nutaręs pa- 
galiau išgarsėjęs sūnelis tėvus aplankyti. Vakare jo atvykta ir 
visai riteriškai elgtasi: tarnai pasveikinta žemaitiškai, sesuo — 
lotyniškai, motina — čechiškai, o tėvui prancūziškai Deū sal 
pasakyta. Taigi, tėvų pirma norėta nelauktas ir nepažįstamas sve- 
čias iš namų išvaryti. Bet vargais negalais pažinę tėvai sūnelį. 
Deja, greit didžiai nusiminę — supratę iš jo pasakojimų, kokio 
žmogaus jo pasidaryta. Vėl prašyte prašę jo geriau namie pa- 


-- 486 — 


silikti ir dorai gyventi. Tuščiuoju! — Pasprukęs ir net sesutę 
išsiviliojęs: prikalbinęs ją ištekėti už savo draugo Lemberslingo. 
Be kunigo (tais laikais ir geri krikščionys be jo dažnai dar šiuo 
atveju apseidavo), bet puikiai, riteriškai, suvesdino plėšikai 
Helmbrechto sesutę su Lemberslingu. Bet šit — sučiupęs visą 
gražų būrelį teisėjas su keturiais savo tarnais. Devynis pakoręs, 
o Helmbrechtą budelis apakinęs ir luošą padaręs. Nebepriėmęs 
jo tėvas, prakeikęs; tik motina pasigailėjus ir davus savo vaikui 
duonos kąsnelį: 


im gap diu muter ein brėt 
in die hant als einem kinde. 


Netrukus ir jį pakorę įo paties kadai nuskriaustieji ūkininkai. 


103 


Kurtuazinio epo istorija rodo mums, kad ir Vokietijoj kur- 
tuaziniai idealai bluko. Senieji poezijos žanrai išsigimdavo, epas 
pseudo-kurtuaziniu tapo, o nauju poemėlių-apysakų žanru reiš- 
kėsi naujoji miestelėnų dvasia. Taip pat išsigimdavo ir kurtua- 
zinė lirika, minnesangas. "Tiesa, po visą Vokietiją ji plito; net 
pasienio kunigaikščiai (Wizlov Riūgenietis, Ottonas 
Brandenburgietis, Breslau hercogas Heinri- 
chas, Čechų karalius Vaclovas II) tapo minnesūnge- 
riais; Baselio ir Ziūricho patricijai domėjosi minesangu ir globojo 
minnesingeriais sekančius žongliorus. Tačiau, Waltheriui nu- 
mirus, didžiųjų lirikų Vokietijoj nebebuvo, kad ir daug iš jo ir 
kitų klasikų sekėjų net patobulino techniką. 

Jau Waltheris buvo dainavęs tikrąją (ne — poetų apkurtua- 
zintąją) gamtą ir žemesniąją meilę, meilę ne poniai (frou, 
Frau), bet mergaitei, moteriai (wip, Weib; su Waltheriu 
vėliau polemizavo — gynė frou vardą — Heinrichas 
Meissenietis, už tai ir pramintas Frauenlob). Visai 
natūralu, kad, minnesangui išsigimus, poetai, kaip ir prancūzų 
pastourelles kūrėjai, ėmė vaizduoti kaimiečių meilę ir 
gyvenimą. "Tai davė progos iš jų pasijuokti ir pačią poeziją 
įdomesnę, pikantišką padaryti, be to — kurtuazijos idealus paro- 
dijuoti. Pati tokio žanro idėja sakė kurtuazinę poeziją pavojin- 
gai sergant; ir nepaprastai gabus, bet nelaimingas, priešybių 
pilnas lirikas tą žanrą sukūrė. Nežinia, ar Neidhard von 


— 487 — 


Reuental tikras buvo jo vardas; rašė jis 1180—1250 m. 
Gimė neturtingo ministerialo šeimoj, Žemutinėj Bavarijoj; ne- 
toli nuo Landshuto turėjo mažą, mažesnį, nei turtingųjų ūkinin- 
kų, dvarą, kurį pats Riuwental ir vadino. Vedė, turėjo 
vaikų ir vargą vargo. Pagaliau Bavarijos hercogas atėmė iš 
Neidhardo ir šitą mažą jo feodą. Priverstas buvo poetas kla- 
joti. Laimė, kad susirado naują mecenatą — Austrijos hercogą 
Friedrichą II (1230—1246 m.), kuris davė jam feodą netoli nuo 
Vienos. Gal būt dalyvavo Friedricho tėvo Leopoldo VI kryžiaus 
žygy į Aigiptą (1217—1219 m.). 

Neidhardas priverstas buvo ūkininkauti; vaidijosi su kitais 
ūkininkais, net su bernais, nes kaimo gražuoles mergino. Tačiau 
ne kaimiečiams, bet kurtuazinei šviesuomenei savo dainas — 
vasaros dainas ir žiemos dainas — kūrė. Buvo 
jis tikras poetas, grožėjosi gamta, gėlėmis, kurios žiūrėjusios į jį 
rasos pilnomis savo akimis; džiaugėsi stebėdamas, kaip pavasarį 
marguoja žiedais žemė ir saulės apšviestieji žali medžių lapai 
plevena, tarytum auksas tekąs. Liūdna jam darąsi: apsnigtas 
miškas atrodąs, kaip žilas senis. O su pavasario arba žiemos 
vaizdais pats sijo triukšmingas ir primityvus kaimiečių gyveni- 
mas, jų šokiai ir dainos, jų meilė ir ginčai. Užjautė juos riteris 
minnesangeris, bet ironiškai į juos žiūrėjo; o gal — ne tik į juos, 
gal, ir pats į save kreipėsi: štai ta pati meilė, tie patys džiaugs- 
mai! Pavasaris ateinąs! Šokti, linksmintis, dūkti, mylėti no- 
rinčios mergos. Sulaikyk jas, kad toks geras! Veltui kalbanti 
dukteriai, sveikai ir dručkei gražuolei, motina, draudžianti ją likti 
namie, grasinanti, mušanti, naujus išeiginius drabužius siūlanti. 
Pavasaris galingesnis už senutę, o riterio tokio žavingo esama. — 
„Be manęs šiandien ravėsi daržą!“ Visom mergom apsukęs gal- 
vą tas riteris, toks malonus ir geras, mandagus: vienoms gražių 
dovanėlių rinkoj nupirkęs, su kitomis juokais lenktynių einąs, o 
pirštą įsipjovusiai pjovėjai labai nuoširdžiai padėjęs. 

Žinoma, žvairuoja į riterį bernai. Jie iš kailio neriąsi — norį 
riteriškai vilkėti ir elgtis, kad tik savo priešą pranoktų. Bet negi 
galima vienumat riteriu tapti: iš esmės jų šiurkščių kaimiečių tė- 
sama. Juo blogiau riteriui: reikėję jam pagaliau meilės laimėji- 
mų išsižadėti — išsikraustyti. Nužygiavęs kariauti į Šv. Žemę. 
Grįžęs ir susižiedavęs su gražia ir turtinga mergaite Friederūna. 
Deja, nenorėję pripažinti riterio savu storžieviai kaimo bernai: 
laukus jam išdratavoję ir namus padegę... Kur čia tiesa, kur 


— 488 — 


poeto pramonė? — Ar ne vistiek? nes, jeigu ir savo gyvenimą ap- 
rašė Neidhardas, tai pavirto tas gyvenimas poezijos kūriniu. Grei- 
čiau betgi visa išgalvota, išskyrus riterio merginimą. 

Kaip ten bebūtų, Neidhardas riterių šviesuomenei rašė ir 
pats kurtuazinės kultūros žmogus buvo. Iš kaimiečių ir jų meilės 
juokėsi; esam sakę, kad ir iš kurtuazinės. — Štai atėjus žiema, ir 
nuliūdęs poetas. Svajojęs jis apie meilę, apie savo mylimąją; 
savo skausmą gražiausiais kurtuaziniais eilėraščiais reiškiąs; gali 
sakyt, ne Neidhardas, bet pats Reinmaras yra juos sukūręs. Bet 
staiga paaiškėja, kad jo mylimosios tos pačios kaimo mergos 
esama; ir viskas virsta realistiniu kaimo vakaruškos vaizdavimu. 
— Aukštyn kojom visa troba. Langai atidarinėti — vėjas vėsinąs 
pasiutusius šokėjus. Grindys dundą, brašką. 


Rumet uz die schžme! und die stuele! 
heiz die schragen 
vūrder tragen! 
hinte sul wir tanzens werden mueder. 
Werfet uf die stuben, so ist ez kuele, 
daz der wint 
ant diu kint 


sanfte waeje durch ibermiieder! 


Kaip sau nori, bet riterių ir švelnių ponių taip nešokama! Ai 
man! nesisekąs toks gyvenimas riteriu. Kad ir kaip piktai pa- 
juokiąs jis bernus, ne jie, bet jis turįs nusileisti. 

Tačiau, argi iš esmės kaimiečių meilė skiriantis nuo riteriš- 
kosios? Šaukiąs ir laukiąs savo mylimosios poetas. O ateinanti 
ir poeto pagaliau paniekinama (manai: ta pati kaimo merga, bet 
ne—) diu Weltsiūeze (tuščia pasaulio laimė). Mat, 
Neidhardo ne tik realisto ir rafinuoto kurtuazinės poezijos at- 
stovo, bet ir sudėtingiausių alegorijų mėgėjo būta; tik nebega- 
“lime dabar visų jo alegorijų prasmės išsiaiškinti ir net tikrai su- 
žinoti, kur realybė virsta alegorija ir atvirkščiai. 

Naujoms, Neidhardo iškeltosioms temoms gerai klojosi. 
Atsirado daug jo sekėjų, net jo vardu savo eilėraščius leidžiančių. 
Kaip ir Prancūzijoj, poetams ir šviesuomenei magėjo kaimo gy- 
venimas ir kaimiečių meilės vaizdai. Gražiai piešė tuos vaizdus 
Burkartas von Hohenfels, karaliaus Heinricho mi- 
nisterialas. Bet daugumas poetų (taip antai, Steinmar, 


— 489 — 


1251—1293 m.) naudojosi kaimo gyvenimo temomis tik tam, kad 
kuojuokingiausiai kaimiečius atvaizduotų, kuodaugiausia pable- 
vyzgotų ir kurtuazinius idealus paparadijuotų. Gal būt, vienas 
Tannhšžuser, rodos — suknelę nusivilkęs vienuolis, poetas 
bastūnas, tegaivino kiek Neidhardo poetiką, tačiau savo talentu 
Neidhardui toli gražu neprilygo. Buvo jis gabus muzikas, labai 
mokytas žmogus ir sąmojingas parodininkas; rašė 1240—1270 m. 
Samoningai ir sąmojingai juokėsi iš kurtuazinių idealų. Dėjosi 
gražią ir pasiutiškai kurtuazinę, reiklią ponią įsimylėjęs. Norinti 
ji, kad jos poetas Rhonkės ir Dunojaus vagą pakeistų: tegul te- 
kanti Rhonė Niirnbergo link, o Dunojus anapus Reino, — kad už- 
gesintų jis mėnulį, oru skraidytų ir pan. Stebino Tannhžuseris 
skaitytoją savo žiniomis, o galų gale išeina, kad juokiasi, nes tas 
žinias tyčia su baisiausiomis nesąmonėmis painioja. Čia tirpsta 
jis nuo švelniausios meilės kilniajai poniai, čia ciniškai aprašinėja 
visas kaimietės kūno grožybes arba kuria šokamą dainušką kai- 
miečiams, bet kaimiečiams tose dainuškose perdaug visokių 
mokslinių aliuzijų pribarstyta: ne juos — kurtuazinę šviesuome- 
nę turi galvoj poetas. Nelaimingas ir neturtingas žmogus buvo 
Tannhžuseris; Babenbergams išmirus, visai skurdžiai gyveno —- 
klajojo po kraštą, liūdnai prisimindavo laimingąją praeitį. Po 
mirties tebegyveno padavimuose. Pasakojama buvo, kad aplan- 
kęs jis Venerą paslaptingoj jos oloj ir veltui prašęs popiežiaus 
atleisti jam nuodėmes. 

Tannhžšuseris sąmoningai  parodijavo kurtuazinius idealus, 
Ulrichas von Lichtenstein (—1200—1275 m.) ne- 
noromis ir netyčia juos juokingus padarė. Išauklėtas jis buvo 
Istrijos markgrafo dvare, tapo žymiu valdininku ir gudriu diplo- 
matu, dalyvavo Štirijos baronų sukilime, vedė, turėjo keletą vai-- 
kų. Mėgo garbę ir visur tik sau pačiam naudos tejieškojo. Ne- 
blogus eilėraščius kūrė, kad ir neoriginalius; ypačiai sekėsi jam 
dainos šokiams ir turnyrų eisenoms (ūzreisen). Bet tuš- 
čios garbės troškimas visą jo kūrybą motyvavo. Norėjo rašyti, 
kaip didieji lirikai, būti panašus į Tristaną, Iweiną bei kitus kur- 
tuazinio epo herojus ir visiems rodyti kurtuazinius, stilingus savo 
jausmus. Baisiai stilizavo ir savo veikalus, ir patį savo gyve- 
nimą. Visus su tuo gyvenimu pats ir supažindino, išleidęs auto- 
bijografiją, poemą-romaną Frauendienst (kitas panašus 
jo veikalas vadinasi Frauenbuch), kur neužmiršo įdėti gra- 


— 490 — 


žiausių savo eilėraščių. Čia, na — ir gyvendamas, jis kurtua- 
zinio riterio rolę suvaidino. 

Įsivaizdavo jis 13 metų mylėjęs gražią ir kilnią ponią. Iš 
pat pradžios patikę jai poeto eilėraščiai, bet nepatikęs jo veidas. 
"Tad paprašęs minnesūngeris vieną chirurgą pagražinti jam 1ū- 
pas. Nuo tos operacijos tik ką nenumiręs, o damos širdies vis- 
tiek nepalenkęs. Ėmęs nelaimingasis riteris damos garbei tur- 
nyruose dalyvauti ir visokias kurtuazines nesąmones daryti. Pats 
nusipjovęs vieną jai nepatikusį pirštą ir nusiuntęs jai drauge su 
tinkamais eilėraščiais. Gėręs vandenį, kur buvo ji rankas nusi- 
mazgojus; įsimaišęs, antrasis Tristanas, į raupsuotųjų būrelį, kad 
dama ir jam duonos paduotų. Atlikęs pagaliau didį žygį — per- 
sirengęs pačia ponia Venera ir tokiu šmutišku pavidalu su gink- 
lanešiais, tarnais, trimitininkais ir vėliavininku jodinėjęs ištisą 
mėnesį po Karintiją, Štiriją ir Austriją iki pačios Čechijos — tur- 
nyruose dalyvavęs. Kiekvienam priešui dovanojęs auksinį žiedą: 
271 žiedą išdalinęs. Pabaigęs garsųjį tą žygį, Ulrichas parjojęs 
namo, „kur radau aš mylimąją žmoną, už visas man brangesnę“. 

Ulricho „žygiai“ (žygiavo jis dar „karaliaus Artūro“ ir „ka- 
raliaus Gegužės“ pavidalu) ir visas jo vaidinimas, tai kurtuazinių 
idealų ir kurtuazinės literatūros deductio ad absur- 
dum. Nuo XIII amžiaus pusės minnesangas mirė. Lirika tapo 
mokslo dalyku ir moksline. Vertinama nebe nuoširdumas ir tu- 
rinys, bet formalinis meistriškumas. Amžiaus gale ir imta va- 
dinti žymiausieji poetai nebe minnesžngeriais, bet — meisteriais, 
Meistersinger. Tokie meistersingeriai buvo minėtasis 
jau Frauenlob, šv. Rašto ir krikščionybės mokslo komen- 
tatorius, ir Marner (—1230—1270 m. —), kuris rašė ir 10- 
tyniškus eilėraščius globojantiems jį pralotams, ir vokiškus 
(apysakas, moralinius-religinius veikalėlius) šiaipjau žmonėms. 

Ziirichietis Jonas Hadlaub (XIV amžiaus pradžioj) 
minėtojo Bertoldo Steinmaro sekėjas, buvo vienas iš paskutiniųjų 
minnesango atstovų. Ir jis, kaip Steinmaras, parodijavo kurtua- 
zinę meilę, bet kartais gražiai ir švelniai sekėsi jam pavaizduoti 
nelaimingoji meilė. Gal būt, tikrai, vaikas tebebūdamas, įsimy- 
lėjęs mažąją Magdaleną. Apalpęs, jai nuo jo nusigręžus, ir tik 
ant jos kelnių atsituokėjęs. Stipriai laikęs jos ranką, o kai ji už 
tai jam rankon įkandusi, visai laimingas pasijutęs. Praėję me- 
tai. Nepamilus jo Magdalena, užmiršus, o gal — niekuomet apie 
jį nė negalvojus. Grįžęs jis tėviškėn. Piligrimu persirengęs, 


— 491] — 


vienoj procesijoj slapta prisegęs jai prie drabužio meilės laiškelį. 
Ar ji suradus tą laišką? ar paskaičius? — Vengianti jo myli- 
moji... Taip rašė tuo pat metu ir Dantė, o po 30 metų Petrarka. 
Bet Ziricho poetas perdaug kalba apie privačius, politinius ir 
šeimyninius savo reikalus, ir meilės skausmas netrukdo jam so- 
čiai, standžiai, valgyti. 

Neidhardas, Burkartas, Tannhšuseris ir kiti naudojosi liau- 
dies dainomis. "Tų dainų visuomet būta; ir minnesangui smun- 
kant, jose tebebuvo gaji lirinė poezija. Be abejo, ir minnesangas 
savo rėžtu bus jas paveikęs: XII-XIII amžiuje nuslėgė ir davė 
joms nemaža motyvų, XIV-—-XVI amžiuje liaudies lirikos moty- 
vais tapusių. Tryliktame amžiuje poezijos kūrybai tebevadovavo 
kurtuaziniai poetai ir bepradedą buvo vadovauti jų mokiniai — 
poetai miestelėnai. 


104 


Kurtuazinės poezijos kūrėjai buvo riteriai, ypačiai ministe- 
rialai, o po jų ir greit naują poetiką suėmė savin spilimanai. 
Riterijai ir buržuazijai tarpininkaudami, spilimanai kaip tik ir 
skiepijo miestelėnų šviesuomenei naujuosius literatūros idealus, 
tapo poetų miestelėnų mokytojais ir, savaime suprantama, tai- 
kydavo kurtuazinę poeziją su savo klausytojų ir mokinių skoniu. 
Tuo būdu, pati smukdama, ta poezija ilgainiui nustojo buvus 
luominė, vienos riterijos idealų skelbėja. Antra vertus, spilima- 
nai (iš dalies ir ministerialai — Neidhardas, Burkartas) daugiau, 
nei kilnieji riteriai, bendravo su liaudimi ir turtino kurtuazinę 
poeziją tautosakos motyvais. Anoniminė tautos lirika veikė kur- 
tuazinę. Nemažiau įtakos turėjo kurtuazinei poezijai tautinis 
epas, karžyginės dainos, ir tautos padavimai. 

Kurtuazinei poezijai klestint, vienas spilimanas apdirbo ir 
apkurtuazino kiek Nibelungų epą (III, $ 62). Bet jis tik pačią 
mažąją dalelę spilimanų vartojamosios medžiagos tepanaudojo. 
Tebedeklamuodavo spilimanai riteriams, miestelėnams bei turtin- 
giems ūkininkams ir senąsias karžygines dainas, ir naująsias, ku- 
rių buvo išmokę iš kitų spilimanų; juo labiau, įvairių kraštų spili- 
manams santykiaujant, savaime augo jų repertuaras ir, gali sa- 
kyt, internacijonalėjo. Pietų Vokietijos spilimanai deklamuo- 
davo savo klausytojams karžygines šiaurės Vokietijos dainas, ir 


— 492 — 


atvirkščiai; į Vokietiją skverbėsi šveicarų, skandinavų ir net rusų 
dainos. 

Imperatoriaus Maksimilijano I įsakymu sudarytame rinkiny 
(Ambraser Handschrift, 1504—1515 m.) po Nibelungų 
Dainos užrašyta Gudrūnos Daina, be abejo XIII am- 
žiaus pradžiai priklausanti. Kadangi pirminės šito epo formos 
jau nebeturime, sunku pasakyti, kokia ji ištikrųjų yra buvusi, bet 
patikimas dalykas yra, kad epo autorius (bavaras arba austras) 
kompozicinių gabumų neturėjo. Mat, epą sudaro trys atskiri siu- 
žetai: I—IV dainos kalba apie karalių Hageną, V— VIII — apie 
jo dukterį Hildę, o didžiausia ir geriausia epo dalis (IX— 
XXXII dainos) — apie Hildės dukterį Gudrūną. Tik herojų gi- 
minumas ir tesydina visas tris dalis. 

Pirmoms keturioms dainoms poetas iš įvairių karžyginių 
dainų medžiagos prisirankiojo, Hildės istorijai Hildės epu pasi- 
naudojo, tik tragingą galą laimingu pakeitė, o paskutiniajai epo 
daliai — reliatyviai nauja (XII-—XIII amž.) daina apie karalaitės 
nelaisvę, kančias ir išvadavimą. Dukart autorius apdorotas suža- 
dėtinės pagrobimo motyvas yra labai senas, ir senesnę jo versiją 
duoda prozinė islandijiečio Snorri Sturlusono Edda 
(Jaunesnioji Edda, XIII amž.). — „Karalius Hogni turėjo vieną 
dukterį Hildę, kurią, Hogniui į karalių susirinkimą išvažiavus, 
paėmė nelaisvėn Hedin. Hogni leidėsi vytis Hediną ir pavijo jį 
Haey saloj. Hildė mėgino juos sutaikinti, bet — veltui; taip pat 
Hedinas siūlė Hogniui daug aukso, bet Hogni norėjo kautis, nes 
buvo jau ištraukęs savo kalaviją, kurį nukalę buvo jam neužau- 
gos ir kuris kraujo troško. Visą dieną kovota. Naktį Hildė 
burtais prikėlė žuvusius karius, ir tuo būdu kautynės išnauja pra- 
sidėjo. Taip buvo diena dienon, ir bus kovojama iki dievų žu- 
vimo.“ 

Kitaip ir smulkiau papasakoja visa Gudrūnos autorius. — 
Grifonas (paukštis) pavogęs Airijos karaliaus Sigebando sūnų 
Hageną ir nunešęs jį į negyvenamąją salą, į savo lizdą. Bet Ha- 
genui pasisekę iš lizdo pabėgti. Suradęs jis saloj tris, grifono 
anksčiau pavogtas, princeses ir kalaviją. Nukovęs jis grifoną, 
grįžęs tėviškėn, paveldėjęs sostą ir vedęs garsiausią princesę, 
Hildę Indę. Gimus jiem duktė Hildė. Hageno savotiško tėvo 
būta: jo liepta visi piršliai karti. Todėl, daug apie Hildę girdė- 
jęs ir ją įsimylėjęs, Hegelingų karalius Hetelis nedrįsęs nei pats 
Airijon vykti, nei viešai piršlius siųsti. Atplaukę, pirkliais apsi- 


— 493 — 


metę, jo karžygiai ir sakę Hetelį juos iš savo karalystės išvarius. 
Mielai priėmęs juos karalius, o vienas iš jų dainius Horandas 
slaptai ir papiršęs Hetelį Hildei: taip gražiai dainavęs apie jį, kad 
Hildė sutikus pabėgti su tariamaisiais pirkliais. Pervėlai tepa- 
sivijęs Hagenas grobikus: pačiame Hegelingų karalystės pajūry 
prasidėjusios baisiosios kautynės, kaip kruša kritusios strėlės, 
sužeisti buvę ir Hetelis, ir Hagenas. Bet Hildei pasisekę sutai- 
kinti tėvas su vyru. Net patikęs Hagenui žentas: pargrįžęs, sa- 
kęs jis žmonai: „Kad turėčiau kitų dukterų, visas išduočiau už 
hegelingų!“ 

Hetelio ir Hildės duktė Gudrūna buvus dar gražesnė už 
motiną. Piršęsis ir stabmeldžių karalius Siegfridas, ir Zelandijos 
karalius Herwigas, ir Normandijos karaliaus Liudviko sūnus 
Hartmutas. Pradžioje niekas iš jų nelaimėjęs. Tik kada Herwigas 
su kariuomene įsibrovęs į kraštą ir ėmęs kautis su Heteliu, taip 
jis patikęs Hildei, kad įkalbėjus tėvui su juo susitaikinti. Nu- 
tarta po vienerių metų sutuokti karalaitė su Herwigu. Bet ne- 
snaudę jo priešai. Siegfridas užpuolęs Zelandijos karalystę, o 
Heteliui nužygiavus padėti būsimajam žentui, Hartmutas ir jo 
tėvas su didele kariuomene apsiautę Hegelingų sostinę, paėmę ją 
ir pasigrobę Gudrūną. Negalėję Hetelis ir jo didvyriai atimti iš 
priešų karalaitės; daug hegelingų žuvę kruviname mūšyje, žuvęs 
ir pats Hetelis. Bet Gudrūna nesutikus nusileisti nugalėtojams 
ir ištekėti už Hartmuto. "Tebemylėjus ji Herwigą ir atkakliai 
priešinusis karaliui Liudvikui, Hartmutui, jo seseriai ir piktai jo 
motinai karalienei Gerlindei. ,„Greičiau mirsiu, nei ištikimybę 
sulaužysiu!“. Daug reikėję mergaitei iškentėti, nes „tikras vil- 
kas“, velnias, ne boba, tievelinne, Gerlindė 13 metų ne- 
gailestingai ją persekiojus. "Turėjus Gudrūna baltomis savo ran- 
kelėmis ugnį kurstyti, linus minti, drabužius pajūry skalbti, žodžiu 
— kaip prasta merga dirbti. Kantriai visa kenčianti Gudrūna, 
nusilenkianti Dievo valiai ir tik jo gailestingumu tetikinti. Geros 
širdies ir švelnaus būdo jos esama, bet ir tvirtos valios. Savo 
sužadėtiniui ištikima būdama (kad ir melavęs Hartmutas, sa- 
kęsis su Herwigu susitaikinęs), nenorinti ji nusileisti savo gro- 
bikams ir savo tėvo nužudytojams; ir niekas negalį palaužti pa- 
syvaus jos pasipriešinimo. "Tačiau visai ji nepanaši į pasaulio 
išsižadėjusią asketę — trokštanti meilės ir džiaugsmų; tik veltui 
savo nelaimėmis nesiskundžianti, nes žinanti, kad tuo nieko ne- 
galima laimėti. Ji iš esmės protinga, turinti gyvenamąjį taktą, 


— 494 — 


saiko (maze) jausmą. Kai sužinojus ji pagaliau, kad Herwi- 
gas su savo karžygiais atvykęs jos išvaduoti, kai, drabužius pa- 
jūry skalbdama, su juo ir su broliu susitikus, mokėjus ji ir drą- 
siai veikti bei gudrauti. — Pasižadėjus ištekėti už Hartmuto ir 
įkalbėjus jam pasiųsti šimtą riterių kaimynams apie tai pranešti, 
kad lengviau būtų hegelingams laimėti kautynės. Bet nenorėjus 
keršyti — mėginus išgelbėti pačią Gerlindę ir sutaikinus nelais- 
vėn paimtąjį Hartmutą su hegelingais. 

Gyvai nupiešė poetas Gudrūną. Nemagino jo, kaip kad Ni- 
belungų autoriaus, tragingi senojo epo didvyriai. Mažesnis už 
Nibelungų dainių menininkas būdamas, jis daugiau apkurtuazino 
karžyginį epą. Ta pačia linkme ėjo ir kiti naujųjų epinių poemų 
kūrėjai. Nekartą buvo apdirbtos ir epiniais romanais paverstos 
karžyginės dainos apie Dietrichą von Bern (Theu- 
deriką Didįjį, Bern — Verona; pal. II, $ 75, III, $ 62), kurį 
ir Nibelungų Daina minėjo Alpharto Mirtis (Al- 
pharts Tod, apie 1250 m.) — labai menka poema — pasakoja 
apie Dietricho karą su Gothų karalium Erman(a)richu ir 
kaip Dietrichas atkeršijęs klastingiems Alpharto nužudytojams. 
Nelabai sėkmingai Austrijos arba Štirijos spilimanas Hein- 
richas der Vogelaere padidino ir pavertė epiniu romanu 
ir norvegų Thidrekssagos (XIII amžiaus pusėj) atpasakotą 
karžyginę dainą. Savo Dietrichs Flucht Heinrichas 
smulkiai dėstė Dietricho genealogiją (Dietrichas buvęs senovės 
Romos karaliaus ainis ir karaliaus Rothero, III, $ 58, Siegfrido, 
Ortnito ir Wolfdietricho giminė), paskui aprašė, kaip Dietricho 
globėjas karalius Ermanrichas persekiojęs jį ir privertęs bėgti 
pas Hunų karalių Etzelį (Atli, Attilą). Su hunų kariuomenės 
pagelba Dietrichas dukart atsikariavęs savo karalystę ir nežinia 
kodėl grįžęs pas Etzelį. Dietricho kovos su Ermanrichu epizo- 
das yra kito epinio romano, die Rabenschlacht (Ra- 
vennos kautynės), tema. Šitas romanas kiek gerėliau sukompo- 
nuotas. Bet išviso Dietricho epo apdirbėjai juo toliau, iuo la- 
biau nutoldavo nuo karžyginių dainų dvasios ir temų: papildinė- 
davo savo romanus liaudies apysakomis, pasakojimais apie mil- 
žinus, neužaugas ir pasakiškas bjaurybes. Epopėja avantiūriniu 
romanu virto. 

Dietrichas, jo sūnėnas Wolfhartas, drąsus, bet atsargus ir 
įtarus Wittichas, prityręs Hildebrandas ir kiti didvyriai susidūrę 
su neužaugų karalium Laurinu. Prijojo jie jo rožių sodą, kuris 


— 495 — 


ne mūrais — tik šilko siūlu aptvertas buvęs. Kiekvienam, kas 
drįsęs nutraukti siūlą, buvus nukertama dešinioji koja ir kairioji 
ranka. Wittichas nutraukęs, be to, ėmęs daužyti rožes. Ir šit 
— ant mažučio kuopuikausiai išpuošto žirgelio atliuoksėjęs bran- 
giais ginklais apsiginklavęs šašas karalius. Kaip koks Mykolas 
Arkangelas puolęs didvyrius. „Kas jus, asilus, prašė mindžioti 
brangiąsias mano rožes? Juk nieko jos jums nėra padariusios!“ 
Ėmęs Wittichas juoktis iš mažojo riterio, kurio nė pelė nebijanti, 
ir iš jo, į ožką panašaus, žirgelio, bet žmogelis taip niuktelėjęs 
jam, kad Wittichas plumpt ir išsitiesęs žemėje; tuo tarpu laimė- 
tojas apsukęs stebuklingąją savo kepuraitę ir — iš akių išnykęs. 
Žinoma, su tokiu priešu kovoti labai sunku buvę. Dietrichas 
taip supykęs, kad iš jo burnos kvapas liepsna, kaip iš žaizdro, 
verždavęsis. Vargais negalais pasisekę pagaliau didvyriams su- 
imti karalių: gerą patarimą jį nujuosti davęs gudrusis Hildebran- 
das. Tada neužauga ėmęs prašyti didvyrius, ypačiai savo svainį 
Dietleibą, kurio seserį buvo į savo karalystę nusivežęs, jam do- 
vanoti. Kvietęs visus juos tą karalystę aplankyti. Kad ir nepa- 
sitikėję Laurinu, sutikę didvyriai. Ištikro, verta buvę Laurino 
karalystė apžiūrėti: čia, kalnų gilumoj, būta aukso ir visokių 
brangenybių, puikiausių mažučių ponių ir riterėlių. Sutikę sve- 
čiai ir karalienę, Dietleibo seserį, bet: „Nepatinka man šitas gy- 
venimas“, pasiskundus karalienė, „nes bloga tauta yra tie ne- 
užaugos; netiki jie Dievą“. Greit ir patys didvyriai patyrę, ko 
galima iš netikėlių laukti. Davęs jiems karalius migdomojo gė- 
ralo, 0 užmigusius liepęs surakinti.  Nubudę didvyriai baisiai 
įsiutę. Dietrichas iš pykčio vėl liepsna ėmęs kvėpuoti. Bet kaip 
tik tai juos ir išgelbėję, nes liepsna jų geležis ištirpdžius. Tiesa, 
daug dar reikėję su gudriais neužaugomis kovoti, bet pagaliau 
didvyriai, žinoma, juos nuveikę, išvadavę Dietleibo seserį ir su- 
tuokę ją su vienu riteriu. Karalius Laurinas apsikrikštijęs ir pa- 
tapęs Dietricho vasalu. 

Tik didvyrių vardai ir tesydina „Karalių Lauriną“ su se- 
nuoju epu. Visas Dietricho epas subyrėjo avantiūriniais roma- 
nas (Biterolf,( Rosengarten, Eckenlied, Si- 
genot, Dietrichs erste Auffahrt, arba Vir- 
ginal). To paties charakterio buvo ir kito ciklo poemos — 
apie Gardareicho (Rusijos) karalių Hertnitą (Ortnitą), 
Hugdietrichą ir Wolfdietrichą. Įdomūs, pasa- 
kiški nuotykiai turėjo daugiau reikšmės, nei romanų herojų cha- 


rakteriai ir psichologija. Antra, avantiūriniu romanu tampąs 
karžyginis epas nebe vieniems riteriams, bet ir kitiems visuome- 
nės sluoksniams buvo skiriamas, nustojo luominis buvęs. Trečia, 
vienas į kitą panašūs didvyriai nebekūnijo tautos idealų, kaip bu- 
wo juos įkūniję Hildebrandas, Siegfridas, Hagenas, Krimhildė, 
gal būt — ir Gudrūna; romanu virtęs karžyginis epas nutauto — 
kaip ir visa riterijos sukurtoji kultūra, kaip pati riterija, atsi- 
knojo nuo tautos kultūros. Nebe kurtuazine literatūra reiškėsi 
tautos gyvenimas ir tautos problematika, bet — beveik nežino- 
mąja mums liaudies lirika, apysakomis, Bertholdo ir Dovydo pa- 
mokslais ($ 89) ir nauja mistine literatūra ($ 91, 95). Tačiau 
„tauta“ yra abstrakti sąvoka, tik tam tikrais luomais konkretėja, 
kurie ir aktualina jos potencijas. Toks naujas luomas, riterijai 
smunkant, Vokiečiuose jau buvo — miestelėnai. Jie tebesisa- 
vino, asimiliavo riterių kultūros bei literatūros formas ir ėmė 
kurti savąsias. Į juos pirmiausia kreipėsi populiarizatoriai ir 
naujieji didaktinės poezijos atstovai (Rennero autorius 
Hugo Trimbergietis, numirė po 1313 m., menkas Fri- 
gedanko, III, $ 63, sekėjas). Bet, palyginti su Prancūzija ir Ita- 
lija, miestelėnų luomas tebebuvo atsilikęs. 


105 


Vėlai, tik XII-XIII amžiuje, prasidėjo tautinis Italijos gy- 
venimas, pirmiausia — religiniais sąjūdžiais, Šv. Pranciškaus re- 
ligija. Galima sakyti, kad XII-XIII amžiuje gimė italų tauta 
($ 12). Ji, savaime suprantama, turėjo ir savo menu, savo li- 
teratūra pasireikšti. Bet daug kas trukdė tai literatūrai augti. 
Italijoj nebuvo vienos tautinės valstybės, kuri galėjus būtų ap- 
rėpti visą tautą ir politiškai ją suvienyti. Italijoj senosios Ro- 
mos kultūra ir kalba daugiau, kaip kur kitur, išsilaikė ir ilgai 
stelbė tautos kultūros ir kalbos diegus. Antra vertus, didžiai pa- 
veikė italų šviesuomenę ir Prancūzijos literatūra. Iki XIII am- 
žiaus galo, net iki XIV pradžios Italijos valdovėlių dvaruose ir 
Italijos miestuose provansalų trubadūrai tebedainavo savo kūri- 
nius, Prancūzijos žongliorai — chansons de gestes ir 
avantiūrinius romanus. Patys italai ėmė rašyti lirinius eilėraš- 
čius provansališkai, epinius — prancūziškai. Žinoma, tų veikalų: 
kalba, kaip kad ir dvi XIII amžiaus galo poemos Entrėe de 
Spagne ir Prise de Pampelune rodo, greit ita- 


— 497 — 


lėjo. Be to, žongliorai kreipėsi į miesto liaudį, kuri menkai te- 
mokėjo prancūziškai, in plateis cantabant ($ 102), 
tad tyčia italino savo kalbą; dažnai prancūzų kūrinius į apipran- 
cūzinamas kiek italų tarmes versdavo. 

Tik ką XIII amžiuje tegimusi, Italų tauta neturėjo savo pra- 
cities, savo istorijos. Nei feodalų valdovų, nei miestų karai sa- 
vybėj, žinoma, tos istorijos sudaryti negalėjo. Patys italai greit 
užmiršo Viduramžių Italijos karalius ir patys laikė save Romėnų 
ainiais, imperijos tauta, tik ne svetimšalių vokiečių, bet pačių 
romėnų ir, gal, Karoliaus Didžiojo imperijos. Nenuostabu, kad 
savo epo italų poetai nesusikūrė. Iš dalies tapo betgi tautinė- 
mis dainos apie didįjį Karolių ir jo paladinus, apie jų kovą su 
priešais bei išdavikais, su Maganzos (— Mainzo) žmonėmis. 
Ne tautiniu epu, bet religine poezija pasireiškė jaunoji italų 
kultūra. 

Jau pirmoj XIII amžiaus pusėj daug buvo prirašyta religinių 
eilėraščių ir poemėlių (Dešimties Įsakymų, Salve Regina 
parafrazės ir kt). Pietro di Barsegapė antroj XIII 
amžiaus pusėj sukūrė didelę epinę poemą apie tai, kaip Dievas 
leidęs pasaulį, įsikūnijęs ir ant kryžiaus kentėjęs ir kaip ateisiąs 
Jis žmonių teisti. Apie „„Dangiškąją Jeruzalę“ ir apie ,„Babilo- 
niškąją pragaro karalystę“ parašė dvi poemas minoritas Gia- 
comino Veronietis, be to — kelis kitus eilėraščius 
(apie ,,„Paskutinįjį Teismą“ ir ,,Kristaus Meilę“, giesmes Panelės 
Šv. garbei, Šv. Trejybės garbei). Mokytesnis už juodu buvo 
milanietis brolis Bonvesin da Riva, humilijatas. Pa- 
rašė jis lotyniškai Chroniką, moralinius traktatus (Dispu- 
tatio mundi et religionis, Conflictus Ve- 
ris et Hiemis, Contentio Aguae et Vini),o 
itališkai — daug religinių eilėraščių. Viena jo poemėlė vaizduoja 
Paskutinįjį Teismą, kita yra 12 mėnesių pasikalbėjimas, kur kiek- 
vienas mėnuo pats save giria, visi mėgina nuversti savo karalių 
Sausį, bet jis sukilėlius malšina. Mokytasis Bonvensinas mėgo 
moralizuoti ir į savo veikalus įterpė daug visokių pamokymų ir 
pamaldžių pasakojimų apie Panelę Šv., šventuosius ir velnius. 
Neniekino ir gražių šviesuomenės papročių: mokė, kaip turi 
žmogus elgtis valgydamas (De guiguaginta curiali- 
tatibus ad mensam). 

Bet tikroji religinės poezijos tėviškė buvo Umbrija. Pats 
Šv. Pranciškus sukūrė Canticum fratris Solis 


Istorija 32 


— 498 — 


($ 7) ir norėjo siųsti į kitus kraštus kelis savo brolius, kad 
giedotų jie kaip „Dievo žongliorai“ tą giesmę visiems žmonėms 
ir tuo ragintų juos atgailoti bei mylėti Dievą. Be abejo, iš Pran- 
ciškaus mokinių daug buvo poetų, ir ne tik, kaip Tomas Celanie- 
tis arba Bonaventūra, lotyniškąsias giesmes kuriančių. Gal būt, 
jau „Aleliujos“ ($ 23), o be abejonės flagelantų ($ 30) laikais 
atsirado vadinamųjų laude spirituali, nors tik XIV 
amžiaus rinkiniuose surašytąsias teturime. Rasit, patys su kry- 
žiumi vaikščioją flagelantai giedodavo: „Žiūrėk, kietaširdis nu- 
sidėjėli, kokia baisia mirtimi yra numiręs už mus Kristus. Baisiai 
mušamas buvo Jo kūnas, erškėčių vainikas buvo Jam ant galvos 
uždėtas. Kaip nusikaltėlį Jį vilko ir visi rėkė: temirštie plėši- 
kas! O mes, nelaimingieji, nenorime nė pagalvoti, kaip už mus 
davėsi Jis plakamas, didžiulėmis vinimis prie kryžiaus prikalamas. 
Tos vinys bukos buvo, kad daugiau Jis kentėtų“. 
Gražiausios laude priklauso Jacopone di Todi 
($ 64), tikrajam „Dievo žongliorui“. Išviso buvo jis gabiausias, 
kad ir nelygus, XIII amžiaus lirikas, čia meilės Kristui dainius, 
čia karštas satirikas bei polemistas, čia pedantiškas kiek doro 
gyvenimo taisyklių skelbėjas. Baugino jis žmones Paskutiniojo 
Teismo diena, kada nuslūgsią aukšti kalnai, oras sutirštėsiąs, kil- 
sianti audra ir iš visur siaubingai imsianti šniokšti jūra, kai iš- 
girsiąs žmogus dangaus trimitus žmones į Kristaus Teismą šau- 
kiant ir liepsnojanti ugnis baisiai greit skrajosianti po orą. Bet 
mėgiamiausia Jacoponės tema, tai meilė Dievui. — „Tegul kiek- 
vienas, kas myli Viešpatį, ateina šokti meilę dainuodamas. Te- 
gul eina pilnas meilės, trokšdamas Tojo, kas jį yra sukūręs. Te- 
gul jo širdis, visa liepsnojančios meilės uždegta, didžiausia ug- 
nimi pavirsta. Liepsnojančios ugnies uždegtas, jis, kaip pami- 
šėlis, kuris nežino, kur dėtis, tegul glamonėja Kristų; ir lai ne- 
mažai sau glamonėja, bet taip, kad nuo to žaismo sutirptų jo šir- 
dis. Tirpsta širdis, kaip ledas ugny, kada pats savyje Viešpatį 
glamonėju. Meilę šaukdamas mirštu dėl meilės. Esu su Meile 
— ji mane nugirdo!“ 
Ciascuno amante che ama il Signore 
Venga alla danza cantando d'amore. 
Vengo alla danza tutto innamorato, 

Disiando guello che gia Yha creato; 

Di amor ardendo il cor tutto infocato 

Sia transformato di grande fervore. 


— 499 — 


Infervorato delV'ardente foco 
Come impazzito, che non trova loco, 
Cristo abbracciando non T'abracci poco 
Ma in guesto gioco se gli strugga il core. 


Lo cor si strugge come al foco il ghiaccio, 
Guando col mio Signor dentro m'abbraccio; 
Gridando Amor, d'amor si mi disfaccio, 
Con V Amor giaccio com'ebrio d'amore. 


Tūlas savo giesmes rašė Jacopone dijalogine forma (taip 
antai, nusidėjėlio sielos ginčas su kūnu, giesmė, kur Dievo teis- 
me angelas ginčijasi dėl sielos su velniu, Kristaus, angelų ir sie- 
los pasikalbėjimas). Dijalogiškai rašomos buvo ir kai kurios 
flagelantų, arba disciplinati, laudes, juo labiau, kad 
savo laudėms tiek flagelantai, tiek Jacoponė dažniausiai rinkda- 
vosi ballatų (šokių dainų), t. y., dainų su priegaidėmis, 
formą. Iš tų dijalogų ilgainiui išriedėjo „disciplinatų“ dramos, 
panašios į religines, tik itališkos. Jos taip pat laudėmis vadinosi. 
Iš Umbrijos, kaip ir flagelantų draugijos, paplito jos po visą 
Italiją. 

Mažumą vėliau, nei poezija, prasidėjo itališkoji proza. "Tai 
buvo visų pirma vertimai ir kompiliacijos — Bono Giam- 
boni (Della Miseria del!' Uomo, Giardino di Consolazione, In- 
troduzione alle Virtu, XIII amžiaus gale), Ristoro iš 
Arezzo (Della Compozicione del mondo, 1282 m.) ir daug vi- 
sokių sentencijų rinkinių. Ne originalesni, bet daugiau reikšmės 
turėjo apysakų rinkiniai: Dodici Conti Morali (ver- 
timas iš prancūzų kalbos), Conti de Antichi Cava- 
valieri (apysakėlės apie Caesarį, Pompėjų, Brutą, sultoną Sa- 
ladiną ir prancūziškųjų romanų didvyrius; taip pat vertimas iš 
prancūzų kalbos), o ypačiai Nowellino (Cento No- 
velle Antiche). Novellino autorius ėmė medžiagą iš 10- 
tyniškųjų rinkinių, iš prancūzų romanų ir fabliaux; norėta duoti 
skaitytojams gražių pavyzdžių, ištikro gi pasakota visokie, daž- 
nai nelabai padorūs anekdotai. Yra čia pasakojimų apie Tris- 
taną ir Izoldę, Aleksandrą Didįjį, apie „ispanų filosofą“ ir astro- 
logą Pythagorą, „romėną“ Sokratą, Neroną, kuris nužudęs savo 
mokytoją Seneką, nes negalėjęs jam dovanoti, kad tas apkumš- 
čiuodavęs jį bemokydamas, apie Dovydą, Saliamoną, Saladiną, 


== D 


Karolių Anjou ir aibė įdomių arba juokingų apysakėlių. Trylik- 
tojo amžiaus gale išleista buvo Il libro dei Sette 
Savy, kur autorius mėgino surišti apysakas bendra tema, kaip 
buvo jau padaręs vienas prancūzas ir dar anksčiau — arabas, 
1001 nakties autorius. 

Visa tai dar nebuvo tikra literatūra, tik — medžiaga, kuria 
iš dalies pasinaudojo Boccaccio ir kiti italų literatūros kū- 
rėjai. Taip pat ir itališkai parašytųjų istorijos veikalų (išskyrus 
mažą Cronichetta Pisana) tik XIV amžiuje teatsi- 
rado: Dino Compagni ir Villani Chronikos. 


106 


Meninė italų literatūra pradėta itališkųjų trubadūrų eilėraš- 
čiais Sicilijos karalių dvare ($ 12). Greit, XIII amžiaus pusėj, 
Friedricho II, Enzio, Manfredo ir išviso Sicilijos mokyklos pa- 
vyzdžiu ėmė mėgzdžioti Provencės trubadūrus ir Toskanos poe- 
tas — Guittone dArezzo (į 1294 m.), kuris buvo lai- 
komas jų mokyklos galva, Bandino, florencijietis Dante 
da Majano, pisiečiai Jacopo Mostacci, Gallo 
Pisano, sienietis Folcacchiero ir kiti. Jie niekuo ne- 
siskyrė nuo sicilijiečių ir tik kalba — nuo provansalų. Kaip ir 
provansalai, rašė Toskanos, vėliau ir šiaurės Italijos, trubadūrai 
(trovatori) ir politinius eilėraščius. Bet riterių visuomenės 
idealai ir poetika nevisai derinosi su Italijos miestelėnų gyvenimu 
ir būdu. Italams poezija buvo savotiškas mokslas net daugiau, 
nei Provencės ir Prancūzijos lirikams: dainavo kurtuazinę meilę, 
bet kitoniškai mylėjo arba — visai nemylėjo. Ne savo poezijos 
temomis gyveno Italijos trubadūrai. Guittone d'Arezzo, 
35 metus užkliudęs, įstojo į Cavalieri di S. Maria 
(vadinamųjų frati gaudenti) ordiną, išsiskyrė su savo 
žmona ir vaikais ir pats ėmė peikti bei keikti meilės poeziją, net 
savo paties sukurtuosius eilėraščius.  Patardinėjo draugams poe- 
tams gydytis nuo tos ligos maldomis, pasninkais ir saviplaka. Ne- 
nustojo, tiesa, eilėraščių kūręs, tik rašė dabar apie Dievo būtį, 
sielos nemirtingumą ir dorą gyvenimą. Nenuostabu, kad italams 
labiau sekėsi politiniai eilėraščiai, nei kurtuazinės meilės dainos, 
ir kad mėgo jie savo kanconėmis (canzone) ir sonetais doros 
taisykles ritmuoti. Menkos tos poezijos būta, charakteringesnės 
betgi miestelėnams, nei kurtuazinės. 


— 501 — 


Kai kada įsiskverbdavo į poetų kūrybą ir gyvų tautosakos 
motyvų. Vienas iš Sicilijos poetų parašė XIII amžiaus pradžioj 
gražų contrasto (ginčą), kur jaunikaitis įkalbinėja mergai- 
tei pamilti jį, o mergaitė priešinasi ir skeryčiojasi, kad ir nenuo- 
širdžiai; grąsina jam vienuolynan įstosianti, nusižudysianti, gi- 
minių pagelbos šauksiantis. Kadangi nieko jaunikaitis nebijo, 
gudruolė pagaliau nusileidžia. Florencijietis Chiaro Da- 
vanzati penketa sonetų parodė, kaip nesutinka kurtuazinė 
meilė su dora: ponia nenorinti tikėti melagingais poeto žodžiais, 
daug pamokymų jam prisakanti ir ginanti gerus papročius bei iš- 
tikimybę savo vyrui. Kai kurie poetai, užuot kurtuazinę meilę 
dainavę, ėmė ją parodijuoti ir vaizduoti tikrus žmonos santykius 
su vyru ir su meilužiu. Štai žmona supykus ant savo vyro, ku- 
ris tamel su ja barąsis ir kumščio jai nešykštįs. Ji baisiai jam 
atkeršysianti ir pavyduolio įtarimus kūnu paversianti. Sumany- 
ta — padaryta. Tik skundžiantis savo meilužiui moteriškė: 
„Brangusis mano, tavęs šaukiuos, nes senutė kaimynė yra paste- 
bėjus, kad myliu tave, ir ramybės man neduoda savo kalbomis.“ 


Drudo mio, a te mi richiamo 
D'una vecchia c'o a vicina 
Ch'ella s'ė accorta ch'io t'amo, 
Del suo mal dir no rifina. 


Štai — kitos to paties poeto, Compagnetto da Prato, 
eilės — mergaitė negalėjus sutvardyti savo aistros ir pati pasi- 
kvietus į savo kambarį mylimąjį. Jis norįs mandagiai ir švelniai 
savo meilę parodyti, bet mergaitės nekantrios ir ryžčios esama: 
ko gi čia inkšti? turįs jis žinoti, ko kambarin pakviestas... Ne 
visi poetai taip šiurkščiai vaizdavo tikrąjį gyvenimą, bet daugelį 
jų tas gyvenimas veikė ir naujais motyvais turtino jų poeziją. 
Tiesa, ir čia poetai dažnai tik imitavo provansalų bei prancūzų 
parodijas. Vis dėlto tos parodijos rodė jiems realybę ir labiau 
sutiko su miestelėniška jų pačių dvasia. 

Nereikia mažinti naujųjų Prancūzijos poezijos žanrų įtakos. 
Mielai skaitinėta Italijoj alegoriniai prancūzų veikalai, Roman 
de la Rose ir ktt Trėsor rašydamas, garbingasis 
Brunetto Latini sumanė itališkai parašyti enciklopediją 
alegorinės poemos pavidalu. Tai ir buvo jo Tesoretto, ne- 
baigtas ir, tiesa sakant, visai nepoetiškas veikalas. Rožės Ro- 


— 502 — 


maną XIV amžiaus pradžioj mėgzdžiojo ir Francesco da 
Barberino (Documenti d'amore) bei kai kurie kiti poetai. 
Galbūt, Dino Compagni buvo poemos Intelligen- 
zia autorius. Aprašyta čia pavasaris, poeto meilės kilimas, jo 
damos grožis ir rūmai. Atpasakota — nežinia kam — Caesario 
ir kitų garsiųjų žmonių istorija. Pagaliau prisipažįsta autorius 
savo damai ją mylįs ir aiškina skaitytojams visos poemos prasmę. 
Mat, dama, tai intelligenzia, jos rūmai — žmogaus siela 
ir kūnas, didžioji rūmų salė — širdis, žieminis kambarys — ke- 
penys, o vasarinis — blužnis, virtuvė — pilvas ir t. tt Autorius 
norėjo patobulinti Guido Guinicelli meilės teoriją. 


O Guido Guinicelli buvo naujosios poetų mokyk- 
los galva, vadinamojo dolce stil nuovo įkūrėjas. Gimė 
jis kilnioj Principi šeimoj Bolognos mieste ir dalyvavo 
ghibellinų, kuriems pats priklausė, kovoj su guelfais; 1274 m. 
guelfai jį drauge su kitais ghibellinais ir ištrėmė; po dvejų metų 
numirė. Pradžioje pats vadino Guittonę savo mokytoju ir bran- 
giuoju tėvu, bet ilgainiui išsivadavo iš jo įtakos ir įsteigė savą 
poetų mokyklą. Jo tema buvo visų trubadūrų garsinamoji meilė, 
meilės filosofija. Tik mokytasis bolognietis nepaprastai tą filo- 
sofiją pagilino, praturtino ją XIII amžiaus metafizikų idėjomis. 
Jo poezija ne tik forma, bet ir turiniu buvo mokslas. 

Tik kilnioj širdy tegyvenanti meilė, kaip paukštis grynuose 
medžių lapuose. Meilės taip pat negalima atskirti nuo kilnios 
širdies, kaip saulės — nuo jos šviesos. Saulė savo spinduliais 
nuvalanti brangųjį akmenį nuo visokio purvo ir duodanti jam 
stebuklingos savo jėgos: imąs akmuo spinduliuoti. Panašiai ir 
mylimosios vaizdas uždegąs širdį, kurią pati gamta yra padariusi 
tyrą ir kilnią. "Todėl meilė iš mylimosios tekanti į mylintįjį ir 
visą jį pripildanti: taip Dievo jėga tekanti į dangaus intelektus. 
Visų trubadūrų įpėdžiui garsino Guinicelli savo madonnos 
tobulumą, bet toji madonna nebe moteris, bent ne tik moteris — 
ji virsta viso, kas kilnu, simboliu. Meilė daranti mylintįjį dorą, 
vedanti jį Didžiausio Gėrio link. Gal, sakysiąs Dievas sielai: 
„Kaip tu drįsti taip daryti? Esi perėjus dangų, Mane pasiekus 
ir — tuščiai mylėdama lygini mylimąją su Manimi! Reikia, kad 
garbintum Mane ir puikiosios karalystės karalienę, kuri naikina 
visas apgaulės.“ Tačiau ir Dievui drąsiai atsakysianti siela: 


— 503 — 


„Madonna panaši buvo į Tavo karalystės angelą. Nekaltas esu, 
kad ją pamilau.“ 


Donna, Dio mi dira, che prosumisti? 
Siando Talma mia a Lui davanti: 

Lo ciel passasti e fino a Me venisti, 

E desti in vano amor Me per sembianti; 
Ch'a Me convien la laude 

E alla Reina del regname degno, 

Per cui cessa ogni fraude. 

Dir li potro: Tenea d'angel sembianza 
Che fosse del Tuo regno; 

Non mi fue fallo, s'io te puosi amanza. 


Tai ir buvo naujojo, alegorijų pilno stiliaus, dolce stil 
nuovo (taip pavadino jį Dantė), mokykla. Jai priklausė keli 
bologniečiai, Dantės draugas Guido Cavalcanti ir pats 
Dantė. Jie sužiejo trubadūrų meilės poeziją su alegorine XIII 
amžiaus poetika ir su naujomis filosofijos idėjomis (čia paveikė 
juos ir Brunetto Latini), vėl atgaivino tą poeziją religine jauno- 
sios Italijos dvasia. Žinoma, dolce stil nuovo poetai toli nuėjo 
nuo tautos: mokslinį dvasios aristokratų meną kūrė; sutiko betgi 
tas menas su tautos tendencijomis, reikšdino jas, nors savotiškai 
ir tik mokytinių kuopelėms. Be to, patiems naujosios mokyklos 
poetams ne viena kilnioji meilė terūpėjo. Guido Guinicelli ir 
žmoniškiau savo jausmus aprašinėjo — savo meilę Lucijai, kurią 
pamačius, jo širdis imanti trūkčioti, kaip atkirstoji gyvatės galva, 
o jam pačiam knietį ugningos Lucijos akys bučiuoti. Mokytasis 
Guido Cavalcanti, „filosofas“, net nuobodus meilės scholastikas, 
nesibodėjo sveikos, kad ir šiurkštokos meilės dainuoti: prancūzų 
pavyzdžiu parašė dvi balades (ballata, Era in pensier 
damor ir In un boschetto trovai pastorel- 
1a). Pajuokdavo jis išsipuošėlę kuprelę, su gražuolėmis lenkty- 
niuoti norinčią. Nepramanytą gyvenimą rinkdavosi temai ir kiti 
poetai: dainavo meilę visai ne kurtuazinę, atsiliepdavo į politi- 
nius įvykius. Dantės draugas Cecco Angiolieri at- 
virai pasakojo savo sonetuose apie savo mylimąją, apie šykštuolį 
tėvą ir skurdų savo gyvenimą. — „Turiu dienagalį ir turtingą 
tėvą. Pasiutiškai laukiu jo mirties. Bet numirs jis, kada išdžius 
jūra: tokį tvirtą padarė jį Dievas mano nelaimei“. Tėvui numi- 


— 504 — 


rus pagaliau, nudžiugo nepagarbus sūnelis: pragaro gyventojai 
dabar nebenusiminsią, kad vienas jų yra nurūkęs žemėn. Messer 
Angiolieri nudvėsęs! "Taip mylėjo Cecco savo Becchiną, kur- 
piaus dukterį, kad jeigu kas pasiūlytų jam būti imperatorium, o 
jos tik dvi valandas nematyti, tai atsakytų: „Lauk, kad tu kur 
galą gautum!“ 


Jo ho in tal donna lo mio core assiso 
Che chi dicesse: Ti fo imperadore, 
E sta che non la veggi pur due ore, 
Si li direi: Va, che tu sii ucciso. 


Realistinius eilėraščius rašydami italai iš dalies sekė Pran- 
cūzijos poetais; bet tik iš dalies, nes tuos eilėraščius motyvavo 
ir tautosaka, ir pats miestų jaunuomenės gyvenimas. „Daug kur 
Italijoj jaunuoliai telkėsi ir vadino savo būrelius sakalų, erelių, 
Apvaliojo Stalo ir t. t. draugijomis. Po visą Italiją paplito to- 
kios draugijos, bet ypačiai daug jų Toskanoj; čia vargu bau ga- 
lėtum rasti miestą, kur jaunuomenė nebūtų tokion draugijon su- 
sibūrus.“ ($ 6). Florencijoj 1283 m. Šv. Jono šventės proga kil- 
niosios Rossi šeimos jaunuoliai įsteigė draugiją, kurioj dalyvavo 
apie 1000 žmonių ir kuri turėjo savo vadą, „meilės viešpatį“. 
Visi jie linksmindavosi, dainuodavo, šokdavo, rengdavo visokias 
eisenas, pokyliaudavo. Pramogėlės du mėnesius truko, ir kiek 
tada prisigrūsta visokių svetimšalių bei žongliorų! Kasmet susi- 
rinkdavo jaunuoliai, mergaitės ir ponios gegužės mėnesio pa- 
gerbti ir ta proga pašokti, pažaisti, padainuoti ir pasilinksminti. 
Vienai tokiai draugijai — brigata godereccia — Fol- 
gore di San Gemignano parašė savo sonetų virtinę, 
kur garsino ir draugiją, ir jos vadą. Buvo už ką, nes draugija 
nusipirko vienus iš gražiausių Sienos miesto rūmų, 10 mėnesių 
ūliojo, liksminosi ir 216.000 florinų praūžė. Žinoma, mokslinė 
ir tamsoka dolce stil nuovo poezija tokiems drau- 
gams nevisai tiko. Gyvenimas gaivino tikrąją poeziją. 


107 


Guido Cavalcanti, pasak jo draugo Dantės, atė- 
męs poeto vainiką iš paties Guido Guinicelli, bet, gal, yra jau 
gimęs net už juos didesnis poetas. — 


— 505 — 


Cosi ha tolto Vuno alV'altro Guido 
La gloria della lingua; e forse e nato 
Chi Vuno e Valtro caccera di nido. 


Dantė neklydo, nes tas poetas buvo jis pats; daugiau, nei poetas, 
— didžiausias Viduramžių kultūros sintetininkas ir aiškintojas. 
Gimė jis, kryžiuočio Cacciaguidos ainis, Florencijoj 1265 m. 
Cacciaguida paties imperatoriaus Konrado III įšventintas buvo 
riteriu, ir jo žmonos ferrarietės Alighieri pavarde ėmė va- 
dintis visa giminė, nekilniausia Florencijoj, bet Dantė ja didžia- 
vosi. Ta giminė priklausė guelfų partijai; 1249 ir 1260 m. turėjo 
ji drauge su kitais guelfais palikti tėviškę. Pats Dantė Floren- 
cijoj išaugo. Garsusis Brunetto Latini išlavino jo dvasią, išaiš- 
kinęs jam, kaip turįs žmogus amžinųjų gėrių įsigyti — come 
Vuom s'eterna. Jaunikaitis užsidegė tėviškojo savo drau- 
go - mokytojo idealais — enciklopediškumo dvasia ir alegorine - 
didaktine poezija, dar daugiau — nauja lirika. Bet norint meilė, 
kad ir metafizinė, dainuoti, reikėjo pačiam mylėti. Dantė ir pa- 
vertė idealine, poezijos reikalaujamąją, meile vaikišką savo meilę 
Beatricei Portinari. Devynerių metų tebebūdamas, pamatęs ją, 
aštuonerių metų mergaitę, ir tuoj įsimylėjęs. Nekartą dar ją 
sutikęs, juo labiau, kad Portinari tame pačiame PHlorencijos kvar- 
tale gyveno, kaip ir Alighieri, bet nė karto su ja nekalbėjęs. Tik 
18 metus užkliudęs ir poetu tapęs teįprasmino jis savo meilę — 
ėmė mylėti „kilniąją“, gentilissima, kaip kad poetinė 
metafizika mokė. "Tada vėl sutikęs ją gatvėje, balčiausiais rū- 
bais vilkinčią, ir išsidrąsinęs pasveikinti, o ji mandagiai (mažoka 
— „mandagiai“: per la sua ineffabile cortesia) 
jam atsakius. Pasijutęs poetas neapsakomai laimingas esąs, tuoj 
grįžęs, užsidaręs kambaryje ir ėmęs galvoti apie savo Beatricę. 
Užmigęs, ir keistas sapnas jam prisisapnavęs... Nubudęs, ėmęs 
jį aiškinti; prisiminęs, kad devintą valandą ir pirmą, ir šį 
kartą ją matęs, kad pirmą kartą jam pačiam buvę devyneri 
metai ir kad sapnavęs sapną ketvirtą valandą naktį, o toji valan- 
da esanti pirma iš devynių paskutiniųjų nakties valandų. 
Dar paslaptingesnis buvęs pats sapnas. ,,Tad nutariau parašyti 
sonetą. Juo sveikinau visus Amūro vasalus ir prašiau išaiškinti 
tą sapną.“ — „Amūro vardu sveikinu visus jo vasalus, kurių sie- 
la nelaisvėn paimta ir kurių širdis kilni. Kad paskaitysite šituos 
žodžius, prašau jūsų pasakyti man savo nuomonę. Buvo jau pra- 


— 506 — 


ėjusios trys valandos nuo to laiko, kai visos žvaigždės šviesiau- 
sios būna, ir štai staiga pasirodė man Amūras, kuris prisiminti 
tebėr man baisu. Atrodė jis man linksmas; rankoj turėjo mano 
širdį, o ant rankų — mano damą, tik apdangalu pridengtą ir be- 
miegančią. Paskui pabudino ir ėmė valgydinti ją, bijančią, ta 
liepsnojančia širdimi. Paskui mačiau, kaip jis verkdamas nuėjo.“ 
A ciascun' alma presa e gentil core, 
Nel cui cospetto viene il dir presente, 
A cio che mi riscrivan suo parvente, 
Salute in lor signor, cioė Amore. 
Gia eran guasi ch'atterzate V'ore 
Del tempo che ogni stella ė piu lucente, 
Ouando m'apparve Amor subitamente, 
Cui essenza membrar mi da orrore. 
Allegro mi sembravo Amor, tenendo 
Mio core in mano, e nelle braccia avea 
Madonna involta in un drappo, dormendo. 
Poi la svegliava, e d'esto core ardendo 
Lei paventosa umilmente pascea; 
Apresso gir ne lo vedea piangendo. 


Anot Dantės, niekas nėra išaiškinęs to sapno prasmės, tik 
vėliau ir pačiam Dantei pasidaręs jis aiškus. Senosios poetų 
mokyklos atstovai išjuokė jaunąjį poetą, bet apgynė jį išgarsėjęs 
Guido Cavalcanti, kuris atsakė Dantei sonetu ir greit su juo su- 
sibičiuliavo. Drauge su juo ėmė Dantė vadovauti dolce 
stil nuovo poetams — apytamsiais sonetais dėstyti meilės 
metafiziką. Ne tik vaizdingo stiliaus tikslumu, mokėjimu keliais 
žodžiais vaizduoti ir prasminti konkretų gyvenimą pralenkė Dan- 
tė savo draugą. — Poeto kūryba ir meilės metafizika rados Dan- 
tei švenčiausias dalykas, religinis kultas, gyvenimo esmė ir vir- 
šūnė. Vaikišką savo meilę pavertė jis savo poezijos tema, ir 
štai — toji tema tikru jo gyvenimu pavirto. Pats jis savo bijo- 
grafiją ir parašė — surinko geriausius savo sonetus ir juos su- 
komentavo; pavadino ją Vita Nuova. 

„Mano atminties knygoj, toj jos dalyje, iki kurios mažai 
kas tegalima paskaityti, yra skyrius prasidedąs žodžiais inci- 
pit Vita Nova. Tame skyriuje randu įrašytus žodžius, 
kuriuos noriu parašyti ir šitoj knygutėj, kad ir ne visus, tai bent 
jų prasmę. Jau devynis kartus, man gimus, yra apsisukęs švie- 


— 507 — 


sos dangus ir grįžęs, turint galvoj jo sukimąsį, į tą pačią vietą, 
kai pirmą kartą pasirodė mano akims garsioji mano dvasios vieš- 
pačia, kurią tūli Beatrice vadino nė nežinodami, ką tai reiškia. 
Buvo ji tada jau tiek laiko šioj žemėj gyvenus, kad žvaigždžių 
dangus nuėjęs buvo į rytus vieną laipsnį iš dvylikos, t. y., pasi- 
rodė ji man devintųjų savo metų pradžioj, o aš pamačiau ją savo 
devintųjų metų gale. Pasirodė ji man kilnios spalvos, kuklios 
ir garbingos, kruvinos, drabužiu vilkinti, susijuosusi ir pasipuo- 
šusi taip, kad sutiko tai su jaunu jos amžiumi. Tą valandėlę — 
teisybę sakau — gyvenimo dvasia, kuri paslaptingiausiame šir- 
dies kambaryje glūdi, ėmė taip smarkiai drebėti, kad baisiai pa- 
sireiškė mažiausiais kūno tvinksėjimais, ir drebėdama prabilo: 
Ecce Deus fortior me, gui veniens domina- 
bitur mihi. Tą valandėlę gyvuliškoji dvasia, kuri glūdi 
aukštutiniame kambaryje, kur visos jaučiamosios dvasios suneša, 
kas jų pagauta, ėmė didžiai stebėtis ir, kreipdamos ypač į regi- 
mąsias dvasias, štai ką tarė: Apparuit jam beatitudo 
vestra. Tą valandėlę natūralioji dvasia, kuri slypi ten, iš kur 
mes mitome, ėmė verkti ir verkdama tarė: Heu miser! 
guia freguenter impeditus ero deinceps. 
Nuo to laiko Amūras pasivergė mano sielą, kuri tuoj jam pasi- 
davė, ir mano vaizduotės duotąja jam jėga tokiu galingu mano 
sielos senjoru tapo, kad turėjau visiškai pildyti visus jo norus.“ 
Taip suprasmino ir išsiaiškino (pal. $ 99) poetas pirmąjį savo 
susitikimą su Beatrice, savo meilės gimimą. Panašiai aprašė ir 
visą tos meilės istoriją, nesudėtingą, bet, jo manymu, pilną gi- 
liausios prasmės. Esam jau matę, kaip pirmą kartą pasveikino 
jis guesta mirabile donna, kaip pasivaideno jam 
Amūras ir kokį sonetą jis parašė. Nuo savo meilės visai su- 
gniužęs Dantė: comincio il mio spirito naturale 
ad essere impedito nella sua operazione. 
Tad stengęsi pavyduoliai susekti, ką jis mylįs. Tik jis šypsoda- 
masis tylėjęs ir nuo visų slėpęs savo mylimosios vardą. Pasitai- 
kę, kad bažnyčioj, tarp Dantės ir Beatricės, į kurią iš tolo akių 
neatitraukdamas jis žiūrėjo, sėdėjus viena graži ponia, — taip, 
kad buvus ji „vidury tos tiesiosios linijos, kuri ėjo nuo kilniosios 
Beatricės ir baigėsi mano akyse.“ Visi ir pamanę, kad toji 
gentile donna ir esanti jo mylimoji. Taigi, „labai nuri- 
mau, nes įsitikinau, kad tą dieną mano žvilgsnis niekam neišda- 
vė manos paslapties“. Dantė mėginęs net savo elgsena patvir- 


— 508 — 


tinti kitų spėliojimus: pasinaudoti minėtąja ponia kaipo priedan- 
ga, schermo della veritade; parašęs kelis eilėraš- 
čius, kur garsinęs ją. Tik paslapčiom drįsęs jis minėti ir savo 
mylimosios vardą: „išsirinkau 60 vardų gražiausių damų, gyve- 
nančių mieste, kur leido gyventi manąją Aukščiausiasis Vieš- 
pats, ir sirventės forma parašiau laišką. Jo čia nerašysiu. Ne- 
būčiau jo nė paminėjęs, bet — noriu sakyti, kad, man jį bera- 
šant, nuostabiai išėjo, jog tik devinton vieton tarp kitų damų 
vardų pateko manosios vardas ir jokion kiton.“ Minėtajai da- 
mai išvažiavus iš Florencijos, Amūras suradęs Dantei kitą ir 
„atidavęs jai jo širdį“. Bet šįkart taip karštai dėjęsis jis ją įsi- 
mylėjęs, kad daugumas laikę jo elgseną nebekurtuazine, oltra 
li termini della cortesia. Pati Beatricė, „kuri bu- 
vo visų ydų naikintoja ir visų dorybių karalienė“ (o gal, kaip 
ir visos moterys, ir pavydi kiek), neatsveikinus ją sveikinančio 
Dantės, nego lo suo dolcissimo salutare. Tai 
buvęs jam baisiausias smūgis, nes Beatricės sveikinimuose glū- 
dėjus visa jo laimė. Nutolęs jis nuo visų, užsidaręs savo kam- 
baryje ir gailiai verkęs. Bet vėl pasirodęs jam Amūras ir pra- 
virkęs, tik ne todėl, kad užjautęs Dantę, o todėl, kad neaišku bu- 
vę Dantei, kas yra meilė. Amūras taręs jam (lotyniškai): „Esu 
tarytum skritulio centras, su kuriuo lygiai bendrauja apskritimo 
dalys, o tu — ne“; Dantei tamsių tų žodžių nesupratus, pridū- 
ręs itališkai: ,,„Nereikalauk daugiau, kaip kad tau naudinga.“ 
Išaiškinęs jam be to, kad įžeidęs minėtąją damą ir kad už tai su- 
pykus ant jo Beatricė; pataręs parašyti baladę ir temą davęs. 
Daug dar prirašęs eilėraščių Dantė ir daug daugiau apie 
savo meilę galvojęs. Savo sonetus smulkiai ir pedantiškai jis ko- 
mentuoja, bet apie faktus mažai tekalba, ir išorinė jo meilės isto- 
rija mums neaiški. Kentėjęs jis, kad nenorėjus jo pasveikinti 
Beatricė, bet pats negalėjęs jos nė matyti. — Vienose vestuvėse 
staiga pajutęs, kaip „nuostabus drebėjimas prasidėjo kairioj ma- 
uo krūtinės pusėj, ir greit ėmė drebėti visas mano kūnas... Pa- 
kėliau akis, pažiūrėjau į ponias ir jų tarpe pastebėjau kilniąją Be- 
atricę. Ir tada taip sustyro visos mano dvasios..., kad tik re- 
gėjimo dvasios gyvos bebuvo likusios... Daug ponių pastebėjo, 
kaip pakitėjo mano veido bruožai, ir su kilniąja ėmė iš manęs 
juoktis“. Aišku — Dantės paslaptis po to visiems žinoma rados. 
„Kam gi myli tu savo damą“, paklausė jo kartą kelios ponios, 
„kad negali su ja būti?“ — „Ponios, anksčiau mano meilės tiks- 


— 509 — 


las buvo, kad pasveikintų mane toji ponia... Tai buvo man lai- 
mė, visų mano troškimų tikslas. Bet, atsisakius jai mane svei- 
kinti, mano senjoras Amūras savo malone padarė mano laime 
tai, ko nebegalima atimti.“ — ,„Prašome pasakyti mums, kurgi 
yra tavoji laimė.“ — „Žodžiuose, kurie garsina manąją damą.“ 

Bet ne laimė knietėjo Dantei, o tai, kad meilė Beatricei pras- 
mino visą jo gyvenimą, jį patį darė dorą ir kilnų. ,„Amūras ir 
kilnioji širdis, kaip sako savo sonete išminčius (Guido Guinicel- 
li), yra tas pats; vienas taip pat negali būti be antrosios, kaip 
protingoji siela be proto. Natūra, kai pilna ji meilės (amor e), 
daro Amūrą senjoru ir širdį jo buveine, kur ilsisi jis, miega, kar- 
tais trumpą laiką, kartais ilgai. Paskui grožybė pasireiškia kil- 
nioj damoj, kuri akims atrodo žavinga, ir tuo būdu širdyje gim- 
sta troškimas to, kas žavi. Ir tiek ilgai trunka tas troškimas, 
kad žadina meilės dvasią. Taip pat ir kilnusis vyras paveikia 
damą.“ Be mylimosios negali būti meilės, bet ne tiek mylimoji 
čia svarbi, kiek per ją veikianti mylintįjį, joje įsikūnijusi Meilė. 
Beatricę pamačius, Dantę uždegdavus meilės ugnis, una 
fiamma di caritade, kuri vertus jį dovanoti visiems 
savo skriaudėjams. ,,Kad būtų kas tada mane ko paklausęs, vie- 
nintelis mano atsakymas būtų buvęs: — Meilė“ Bet ir visus 
kitus taip pat paveikianti Beatricė, tiksliau — Meilė, kuri joje 
įsikūnijus. Jai sveikinant, visų širdis kylanti ir kiekvienas imąs 
dūsauti savo ydas prisimindamas. Bėgąs, jos veidą išvydęs, pyk- 
tis ir neapykanta. Kaip žvaigždės šviesiančios jos akys, ir jos 
šypsena pasakojanti apie jos tėviškę, rojų. Ji — iš dangaus že- 
mėn nužengęs angelas ir greit dangun grįšianti; tik norinti pirma 
apšviesti visus mus dangaus šviesa. Ne, negalinti ji ilgai gyventi 
žemėje! Atrodo Dantei, kad greit ji numirsianti, kad jau numi- 
rus. Ir matąs jis jau palaidais plaukais verkiančias moteris, ma- 
tąs, kaip apsiblausus saulė — tik mėnulis tešviečiąs, kaip krintą 
žemėn paukščiai ir drebanti pati žemė. Šit beatbėgąs vienas jo 
draugas, visas išblyškęs: „Ką čia darai? Ar nežinai? Numirė 
tavo dama, kuri tokia graži buvo.“ 


Che fai? non sai novella? 
Morta ė la donna tua, ch'era si bella. 


„Pakėliu ašarotas savo akis, matau dangun grįžtančius angelus 
— atrodo, jie, kaip mannos lietus — ir priešaky mažą debesėlį, 
kuriam visi šaukia Osanna.“ 


— 510 — 


Ištikrųjų, greit, 1290 m. Beatricė numirė. Bet seniai jau 
prieš mirtį gyvoji gražuolė tapus buvo Dantei idealinės mylimo- 
sios simboliu, žemiškuoju angelo šešėliu. Argi svarbu, kad an- 
gelas žemėje gyventų, jeigu, ir danguje būdamas, gali jis žmogui 
kelią dangun rodyti? Mirtis net baigtinai suidealino Beatricę, 
nes panaikino visa, kas žemiška ir kas galėjo prieštarauti Dantės 
skelbiamai meilės metafizikai.  Nebereikėjo jam dėl tikrosios 
Beatricės su gyvąja Beatrice kovoti. "Tiesa, mažai jis į tą gy- 
vąją dėmesio tekreipė, nors, ją matydamas, iš meilės ir apalpda- 
vo. Nė nepaminėjo, kad būta jos ištekėjusios ir vaikų turėta. 
Mokslininkai net ginčijosi, ar tikrai gyveno kada Beatricė, ar ne- 
vadino Dantė Beatricės vardu filosofijos, aktyvaus intelekto arba 
imperatoriaus valdžios. Be abejo, tikrai jos gyventa, bet visai 
kitoniškos ponios būta, nei Dantės atvaizduotoji. Bet tai vėl 
nesvarbu, nes tik idealioji Beatricė, Dantės kūrinys, tepaveikė 
ir jį patį, ir visą jo kūrybą. 

Pačioj Vita Nuova pabaigoj Dantė sakosi matęs nuo- 
stabų regėjimą, kur uždrausta jam buvę daugiau kalbėti apie „tą 
palaimintąją“, kol galėsiąs kalbėti apie ją piu degnamen- 
te. „Taigi, jeigu Tasai, ko siekdami visi gyvena, sutiks, kad 
gyvenčiau dar kelerius metus, tai tikiuos, jog pasakysiu apie ją, 
ko niekas nėra sakęs apie jokią moterį. Ir tada tenorie Tasai, 
kuris yra malonumo (cortesia) Viešpats, kad mano siela 
lėktų matyti tos damos garbės, vadinasi, tosios palaimintosios 
Beatricės, kuri, pilna garbės, žiūri į veidą "Tojo, gui est 
per omnia saecula benedictus.“ 


108 


Gailiai verkė Dantė Beatricei numirus, tik filosofija teguodė 
jį kiek. Atsidėjęs ėmė ją studijuoti: skaityti Boethijaus veika- 
lą, Cicerono De Amicitia, daugiau — didžiuosius amžiaus 
filosofus, Albertą, Tomą, kurio sekėju patapo, Bonaventūrą, 
Sigerą.  Pramoko scholastikos metodo, prisirankiojo aibę įvai- 
riausių žinių, bet originalus filosofas nepasidarė. "Tačiau ir filo- 
sofijos srity pasireiškė poetinis jo genijalumas. Mat, tikras me- 
nininkas būdamas, jautė jis formos reikšmę, vadinasi, troško 
sisteminės pasaulėžiūros, stengėsi visas įsigytąsias žinias sude- 
rinti, be to — visą sistemą konkrečiu vaizdu paversti, įkūnyti. 
Gal būt, sistemine savo dvasia ir traukė jį Akvinatas, juoba, kad 


— 511 — 


čia Akvinatas bendrąją kultūros tendenciją aktualino, kuri reiš- 
kėsi ir enciklopediniais veikalais (iš jų — Brunetto Latini Trė- 
sor ir Tesoretto). Filosofijos problemas konkretindamas Dantė 
tuo pat sydino jas su savo gyvenimu, pirmiausia su savo meile. 
— Filosofija turinti nurodyti žmogui kelią į dangų, sujungti 
žmogaus sielą su Dievu. Filosofuodamas žmogus matąs savo 
proto ribas, suprantąs, kiek reikalinga jam tikėjimu besiremianti 
teologija, o filosofiją tikėjimu remdamas matąs ir tai, kaip Die- 
vas savo meile vienijąs su Savim visus savo kūrinius. Siela 
trokštanti Dievo, Aukščiausio Gėrio, tik klystanti jieškodama Jo, 
kur nereikią: Jo kūriniuose. Priemonę susivienyti su Mylimuoju 
dažnai tapdinanti ji su Juo pačiu, nes nežinanti dar, kaip hierar- 
chiškai sutvarkytas pasaulis — grynųjų inteligentijų karalystė, 
žmonijos karalystė, gyvulija ir negyvoji gamta. Ir Dantei filo- 
sofuojant tuoj konkretėja hierarchinės pasaulio santvarkos idėja, 
virsta astronomijos vaizdu. — Aplink nejudamą žemę besisukan- 
čios devynios koncentrinės sferos: 7 mėnulio, planetų ir saulės 
sferos, nejudamųjų žvaigždžių sfera ir krikštolinis, visiškai vais- 
kus pirmojo judintojo, Primo Mobile, dangus. Neju- 
damas grynosios šviesos dangus, empiriejus, kur esąs Dievas ir 
laimingosios dvasios, apimąs wisa. Kadangi kiekviena devinto- 
sios sferos dalis norinti su kiekviena empiriejaus dalimi susi- 
jungti, tai ta devintoji sfera ir sukantis, o tuo visas kitas 8 sfe- 
ras judinanti. Tiesa sakant, judinančios visas sferas grynosios 
inteligentijos, devyni angelų ordinai. "Tie angelai regį ir mylį 
Aukščiausiąjį Gėrį, ir jų meilė žvaigždžių spinduliais plaukianti 
žemėn, kur veikianti žmones bei visą gamtą. Jau dabar galėjęs 
būtų Dantė sakyti paskutines savo Komedijos eilutes: „Bet suko 
jau norus man ir valią — kaip ratą, kurs tolygiai juda — 
žvaigždes ir saulę judinanti Meilė.“ 
Ma gia volgeva il mio disiro e il velle 
Si come rota ch'egualmente ė mossa 
L'Amor che move il sole e Valtre stelle. 


Kaip anksčiau metafizinė iš esmės meilė Beatricei, taip da- 
bar filosofijos problemos tapo Dantės lirikai tema. Savo eilė- 
raščiuose ėmė jis dėstyti ir net silogizmais įrodinėti doros tie- 
sas, aiškino, kas yra kilnumas, dorybės ir ydos, o pirmiausia gar- 
sino pačią filosofiją, „gražią ir dorą pasaulio imperatoriaus duk- 
terį“. Žinoma, visa tai nėjo jo poezijai sveikaton, ypač, kai skel- 


— 512 — 


biami buvo doros principai, nes čia „reikia ne alegoriškai kalbėti, 
bet stačiai vaistai teikti“. Tačiau Dantė, Br. Latini ir kitų po- 
etų įpėdžiui, mielai naudojosi alegorijomis. Vaizdavo jis filoso- 
fiją gražia ir kilnia ponia. Jos akys reiškiančios „įrodymus, ku- 
rie į proto akis žiūri ir sielą pripildo meilės“; jos šypsena reiš- 
kianti, kad filosofija įrodinėjanti žmogui ir tuo netiesiog rodanti 
jam išminties šviesą ir t. tt Bet Dantė visai konkrečiai ir realis- 
tiškai aprašinėjo tas akis, tą šypseną, visą kilniosios ponios veidą 
ir liemenį. Jo eilėraščiai atrodė gyvąją gražuolę garsiną, tad ga- 
lima nekvaršinti sau galvos alegoriniais tos ponios aiškinimais 
ir tik nepaprastai gyva bei gražia poezija tesidžiaugti. Taip ir 
darė daugelis Dantės amžininkų. Bet jis buvo pedantas ir ver- 
tino kaip tik alegorinę savo kūrinių prasmę. Todėl sumanė pa- 
galiau 14 geriausių savo kanconių pats sukomentuoti, kad ste- 
bėtųsi žmonės ne jų gražumu, bet filosofine - moraline jų pras- 
me. Ėmė jis (1306—1309 m.) tą komentarą rašyti. Tik komen- 
taras pavirto panašiu į Latini Trėsor enciklopediniu veikalu — 
Il Convwvivio. 

Aristotelis sakąs visus žmones iš prigimties trokštant moks- 
lo. Mokslas, tai tikras žmogaus valgis. „Laimingi yra tie — ne- 
daug jų — kas sėdi už stalo, kur angelų duona valgoma; nelai- 
mingi tie, kurie valgo tą pat, ką ir gyvuliai!“ Bet angelų valgį 
valgantiems gaila antrųjų, o gailesys esąs malonės motina. ,„Nesė- 
džiu aš už laimingųjų stalo, bet — misti su liaudimi nustojęs — 
prie kojų tų, kurie sėdi. Taigi, rankiojuos, kas nuo jų stalo krin- 
ta, o antra — žinau ir tųjų nelaimę, kuriuos esu palikęs.“ Bema- 
nąs buvo Dantė surengti tiems nelaimingiesiems pokylį (convi- 
vio). Kanconės būsią jiems valgiai (la vivanda), o ko- 
mentaras — duona. Ne vadinamiems literatams rašąs Dantė 
savo veikalą, nes jie žeminą literatūrą — kilniąją damą norį pa- 
leistuve padaryti. Rašąs jis tiems, kas turį dvasios gėrių: kuni- 
gaikščiams, baronams, riteriams ir kilniosioms ponioms. Jis ti- 
kįsis, kad jo teikiamoji duona, „bus ta miežinė duona, kuri trokš- 
tančius pasotins, o man dar pilnos pintinės tos duonos liks. Tai 
bus nauja šviesa, nauja saulė, kuri tekės ten, kur nusileis senoji, 
ir apšvies tuos, kas yra tamsoj, nes nebešviečia jiems senoji 
saulė.“ 

Iš 14 Pokylio traktatų Dantė tik 4 teparašė: darbą 
nutraukė imperatoriaus Heinricho VII žygis į Romą, kuriame 
dalyvavo iš Florencijos ištremtas ir imperatorininku tapęs poe- 


— 513 — 


tas. Vėliau nebesiėmė jis pradėtojo darbo, nes buvo. jau bekū- 
riąs plačiau sumanytąją enciklopediją — savo Divina Com- 
media. Kaipir Vita Nuova, Il Convivio parašy- 
tas itališkai, in volgare: riterių ir ponių, į kuriuos Dantės 
kreiptasi, lotyniškai nemokėta. Pats Dantė mėgino apginti italų 
kalbos teises ir Pokyly, ir lotynišku savo traktatu De 
Eloguentia Vulgari (De vulgari eloguio, iki 
1305 m.). 

Filosofija užstojo Dantei meilės šviesą; donna genti- 
le, filosofijos personifikacija, — Beatricę. Bet filosofijai pir- 
mininkaujanti bei vadovaujanti teologija. Šiai juo toliau, juo 
labiau pasiduodavo Dantė. Tik ji, teologija, tesuteikianti žmo- 
gui amžinosios laimės (beatitudo); tik ji tikrai tėsanti B e- 
atricė, kurią yra pamilęs poetas nežinodamas, ką jis mylįs. 
Beatricę, dar žemėj gyvenančią gražią ir kilnią ponią, garsino 
pirmieji Dantės sonetai ir kanconės; kilniajai poniai-filosofijai 
paskirtas antras jo lirikos ciklas; tikroji, dangiškoji Beatricė, 
teologija, yra Dieviškosios Komedijos įkvėpėja. 

Dantė buvo žiningas filosofų ir teologų mokinys, sisteminin- 
kas, bet visai neoriginalus. Jo originalumas yra tai, kad kartu 
buvo ir genijalus poetas, kad metafizines poetų (dolce stil 
nuovwo) idėjas sužiejo su metafizikos sistema, o tuo ir ją gy- 
vą padarė, ir gyvenimą nušvietė metafizika. Tačiau toji meta- 
fizika ir pati idealinė meilė sunku rados suderinti su empiriniu 
gyvenimu.  Dantė-žmogus skyrėsi nu Dantės-filosofo ir -poeto. 
Kaip ir trubadūrai, gyveno jis ne pagal savo filosofiją: idealiai 
Beatricę mylėdamas, visai neidealiai, bet aistringai mylėjo kitas 
ponias. Laikė tai nuodėme, betgi mylėjo: ir jo romaniškosios 
kultūros žmogaus būta (III, $ 63). Vedė Gemmą Donati, rodos, 
tuo pat metu, kai leido arba tik ką išleidęs buvo Vita Nuo- 
va. Vedybų, žmonos ir vaikų nieko bendro su meile neturėta. 
Vesti ir šeimyniškai gyventi privalė to meto žmogus taip pat, 
kaip ir savo miesto reikaluos dalyvauti. 

Kaip ir visi piliečiai, dalyvavo Dantė Florencijos karuose, 
drąsiai pirmoj eilėj kovėsi ties Campaldino (1289 m.). 
Buvo įsirašęs į daktarų bei aptiekorių cechą, tad 1296 m. tapo 
Šimto Tarybos nariu, o 1300 m. net prijoru. Priklausė jis C e r- 
chi vadovaujamajai Baltųjų (Bianchi) partijai ($ 42, 64). 
Juodiesiems (Neri) pilietinę kovą laimėjus, buvo jis už intri- 
gas, kyšius ir už tai, kad kurstęs tautą prieš popiežių Bonifacijų, 


Istorija 33 


— 514 — 


pirma didoka bauda, paskui turto konfiskavimu nubaustas ir pa- 
galiau ištremtas iš Florencijos (1302 m.). Kaip ir kiti tremti- 
niai, susidėjo su ghibellinais, bet greit susivaidijo su šita c o m- 
pagnia malvagia e scempia, tutta ingrata, 
tutta motta ed empia: pats įsteigė sau savą partiją. 
Tos vieno žmogaus partijos programą jis nubrėžė Pokyly, 
smulkiai išdėstė ir scholastiškais argumentais parėmė lotyniškame 
savo traktate De Monarchia (ar 1310—1311 m., Hein- 
richui VII Italijon įsibrovus, ar Heinrichui numirus parašyta- 
me). Jis tebesilaikė Baltųjų idealo; jautėsi neteisingai ištremtas 
iš Florencijos ir neapkentė politinių savo priešų — neteisingų 
valdžios grobikų. Politinių partijų kova tapo jam bijografijos 
problema. — Teisybė reikalaujanti, kad jis garbingai grįžtų tė- 
viškėn, vadinasi, kad politiniai jo idealai ir draugai nugalėtų 
priešus. Bet matė jis ir tai, kaip drasko ir Florenciją, ir visą 
Italiją nuolatinė partijų kova, kaip ta kova kursto blogiausias 
aistras ir pridengia bjauriausią egojizmą. Be to, jautėsi jis ne 
tik florencijietis, bet italas, senųjų romėnų ainis esąs.  Troško 
Italijos vienovės, troško atgaivinti buvusiąją italų-romėnų reikš- 
mę ir garbę, italų-romėnų imperiją. Taigi, tapo universalinės 
Italija besiremiančios imperijos ideologu, ghibellinu; atgaivino 
didžiai savo gerbiamo Friedricho II programą. 

Kad galėtų žmonija žemiškąjį savo uždavinį vykdyti, dorai 
gyventi, reikią, kad gyventų ji taikingai. O visos žmonijos taiką 
tik vienas imperatorius tegalįs išsaugoti. Pats Dievas davęs 
„šventajai Romėnų tautai, su kurios krauju trojėnų kraujas yra 
susijęs“, valdyti visą pasaulį. Imperatorius pirmiausia esąs visų 
taikintojas; jis turįs taikinti vienus su kitais ir valdovus, ir mies- 
tus. Jis turįs atgaivinti Romėnų tautos valdžią, išgelbėti Italiją, 
kuri pati save pilietiniais karais naikinanti. Žinoma, tai nereiš- 
kią, kad imperatorius turįs visus pasivergti. Priešingai, Dantė 
įsivaizdavo imperatoriaus vadovaujamą hierarchiškai sutvarkytą 
Europą, kur imperatorius ginąs kiekvieno valdovo, kiekvienos 
valstybės, kiekvieno miesto ir net kiekvieno žmogaus teises ir 
laisvę. Friedricho II įpėdžiui Dantė sako imperatoriaus valdžią 
nepriklausant popiežiaus. Tiesa, popiežiaus valdžią simbolinanti 
saulė, o imperatoriaus — tik mėnulis. Tačiau mėnulis gaunąs 
iš saulės šviesą ir galią, bet ne savo buvimą. Popiežiaus valdžia 
turinti apšviesti imperatoriaus valdžią malonės šviesa, kad dorai 
imperatorius valdytų, bet pačią savo valdžią imperatorius tiesiog 


— 515 — 


iš Dievo gaunąs. Negalinti Bažnyčia duoti, ko pati neturinti; 
o ji neturinti pasaulinės valdžios, nes Bažnyčios karalystė ne šio 
pasaulio esanti. Popiežius vedąs žmoniją dangaus, imperatorius 
— Žžemiškosios laimės link. "Tačiau savaime aišku esą, kad cae- 
saris turįs gerbti Petrą, kaip sūnus — tėvą. 

Džiaugsmingai sveikino Dantė Heinrichą VII, su popiežiaus 
sutikimu ateinantį Italijon; tikėjosi, kad Heinrichas įkūnys jo, 
Dantės, svajonę ir atidarys jam, tremtiniui, Florencijos vartus. 
Jis humilis italus Dante Alaghieri de EFlo- 
rentia, šaukė padėti imperatoriui visus Italijos karalius ir 
amžinojo miesto senatorius, visus dukus, markgrafus, grafus ir 
tautas; patardinėjo Heinrichui VII. Bet veltui — nieko nepa- 
siekęs numirė Heinrichas (1313 m.), ir Dantė karšta savo poli- 
tika pats amžinai užsidarė Florencijos vartus. Vėl klajojo jis po 
Italiją vargą vargdamas, čia markizo Malaspinos, čia Can Grande 
della Scala, čia Ravennos valdovo Guido Novello di Polenta glo- 
bojamas. Patyrė, kaip ašaros sūdančios kitų teikiamąją duoną 
ir kaip sunku lipti ir nulipti globėjo namų laiptais. 


Tu proverai si come sa di sale 
Lo pane altrui, e com'ė duro calle 
Lo scendere e il salir per Valtrui scale. 


Augo poeto šlovė, vis naujų Dieviškosios Komedijos dainų pla- 
tinama; bet Florencijon Dantė nebegrįžo — 1321. IX. 14. nu- 
mirė Ravennoj. 


109 


Gal būt, dar Florencijoj pradėjo Dantė didįjį savo veikalą, 
kurį iki pat mirties rašė, Divina Commedia. Komedija 
ji todėl, kad parašyta itališkai, o ne tragedijai tinkama lotynų 
kalba, ir todėl, kad prasidedanti baisiojo pragaro, o baigiantis 
laimingųjų rojaus aprašymu: tragedija, atvirkščiai, ramiai pra- 
sidedanti ir baisiai baigiantis. Dieviškoji Komedija, tai viso 
Dantės gyvenimo, ilgo jo patyrimo ir jo poezijos sintezė, be to — 
konkrečiais, genijaliai ryškiais vaizdais įkūnytoji moralinė - me- 
tafizinė sistema ir didžiausia Viduramžių enciklopedija, opus 
doctrinale, kaip vadino ją pats Dantė. 

Beatricei numirus, Dantė — buvo jis tada 35 m. užkliudęs 
— nukrypo nuo Beatricės jam nurodytojo doros kelio, pasidavė 


— 516 — 


aistroms ir abejojimams, tarytum tamsiame miške paklydo. Jį 
išvadavo filosofija, o filosofuodamas priėjo jis pagaliau teologiją, 
kuri tikėjimu ir doru gyvenimu remiasi. Suprato jis tada tik- 
rąją savo meilės Beatricei reikšmę — suprato, kad toji meilė, 
pati Beatricė, išgelbėjus jo sielą. Tokia buvo jo sielos istorija, 
bet tokia pat esanti ir kiekvieno žmogaus sielos istorija. Savo 
gyvenimo pusiaukelę priėjęs — nel mezzo del cam- 
min di nostra vita, žmogus tarytum klajojąs nuodė- 
mių ir klaidų, nelaimių ir tamsos miške; pats nežinąs, kaip į jį 
pakliuvęs; lyg staiga nubudęs (mat, jaunas tebebūdamas, žmo- 
gus esąs nesąmoningas: jo jaunystė panaši esanti į sapną) ir 
pasimatęs tamsiame miške bėsąs ir nebežinąs, kur eiti. Norįs 
jis iš to miško išeiti, įlipti į saulės apšviestąjį kalną ir pasiekti 
laimę. Tačiau reikią tam nuveikti savo aistros, nes gundą žmo- 
gų geidulys, išdidumas ir gobšumas. Galis jis dar geidulį, rai- 
nąją panterą — 


Una lonza leggiera e presta molto 
Che di pel maculato era coperta — 


jaunystės ydą, nuveikti. Bet baisios ir nebenuveikiamos esančios 
kitos dvi aistros — išdidumas, kuris puoląs žmogų, kaip liūtas 
con la testalta e con rabbiosa fame, ir gob- 
šumas, visų ydų šaltinis, cupidigia, avaritia, žiauri 
vilkė, la bestia sensa pace. Ji valdanti žmones ir 
naikinanti taiką. Ji draskanti Italiją, jos valdovus vienus prieš 
kitus kurstydama. "Tamsusis miškas yra ne tik nuodėmingojo 
gyvenimo, bet ir visur įsiviešpatavusios anarchijos simbolis. Tik 
vadas tegalįs išgelbėti žmogų nuo baisiosios vilkės, tik kurtas, 
veltro, tegalįs jai galą padaryti. Italijai ir visai žmonijai tas 
kurtas esąs imperatorius, atskiram žmogui — filosofija, kuri ir 
esanti tikroji poezija, filosofinė-alegorinė. Todėl liūto bei vilkės 
įbaugintam ir nusiminusiam Dantei ir pasirodęs didižausias poe- 
tas-flosofas, stabmeldys, bet krikščionių tiesos pranašas, IV eklo- 
gos autorius Vergilijus. Jis buvęs Dantės mokytojas. Jis dai- 
navęs teisingąjį Anchiso sūnų, kuris atvykęs kadai Italijon, kaip 
dabar turįs jon atvykti paties Dantės imperatorius. Savo Enei- 
doj aprašė Vergilijus ir pragarą. 

Bet filosofijai vadovaujanti teologija — tikėjimas ir meilė 
Dievui. Tik todėl kreipęsis Dantė į filosofiją, kad, Beatricę my- 


— 517 — 


lėdamas, mylėjęs jos įkūnytąją Tiesą ir Meilę. Pati Beatricė, 
Meilės kurstoma — Amor mi mosse, che mi fa par- 
lare, nužengus iš rojaus pragaran ir paprašius Vergilijaus iš- 
vesti Dantę iš tamsaus miško. Bet ir filosofija negalinti staiga 
atgaivinti Žmogaus — tiesioginis kelias į kalno viršūnę žmogui 
užkirstas, ir aplinkiniu keliu vedąs Dantę Vergilijus. Žmogus 
turįs pirmiausia sudorėti, suprasti nuodėmių reikšmę, nusikra- 
tyti jomis. Filosofijos vadovaujamas matąs jis pragarą, kur ken- 
čią savo nuodėmėmis nenorintieji nusikratyti, ir skaistyklą, kur 
kantriai kenčią nusidėjėliai, nes tikisi kančiomis atsilyginsią Tei- 
sybei ir būsią išganyti. Kentėjimo ugnimi apvalytas, žengiąs jis 
pagaliau į žemės rojų, ir nebe filosofija, nebe Vergilijus, bet pati 
teologija, Beatricė, vedanti jį į dangiškąjį rojų; čia lydinti jį iki 
empiriejaus, kur esančios šventosios dvasios (nors pasireiškian- 
čios bei veikiančios jos ir kituose 9 danguose) ir pati Švenčiau- 
sioji Trejybė. 

Taigi, Dantė savo Komedija norėjo parodyti, kaip laisva 
savo valia Žmogus pats atiduoda save amžinosioms kančioms arba 
amžinajam rojaus gyvenimui. Norėjo padėti žmonėms išsi- 
vaduoti iš žemės gyvenimo nelaimių ir gauti dangų. Komedija 
yra moralinės krikščionių filosofijos sistema, tik ne moksliškai, 
bet poetiškai-alegoriškai išdėstyta. Žinoma, moralinės filosofi- 
jos sistema reikalavo, kad autorius dėstytų ir teorinę filosofiją, 
be to — pats jis stengėsi kuodaugiausia visokių žinių į savo 
poemą įdėti. Tuo būdu ir pavirto Komedija alegoriškai išdėstyta 
enciklopedija. Enciklopediniu ir alegoriniu savo veikalo pobū- 
džiu Dantė atstovauja Rožės Romano, Intelligenzijos ($ 106) ir 
savo mokytojo Brunetto Latini tradicijai. Latini irgi 
aprašė (Tesoretto), kaip jis paklydęs miške ir čia, ties kalnu 
sutikęs kilniąją ponią — Natūrą. 

Bet, kaip ir savo lirikoj, Dantė rinkdavosi alegorijoms visai 
konkrečius vaizdus ir visai konkrečiai tas alegorijas piešė; be to, 
nepramanė jis ir paties siužeto — apdorojo senąją Europos po- 
ringę: pragare, skaistykloj ir rojuje esančių nusidėjėlių aprašy- 
mą. Esam jau minėję Tungdalo Regėjimą (III, $ 53), 
kuris buvo žinomas ir Dantei. Panašius regėjimus XII-—XIII 
amžiuje kūrė ir kiti pamaldūs poetai bei vienuoliai, iš jų Monte- 
cassino brolis Alberikas. Paskutiniojo Teismo ir pragaro 
vaizdais gąsdino dorino žmones Jacopone da Todi, Barsegapė, 
Giacomino da Verona, Bonvesin da Riva ($ 106). Taigi, litera- 


— 518 — 


tūrine regėjimo (sapno, $ 49 t.) forma Dantė susiejo alegorinę- 
filosofinę poeziją su tautine italų poezijos tradicija. 

Tipiškai ir šabloniškai vaizdavo poetai pomirtinį gyvenimą, 
nusidėjėlių kančias ir išganytojų laimę. Dantė taip konkrečiai 
įsivaizdavo pragarą, skaistyklą ir rojų, kad lengva nubraižyti jų 
planas ir net apytikriai išmatuoti tiek jie, tiek paties Dantės ke- 
lionė. Nekartą tai ir daroma buvo. Niekur poetas pats sau ne- 
prieštarauja, niekur neapsirinka, tarytum — tikrai savo akimis 
visas minėtąsias vietas būtų apžiūrėjęs. Žinome jau ($ 107), 
kaip jo, tiksliau — Ptolemiejaus ir kitų astronomų, nuomone su- 
tvarkytas pasaulis, kurio vidury esąs žemės kamuolys. Angelų 
kariuomenės nugalėtas, Šėtonas su savo velniais padrioskėjęs 
žemėn. Pramušę jie — mat, baisiai jų įsilėkta — žemę, ir pats 
Liucipieris, gauruota su trim veidais ir trim porom sparnų bei 
' rankų bjaurybė, įstrigęs pačiame žemės vidury. Tuo būdu atsi- 
radęs tuščias konusas, kurio viršūnė sutampanti su žemės centru, 
su Jeruzale. Tai ir esą pragaras, iš viršaus Žeme pridengtas, o 
ant tos žemės augąs miškas, kur paklydęs Dantė ir iš kur nuve- 
dęs jį į tamsųjį pragara Vergilijus. Žmonės tik vienoj žemės 
pusėj tegyveną; antroji kamuolio pusė, tai vandenynas. Bet, ne- 
noroms minėtuoju būdu pragarą kurdamies, Liucipieris ir velniai 
išdaužę žemės dalį, ir ji išnėrus vandenyno vidury. "Tai esą 
skaistyklos kalnas, kuris turįs 9 įgrąžomis vingiuojančius aukš- 
tyn takus, kaip pragaras — 9 ratus, o dangus — 9 sferas. Iš 
žmonių vienas Odisiejus tepriplaukęs skaistyklos kalną, bet čia 
su savo draugais ir žuvęs. Skaistyklos kalno viršūnėj esąs že- 
mės rojus. Vergilijus išvedęs Dantę iš pragaro į skaistyklą pro 
siaurą tamsią angą, kuri prasidedanti ties pačiu Liucipieriu. Tad 
reikėję jiedviem atžagariem rėplioti bjauriuoju kūnu ir, žemės 
vidurį prišliaužus, apsisukti, nes viršus esąs žemės paviršius. 

Dar svarbiau, kad Dantė ne abstrakčių nusidėjėlių ir šven- 
tųjų savo pragarą, skaistyklą bei rojų pripildė, bet gyvų žmonių, 
kurie, žemėj gyvendami, visiems žinomi buvo ir kurie net rojuje 
savo aistromis nenusikratė. "Tai išgarsėję senovės filosofai, poe- 
tai ir didvyriai, pirmiausia — pats Dantės vadas Vergilijus, im- 
perijos poetas ir krikščionybės pranašas; tai šventieji (Pranciš- 
kus, Dominykas, Bernardas ir kiti), teologai (Tomas, Bonaven- 
tūra. ..), popiežiai, imperatoriai ir karaliai, ghibellinų vadas Fa- 
rinata degli Uberti, nelaimingasis Ugolino della Gherardesca, už 
sodomiją pragaran įmestas Dantės mokytojas Br. Latini, Dan- 


— 519 — 


tės protėvis Cacciaguida... Tuo būdu poetas buvo savo amži- 
ninkų teisėjas, pats jis manė — teisingas. Teisybės vardu eks- 
komunikuotam karaliui Manfredui paskyrė jis vietą skaistykloj 
ir ugnies kapan stačia galva įmetė simonininką popiežių Nika- 
lojų III; čia pat paskyrė kapus Bonifacijui VIII ir Klementui V. 
Tačiau klydo Dantė — visai ne teisingas, bet šalingas, nei pra- 
gare savo priešų negailįs, nei rojuje jiems nedovanojąs teisėjas 
jis buvo. Ne abejingai žiūrėjo jis į nusidėjėlius ir šventuosius 
— vienus užjausdavo, iš gailesio net apalpdavo: e caddi 
come corpo morto cadde, kitus kerštingai pajuok- 
davo. Kai vienas išdavikas — tik galva jo tekyšojus iš ledo jū- 
ros, iš Kainos, — nenorėjęs jam sakyti savo vardo, Dantė 
žiauriai pagriebęs jį už plaukų, net išrovęs jam kelias kuokštas: 
— „Reikia pasakyti savo vardas, arba atsisveikink su visais savo 
plaukais!“ 

Tikrai, gyvas ir aistringas žmogus aplankė pomirtinio gyve- 
nimo karalystę ir ją aprašydamas pats save aprašė. Amžinųjų 
kankinių, skaistyklos atgailininkų bei laimingų rojaus gyventojų 
žodžiais ir konkrečiais vaizdais atsiliepė į visas savo amžiaus 
problemas, visą savo filosofinę, moralinę bei politinę pasaulėžiūrą 
ir pats save apibūdino. Jo Komedija, tai jo paties sielos istorija, 
ir jis pats vaidina svarbiausią tos Komedijos rolę. Gali sakyt — 
daug daugiau yra jis matęs, nei kad aprašo, bent mes tai, ką jis 
aprašo, matome ir jaučiame, kad visa tai tik maža dalelė tėra to, 
ka jis pastebėjo. Iš begalės kentėtojų ir laimingųjų išsiskiria 
tie, kuriuos jis pamatęs, su kuriais kalbėjęs, ir tuoj nyksta. Vie- 
nas kitas žodis, kartais pasakojimas, ir štai — matome gyvą 
žmogų, kuris turėtų ne pragare, bet žemėj gyventi. Konkretina 
jį tai, kaip paveikia jis patį Dantę. O Dantė jį užjaučia, nes čia 
jo paties aistra sukonkretėjo, pavirto traginga Paolo 1r Frances- 
cos meile, o čia išdidusis Farinata taip pat negalįs pasiekti dan- 
gaus, kaip jis, Dantė, grįžti Florencijon, arba neapkenčia ir be to 
jau nelaimingo nusidėjėlio, nes jis išdavęs Florenciją ir buvęs 
politinis Dantės priešas. Tai ir yra Dantės meno paslaptis ir 
esmė, kad smarkios jo paties aistros ir švelnioji jo meilė, visi jo 
jausmai objektyvėjo ir virto konkrečiais žmonėmis arba su kon- 
krečių žmonių vaizdais sijo. Ir tiek suglaustas ir turiningas 
buvo Dantės stilius, kad keliais žodžiais mokėjo jis sukurti gyvą 
vaizdą. 


— 520 — 


Lietaus, snaigių ir krušos viesulas sukąs vejąs už kūno ais- 
tras baudžiamųjų debesis, i peccator carnali che la 
raggion somettono ai talento. Bet pastebįs Dantė 
jų tarpe dvi vėles, ir čia nenorinčias išsiskirti. Pasišaukęs mei- 
lės vardu, ir jiedvi, kaip balandėliai grįžtą savo lizdan, atskrido. 
Tai Francesca ir Paolo, susimylėjęs su ja jos vyro brolis. Su- 
tinkanti Francesca papasakoti Dantei savo ir Paolo meilės isto- 
riją, nes pagailę jųdviejų Dantei; kad galėtų, tai melstųsi už jį 
pasaulio Karaliui. — „Meilė — greit užsikrečia ja kilnioji širdis 
—- pasivergė šitą“, po Francescos kojų tyliai verkiantį Paolo, 
„gražiu kūnu, kuris yra man atimtas, iki šiol baisu man prisi- 
minti — kaip. Meilė — neleidžia ji mylimajam nemylėti — taip 
pavergė mane jam, kad, kaip pats matai, iki šiol manęs ji nėra 
palikus. Meilė privedė mus prie tos pačios mirties. Kaina lau- 
kia to, kas atėmė mums gyvybę.“ 


Amor, che a! cor gentil ratto s'apprende, 

Prese costui della bella persona 

Che mi fu tolta, e il modo ancor m'offende. 
Amor, che a nullo amato amar perdona, 

Mi prese del costui piacer si forte, 

Che, come vedi, ancor non mi abbandona. 
Amor condusse noi ad una morte; 

Caina attende chi vita ci spense. 


Vieną dieną skaitę juodu Lanceloto romaną; buvę vieni du ir 
nieko nebijoję; nekartą žiūrėję vienas antram į akis, nekartą balę. 
Bet tik viena romano vieta juodų nuveikus. — Kai skaitę, kaip 
Lancelotas pabučiavęs karalienę Guinevrę, „šitas, kuris nebesi- 
skirs su manim, pabučiavo mane į lūpas visas drebėdamas. .. Tą 
dieną nebeskaitėm““. 


Ouando leggemmo il disiato riso 
Esser bacciato da cotante amante, 
Ouesti, che mai da me non fia diviso, 
La bocca mi baccio tuto tremante. 
Galeotto fu il libro e chi lo scrisse. 
Ouel giorno piū non leggemmo avante. 


Pačioj pragaro gilumoj, Liucipierį apsiaučiančioj ledo jūroj, 
Kainoj, turįs kentėti žmonos ir brolio nužudytojas. Čia pamatęs 


— 521 — 


Dantė, kaip grafas Ugolino della Gherardesca 
($ 40) dantimis draskęs, valgęs įšalusio, kaip ir jis pats, į ledą 
savo nužudytojo vyskupo Ruggiero galvą, pačioj pakaklėj — 127 
ve il cervel si giunge colla nuca. Dantės pa- 
šauktas, kilstelėjęs tas nusidėjėlis galvą, apsišluostė burną savo 
laukinio valgio, fiero pasto, plaukais. Jis — Ugolino. 
Ruggiero įmetęs jį ir jo sūnus į bokštą ir ten badu numarinęs. — 
„Aš neverkiau: širdis suakmenėjo; sūnūs verkė. Mano Ansel- 
muccio tarė: — Tu taip keistai žiūri, tėvai! Kas tau? — Bet ne- 
verkiau, neatsakiau...“. Bet kitą dieną, savo sūnų veidą pama- 
tęs ir iš skausmo ėmęs graužti sau rankas. Sūnūs pamanę, kad 
jis nebegalįs bado kęsti. Staiga atsistoję: „Tėvai, mažiau bus 
mums skaudu, kad valgysi mūsų kūną. Tu esi jį mums davęs, 
gali jį pasiimti“. Ketvirtą dieną puolęs tėvui po kojų Gaddo: 
„Tėvai, kodėlgi man nepadedi?“  Numiręs. Penktą ir šeštą 
dieną numirę ir kiti. Dvi dienas, jau apakęs, graibęs ir šaukęsis 
vaikų nelaimingasis. „Paskui badas buvęs galingesnis už skaus- 
mą“. Prieš mirdamas, valgęs, manau, savo vaikų lavonus. Kad 
ne, tai kodėlgi pragaro dugne atsidūręs ir savo priešo galvą 
graužęs. Visos Dantės išgalvotosios bausmės turi simbolinę 
reikšmę. 
„... io mi diedi 
Gia cieco a brancolar sopra ciascuno, 
E due di li chiamai poi che fur morti 
Poscia, piū che il dolor, potė il digiuno. 


„Toskane!“ sustabdęs, ugnies kapus, kur deginami eretikai, 
praeinūntį Dantę nežinomas balsas, „tu, kurs eini gyvas per ug- 
nies miestą ir taip gražiai kalbi, sustok čia. "Tavo tarsena sako 
tave gimus toj kilnioj tėvynėj, kuriai aš, gal būt, perdaug kenks- 
mingas buvau“. Tai buvęs Farinatos balsas, ir pats jis „buvo 
jau bekyląs“ iš ugnies kapo — „štai jo krūtinė, jo veidas. Atrodė 
didžiai niekinąs patį pragarą... Žvilgterėjo į mane, paskui, ta- 
rytum paniekinamai, paklausė: — Kas buvo tavo protėviai?“ 


T' avea gia il mio viso nel suo fitto; 
Ed ei s'ergea col petto e colla fronte, 
Come avesse lo inferno in gran dispitto. 
Guardommi un poco, € poi guasi sdegnoso 
Mi dimandėo: Chi fur li maggior tui? 


— 522 — 


Išgirdęs. — „Buvo jie baisūs priešai ir man, ir mano tėvams, ir 
mano partijai. "Tad dukart juos išblaškiau. — Tiesa, jie buvo 
ištremti — atsakiau — bet abu kartu grįžo. Tavieji to nėra pra- 
mokę! — Čia iškilo greta jo kita vėlė, kuri tebuvo jam iki smak- 
ro: man atrodė, kad klūpojo, ir pažiūrėjo į mane, tarytum norėjo 
pamatyti, ar yra su manimi kas kitas“, ir verkdama tarė: — 
„Jei tu didžiojo proto dėka eini per šitą akląjį kalėjimą, tai 
kurgi mano sūnus (Guido Cavalcanti, $ 107 t.), „kodėlgi ne su 
tavimi?“ — „Ne savo valia einu. Veda mane štai šitas“ Vergi- 
lijus, „kurį, gal, būtų paniekinęs Tamstos Guido“. — Ir „staiga 
išsitiesė“ Cavalcante Cavalcanti, „sušuko: — Kaip sakai: būtų? 
Tad nebėr jo gyvo? Nebemato jo akys maloniosioš šviesos? — 
Tr, man pavėlavus atsakyti, virto jis aukštielninkas ir daugiau 
nebepasirodė. O tas antrasai tebestovėjo. Jo veido bruožai ne- 
pakitėjo; jis nepasuko galvos; nepajudėjo. — Kad nėra to 
meno jie pramokę — tarė man atsakydamas — tai daugiau kan- 
kina mane, nei šitoji štai lova. Bet nė penkiasdešimts kartų ne- 
užsidegs šio krašto viešpačia“ (mėnulis), „kaip pats sužinosi, ką 
reiškia tas menas... Sakyk man, kodėl toji tauta“, florencijie- 
čiai, „yra, kiekvienu savo įstatymu, taip negailestinga maniš- 
kiams. — Atsakiau: — Baisus smūgis, kuris Arbią sukruvino, 
iki šiol taip florencijiečius tebeveikia. — Dūsaudamas palingavo 
jis galva: — Ne aš vienas ten buvau ir ne be priežasties su kitais 
susidėjau. Bet, kai visi norėjo sugriauti Florenciją, aš vienas 
atvirai ją tegyniau.“ 


Ma fu'io sol colė, dove sofferto 
Fu per ciascun di toglier via Fiorenza, 
Colui che la difesi a viso aperto. 


„Mirusiųjų karalystėj“, gražiai kalba apie Dantės Komediją 
italų mokslininkas De Sanctis, „pirmą kartą galima pajusti 
dabarties gyvenimas“, pirmiausia — „Pragare“, kur Dantė ne- 
mėgino vaizduoti tobulųjų, tad neberealių žmonių ir kur pats 
savęs dar neįsivaizdavo aistromis nusikračiusiu. ,„Skaistykla“ ir 
„Rojus“ meno atžvilgiu silpnesni, ne todėl, kad autoriui pritrūko 
talento, bet todėl, kad uždavinys buvo nebeįvykdomas. Kaipgi, 
ištikrųjų, menininkas realistas galėjo įsivaizduoti tai, ko žemėje 
nėra? „Pragaro“ gyventojus ir gyvenimą simbolina gyvos ale- 
gorijos, gyvais žmonėmis tapę simboliai. ,,Skaistyklos“ ir „„Ro- 


— 523 — 


jaus“ alegorijos — dažnai nebegyvos, išgalvotos, nepatikimos. 
Juo aukščiau žengia Dantė, juo daugiau tolsta nuo žemės, nuo 
savo meno pamato ir medžiagos. Juo labiau jis ir filosofuoja, o 
filosofijos samprotavimai sunku vaizdinga poezija paversti. Čia 
nebegali padėti gudriai pramanytosios alegorijos. "Tai ne vieno 
Dantės, bet visos romaniškosios kultūros trūkumas, nes skyrė ji 
metafizinę būtį nuo empirinės ir tuo darė pirmąją nebeįkandomą 
protui bei vaizduotei, neigė ją, kad ir aukščiausia laikė. Pati 
mistika — o Dantė buvo ir mistikas: „Rojuje“ Bonaventūros teo- 
riją komentavo — tapo emocijonaliai gyvenamąja tradicine ir 
abstrakčia teologija. Nebuvo romaniškosios kultūros mistika 
kūrybinė, nesijo su empiriniu gyvenimu ir nesireiškė naujais drą- 
siais vaizdais, kaip kad vokiečių, meisterio Eckeharto, mistika. 


110 


Dantė dėstė moralinę-religinę Viduramžių pasaulėžiūrą, sis- 
temino ir aiškino tikėjimo problemas, kurios XIII amžiuje užde- 
gusios buvo italus, nes šventas dalykas yra tautos gimimas ir 
gimstančioji tauta visuomet religinga. Tos problemos buvo ir 
paties Dantės, tad nepaprastai sukonkretėjo, 0 poema pavirto 
gyvojo Žmogaus autobijografija. Mokslinei poezijai atstovauda- 
mas Dantė apvilko abstrakčių savo minčių sistemą alegorijomis. 
Bet, viena, pagrindine alegorija išsirinko jis visai konkrečiai 
žmonių įsivaizduojamą požeminį ir antžeminį pasaulį; antra, ir 
tą pasaulį nepaprastai sukonkretino — susydino su savo paties 
gyvenimu ir su visa savo amžiaus problematika. Tuo būdu Die- 
viškoji Komedija tapo ir politiniu, net publicistiniu veikalu, kur 
autorius drąsiai galėjo įterpti karštų ir smarkių savo invektyvų 
prieš supasaulėjusią Bažnyčią, egojistinę Italijos miestų politiką 
ir savo tėviškę Florenciją. — „Džiaukis Florencija! "Tu taip 
galinga, kad plasnoji savo sparnais ir ties žeme, ir ties jūromis. 
Net pragare tavo vardas skamba.“ 


Godi, Fiorenza, poi che sei si grande, 
Che per mare e per terra batti Vali, 
E per Vinferno il tuo nome si spande. 


Greit, nė negalvodami, viską sprendžią florencijiečiai, drąsiai 
imąsi viską padaryti. Didžiuojąsi savo turtais ir protu. Atėnų 
ir Lakedemono įstatymai, palyginti su Florencijos, esą gyvi nie- 


— 524 — 


kai. Ji tokius gudrius įstatymus skelbianti, kad spalių mėnesį 
paskelbtieji iki lapkričio pusės panaikinami. Viską ji keičianti: 
įstatymus, pinigus, pareigas, papročius. Panaši ji esanti į ligo- 
nę, kuri negalinti ramiai savo lovoje gulėti ir stengiantis užmiršti 
savo skausmą nuolat vartydamos. V 


E se ben ti ricordi, e vedi lume 
Vedrai te simigliante a guella inferma, 
Che non puė trovar posa in sulle piume, 
Ma con dar volta suo dolore scherma. 


Kaip ir jo amžininkai, Dantė didžiausiai vertino filosofinę 
savo poemos reikšmę, abstrakčiausias jos vietas; norėjo pats 
save bei kitus išgelbėti nuo tuščio žemės gyvenimo ir patraukti į 
amžinąjį bekūnių dvasių gyvenimą. Visa tai sutiko su asketiš- 
kąja Viduramžių pasaulėžiūra ir su mokslinės XIII amžiaus lite- 
ratūros idealais. Bet absoliučią meninę vertę turi kaip tik Ko- 
medijos konkretumas ir konkrečiai jos vaizduojamas žemės gy- 
venimas, gyvi Žmonės, pirmiausia pats Dantė. Jis buvo genija- 
lus poetas todėl, kad, kurdamas Komediją, pats laužė savo poe- 
tiką ir, rojaus trokšdamas, žemėje, net pragaru virstančioj žemėj, 
tebegyveno. Asketizmo dvasia kovojo jame su pasaulio dvasia, 
ir antroji stipresnė buvo, nes jai priklausė ateitis. Taigi, ne tik 
Viduramžių kuliūrą vaizdavo Dantė, bet ir tos kultūros krizę; 
rasit, ir todėl, kad, pasaulio dvasiai Prancūzijoj įsigalėjus, jaunoji 
Italija dar nebuvo nutolus nuo religinių savo kultūros pradų. 

Išvadas, kurias esam padarę iš Dantės kūrybos, gali patvir- 
tinti ir italų meno istorija. Turiu čia galvoj italų tapybą ir ypa- 
čiai Giotto. Architektūros srityje XIII amžiaus Italija savo 
stiliaus dar nebuvo susikūrus. Nei romaniškasis, nei gotiškasis 
menas nepanaikino architektūrinių senosios Romos, Venecijos bei 
Sicilijos karalystėj — ir Bizantijos, tradicijų. Kaip ir arabų me- 
nas (Sicilijos karalystėj), romaniškasis menas ir gotika tik davė 
architektoriams naujų motyvų, kuriuos derino jie su tradicinėmis 
formomis. Todėl kaip tik Italijos architektūra ir prasidėjo XV 
amžiuje vadinamasis r'enesanksas, senovės meno atgiji- 
mas, kuris buvo ir tautinis Italijos menas. Meno istorininkai ir 
XII--XIV amžiaus italų pastatus dažnai vadino protorenesansu. 
Protorenesansui priskiria jie ir skulptoriaus (kartu ir architek- 
toriaus) Niccolo Pisano (—1220—1278—) kūrinius. 


— 525 — 


Jo Pisos battistero sakyklos ir kiti reljefai sakė jį išsiva- 
duojant iš Bizantijos įtakos ir sąmoningai mėgzdžiojant senosios 
Romos reljefus bei natūrą. Tam turėjo įtakos gotikos skulptūra, 
dar daugiau — jo sūnui Giovanni Pisano (—1245— 
1320—). Žymus gotikos stiliaus architektorius (Pisos Campo 
Santo statytojas ir Sienos katedros fasado kūrėjas) Giovanni 
patobulino savo tėvo stilių. Jis gražiau derina savo reljefų figū- 
ras (Pistojos Sant'Andrea sakykla) vienas su kitomis ir 
su landšaftu, griežčiau bei sėkmingiau jas individualina ir vaiz- 
duoja jų judesius bei jausmus. Gražios yra jo madonnos (Prato, 
Pisoj, ypačiai Madonna delV/Arena Padovoj). Įo mo- 
kinys Andrea Pisano (—1270—1249—) buvo puikiųjų 
Elorencijos San Giovanni durų kūrėjas. 

Savo reljefuose Giovanni Pisani siekė ir tapybinių efektų. 
Mat, paveikė jį tapytojai, ypačiai Giotto, kurio campa- 
nile (Florencijos katedros bokštą) pabaigė jis statyti. O XIII 
amžiaus tapyba ir pasireiškė italų tautos dvasia. Pirmieji italų 
tapytojai buvo graikų sekėjai; jų freskos panašėjo į graikų mo- 
zaikas, taip pat ir pirmieji paveikslai. Bizantijos stiliumi piešia- 
mas buvo ir Nukryžiuotasis, ir Panelė šv., Madonna. Pačia- 
me XIII amžiaus gale KRomos tapytojas Pietro Caval- 
lini (—1273—1316—) ir jo mokiniai sukūrė naują stilių, 
vyriškesnį ir natūrališkesnį — romėnišką (Šv. Cecilijos ,,„Pasku- 
tinysis Teismas“ Romoj, „Kristus“ Assisi bažnyčioj). Tuo pat 
metu ėmė dirbti florencijietis Cimabue (—1240—1302—) 
ir sienietis Duccio di Buoninsegna (—1260— 
1320—) ; abu, kaip ir jų sekėjai, įkūnijo švelnios, nusidėjėliui pri- 
einamos Madonnos idealą, o mažais paveikslėliais (jie būdavo 
paveikslo rėmai) — jos ir Kristaus, tikrovėj gi konkretų žmonių 
gyvenimą, tą patį, kurį ir Dantė vaizdavo. Įsikūnijo toj tapyboj 
Šv. Pranciškaus dvasia, ir linijų bei spalvų darna tapo Jacopone 
da Todi poezija. Švelnus ir kontempliatyvus misticizmas įsivy- 
ravo Duccio įsteigtojoj Sienos tapytojų mokykloj. Cimabuės 
(gal — ir Cavallini) mokinys Giotto sukūrė naują didįjį stilių, 
monumentalinį, sintetinį ir natūralinį. 

Giotto di Bondone-(—1266—1337 m.) dirbo bi- 
zantinį meną pamatu turėdamas, bet paveikė jį tr gotikos bei 
senovės skulptūra, o pirmiausia pats XIII amžiaus gyvenimas, 
gal, net XIII amžiaus teatras. Savo paveikslams (jų nedaug, 
gražiausias — stigmatizuojamas Pranciškus) ir freskoms (Assisi, 


— 526 — 


Romoj, Padovoj, Flarencijoj, Ravennoj) Giotto imdavo religines 
temas (Kristaus gyvenimą, šv. istoriją, Šv. Pranciškaus gyve- 
nimą, rojų, kur atvaizduotas ir Dantė, ir pragarą). Jam, kaip ir 
Sienos mokyklai, turėjo įtakos pranciškonų sąjūdis. Tik buvo 
Giotto religingas žmogus, bet ne tiktai religinis tapytojas. Ne 
tiek mistinė Pranciškaus dvasia jį traukė, kiek Pranciškaus meilė 
žmonėms ir gamtai, Pranciškaus mistikos konkretumas. Jis pir- 
mas (po jo ir Giovanni Pisano) ėmė kurti alegorines kompozi- 
cijas (Neturto, Nekaltybės bei Paklusnumo alegorijos ir Pran- 
ciškaus apoteozas Assisi bažnyčioj) ir figūras — jos aiškina 
Dantės alegorijas, ir atvirkščiai. Tačiau didžiausia Giotto kū- 
rinių vertė yra ta, kad nepaprastai charakteringai vaizdavo jis 
gyvus žmones, jų judesius ir jausmus, bendru jausmu suvieny- 
tąsias grupes. Jo freskose tikrai gyvena XIII amžiaus italai, 
kaip gyvena jie ir Dieviškojoj Komedijoj. Be to, bendroji tema 
sydina freskas į ciklus (Pranciškaus, Panelės Šv., Šv. Jono gy- 
venimas), ir visos jos suderintos su architektūra. "Tai ir yra 
didysis tapytojo stilius, kuris verčia lyginti jį su Dante. 


| 
POPIEŽIAI IR IMPERATORIAI 


Innocentijus III Pilypas švabas Ottonas IV 
(Lotharas Segni) (Stautenas) (Welfas) 
1198-1216 1198-1208 1198-1218 
Honorijus III Friedrichas II 
(Cenci Savelli) (Staufenas) 
1216-1227 1212-1250 
Grigalius IX Heinrichas (VII) 
(Ugolino Segni) (Priedricho II sūnus) 
1227-1241 1220-1235 
Coelestinas IV 
(Castiglioni) 
1241 
InnocAntijus IV Konradas IV Heinrichas Raspe 
(Sinibaldo Fieschi) (Friedricho II sūnus) 1246-1247 
1243-1254 1235-1250-1253 Vilhelmas Olandas 
Aleksandras IV Richardas Cornwall. 1247-1256 
(Rainaldo Segni) 1257-1272 Alfonsas X 
1254-1261 Kastilijos karalius 
Urbanas IV 1257-1284 
(Jacgues Pantalėon) 
1261-1264 


Klementas IV 
(Gui Le Gros) 
1265-1268 
Grigalius X 
(Tebaldas Visconti) 
1271-1276 
Innocentijus V  Rudolias I 
(Pierre de Tarentaise) (Habsburgas) 
1276 1273-1291 * 
Hadrianas V 
(Ottobono Fieschi) 
1276 
Jonas XXI 
(Petrus Hispanus) 
1276-1277 
Nikalojus III 
(Giov. Gaetani Orsini) 
1277-1280 
Martynas IV 
(Simon Mompitiė) 
1281-1285 
Honorijus IV 
(Jacopo Savelli) 


1285-1287 Adolfas Nassau- 
Nikalojus IV jietis 
(Jeronimas iš Ascoli) 1292-1298 

1288-1292 


CoelestinasV 
(Pietro Murrhone) 
1294 
Bonifacijus VIII 
(Benedetto Gaetani) 


1294-1303 Albrechtas I 
Benediktas XI ET 
(Niccolė Boccasini) r 
1303-1304 + 
Klementas V Heinrichas VII 
(Bertrand de Got) (Luxemburgas) 
1305-1314 1308-1314 
Jonas XXII Liudvikas Bava- Friedrichas (III) 
(Jokūbas Dueza) ras (Wittelsbachas) (Habsburgas) 


1316-1334 1314-1347 1314-1330 


II 
PRANCŪZŲ KARALIAI 


Liudvikas VIII — Blanka Kastilijietė Friedrichas II Staufenas 
(1223-1226) 


| 
Margarita Prov. — Liudvikas IX Robertas d'Artois 


[| 
Alfonsas de Poitiers Karolis d'Anjou Manfredas 
(1226-1270) 


Sicilijos karalius 


Pilypas III Edwardas I Karolius II Petras III Konstancija 
(1270-1285) Anglų karalius Aragono karalius 
2 | T . 
Pilypas IV Gražusis Karolius Valois Izabėlė — Edwardas II Robertas —  Violanta 
1285-1314 


Anglų karalius (1309-1343) 


| | | 
Liudvikas X Pilypas V Karolius IV Pilypas VI Valois Edwardas III 
1314-1316 1316-1321 1321-1328 1328-1350 


Jeanne de Navarre — Pilypas d'Evreux 


10 
11 
12 


„ 
BIBLIOGRAFIJA 


I 


Bendrieji veikalai 


Žiūr. I—III tomų bibliografiją — I, 3, 6, 52, 53, 63, 74, 78, 121, 148, 
158, 160, 163, 174, 176, 179, 186, 187, 190, 198, 212; II, 1—85; III, 
1—9; be to — 


„B. Schmeidler Das spatere Mittelalter von der Mitte des 13 
bis zur Mitte des 15 Jahrhunderts (= O. Kende Handbuch fiir 
den Geschichtslehrer, IV, 1), 1932. 

„L. Halphen, H. Pirenne, A. Renaudet, E. Perroy 
et M. Handelsman. La Fin du Moyen Age. La dėsagrėgation 
du monde mėdiėval (1285—1453). VI, 1 Halpheno ir P, Sagnaco 
kolekcijos tomas (IT, 2) 1931. 

„H. Pirenne, G. Cohen, H. Focillon. La civilisation occi- 

dentale au Moyen Age (G. Glotz Histoire Gėnėrale, II Histoire 

du Moyen Age VIII), 1933. 

L. E. Binng The Decline and Fall of Mėdiaeval Papacy, 1934. 


II 
I, 1—5 


Langen (III, 7), Gregorovius (II, 28 t. V), Hefele 
(I, 115, tt V), Schwemer (III, 176), Villari (II, 74), 
Bleye (II, 76), Ballester (II, 77), Luchaire (III, 164), 
Jastrow (III, 166), Hauck (I, 187, t. V). 
„F. Hurter Geschichte Papst Innozenz III und seiner Zeitgenos- 
sen, I-IV, 3 Aufl., 1841—43 (pasenęs ir partyvus veikalas, yra pran- 
cūzų ir italų vertimas). 
J. N. Brischar Papst Innozenz III und seine Zeit, 1883, 
Engelmann Philipp der Schwabe und Innozenz III, 1898, 
„Grotefend Zur Charakteristik Philipps von Schwaben und 
Ottos von Braunschweig, 1901. 
„E. Seraphim Geschichte von Livland, I, 1906. 


II, 6—11 


Karsavinas (II, 32, 185), Heimbucher (II, 30), Lea 
(III, 163). 

„P. Sabatier Vie de St. Francois d'Assise (yra vokiečių ir rusų 
vertimas). 

„J. Jorgensen Der hl. Franz von Assisi, 1908 (yra prancūzų ir 
rusų vertimas). 

„J. Merkt Die Wundmale des hl. Franz von Assisi, 1910. 


Istorija 34 


13, 
14. 
15. 
16. 
17. 


18. 
19, 


20. 
21. 


22. 
23. 
24. 


25. 
26. 


27. 
28. 


=--> 


K. Miller Die Anfžnge des Minoritenrodens und der Bussbru- 
derschaften, 1886. 

H. Hefele Die Bettelorden und das religi6ose Volksleben Ober- 
und Mittelitaliens im XIII Jahrh. 

E. Gebhart L/'Italie mystigue. Histoire de la renaissance reli- 
gieuse au Moyen Age, 1893 (yra rusų vertimas). 

J. Guiraud St. Dominigue, 1901. 

Vacandard L'inguisition, 1900. 

A. H. Verril L'inguisition, 1932. 

Th. de Cauzons L'inguisition en France, I-—III, 1906 t. 


III, 12—18 


Gebhardt (II, 69), Jastrow (III, 166), Hampe (II, 
186), Ficker (II, 143), Hauck (I, 187, t. V); I skyriuas 
bibliografija. 

E. Kantorowicz Kaiser Friedrich II, I 1927, II, 1931. 

C. K6hler Das Verhšltnis Kaiser Friedrichs II zu den Pžpsten. 
seiner Zeit, 1888. 

J. Clausen Papst Honorius III, 1895. 

A de Stefano L'idea imperiale di Federico II, 1927. 

W. Cohn Das Zeitalter der Hohenstaufen in Sicilien. Ein Beit- 
rag zur Entstehung des modernen Beamtenstaates, 1925. 

E. Jordan Les origines de la domination angevine en Italie, 1909. 
E. Franzel Kūnig Heinrich VII. Studien zur Geschichte des 
Staates in Deutschland, 1929. 

K. Lohmeyer Geschichte von Ost- und Westpreussen, I, 3 Aufl. 
1908, 

Waddington Histoire de Prusse, I—II, 1911, 1922. 


282. J. Voigt Geschichte Preussens, 1827. 


29 


30. 
31. 


32. 
33, 


34. 


K. Kampe Kaiser Friedrich II in der Auffassung der Nachwelt, 
1925. 

P. Klimas Lietuvių senobės bruožai, 1919, 

E. Caspar Hermann von Salza und die Griūndung der Deutschen- 
ordensstaats in Preussen, 1924, 

W. Cohn Hermann von Salza. 

W. von Ketrzynski Der Deutsche Orden und Konrad von 
Masovien, 1904. 

E.Maschke Der Deutsche Orden und die Preussen, 1928. 


IV, 19—28 
Rūhricht (III, 56). Be III skyriui nurodytos literatūros — 


„R.Rūohricht Die Kreuzfahrt des Kaisers Friedrichs II (= Bei- 


trūge zur Geschichte der Kreuzzige, I), 1874. 


„F. Knopp Die Stellung Friedrichs II und seiner beiden S6hne 


zu den deutschen Stadten, 1928. 


„R. Malsch Heinrich Raspe, Landgraf von Thiringen und deut- 


scher Konig, -1911, 


„O.Hintze Das Kėnigtum Wilhelm von Holland, 1885. 
„J. Felten Papst Gregor IX, 1886. 
„H. Mann The lives of the popes in the middle ages, v. XIV: 


Innocent IV, 1928, 


„G. von Puttmaker Papst Innocenz IV, 1930. 
„A. Folz Kaiser Friedrich II und Papst Innocenz IV. Ihr Kampf 


in den J. 1244 und 1245, 1905, 


„Mitis Storia d'Ezzelino III da Romano, 1897, 
„EF. GraefeDie Publizistik in der letzten Epoche Kaiser Frie- 


drichsII. Ein Beitrag zur Geschichte der J. 1239—1250, 1909, 


45. 


46, 
47. 
43, 
49, 


50. 
51. 


52. 
53. 
54, 
55. 
56. 
57. 
58. 
59. 


60. 


61. 
62. 


63. 


64. 
65. 


66. 
67. 


= m= 


Wieruszowski H. Vom Imerium zum nationalen Kėnigtum. 
Vergleichende Studien iūber die publizistischen Kimpie Frie- 
drichs II. und Konig Philipps des Schonen mit der Kurie, 1933, 


"4 
V. 29—35 


Be III—IV skyriui nurodytos literatūros 

G. Zeller Kūnig Konrad IV in Italien, 1907. 

K Hampe Urban IV und Manfred, 1905. 

A. Bergmann Konig Manfred und Sicilien; seine Geschichte 
vom Tode Urbans IV bis zum Schacht bei Benevent, 1909. 

H. Arndt Studien zur inneren Regierungsgeschichte Man- 
freds, 1911. 

K. Hampe Geschichte Konradins von Hohenstaufen, 1894. 

F. Gianani I Comuni, 1000—1300 (= Storia politica d'Ita- 
lia), 1909. 

A. de Boiūuard Le rėgime politigue et les institutions de Rome 
au moyen Age, 1252—1347, 1920. 

R. Sternfeld Der Kardinal J. Gaetan Orsini (Papst Niko- 
laus III), 1905. 

A. Joubert L'ėtablissement de la maison d'Anjou dans le 
royaume de Naples, 1887. (žiūr. Jordan, Nr. 25). 

O. Cartellieri Peter von Aragon und die siziilanische Ves- 
per, :1904, 

L. Cadier Essai sur Vadministration du royaume de Sicile sous 
Charles I et Charles II d'Anjou, 1891. 

J. Kempf Geschichte des deutschen Reiches wahrend des grossen 
Interregnums, 1245—1273, 1893. 

M. Krammer Das Firstenkolleg von den Anfūngen bis.... 
1338, 1913. 

O. Redlich Rudolf von Habsburg. Das deusche Reich nach dem 
Untergange des alten Kaisertums, 1903. 


VI, 34—44 


Ko6tzschke (II, 11), Kulischer (II, 12), Schaube (II, 
13), Schulte (II, 14), Boissonade (II, 17), M. Saint- 
Lėon (II, 18), Luchaire (II 146), Dživelegov (II, 
149—150), Caggese (II, 154), Luchaire (III, 62), Heine- 
mann (III, 63), Heyck (III, 65), Byrne (III, 66), Diehl 
(III, 67), Kretschmayr (III, 68), Volpe (III, 69), Da- 
vidsohn (III, 70), Caggese (III, 71), Ottokar (III, 72), 
Pirenne (3 ir III, 73, 74), Gianani (51). 

J. W. Thompson An economic and social history of the 
Middle Ages, I—II, 1928, 1931. 

E. Lipson Economic history of England, I, 5 ed., 1929. 

H. Sėe Esguisse d'une histoire ėconomigue et sociale de la Fran- 
ce, des origines jusąu'a la guerre mondiale, 1929. 

M. Bloch Les caractėres originaux de Yhistoire rurale fran- 
caise, 1931, š 

Levasseur Histoire du commerce de la France, I, 1911. 
————————— Histoire des classes ouvričres et de Vindustrie en 
France avant 1789, 3 ėd., 1901. 

W. Sombart Der moderne Kapitalismus, 2 Aufl, I-—-IV, 
1916—27. 

J. Strieder Studien zur Geschichte kapitalistischen Organiza- 
tionsformen, 2 Aufl., 1925. 


68. 
69. 
70. 
71. 


72. 
73. 
74 
75. 


76. 
NB 


78. 
79. 


80. 
81. 


82. 
83. 


97. 


— 532 — 


C. Gross The guild merchant, I-—II, 1890. 

F. W. Maitland Township and borough, 1898. 

F. Keutgen Aemter und Ziūnifte, 1903. 

C. Bassermann Die Champagnermessen. Ein Beitrag zur Ge- 
schichte des Kredits, 1911. 

D. Schžfer Die Deutsche Hanse, 1925. 

W. Stein Beitrige zur Geschichte der deutschen Hanse, 1900. 
Daenell Die Blitezeit der deutschen Hanse, I—II, 1905, 1906, 
E. Martin Saint - Lėon Histoire des corporations de me- 
tiers, 3 ed., 1921. 

G. Faignier Ėtudes sur Vindustrie et la classe industrielle 4 
Paris au XIII et XIV s., 1877, 

G. Espinas L'industrie drapiėre dans la Flandre frangaise au 
Moyen Age, 1926. 

C. Piton Les Lombards en France et a Paris, 1892, 1893, 

G. Schneider Die finanziellen Beziehungen der florentinischen 
Bankiers zur Kirche 1285—1304, 1899, 

A. Doren Das Florentiner Zunftwesen vom XIV bis zum XVI 
Jahrh., 1908. 

Die Elorentiner Wollenindustrie vom XIV bis zum 
XVI Jahrh., 1901. 

P. Orsi Signorie e principati (= Storia politica d'Italia), 1901. 
F. Lanzani Storia dei comuni italiani dalle origini al 1313 
(= Storia d'Italia), 1882. 


VII, 45—53 


Trevelyan (II, 81), Green (I, 201), Halėvy (II, 83), Da- 
vis (III, 6), Ramsay (III, 85), Hall (III, 88), Stubbs. 
(III, 181), Norgat'e (III, 177), Jusserand (I, 158). 


„F.F. Tout The history of England from the accession of Hen- 


ry III to the deat of Edward III, 1905 (= Hun t. III — II, 82). 
——————- Chapters in the administrative history of the mediaeval 
England. The Wardrobe, the Chamber and the small seals, I—V, 
1920—1930, 


Edward the First, 1893. 
The place of the reign of Edward II in English histo- 
ry, 1913. 
„J. H. Ramsay The dawn of the constitution of the reign of 


Henry III and Edward I, 1908. 


„Stubbs Histoire constitutionnelle de V Angleterre, trad. par L e- 


febvre, t. II, 1913, t. III, 1927. 


„Ch. Bėmont. Simon de Monfort, earl of Leicester, 1930. 
„D. Pasąuet An essay on the origin of the House of Commons, 


1925. 


„E. Dėprez Les prėliminaires de la guerre de cent ans, la pa- 


pautė, le France et VAngleterre, 1902. 


„Legouis et Cazamian Histoire de la littėrature anglaise, 


1924, 


„The Cambridge history of English literature, I—II, 1907, 1916, 
„Vising Anglo-Norman literature. 
„Huchon Histoire de la langue anglaise, I—II, 1923, 1930, 


VIII-IX, 54—72 


Lavisse (III, 2), Luchaire (II, 65), Declareuil! (II, 67), 
Binng (4), Funk-Brentano (II, 62). 
Lavisse (Ch.-V. Langlois) Histoire de France, III, 2, 1901 


98, 
99, 
100. 


101 


102. 
103. 
104. 
105. 
106. 
107. 
108. 
109. 
110. 


111. 


112. 
113. 
114. 
115. 
116. 
111 


118. 


119, 


120. 
121. 


122. 


123. 
124, 


125. 


126. 


127. 
128. 
129. 


— 533 — 


Ch.-V. Langlois Le rėgne de Philippe le Hardi, 1887. 
E. Berger Histoire de Blanche de Castille, 1901. 
F. Ehrle Die Spiritualen, ihr Verhaltiniss zum Franziskanerorden 
und zu den Fraticellen (= Archiv fūr Literatur- und Kirchenge- 
schichte des Mittelalters, I—IiI, 1885 fg.). 
C. Kornapesckih OpanunckanckiK opneH» Hh PuMckaa Kypia, Mockaa 
H. Finke Aus den Tagen Bonifaz VIII, 1902. 
Ehrmann Die Bulle Unam Sanctam, 1896. ad 
R. Scho1lz Die Publizistik zur Zeit Philipps des Sch6nen und 
Bonifaz VIII, 1903, 
J. Riviėreė Le Problėme de VEglise et de VEtat aux temps de 
Philippe le Bel, 1926 (ž. Nr. 45). 
Scaduto Stato e Chiesa nelli scritti politici dal fine della lotta 
per le investiture sino alla morte di Ludvico il Bavaro, 1882. 
I. Del Lungo Da Bonifazio VIII ad Arrigo VII, 1899, 
Renan Etude sur la politigue du rėgne de Philippe Ie Bel, 1900. 
R. Holtzmann Wilhelm von Nogaret, 1898. 
Funk - Brentano Les origines de la guerre de Cent ans: Phi- 
lippe le Bel en Flandre, 1896 (ž. Nr. 92). 
Pirenne Histoire de Belgigue, I—VIII, 1909 t. (yra vokiečių 
vertimas). 

X—XI, 73—88 


Denifle (III, 130), Rashdall (III, 131), Gilson (II, 36, 
37, III, 133), St6ck1 (II, 38), Baumgartner-Ueberweg 
(II, 39), Grabmann (II, 40), Dempi (III, 134), Schneider 
(III, 137), Bernhart (III, 138), Seeberg (I, 78), Thėry 
(III, 153). 

M. Grabmann Mittelalterliches Geistesleben, 1926. 

H. O. Taylor The Mediaevai Mind, 4 ed., I-II, 1927. 

P. Mandonnet Siger de Brabant et Vaverroisme latin au XIII s., 
2 ed., 1908—1911. 

Renan Averroės et Vaverroisme, 1869. 

L. Baur Die Philosophie des Roberts Grosseteste, 1912, 

E. Gilson La Philosophie de St. Bonaventure, 1924 (yra vokiečių 
vertimas). 

R. Carton 1. L'expėrience mįstigue chez Roger Bacon. 2. L'ex- 
pėrience physigue cher R. B. 3. La synthėse doctrinale de R. B., 
Paris. 

J. H. Probst Caractėre et origine des idėes du b. Ramon Lull, 
1912. 

———————— La mystigue de R. Lull et VArt de Contemplation. 
E. Gilson Le Thomisme. Introduction au systėme de St. Tho- 
mas d'Aguin, 1923. 

Grabmann Thomas von Aguin, Eine Einfihrung in seine Per- 
sonlichkeit und Gedankenwelt, 1912 (yra prancūzų ir italų vertimas). 
P. Rousselot L'intellectualisme de St, Thomas, 1908. 

O. Schilling Die Sozial- und Staatslehre des hl. Thomas vo: 
Aguin, 1930. ž 
M. Grabmann Der Wissenschaftsbegriff des hl. Thomas von 
Aguin und das Verhžltniss vom Glauben und Theologie zur Phi- 
losophie und weltlichen Wissenschaft, 1934, 

M. Gorce La lutte „Contra gentiles“ 2 Paris au XIII-e Ss. 
(= Mėlanges Mandonnet, I, 1930). 

E. Pluzanski Essai sur la philosophie de Duns Scot, 1887. 

R. Seeberg Die Theologie des J. Duns Scot, 1900. 

K. Werner Die Scholastik des spateren Mittelalters, I—III, 
1883 fg. 


130 


131, 


132. 
133. 


134, 
135, 


136. 
137. 


138. 


139, 
140. 


141, 


— 534 — 


R. Dreiling Der Konzeptualismus in der Universalienlehre des 
Franziskanerbischofs Petrus Aureoli, 1913, 


XII, 69—95 


Linsenmayer (II, 160), Hauck (I, 87, 190), Seeberg (I, 
78), Preger (III, 143), Jundt (III, 152), Bernhart 
(III, 128). 

A. Lecoy de la Marche La Chaire frangaise au XIII s., 
1886. 

Funk Jakob von Vitry, 1909. 

Lėpitre St. Antoine de Padue, 1910. 

Kapcas4Hob Orkposenia Gn. Angkenbi Ha» OonKnbo, M. 1920. 
MnucrHka 80 enangpckof ariorpasin Xil 8. (Rypu. Mun. 
Hap. Mpocs. 1916, 9) 

Hornstein Les grands mystigues allemands du XIV s., 1922. 
Delacroix Essai sur le mysticisme spėculatif en Allemagne 
au XIV s., 1900. 

Pummerer Der gegenwartige Stand der Eckehart - Forschun- 
gen, 1903. 

Strauch Meister Eckehartprobleme, 1912. 

Denifle Acten zum Processe Meister Eckeharts (= Archiv fir 
Literatur- und Kirchengeschichte des Mittelalters, II), 1886. 
Thėry Edition critigue des piėces relat. au proces d'Eckhart 
(= Archives d'histoire doctrinale et littėraire du moyen age, I) 
1926. 


14lia. E. Seeberg Meister Eckhart, Berlin. 


142. 
143, 


144, 
145. 


146. 


147. 
148. 


149. 
150. 
151, 


152. 
153, 


burgo, 1930. 


Eretas Mistinės Literatūros Studija. Meister Eckehartas iš Hoch- 
heimo, 1930. 
Mistinės Literatūros Studija. Jonas Tauleris iš Strass- 


Heinrichas Seuse ir Elžbieta Stagel, 1929, 
Heinrichas Seuse ir jo traktatas „Apie Tiesą“, 1929. 


XIII, 96—101. 


Ebert (II, 42), Olschki (II, 44), Groeber (II, 45), Bė- 
dier (II, 47), Suchier (II, 48), Dubas (II, 49), Paris (III, 
112, 113), šišmarevas (III, 117), Jeanroy (III, 114), Bė- 
dier (120). 

F. A. Wright and T. H. Sinclair A history of later Latin 
Literature, 1931. 

Clėdat Rutebeuf, 1891. 

E. Faral Le Roman de la Rose (= Revue des Deux Mondes, 
1926. IX. 15). 

Thuasne Le Roman de la Rose, 1929, 

E. Langlois Origines et sources du Roman de la Rose, 1891. 
Ch.-V. Langlois La connaissance de la nature et du monde 
au moyen Age, 1911. 
—————————— La vie en France au moyen agė, 1908. 
————————————— La sociėtė en France au moyen ūge, 1914; 
naujas Nr. 151—153 leidinys — La vie en France...., I-IV, 
1926—1928. 


XIV, 102—110 


Paul (II, 53), Merker (II, 54), Ehrismann (II, 50), 
Shneider (II, 52), Eretas (II, 55), Hamann (III, 9), 
Woermann (II, 56), Springer (II,57), Michel (II, 58). 


154, 
155, 


156. 
157. 
158. 


159, 
160. 
161. 
162, 
163. 


164, 
165. 
166. 
167. 


168. 
169, 


— 535 — 


Tonnelat Histoire de la littėrature allemande des origines au 
XVII s., 1923. 

F. Vogt und M. Koch Geschichte der deutschen Literatur, 
I-II, 2 Autl. 

Hauvette Littėrature italienne, 1932. 

V. Rossi Storia della letteratura italiana, I-—III, 1905—06. 

A. dAncona e O. Bacci Manuale della letteratura italiana, 
I—V, 1900. 

K. Vossler Die Gėttliche Komedie, I—III, 1925 f. 

Ozanam Dante et la philosophie catholigue. 

F. Ercole II pensiero politico di Dante, I—II, 1927—28. 

A. Venturi Storia delVarte italiana, 1907 t. 

G. E. Rizzo et Pietro Toesca Storia dell'arte italiana dalle 
origine cristiane alla fine del secolo XIII, 1913—27. 
Schmarsow Italienische Kunst im Zeitalter Dantes, I-—II, 
1928. 

Supino Giotto, 1921. 


H. Thode Giotto, 1899, 


Franz von Assisi und die Anfūnge der Kunst der Re- 
naissance in Italien, 1885 (yra prancūzų vertimas). 
Ch. Marcel- Reymond La sculpture italienne, Paris, 
R. Schneider La Peinture italienne des origines au XVI s., 1929. 


INDEKSAS 


Aachen 22, 212. 

Abelardas 339—341, 345, 377, 380, 
386, 395, 398, 470. 

Absalonas (Axel), 
vyskupas, 82. 

Acerra (Ačerra), grafystė, 20. 

Adalbertas Bremenietis 24. 

Adam de la Halle (le Bos- 
su) 460—461. 

Adelaidė, Anglų karalienė, 233. 

Adelardi 62. 

Adelheide Langman 425. 

Adenet - le - Roi (-ruž) 457. 

Adolfas Nassaujietis 168, 280, 
281. 

Adomas iš Marsh (de Maris- 
c0) 349, 350, 369 

Aegidius ž. Egidijus. 

Afganistanas 124. 

Afrika 78. 

Agen (ažan), Agenais (aženė) 
273, 280. 

aid (ėd) 217. 

Aigiptas 73 t., 80, 90 t., 101, 123 €., 
174, 257 t., 260, 262. 

Aigues - Mortes 
257 t. 

Airija 22, 239, 249 t. 

Akkonas 102 t., 258, 319. 

Akvinatas ž. Tomas Akvinietis. 

Akvitanija 215, 239, 272 t., 279 t., 
281 t. 

Al - Hanitfi 66. 

Al - Kamilas 73, 80, 91, 101 t., 
123. 

Alais (alė) universitetas 335. 

Alamanas da Costa (Kosta) 
79. 


Lundo arki- 


(ėgmort) 


Alarcos (Aliarkos) kautynės 26. 

Albaniją 154, 

Alberico (-iko, - ichus) da 
Romano 113, 117. 


Alberikas iš Montecassino 
(-kassino) 517, 
Albertas (von Buxhev- 


den?) 24 t., 82, 86. 

Albertas Didysis 67, 344, 350, 368 t., 
378—383, 390, 398, 412, 415, 431, 
450. 

Albi(gi)ečių karas 26. 

Albrechtas I Habsburg 167 
—169, 295, 297, 313—315, 

Albrechtas Meška 82. 

Albrechtas, vokiečių poetas, 
481. 

Aleksandras III, popiežius, 12, 176. 

Aleksandras IV 55, 146 t., 285, 335, 
345, 351. 

Aleksandras III, Skotų karalius, 241. 

Aleksandras Halesietis 336, 345— 
350, 354 t., 369, 402. 

Aleksandras iš Roes 473, 

Aleksijai 14. 

Aleliuja 113—115, 498. 

Alessandria 62, 116. 

Alfarabi 392, 433, 

Alfonsas III, Aragono karalius, 283, 
289. 

Alfonsas VIII, Kastilijos karalius, 
26. 

Alfonsas X, Kastilijos karalius, 
146 t., 153, 158 t., 166, 172, 264, 
454, 456 t. 

Alfonsas, Poitiers (Puatjė) gra- 
fas, 215, 253, 257—258, 320. 

Algazali 440, 


— 537 — 


Alhacenas 348. 

Almansoras 26. 

almohadai 26. 

almoravidai 26. 
Alpharts Tod 494, 
Alverna (La Verna) 
Amalti 78. 


Amalrikas ir amalrikininkai 28, 340, * Aristotelis, aristotelizmas 67, 69 t., 


426, 433, 


Ambraziejus (Ambrosijus), Šv., 453. 


Ambroise (-uaz) 232. 
amici 43, 47. 
Amidei 198. 


Amiens'o (Amjeno) sutartis 1273 


m. 273. 
Anagni (Ananji) 104 t., 
144 t., 147, 287, 307—309, 
Anatolija 175, 


Ancona (Ankona) 7, 14 t., 19 t., Ž 


51, 9i, 99, 127, 162. 
Ancren Riwle 235. 
Andalusija 167. 
Andrea Pisano 525. 


Andrius II, Vengrų karalius, 73, 110, i 


178. 


Andrius III, Vengrų karalius, 295. i 


Andrius Kapelionas 468 t. 
Angela di Foligno (Andže- 
lia... Folinjo) 418—421, 446. 
Angelo Clareno (Andželio 

Klarėno) 285, 292, 418. 
Anglija 16, 22, 82, 136 t., 164, 174, 


176—183, 206, 216—252, 260, 273, : 


276, 474. 
anglosaksai 230 t., 234 t., 237. 
Anibaldi 143, 287, 291. 
Anjou (Anžu) grafystė 149, 215, 
217, 289. 
Ankona ž. Ancona. 
Anselmas Šv. 347, 349 t., 355, 363, 
377, 389, 403 t., 417. 
Antanas Padovietis šv. 415. 
Anvers (Antwerpen) 206. 
anziani (anciani) 199, 
apanage (apan4ž) 216 t. 
apeliacijos karaliui 
272, 326. 


; Apulija 59 t. 
: Aguasparta (Akvasparta) 368. 


: Aragonas 


23, 26, 166 t., 191, 260, 
263 t., 277, 283, 289. 


: Arelatas ž. Burgundijos karalystė. 


42, 50. ; 


* 


Areopagitas ž. Dionysijus. 


; Arezzo (Arėcco) 146. 


335—346, 348—353, 356—360, 
362, 364 t., 367—371, 373, 378— 
381, 383 t., 387, 389—402, 405, 
407—409, 412, 453, 465, 474, 512. 


Arles (Arlj) 151. 


Arnaldas 
130 t; ž 


Armėnija 260. 

Brescijietis (Brešietis) 
341 t., 375—378, 384, 401—403, 
408. 


Arnaldas iš Villanova 453. 


i: Arnolfo di 


Arnaldas, pranciškonas, 419 t., 421. 
Cambio (Kam- 
bio) 205. 


Aronas Lincolnietis (linkoln-) 248. 
i Arras (Arra) 206 t., 459 t., 461. 


arti maggiori (madžiori) 198, 
201 t.; a. medii 203, 

Artois (Artua) 330. 

Artūras karalius 234—237. 

Askalonas 258 t. 

assisai <+/. 

Assisi 19, 31 t., 128, 144. 

astrologija 68, 312, 314, 371. 

Athis-sur - Orge (-Orž) Tai- 
ka 1305 m. 208. 

Augsburg 212. 

Augsburgo seimas 167. 

Augustinas, augustinininkai, augusti- 
nizmas 51—53, 340 t., 344—347, 
349—351, 353, 355, 358 t., 361, 
368—370, 373—375, 377—381, 
383 t., 386, 389, 392 t., 395, 398, 
400 — 403, 406, 408, 411 — 413, 
417 t., 421, 429, 440 t. 


Augustino Regula 51—53. 
i Augustinas Triumphus 400. 
; Auksinė Egero bulė 22, 71. 


(Prancūzijoj) 
'Ausculta fili 


Auksinė Rimini bulė 86. 
bulė 299. 


— 538 — 


„Austrija 
167 t. 

auxilium 217. 

Avencebrolis 388, 407. 

Averroesas, averroesininkai, averro- 
izmas 70, 341—345, 349 t., 360, 
374, 378, 381, 398, 408—411, 471, 
474 t. 

aveu (avė), avouerie (avueri) | 
272, 326. 

Avicenna 379, 381, 388, 391 t. 

Avignon (-njon) 149 t., 311, | 

Azija 174. 

Azovas (Tana) 174, | 

Azzo (Acco) Este 20, | 


112, 124, 138, 147, 159, 


Babenbergai 111 t. 

bachelors (bėčelerz, bas che- 
valiers) 220, 224, 

Baconas Rogeras (Rėdžer Bė- 
kan) 67, 345, 348 t., 369—373, 
397 t. 

bailivai (bajulus, bailli, bai- 
1ii) 77, 190, 255, 268, 270 4, 
212. 

Bayonne miestas 279, 280, 281. 

Balduinas I (Baudouin), Roma- 
nijos imperatorius, Flandrijos 
grafas (IX) 175, 206, 479. 

Balduinas II (Baudouin), Roma- 
nijos imperatorius, 131, 133, 155. 

Balearų salos 165. 

Balliol 241, 242, 

banca (banka, bankas) 179. 

Bandino 500. 

bankai, bankininkai 180—184, 

Bannmeile 108, 213, 

Bannocburn kautynės 1314 m. 
249, 

Bar-sur- Aube (-Ob) 175. 

Barbarossa (Friedrichas I) 65, 71, 
79, 106. 

Barcelona 165 t., 174, 264. 

Bardi 184, 

Barlaamo ir Joasapho legenda 456, 
482. 


baronai Anglijoj — 217—230, 
239—250, 268, 281; Prancū- 
zijoj — 252, 265, 272, 274 t, 
328—330. 

Baroncelli (-čėlli) 14, 

Barsegap ė 497, 517. 

Bartija (Barta) 88. 

Basel 190, 483, 486. 

bastides 273. 

Batu 124, 


į Baude Fastoul (Bod Fastūl) 


460. 
Baudouin (Boduėn) ž. Baldui- 
nas. 


| Bavarija 158. 


Beatrice (Beatričė) 505, 507 t, 
510, 513, 516 t. 


; Beatriksa, Karoliaus Anjou žmona, 


149, z04, 
Beaumanoir 
452, 458, 

begardai 37, 416, 428, 447 t. 

beginės 37, 109, 416, 418, 421—423, 
425, 427—429, 447 t. 

Bellarminas 57. 

Benediktas XI, popiežius, 
212. 

Benediktas de 
(kornėtto) 112 t. 

Benediktas vienuolis 232. 

Beneventas 126. 

Benevento kautynės 1266 m, 152, 

Benoit de Sainte Maure 
232. 

Berardo, Palermo arkivyskupas, 
125, 130, 140. 

Bergamo 62, 115, 195, 

Bergen 179. 

Berlin - Kolln 179. 

Bernardas Šv. 33 t, 37, 341, 350, 
355 t., 412, 417 t., 422—426, 430, 
446, 

Bernard de Caux (Ko) 267. 

Bernard Saisset (Sėssė) 299. 

Bernier de Nivelles 341, 

Bertoldas, lybių vyskupas, 24. 


(Bomanuar) 208, 


309 t., 


Cornetto 


— 539 — 


Bertoldas von Hohenburg 
142. 

Bertoldas 
burg 415 t. 

Bertrand de Rains 206. 

bestiaires 452, 

Bethune 208. 

Bianchi (bjanki), Baltieji, 
290, 513 t. 

Bibarsas, Aigipto sultonas, 260, 

Biela IV, Vengrų karalius, 124, 

Bingen 157. 

bispel 484. 

Biterolf 482, 491, 

Bizantija 260, 314, 

Blanka Kastilijietė 252 t., 255, 258 
t., 264, 320. 

Blommaertine die 427. 

Boccaccio (Bokkaččio) 61, 458, 
500. 

Bodel Jean 459. 

Boethijus 342, 455, 470, 510. 

Boethijus Danas 341, 

Bogislavas I, Pomeranijos herco- 
gas, 82. 

Bohemundas, Antiochijos kunigaikš- 
tis, 73, 

Boine - Broke 184, 

Bologna (Bolėnja) 62, 114, 116, 
140, 143, 169, 

Bolognos universitetas 94, 106, 332 
t., 334 t., 339. 

Bonaventūra 155, 284, 329, 342, 349— 
369, 377, 383, 388, 397 t., 403, 
408, 412, 415, 417, 420, 432, 474, 
498, 510, 523. 

boni homines 106, 

Bonifacas (Bonifacijus) Montferra- 
tietis 476. 

Bonifacas (Bonifacijus), Canter- 
bury arkivyskupas, 218. 

Bonifacijus VIII, popiežius, 163, 
169, 243, 278, 281—283, 286— 
309, 310—312, 320, 324, 333, 338, 
400, 450, 519. 

Bonnegarde kautynės 1297 m. 
281. 


von Regens- 


204, 


Bono Giamboni (Džiambėni) 
499, 

Bonvesin da Riva 487, 517. 

Boppard 157. 

Bordeaux 137, 140, 280. 

borough (baro) 230. 

Boston 180. 

Boulogne, grafystė, 252. 

Bouvines (Buvin) 22. 

Bozen 176. 

Brabante 168, 206, 281, 314. 

Bracton (Brėkin) 246. 

Brancaleone degli Anda- 
16 (Brankalėėnė delji —) 143 
146. 

Brandenburg 82, 84, 157 t., 168 
t., 179. 

Braunschweig 89, 178 t. 

Braunschweigo - Liineburgo herco- 
gystė 112. 


Bremen 24 t., 178. 

Bremeno sinodas 110. 

Bremeno - Hamburgo arkivyskupys- 
tė 24—26. 

Brenner 176. 

Brescia (Brėšia) 116, 119. 

Breslau 179. 

Bretagne (Bretanj) 252, 272. 

Brindisi 78, 96, 99, 102. 

Bruce Robertas (Brus) 242, 249— 
251. 

Brugės (Briuž, Brūgge) 176, 
177, 180, 182 t., 190, 207 t., 280 t. 


Brunetto Latini 61, 204, 414, 
453 t., 480, 501—503, 505, 511 t., 
517. 

Bruno Giordano (Džiordano) 
384, 

Brut, Roman de —, 234, 235. 

Bruxelles 190, 206. 

bucentauras 192. 

Bulgarija 23, 124, 154, 

Buoncompagno 
450—452, 456, 

Buondelmėnti 198 t, 201. 

Buonsignėri (-sinjėri) 184. 


(-kompanjo) 


— 540 — 


Burgundija 176, 329 t.; B-jos kara- 
lystė — 74, 116, 148, 
Burkart von Hohenfels 488, 
burmistras 109, 214, 
Burzenland 86. 


Cacciaguida (Kaččiaguida) 198, 
505, 

Caesarija 258. 

Caesarijus Heisterbachietis 463. 

Caesarijus Speyerietis 47. 

Caffa (Kaffa, Feodosija) 165, 174. 

Cahors (Kaor) 279. 

Calais (Kalė) 279. 

Callemėūla (Calimšūla, 
182, 201. 


cambiatori (campsori) 180. 

Cambrai (Kambrė) 183 t. 

Cambridge (Kėmbridž), univer- 
sitetas 231 t. 

Campaldino (Kampaldino) 
kautynės 1289 m. 513, 

Cangrande della Scala 
(Kan-... Skalia) 194, 515. 

Canticum fratris Solis 38, 
61, 497 t. 

capitano del popolo (ka- 
pi-...) 64, 193—195, 199 t. 201— 
203. 

Capocci (Kapėčči) 14, 142, 

Carcassone (Karkassėn) 215. 

Carceri (Karčėri) 42, 

carroccio (karrčččio) 115. 

cas royaux 272, 326. 

Casale (Kazalė) 62. 

case law 246, 

Castel Fiorentino 140. 

Cavallini Pietro (Ka-) 525. 

Cecco Angiolieri (Čėkko An- 
džio-) 503 t. 

cechai, cechininkai 63, 146, 181—183, 
185, 189, 193—200, 202—208, 
212 t. 

Cencijus Savelli žiūr. Honorijus III. 

Centonovelleantiche (No- 
vellino) 499 t. 


Ka-) 


centumgravius, šimtininkas, 
109. 

Ceprėno (čė-) 20. 

Ceprano (čė-) Taika 103—105, 
108, 112. 

Cerchi (Čerki) 204, 290, 513 t. 

Cerdagne (Serdanj) 165. 

Chambre des comptes, 
engučtes, — plaids, —re- 
gučtes, —aux deniers 269 
—-270. 

Champagne (šampanj), 175 t., 
252 t., 329 t. 

Champagnės mišios 175 t., 180. 

chansons de geste 232, 457, 
459. 

Chartres'o (šartr) mokykla 348. 


Chaucer (Čėser) 231, 232, 235, 
2514 

chevaliers du roi 271, 275, 
278. 


Choresmas 124, 

Chorasanas 124, 

Chrestien de Troyes 233, 
425, 457, 474, 476, 481. 

Christina iš Stumbeln (Stom- 
melin) 423, 

Christina Stebuklingoji 37, 422 t. 

Chronigues de Saint - De- 

nis 456, 478 t. 

Chronigue Parisienne 479, 

Ciceronas 453, 510. 

Cimabue (čimabuė) 418, 525. 

ciompi (či6čmpi) 204. 

cistercijiečiai 52, 84 t. 

Cividale (či-) seimas 1232 m. 
109. 

Civitta Vecchia (čivittū vėk- 
kia) 132. 

Clarendono (Klerendono) Kon- 
stitucijos 246. 

Clericis laicos bulė 206, 299. 

Clopinel (Klio-, Jean de Me- 
ung) 274, 450, 469—473. 

Coelestinas III, popiežius, 3 t., 8, 
14, 17, 24 t. 

Coelesinas IV 129. 


— 541 — 


Coelestinas V, popiežius, 284—287, 
292, 298, 305, 306, 309. 

Coelestino eremitai 284, 292. 

Colin Muset (Kolėn Miuzė) 459. 

Colonna (Kolionna, -os) 3, 127— 
129, 142, 284, 287, 289, 291—294, 
305, 307—310. 

Commun Law 227 t., 245 t. 

commons (kammens), commo- 
ners, communitates 220 
t, 22871, 243 4, 248 t, 

communidades 190, 

Como (Kėmo) 195. 

Compagnetto 
da Prato 501. 

Compilatio Romana 29, c. 
guarta 29. 

Confirmatio 
243, 

coniuratio 106. 

Consilium magnum Pranciū- 
zijoj 269 t. 

consorteria 198, 

contaūdo 199, 

Conti (Kėnti) 14, 142, 287. 

Corbeil (Korbei) sutartis 1258 
m. 263 t. 


Corpus iuris canonici 333. 
Corso (Kėrso) Donati 290. 
corte (kėrtė), draugijos, 32. 
Cortenudvo (Korte-) kautynės 
1231 m. 115, 195. 
cortės (kortės) 190. 
Cosimo (Kosimo) Mėdici (-či) 
204, 
Courtrai (Kurtrė) kautynės 1302 
m. 208, 302. 
coutumes 452, 
Coutumes de 
208, 452, 458, 
craft guilds (kraft gildz) 212. 
credentes 43, 
Credenza di 
gio 195, 
Cremona (Kremėūna) 62, 92 t., 
115, 117. 


(Kompanjėto) 


chartarum 


a 


Beauvaisis 


Sant' Ambro- 


Cumberland (Kamberlend) 241. 

Curia Regis ž. Karaliaus Dva- 
ras, parlamentas. 

Čechai 63, 158, 167—169, 295. 

Čingis-Chanas (Temučinas) 124. 


Da Camino (Ka-) 114, 

Da Romano 124, 

Dago sala 83. 

Dalmatija 124, 

Damaskas 100 t. 

Damiette 73, 91, 257 t. 

Danelaw (Dėnlio) 234, 

Danija 23—25, 82 t., 84, 90, 179, 
295, 

Dannenbergo sutartis 1224 m. 83, 

Dantė 60 t., 68, 70, 148, 194, 198 t., 
204, 287 t., 290 t., 308, 400 t., 
414, 418, 450, 469, 491, 503—526. 

Dante da Maiano 500. 

Danzig 83, 179, 

Dauphinė (Dofinė) 314, 

Davanzšti (-cati) Chiaro 
(Kjaro) 501. 

Dawidsohn 197, 

De Monarchia (Dantės) 514 t. 

De Sanctis (Sanktis) 522, 

De viris religiosis 247. 


Decretum Gratiani 331 t, 
334, 

dekretalijos 332—334, 

Deliberatio super facto 
imperii 18, 


Della Torre 195, 

Dėnifle 430, 436. 

Despenser 248t. 

Descartes 404, 

Deutschenspiegel 452, 

Dėventer 179, 

Didžioji Chartija 22, 216—220, 223, 
243, 246. 

Didžioji Tarybaž. Magnum con- 
silium 

Diego iš Azevėdo 52 t. 

Dietrichas, Estų vyskupas, 24 t. 

Dietrichas Freibergietis 373, 
412 t., 416, 429, 448, 450. 


— 542 — 


Dietrich von Bern 494, 

Dietricho epas 494 t. 

Dievo teismas 104. 

Dinant 179, 182. 

Dino Compagni (Kompanji) 
60, 199, 202 t., 414, 457, 500, 
502. 

Dino Pėcora (-kora) 202 t. 

Dionysijus Areopagita 367, 412, 418, 
420, 424, 426, 429, 

Disciplinati di Gesū Cris- 
to 146 t. 

Distigues de Caton 455, 

Dit dAmiens 223—225, 268. 

Dit de Kenilworth 226. 

Divina Commedia 70, 513, 
515—524, 526. 

Dobrzino ordinas 86 t., 89. 

docta ignorantia 367. 

doge (dėdžė) 191. 

dolce stil nuovo 469, 502 t., 
504, 506, 513. 

Dolcino (-čino) 285, 

Dominykas šv. 52—55, 113, 

Dominykas Gondisalvi 339, 

dominykonai 43, 48, 52—55, 110, 113 
— 115, 258, 336, 378 t. 382 t, 
400, 411 t., 415, 423—425, 429 t., 
446 t., 448. 

Donš4ti 198 t., 204, 290. 

Doren 197. 

D6ria 193. 

Dorpat 179. 

Dortmund 157, 
212. 

Douai (Duė) 182, 184, 206 t., 280. 

Douvre 279, 281. 

Dovydas I, Skotų karalius, 241. 

Dovydas Augsburgietis 415. 

Dovydas Dinantietis 340. 

Dovydas, anglų poetas, 233. 

Drabužinė (Wardrobe) 242, 248. 

Dublin 239. 

Dubois Pierre 301, 312—315, 
320, 324, 474, 

Duccio“ di Buoninsegna 
(Duččio... — sėnja) 525. 


177, 178, 179, 


Duisburg 178 t. 

Dunsas Skotas 401—408, 409 t., 414, 
446, 449, 474 t. 

Durandas iš Saint - Pourgain 
409 t. 

Durazzo (-acco) 155. 

Diirnkruto kautynės 1278 m, 167. 


East - Anglija (Yst-) 234. 

ėchevins (ėšvėn, skabinai) 184, 190, 
205, 206. 

Echiguier (ėšikjė) Normandijoj 
271. 

Eckechartas 416, 429, 429—448, 450, 
474. 

Edda 492. 

Edinburgh 241. 

Edmundas Lancaster (-kas- 
ter) 142, 

Edmundas, Heinricho III sūnus, 
217, 225, 260. 

Edmund Rich (Rič) 218. 

Edwardas I 168, 207, 220, 224, 
226, 229 t., 238—247, 260, 273, 
279 t., 283, 206. 

Edwardas II 241, 248—250, 281, 
326. 

Edwardas III 250, 251, 331. 

Edward Bruce (Brus) 249, 250. 

Eger 167. 

KEger cui levia bulė 134, 


: Egidijus 48, 59. 


Egidijus Colonna 400, 415. 

Eike von Repgow 452. 

Elbing 87, 179. 

Elena, Manfredo žmona, 148. 

Eleonora, Heinricho III žmona, 218, 
225, 

Elijas di 
127 t. 

Elžbieta šv. Thūringė 109, 423. 

Emilija 194, 

Engelbertas, Kolno arkivyskupas, 90. 

engučteurs (-reforma- 
teurs) 271. 

Entrėe de Spagne 61, 406 t. 


Cortėna (Kor-) 47 t., 


— 543 — 


envėutement  (involutio) 
328. 

Enzio 61, 116, 125, 138 t. 

Epiras 155. 

Erfurto universitetas 411. 

Erikas Menvedas, Danų karalius, 
179, 

Erikas III, Danų karalius, 295. 

Eriugena 430, 443. 

Estai 23—25, 83. 

Este 60, 62, 114, 194, 

Ė£tablissements 
Louis 452. 

Ėtats gėnėraux 300 t, 315, 
324 t., 328, 331. 

Etienne Boileau 185. 

Etienne Segrave 218. 

Ėtienne Tempier 342, 345, 
383, 

Eude, Burgundijos dukas, 330 t. 

Eugenijus III, popiežius, 84. 

Euklidas, 67. 

Evesham (Yvšėm) kautynės 1265 
m. 226. 

Ezzelino (Ecce-) III da Ro- 
mano 62, 64, 112, 114, 115, 116, 
138 t., 141, 143, 144 t., 194, 


de st. 


Fabliaux 414, 459, 461, 463—467, 
469, 475, 485. 

Faėnza (-ca) 115. 

faidos 111, 198 t., 327. 

Faits des Romains 479, 

Falkirko kautynės 1298 m. 241. 

Falsterbo 180. 

Farinata degli (delji) Ubėr- 
ti 145, 519, 521 t. 

Ferdinandas III, Kastilijos karalius, 
166. 

Ferdinandas IV, Kastilijos karalius 
313. 


Ferdinandas de la Cerda 313. 
Ferentino sutartis 1223 m. 93, 
Ferrara 19, 62, 176, 194, 
Fieschi (Fijėski) 142, 193. 
Fiėsole 60. 


Fifanti 198. 

Filiogue 42, 162, 

Filippo della Torre 195. 

ilagelantai (saviplakos, discipli-. 
nati) 146—148, 498 t. 

Flandrija 176—191, 204—207, 246,. 
250, 272 t., 280—282, 305, 315 t., 
330. 

Florencija (Firėnze) 60—63, 
117, 139, 145, 147, 152, 164, 181, 
183, 189, 193, 196—203, 209, 290, 
505 t., 513 t., 522—524. 


Flote Pierre 278, 300—302, 
305, 328. 

F6ggios (-džios) kautynės 1254 
m. 144, 

Folcacchiero (Folkakkjėro) 
500. 


Folgėre di San Gimigna-- 
no (Džiminjano) 504. 
fėndacho (-ako) 80, 174, 176 t. 
Fondacho dei Tedeschi 
176 t. 
Fontaine de toute scien- 
ce (Sidrach) 414, 454. 
Forcalguier (-kalkje) 149, 
Forese Donati 198 
Frauenlob 486, 490. 
Francesco da Barberino- 
(Frančesko) 502. 
Francesi (-čezi) 184, 
Franche - Comtė 314, 


Frangipani (-džipani) 14, 99, 
142. 

Frankfurt a/M. 74, 157, 190, 
212. 


Frankfurt a./O. 179. 
Frankfurto seimas 1234 m. 111. 
frati gaudenti 500. 
fraticelli 292. 
freeholders 227, 203, 244, 
ireemen 230. 

Frescolbaldi (-ko-) 184, 
Freiburg in Breisgau 212. 
Friedberg 157. 


Friedrichas I Staufenas ž. Barbo-- 


rossa. 


— 544 — 


Friedrichas II Staufenas 3 t., 15— 
22, 27, 56, 61, 64—87, 89—140, 
163, 172, 174, 178, 211, 255, 257, 
264, 452, 514, 

Friedrichas (III) Gražusis 170. 

Friedrichas II, Austrijos hercogas, 


111 t., 487. 

Friedrichas III, Austrijos hercogas, 
124, 137. 

Friedrichas (Fadrigue), Sicili- 


jos (Trinakrijos) karalius, 283, 
289 t., 291, 293. 
Friedrichas Antiochijietis 138, 198. 
Friedrichas Babenbergas Badenietis 
153, 154, 159, 
Friedrichas von Hohen- 
zollern, Nūrnbergo markgra- 
fas, 160, 167. 
Frigedank 
Frisija 178. 
Friulas 176. 
Furnes kautynės 1297 m. 281. 


Gačtani 287, 291, 307. 

Gaimar G. 233. 

Galėnas 379, 

Galiliejus 384. 

Galindija 88. 

Gallo Pisano 500. 

Gallovasconia 215. 

Galloway 241. 

Gand (Gent) 177, 180, 182, 190, 
206—208, 280, 281, 

Gangalandi 198. 

Garnier du Pont - St. Ma- 
xime 233. 

Gascogne (-kėnj) 215—217, 223. 

Gautier de Brienne (Gotjė) 
116, 32. 

Gautier de Coincy 
Koenci) 456. 

Gautier de Metz 454, 

Gaveston 248t. 

Gelnhausen 157. 

Genova (Džė-) 60, 78 t., 80, 123, 
131, 132, 138, 139, 141, 164 t., 174 
— 176, 180, 184, 193—194, 


(Gotjė 


(Freidank) 102: 


gentry (džėntri) 212, 220. 

Geoffrey (Džėfri) Gaimar 
233; 

Geoffrey (Gotfriedas) Mon- 
mouthietis 233 t., 235. 

Gerardas Modenietis 113 t. 

Gerhardas II, Bremeno arkivys- 
kupas, 110, 

Gerhardas, 
pas, 168, 

Gerhard von Malberg 129, 

Gerhoh von Reichersberg 
110, 

Germanas, Konstantinopolio patriar- 
chas, 162. 


Gerson (Žersėn) 470. 

Gertrudė Didžioji 425. 

Gertrudė von Hackeborn 425. 

gezia 78. 

Gherardo di Borgo 
Donnino (Gė-) 284 t. 

ghibellinai 62—64, 126, 141, 143, 145, 
146, 147—149, 150—155, 165, 191, 
193 t., 198—202, 260, 289, 290 t., 
293 t., 505. 

Giacomino (Džiako-) Veronie- 
tis 497, 517. 

Giacomo (Džiūko-) da 
tino 61. 

Giacopino (Džiako-) Parmietis 
113 

Gianbuono (Džianbuėno, Jo- 
hannes Bonus) ir jo bro- 
liai 51. 

Giano (Džiūno) della Bella 
203 t. 

Gilbert (Žilbėr) de la 
rėe 388. 


Gilbert (Džil-) Gloucester 
(Glėster) 225. 

Gildhalle Londone 177. 

gildijos 183, 212. 

Gioacchino (Džioakkino) del 
Fiore (Jokymas) 28, 122, 146, 
284 t., 418, 424, 

Giotto (Džičtto) 418, 524—526. 


Mainzo arkivysku- 


San 


Len- 


Por- 


— 545 — 


Giovanni (Džio-) Galeazzo 


(Giangaleazzo, Džianga- 
lešcco), Viscėnti 194, 195, 
Giovanni (Džio-) di San 


Paolo 41 t. 
Giovanni Pisano 525 t. 
Girgenti 78. 
Glanvill 246. 
Gloucester (Glėster) 221, 246. 
Gloucestero Statutas 246. 
Godricas 189. 
gonfaloniere 199, 


Gonfaloniere della Gius- 
tizia 203. 

Goslar 179. 

Gotfriedas  Monmouthietis žiūr. 


Geofirey M. 

Gottfriedas Strasburgietis 481, 
482, 483. 

gotika Anglijoj 238. 

Gotlando sala 24, 82, 177 t. 

Gower (Gauer) 232, 235, 

grafystė (shires) Anglijoj 220— 
222, 224 t., 227 t., 229 t., 343 t. 

Grands Jours 271, 

Grands Officiers 269. 

Grigalius VII, popiežius, 5, 8, 107. 

Grigalius IX 19, 41 t., 44 t, 46 t., 
48 t., 51, 53, 54 t, 72, 89 t., 
93—99, 100—104, 108, 110 t., 
115 t., 118—130, 135, 163, 333, 
336, 341, 345, 428, 450. | 

Grigalius X 155, 159—163, 165, 174, 
260, 320, 351, 

Grimaldi 193, 


Grosseteste  (Greathead) 
Robertas 223, 232, 348—350, 
359, 369. 


Gualdrada Donati 

Gudrūna 492—494, 

guelfai 62 t., 64, 115, 141—143, 145— 
155, 165, 191, 193, 194 t., 199 t., 
200 t., 202, 314, 505, 514. 

guelfų partija (Parte Guelfa) 
200 t., 204. 

Gui (Gi) de Dampierre207t. 


198, 


Istorija 


Guichard (Gišar), 
vyskupas, 328 t. 
Guido Cavalcanti (Ka-) 203, 
£., 506, 522. 

Guido de Montefeltre 153, 
194, 

Guido Faba 452. 

Guido Guinicelli (Guiničėlli) 
502 t., 504, 509. 

Guido Novello di Polenta 
148, 515. 

Guienne (Guyenne) 215—217, 
239. 

Guillaume de Juliers (Gi- 
jons... Žiuljė) 208. 

Guillaume Auvergnietis (Over- 
njie-) 341, 360, 474. 

Guillaume Auxerrietis (Oksėr-) 
341, 346, 402, 474. 

Guillaume Breton 456. 


Troyes 


Guillaume Chapu (Ššapiū) 
452, 

Guillaume de La Marre 
383, 


Guillaume de Lorris (468), 
469 t. 

Guillaume de Saint-Amour 
337, 462, 472. 

Guillaume Imbert 323. 

Guillaume le  Marėchal 
216. 

Guillaume Servat 184, 

Guittonne d'/Arezzo 61, 500, 
502. 

gvardijonai 42, 47. 

Gwynned (Guinėt) 240. 


Habsburg 160. 

Hadrianas IV, popiežius, 84. 

Hadrianas V 156, 163. 

Hainaut (Ėno, Hennegau) 
207, 281. 

Halberstadt 178t. 

Haličius 159, 

Halle 179, 

Hamburg 82—84, 177—179, 212. 

Hannover 179. 


35 


— 546 — 


Hansa, Deutsche Hanse, 
— 180, 183 t., 212, 213 t. 

hansos 84, 176 t., 178, 183, 247. 

Hartmann von Aue 481, 482. 

Hartwichas, Bremeno arkivys- 
kupas, 24. 

Havelberg 179. 

Hedwiga (Jadvyga) Šv. 109 t. 

Heinrichas VI Staufenas 3, 8, 13 t., 
15 £., 64, 65, 71,85, 107; jo „tes- 
tamentas“ — 3. 

Heinrichas VII Luxemburgas 169 t., 
314, 513 t., 515. 

Heinrichas (VII) Staufenas 22, 65, 
71, 74 t.,, 81, 91—93, 100, 108— 
113, 115, 142, 483, 488. 

Heinrichas I, Anglų karalius, 233. 

Heirichas II, Anglų karalius, 172, 
233, 

Heinrichas III, Anglų karalius, 136 
t., 140, 142—144 t., 149 t., 178, 
216—228, 234, 240, 243, 252 t., 
258, 263, 268, 319. 

Heinrichas IV, Anglų karalius, 231. 

Heinrichas Raspe 138. 

Heinrichas, Kipro ir Jeruzalės ka- 
ralius, 257 t. 

Heinrichas Liūtas 82. 


178 


Heinrichas I, Silezijos hercogas, 
109. 

Heinrichas II, Silezijos hercogas, 
124, 


Heinrichas, Limburgo hercogas, 96. 

Heinrichas von Schwerin 83. 

Heinrichas (Don Arrigo), Ro- 
mos senatorius, 153 t. 


Heinrich der Schreiber 
482. 

Heinrich der Vogelaere 
494, . 2 
Heinrichas Gandietis 337 t., 401, 

474. 


Heinrichas iš Nordlingeno 425. 

Heinrich von dem Tiūrlin 
481, 482, 

Heinrich von Virneburg 
446 t. 


Helftos vienuolynas 423 t., 425. 

Hereford 221. 

Herford 179. 

hermandades 190. 

Hermannas, Thiiringijos landgrafas, 
481. 

Hermann Balke 87. 

Hermann von Salza85t., 89, 
96, 121 t. 

Hildesheim 178 t. 

Hippokratas 379. 

Histoires 
479. 

Hyacintas (Jacko) 54 

hobereau 272. į 

Hohenzollern ž. Friedrichas 
von H. 

Holm 24, 

Holstein 82. 

Honorijus III, popiežius, 3, 45 t., 
48 t., 51, 53, 72 t., 74 t., 91, 93, 
97, 232 L;-355, 

Honorijus IV 284, 291. 

Honorijus Augustodonensis 453, 

hospitalininkai 100, 320, 325 t. 

H6tel du Roi 269, 

Hubert de Burgh 216 t., 218. 

Hugo Trimberg 406. 

Hugonas (Hugues de St. Vic- 
tor) 347, 350, 377. 

Hugonas Riplin 412. 

Hugues de Lusignan 252. 

Hugues šv. 247, 

Hulle 180. 

humanistai 68. 

Humbertas kardinolas 107. 

humilijatai 41, 43. 


de Baudouin 


Ibn Sabin 69, 

Ida Louvainietė 37. 

Iglau 212. 

Ikeskola (Ūxkūll) 24. 

žilė - de - Rrancė 252, 

Imola 62. 

imperijos miestai (Reichsstad- 
te) 109 t., 138, 190, 213. 


In agro dominico bulė 447. 


— 547 — 


Ineffabilis amor bulė 296 t. 

inglis 235. 

inkvizicija 28, 54—58, 96, 104, 110 
t., 288, 322 t., 324, 326, 329. 

Innocentijus I, popiežius, 8. 

Innocentijus III 4—31, 41, 53, 55, 
61 £:, 65 4, 71 t, 85, 102,.107, 
163, 332, 333 t., 426, 450. 

Innocentijus IV 43, 51, 55, 89 t., 122, 
130—144, 163, 174, 255, 257 t., 
264 t., 336. 

Innocentijus V 155, 162. 

Inns of Court (innz 6v koat) 
246. 

institucio pacis 196 t. 

Ipswich (Ipsuič) 180. 

Irnerijus 334. 

Ispanija 26, 166, 177, 454 t. 

Italija 14—17,119—21, 59—65, 91—94, 
102, 103, 112—119, 122, 126, 145, 
138—140, 141, 161—166, 169, 172 


— 176, 180, 183, 191—204, 213, 
247, 289 t., 314, 451—457, 496— 
526. 

Iviza 165. 

Izabėlė Anglė, Friedricho II žmona, 
111. 


Izabėlė Jeruzalietė, Friedricho II 
žmona, 93, 112. 

Izabėlė Edwardo II žmona, 248, 250, 
281, 331. 

Izidorius Sevillietis 453. 

Jacopo Mostacci (Jakopo 
Mostačči) 500, 

Jacopone da Todi (Jakopėnė) 
292—294, 498 t., 517. 

Jacgues (Žak) de Chatillon 
(šatijon) 207 t. 

Jacgues de Molai 
323, 324, 326. 

Jacgues de Vitry 17, 97, 415, 
421 t., 463. 

Jaffa 102, 258. 

Jacko (Hyacintas) 54. 

Jaime (Chaimė) I, Aragono kara- 
lius, 165 t., 320, 373. 


(lė) 320, 


Jaime II, 283, 289, 321. 

jakobinai (dominykonai) 53. 

Jean d'Avesne (Žan d'Avėn) 
207. 

Jean de Dampierre 208. 

Jean de La Rochelles (de 
Rupella) 347—350. 

Jean de Meung ž. Clopinel. 

Jean de St. - Gilles 336. 

Jean de Weert 272. 

Jeanne, Liudviko X duktė, 330 t. 

Jeronimas iš Ascoli (Askoli) 
370. 
Jeruzalė 73, 101 t., 133, 223, 257 t. 
Jeruzalės Assisai — 452, J. karalys- 
tė — 102, 123 t., 155, 260 tt. 
Joanna (Jeanne), Flandrijos gra- 
fienė, 206. 

Joinville (Žoenvilj) 253—255, 
259, 262 t., 318, 456, 477—478. 

Jokūbas Douglas 242. 

Jokūbas (Jacgues) iš Virag+ 
gio (de Voragine) 455, 

Jokūbas, Kapujos arkivyskupas, 104, 
106. 

Jonas XXI, popiežius, 157. 

Jonas XXII 315, 333, 400, 447. 

Jonas Vatazės, Graikų (Nikėjos) 
imperatorius, 134. 

Jonas Bežemis 19, 22, 27, 216, 319. 

Jonas Balliol (Baliu6ol), Skotų 
karalius, 241. 

Jonas, Bulgarų karalius, 23. 

Jonas de Brienne, Jeruzalės ka- 
ralius, 73 t., 90, 93, 100. 

Jonas Luxemburgas, Čechų karalius, 
170. 

Jonas de Procida 166. 

Jonas Parricida 169, 

Jonas Baconthorp (Bėknthoup) 
410. | 

Jonas Damaskietis 390. 

Jonas Hadlaub 490 t. 

Jonas Jandunietis (Jean de Jan- 
dun) 410 t., 442, 474. 

Jonas Parmietis 284 t. 

Jonas Ravensburgietis 483. 


— 548 — 


Jonas Vicenzietis 114 t., 415, 

jonininkai 110, 320, 325. 

Jordanas de Anglano 148, 

Jordanas de Jano 128. 

Jordanas Fantosme 294 t. 

Judas ben Salomon Cohen 
67. 

juntos (chuntos) 190. 

Juozapas, Konstantinopolio patriar- 
chas, 162. 

juratai (jurės, žiūrė) 190, 205. 

justicijarijus 77, 112, 216, 219, 222. 

Juvenalis 472. 


Yarmouth (Jamouth) 180. 

Year Books (jy būks) 246. 

yeomen 227, 230 t. 

York 246. 

Yorko parlamentas 1318 m. — 249, 
1322 m. — 250. 

Ypres 176 t., 180, 182, 184, 190, 

207, 280. 


Kalabrija (Calabria) 59 t. 

kalavijuočiai 25, 83, 86, 87. 

Kalmar 180. 

Kampen 179. 

kancleris 219, 222, 242, 245, 248, 
269. 

kanonas (mokestis) 78. 

kanonų teisė 95 t., 332 t., 335, 452. 

Kantas 381. 

kapitalistai, kapitalizmas 187—189, 
191, 193 t., 195 t., 197 t., 199 t., 
204, 206, 209, 282. 

Kapuja (Capua) 141 t. 

Kapujos Assisai — 76, 79, seimas 
1220 m. — 76. 

Karakorunias 174. 

Karaliaučius (Konigsberg) 179. 

Karaliaus Dvaras ir Taryba 76, 216, 
218, 221 t., 227, 228, 245, 248, 
269 t., 328 t. 

kardinolai 3, 6, 120 t., 122, 127, 129 
t., 132, 162 t., 169, 284, 286, 323. 

Karintija 159, 167. 

karmelitai 51. 


Karolius IV, imperatorius, 411. 

Karolius IV, Prancūzų karalius, 269, 
215. 

Karolius VI Valois 194. 

Karolius Valois 277, 289 t., 299, 
305, 311, 314 t., 330. 

Karolius Anjou 149 t, 151—156, 
159, 161 t., 163 t., 165 t., 200 t., 
215, 253, 259, 260 t., 264, 277, 
283, 320, 382, 460, 461. 

Karolius II Anjou, Neapolio ka- 
ralius, 166, 283 t., 285 t., 287, 
289 t., 291, 314. 

Karolius Robertas Anjou, Vengrų 
karalius, 169, 295, 

Kasovija 87. 

Kastilija 26, 175, 190, 263 t., 

katharai 52, 418, 427. 

Kaunas 180. 

keltai 230, 235, 237, 240 t. 

Kenilworth 226. 

Kent 234. 

King's Council 
Karaliaus Dvaras. 

Kipro sala 101, 257, 260, 262. 

Klara šv., klarisos, 43 t. 

Klementas IV, popiežius, 150—154, 
225, 321, 370, 456. 

Klementas V 163, 169, 243, 248, 311, 
315, 320, 323—326, 333, 519. 
knights (naits, riteriai) 219—222, 

224 t., 228—232, 244 t. 
komonerai, žir. commons. 

Konradas IV Staufenas 112, 125, 137 
t, 140—157, 483. 

Konradas, Mazovijos (Mozūrų) ku- 
nigaikštis, 86 t. 

Konrad von Uerslingen 14, 
15. 

Konradas Thiiringas, teutonų magis- 
tras, 122, 127. 

Konradas, Speyero vyskupas, kanc- 
leris, M. 

Konradas Capece (Kapėčė) 153. 

Konradas Lancia 166. 

Konradas Marburgietis 110. 

Konradas Wirzburgietis 481, 483 t. 


(kaunsil) ž. 


— 549 — 


Konradinas 142, 144, 145, 148 t., 
153 t. 

Konstancija, imperatorienė, 15 t., 121. 

Konstancija, Friedricho II žmona, 
66, 93. 

Konstancija, 
289. 

Konstantino D. Konstitucija 9, 11, 
135; 151: 

Konstanzo Taika 1183 m. 92, 116. 

konsulai miestų 190, 193, 195, 197. 

Kopenhagen 82. 

koronerai 220 t., 227. 

Korsika (Corsica) 289. 

Kotryna de Courtenai 313, 314, 

Kotuzas 260, 

Koln 158, 168, 177—179, 190, 212, 
213 t. 

Kolno arkivyskupai — 137 t., 157 t., 
213, 280; universitetas — 411. 

Konigsberg (Karaliaučius) 179. 

Kraina 159, 167. 

Kristijonas 86, 89. 

Krymas 174. 

kryžiaus karai 23, 29, 72—75, 90— 
91,93, 97 t, 101 t; 123: t., 137, 
140, 162, 226, 261—263, 476 t., 
Liudviko IX — 256, 257—263. 

Kroatija 125. 

Krokuva 124, 159, 168, 179, 

Kubilajus 174. 

Kujavija 86. 

Kulm 86 t., 89, 179. 

kurfiurstrai 158, 160, 168—170. 

Kuršiai 23, 25. 

kurtuazinė literatūra 232, 457—460, 
463—470. 

kustodai 42, 47. 


Manfredo duktė, 166, 


La Marche 252, 

La Rochelles 280. 

La Verna (Alverna) 42. 

Laisvosios dvasios erezija 427 t., 
429, 446, 448, 

Layamon 235. 

Lambertas (Lambert le Bėghe) 37. 

Lamberti 198, 


Lana, arte della — 182, 190. 
Lancaster (Liankaster) 246. 
Lancaster Tomas 248 t., 250. 
Lancelot du Lac 457. 
Langland William 237. 
Langtonas Steponas 216 t. 
Languedoc 27, 215, 332. 
lapidaires 452. 

Lapino romanas 414, 463, 467 t. 

Laterano sinodas IV (1215 m.) 23, 
25, 27—29, 53, 72. 

Latino, kardinolas, 165, 201, 284. 

Latviai 23 t. 

laude 498 t. 

Laurinas karalius 494 t, 

Legenda aurea 455, 

legistai 271, 274, 278, 296, 298 t., 
300, 312, 314 t., 320, 327, 330, 
475. 

Leibnitz 404. 

Lenkija 23, 84, 88 t., 124, 148, 168, 
180, 212, 295. 

Lėono karalystė 26. 

Leopoldas VI, Austrijos hercogas, 
73, 90, 487. 

Lewes (Liuis) kautynės 1264 m. 
224. 

Liber Augustalis žiūr, Mel- 
fi Constitutiones. 

Liber censuum 3, 72. 

Liėge (Ljėž, Littich) 178, 190, 
205, 206 t. 

Liegnitzo kautynės 1241 m. 124. 

Lietuviai 83, 88, 179, 180, 212; žiūr. 
Prūsai. 

Lille 207 t., 281. 

Limoges 279. 

Linn Regis 180. 

Lippstadt 157, 

Liudvikas Bavaras 315, 

Liudvikas VIII, Prancūzų karalius, 
215;.:252. 

Liudvikas IX šv. 122, 132 t., 136 t., 
140, 142, 149 t, 155 t., 174, 208 
tr, Zi 2ii> 22346, 2ėns 
252—269, 274 t., 317, 318, 320, 
337, 477 t. 


— 550 — 


Liudvikas X 317 t., 328—330. 

Liudvikas, Bavarijos hercogas, 90, 
108, 149, 153, 

Liudvikas, Reino pfalzgrafas, 160. 

Liudvikas, Thiiringijos landgrafas, 
96, 110, 119, 

Livonija 24 t., 82 t., 85, 87 t, 180. 

Livonijos ordinas ž. kalavijuočiai, 

liveries (liveriz) 212. 

Livre des secrets aux phi- 
losophes 454. 

Livres des Histoires 479. 

Lybiai 23 t., 25; ž. Livonija. 

Lyon 132, 133, 140 t., 314. 

Lyono sinodas 1245 m. (XIII vi- 
suotinis) — 133 t., 137; 1274 
m. (XIV visuot.) — 156, 161 t., 
174, 320, 351, 382. 

Llewelyn Didysis 
Griffith — 240. 

locator 84. 

Lodi 195. 

Loffredas Gačtani 291. 

Lombardas ž. Petras Lombar 
das. 

Lombardija 60, 64, 79, 91—93, 114 t., 
116, 126, 138, 139 t., 141, 145— 
148, 151, 155, 164 t., 180, 194, 

Lombardų Sąjunga 7, 14 t., 61, 92 
t., 96, 98 t., 103, 109, 111—115, 
118 +, 122; 123,127, 131 €, 140, 
164, 176. 

London 177 t, 184, 190, 211 t, 
219, 224, 226, 235, 243. 

Londono hansos 176, 178, 183. 

Lotynų Imperija (Romanija) 23, 123, 
151, 155, 256. 

Lotharingija 176, 281, 314, 

Lothian (Liothion) 239 t. 

Louvain 182, 190, 206. 

Lucca (Liukka) 145, 153, 165, 194, 

Lucera (Liučėra) 78, 144, 

Lundo arkivyskupystė 24, 

luomų susirinkimai Prancūzijoj 275 
t, 315, 327, 330 t: 

Lupoldas, Wormso vyskupas, 19, 

Lutgarda 37, 422, 423. 


240; — ap 


Luxemburg 281, 314. 

Libeck 82—84, 86, 89, 177 t., 179, 
212. 

Lineburg 179, 


Mad Parliament (mėd pale- 
ment) 222. 

Magdeburg 178 t, 212; M-go 
teisė 84, 89. 

Magna Charta Libertatum 
ž. Didžioji Chartija. 

magnatai 199, 202—204, 

Magnum Consilium 217—220. 

Maimonidas 317, 381, 390, 392. 

Maine (Mėn), grafystė, 149, 215, 
217, 289. 

Mainz 17, 157, 190, 214. 

Mainzer Landifiriede 
157, 452. 

Mainzo arkivyskupai 137 t., 157 t.; 
— seimas 111, 114. 

Majorka 26, 165. 

mayor Londono 211. 

Makrobijus 469. 

Maksimas Išpažintojas 433. 

Malaspina 515. 

Malatesta 194, 

Malcolm III, Skotų karalius, 241. 

Malek - Saleh 123, 

mameliukai 260. 

Manfredas 140—152, 172, 200, 519. 

manor (mėne) 227. 

Mansurah kautynės 1249 m. 257. 

Mantova 62, 115, 

Marco (-ko) Polo 174, 480. 

Margarita, Liudviko IX žmona, 253, 
256. 

Margarita, Flandrijos grafienė, 207. 

Margarita Ebner 425. 

Margarita Yprietė 37, 422. 

Margarita Porete 427. 

Marie de France 233. 

Marienburg 88. 

Marigni, Enguerran de — 
278, 315, t., 319, 328, 330. 

Marija Champagnietė 476. 

Marija iš Oignie 37, 422. 


111, 


— 551 — 


markų lordai 240. 
Markward von Anweiler8, 
14, 15, 16, 17. 


Marlborough (Mėlbru) mo- 
kykla 232; — statutas 226. 

Marner 490. 

Marokko 80. 

Marseille 149, 174. 

Marsilijus Padovietis 410 t. 

Martino da Canale (Ka-) 


480. 

Martino della Torre 195, 

Martynas IV, popiežius, 155 t., 165 
t., 277, 283, 337. 

Martynas Lenkas 453, 456. 

Mastino della Scala (Ska- 
lia) 64, 194. 

Matildės Palikimas 20, 62, 161. 

Matines de Bruges 208. 

Matteo Visconti (Viskonti) 
195. 

maurai 26, 166. 

Mažoji Armėnija 174, 

Mazovija (Mozūrija) 86. 

Mechthildė Jaunė 425. 

Mechthildė Magdeburgietė 423—425, 
446. 

Mecklenburg 82, 83. 

Meier Helmbrecht 485 t. 

Meinhardas, lybių vyskupas, 24. 

Meissen 89, 

meistersingeriai 459, 490 t. 

Melfi 104; M. Konstitucijos 76, 
104—108, 

Melorios kautynės 1284 m. 194, 

mendikantai 51—55, 94, 336 t., 415 
t., 425, 428, 462 t., 471, 472, ž. 
pranciškonai, dominykonai. 

mėrai (mairs) 205. 

Meran 176. 

merchant guild (mėčent gild) 
212. 

Mercija 283. 

Meruit bulė 312. 

Mesopotamija 101. 

Messina 79, 168. 

Messine 176. 


Middle - English 235, 

miestai 180 t., 182 t., 184 t., 262; 
Anglijos m. — 211 t., 220, 
224 t., 228 t., 243—245, 247, 250; 
Italijos m. — 63—65, 76 t., 
80 t., 92, 109, 112—118, 138, 141, 
143—145, 148, 164 t., 166, 190, 
191—204, 210 t., 289 t.; Pran- 
cūzijos m. — 205—208, 190 
t... 208 t, 211, 275 t, 315 T, 
327 t, 329 t, Vokietijos m. 
— 90, 108 t., 110 t., 117 t, 157, 
177 t., 179—180, 190, 203, 212— 
214. 

Milanas 62, 92, 115 t., 120, 124, 131, 

194 t., 210. 

Militia B. Virginis 43. 

Militia Jesu Christi 

Minden 1709, 

ministerialai 19, 108, 110, 112, 116, 
481, 491, 

Minorka 165. 

miracles 459, 460, 461. 

Mykolas VIII Palaiologas 155 t., 
161 t., 166, 260. 

Mykolas Skotas 67—70. 

Modena 62, 115, 147, 194, 

Mohi kautynės 124. 

mongolai (totoriai) 124 t., 174, 256, 
260. 

monseigneur Mouche 305 t., 
311, 317, 319. 

Montpellier 165 t, 174, 264, 
278; universitetas — 335. 

Mont-Cenis 175. 

Montaperto kautynės 1260 m. 
145, 148, 200. 

Montecchi (-ėkki) 62. 

Montferrato grafystė 60, 164, 166. 

Moral Poem 235. 

Moravija 159, 167. 

Mortimer Roger 250 t. 
Motiejus Paryžietis 44, 234, 263, 
319, 456. 

MG6hler 288. 
Muhammedas 
26. 


43, 


ibnh Tumart 


i SS 


Mundmannen 214, 

Murcija 166. 

Musciatto dei Francesi ž. 
monseigneur Mouche. 

Mihldorto kautynės 1322 m. 170. 

Mūnchen 212. 

Mūnster 157, 177, 178, 179. 


Nadruva 88. 

Napoleone della Torre 195. 

Narbonne 215. 

Narni 62, 132. 

Narva 180. 

Natangija (Nėtanga) 88. 

Navarrės karalystė 26. 

Navas de Tolosa 
1212 m. 26. 

Neapolis 141 t, 144 t., 169; N-io 
universitetas — 67, 76. 

Neidhard von Reuenthal 
486—488, 489, 491. 

neoplatonininkai, neoplatonizmas 67, 
340 t., 348 t., 351, 361, 364, 373, 
377 t., 380, 381, 384, 398, 411, 
412 t., 429, 432, 437, 444, 

nepotai, nepotizmas 291, 

Neri, Juodieji, 204, 290, 513 t. 

Neusser Versprechen 18. 

Niccolo (-kolo) Pisano 524, 

Niederlandai 176. 

Nikalojus I, popiežius, 11, 107. 

Nikalojus III 155 t., 165, 201, 291, 
519. 

Nikalojus 


kautynės 


IV 284, 291, 320. 
Nikalojus iš Senlis 478. 
Nikalojus Kuesietis (Cusanus) 

384, 411, 436, 439, 442, 448, 
Nikalojus Strasburgietis 447. 
noėl 460. 


Nogaret Guillaume 271, 277 
t, 297 t, 305—312, 320—325, 
328, 329. 


nominalizmas 409 t., 411. 
Norbertas šv. 52. 
Nordalbingija (Saxonia 

transalbina) 82. 
Norfolk 221. 


normanai 231, 237, 238. 
Normandija 209, 238, 258, 330. 
Northamptono parlamentas — 226; 
sutartis — 251. 
Northumberland 240 t. 
Norvegija 82—84, 257, 259, 281. 
Novara 195. 
Novellino 499t, 
Novempopulania 215. 
Novgorodas 178, 180. 
Nurnberg 190. 


Oberwesel 157. 

Occam (Okamas) Vilhelmas 409 t. 

Odo delle Colonne 61. 

Oeselio sala 83. 

Offa's Dyke (Daik) 240. 

Olandija 177, 280, 314. 

Olivi (Olieu) Pierre Jean 
285, 368. 

ontologiškasis argumentas 362—364, 
389, 392, 403 t. 

Oppeln 159, 

Oppenheim 157. 

Ordainers (odėnez) 249, 

Ordinamenti della Giust1- 
zi'ją. 208 £ 

Ordo maris Pisoj 194, 

Ordo Romanus 6. 

ordonansai 246, 249 t., 296. 

Orlėans'o (Orlėano) universite- 
tas 335. 

Orm, Ormulum 235. 

Orsini 4, 129, 142, 284, 287, 291, 
309. 

Ortlibas ir ortlibininkai 426 t. 

Orvieto 62, 290. 

Oslo 180. 

Osnabrūck 178 t. 

Ostija 159. 

Otakaras I, Čechų karalius, 159, 

Otakaras II 138, 159 t., 167, 172. 

Ottokar 197. 

Ottonas IV 4, 14, 16—21, 25, 65, 
71, 78 t., 82. 

Ottonas von Wittelsbach, 
Bavarijos pialzgrafas, 19. 


— 553 


Ottonas Vaikas 112. 

Ottonas II, Bavarijos hercogas, 138. 

Ottonas Freisingietis 158. 

Ottonas Visconti 195. 

Ovidijus 469, 470, 483. 

Oxfordo parlamentas (1258 m.) — 
222; O. Provisijos — 222 
t., 225 t, 246; universitetas — 
231 t., 236, 335, 339, 369, 401, 
408. 


Paderbron 179, 

Padovos miestas 62, 114 t., 141, 194; 
universitetas — 412. 

Pagano della Torre 195. 

pairs, pėrai, 190. 

Palermo 79, 153, 166. 

Palestina 174. 

Palestina 128, 291, 293 t. 

Pallavicini ž. Ubertas P. 

pamokslai ir pamokslininkai 415 t. 

Pandolfas, popiežiaus legatas, 216. 

Pandulfas, Romos senatorius, 14. 

Paolo ir Francesca 519 t. 

Parcivalis Doria 148. 

Pareinio miestų sąjunga 109. 


Parens scientiarum bulė 
333. 
Paryžiaus "Taika 1229 m. — 215; 


1259 m. — 222; 1303 m. — 239, 
288; P. universitetas — 
54, 232, 285, 298, 330, 332 t., 334 
—339, 349, 351, 411 t., 474. 
Paryžius 190, 211, 252, 316 t., 330 t. 
Parlamentas Anglijoj — 220 t., 225— 
231, 242—246, 248, 249 t., 283, 
žiūr. Magnum Consilium; 
P. Airijoj — 239; P. Prancūzi- 
joj — 265, 270, 280. 
Parma 62, 113—115, 139 t., 147, 176. 
Pasguaros susirinkimas 115. 
pastoureaux 258t. 
pastourelles 458 t., 461. 
patricijai miestuose 63 t., 182, 184 t., 
187—196, 201 t., 205 t., 207 t., 
212, 214, 272, 274 t. 
pauperes catholici 41. 


Pavija 153. 

Peckham J. 351, 368, 383. 

Pelagijus, legatas, 73 t., 90. 

Pembroke grafas 249. 

Pentapolis 17, 20, 161. 

Pėrigeux 279. 

Pernau 179. 

Perrens 197, 

Persija 124. 

Perugia (-džija) 
147, 150, 284. 

Pesaro 194, 

Petersboroug, Abbey of — 
235. 

peticijos Anglijoj 231, 245. 

Petrarka (Petrarco) 61, 68, 491, 

Petras (Pedro) II, Aragono ka- 
ralius, 23, 26, 66, 139. 

Petras (Pedro) III 150, 155, 166, 
271, 283. 

Petras Aspelt 170. 

Petras dei Catani (Ka-) 47, 127. 

Petras de Dacia 423. 

Petras de Vinea (Piero del- 
la Vigna) 61, 66, 104, 106, 
121, 129, 130 t. 

Petras, Romos prefektas, 13. 

Petras Lombardas 338, 341, 345, 350, 


15, 32, 141, 143, 


377, 395. 
Pfahlbirger 109. 
Philippe de Beaumanoir 


ž. Beaumanoir. 
Philippe Hurepel 252. 


Piacenza (Pjačenca) 62, 116, 
124, 131. 

Piano Carpini (Pjano, Pla- 
no, Kar-) 174. 

Piastai 89. 


Piemontas 164. 

Pierleoni 142. 

Pierre d'Auriole 410. 

Pierre de Castelnau 52, 

Pierre de Coninc (Ko-) 208. 

Pierre de Maricourt 349, 
370, 373, 

Pierre de Rivau 218. 

Pierre de Roche 218. 


— 554 — 


Pierre Mauclerc 252. 

Pietro dAbano 411. 

Pietro Tiepolo 115. 

Pikardija 330. 

Pikardijos poetai 459. 

Pilypas švabas 4, 8, 16—19, 25. 

Pilypas II Augustas 21, 175, 252, 
320. 

Pilypas III 155, 160, 208, 239, 260, 
261, 264, 273, 277, 296. 

Pilypas IV Gražusis 168 t., 207 t., 
219 t., 251, 271, 274 t., 277—283, 
289, 294 t., 296—302, 305 t., 310, 
311 t., 315—328, 338, 344, 


Pilypas V 315, 330. 

Pilypas VI Valois 317, 331. 

Pilypas, Evreux grafas, 331. 

Pilypas Perrarietis 137. 

Pilypas Novarrietis 452, 455. 

Pisa 20, 60, 62, 78 t., 117, 148, 153 t., 
158, 165 t., 174, 180, 182, 184, 
193 t. 

Pistoja 153, 165, 194, 

Platonas 352, 353, 362, 383, 384. 

platonininkai ž. neoplatonininkai. 

podesta 190, 193 t., 195 t., 199, 
202 t., 211. 

Pogezanija (Pagudė) 88. 

Poitou (Puatū) 215, 217, 259. 

Polockas 24, 178. 

Pomeranija 82, 83, 84, 87, 89. 

Pomerelija 83. 

Pomezanija (Pameldė) 88. 

popiežiaus neklaidingumas — 8, 14; 
p. rinkimai — 161 t. 

popolo — 63, 64; p. grasso— 
63, 191, 197, 203 t.; p. minu- 
to— 63, 64, 191, 194, 195, 197, 


203 t. 

Popolo Vecchio (Primo P.) 
199 t. 

Por San Maria, arte di — 
182. 


Portiuncula 36, 42, 44 t. 
Portugalija 23, 26, 175, 260. 
Powys 240. 


Prahos universitetas 411. 

pranciškonai 31—51, 52, 54, 59, 95, 
110, 113—115, 121 t., 126—128, 
218, 258, 336, 345, 347 t., 350 t., 
369, 373 t., 377, 408 t., 411 t., 
415, 418 t., 421, 430, 446 t. 

Pranciškus (Francesco) šv. 31 
—51, 53, 54, 59, 61, 94, 127, 350, 
355, 357 t., 363, 417 t., 419, 446, 
497 t., 525 t. 

Prancūzija 16, 22, 59, 82, 90, 111, 
136 t., 155, 158, 163, 165 t., 172 
t, 174 t, 177 t, 180, 183, 184, 
207 t, 215 4; 217 t, 2197-2231, 
228—232, 236 t., 239, 242, 251, 
252—283, 289, 296—331, 417, 449, 
451—479, 480, 496 t. 


Prato 153, 159, 

prėmontriečiai 52, 53, 84. 

Prepositinas Cremonietis (Kre-) 341. 

prevotai 268, 270 t., 272. 

Prick (the-) of Conscien. 
ce (konšens) 236. 

prijorai (priori) Elorencijoj 201 
—-204. 

Primo Popolo 199t, 

Prise de Pampeluneė 
496 t. 

prisiekusieji Auglijoj 220 t., 227, 231, 

Privilegium in favorem 
principum ecclesiasti- 
corum 1220 m. 71 t., 74. 

Proklas 412, 430. 

proletarai 183, 185, 189, 191, 195, 
197, 204—209, 


Prouille 52, 

Provence (Provans) 
166, 215, 264, 458. 

Provins 175. 

Prudentijus 469. 

Prūsai 83—89, 159, 180. 

Prūso 89. 

Pseudo  Dionysijus ž. 
Areopagitas. 

Pskovas 180. 

puis 459, 


61, 


148, 149, 


Dionysijus 


— 555 — 


Ouarantija 19lt, 

Ouasi lignum bulė 336. 

Ouattėrdici (-diči) Florencijoj 
201. 

Oucedlinburg 179. 

Oučte de St. Graal 457. 

Ouo Warranto 246. 

Ouia emptores 246. 


Rabenschlacht 494, 

Radicofani (-iko-) 20. 

Raimondas VI, Toulousės grafas, 27. 

Raimondas VII, Toulousės grafas, 
132 t, 213, 252 £. 

Raimondas Berengaras VI, Proven- 
cės grafas, 149. 

Raimundas de Pefiaforte 95. 

Raimundas Gaufridi 130, 131, 
137 t. 

Ralph Fitz- Gilbert (Fic- 
Džilbert) 233, 

Ramon Lull 373—376. 

Ranieras Fasani 146 t. 

Raši 317. 

Rat, Ratmianner 190, 212 t. 

Ravennos  egzarchatas, dukatas, 
miestas 14 t., 17, 20, 139, 161, 
164, 194, 

recuperationes 15, 19, 20, 99. 

Regensburg 212, 

Reggio (Rėdžio) 
147, 194. 

Regula šv. Pranciškaus 42, 49 t. 

Reichstaūdte ž. imperijos mies- 
tai. 

Reimso menestrėlis 479, 

Reinaldas, Spoleto dukas, 99 t. 

Reinmar von Zweter 481 t., 
488, 

Reino pialzgrafas 158. 

Reino Sąjunga 157, 159, 212. 

Renard le Contretfait 414. 

Revalis 83, 179. 

Rex gloriae bulė 312t. 

Richard Rolle (Ričard Rol) 
236. 

Richardas Conti 


63, 113, 115, 


(Kėnti) 14. 


Richardas Cornwallietis (Korn-) 
124, 142, 150, 158 t., 217, 224, 
257 t. 

Richard de Fournival (Ri- 
šar Eur-) 452. 

Richard of Gloucester (Ri- 
čard Glėster) 224, 

Richard de St. Victor (Ri- 
šar) 350, 356, 423, 446. 

Rimini 194, 

Rinaldo da Supino 307, 310. 


Ristoro d'/Arezzo (Arėcco) 
499, 

riteriai miestuose 197, 214; plg. 
knights. 

Rivotėrto 36, 42. 

Ryga 24 t, 82 t., 178 t. 

Robertas Išmintingasis, Neapolio 


karalius, 169, 289, 314, 
Robert d'Artois 278, 281, 301. 
Robertas, Liudviko IX brolis, 122. 
Rėbert Barneil 242, 
Robert de Bethune 208. 
Rėbert of Gloucester (Glė- 

ster) 232, 237. 
Robertas Bulgaras 

Bougre) 267. 
Robertas Grosseteste ž. Grosseteste. 
Rėbert Mannyng (Robert 

de Brūnne) 235. 


Robert de Baron 457, 
Robert de Courcgon (Kur- 
sėn) 335, 340. 
Robert de Sorbon 336. 
Robert Wace 233, 234. 
Roffredas Beneventietis 106. 
Rogeras II (Rožėr) 76, 78. 
Rogeras de Lauria 166. 
Rogeras Baconas ž. Baconas. 
Rogeras iš Marstono 368. 
Roger of Windower 234, 
Rolandas Cremonietis (Krė-) 342. 
Rolandas magistras 54. 
Romagna (-4nja) 15, 20, 51, 64, 
92, 114, 115, 139, 164, 165, 194. 
Roman de Brut 234, 235. 


(Robert le 


— 556 — 


Roman de la Rose 274, 278, 
414, 463, 468—473, 501 t., 517. 

Romanas, Haličiaus kunigaikštis, 
159, 

Romanija ž. Lotynų Imperija. 

Romėnų teisė 106 t., 211, 246, 332, 
334 t., 452, 

Romos dukatas — 14 t., 60; ce- 
chai — 6, 146; kurija — 3, 
7, 265 t., 282 t; miestas — 
3, 13 t., 99, 103 t., 115 t., 118 t., 
126— 129, 132, 141—144, 145 t., 
150 t., 153—155, 284, 289, 290 t., 
294 t, 309; milicija — 6; 
parlamentas — 143; pre- 
fektas — 3, 13; senatas ir 
senatoriai — 3, 5t, 13 t, 
22, 99, 116, 129, 132, 143, 290; 
valstybė — 3, 7, 13—16, 19 
t., 115, 118, 132, 164, 289 t., 291. 

Romos sinodas 1302 m. 302, 311. 

Rostock 179. 

Rotuli Hundredorum 246. 

Rousillon (Rusijėn) 165, 264. 

Rožės romanas ž. Roman de la 
Rose. 

Rudolfas I Habsburgas 153, 160 t., 
163, 165, 166—168, 173. 

Rudolfas Habsburgas, Čechų kara- 
lius, 167, 169. 

Rudolfas Emsietis 481, 482 t. 

Ruggiero (Rudžiero) Ubaldi- 
ni 194, 521. 

Ruysbroek 427, 

Rusija 23, 88, 124, 179. 

Rutbeuf 188, 461—463. 

Rigen 82, 83. 


Sachsenspiegel 158, 452. 
Saint - Bernard 175. 
Saintonge (Sėntėnž) 273. 
Saksonas Gramatikas 450, 456. 
Saksonija 17, 157, 158. 

Saksų Chronika 235. 

Salerno universitetas 335, 
Saliamonas 352, 371. 


Salimbėne 66, 255—258, 414, 450 t., 
456. 

Salinguerra 62. 

Saluzzo (-ūcco) 164, 166. 

Salvėmini 197, 

Sambai (sembai), Sambija 83, 88. 

San Bonifazio (-cio) 62. 

San Damiano 34, 43, 

San Germano (Džėrmėno) 
seimas 1254 m. — 142; 1225 
m. sutartis — 93, 97, 98, 99; 
1230 m. sutartis — 103. 

Sancho, IV, Kastilijos karalius, 
454, 455, 

Sancho, Portugalijos karalius, 23. 

Sandomieras 124, 168. 

Santa Maria degli Angeli 
(dėlji Andželi) ž. Portiun- 
cula, 

Sanzanome 450, 456. 

saracėnai Sicilijos karalystėj 77 t., 
144, 149, 153. 

Sardinija 116, 166, 194, 289, 

Savelli 142, 287, 291. 

Savoja 164. 

Sanger auf der Wartburg 
481 t. 

Scaligeri (Skalidžėri) 194. 

Schauenburg 83, 

Schleswig 24. 

Schė6ffen (scabini) 190, 213, 

Schuldheiss (Schultheiss, 
scultetus) 109, 214. 

Schwabenspiegel 452, 

Schwerin 82. 

Sciarra Colonna (šiarra Ko-) 
291, 293 t., 307, 310. 

Scone (Skėn) 242. 

Scotti (Skė-) 4. 

Scottus Paparone 13. 

scultetus ž. Schuldheiss. 

Secėndo Pėpolo 202. 

Segarelli 285. 

Segni (Senji) 4. 

Semi-Saxon 235. 

senešalai 268, 270—273. 

Septizonium 129, 


— 557 — 


Serbija 23, 125, 155. 

Serrata del mazor conse- 
jo 192. 

Seuse 447 t. 

sherifai (šė-) 225, 244, 

Shire Court (Šai 

Sicilija 165 t. 

Sicilijos (ir Neapolio) karalystė 7, 
15—18, 20—23, 59, 65, 70—72, 
74—81, 91, 98 t., 103—108, 118t., 
126, 134, 138, 141 t., 144, 147, 
149—151, 153—155, 161, 163, 166, 
174, 211, 217, 221, 262, 264, 283, 
289 t. 

Sicilijos (Trinakrijos) karalystė 166, 
283 t., 289 t. 

Sicilijos Mišparai (Vespro Sici- 
liano) 156, 166. 

Siciliškoji poetų mokykla 60, 61, 
500. 

Sidonas 258. 

Siegfriedas, Kolno arkivyskupas, 168. 

Sidrach 414, 454, 

Siena 62, 145, 148, 
182, 184, 194, 200. 

Sigeras (-žė-) Brabantietis 341— 
345, 349 t., 398, 474, 510. 

signoria (sinjorija) 81, 138, 194 
t., 202, 210. 

Sigurnos kautynės 87. 

Silezija 84, 124, 168. 

Silvestras Šv., popiežius, 5, 11. 

Simonas Boccanera (Bokkanė- 
ra) 193 t. 

Simon de Monfort, kryžiuočių 
vadas, 27. 

Simon de Monfort earl of 
Leicester 217 t.,, 221—226, 
229, 231, 240, 268. 

Simon de Tournay 120. 

Sirakuzai 79, 

Sirija 173 t., 194. 

sirventos 459, 

skabinai (scabini) 184, 190, 211, 
213 t; ž. Scho6ffen, ėche- 
vins, 

skandinavai 23 t. 


koat) 229. 


153 t., 165, 


Skotija 221, 230, 239, 240—242, 249 
— 251, 280 t., 282 t. 

Skra 178. 

Slavai 82 t., 84, 88, 178, 212. 

Smolenskas 178. 

socagers, sokemen 230. 

Soest 157, 177 t., 179, 212. 

Solinas 413, 

Speyero Paktas (1209 m.) — 20; su- 
sirinkimas (1199 m.) — 17. 

spilimanai 499 t. 

Spinola 193, 

spiritualai 284 t, 286 t., 292, 351, 
418—421. 

Spiritus libertatis sekta ž. 
Laisvosios dvasios erezija. 
Spoleto 7, 14 t., 17, 19 t., 92, 100, 

126, 148, 152, 161, 164. 
Stacijus 483, 
Stalhof (steelyard) 180. 
Stargard 179, 
stedingai 110. 
Steelyard (Stalhof) 180. 
Steinmar 488—490, 
Stendal 179. 


Stephanus de Bellavilla 
(Etienne de Bourbon) 
463. | 

Steponas Langton ž. Langto- 
nas. 

Stettin 84, 179. 

Stirling Bridge (stėling 


bridž) kautynės 1297 m. 241. 

Stockholm 180. 

stoikai 359. 

Stralsund 179, 

Stratford-atte Bowe 232. 

Stricker 484 t. 

substantial yeomen (sebs- 
tėnsel jymen) 227. 

Sūduva 88. 

Sveinas Estridson 23 t. 

Sverriras (Suerus), Norvegijos 
karalius, 85. 

Sviatopolkas, Pomeranijos hercogas, 
87. 


— 558 — 


Šachmatų Taryba 242, 247. 

šalavė (šalavonija) 88. 

šambelanas (chambellan) 269. 

šimtinės (shire) Anglijoj 221, 
227. 

Štirija 159, 167. 

Švabija 18, 74, 138, 144. 

Švabijos miestų Sąjunga 213. 

Švedija 179, 

Šveicarija 160, 168. 

Šv. Rašto vertimai 455 t. 


Tadas de Suessa 130 t., 133. 

Tagliacozzo (Taljakėcco) kau- 
tynės 154, 

Tana (Azovas) 174. 

Tankrėdas 16. 

Tannhšuser 489, 491. 

Tarascono (-kėno) sutartis 1291 
m. 289. 


Tauber 447, 

templieriai 100 t., 140, 181, 211, 311 
t, 319—326, 329. 

Temučinas (Čingis - Chanas) 124. 

tercijarijai (tretininkai) 37, 43, 417 
t., 423, 425 t., 429. 

teritorijos (Lander) 109, 157 t. 

Terracina (-čina) 290. 

terragium 78. 

Teutonų ordinas 77, 84—90, 101, 154, 
179, 

Thibaut (Tibė) IV, Champagnės 
grafas, 252 t., 458, 

Thierri (Tjerri) Alsasietis 205, 

Thomas de Chantimprė 
(Cantipratanus) 37, 421 t. 

Thoreida 24. 

Thorn 87, 89, 179, 

Thourout 176. 

Thiūringija 168. 

Tiers Etat 328. 

tironai 117. 

Tivoli 128, 144, 

Tėdi 290. 

Tolėdo vertėjai 68. 

Tomas, Savojos grafas, 140. 


Tomas Akvinietis 56—58, 329, 339, 
342, 344—346, 350 t. 358—360, 
364, 368—370, 373, 378, 380, 381 
—400, 401, 402—404, 406—408, 
412, 415, 417 t., 430—433, 446, 
449, 474 t., 510 t. 

Tomas de Hales 235. 

Tomas de Celano (če-) 450, 
498. 

Torino Taika 1381 m, 194, 

Tortona 115, 

Toskana (Toscana) 14, 19 t, 
60 t., 63 t., 115 t., 126, 138, 140, 
145, 148, 151—155, 164 t., 166, 
169, 176, 180, 194, 290 t. 

Toskanos miestų Sąjunga 7, 14 t., 
18, 61 t. 

totoriai ž. mongolai, 

Toulousės grafystė 215, 252 t. 

Touraine (Turėn) 217. 

Tournai (Turnė) 206, 

Trapezundas (Trebizondas) 174, 

tretininkai ž. tercijarijai, 

Treviso 92, 114 t., 138, 141, 147, 
194, 

Trident (Trient) 176. 

Triero arkivyskupystė 137 t., 157 t. 

Tripoli 80, 257 t., 260, 261. 

trivium et guadrivium 339t. 

Troyes (Truž) 175. 

Tungdalo Regėjimas 517. 

Tunisas 80, 155, 174, 260 t. 

Turkestanas 124. 

turnyrai 327. 

Turpino Chronika 456, 478 t. 


Ubertas (Uberto) de Vialta 
195, 
Ubertas Pallavicini (-čini) 


117, 140 t., 143, 147 t., 151, 
Uberti 198, 201. 
Ugedėjus 124, 

Ugolinas ž. Grigalius IX. 
Ugolino della Gherardes- 
ca (Ge-ėska) 165, 194, 521. 

Ulrich Engelberti 412. 


— 559 — 


Ulrich von Lichtenstein 
489. 

Ulrich von Tūrheim 481. 

Ulrich von Zazikhoven 
481. 

Umbrija 15, 60, 126, 164. 

Unam sanctam bulė 302—305, 
311. 

universalijos 360, 385—387, 401, 407, 
410. . 

universitetai 333—339, 340, 411, 415. 

Urbanas II, popiežius 261. 

Urbanas IV 149 t., 337. 

Urbino 194, 

Utrecht 178. 

Uxkiūll (Ikeskola), 24. 


Vaclovas (Venceslovas, Wenzel) 
I, Čechų karalius 111, 124, 138, 
159, 1167—170, 295, 486. 

Vaclovas (Venceslovas) II, Čechų 
ir Lenkų karalius, 167. 

Vaclovas (Venceslovas, Vladislovas 
V) III, Čechų ir Vengrų kara- 
lius, 168, 295. 

vagantai 450, 

Valachija 155, 

Valdas (Valdez) 40. 

valdensai 28, 33 t., 418, 427, 

Valencija 165, 166. 

Valenciene (Valiansjėnn) 206. 

valvassorai 195, 

Varmija (Ermland) 88. 

Vasconia 215. 

vekselis 181. 

Velletri 290. 

Venceslovas ž. Vaclovas. 

Venden 25, 179. 

Venecija (Venezia) 23, 60, 78, 
124, 131, 138, 164 t., 174, 176 t., 
180 t., 184, 190, 191—193, 194, 
210, 260. 

Vengrija 23, 86, 124 t., 168, 177, 295. 

Vercelli (-čelli) 195. 

Verdun 314, 

Vergilijus 60, 516—518, 522. 

Vermandois (-du2) 329, 


Verona 
176, 194, 

Vespro Siciliano 156, 166. 

Vicenza (Vičėnca) 62, 114, 141, 
194, 

Viena (Wien) 112, 125, 167, 212. 

Viennės sinodas 1311 m, 324 t., 
333, 427 t. 

Vieri Cerchi (Čėrki) 290. 

vikarijatai Friedricho II 116 t., 126. 

Viktoras I, popiežius, 8. 

viktoriečiai 37, 402, 417 t., 422, 425 
t, 430; ž. Hugues ir Ri- 
chard de St. Victor. 

vilanai 230, 232. 

Vilhelmas Olandas, Vokiečių kara- 
lius, 138, 146, 157 t. 

Vilhelmas II, Sicilijos karalius, 76. 

Vilhelmas Liūtas, Skotų karalius, 
241. 

Vilhelmas Clitonas (Kli-) 205. 

Vilhelmas Maršalas 216. 

Vilhelmas Brabantietis iš Moer- 
beke 339, 396, 412. 

Vilhelmas Olandas, eretikas, 428, 

Villani Giovanni (Džio-) 60, 
199, 294 t., 414, 457, 

Villard de Honnecourt 455. 

Villari P. 197, 500. 

Villehardouin 
155, 456, 476—478. 

villes neuves 273. 

Vilnius 180. 

Vincent de Beauvais 453, 

Vita Nuova 506—510, 513. 

Vitebskas 178. 

Vitėrbo 45, 70, 126131, 1385 
157; V. sutartis 1267 m. — 155. 

Viunold von Rohrbach 25. 

visio beatifica 355, 364 t, 
367. 

Vittoria 139. 

Vivario 62. 

Vladislovas IV, Vengrų karalius, 
167. 

Vladislovas Lokietek 295, 

| Vogt 213. 


62, 64, 114 t., 141, 153, 


(Viliarduėn) 


560 — 


Vokietija 16—22, 71, 74, 81—85, 100, 
108—112, 122, 126, 134, 136—138, 
141, 148, 164, 166—170, 172 t., 
175—180, 212—214, 217, 264, 
314 t., 411—413, 417 t., 474, 480 
— 496, 

Volterra 194, 

Vox in excelso bulė 325. 

Vox in rama bulė 428, 


Wace Robert 233—235. 

Waldemaras Didysis, Danų karalius, 
82. 

Waldemaras II Nugalėtojas 82 t., 
86, 179. 

Wales (Uėls) 221, 224, 230, 239 t., 
242, 249, 280. 

Waleso princas 240; W. mar- 
kos — 249, 

Wallace (U6llės) 241 t. 

Walter Espec 233. 

Walter Map 232. 

Walter von der Vogel- 
weide 8 t., 480, 481, 486. 
Wardrobe (Drabužinė) 242, 

248 t. 
Warrene 246. 
Wassenbergo kautynės 1206 m. 
19. 
Weliai 112. 
Wenden 25, 179, 
Werimboldas 183 t. 
Wernher der 
485 t. 
Wessex (Uesseks) 234, 
Westifalija 177. 
Westminster 245; W. Abbey 
— 216. 


Gartenacere 


Westminstero parlamentas 1259 
m. — 222; 1295 m. — 229; 1327 
m. — 250; W. Statutas — 
246. 


Wetzlar 157. 

William Marshall 216, 233. 

William of Malmesbury 
234, 

William oi Monmouth 234, 

William of Waddington 
235. 


Wincestero Statutas 246, 

Winchelesea 279. 

Wirnt von Gravenberg 481, 
482, 484, 

Wisby 24, 178 t., 180. 

Wismar 179, 

Witelonas 373. 

Witenagemot 229, 250. 

Wycliff (Uyklif) 235 t. 

Wolfram von Eschenbach 
481. 

Wolmar 157. 

Wormso konkordatas — 28; 
seimas 1431 m. — 108 t. 

Wirzburgo seimas 


Zilotai (minoritai) 50, 122, 284 t. 
Zirich 190, 486, 491. 
Zitfen 179, 


Žiemgaliai 23, 25. 

žydai Anglijoj — 219, 247; 
Prancūzijoj — 317 t. 

žongliorai 255, 457, 460, 461, 463, 
480, 496 t., 498, 504,
Internet Archive Audio

Featured

Top

Images

Featured

Top

Software

Featured

Top

Texts

Featured

Top

Video

Featured

Top

Mobile Apps

Browser Extensions

Archive-It Subscription

Save Page Now

Full text of "Europos kultūros istorija. T. 4: Viduramžių kultūrai bekylant ir iškilus"

See other formats
